Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIENOS TARP DANGORAIŽIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Musteikis   
Kuklių siekimų yra čia recenzuojamas Studentų Sąjungos leidinys — "Dienos tarp dangoraižių". Studentams rūpėjo, kaip įžangoj rašoma, užfiksuoti lietuvijškos studentijos gyvenimo momentas. Tiksliai nežinia ką redakcija vadina momentu; taip pat neužkliuvo už akies, kokio jubilėjaus proga (gal sąjungos penkmetį paminint) šis leidinys pasirodo. Tačiau jame yra daug medžiagos kuri atskleidžia bent dalį mūsų   studentų   veido   JAV.

Jei kažkada nepriklausomoj Lietuvoj panašaus pobūdžio leidinys būtų stengęsis vaidinti Lietuvos barometro vaidmenį, tai šios knygutės bendradarbiai yra siauresni: jie labiau koncentruojasi į vieną kartą — savąją. Jei anksčiau mokslus einąs jaunimas būtų bandęs nurodyti Lietuvos ateities idealus masėms, kurios, tradiciškai suvoktos, turėjusios šauktis jaunimą į vadovus, tai dabartinis jaunimas, atsidūręs dvejopų vertybių kryžkelėje, dar tik savęs jieško, pasigenda vadovų pavyzdžių ir tik retais atvejais prisiima misiją jau kitai kartai — jaunesnei už save — vadovauti. Jie jaučiasi išsiskyrę nuo vyresnės kartos, vieniši, kitų nepažinti, tad, jų žodžiais tariant,  tragiški.

Daug problemų paliečia dabartinė studentų karta. Jos plačios ir gilios, o bendradarbių išsimokslinimas ir pajėgumas įvairūs, tad ir straipsniai labai nelygūs.

Kai daugumas bendradarbių svyruoja dviejų kultūrų verpete, Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis ir Paulius Jurkus atrodo jau tiek vyresni, kad jiems neegzistuoja lietuviškumo—amerikietiškumo problema. Pirmojo žvilgsnis į kūrybą svetimoje žemėje yra labai taiklus, kondensuotas ir išbaigtas. Gaila, kad jam atiteko tik maždaug vienas puslapis vietos. Antrojo pastabos apie jaunuosius lietuvių rašytojus tremtyje sintetiškai ir ryškiai nurodo mūsų tautinės literatūros tėkmę, plaukiančią į modernizmo laikus. Tretysis, sustojęs ties jaunąja dailininkų karta, bando tą pačią tėkmę užfiksuoti dailėje, nors skaitytojas čia gal ir pasiges gilesnės ir konkretesnės   medžiagos.

Iš tų "stovinčių kryžkelėje", originaliausi yra dr. Antano Sužiedėlio, dr. Vytauto P. Vyganto ir Tomo Remeikio straipsniai. Pirmieji du, operuodami psichologiniais rė mais bei terminais, sprendžia lietuvio studento formavimąsi svetimybėj. A. Sužiedėlis, gražiai išskirdamas "pasąmoninį" ir sąmoningą tautiškumą, tremties sąlygose norėtų pabrėžti pastarojo svarbą. Jam "pastovus ir tvirtas lietuviškume gali būti tik tas, kuris remsis giliu patriotiniu įsitikinimu, jog Lietuva mums yra... objektyvus etinis gėris, gėris iš savęs". O toks sąmoningas apsisprendimas būti lietuviu reikalaująs aukos: auka gi galinti būti didelė ir neįmanoma be stipraus būdo ir valios. Autorius nepaaiškina, kas tas "objektyvus etinis gėris" ir kodėl jis pareikalauja aukos. Jeigu žmogus elgiasi pagal savo įsitikinimus   (pagal   etinį   gėrį...),   tai visa, ką jis daro, natūraliai išplaukia iš jo įsitikinimų, tad jo įnašo nereikėtų laikyti auka, bet natūralia poelgių tąsa. Mes dažnai vartojame aukos žodį, pvz. kai bendruomenės nariai ateina į susirinkimus, gi tikrumoje čia turima galvoje išbaigtas ar neišbaigtas žmogus, judrus ar tingus lietuvis ir pn. Antra vertus, tenka pabrėžti, kad nesąmoningas tautiškumo apsisprendimas (kitaip sakant — irracionalūs tautiški bruožai) sudaro tautiškumo branduolį, o sąmoningas apsisprendimas vargiai galės pakeisti nesąmoningą nors sutiktina su autoriumi, jog tremtyje antrasis yra ypatingai reikšmingas.

Stiprus V. Vyganto straipsnis yra didesnis ir platesnės apimties. Jame daugiau ir originalių minčių. Psichologinis žvilgsnis čia tačiau yra ne vien jo stiprybė, bet vietomis ir silpnybė. Autorius randa, jog jo kartos jaunuolio atsakymas į klausimą, kodėl mes turime apsispręsti už sąmoningą tautiškumą, yra "grynai asmeniškas ir kiekvienas šios kartos narys į tą priežasties problemą yra davęs sau atsakymą". Nors autorius pabrėžia fizinės ir socialinės aplinkos įtaką individui, čia "grynai asmeniškas" apsisprendimas, atrodo lyg ir nėra sąlygotas tos aplinkos. Mano nuomone, čia yra neįmanoma kalbėti apie gryną asmeniškumą kai didžioji mūsų poelgių dalis yra socialinės aplinkos bei kultūros apspręsta. Kitais žodžiais tariant, individo asmeniškas pasirinkimas vyksta ne "tobula rasa" plotmėje, bet socialiniuose rėmuose. Štai kodėl šios kartos individo formavimasis — sąmoningas ar pasąmoningas —bus arčiau lietuviško ar amerikietiško, bet ne kinietiško poliaus. Įdomu, jog autorius savoje kartoje neatranda to tipo studentų, kurie, aplenkdami lietuvių kultūrą, visomis jėgomis būtų įsikibę vien į amerikietiškąją. Jis teigia, kad mūsų jaunimas siekia pusiausvyros tarp lietuviškų ir amerikietiškų įtakų. Kodėl mūsų jaunimas būtinai siekia pusiausvyros, neaišku. Juk pusiausvyra reiškia apie 50 procentų iš vienos kultūros ir 50 procentų iš kitos. Tačiau autoriaus karta biologiniu bei socialiniu požiūriu yra pirmoji ateivių karta arba jai artimesnė, tad joje natūraliai turėtų vyrauti atsineštinė kultūra, o ne pusiausvyros sinkretinė. Pastarąja kultūra yra charakteringa kaip tik antroji karta (imigrantų vaikai gimę naujoje aplinkoje), kai trečiojoj kartoj jau naujoji kultūra gali visiškai niveliuoti senąją. Kaip rodo įvairūs šio leidinio pasisakymai, mūsų studijuojąs jaunimas aplamai atrodo artimesnis mažumos, o ne didumos bendruomenei.

T. Remeikis liečia jaunimą politikoje, tik pastarasis žodis yra plačiau suvokiamas nei mūsuose įprasta. Čia jis kritiškai ir pagrįstai į-vertina studentų pastangas lietuviškumo išlaikymo ir pavergto krašto laisvinimo ribose. Jo žvilgsnis yra socialoginis ir nuosaikus. Tačiau ne su visomis autoriaus mintimis tenka sutikti. Pvz. peticijos reikšmę nebūtų tikslu suvesti vien į lietuvių savo egzistencijos pateisinimą. Tas pats autorius kita proga eina dar toliau ta pačia kryptimi, sugestionuodamas, jog mūsuose Lietuvos laisvinimo siekiai ("mitas") nelaikomi realiais, nes mes esą čia nieko negalime paveikti. O vis dėlto reikia sutikti, kad įvairių mūsų veiksnių pastangos klabenti valstybės departamento duris ar paraduoti didžiuliais kongresais ir kt. tikrai prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės minties palaikymo ir - tegu ir netiesiogiai -prie  pavergtos  tėvynės  laisvinimo.

Vytautas Kamantas labai šviesiai ir entuziastingai suvokia lietuvio studento kelią nuo vidurinių amžių ligi dabarties. Jam ir nepriklausomybės paskelbimas buvo 19 a. pabaigos ir 20 a. pradžios studentų veiklos išdava. Gražina čap-likaitė-Mačiuikienė, rašydama apie nutautėjimo dinamiką ir lietuviškumo problemą, mažiau sistemingai paliečia pagrindines lietuvių kartas ir sustoja ties tautiškumo klausimu aplamai. Ji tiksliai pastebi, jog tiktai jaučiąs tvirtą ryšį su savo praeitimi, ją priimąs kaip neatskiriamą ir turtingiausią savo asmenybės dalį, sugebės rasti tą tęstinumą žmogiškųjų vertybių sąrangoje, kuris įprasmins jo tolimesnį kelią naujoje aplinkoje. Autorė jieško tautiškumo esmės ir pateikia porą autoritetų nuomonių tuo klausimu, tačiau ji klysta, manydama, jog tos tikrai moksliškos nuomonės yra "plačiausiai priimtos amerikiečių kultūroje". Teorija skiriasi nuo praktikos. Nevien masės, bet ir daugumas a-merikiečių intelektualų kalba su nepasitenkinimu apie Europos kraštus ir jų tautiškumą ir tuo pat metu aprobuoja savo "tirpinimo katilo" vyksmą, stiprinantį savo tautiškumą. Kitas nemažiau žymus amerikiečių priimtas autoritetas nacionalizmo klausimu prof. Hans Kohn taip pat smerkia kraštutinį tautiškumą, tačiau tas jam nė kiek netrukdo Klaipėdos kraštą laikyti Vokietijos dalimi. Anaiptol aš čia neperšu kraštutinio tautiškumo, tik primenu, kad jaunoji karta yra sąlygojama realybės, ne teorijos.

Leonas Sabaliūnas aplamai teisingai įvertina Lietuvos laisvinimo galimybes, nors jaunuoliškas griežtumas ir jį,  kaip T.  Remeikį,  veda į mūsų pastangų laisvinimo reikalu nuvertinimą.

Nedėkingą, o gal ir... pavojingą temą turėjo Vaclovas Kleiza ir Raimundas Mieželis. Jų straipsniai apie studentų veiklą aplamai ir pranešimai apie paskirus skyrius yra blankoki. Tarp kitko, matyt, sąmoningai buvo vengta minėti studentų grupių politinės kovos momentų, o jie juk vaidino neabejotinai nemažą vaidmenį studentų organizacijoj.

Vida Tautvydaitė-Zubkiekė, rašydama apie studentų kūrybinius pasireiškimus, ir Antanas Dundzila, gražiai pristatydamas studentus spaudoje, negalėjo išvengti dažnokų šio leidinio pasikartojimų — ir įvykių ir nuopelnų.

Jonas Šoliūnas apžvelgia sportuojančią studentiją. Toliau šešetas studentų srovių "prisistato", apibū-dindamos savo siekius ir veiklos metodus. Pačioje leidinio pabaigoje yra pateikta duomenų apie studentų sąjungos narius. Jie yra labai įdomūs, tik gana žaliai apdoroti. (Periodikoje teko skaityti gilesnės tų duomenų analizės). Dažnos fotografijos paįvairina leidinio medžiagą. I-liustracijas piešė J. šapkus kalbą taisė  A.  Tamulynas.
Redakcijos nariai — J. Čepėnaitė, T. Remeikis J. šapkus ir J. Šoliūnas — galėjo daugiau įsipareigoti ir paredaguoti leidinį. Yra neišlygintų prieštaraujančių vietų, kaip pvz. pradžioje rašoma, jog nepriklausomybės paskelbimas yra studentiškos veiklos išdava, o kitu atveju — studentų peticija paremta 40,000 parašų, visai neprisidėjusi prie Lietuvos laisvinimo reikalo. Jei negalima buvo išvengti, tai reikėjo bent sumažinti dažnus medžiagos pasikartojimus. Praleisti ir įkyrūs neapsižiūrėjimai, kaip pvz. rašoma, jog "ketvirto dešimtmečio gale ar penktojo pradžioje" jaunoji karta atvykusi į šį kraštą, kai turima galvoje penktojo dešimtmečio pabaiga  ir  šeštojo  pradžia.

Bendras leidinio įspūdis yra geras. Čia dažnas studentas rado dirvą pasireikšti, ko ir reikia tikėtis iš šio pobūdžio leidinio. Dalis bendradarbių parodė savo įsigytų žinių brandumą. Jie yra svarbūs mūsų jaunosios kartos liudininkai, atskleidžia savąsias problemas, kurios vertos visiems pažinti. Jos gali priblokšti kraštutinius "konservatorius" ir gali atgaivinti daugelį kitų, kurie bijojo, jog ši karta galėjo būti žuvus lietuvybei. Viltis yra pagrįsta, jog ši karta dar tebėra lietuviškame sriaute ir išliks jame ateityje. Yra kitas klausimas, ar šio leidinio bendradarbiai atstovauja visai lietuvių  studentijai,   organizuotai  ir neorganizuotai. Tačiau nėra jokios abejonės, kad iškilieji jaunosios kartos atstovai, nors ir atiduodami duoklę naujai aplinkai, tebetęsia tas atsineštinės kultūros savybes, kurios trykšta iš lietuviškumo versmių.

DIENOS TARP   DANGORAIŽIŲ.
Studentijos jubilėjinis leidinys. Redagavo I. Čepėnaitė, T. Remeikis, J. Šapkus, J. Šoliūnas. Lietuvių Studentų Sąjungos JAV leidinys. Chi-cago, 1957 m. 112 p. Kaina nepažymėta.
Antanas Musteikis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai