Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POPIEŽIAUS JONO XXIII VEIKLA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Kaziūnas   

Nauji kardinolai
šalia kasdieninių audiencijų ir einamųjų Bažnyčios reikalų pop. Jono XXIII pirmųjų mėnesių veikloje išsiskiria keletas svarbių įvykių. Visų pirma jis ne tik papildė, bet ir praplėtė Kardinolų Kolegiją, kurioje jau buvo likę tik 52 nariai. Popiežius Sikstas V (XVI a. pabaigoje) buvo nustatęs, kad kardinolų skaičius neprašoktų 70. Šis skaičius buvo tapęs tradiciniu. Tačiau mūsų laikais, kada katalikų Bažnyčia jau yra išaugusi beveik į pusės miliardo narių bendruomenę, iškilo reikalas naujų tautų atstovus įjungti į augščiausią Bažnyčios tarybą. Popiežius Jonas XXIII kardinolų skaičių padidino iki 75. Gruodžio pradžioje, mirus Čilės kardinolui Rodriguez, Kardinolų Kolegiją šiandien sudaro 74 nariai.

Dabar Kardinolų Kolegijoje savo atstovus turi visi žemynai — iš viso 25 tautos. Pirmą kartą kardinolai buvo paskirti Meksikai ir Urugvajui. Pažymėtina, kad kardinolas buvo paskirtas Berlynui, kurio vyskupijos dalis yra sovietų valdomoje zonoje. Komunistų persekiojamoji Bažnyčia turės dar vieną atstovą Kardinolų Kolegijoje. Berlyno kardinolas Julius Doefner daug kartų energingai protestavo prieš tikinčiųjų persekiojimus Rytų Vokietijoje ir gynė Bažnyčios teises.

Slaptoji konsistorija
Naujų kardinolų paskyrimas oficialiai buvo paskelbtas popiežiaus vadovaujamame uždarame senųjų kardinolų susirinkime, vadinamame slaptąja konsistorija. Viso laisvojo pasaulio spauda atkreipė ypatingą dėmesį į šv. Tėvo kalbą, pasakytą kardinolams konsistorijos metu. Joje atsispindi svarbiausios mūsų dienų Bažnyčios problemos bei reikalai. Pirmoji iš tų problemų, be abejo, yra Bažnyčios persekiojimai. Šv. Tėvas, vos prisiminęs visuotinį džiaugsmą naujojo Kristaus Vietininko išrinkimu, savo mintimis vėl grįžta prie tų "mylimiausių sūnų, kurie daugelyje kraštų kenčia žiaurius persekiojimus dėl savo nepalaužiamos ištikimybės Išganytojui". "Težino jie", — sako Jonas XXIII, — kad "Mes kenčiame drauge su jais, kad jų kančias laikome savomis ir kiekvieną dieną nesiliaujame meldęsi už juos".

Didžioji kalbos dalis yra skirta Bažnyčios persekiojimams Kinijoje. Visų pirma Šv. Tėvas apžvelgia susidariusią padėtį. Misionieriai — vyskupai, kunigai ir vienuoliai — apšmeižti, sumesti į kalėjimus arba ištremti. Kinų tautybės vyskupai areštuoti, kiti vyskupijų valdytojai pavesti policijos priežiūrai arba kitokiu būdu sukliudyti eiti savo ganytojiškas pareigas, tikintieji puolami viliojimais, grasinimais ir fiziniais bei moraliniais persekiojimais, siekiant nutraukti ryšius, kurie jungia juos su šv. Sostu. Popiežius su skausmu apgailestauja, kad atsirado ir tokių, kurie, "nusigandę persekiojimų labiau negu Dievo teismo", neatsilaikė prieš persekiotojų grasinimus ir net sutiko šventvagiškai priimti vyskupo šventimus, iš kurių tačiau jie negali gauti jokios jurisdikcijos į tikinčiuosius, nes šventimai buvo suteikti be Apaštalikiško-jo Sosto įgaliojimo. Tokiu neteisėtu būdu prisiimdami vyskupišką autoritetą, jie iššaukė tikinčiųjų tarpe abejones, sumišimą ir pasipiktinimą.

Jonas XXIII tėviškai įspėja tuos kurie parodė silpnumą netikrumą, ypač tuos, kurie sutiko būti neteisėtai konsekruojami vyskupais, taip atverdami kelią atskalos pavojui, ir maldauja Dievą, kad teiktųsi atitolinti šią nelaimę nuo Kinijos katalikų. Iš kitos pusės jis mato, kad Kinijos katalikų tarpe yra gyva pirmųjų krikščionybės amžių kankinių dvasia. Nepaisydami persekiojimų bei kankinimų, jie suranda jėgų parodyti savo meilę ir ištikimybę Romos popiežiui, šv. Tėvas drąsina juos apaštalo šv. Pauliaus žodžiais: "Budėkite, būkite tvirti tikėjime, būkite vyrai, būkite nepalaužiami" (plg. 1 Kor. 16, 13). Atsiminkite, kad Kristus yra su jumis, pasitikėkite jo jėga ir jo pagalba... Kančia ir ašaros yra mūsų krikščioniškojo tikėjimo kaina, kurią išpranašavo pats Išganytojas: "Mokinys nėra didesnis už savo mokytoją. Jei persekiojo mane, persekios ir jus".  (Jon. 15, 20.).

Baigdamas Jonas XXIII kviečia viso pasaulio vyskupus įsijungti į maldos sąjūdį už persekiojamąją Bažnyčią.

Kalėdinis žodis
 
Tęsdamas Pijaus XII tradiciją, pop. Jonas XXIII Kristaus gimimo šventės išvakarėse radijo kalba kreipėsi į viso pasaulio tikinčiuosius bei tautas.
Toje kalboje pažymėtinas jo troškimas, kad prisijungtų krikščioniškos bendruomenės prie Katalikų Bažnyčios. Jonas XXIII prisimena prieš keliasdešimt metų kai kuriose artimųjų Rytų Ortodoksų Bažnyčiose kilusius vienybės siekimus. Deja, vėliau iškilę konkretūs nacionaliniai interesai bei rūpesčiai neleido realizuotis šiems geriems ir dėmesio vertiems planams. Taip skaudi suskaldytos vienybės problema ir toliau pasilieka, pačiam apaštalavimo darbui sudarydama didelius sunkumus.
 
Tačiau šis liūdnas konstatavimas negali susilpninti šv. Tėvo pastangų ir toliau nuoširdžiai kviesti į vienybę atsiskyrusius brolius, kurie taip pat yra paženklinti Kristaus vardu. Tęsdamas savo pirmtakų darbą, Jonas XXIII ryžtasi vykdyti Gerojo Ganytojo, Kristaus, jam pavestą misiją, kad būtų "viena avidė ir vienas ganytojas" (Jon. 10, 16).

Kristaus gimimas visą žmoniją kviečia į vienybę ir į taiką. Kalėdos iš naujo įpareigoja tarnauti tvarkai, teisingumui ir visų krikščioniškų   tautų   brolybei.

Teduoda Dievas, — sako Jonas XXIII, — kad šis kvietimas būtų išgirstas visur. Deja, daugelyje pasaulio kraštų į šį kvietimą niekas neatkreipia dėmesio. Ten švenčiausios krikščioniškosios civilizacijos vertybės yra gniuždomos ir naikinamos, dvasinė ir dieviškoji tvarka sukrėsta, antgamtinio gyvenimo samprata aptemdyta. Bedievybė ir materializmas kai kurioms tautoms sukūrė neginčijamą vergiją. šv. Raštas mums kalba apie Babelio bokštą, kuris buvo pastatytas pirmaisiais istorijos amžiais Senaro lygumoje ir tūrio griuvimas iššaukė visuotinį sąmyšį. Kai kuriuose pasaulio kraštuoji :e ir šiandien statomi panašūs bokš-1ai. Ir jų likimas tikriausiai bus loks kaip ano pirmojo. Tik vienybė ir glaudus susiklausymas, stiprinant tiesos ir tikro krikščionių broliškumo idėją, galės pašalinti didžiuosius pavojus, kurie gresia žmonijai.

Tai, kas jau visa eilė metų -vyksta anapus geležinės uždangos esančiuose kraštuose, yra per daug žinoma, kad dar reiktų plačiau pi įvaizduoti, — sako toliau šv. Tėvas. — Tikinčiųjų nusiteikime nėra nieko kariško ar grasinančio, tačiau visiems reikia budėti šią naktį, kuri vis labiau temsta; reikia tiksliai įvertinti pinkles, statomas to, kuris yra Dievo priešas pirmiau, negu mūsų; reikia pasiruošti iš visų pusių ginti krikščioniškus principus, kurie yra ir visuomet bus tikrojo teisingumo šarvai.

Pas ligonius ir kalinius
Visus žavi popiežiaus Jono XXIII žmoniškumas. Jį ypač giliai išgyveno didžiųjų Romos ligoninių "Bambino Gesu" ir "Santo Spirito" ligoniai ir "Regina Coeli" kalėjimo kaliniai. 1958 metų Kalėdos jiems liks neužmirštamos, nes jas jie šventė drauge su popiežium. Ligoninėse, lydimas Italijos ministerio pirmininko Fanfani, Jonas XXIII tėvišku paprastumu laimino ir guodė atskirus ligonius, dalindamas jiems Kalėdų dovanas. Šv. Tėvui apsilankius kalėjime, pranyko skirtumas tarp svečių (kurių tarpe buvo Italijos Teisingumo ministeris Gonella), sargų ir kalinių. Visiems buvo giliai jaudinanti džiaugsmo šventė. Kaliniams pasakytame nuoširdžiame žodyje popiežius juos vadino "mylimais sūnumis ir broliais", su daugeliu jų kalbėjosi asmeniškai, meldėsi drauge su jais ir suteikė palaiminimą Švč. Sakramentu. Su kaliniais jis tarsi pats pasidarė kaliniu, savo pavyzdžiu visiems primindamas Kristaus žodžius: "Buvau kalėjime, ir aplankėte mane".
V. Kaziūnas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai