Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KASDIENINIAIS REIKALAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Volertas   

Mūsų svarbiausieji rūpesčiai
Problemų, netikėtų ir nepageidautinų, iškyla individo gyvenime, šeimoje, bendruomenėje, tautoje. Juo geriau šios problemos apmąstomos, aptariamos, tuo lengviau įveikiamos ir išsprendžiamos.
Tik ištižėliai nuleidžia rankas, laukdami smūgio, ir lenkiasi ten, kur sąlygos   lenkia,   nesiryždami   patys tvarkyti reikalų, tingėdami apie juos ir pagalvoti.

Vargu kita tauta turi tiek daug rūpesčių, kaip mes. Vienas iš jų, lyg milžiniškas kalnas, užgruizdęs visą mūsų gyvenimą, užstojęs saulę. Tai nepriklausomybės atgavimo ir tautinių nuotaikų puoselėjimo rūpestis. Visa jėga ir energija, atlikusios nuo fizinės ir dvasinės gyvybės išlaikymo, turi būti sukoncentruotos šiai uolai skaldyti.

Dideliems darbams reikia daug rankų ir gilios išminties. Rankų turime mažai, tad kiekvieną jų privalome rūpestingai saugoti. Būdami menki savo būriu, negalime leisti jam irti, nykti. Kai regime, kad daug kas mūsų atlūžta nuo kamieno, pasislepia ir iš gūžtos nesirodo metais, Dievo valiai atiduodami visus tuos reikalus, kurie tiesiogiai nelenkia jų kiauto. Reikia nuogąstauti ir triūsti, kad šį nykimą sustabdžius, nors šalia skaičiaus išlaikymo dera pasirūpinti ir išmintimi, nes esame lyg mažas akmenėlis, pamestas tarp augš-tų uolų.

Net tyčiomis nestebint, lengva regėti, kad mūsų skaičius menkėja. Visur tirpstam: eiliniuose subuvimuose, didesnio masto ir lygio parengimuose, senų organizacijų tradiciniuose susirinkimuose ir suėjimuose, privačiam bendravime, didžiųjų uždavinių ir įsipareigojimų bendruomenėje. Jei iki šiol užteko tik nusistebėti, tai po paskutinių bendruomenės rinkimų privalu sunkiai susirūpinti ir kietai imtis aižėjimą sulaikyti; šie rinkimai buvo mūsų tautinio sąmoningumo patikrinimas, davęs skaudų vaizdą. Juk mažam balsuotojų skaičiui pateisinti rimtų priežasčių nesimatė. Rinkimų laikas, buveinės ir taisyklės buvo tinka mai išgarsintos. Gi nei pasitaikęs blogesnis oras nei dviejų dolerių solidarumo mokestis neišteisins tų, kurie sniege ir lietuje išbrenda, darbo-vietėn vykdami, ar kurie įkanda, šalia namų, naujesnio modelio automobilius bei drabužius įsigyti. Kai kurios spaudos neatsakinga ir nerimta kalba prieš rinkimų tvarką ir bendruomenės principus negalėjo atginti protingos ir mąstančios galvos. Ryžtingų bendruomenės darbininkų triūsu pasiekti vaisiai turėjo tik skatinti. O tiems patiems žmonėms, kurie ir dirba ir pluša, nedera eiti su rinkiminėmis urnomis iš namų į namus ir trukdyti patogiai sekmadienio povakarį televizijos programas sekančius tautiečius. Yra tik viena priežastis: smerktinas apsileidimas.

Nei viena tauta nėra tiek laimin ga, kad jos visi nariai aktyviai dalyvautų visuomeninėje ar kultūrinėje veikloje. Visuomet tik maža dalis esti tiek sąmoninga, kad negaili asmeninės aukos, pati plūsdama bendrai gerovei ir kitus darbui ragindama. Jei šių raginimų paklauso pusė likusiųjų, rezultatai esti geri. Nedaug visuomeninei veiklai buvome linkę ir savo namuose, Lietuvoje.

Visai kitą vaizdą randame prieš kelis dešimtmečius Amerikos lietuvių tarpe. Ir ne tik lietuvių, bet visų tautų  išeivijoje.  Bažnyčias,  mokyklas, klubus ir draugijas kūrė ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai, lenkai, vokiečiai, slovakai, ir kitos tautinės grupės. Kitaip tada atrodė ir šių įvairių sambūrių parengimoi. Užgrūsti, užkimšti žmonėmis, jaunais ir stipriais. Retas drįsdavo likti namuose, kaimynystėje vienokiam ar kitokiam susibūrimui vykstant, nebent ligos ar nelaimės pririštas.

Ar šiandien panašių vaizdų užtiksime? Ar daug matysime statant naujų mados namų, skirtų vienai kuriai tautinei grupei? Kiek prieš kelis dešimtmečius žydėjusių lenkų, ukrainiečių ar lietuvių klubų šiandien pajėgia išsiversti be skolų ir bėdų, neskaitant grynai verslinio pobūdžio vienetų.
Pakito laikai ir žmonės. Anksčiau tautinės grupės parengimas buvo vienintele vieta, kurioje emigrantas galėjo laisvai pasijausti. Tik čia sutiko vedyboms antrąją pusę. Tik čia jieškojo paguodos ir patarimo. Čia net ir darbą surado. Savam maldos name jis suprato Dievą ir Dievas jį. Tačiau vaikai įsigijo platesnį regėjimą. Jie pažino pasaulį už tėvų sukurtų klubų ir bažnyčių, lengvai jjšmoko jin įeiti. Jei pasitaikydavo naujų emigrantų, jie taip pat keistai atrodė. Anglų kalba, per mokyklas ir karus išplitusi Europoje, retai kuriam buvo nepažįstama arba kietai įkandama. Geresnis išsilavinimas pravėrė duris į pelningesnius darbus ir verslus. Naujasis emigrantas, pirmą dieną išėjęs pirkti degtukų, saugiai, be klaidžiojimų grįžo namo.

Ir dar kai ką skirtingo galime regėti. Prieš kelis dešimtmečius lietuviškosios veiklos darbe stipriausiai reiškėsi inteligentija. Kunigas, advokatas ir gydytojas buvo nepakeičiami šulai. Jais rėmėsi kolonijų kūrimas, minėjimai ir parengimai, vaidinimai ir chorai. Jų rūpesčiu, priežiūra ir administracija kilo lietuviškieji viešieji pastatai. Kunigai organizavo bažnyčių ir mokyklų statybas, kūrė draugijas ir jose daug plušo, režisavo vakarėlius ir net vaidino. Jie buvo dažni svečiai parapie-čių namuose darbo dienų vakarais, kad pasitarus, paraginus darbui, pasišnekėjus. Advokatai ir gydytojai taip pat surasdavo laiko būti ir sambūrių pirmininkais, ir sekretoriais, ir iždininkais.

Garbė ir pareiga
Paskaičiuokime, kas dabar mūsų gyvenime drįsta pasirodyti. Aktyviųjų dalyvių tarpe rasime didelį skaičių buvusių mokytojų, sutiksime Lietuvos karininkų ir vidutinės padėties inteligentų, matysime veiklių senesniosios kartos visuomenininkų ir šiek tiek šviesių kultūrininkų. Šių darbus remiant, regėsime dalį jaunimo, sąmoningą vyresniąją ankstesniosios imigracijos kartą ir šiek tiek protingų ūkininkų, amatininkų bei darbininkų. Išskaičiuodami nedalyvaujančuosius, pasigesime didesnės dalies geresnį turtą įsigijusių, verslininkų, mažesnio išsilavinimo tautiečių. Taip pat nedažnai matysime augštesnes pozicijas Lietuvoje turėjusius, bet šiuo metu sunkiau besiverčiančius. Pasigesime didelės dalies jaunimo. Ypatingai pasi-ilgsime gerai įsikūrusių inteligentų —   gydytojų,   advokatų,   kunigų.

Mūsų šiandieninį gyvenimą stebint, atrodytų, kad plaukiojame Dievo palaimintuose laikuose, be vargų ir rūpestėlių. Dirbti leidžiame tiems, kurie, keistai surėdyti, savyje jaučia abstrakčias pareigas ir jų raginami juda, pluša. Jiems gelbstime tik pramogos jieškodami, bet pirma tiksliai apsvarstę, kuri pramoga daugiau duos ir mažiau kainuos: kino spektaklis, ramus poilsis savoje pastogėje ar lietuviškasis parengimas. Netikslu būtų tvirtinti, kad sumaterialėjimas yra pagrindine pasyvumo priešastimi. Pinigų negailime, geriau namus įrengiant, dailesni drabužį perkant, svečius priimant ir pa-globojant. Mūsų didžiausia klaida — užmiršimas padėties, kurioje randa-mes, ir nenujautimas galimų rezultatų, kurių susilauksime, jei pagailėsime pastangų, darbo ir triūso.

Nenuostabu, kai tolimesnės ateities pavojai nevargina mažiau mąstančių žmonių, gebančių tik apie save regėti. Tačiau nesinorėtų šį užsimiršimą pateisinti šviesesnėse galvose, kurios daugiau išsilavinimo pasiekė, išmoko plačiau žvelgti, pažino žmogaus ir tautos nario paskirtį bei uždavinius. Jiems privalu pasidaryti teisingas išvadas, remiantis išsilavinimu ir patirtimi. Jiems reikia sugebėti pajausti pareigą ir turėti pakankamai valios šiai pareigai atlikti. Mūsų didelės inteligentijos dalies išsislapstymas, atsiskyrimas nuo tautinės grupės, užsidarymas savuose namuose ir nebendradarbiavimas su visuomene yra žalingi, skaudūs ir nesuprantami.

Tiesa, yra pavyzdžių, kad viena ar kita svaresnė asmenybė, metais kažkur skendėjusi ir nesirodžiusi, sutinka imtis garbingesnių pareigų, jeigu jos pasiūlomos. Tačiau ilgesnį laiką išbuvęs šalia gyvenimo, jo nestebėjęs ir iš jo nesimokęs, sunkiai benuvokia, kas dedasi, nemoka orientuotis situacijoje, nesugeba prilygti net eiliniam piliečiui, kuris per metų eilę triūsėsi smulkutėse pareigėlėse. (Pavyzdžių yra pakankamai, kad ir labai artimoje praeityje) Šviesi išmintis per ilgesnį laiką išsieikvoja, tampa nenaudinga, ir vėl reikia pastangų jai pirmykštin stovin susigrąžinti. Yra žinoma, kad daug kas, paprašytas padirbėti ar pagelbėti, atsisako tik dėl to, kad peršamas darbas yra per menkas jo išsilavinimui ar padėčiai, visai nepagal vodamas, kad žmogaus protas ir sugebėjimai, jei yra nenaudojami, nyksta greičiau, kaip bevertis daiktas.

Pagaliau, kaip turėtų būti apsprendžiamas visuomeninių pareigų garbingumas? Ar tik jų žodiniu apibrėžimu? šiandien tos pareigos yra garbingos, kurios duoda visuomeninės naudos. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkas bus mažiau vertas už aktyvių apylinkės solidarumo mokesčio rinkėją, jei pirmasis, nors ir su didele išmintimi, nieko svarbaus neatsieks. Nors augštesnėms pozicijoms išsilavinimas ir išmintis yra gana svarbu, tačiau šiandien jau reikia rimtai pagalvoti, kas joms geriau tinka: metų metams lietuviškajam gyvenimui rezignavusi didelio pajėgumo asmenybė, ar paprastas kuklus žmogelis. Inteligentas tautai svarbus tuo, ką jis sukuria ir kaip sugeba tautos nariams apsireikšti Tačiau kūryboje giliau vystytis gali ne visi mūsų inteligentijos nariai išeivijoje. Daugeliui profesijų emigracija kūrybos pasaulin kietai užspaudė duris. Norint atlikti savo paskirtį, ir sugebant išlikti autoritetu, nors ir skerdykloje kukliai duoną pelnant— nors ir ne bendruomenės pirmininko kėdėje sėdint, o tik eilinį paren-gimėlį provincijoje organizuojant. Jei duoklė nebus atseikėta nei kūryba nei darbu, ką gi tada inteligentija gali reikšti mūsų emigracinei visuomenei?

Nauji luomai
Buvo užsiminta, kad Amerikos lietuviai prieš keliasdešimt metų savo jautrumu tautinės emigracinės grupės visuomeniniam gyvenimui darę stebuklus, džiaugėsi tuometinės inteligentijos judrumu ir darbštumu. Laisvųjų profesijų žmonės, besinaudoją didele pagarba ir autoritetu, buvo visur sutinkami. Tų pačių profesijų žmonėms nedaug mažesnė pagarba reiškiama ir šiandien. Deja, jų mūsų tarpe beveik nėra. Neskaitykime kelių neužmirštamų pavardžių, kurios plėšomos ir vieniems ir kitiems svarbesniems uždaviniams. Bet kur yra kiti tūkstančiai? Kodėl gi šiandien tiek apleistos mažesnės kolonijos? Ar užmirštama, kad visuomeniniame darbe valdybos ir komitetai negali laikytis be visuomenės ?

Mūsų bažnyčios ir parapijinės mokyklos jau pastatytos. Tiesa, rūpesčių yra jas palaikant ar šen ten pataisant, tačiau šių rūpesčių negalima lyginti su vargais to klebono, kuris savai parapijai dar tik pamatus kasa. Nusistoję ir parapijų nariai. Nors jų dvasinių reikalų tvarkymui ir gražiam parapijos administravimui reikia laiko, tačiau viena kita laisva valandėle savaitėje gali atsirasti, kurią būtų galima praleisti už klebonijos ribų. Darbas visuomeninėje veikloje para-piečių tarpe, regis, gali padėti juos geriau pažinti ir įvertinti. Dalinimasis jų pastangomis, auginant va. kus lietuviškoje nuotaikoje ir sielo-jantis tinkama aplinka savai šeimai, turėtų žmonių širdis dvasiniam vadovui atverti daug plačiau, kaip oficialus bendravimas tik bažnyčios ribose. Dvasiškijos įsijungimas tau-tinin darban paskatintų tuos nepaslankiuosius, kurie, nors lanko bažnyčią ir boja Dievo įstatymo, lengva širdimi pamiršta, kad pareiga tautai yra taip pat įrašyta Dievo įstatyme.

Atskirai tenka paminėti ir kitą pajėgią, gausią grupę, tai mūsų gydytojus. Juos, be labai retų išimčių, sutinkame tik kabinetuose, kai ligos priversti kreipiamės į juos. Gaila minėti, kad finansinis pranašumas, kai šiame krašte pinigu matuojami žmogaus protas, siela ir vertė, šiai grupei įskiepijo "superiority complex", skiriantį juos nuo tautinės visuomenės. Ne tik sunkiai kontroliuojamas darbo laikas gydytojus išbraukė iš mūsų viešojo gyvenimo, bet ir finansinis pranašumas. Šios profesijos žmonių juk nesutinkame ir tose vietose, kur pailsėti susirenkame, šviesus Ohio gydytojų pavyzdys, paskiriant gan stambią piniginę sumą Bendruomenės kultūriniam judėjimui paremti premijos forma, nėra pakartotas nei vienoje kitoje valstijoje, kur šios profesijos žmonių yra gal net keleriopai daugiau.

Pirmasis žingsnis
Visos mūsų pastangos kol kas remiasi tik savąja visuomene. Dar nesuskubome (ar nepajėgėme) nei viename reikale susilaukti žymesnės paramos iš šalies. Neturime ir augš-tai prasišovusių asmenybių, kurioms galėtume patikėti didesnę dalį savo bėdų. Pagaliau, jei jų ir būtų, tvirtai organizuoto lietuviško vieneto užnugaris visuomet praverstų. O dabar, kai kiekviena smulkmenėlė turi būti išpuoselėta, išauginta tik mūsų tarpe ir tik savomis rankomis bei rūpesčiu plačiau atskleista, pirmąjį dėmesį dera kreipti į naminę tvarką, kad kiek galima daugiau tautiškai gyvų žmonių stengtųsi savąjį gyvenimą jungti   prie  lietuviškojo   gyvenimo.

Mūsų išskirtinė padėtis pasaulyje, skaičiumi ir politine situacija, iš mūsų reikalauja daug daugiau, kaip iš kitų tautinių ar etnografinių grupių.
Krikimo nelaime dažnokai nu-siskundžiant, per eilę metų nebuvo atidengta nei reikšmingesnių priemonių situacijai pataisyti nei pats krikimas efektyviau neapstab-dytas. Uždavinys sunkus, nes kalba sukasi ne apie bedvasius daiktus, kuriems apvaldyti užtenka tvarkingo darbo, bet apie žmones, kurie dažnai patys sunkiai numato rytdienos mintis, nuotaikas ir galvojimą.

Nei kilniausi tikslai ar idėjos kol kas nepajėgė vienan būrin sujungti visų žmonių. Nepavyks ir mums visus tautiečius įtikinti aktyvaus visuomeninio darbo svarba. Tačiau rūpesčiai ir pastangos yra būtini, kad nusigręžusius nuo lietuviškosios visuomenės galėtume sverti smulkiu procentu. Jei rūpesčių ir pastangų nerodysime, po kiek laiko smulkiu procentu teks skaičiuoti gyvuosius narius.

Stengiantis dabartinę padėtį gerinti, pirmon eilėn tenka susirūpinti inteligentų susigrąžinimu. Kai nėra pakankamo entuziazmo ten, iš kur turėtų kilti naujesnės mintys ir rimtas pavyzdys, likusiems darbuotis sunku. Sunku dar ir todėl, kad geriau išmanantiems pasitraukus, nėra kas darbui tinkamai vadovauja. Kiti dar, pastebėję šią inteligentų rezignaciją, seka jų pavyzdžiu, vengdami dalyvauti veikloje ir kratydamiesi bet kokio darbo, kuris, greičiausia, yra bereikšmis, jei į jį dėmesio nekreipia tie, kurie svarbą ir reikšmę geriau turi nujausti. Be to, stingant kūrybingesnių galvų, veikla tampa nuobodi nepatraukli. Kai darbuose plėšosi tik keli asmenys, eidami iš organizacijos į organizaciją, iš valdybėlės į valdybėlę, tenka išsisemti, išsieikvoti ir tapti nepatraukliais.

Taigi, tenka rūpintis darban susigrąžinti inteligentus. Tuos, kuriuos nelemtų laikų nelaimės išbloškė iš normalaus gyvenimo, paversdamos kasdieninės duonos rūpesčių vergais ir nereikalingais žmonėmis, reikia įtikinti, kad jų paskirtimi yra kūrybingas darbavimasis mūsų tautinės grupės gyvybės ir jėgos išlaikymo dirvose. Jei kas nusigręžė manydamas, kad rūpesčiai kasdieniniais lietuviškais reikalais ir atpildas už juos yra per smulkūs, ir kad jis gali imtis tik pačių atsakingiausių uždavinių, tas turėtų suprasti, kad mokėjimas išsilaikyti tinkamoje augštumoje tik už garbės stalo sėdint nėra tikrasis inteligento pažymys. Jei negali būti gerbiamas tų žmonių, kurie tave kasdien mato ir stebi, garbės stalai didelio orumo neprideda. Kultūringas asmuo svarbiuose darbuose smulkių uždavinėlių nevengia, savo išmone ir triūsu juos pajėgdamas įvykdyti geriau už kitus, nors, žinoma, būtų neprotinga reikalauti iš daugiau sugebančio asmens kasdieninių darbelių, jei nebūtų kas atlieka svarbesnes pareigas. Guvaus visuomeninio gyvenimo svarbą turėtų išmanyti ir tie, kurie save atsitverė luomais ar kabinetais. Laimė ar sugebėjimas verstis sava profesija neatpalaiduoja nuo pareigų, bendrų visiems protingiems tvariniams. Dalyvavimas lietuviškame gyvenime jin ateinant su noru ir entuziazmu, yra viena iš šių pareigų, kartu ir garbinga  šventa  privilegija.

Reikalai gerokai pasitaisytų, jei šitais darbais susidomėtų daugiau išmanančių galvų, kurios šiuo laiku yra nusisukusios šalin.
Vytautas Volertas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai