|
|
Studijos, straipsniai ar net apžvalgos iš turtingos ispanų literatūros mums yra retenybe. Tad ir be ypatingos sukakties ar šiaip progos pravartu žvilgtelti į jų autorius. Čia ir norime tarti žodį apie vieną iš žymesniųjų ispanų dramaturgų.
José Echegaray (1833-1916), ispanų dramaturgas ir Nobelio premijos laureatas, yra viena iš įdomesniųjų literatūrinių figūrų. Echegaray karjera yra tikrai verta dėmesio, nes jo vardas nuskambėjo ne tik literatūroje, bet taip pat politikoje ir moksliniame pasaulyje.
José Echegaray gimė Madride 1833 metais. Vaikystę praleido Murcijoje, kur baigė pradžios mokslus ir pradėjo lankyti universitetą. Vėliau jisai grįžo į Madridą, ir įstojo į inžinerijos mokyklą, kurioje pasižymėjo kaip nepaprastai gabus studentas. Ją baigęs, Echegaray paliko joje mokytojauti ir dėstė matematiką, mechaniką, fiziką, elektrą ir stereo-metriją. Jo paskaitos ir parašytieji straipsniai šiose srityse iškėlė jį į pirmąsias mokslininkų eiles, ir 1866 metais Echegaray buvo priimtas nariu į Ispanijos Gamtos Mokslų Akademiją. Tuo pačiu laiku Echegaray taip pat studijavo politinę ekonomiją ir ypatingai pasižymėjo kovoje už laisvosios prekybos įvedimą Ispanijoje. Jo politine karjera prasidėjo, kilus 1868 metų revoliucijai. Echegaray stojo į revoliucijonierių, kovojančių už demokratines idėjas, eiles ir maždaug dešimties metų laikotarpyje pakartotinai buvo skiriamas prekybos, vidaus ir finansų ministeriu. Jo politine karjera tęsėsi iki 1874 metų; po šios datos jis galutinai pasišventė literatūrai — dramaturgijai.
Nors Echegaray visą gyvenimą intensyviai domėjęsi literatūra ir teatru, mėgindamas pats rašyti, jo pirmasis veikalas scenoje "EI Libro Talonario" pasirodė tik 1874, kai autorius jau turėjo 41 metus amžiaus. Tais pačiais metais į sceną išėjo ir "La Esposa del Vengador" — drama, kuri ryškiausiai išreiškia Echegaray idėjas ir stilių. Po to nesustojamai sekė vienas veikalas po kito. Vien tik dešimties metų laikotarpyje (1874-1884) Echegaray paraše 25 dramas, o jo visas dramaturginis turtas susideda net iš 70 sceninių veikalų. Paskutiniame 19-jo šimtmečio ketvirtadalyje Ispanijos teatras buvo visiškoje Echegaray įtakoje. Jo veikalai yra išversti į visas svarbiausias kalbas ir pasirodę Europos bei Amerikos scenose. Už literatūrinius nuopelnus Echegaray buvo priimtas į Ispanijos Karališkąją Akademiją. Beveik visi jc veikalai buvo daugiau ar mažiau ispaniškos publikos entuziastiškai priimti. Tačiau du iš jų, "O Locura, O Santidad" ir "EI Gran Galeoto", iškėlė Echegaray vardą į tarptautinę areną. "O Locura, O Santidad" atnešė Echegaray Nobelio premiją (jis ją pasidalino su prancūzu poetu F. Mistral), o "EI Gran Galeoto" nupelnė jam Ispanijos Shakespeareo vardą.
José Echegaray yra laikomas ispanų realistinės-natūralistinės epochos atstovu. Tačiau jo veikaluose jaučiama aiški romantines mokyklos įtaka. Pavyzdžiui, įkyrus tų pačių žodžių pasikartojimas, perdėti romantiški išsireiškimai, nekreipimas dėmesio į realų dalykų apibūdinimą. Karts nuo karto jo personažai įsivelia į ištęstus romantiškus monologus. Echegaray kūrybai daug įtakos turėjo Calderonas, Durnas (tėvas), Hugo, Zola ir Ibsenas. Iš Calderono Echegaray perėmė griežtą, blaivų galvojimą ir pažiūras į žmogaus garbės klausimą. Durnas ir Hugo įtaka reiškiasi ryškių spalvų, efektingų momentų ir netikėtų situacijų pamėgimu. Gi vėlyvesnioji Echegaray kūryba smarkiai persisunku i Zola ir ypatingai Ibseno pažiūromis: gvildenimas socialinių, psichologinių, paveldėjimo pioblemų. Iki maždaug 1890 metų beveik visi Echegaray veikalai yra parašyti pagal senąją ispanų literatūros tradiciją, būtent, eilėmis. Vėlyvesn'eji veikalai jau yra prozoje.
Echegaray stilius yra stipriai retoriškas ir blaivus. Jo galvosena — tai tikro matematiko: aiški, tiksli, fatališka. Echegaray kūrybos misija — iškelti gėrį ir pasmerkti blogį. Echegaray filosofija išplaukia iš jo gilių moralinių įsitikinimų, todėl jo tikslas yra duoti savo veikalams moralinę vertę, iškeliant moralinę svarbą ir jieškant moralinės tieses. Jo idealai ir moraliniai standartai stovi perdėtai augštoje plotmėje, bet Echegaray niekada ir dėl nieko nuo savo idealų nenukrypsta ir savo standartų nenužemina. Nuodėmę ir jos pasekmes jis pavaizduoja juodžiausiomis spalvomis. Jo bausmė už padarytą nusikaltimą yra žiauri ir negailestinga, sunaikinanti nusikaltėlius ir net kartais pražudanti nekaltus asmenis. Norėdamas išryškinti konfliktą tarp gėrio ir blogio, Echegaray dažnai pastato savo scenos herojus tokioje šviesoje, kad jie pasidaro perdaug tikslūs, perdaug matematiški ir nebeatitinka tikrenybę. Tačiau idėjos išryškinimui jis visuomet paaukoja personažo tikslumą. Echegaray buvo nuoširdus krikščionis, bet jis pasmerkia religinį fanatizmą ir netolerantiškumą. Pavyzdžiui, dramoje "En el pilar y en la eruz" jis smarkiai puola katalikus; "La muerte en los labios" iškelia protestantų fanatiškumą; o "Un milagro en Egipto" diskutuoja netikinčiųjų problemą. Echegaray filosofinė linija ypatingai ryški dramoje "O Locura, O Santidad", kurioje svarbiausiu žmogaus tikslu yra pastatomas moralinis tobulumas, nesvyruojantis prisirišimas prie idealų ir paklusnumas absoliučiai tiesai. Jo idėjos iškeltos veikale "El gran Galecto" yra universalios ir tuo pačiu suprantamos visų laikų žmonėms, šioje dramoje Echegaray nagrinėja vieną iš didžiausių žmonijos blogių, būtent, šmeižtą. "O Locura, O Santidad" ir "EI gran Galeoto" kartu su garsiąja moraline trilogija, susidedančia iš "Como empieza y como acaba". "Lo que no puede decirse" ir "Los dos curioros impertinentes", laikomi geriausiais Echegaray veikalais. Trilogijos tikslas taip pat yra parodyti, kaip blogis sugriauna individo moralę, palikdamas pėdsakus net sekančiose kartose. Echegaray dramų pavadinimai beveik visada apibrėžia veikalo pobūdį. Pavyzdžiui, "Bodas tragicas", "Vida alegre y muerte triste", "Lo sublime en lo vulgar". Echegaray yra taip pat parašęs keletą lengvesnių ir net humoristinių dalykėlių, tačiau jo originalumas ir didžiausia kūrybinė jėga pasireiškia tragiškuose veikaluose. Temperamento atžvilgiu Echegaray buvo tragikas ir galima net pasakyti, kad jis visai neturėjo humoro. Sprendžiant iš tokių autoriaus charakterio bruožų atrodytų, kad Echegaray buvo retoriškas, sausas ir nuobodus moralistą". Tačiau viena iš svarbiausiųjų Echegaray savybių ir yra ta, kad jis sugebėjo didaktiniu metodu pagauti ir sudominti publiką, mesdamas jai į akis pačius nemaloniausius jos sielos iškrypimus. Nesugriaunamu tikėjimu į ravo idealus, giliu intelektu ir lakia fantazija Echegaray privertė žiūrovus pripažinti jo moralinį kelią į tiesą. Bet jam, turbūt, ir niekad net neatėjo į galvą, kad drama galėtų turėti kokį kitą tikslą kaip etinį — iškelti dorybę ir pasmerkti blogį.
Savo veikaluose Echegaray nesukūrė nemirtingo literatūrinio tipo taip kaip Shakespeareas, Calderonas ar Moliėre. Tačiau jis pavaizdavo neužmirštamas ir efektingas situacijas, gimstančias iš svarbiausiųjų žmogaus sielos nukrypimų. Jo galvosenoje pasigendama humoro, eiliavime nedaug randama plaukiančios melodijos nei vaizdingų niuansų. Tačiau jo dramatinė konstrukcija ir idėjos iškalbingumas neginčijamai iškelia jį į literatūrines augštumas. Gal didžiausias Echegaray nuopelnas kaip kūrėjo yra tas, kad tuo metu, kai Ispanijos kultūrinis bei dvasinis lygis buvo gerokai žemas, jis sugebėjo savo kūryboje išvesti sintezę iš Shakespeareo dramos Angel de Saavedra, Hugo, Durnas romantizmo ir Lope de Vegos, Calderono, De Rojas klasikos.
|
|
|
|