Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJAS POSŪKIS A. GALDIKO KŪRYBOJE PDF Spausdinti El. paštas
Adomas Galdikas, prieš penkerius metus atvykęs iš Paryžiaus j JAV, išvystė nepaprastą kūrybinį našumą. Per tą neilgą laiką jisai Amerikos meno centre, Niujorke, kuriame telkiasi Europos ir šio kontinento naujausi laimėjimai, suruošė jau tris savo darbų parodas. Pirmoji įvyko 1954 m. John Myers galerijoje, o paskutinės dvi, pernai ir šiemet, Feigle galerijoje, šalia Niujorke ruošiamų parodų dailininkas yra matomas ir kitur. Jis, tai vienas, tai su kitais lietuviais, jau rodėsi Čikagoje, Clevelande ir Waterbury. Taip pat ir svetimtaučių kolektyvinėse parodose dažnai galima aptikti jo darbų, čia ypatingai minėtinas šio dailininko dalyvavimas praėjusį pavasarį Whitney muziejuje Niujorke amerikiečių meno parodoje.

Šiemet A. Galdiko paveikslų paroda, įvykusi kovo 27—balandžio 13 d. Niujorke Feigle galerijoje, daugiausia pajudino meno sluogsnius. Labai palankaus dėmesio čia susilaukė ir jo ankstesnės parodos, bet ši buvo itin palankiai sutikta ir augštai įvertinta. Tai įvyko dalinai dėl to, kad A. Galdiko vardas, šiame krašte mažai girdėtas, po kelių pasirodymų jau pradeda vis labiau garsėti, šioje parodoje iš 24 darbų daugiau, kaip trečdalis, buvo parduota. Parodą gausiai lankė tiek svetimtaučiai, tiek lietuviai. Pažymėtina, jog pasitaikė ir organizuotų ekskursinių apžiūrėjimų, kurie byloja, kad pas mus auga dėmesys menui. Tos srities specialieji amerikiečių žurnalai nepagailėjo dailininkui nuoširdžių žodžių, o mūsų spaudoje šis A. Galdiko žygis buvo apvadintas "šedevrų paroda" (K. žoromskis, "Draugas", 1957 bal. 6 d., priedas).

Kągi pateikė šį kartą - dailininkas? žiūrovas, įžengęs į dabartinę jo parodą, išvysta reto originalumo ir tapybinio bei spalvinio turtingumo aliejinius paveikslus. Tai 2 Meksikos, 3 rudens, 3 žiemos ir 14 rudens peisažų. Tarp jų 4 labai didelio formato. Visi darbai abstraktaus pobūdžio. Vieni visiškai atsieti nuo mūsų tikrovės, kituose dar pastebimas su ja ryšys, šia paroda A. Galdikas atskleidžia visiškai naują lakštą savo gausioje kūryboje.

Spalvomis kurti estetines formas, neaptinkamas gamtoje, jas suvesti į ritmines kompozicijas, išreiškiančias žmogaus ir daiktų vidines būsenas, yra XX amžiaus užsimojimas. Jį kai kas  norėtų vadinti paskutine riba mene, už kurios negalima toliau žengti. Grožinėje kūryboje visados vyrauja jausmas, kuriuo suvokiama meninė idėja. Abstrakčioji tapyba į jausmą ypatingai atkreipė dėmesį. Jos šalininkai svarbų vaidmenį teikia ir žmogaus pasąmonei, kurioje glūdi pamiršti pergyvenimai bei įspūdžiai. Jie, išbudinti kūrybinio vyksmo valandoje, gali iškilti naujais vaizdais, neturinčiais nieko bendro su matomuoju pasauliu. Jie ga!i būti jo tolimos arba artimos užuominos, o kartais ir visai nebesirišti su kasdieniais daiktais. Tokių kūrybinių pergyvenimų atžymėjimas spalvomis gali teikti nemažesnio estetinio pasigėrėjimo, kaip vaizdavimas žemiškos tikrovės. Abstraktinėje tapyboje, ar mes, pagal tam tikrus atžvilgius, ją vadinsime "simboline", ar "metafizine", ar surrealistine, ar kitaip, jausime žmogaus dvasią, siekiančią išsivaduoti iš kasdienybės. Čia kuriami nauji pasauliai, kuriuose viešpatauja vaizduotė, poezija, muzika, spalvų žaismas. Tai yra labai drąsus žygis, liudijąs žmoguje antgamtinį pradą.

Į abstrakciją mene vedė ilgas kelias, žmogus tūkstančius metų žengė, stebėdamas matomąjį pasaulį, bet visados jautė, kad už jo yra kita tikrovė. Daug laiko nusruveno, kol buvo išmokta tiksliai vaizduoti regimuosius daiktus. Proporcija, perspektyva, spalvų tonai bei pustoniai ir kiti meno gramatikos dėsniai buvo susekti ilgu triūsu. Tačiau įdomu yra tai,- kad tiek primityviuose, tiek išpuoselėtuose realistinio meno kūriniuose yra jaučiama ta anapusinė tikrovė. Žmogus nuolat siekė išsilaisvinti iš kasdienybės varžtų, geisdamas pasilikti tik prie esminių matomojo pasaulio bruožų. Tai galima pastebėti Azijos Egipto ir Europos meno raidoje, nors tame kely aptinkame ir vingių, šiuo atžvilgiu įdomi apraiška yra viduriniai amžiai, kai iš mistinio pasikėlimo pamažu mene leidžiamasi žemiškos tikrovės link, ir XX amžius, kai nuo materialistinio pagrindo bandoma veržtis į transcendentinį augštį. Tiesa, abstraktinės tapybos elementų jau aptinkame ne tik kiniečių, egiptiečių ir bizantiškame mene, bet ir prieš-renesancinėje ir net renesancinėje Europos kūryboje. Jie čia slypi detalėse — realistinių paveikslų fonuose, ornamentikoje, siužetinėje faktūroje... Jie nežymūs ir pajungti realistinei visumai. XX a. pradžioje abstrakcijai teikiama jau nepriklausoma vieta. Jos pionieriai gi yra rytiečiai — čiurlonis, Kandinskis, Malevič, Gabo, Rodčenko ir kiti. Ypatingai čia minėtinas mūsų Čiurlionis, pats pirmasis iš karto priėjęs prie simbolinės-surrealistinės meno sampratos ir palikęs nemarių šio pobūdžio kūrinių. Kaip skaudu, kad jo šlovė yra tekusi antraeiliams šios krypties meno puoselėtojams!

Adomas Galdikas į dailės pasaulį atėjo iš tos pačios šalies, kaip ir Čiurlionis, alsavo ta pačia Rytų mistika, kupina savos tautos gilių išgyvenimų. Dailininko širdį jau iš pat pradžios ir patraukė gimtoji žemė, dideliai turtinga praeities palikimais.

Anuomet įgijęs pagrindinį auklėjimą Petrapilio akademinėje meno aplinkoje, jis ir savo kūryboje rodė pagarbos tikrovei. Vienok A. Galdikas niekad nebuvo vergiškas J03 vaizduotojas. Jis nuolat jieškojo naujų atžvilgių daiktų raiškoje ir spalvų derinyje, nebijodamas nutolti nuo bendrųjų gairių. Įsidėmėtina, kad ir jis, kaip Čiurlionis, gyvai jaučia spalvų ryšį su muzika. Tas jautimas ir laikytinas svarbiu veiksniu jo kūrybos raidoje. Pakartotinai lankant Vakarų Europą, A. Galdiko meninis pasaulis nuolat ryškėjo ir plėtėsi. Jis perėjo keletą tarpsnių, vis naujau išsireikšdamas. Kelyje į abstrakciją paminėtinas jo kūryboje kubizmo laikotarpis, palikęs savo pėdsakus. Tai nestebėtina, nes ši kryptis ir daugeliui didžiųjų Vakarų Europos dailininkų padėjo atverti naujus horizontus. Bet iš kitos pusės kubizmas uždeda ir tam tikrus varžtus. A. Galdiko kelyje jis tiek buvo naudingas, kiek padėjo .kopti į naujus barus. Jo kūryboje gi aiškiai matomos nuolatinės pastangos žengti pirmyn. Vaizduodamas savo žemės ir svetimų šalių gamtą, jis visuomet prieš akis laikė meninę tikrovę su jos savita logika bei reikalavimais. Užtai šio dailininko ir realistiniai suvoktuose paveiksluose tiek daug mistikos, poezijos, muzikos... Kuo toliau, tuo mažiau daiktai vaizduojami įprastuose pavidaluose. Jiems suteikiama augštesnė prasmė. Tai žymu visą laiką, o ypatingai vadinamame Freiburgo laikotarpyje.

Atvykęs į Ameriką, A. Galdikas dar toliau žengia ta linkme. Jo pirmojoje parodoje Myers galerijoje jau pastebimas vaizdus linkimas į abstrakciją. Tai ypač išduoda šie paveikslai: "Manseau sodai," "Žalioji melodija," "Rudens simfonija" ir "Nokturnas". Praėjusiais metais gi Feigle galerijoje iškabinti aliejiniai darbai aiškiai parodė, jog dailininkas stovi ant pačios ribos tarp tikrovės ir fantazijos. Šių metų parodoje gi matome, kad jis tą ribą jau yra laimingai peržengęs ir atsistojęs antroje pusėje.

Dabartiniuose paveiksluose išvystame   neįprastas  formas,   neregėtus pavidalus, paslaptingas dėmes bei linijas. Visa tai darniai suvesta į ritmingai ir spalviniai išbalansuotą visumą, kuri atskleidžia gamtą įvairiose jos būsenose. Viename kūriny labiau, kitame mažiau atpažįstama jos intymūs plazdėjimai. Tai didžio intensyvumo tapybinės vizijos, atveriančios naują meninio grožio pasaulį, kur klajoja žmogaus neišsipildžiusios svajonės, sudužusios viltys, nenumaldomi ilgesiai, kur gyvenimo džiaugsmas žaidžia su mirtimi... Jos išsiveržė iš dailininko pasąmonėje per ilgus metus susitelkusių įspūdžių bei išgyvenimų. O jų paskutiniu laiku buvo ypatingai gausu: atskyrimas nuo gimtosios žemės, karo kruvini pėdsakai, kelionės pfi Europą  ir per Atlantą, įsijautimas į Long Islando, Maino, Kanados ir Meksikos gamtą bei aplinką. Visa tai vargu bebuvo įmanoma išreikšti paprastais vaizdais dailininkui, jieškančiam spontaniško ir naujo pasisakymo. Jis pajuto savyje būtinybę atsijungti nuo pašalinių regimosios tikrovės pavidalų ir pasilikti tik prie esminių, turinčių meno plotmėje savo balsą ir vietą.

Šių metų paroda liudija, kad A. Galdikui tai pavyko. Pasukus šiuo keliu, jo kūriniai įgijo dar gilesnės prasmės ir didesnio tapybinio įvairumo bei spalvinio grožio, žvelkime į šiame "Aidų" numeryje spausdinamus paveikslus. Imkime "Meksikos peisažą". Jame stovi kalnas, apsuptas debesų, į kurį atsimuša kelias. Žiūrint į spalvotą originalą, jaučiama, jog čia daugiau nei kalnas. Tai, lyg inkų piramidės siluetas arba lyg kokia likiminė grėsmė, į kurią įsminga mūsų keliai. Vaizdas palenktas aliejinės tapybos išpuoselėjimui, bet toje apokaliptinėje žemės ir debesų erdvėje kalnas atpažįstamas. Paveikslą įsigijo vienas žymus Niujorko meno kolekcionierius. Antrame kūriny "Rudens peisažas" medžių pavidalai kubistiniame fone visiškai baigia prarasti savo pavidalus. Tiktai jų šakų ritminis žaismas išreiškia didį išgąstį ir net siaubą ateinančios žiemos, "žiemos peisaže" gi jau visiškai nebėra mūsų apčiuopiamos tikrovės. Tai grynai estetinės formos, primenančios nuogus medžių siluetus, sniego griūtis, šarmos skraistes. Visi tie kūriniai taip yra turtingi tapybiškai, kad, paėmus vieną mažą jų detalę, jau turimą beveik naują paveikslą. O spalvose jų elementai, suvesti į kompozicinę visumą, puikiai išreiškia įvairias vidines nuotaikas.

Kai kas yra prasitaręs, kad A. Galdikas savo kūrybos tarpsniu Amerikoje  užvožė  Lietuvos  atsiminimų skrynią. Žvelgiant į šią augšto lygio parodą, peršasi mintis, kad dailininkas ją bus greičiausia atvožęs, žmogus, tiek gilinęsis į savo krašto buitį, pažinęs bei išgyvenęs jos mistiką, vyresniame amžiuje nebegali keistis. Gimtoji žemė jau yra tapusi jo sielos dalis. Jos poveikyje ir ant jos pagrindo dailininkas kuria ir savo naujausius paveikslus. Įkvėpimui gi, kaip pats išsireiškia, visur jieško jis tokių vietų, kurios būtų panašios į Lietuvos gamtą. Tad ir jo abstraktinių kūrinių esmėje yra lietuviškoji dvasia, pasiekusi meninės pilnatvės.

L. Andriekus

*

•    Lietuvių liaudies meno paroda Colorado Universitete (Boulder, Colorado), universitetui prašant, buvo pratęsta dar visą mėnesį, todėl grafikos paroda vietoj vasario 19 d., atidaryta kovo 19 d., o tapybos — nukelta į gegužes 14 d. Parodas organizuoja Lietuvių Dailės Institutas, todėl dėl šių parodų nenumatyto prailginimo, savo jubilėjinę parodą, kuri buvo numatyta suruošti šį pavasarį, Institutas turi nukelti į rudenį.

•    Valeškos Bažnytinio Meno Studija š. m. kovo 7 d. susijungė su žinoma amerikiečių statybos bendrove William E. Burger Company (Contractors-Engeneers), kuri darbus vykdo nuo Atlanto ligi Pacifiko. Dabar - studija, kuri vadinasi BEBCO VALESKA Studios, apima ne tik bažnytinio meno sritį, bet ir kitokių monumentalinių pastatų (teatrų, bankų, salių ir kt.) dekoravimą. Praplėtus studiją, bus reikalinga daugiau bendradarbių — vitražų specialistų ir dekoratorių, kurie atskiriems darbams vykdyti galėtų išvykti ir į tolimesnes JAV valstybes. Pirmenybė, kaip ir iki šiol, teikiama lietuviams. Studijos adresas palieka tas pats— 19 E. Pearson St., Chicago 11, 111.

•    Jeronimui Kačinskui, žymiam dirigentui ir kompozitoriui, suėjo 50 m. amžiaus. Jis šiuo metu kuria simfonines kompozicijas, kurių paskutinė pavadinta "Atpirkimo misterija". Kompozitorius gyvena Bostone.

•    Gavėnioje kai kuriose lietuvių parapijose įvyko religines muzikes koncertai. Apreiškimo bažnyčioje Brooklyne koncerto branduolį sudarė Dubois "Septyni Kristaus Žodžiai". Programa, dalyvaujant Vargonų virtuozui J. Žukui, buvo išpildyta vietinio choro. Čikagoje, šv. Kryžiaus bažnyčioje religiniame koncerte taip pat dalyvavo J. Žukas, solistai: A. Trečiokiene, S. Citvaras, muzikai: S. Sodeika, A. Nakas ir kt.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai