Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASIPRIEŠINKIME KULTŪRINIAM NUOSMUKIUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
Pabaiga
 
h. Spauda, bendradarbiai ir redaktoriai. — Kadangi 60-ties pareiškimas visų pirma kreipėsi spaudos, kaip "visų" lygio veidrodžio, klausimu, tai ir buvo jis priimtas "kabinimusi prie redakcijų". Tik V. Rastenis teisingiau pastebėjo, kad "sukilėlių koalicija nei siūlo, nei siūlosi". Siūlyti tai siūlė, primindami spaudai tris principus. Bet siūlytis tai tikrai nesisiūlė. Šitai vėl sukėlė įvairiopo nesusipratimo. Jei pačių nesiryžtama "perimti valdžią", tai kam imamasi kalbėti spaudos klausimu? Nėra pareigos būti laikraštininku, kad įgytum teisės spaudos lygiu rūpintis. Visi savo laikraščius skaitome, ir visi galime dėl jų pasisakyti. Ir bet kuri kita grupė skaitytojų galėjo pasisakyti, kaip pasisakė 60. Dėl to, kas visus liečia, visi turi teisės kalbėti.

Anekdotiškai 60-ties pareiškimas buvo taip niekinamas: 60 parašėte vieną straipsnį (ir tai dar nevalyvą ir nebrandų), bet jei būtumėte kiekvienas parašę po straipsnį, tai redaktoriai būtų galėję iš džiaugsmo bent tris dienas barzdų nesiskųsti. Nesu anekdotininkas, kad galėčiau adekdotu į anekdotą atsakyti: jei ne patys 60 pasirašiusiųjų, tai nemažiau gausūs jų puolikai suteikė redaktoriams "trijų dienų barzdos neskutimo" atostogas, betriuškindami 60-ties pareiškimą.

60-ties pasirašiusiųjų kolektyvas yra iš įvairių žmonių. Nemaža iš jų yra tokių sričių žmonės, kuriems laikraštinis bendradarbiavimas nėra savas. Jie dirba savo srity, ir ko kito iš jų reikalauti būtų nesusipratimas. Gi tie, kurie yra susiję su plunksna, yra rašę anksčiau, kaip rašo ir dabar, žinoma, ten, kur jie laukiami.

Nevieno buvo teigiama: kokie bendradarbiai, tokie ir laikraščiai. Tai visiška tiesa, bet tik pridūrus ir antrą tokią pat tiesą: kokie redaktoriai, tokie ir bendradarbiai. Redaktoriai suteikia laikraščiui dvasią ir lygį pačiu tuo, kokius bendradarbius sutelkia. Kokios kuklios bebūtų mūsų pajėgos, vis dėlto jų visų nematome mūsų spaudoj. Taigi, vistiek vyksta rinkimasis — vienų pasitelkimas, kitų atsisakymas. Galimas dalykas, kad šis "vienų pasitelkimas" vyksta be ypatingo rinkimosi: tam tikri bendradarbiai patys pasisiūlo ir tuo būdu patys pasikviečia. Bet galutinai vistiek turime reikalo su rinkimusi: "savanoriams" įsiviešpatavus, nevisi iš likusiųjų begali sutikti ir tuo atveju, jei būtų kviečiami. Rašymas bet kuriam laikraščiui yra tam tikra prasme savęs su juo sutapdymas. Jei laikraštis yra toks, kad negali savęs su juo tapatinti, jam rašymas tegali būti atsitiktinis, iš reikalo, iš bėdos.

  V. Mariūnas "Dirvoj" "kiekvienos redakcijos" vardu užtikrino: "rašykite, mūsų skiltys jums atviros". Lygiai geros širdies parodė ir tolimosios Romos autoriai, nors ir smarkiai piktinęsi 60-ties kolektyvo "kultūros stoka", bet vistiek jį nuraminę, kad spaudoj "jie visada yra pageidaujami" Deja, užtikrinti "kiekvienos redakcijos" vardu lygu nieko neužtikrinti, net už to paties laikraščio redakciją, kur buvo rašoma. Ir iš Romos taip pat lengviau užtikrinti, kaip iš Čikagos. Dar visai neseniai vienas dienraštis kitokį "užtikrinimą" laidavo: "geroka dalis tų '60 specialistų' kūrybos eitų į redaktorių krepšius neblogiau, kaip eina geroji 'diletantų' kūrybos dalis" ("Naujienos", 1958. X.10). Taigi, tokios tokelės... Stilistiniu prašmatnumu nei mūsų, nei apskritai laikraščiai negali perdaug rūpintis. Ne dėl jo greičiausia laiduojamas "redaktorių krepšis". Tie, kurie e-same šiek tiek turėję reikalų su redakcijomis, žinome, kad daugiau baiminamasi pačių idėjų. Nors ir karštai buvo šaukiama prieš cenzūrą ten, kur niekas jos nereikalavo, tačiau neviename mūsų laikraščių cenzūra mėgiama daugiau, negu ji normaliai priklauso redaktoriaus pareigoms. Nesibijoma rutininių niekų, bet baiminamasi kritiškesnių idėjų. Cenzūra veikia!

Palikus šį mažiau svarbų 60-ties santykį su spauda, atsiduriame prieš rimtesnį klausimą, kurį V. Mariūnas taip nusakė: stokodami bendradarbių, laikraščiai yra priversti dėti "kiekvieną įmanomiau parašytą straipsnį". Kartais atrodo, kad bėda priverčia dėti ir nelabai įmanomus straipsnius. Yra atsidurta užburtan ra-tan: nesant rimtų straipsnių, spausdinami diletantai, bet kada šie laikraštį užviešpatauja, rimtesni bendradarbiai nebegali būti prikvie-čiami. Nėra kitos   išeities,   kaip   tokį   užburtą
 
ANTANAS   MONČYS KELIONIŲ  MADONA
 
ratą pralaužti, visų pirma žiūrint, kam ką galima pavesti. Ir kuklesni bendradarbiai gali būti sunaudoti tiems uždaviniams, kurie įmanomi jų jėgoms. Bet nereikia jiems pavesti tokių uždavinių, kur jie su savimi drauge kompromituotų ir laikraštį. Tuo būdu, man regis, būtų galima ir senų turimų bendradarbių neatsisakyti, ir neužkirsti kelio naujiems ateiti. Kol gi to nepaisoma, tol faktiškai turimi tokie bendradarbiai, kokie norimi, nors ir skundžiantis, kad geresnių nesą.

Redaguoti nereiškia tik gautą medžiagą laikraštin sudėti. Visų pirma redaguoti tai pačias temas organizuoti, o ne laukti, kas ką atsiųs. O negalima temų organizuoti, neturint i-dėjų ar tiesiai sergant idėjine anemija. Redaktoriui reikia nemažų kvalifikacijų. Bet ir turimos kvalifikacijos mažai ką gali reikšti, kai nėra darbui normalių sąlygų. Be poros išimčių, mūsų redaktoriai dirba skurdžiomis sąlygomis, vienas žmogus už tris, greit susidėvėdami ir patys dvasiškai sunykdami,   rutinon   paskęsdami. Nėra teisės jų kaltinti už tai, dėl ko jie nėra kalti. Bet jei norime normalaus spaudos lygio, negalime pasitenkinti tik paprastu padėties apgailestavimu. Spaudos gyvastingumas yra per svarbus dalykas, kad per lengvai su padėtimi sutiktume. Spaudai skęstant rutinon ir negaluojant idėjine anemija, ir mes visi ne-riamės į tą patį dvasinį sunykimą. Nepakanka spaudai būti tik mūsų veidrodžiu ir mus atspindėti. Kai veidrodi ima apnešti dulkės, tenka spaudai pareiga mus uždegti, ne pamokslais, kurie nieko neuždega, o idėjomis, kurios išbudina sąžinę ir sužadina ryžtį.

Jei mūsų spauda turi tokias nenormalias sąlygas, yra kaltės ir mumyse pačiuose. Turime laikraščių daugiau, negu reikia, ir todėl jie visi daugiau ar mažiau skursta. Jei protingai apsispręstume pasitenkinti tiek laikraščių, kiek pakanka, tai, be abejo, jų sąlygos žymiai sunormalėtų. Pakanka mums vieno informacinio dienraščio, visiems lygiai tarnaujančio, nes faktinė informacija yra visiems ta pati. Pakanka trims pagrindinėms srovėms turėti po vieną stiprų savaitraštį. Susivienijimų laikraštėliai ir daug kitų tėra beprasmiškas balastas. Bet reikia laikraščio jaunimui. Taip pat šalia poros kultūros žurnalų būtinas mokslinis metraštis. Vienur ligšiol turime perdaug, kitur likusios spragos. Panašiai savo laiku jau buvo siūlęs Pulgis Andriušis. Niekas dėl jo neatsiliepė, nes siūlymas pasirodė nereali fantazija. Ir tačiau siūlymas nėra nei neracionalus, nei nerealus. Neįmanoma fantazija jį verčia tik kiti nelemti dalykai: sroviniai, lokaliniai ir pagaliau asmeniniai "prisirišimai". Bet klausimas yra, ar bendras reikalas nėra svarbesnis už visus tokius partikuliarinius "prisirišimus". Prisiminęs 60-čiai sviestą "bajoriškos galvosenos" priekaištą, sakyčiau, kad visuose tokiuose prisirišimuose pasirodome bajorai, težiūrį savo kiemo, kai reikia visiems bendrai gintis.

i. Kultūrinis ar moralinis nuosmukis? — Jokia sritis nėra oazė. 60-ties pareiškimas apsiribojo pasisakymu dėl kultūrinio gyvenimo nuosmūkinių apraiškų. Bet tokių apraiškų nemažiau yra ir bendrajame visuomeniniame gyvenime. Iš pačių 60-ties pasirašiusiųjų pora buvo pageidavę pareiškimą praplėsti. Vienas jų rašė pareiškimo iniciatoriams: "ką jūs čia esate pasakę apie kritiką, viską būtų galima pakartoti apie politiką (mėgėjiškumą, "profesionalumą", sroviškumą ir pan.). Šitos tad minties vedamas pasirašau ir jūsų raštą, manydamas, kad jis turės sveikos įtakos visoms gyvenimo sritims". Panašiai pastebėjo ir eilė vėliau pareiškimą vertinusiųjų. Specialiai buvo keltas klausimas, ar labiau turime reikalo su kultūriniu ar su moraliniu nuosmukiu. Plačiau šiuo klausimu pasisakė dr. J. Grinius ("Draugas, 1958.VIII.23) ir B. Markaitis, S.J. ("Laiškai Lietuviams",  1958 nr. 9).

LL (šia santrumpa toliau žymėsiu "Laiškus Lietuviams") bendradarbis iš esmės dėsto maždaug tas pačias mintis, kurias V. Volerto atveju pavadinau "salono ilgesiu", tik šiuo atveju jos dėstomos moralės vardu. Straipsnis parašytas taip pat ramiai ir taip pat iš augšto, tik su taip "išjieškotų" sakiniu, kad nevisur be-lengva autorių suprasti, nes ir priekaištai įvynioti į komplimentus. Pora priekaištų yra faktiškai neteisingi. Pirma, įžūlokas mirktelėjimas 60 pasirašiusiųjų pusėn tokiu sakiniu: "atrodo, kad kultūros lygio pakelti neįmanoma žodžiais, puošiantis kitų nuveiktais darbais". Lyg 60 pasirašiusiųjų būtų darbo kratąsi poneliai! Kada LL bendradarbis kultūrinio nuosmukio paneigimui ima "visą žmonių eilę, kurie ne tik dirba, kuria, bet ir užtarnauto įvertinimo susilaukia", jis pradėjo ir pabaigė kaip tik tais žmonėmis, kurie yra 60-ties pareiškimo autoriai (pradėta Galdiko, Jonyno, Viesulo pavardėmis ir baigta Lietuvių Enciklopedija). Neprileidžiu, kad LL bendradarbis rašė apie 60-ties pareiškimą jo neskaitęs. Teisybė reikalavo pasakyti, kad minimieji vardai buvo iš tų pačių 60-ties, kuriems jis taikė savo priekaištą. Turėdamas šias pavardes minty, LL bendradarbis gal būtų suvokęs ir tai, kad 60-ties pareiškimas lietė ne individualių laimėjimų lygį, o bendrąjį "visų" lygį. Antras neteisingas priekaištas — 60-ties pareiškimo "arogancija ir panieka kitaip manančiam bei kitaip veikiančiam". Pareiškimas kreipėsi ne prieš žmones kaip tokius, o prieš apraiškas, o kai kreipiamasi prieš neigiamas apraiškas, tai ir patys švelniausi pamokslininkai kalba "arogantiškai". Taip pat pareiškimas kreipėsi ne prieš "kitaip manančius ir kitaip veikiančius", o prieš tas jėgas, kurių atveju nėra "kitaip manymo ir kitaip veikimo" klausimo. Diletantų ar grafomanų įžūli reklama ar autoreklama, prieš kurią 60-ties pareiškimas pasisakė, taip pat nėra "kitaip manymas ir kitaip veikimas", kaip, sakysime, moralėje melavimas ar vogimas. Joks moralistas netraktuos melo "kitaip manymu" ar vogimo "kitaip veikimu". Ir niekas dėl to negalės jo kaltinti  "kitiems"  panieka.

60-ties keltosios kultūrinio gyvenimo negerovės LL bendradarbiui tėra "maža žaizda": jis kalba apie nekompetentingą kritiką tik kaip "proginę" (deja!), o ir jos neranda kultūrinio nuosmukio apraiška ("nekompetentingas kūrybos vertinimas nėra kultūrinis nuosmukis"). Gilesnė žaizda jam atrodo moralinisnuosmukis, kad "lietuvis" vis dar neišmokęs "pareikšti savo nuomonės mandagiai, santūriai ir objektyviai", kad jis "dar nesugeba vertinti tiek dalykų, tiek asmenų teigiama ir konstruktyvia kritika", kad jis "daugiau vertina ir stipriau pabrėžia skiriančiuosius veiksnius negu jungiančiuosius", kad jis tiki klausimus išspręsti "be darbo, be aukos, be konkretaus asmeninio įnašo". Nesiimčiau šį kartą "lietuvio" ginti, nes pakanka 60 pasirašiusiųjų. Kadangi tačiau tokį "lietuvio" vaizdą LL bendradarbiui sudarė 60-ties pareiškimas, tai, tiesion kalbon išvertus, visi kaltinimai faktiškai pirmiausia taikomi 60-čiai pasirašiusiųjų. Abstrakčiai imant, LL bendradarbis yra pastebėjęs ir teisingų dalykų. Tik lieka neaišku, kokiu būdu jis juos sieja su 60-ties pareiškimu. Nemažiau už anksčiau cituotuosius "Naujienų" slapukus LL bendradarbis insinuuoja ir "diletantišką pasisakymą", ir "plokščias frazes", ir šį ir aną, bet taip pat niekur nenurodo, kuo konkrečiai grindžia savo teigimus. Užtat ir atsakyti tegalima taip pat bendrai: geriau tiesiai pasakyti, negu taip "mandagiai, santūriai ir objektyviai", kad nebegali žinoti, nė dėl ko esi teisiamas. Mandagumo vardan esi padaromas teisiamuoju be gynimosi galimybės. Saloniškai rafinuotas iš tolo insinuavimas nėra niekuo mažiau užgaulus, negu tiesmukas kaltinimas. Pabrėžiu tai dėl to, kad čia iš tiesų negaliu sutikti su LL bendradarbiu. Regis, 60-ties pareiškimas jam kaip tik dėl to ir yra moralinio nuosmukio dokumentu, jog buvo pasisakyta tiesiai, be saloninio vinguriavimo, pavadinant dalykus tais vardais, kurie jiems žodyne ir yra. Deja, tiesumo negaliu laikyti moralinio nuosmukio liudijimu. Man regis, greičiau į moralinį nuosmukį būtų žengiama per tiesumo baimę ir per netikrą moralizavimą. Nesutikčiau su LL bendradarbio tendencija oficialiai pageidauti "teigiamos ir konstruktyvios kritikos", o faktiškai apskritai kritiką paneigti. Taip pat negalėčiau sutikti, kad nesibaiminti kritikos jau reikštų "stipriau pabrėžti skiriančiuosius veiksnius, negu jungiančiuosius". Tačiau visai sutinku su LL bendradarbio pasisakymu prieš "besaikį idealizavimą", posėdžių "gražias bendrybes". Tik stebiuosi, kodėl jis pasigenda, kad ir 60-ties pareiškimas nebaigtas su rezoliucinėmis bendrybėmis. Jei 60 pareiškimo autorių nepasirodysią su nauja "konstruktyvia" programa nuosmukiui nuveikti, tai pareiškimą teksią įrašyti į retorikos skiltį, o darbo skilčiai skirti brūkšnį. Nėra sunku žodžiais "konstruktyvią" programą pateikti. Bet ar ji nebūtų tos "gražios bendrybės", prieš kurias teisingai pasisakė pats LL bendradarbis. Pareiškimo tikslas buvo ne naujų iliuzijų pažadais pateikti, o iš jų pažadinti. Joks pareiškimas (net ir "konstruktyvus") nėra darbas. Kiekvienas pareiškimas tėra žodžiai. Žinome tai patys, kurie kvietėme pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui. Nėra reikalo iš augšto aiškinti apie retoriką ir darbą. Ne retorikai ėmėmės pasisakymo ir ne nuo darbo atsisakėme. Kada LL bendradarbis 60-čiai pasirašiusiųjų taiko nuosmerkį "kas laukia darbo iš kito, o pats pasitenkina žodžiais", jis imasi ne tik teisti, bet ir neteisiai teisti tuos, kurių daugelio darbai nemažesni už jo paties. Galima būti arogantiškam ir moralės vardu bekalbant.

Moraliniu, bet ne moralistiniu (žmonių teisimo) žvilgiu į diskusijas dėl 60-ties pareiškimo buvo įsijungęs ir dr. J. Grinius. Jis teisingai pastebėjo, kad pareiškimas visų pirma minty turėjo meną, ir savo ruožtu nurodė į kitas dvi kultūros sritis — žiniją ir dorovę. Šiame sąryšy jis teisingai nurodė, kad dorovėj nėra ir negali būti specialistų, nes būti doram yra kiekvienam privalu. Taip pat teisingai jis nurodė, kad ir kitų kultūros sričių negerovės daugiau ar mažiau implikuoja ir moralinį žvilgį. Savaime šita prasme moralinį žvilgį implikavo ir 60-ties pareiškimas, pasisakydamas prieš įžūlią autoreklamą, partinį vertinimą, draugiškas panegirikas ar priešiškus "naikinimus". Pagaliau ir pats reikalavimas nesiimti uždavinių ne pagal savo pajėgas taip pat angažavo ir moralę: niekas nėra atsakingas už tai, kas jam neduota, bet nepaisyti savo pajėgų jau veda ir į moralinį konfliktą. Tačiau moralinis žvilgis iškyla tik einant į žmones. 60-ties pareiškimas savo keltomis negerovėmis domėjosi tik objektyviu žvilgiu ir todėl nesiėmė ryškinti moralinių implikacijų, kad nebūtų pereita iš apraiškų smerkimo į žmonių teisimą. 2)
-----------
2) Jau man parašius savo šį straipsnį, "Tėviškės žiburiuose" (1959 nr. 2,3 ir 4) L. Dambriūnas paskelbė savo pasisakymą "Kultūrinio lygio išlaikymo perspektyvos". Teisingai suvokęs 60-ties pareiškimo motyvus ir mintis, L. Dambriūnas blaiviu žvilgsniu ir nuoširdžiu rūpesčiu svarsto mūsų kultūrinę padėtį, remdamasis teorine kultūrinio kilimo ir smukimo analize. Kultūros smukimo simptomai jam yra šie: "a. nepalankus nusistatymas augščiausio lygio kultūros vertybėms, kurios nesuprantamos masėms ar eiliniam inteligentui, b. pastangos visas kultūrines apraiškas vertinti vienodai, jų nerūpiuojant ir neklasifikuojant, c. neigiamas nusistatymas naujovių atžvilgiu". Ne kas kita, kaip šie reiškiniai buvo kelti ir 60-ties pareiškime. Negalėjęs L. Dambriūno vertingu straipsniu bepasinaudo-ti savajam pasisakymui, noriu į jį atkreipti dėmesį bent šia išnaša.

A. Valeška     Pakalnė

Dr. J. Grinius savo straipsnio pabaigoj kviečia kovon prieš oportunizmą (taikymąsi prie aplinkybių dėl naudos) ir prieš konformizmą (taikymąsi prie daugumos). Labai aktualus klausimas, bekovojant kovą už lietuvybės išlaikymą svetur. Visiškai sutinku, kad oportunizmas ir konformizmas yra paskelbtinas priešu nr. 1. Drįsčiau manyti, kad 60-ties pareiškimas yra paskelbęs kovą tiek oportunizmui, tiek konformizmui, nors šie žodžiai ir nebuvo vartoti. Paskelbęs kovą pačiu pagrindiniu savo reikalavimu nenormalių sąlygų vardan neatsisakyti normalių matų ir nesuklupti prieš "visų" peršamą primityviškumo toleranciją. Šita prasme kvietimas pasipriešinti kultūrinio nuosmukio grėsmei drauge buvo kvietimas pasipriešinti ir oportunistinei bei konformistinei moralės sampratai. Nėra ko kultūrinį nuosmukį dangstyti morale, tolerancija, vienybe ir t.t.3).
------------------
3) Nesusipratimas morale dangstyti nuosmūkines apraiškas nuo kritiško žvilgio remiasi, kaip jau anksčiau užsiminėme, žmogaus ir kūrybos neskyrimu. Kada kūrybos vertinimas laikomas paties žmogaus teisimu, tada iš tiesų jau pats augštesniu kultūriniu lygiu sielo-jimasis atrodo nehumanišku žiaurumu, šia prasme dail. A. Varnas "Naujienose" (1958.XI.22) piktinosi, kad 60-ties pareiškimas yra daugiau, negu "stoka elementaraus takto", būtent "užuot kad stipresnysis kolega draugiškai ištiestų savo ranką silpnesniajam... tai anas tesugeba jį tik žeminti, niekinti, pravardžiuoti". Panašiai P.J. Žiūrys "Vienybėj" (1958.XI.25) vieną PLB seimo koncerto dirigentą gynė nuo kritinio vertinimo tuo, kad "jo pasiaukojimas Tėvynei yra seniai visiems žinomas" ir kad tai atsimindami, "gal nekreip:ime tiek dėmesio į tai, kas ir kaip dirigavo". Est toks reikalaujamas "dėmesio nekreipimas", principiškai paneigiąs kritiką, galutinėj sąskaitoj visada labiau žmogui pakenkia, negu kritinis tiesumas: užsiliūliavęs savim pačiu pasitenkinime ir nuolat pagyromis glostomas žmogus nebesijaučia turįs toliau žengt ar, kas dar blogau, ima žengti ir ten, kur jau pagaliau ir norint nebegali būti glostomas. Kritinis atvirumas daugiau iš tiesų žmogui padeda, negu aklas gailestingumas. Visiškai todėl tenka sutikti su Aleksu Kutkumi, kuris (ryšium su PLB seimo koncerte pasireiškusiu "apverktinai ryškiu nuosmukiu") teisingai pastebėjo: "Dėl nuosmukio esmės, — jam atsirasti ir klestėti kaip tik geriausiai patarnauja p. Žūrio siūlomoji taktika visus ir visur tik girti, nieko rimtesnio nereikalauti, jokių klaidų nepastebėti ir nieko geresnio nenorėti" ("Vienybė", 1958.X.10).


5. Baigiant
60-ties pareiškimas susilaukė puolimo iš visų šonų, nuo komunistinės spaudos (į šią nekreipiau dėmesio) per 'Naujienas" ir "Vienybę" ligi "Laiškų Lietuviams", daugeliu atvejų šis puolimas ėjo ligi tikro asmeninio pasirašiusiųjų įžeidinėjimo, ypačiai tais atvejais, kai buvo imamasi moralizavimo. Jei po visos šios purvinos patirties būčiau klausiamas, ar būčiau pareiškimą pasirašęs, iš anksto visa pramatęs, atsakyčiau: taip! Žinoma, nėra malonu pasidaryti ciniško tyčioj imosi ar rafinuoto moralizavimo objektu. Tačiau yra pareiga balsą pakelti ir tada, kai ji tenka pakelti prieš "viešąją opiniją".

Ar buvo ko teigiamo atsiekta? Per anksti šį klausimą dabar atsakyti. Pati intensyvi puolimo akcija (J. Liūdžius ją buvo pavadinęs "masių sukilimu", o V. Kavolis "impotentų sukilimu") daug ko pozityvaus neatnešė: daugiau buvo "atkirčio" aistros, negu probleminio rūpesčio; daugiau dominavo įvairūs slapukai ir kiti "suinteresuotieji", negu tie, kurie galėjo į diskusijas leistis be įsižeidimo. Tačiau, to viso nežiūrint, šį "sąjūdį" galima pozityviai vertinti tuo, kad, bene pirmą kartą, visuomenės dėmesį tokį ilgą laiką sutelkė nebe partiniai ginčai, o kultūrinio gyvenimo rūpesčiai. Pats pareiškimas pačiu savo faktu taip pat negalėjo ką nors "konkretaus" pasiekti. Nebuvo reikalo aiškinti, kas savaime aišku, kad kultūriniam nuosmukiui galima pasipriešinti ne žodžiais, o darbu, ne manifestais, o kūryba. Bet pareiškimas sužadino rūpestį kritiškiau pažiūrėti į savąjį "krutėjimą", sąžiningiau dirbti, labiau žiūrint savo pajėgų, negu ambicijų. Pradedant nurimti "audrai", ima rodytis ženklai, kad vis dėlto atsargiau ir tuo pačiu rūpestingiau imamasi eiti viešumon, su mažesne drąsa, bet su didesne atsakomybe. Blaiviau "visiems" žiūrint, savaime nyks vaidmuo ir tų, kurie visus tempė į savo primityvų lygį. Galima tikėtis, kad vis dėlto 60-ties tartieji žodžiai nebus buvę veltui tarti. Bet jei jie liktų ir veltui tarti, jie liks liudijimu, kad buvo bent rūpintasi perspėti prieš iliuzijose savęs liūliavimą bežengiant nuosmukio kelią. Turėti atviras akis yra pirmoji sąlyga dirbti su visomis pajėgomis, bet be jų iliuzinio pervertinimo. Buvo kreiptasi ne mirčiai skelbti, o didesnei gyvybei sužadinti.

Pastaba dėl šio straipsnio.
Kaip daugelį papiktino 60-ties pareiškimas, taip galimas dalykas, nevieną papiktins ir mano šis pasisakymas. Džiaugsiuosi visais, kurie domėsis pačiu straipsniu, nesiimdami mano asmens teisimo, kurie diskutuos mano mintis, nesiimdami teisti mano kalčių. Niekas nesame be kaltės, bet kiekvienas turime teisės būti palikti savo pačių sąžinės teismui. Pasirašydamas savo pavarde ir prisiimdamas atsakomybę už tai, ką parašiau, prašau ir tų, kurie ras reikalo atsiliepti, ne iš pasalų pulti, o pasirašius savo pavardę. Nieko daugiau nenoriu.

Palieku šią pastabą ir korektūroj, nors ji tam tikra prasme yra beviltiška, Kas suvokia, jog klausimus reikia svarstyti dalykiškai, nesiimant demagoginio minties iškreipinėjimo ir nesileidžiant į asmeninį tyčiojimąsi, tas nėra reikalingas to prašyti. Kas gi demagogiją ir cinizmą yra padaręs savo antrąja prigimtimi, tas ir nesupras, jog visu tuo jis niekina ne kitus, o save patį. Dar nepasibaigus šiam straipsniui, "Vienybėj" ir "Naujienose" jau pasirodė tie patys žmonės su tais pačiais senais demagoginiais "įpročiais" ir su tuo pačiu senu vulgariu cinizmu. Nėra tai nelaukta: jei būtų kitaip, nebūtų buvę reikalo nei 60-ties pareiškimui, nei šiam straipsniui.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai