Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Pietų Amerikos poezija (P. Gaučio vertimai) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Red.   
RUBEN DARIO

FATALUMAS

Laimingas medis, kuris mažai ką jaučia,
o dar laimingesnis kietas akmuo, jau nieko
nebejaučiąs,
nes nėr didesnio skausmo už būti gyvam kančioj,
nei didesnio sielvarto už sąmoningą gyvenimą.
Būti, ir nežinoti nieko, ir būti be tikros
krypties,
ir baimė gyventi, ir būsimasis siaubas...
Ir neišvengiamas būkštavimas ryt numirti,
ir kentėti už gyvenimą, už šešėlį ir už tai,
ko nežinome ir vos nujaučiame,
ir kūnas, kuris vilioja šviežiom kekėm,
ir kapas, kuris laukia su gedulingom šakom,
ir nežinojimas, kur einame,
nei iš kur ateiname!...


GABRIELA MISTRAL

NOKTIURNAS

Tėve mūsų, kuris esi danguje,
kodėl tu užmiršai mane!
Tu prisimeni vaisių rudenį,
kai prasižioja jo rožinė mėsa.
Taip pat ir aš nešioju pervertą šoną,
o Tu nenori žvilgtert į mane!
Tu prisimeni juodą kekę
ir ją siunti į karmininę spaudyklą,
ir savo alsavimu švelniame ore
virpini jovaro lapus.
O plačioje mirties spaudykloje
vis dar nenori sutraiškyti mane!

Bevaikščiodama mačiau atsiskleidžiant
žibuokles;
vėjo vyną gėriau,
pageltusiom blakstienom nulipau,
nebenorėdama matyti nei Sausio, nei Balandžio.

Ir kad nereikėtų išsisakyti, strofomis
patvinusią burną užčiaupiau.
Tu gi, supurtinęs Rudens debesį,
nenori atsisukti į mane!

Mane pardavė tas, kuris pabučiavo į skruostą;
mane atmetė dėl niekingos tunikos.
Savo eilėse kruviną veidą,
kaip Tu savąjį ant skepetos, jam įdaviau,
ir mano Daržo naktyje
Jonas buvo bailys, o Angelas priešas.

Pagaliau begalinis nuovargis atėjo
įsmigti į mano akis:
mirštančios dienos nuovargis
ir turinčios ateitį aušros:
nuovargis švininės padangės,
ir nuovargis žydro dangaus!

Dabar atrišu iškankintą sandaliją
ir kasas, prašydama miego.
Ir pasimetusi naktyje, šaukiuos
iš Tavęs išmoktu šauksmu:
Tėve mūsų, kuris esi danguje,
kodėl Tu užmiršai mane!


DELM1RA AGUSTINI

SPROGIMAS

Jeigu gyvenimas — meilė, tebūnie palaimintas!
Noriu daugiau gyvenimo mylėti. Šiandien
jaučiu.
kad tūkstantis metų galvojimo neatstoja
to, ką duoda viena jausmo minutė.

Mano širdis merdėjo liūdna ir nusilpusi. ..
Dabar gi prasiskleidžia į šviesą kaip saulinga
gėlė;
gyvenimas iškyla kaip audringa jūra
ten, kur meilės ranka kala!

Šiandien išvyko į naktį, šaltą, graudžią,
palūžusiais sparnais, mano liūdesys;
kaip sena skausmo dėmė
tolimoje tamsoje išsisklaido .. .
Mano gyvenimas — pražydusios lūpos!
Mano gyvenimas dainuoja, bučiuoja, juokiasi!


JUANA DE IBARBOUROL

LAKUSIS NERIMAS

O mylimasis, nepyk dėl mano nepaliaujančio
nerimo!
O mylimasis, nebark, kad dainuoju ir juokiuos!
Ateis diena, kai paliksiu tyli ir rami,

ai, ant visados, ant visados!
Su užgesusiom akim ir nebyliom lūpom,
ir amžinai besiilsinčiom eikliom kojom
juodoje žemėje.
Ir bus sudužęs mano juoko krištolinis indas
sučiauptų lūpų užsispyrusiam plyšyje!

Tada, nors pasakytum: "Eik!", jau nebeisiu.
Ir nors pasakytum: "Dainuok!", jau
nebedainuosiu.
Po juoda žeme
pradėsiu skaidytis tyloje ir ramybėje.
Tuo tarpu kai virš manęs kaip girtos bitės
aidės gyvenimo zvimbimas!

Leisk man skonėtis akimirkos malonumu
kaip girtai bitei!
Leisk, kad mano lūpų nuoga rožė
prisispaustų prie tavo lūpų!
Vėliau, juodoje žemėje, pavirsiu pelenais.

DULCE MARIA LOYNAZ

KŪRIMAS

Iš pradžių tebuvo vanduo:
kimus vanduo,
be žuvų alsavimo, be krantų,
kurie jį spaustų.
Iš pradžių tebuvo vanduo,
virš iš Dievo rankos
gimstančio pasaulio . . .
Tebuvo vanduo.
Dar
žemė neišnėrė pro bangas,
žemė vis dar tebebuvo minkštas ir virpąs
dumblas...
Nebuvo mėnesienos apžavų nei salų
kokių. .. Jauno vandens
įsčiose brendo kontinentai. . .

Pasaulio aušra, pasaulio
prabudimas!
Koks paskutinių upių gesimas!
Kokia jūra liepsnose po juoda padange!

Iš pradžių tebuvo vanduo.

VICENTE HUIDOBRO

POEZIJOS MENAS

Eilėraštis tebūnie kaip raktas,
atidarąs tūkstantį durų.
Ar krinta lapas, ar kas pralekia,
ką akys mato, tebūnie sukurta,
ir klausančio siela tevirpa,
ar pamišęs dabita:
užčiaupė pianinas savo banginio burną,
o žmogus grįžo atgal,
pasitraukė į tylą.
Kurk naujus pasaulius ir puoselėk žodį;
būdvardis, jei nesuteikia gyvybės, — žudo.

Gyvename nervų cikle.
Raumuo kaba
kaip atsiminimas muziejuose;
bet ne todėl prarandame dalį jėgos:
tikroji stiprybė
gyvena galvoje.
O, poetai! Kam apdainuojate rožę?
Ją pražydinkite eilėraštyje.
Tik mum vieniem
visi daiktai gyvena žemėje.
Poetas — tai mažas Dievas.

PABLO NERUDA

PIANINAS

Koncerte
pianinas stovėjo nuliūdęs,
užmirštas savo laidotuviniam frake,
o paskui pravėrė burną,
savo banginio burną;
pianistas įžengė į pianiną,
skriedamas nelyginant varnas,
kažkas įvyko, lyg būtų kritęs
sidabro
akmuo
ar ranka
į paslėptą kūdrą:
pasipylė švelnumas
kaip kad lietus
ant varpo,
įsiskverbė šviesa
į uždarus namus,
smaragdas perskrodė gelmes,
ir skambėjo jūra,
naktis,
pievos,
rasos lašas
ir smarkusis griaustinis,
pragydo simetrinė rožė,
tyla nudardėjo į aušros guolį.

Taip gimė
mirštančio pianino muzika,
pakilo undinės
dangalas
nuo katafalko
ir nuo jo dantų,
ligi į užmarštį nukrito
pianinas, pianistas
ir koncertas,
ir visa patapo garsais,
srautingais elementais,
tyra sistema, ryškia varpine.

Tada žmogus sugrįžo
iš muzikos medžio.
Nusileido skrisdamas,
kaip pasimetęs varnas

PORFIRIO BARBA JACOB

ŽMOGUS
Jūs, kurie širdyje nesinešiojote Dievo kapo,
nei rankose žmogžudystės kraujo;
jūs. kurie nesupratote sąžinės siaubo Visatos
akivaizdoje;
jūs. kurie nejaučiate bailumo kirmino,
tolydžio graužiančio būties šaknis;
jūs, kurie nesate verti nei aukščiausios garbės,
nei didžiausio įžeidimo;

Jūs, kurie daiktais džiaugiatės be užsidegimo ir
be kuliavirsčių,
be vidinio spinduliavimo, lygiai ir kasdien
vienodai;
jūs, kurie nesikankinate Erdvės ir Laiko
iliuzijomis,
ir galvojate, kad gyvenimas yra tai, ką matome,
ir įstatymas, meilė, pabučiavimas ir kūdikis;
jūs, kurie imate kvietį iš apmaudingos dirvos
ir jį valgote švariom rankom ir ramiais mostais;
jūs, kurie sakote "aušta"
ir neverkiate lelijinės aušros stebuklo;

Jūs, kurie nesugebėjote patapti nė elgetomis,
savo pačių rankom paruošti duoną ir guolį
vargingose ir apleistose lūšnose,
ir ubagystėje žiūrėti į dienas
su kančia be minties;

Jūs, kurie nešaukiate iš siaubo ir baimės,
kai už storų grotų, geležiniam glėbyje
žemų aistrų, —
siela dega niršulingu blizgesiu,
nebylė ir nusiminusi, —
jūs negalite suprasti skausmingos
reikšmės žodžio: ž m o g u s !

ANDRĖS ELOY BLANCO

TYLA

Kai tu paliksi nebylė,
kai aš apaksiu,
mum paliks rankos
ir tyla.
Kai tu pasensi,
kai aš pasensiu,
mum paliks lūpos
ir tyla.
Kai tu numirsi,
kai aš numirsiu,
turės mus palaidoti greta
ir tyloje.
Ir kai tu prisikelsi,
ir kai aš atgimstu,
mes vėl mylėsimės
tyloje.

Ir kai visa visatoje
baigsis ant visados,
meilės tyla pataps
tyla.

JORGE LUIS BORGES

APIE PRAGARĄ IR DANGŲ

Dievo pragaras nereikalingas
ugnies puikumo. Kai Paskutinis
Teismas nuaidės trimitais
ir žemė atvers savo vidurius,
ir iš dulkių pakils tautos
pagarbinti nepermaldaujamą Burną,
akyse nematys nei devyneriais ratilais
apversto kalno, nei blankios
pievos su amžinais narcizais,
kur šaulio šešėlis tolydžio
persekioja stirnos šešėlį;
nei ugninės vilkės, kuri žemiausiam
musulmonų pragaro aukšte
yra ankstesnė už Adomą ir bausmes;
nei aršių metalų, nei netgi
matomų Miltono tamsybių:
nekenčiamas labirintas iš trigubo
plieno ir skausmingos ugnies neslėgs
pasmerktųjų nustebusias sielas.

Taip pat amžių glūdumoje nesislepia
joks tolimas sodas. Dievui nereikia,
norint pradžiuginti teisiuosius,
nei šviesos pasaulių, nei eilių sostų,
nei galybių, nei kerubinų,
nei apgaulingų muzikos veidrodžių,
nei rožės gelmių,
nei nelemtos puikybės
vieno jo tigrų, nei švelnumo
geltono saulėleidžio dykumoje,
nei senovinio, gimtinio vandens skonio.
Jo mielaširdingume nėra sodų,
nei vilties ar prisiminimo šviesos.

Sapno krištole aš regėjau
pažadėtuosius Dangų ir Pragarą;
kai Teismo paskutiniai trimitai
nuskardės ir tūkstantmetė planeta
bus paslėpta ir staiga sugrius,
o Laike, tavo nykios piramidės,
praeities spalvos ir brūkšniai
tamsybėse išryškins veidą,
miegantį, nejudantį, tikrą, nesikeičiantį
(gal mylimosios, gal tavo . . .)
ir regėjimas to artimo veido,
nesikeičiančio, nepaliesto, neištrinamo, nuteistiesiems bus Pragaras,
o išrinktiesiems — Rojus.

CESAR VALLEJO

DIEVAS

Jaučiu Dievą esant
manyje su pavakariu ir jūra.
Su Juo mes einame kartu. Temsta.
Su Juo aptemstame. Našlystė . . .

Bet aš jaučiu Dievą. Ir netgi atrodo,
kad Jis man įkvepia kažkokią gerą spalvą.
Kaip globėjas, Jis geras ir nuliūdęs;
šnabžda meilią įsimylėjusio panieką:
matyti, jam labai skauda širdį.
O mano Dieve, tik ką į Tave ateinu
šiandieną,  kai taip myliu šią pavakarę;
            šiandien,
kai netikroje krūtinės pusiausvyroje
 matuoju ir apraudu trapią kūriniją.
 Ir Tu, lyg kad verktum .. . Tu, įsimylėjęs
 į tiek milžiniškų, judančių pasaulių. . .
 Dieve, aš tave dievinu, nes taip myli;
 nes niekad nesijuoki, nes visad
 tau turi skaudėti širdį.

JORGE CARRERA ANDRADE

NEPABAIGIAMA KELIONĖ

Visos būtybės keliauja
 įvairiais būdais pas savo Dievą:
 šaknys rausiasi gilyn vandens pakopom.
 Lapai atodūsiais išpučia debesį.
 Paukščiai naudojasi sparnais,
 siekdami amžinosios šviesos sritį.
 Lėtas mineralas nematomais žingsniais
 perbėga nepabaigiamo ratilo tarpus,
 prasidedančius dulkėse ir besibaigiančius
        žvaigždėje.
praeinant prisimindamas sapnuose
savo buvusius gyvenimus ir mirtis.
Žuvis kalbasi su Dievu burbulais,
kurie yra čiulbesys vandenyje,
puolusio ir netekusio plunksnų angelo šauksmas.
Žmogus teturi tik žodį
ieškoti šviesai
ar keliauti į beaidę nebūties šalį.

Išvertė P. GAUČYS
 


Išvertė P. GAUČYS


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai