Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
S. KAIRIO "LIETUVA BUDO" ISTORINĖJE PERSPEKTYVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Jakštas   
(Pabaiga)

Plačiai, visašališkai gvildomas pats socializmo partijos įsikūrimas ir jos programa, kuri priedu ištisai duodama. Kas ne kas, o mūsų socialistų programa yra kartojimas to meto Europos socializmo minčių bei premisų. Markso ir kitų teoretikų išdirbtoji naujo pasaulio, iškilsiančio iš dabartinės visuomeninės santvarkos griuvėsių vizija šmėkščiojo ir mūsų socializmo programos autoriams. Tai ypač matyti pirmuose trijuose dekliaratyviniuose skyriuose, kur kalbama apie ūkinę evoliuciją, vedančią į visuotinę proletarinę revoliuciją. Nebūtinai šis įvadinis programos turinys reiškė jų autorių "susiorientavimą į Vakarus", kaip S. Kairys (275 p.) teigia. Mat, bendros marksistinio socializmo, nepaisant jo srovinio susiskii'stymo, idėjos buvo prigijusios ir jos buvo savos ne tik Vakarų, bet ir Rusijos socialistams. Atrodo, mūsų autorius bus tendencingas pagal dabartines sąlygas, kai jis neigte neigia by kokią rusiškojo socializmo įtaką lietuviams. Juos, ėjusius mokslus rusiškose mokyklose ir gyvenusius rusų tarpe, pats visuotinis europinis socializmas ne be rusiškos tarpininkys-tės bus veikęs. Juo labiau, kad Vilnius rusiškojo socializmo sąjūdy bus buvęs ne paskutinėj vietoj. Štai čia išėjo iš spaudos (vietinio žydų socialistų ratelio pastangomis) garsaus rusų socialisto Martovo (Cederbaum) raštas "Ob agitacii", visuotinai pripažintas socialistinės propagandos vadovu. Pagaliau, butų nenuoseklu teigti vakarietiškojo socializmo įtaką lietuviams ir ignoruoti rytietiškąją. Juk visas liaudiškasis rusų sąjūdis 19 a. plėtojosi artimame kontakte su Vakarais, kaip gražiai įrodinėja italų mokslininkas Fr. Ventu-ri, autorius puikaus veikalo: II populismo russo (Milanas, 1952).

Iš visuotinės europinio socializmo doktrinos, o ne iš specifiškų Lietuvos sąlygų' ar kokių istorinių reminiscencijų išplaukė ir garsusis programos punktas:   "Savistovi,  demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos" (275 p.). Jau minėtas "Varpo" recenzentas visai teisingai pastebėjo, jog čia kalbama ne apie savarankišką Lietuvos respubliką, bet apie Lietuvos, Lenkijos ir kitų kraštų federaciją. Atrodo, federacija magėjo mūsų socialistams ir jie ją pakartotinai linksniavo iki 1905 m. O šią federacijos mintį jie bus paėmę iš 19 a. demokratinių- socialistinių doktrinų, kartojamų tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Tautų išsilaisvinimas, jųjų federacija (ar konfederacija) buvo populiarus šūkis 19 a. demokratinėse srovėse. Jis buvo ginklas prieš 19 a. pirmos pusės vad. šventos Sąjungos gintą legitimizmą ir akstinas tautinėms revoliucijoms. Tautinių revoliucijų apaštalams vaidenosi būsima Europos tautų, susietų federaciniais ryšiais, bendruomenė. Didžiausias josios propagandininkas buvo italas G. Mazzini (1805-72), su savo ugninga propaganda garsėjęs ne tik Europoj, bet ir už jos ribų. Jis, matyt, bus imponavęs ir mūsų kultūrininkams, kad jojo veikalas "žmogaus pareigos" pasirodė (berods, Amerikoj)  ir lietuvių kalba.

Mazzini pradėjo veikti savo šalies laisvės kovotojų karbonarų eilėse ir vėliau kovą išplėtė europiniu mastu. Jis įkūrė Jaunąją Italiją (1830). Josios pavyzdžiu radosi Jaunoji Lenkija, Jaunoji Vokietija ir net Jaunoji Rusija (1862). Iš Mazzini svajonių apie būsimą Europos tautinių respublikų federaciją kilo ir Šveicarijoj įkurta Jaunoji Europa (1834). Josios programoj pasakyta: "Pagal Dievo įstatymą, Dievo duotą žmonijai, visos tautos yra laisvos — yra seserys ir lygios" (Ig. Silone, Mazzini, 1939, 120 p.). Jos "turi būti suburtos į respublikinę konfederaciją, valdomą ir rikiuojamą bendros principų deklaracijos ir bendro pakto (t.p. 121 p.). Tiesa, Mazzini nebuvo socialistas, nes jo idealistinei-re-liginei dvasiai buvo atstumiantis materializmas ir visos socialistinės buities grindimas vien ekonomiškais motyvais. Tačiau socialistų skelbiama laisvės mintis ir išlaisvinimas žemesniųjų, išnaudojamų sluogsnių atitiko ir Mazzini siekimus. Tad Mazzini bendradarbiavo su socialistais ir jo atstovai dalyvavo pirmo internacionalo įkūrime (1864). Bet netrukus socialistų vadai Marksas ir Bakuninas išstūmė mazzinininkus iš internacionalo.

Mazzini religinio idealizmo vardu skelbtas laisvųjų tautų federacijos šūkis atitiko ir socialistinį (komunistinį) internacionalą. Socialistai ir turėjo išdirbę dogmą, ypač pabrėžtą K. Markso komunistų manifeste, kad proletariato išsilaisvinimas tegali įvykti tarptautiniu mastu: sukylant visų šalių darbo žmonėms prieš savus išnaudotojus — kapitalistus. Šią mintį kartojo ir mūsų socialdemokratiškos programos autoriai: "Idant gi įvesti socialistinį surėdymą neatbūtinai reikalinga turėti plačią politišką liuosybę ir sandarbystę visų šalių, nes socialistinis surėdymas negali būti įvestas skyrium kiekvienoj šaly" (391). Iš galimos vien tarptautinės revoliucijos sekė būtina išvada — tautų federacija, proletariškas internacionalas. Federacijos mintį, matyt, puoselėjo ir įvairaus plauko rusų socialistai. Pavyzdžiui pacituosim kad ir jų socialistų revoliucionierių programos ištrauką (1880): Rusų valstybė, pareinamai nuo tautinio pobūdžio ir padėties, kurioj ji tėra, bus padalyta į sritis (oblasti), autonomiškas savo vidaus reikaluose ir sujungtas bendroj rusiškoj federacijoj. Autonominė administracija tvarkys vidaus reikalus, federalinė valdžia — bendruosius valstybės dalykus. "Tautos, jėga prijungtos prie Ru sų valstybės, bus laisvos palikti federaciją ar joj pasilikti" (cit. iš Ven-turi, II populismo russo II. 1133).

Tad mūsų socialistų programos autoriams pirmoj eilėj rūpėjo ne tiek Lietuvo* by koks savarankiškumas, kiek tautų federacija, paimta tada iš visuotinai prigijusio europinio socializmo mokslo. Be reikalo K. Grinius savo "Atsiminimuose" kalba — pasekęs mūsuose nuo seniau paskleista nuomone — apie "Lietuvos nepriklausomybės paragrafą socialistų programoj". Perdaug garbės skiria mūsų socializmo pionieriams ir S. Kairys, kai jis suponuoja, jog "nepriklausomybės mintį žadino juose ...istorinė Lietuvos praeitis" (280 p.). Iš tikrųjų, veltui visoj mūsiškių socialistų programoj jieškotumėm kokių specifiškų lietuviškų reikalų pabojimo: čia jų nėra. Tad neturi pagrindo ir tikėjimas, jog jiems nepriklausomybės mintį būtų žadinusi Lietuvos praeitis. Šiuo atveju reikšmingas yra ir vieno programos autorių, būtent, Moravskio, prisipažinimas, kad "ypač populiarus buvo Šveicarijos federalinės respublikos pavyzdys, kur taikingai sugyveno trys ir net keturios tautos" (280 p.). Šveicarijai skyrė ypatingą dėmesį ir G. Mazzini savo Jaunosios Europos svajose (I. Silone, T. p. 71). Ji, matyt, švietė pavyzdžiu ir mūsų politikuojančiai studentijai, kaip rodytų S. Kairio prisipažinimas, jog Petrapilio studentų lietuvių ratelis jam pavedė paruošti referatą apie kalbų lygybę Šveicarų respublikoj (312 p.). Šveicarija su savo demokratinėmis laisvėmis ir politiška tolerancija buvo priebėga visų šalių emigrantams revoliucionieriams ir derėjo pavyzdžiu įvairaus plauko socialistams jų ateities vizijose.

Mįslingas yra paskutinis programos paragrafas: "Klausimas Rusiškos konstitucijos" (394 p.). Prof. S. Kairys, pacitavęs vien antrą programos pastraipą, kategoriškai kalba: "Vadinasi sieks visiško nuo Rusijos atsiskyrimo" (276) p.). Iš tikrųjų atsiskyrimas nuo Rusijos pareikštas jau pirmame pagrindiniame paragrafe, kur kalbama apie Lietuvos ir gretimų kraštų federaciją. Jo kartojimas nebūtų reikalingas, šis baigiamasis paragrafas greičiausia bus prikergtas pabrėžti solidarumui su Rusijos laisvės siekiančiomis partijomis, pirmoj eilėj su socialistinėmis. Tai matyti iš pirmos paragrafo pastraipos, kur lietuviškieji socialdemokratai sakosi solidarizuoją su socialistiškomis Rusijos organizacijomis. O solidarizuoja jie todėl, kad "kova už savistovę, federališ-ką respubliką yra lygi kovai Rusijos proletariato už kuoneplačiausią politišką laisvę ir kad suardymo Rusiškos viešpatystės reikalauja laisvas lavinimasis (sic!) darbininkų luomos visų šalių". Atrodo, mūsų socialistams vaidenosi Lietuvos su gretimais kraštais federacija tik ant Rusijos autokratijos griuvėsių ir ryšium su ant jų iškilsiančia socialistine respublika. Bet kam čia pat mesta užuomina apie rusišką konstituciją? Lyg ji socialistams būtų rūpėjusi, nors Rusija jos ir neturėjo. Galima tik suponuoti — be tvirtų įrodymų — kad mūsų socialdemokratai čia turėjo prieš akis tada ( maždaug nuo 80 metų) prasidėjusį liberalinį konstitucinį sąjūdį (iš kurio kairiojo sparno vėliau susidarė kadetai), siekusį pašalinti carizmą ir duoti kraštui konstituciją. Konstituciniai (kairieji) liberalai pradžioj suartėjo su 2 revoliucinėmis socialistinėmis partijomis ir sudarė bendrą frontą: Išlaisvinimo uniją (G. W. Treadgold, Lenin and His Rivals, 1955, 58 p.). "Visos partijos siekė betarpiškai demokratinės santvarkos; dvi pirmosios (socialistinės) — socializmo vėliau" (Treadgold, T.p.). Taikydamiesi prie rusiškųjų socialistų ir mūsiškiai savo programoj porino, jog jie "ir po įgijimui konstitucijos kovos toliau už savo platesnį siekį". O tas jų platesnis siekis — ne atsiskyrimas nuo Rusijos, kaip mano S. Kairys, bet grynai doktrinieriškas: socializmo  įgyvendinimas.

šiame paskutiniame paragrafe mūsų socialistams ir nereikėjo kalbėti apie atsiskyrimą nuo Rusijos, nes jau pirmame apie tai, nors ir netiesiog, pasakyta. Galimas daiktas kad juos, formulavusius nepriklausomos nuo Rusijos federacijos koncepciją, veikė tiek D. Lietuvos Kunigaikštijos prisiminimas, tiek rusų socialistų programos. Jos, kaip rodo socialrevoliucionierių programos duotas pavyzdys, leido atsiskirti nuo Rusijos aneksuotoms tautoms. Lietuva, turint galvoj D. K-tijos likimą, prie šiųjų priklausė. Kadangi panašią praeitį turėjo ir jos aplinkinės tautos, tai jos ir tiko būsimai socialistinei federacijai.

Aptaręs plačiai partijos įsikūrimą ir jos programą, autorius dėsto josios veiklą iki 1905 m. Dėstymas nuoširdus, gyvas, dvelkiąs autoriaus asmeniškais pergyvenimais ir patyrimais. Aiškiai matyti autorių dalyvavus visoj veikloj ir dar pirmose eilėse. Ypač nuoširdžiai ir ne be entuziazmo aprašoma pirmoji socialistinio jaunimo konferencija V. Siru-tavičiaus tėviškėj ir josios priimtos rezoliucijos. Iš viso pagal S. Kairio dėstymą išeina, kad socialdemokratų partija dėjosi vienintele kovotoja dėl laisvos ir demokratiškos Lietuvos ir gan smarkiai pasisakydavo prieš "klerikalinę" ir demokratinę srovę. Ekskliuzivizmas, būdingas kiekvienai religijai, išeina akštėn r šioj partinėj kovoj bei veikloj. Smulkiai aptariama partijos spauda, atsišaukimai, išskaičiuojamos krašte pasklidusios kuopelės ir suminima visa eilė vėliau Lietuvos valstybėj pasižymėjusių asmenybių, dirbusių socialdemokratų eilėse. Ypač iškeliamas partijos vaidmuo 1905 m. revoliucijoj. Gal kiek net perdėtai visur akcentuojami partijos siekiami tautiniai tikslai.

Cia pareikštos kritiškos pastabos neturėtų menkinti prof. S. Kairio knygos vertės. Ji pirmąja, atsiminimų, dalimi palieka vertingu memuariniu kūriniu, o likusiose dalyse — svaria mūsų visuomeninės padėties 19-20 a. sąvartose studija. Nors ši jau istorinio pobūdžio studija, ne istoriko atlikta, daug kur neišlaiko kritikos, tačiau autentiškų faktų gausumas lyg kompensuoja išvidinius nepriteklius. Jo lietuviškojo socializmo istorija, kad ir per siaurai paimta, tėra brangintina dėl pirmumo ir  paduodamų  faktų   autentiškumo.
Išvada: "Lietuva budo" kūriniui priklauso išskirtinė vieta mūsų me-muarinėj literatūroj.
J. Jakštas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai