Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS OFICIALIOJI NUOMONE LIETUVOS RIBU KLAUSIMU 1919 M. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. KAZYS PAKŠTAS   

"Aiduose" 1950 m. 1-4 numeriuose padariau apžvalgą Lietuvos ribų klausimo ir pateikiau mūsų kaimynų mokslo vyrų pažiūras: lenkų, rusų, vokiečių ir net tolimesnių prancūzų. Tai buvo nuomonės paskirų žinovų, savaimingai ir viešai pareikštos. Bet tik vienas Antoine Meillet, garsus Prancūzijos kalbininkas, yra rašęs pagal savo valdžios paskyrimą, savo mintis taikydamas Prancūzijos delegacijai, kuri ruošė 1919 m. Versalio taikos sutartį. Prieš kokius metus man dar nebuvo žinoma jokio oficialaus amerikiečio nuomonė tuo klausimu.
/—

1958 m. pabaigoje dr. A. Tarulis atkreipė mano dėmesį į vieną labai retą knygą, kurios iš viso spausdinta tik keturios dešimtys egzempliorių. Tai David Hunter Miller: "My Diary of the Conference at Paris with documents". Vol. IV, New York, 1924. (Kongreso Bibliotekos No.: D642,M5,vol. IV). Šioje retoje knygoje ir aptikau labai brangų ir įdomų lapą, liečiantį mūsų kovas už nepriklausomą Lietuvą.

Iš tos knygos sužinome, kad 1919 m. visų Baltijos valstybių nepriklausomybės klausimas jau buvo aiškiai iškeltas ir priimtas tarptautiniame forume. Ukrainos klausimas tebebuvo didelių abejonių srity. O Gudijos klausimo ir visai dar nebuvo. Dokumente 246-me (pusi. 209-281) svarstoma daugelio tautų nepriklausomybė ir teritoriniai klausimai, kuriuos Amerikos delegacijos narys D. H. Miller pateikia šitokia antrašte: Outline of Tentative Report and Recommendations Prepared by the Intelligence Section, in Accordance with Instructions, for the President and the Plenipotentiaries, January 21, 1919. Lietuvos klausimus liečia tik trys puslapiai: 224-226. Tarp kita ko, ten Amerikos ekspertai rašo:
"As outlined on the map the State of Lithuania would have an area of about 132,000 square kilometers and a population of about 6,100,000" (pusl. 226).

"The dispute relates to the governments of Vilna, Grodno, and Minsk, which were historically and ethnically Lithuanian, but which have long since been denationalized and more and more polonized". (p. 225).

Lietuvos klausimus taikos konferencijai ruošė prezidento Wilsono paskirta trijų profesorių komisija, kuriai pirmininkavo Rytų Europos istorijos profesorius Frank Golder. Man teko jį aplankyti du kartu 1918 m. vasarą Harvardo universitete, kur jis dėstė. Ten jis nuo 1918 m. vėlyvo pavasario rinko vienan kambarin visokius Lietuvos klausimu raštus ir žemėlapius. Lietuvos klausimais man teko pas jį pamatyti tiek daug medžiagos, kiek niekur tais laikais nebuvau matęs. Dar daugiau buvo tokios medžiagos lenkiškame kambary pas prof. Lord, kurs buvo Wilsono skirtas lenkiškiems reikalams.

Kiek man tuomet teko patirti, prof. Gol-derio planas Lietuvai buvo gan artimas mūsų diplomato ir istoriko Petro Klimo ir dr. V. Gaigalaičio mintims: Lietuvon įtraukti rytuose tas žemes, kur vyrauja katalikų religija, o vakaruose ir Suvalkijoj pasitenkinti tais kraš-
 

tais, kur dar žymus skaičius tebekalba lietuviškai. Rusų geografai lietuviškomis gubernijomis vadindavo Kauno, Vilniaus, Suvalkų ir Gardino gubernijas, kartu 133,000 kv. kilometrų. Mažoji Lietuva pagal A. Bezzenbergerio liniją apimdavo 11,400 kv. kilometrų. Etnografinėn Lietuvon visi žinovai priskaitydavo dar ir Kuršo gubernijos du mažus sklypelius: Palangos valsčių ir ruožą prie Zarasų, viso apie 600 kv. km. Taigi maksimaliniai lietuvių reikalavimai galėjo apimti apie 145,000 kv. km. Tačiau beveik visi veikėjai sutikdavo, kad šitoje 7,300,000 gyventojų Lietuvoje nebebūtų absoliutinės lietuvių daugumos. Prof. A. Meillet manė, kad Did. Lietuvoje lietuvių esą 3,000,000, o Prūsų Lietuvoje tik 150,000. Taigi viso 3,150,000 lietuviškai kalbančių, pagal 1914 m. apskaičiavimą.

Lietuvių politikų raštai, jų informacinė literatūra, nereikšdavo jokių pretenzijų Į Minską, bet žymią dalį Naugarduko apskrities jie dažnai įtraukdavo į savo etnografinę sritį. Lietuviai stipriau reikalaudavo sau Gardino gubernijos, išskirdami tik ukrainiškas Lietuvių Brastos ir Kobrino apskritis.
Gardino gubernijos savivaldybės (valsčiai) 1918 m. buvo nutarę dėtis prie Lietuvos, nors toje gubernijoj lietuviškai kalbančių visai maža beliko: pora valsčių šiauriniame pakrašty prie Druskininkų ir keletas kaimų Zytelos valsčiuje, Slonimo apskrity. Bet gudiškai ar net lenkiškai kalbančioje visuomenėje dar buvo likę daugelis lietuviškojo valstybingumo ir senosios Lietuvos tradicijų. Turint galvoje gudiškai kalbančių gyventojų traukimą prie Lietuvos, tų laikų (1918-22 m.) Lietuvos valdžia turėjo ministeriją gudų reikalams, atskirą gudų pulką kariuomenėje ir manyta, kad gudiškai kalbančios sritys, prisijungusios prie Lietuvos, turės savo autonomiją. Ir daugeliui pačių gudų tuo metu neatrodė, kad Gudija gautų nepriklausomybę ir galėtų suvienyti visas savo žemes. Jų politikas J. Voronko kelis kartus yra man sakęs, kad Lietuva turi imti kuo daugiau gudiškų žemių ir iš jų suorganizuoti autonominę Gudiją.

Amerikiečių, planas
Gerai Įsižiūrėjus į amerikiečių delegacijos Lietuvos ribų projektą, kyla gan įdomių samprotavimų, kuriuos čia suskirstysime į keletą posmų.
1) Lietuvių politikų ir jų įstaigų noras buvo veržtis labiausiai į savas suvokietintas žemes Mažojoje Lietuvoje ir į jotvingių gyventas, o dabar jau sulenkintas ar sugudintas žemes Gardino ir Suvalkų gubernijose. Bet amerikiečių planas Lietuvai palieka tik pusę Gardino ir pusę Slonimo apskričių, o beveik visą Gardino guberniją (8 apskričių ekvivalentą) atiduoda Lenkijai, lygiai kaip ir Suvalkų  trikampį. O Lietuvai kompensuoja, pastumdami jos ribas gan toli į rytus, taip kad Lietuvos ribosna patenka Dysna prie Dauguvos, iš ten tiesiai į Be-rezino miestelį, toliau Lietuvos siena eitų Be-rezinos upe, apimdama Bereziną ir Borisovą (Barisau), nuo ten pasukdama į pietus prie Slu-čės versmių. Minskas liktų Lietuvoje, net 5 km. nuo jos rytinės ribos arti Ilgumeno, kurį bolševikai pakrikštijo į Červenę. (Ten 1941 m. vasarą jie sušaudė 70 lietuvių inteligentų ir šimtus lenkų bei gudų). Toli pietuose Lietuvos siena eitų Pripeties upe nuo Slučės iki Jasoldos žiočių.

Šimtą su viršum kilometrų Pripeties vidurupis ir keliolika kilometrų žemutinės Jasoldos sudarytų Lietuvos pietinę sieną. Nuo Jasoldos ši siena kiltų į šiaurę Oginskio kanalu į Šven-tiškių (Vyganoščios) ežerą, o nuo ten Ščėros upe iki Nemuno ir Nemunu žemyn pro Gardiną iki Ašužos (Hoža). Nuo čia Lietuvos siena pasuktų į vakarus per Seinus, Smalėnus, Vižainį. Nuo čia ji eitų į šiaurę buvusia Vokieti j os-Ru-sijos riba iki Kudirkos Naumiesčio; šioje vietoje ji pasuktų į Mažosios Lietuvos žemes ir eitų beveik tiesiai į vakarus, per Širvintus, Įsros augštupiu, per Būdviečius, per Jurgaičius, Kryžionus (Seckenburg) prie Gilijos, paskiau Tovės upeliu iki Kuršių marių ir truputį į pietus nuo Rasytės pasiektų Baltijos krantus, t. y. apie 20 km. į pietus nuo Nidos. Siena su Latvija buvo proponuojama tokia pat, kaip ji dabar yra, tik nuo Ilukštos iki Dysnos ji būtų ėjusi Dauguvos krantu.

2)    Buvo proponuojama Lietuvai pripažinti 132,000 kv. km., t. y. lygiai du kartu daugiau, kaip dabar Rusija pripažino susovietintai Lietuvai. Pateiktas U. S. A. ekspertų žemėlapiukas minimą teritoriją padalina į dvi beveik lygias dalis. Vakarinė tokios Lietuvos dalis, maždaug pagal liniją Druja, Ožiūnai (Kazėnai), Šventė-nai, Širvintos, Trakai, Rodunė ir Druskininkai buvo laikoma lietuviška, su ryškia lietuvių kalbos persvara. O rytinė pusė buvo Amerikos oficialių ekspertų atžymėta kaip "Mixed Speech" (Maišytos kalbos) zona, kuri istoriškai visuomet priklausė Lietuvai ir dar dabar turi kai kurių lietuviškų etniškų žymių. Mano apytikriu skaičiavimu, ši zona 1919 m. jau nebeturėjo jai skiriamų 6,100,000 gyventojų; praūžęs baisus karas jos gyventojus bus buvęs sumažinęs iki penkių milijonų 1919 m. Lietuviškos etniškos kilmės ten buvo šiokia tokia gyventojų dauguma, gal iki 3,000,000. Bet lietuviškai kalbančių ir veikiančių lietuvių ten galėjo būti 1919 m. tik du milijonai su trupučiuku. Kalbos atžvilgiu tokia Lietuva galėjo turėti apie 40 proc. lietuviškai kalbančių, gudiškai — apie 30 proc, lenkiškai 14 proc, žydiškai — 9 proc, vokiškai — 3 proc, rusiškai arti 3 proc, kitomis kalbomis — 1 proc. su viršum. Didelis kalbinis mišru-mas būtų prispyręs oficialinėmis kalbomis laikyti lietuvių, gudų ir lenkų kalbas.

3)    Valstybės ribos ir konfigūracija. Ekspertų kuklus žemėlapiukas vis dėlto gan ryškiai vaizduoja proponuojamos Lietuvos ribas ir erdvės konfigūraciją. Žemėlapy prasikiša du pagrindiniai principai: 1) kiek galima įtikti Lietuvos vakariniams kaimynams; 2) ir Vilnių apsupti iš visų šonų gan panašaus atstumo periferijomis.

Atsirėmimas į tuos du principu rodo, kad prof. F. Golderio etnografinis pradas ekspertų visumos buvo pakeistas ekonominiu ir politiniu pradu. Iš 11,400 kv. km. Mažosios Lietuvos žemių Lietuvai buvo skiriama apie 4,500 kv. km., ir čia Lietuvos siena būtų ėjusi apie 15 km.
ar truputį daugiau į pietus nuo Nemuno. Ekonominiu požvilgiu atrodo tai logiška, nes abu Nemuno krantai paliekami Lietuvoje, tuo ir politiškus ginčus sumažinant, kai upės laivyba paliekama vienos valstybės žinioje, atskiriant Vokietiją nuo Nemuno baseino, kurio stambią daugumą per eilę šimtmečių sudarė vien lietuviai. Vadinasi, ekspertų komisija buvo susirūpinusi, kad galinga Vokietija netrukdytų mažutės Lietuvos laivybos ir ryšio su Baltija. Bet komisijos visai pagarbiai žiūrėta ir į Vokietijos žemių pilnumą, nes seniau suvokietintos lietuvių žemės apie Labguvą, Gumbinę ir Darkiemį paliktos Vokietijai. Gal tai buvo laikoma geru politiniu kompromisu.

Lenkijai irgi sugalvota įtikti, atiduodant jai beveik visą Gardino guberniją iki Nemuno ir Ščėros (Siauros). Tais pat 1919 m. Lenkijos generalinio štabo užklaustas, garsus lenkų geografas prof. Eug. Romer irgi savo štabui atsakė, kad Lenkijos armija Nemuno kryptimi gali eiti tik iki Gardino tilto, bet per tiltą neperžengti, nes Lietuva bus labai įžeista ir nebesutai-koma (Romer man tai pasakė 1931 m. vasarą Paryžiuje, tarptautinio geografų kongreso metu).

Atrodo, kad Amerikos ekspertų komisijai rūpėjo ir ribų harmonija. Tos komisijos žemėlapiuką perbraižiau kiek ryškiau. Lietuvos ribų konfigūracija suteikia naujai valstybei pailgo apskritimo formas. Jos žemės tęsiasi pagal dia-gonalinę ašį: Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Naugardukas ir Pripetis arti Luninco.
Ovalinių formų Lietuva būtų turėjusi 630 km. ilgumo ir 350 km. maksimalinio platumo. Iš Vilniaus būtų buvę (oro linija) į Klaipėdą 290 km., o į Pripetį — 340 km., į Gardiną —150 km., o iki Dauguvos (Daugpilio) — 200 km.

4)    Lietuva — tarptautinė valstybė. Jau Gediminas padarė iš Lietuvos tarptautinę valstybę, įsigydamas gudiškų ir ukrainiškų dominijų. Amerikos ekspertų komisija, gal netyčiomis, paruošė Lietuvos planą nuostabiai panašų į gedi-minišką, tik gerokai sumažintą. Lietuva vėl būtų buvusi tarptautinė valstybė ta prasme, kad beveik trečdalis jos žemių prie augštutinio Nemuno ir Pripeties ir Berezinos baseinuose etnografiškai yra gudiškos. O kalbos atžvilgiu Lietuvos teritorija būtų pasidalinusi į dvi beveik lygias dalis, pagal liniją Apsas, Ožiūnai, Šven-tėnai, Širvintos, Vievis, Rodunė ir Druskininkai (žiūr. antrąjį žemėlapiuką:  dvilypę liniją).

5)    Amerikos ekspertų komisijai rūpėjo atstatyti ne visai mažą Lietuvą, kad ji pagal savo didumą geriau tiktų į kokią glaudesnę sąjungą, gal net konfederaciją su Lenkija, kuri pagal amerikiečių planus būtų turėjusi bent 20 milijonų gyventojų. Žinoma, kelių tautų arba tarptautinei valstybei sunkiau būtų buvę politiškai tvarkytis, būtų kilę namaža ginčų tarp lietuvių, gudų ir lenkų. Bet Lietuvos ūkinė erdvė būtų buvus žymiai platesnė. Tarptautiškumo principas gal būtų sukūręs pamatus daug platesnei visos Vidurinės Europos konfederacijai. Gal būtų buvę visai kiti santykiai tarp lietuvių ir lenkų, kai tos tautos nebūtų buvusios mirtinai perskirtos Vilniaus okupacijos. Gal ir visos Europos likimas būtų buvęs kitoniškas.

Bet amerikiečiai, matyti, nebuvo suinteresuoti savo projektą atkakliai ginti. Ir tai ne vien Lietuvos atžvilgiu, bet ir kitose Europos ir Azijos dalyse. Tad ir jos ekspertų projektas Lietuvos klausimu nebuvo niekam įpirštas Paryžiaus taikos derybose 1919 m. pirmoje pusėje. Diplomatinis paslaptingumas ir laiko dulkės jį pridengė nuo mūsų akių. Bet visvien jis yra vertas mūsų dėmesio savo originalumu ir naujais bandymais j ieškoti tarptautinio teisingumo ir pastovios taikos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai