Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOKSLINIAI DARBAI APIE VIDURAMŽIŲ MŪRO ARCHITEKTŪRĄ LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. POVILAS RĖKLAITIS   
Lietuvos seniausieji mūro architektūros paminklai — iki 16-to amžiaus pabaigos — tiek jų formos, tiek jų technikos požiūriu buvo labai mažai tyrinėti. Nuomonės apie jų atsiradimo laiką ir formų kilmę buvo arba hipotetinio pobūdžio arba paprasti spėliojimai, nes beveik nebuvo specialistų ištirtų duomenų, į kuriuos bendresnės išvados galėtų atsiremti. Mūsų žinios apie senuosius pastatus žymia dalimi susidarė iš krūvos subjektyvinių bei diletantiškų teiginių įvairiuose vadovuose arba kai kurių specialistų gan paviršutiniškų pastabų; matavimai bei brėžiniai priklausė prie išimčių. Vienu žodžiu, sistemiško ir nuodugnaus šitų Lietuvos praeities liudininkų ištyrimo nebuvo. Kuomet įvairūs populiarūs leidiniai kiekviena proga skelbė ir tebeskelbia šitų paminklų vaizdų reprodukcijas, galima sakyti, iki įkyrumo, bandymų pažvelgti į jų formų pobūdį ir kilmę kritiškai buvo nedaug. Tokią padėtį randame laikotarpyje, kada Lietuvą valdė caro Rusijos valdžia, bet ir lietuviams atgavus laisvę, ji iš pradžių daug nepasikeitė.

Lietuvių darbai Nepriklausomoje Lietuvoje

Neteisinga tačiau būtų tvirtinti, kad nepriklausomoje Lietuvoje architektūros istorijos srityje nieko nebuvo daroma. Buvo padaryta labai reikšminga pradžia. Niekas neabejoja, kad jeigu mūsų kraštą nebūtų ištikusios priešų okupacijos, šiandien šitoje srityje jau būtume pasiekę Vakarų Europos lygį. Prie tokių išimtinių pirmųjų darbų nepriklausomoje Lietuvoje priklauso pvz. A. Preso studija apie Zapyškio bažnyčią, paskelbta jau 1924 m.1)  Kauno pilies kasinėjimai ir konservacija, nors užsitęsė per ilgesnį laikotarpį nuo 1924 iki 1939 m., buvo augšto mokslinio lygio.2)  Padėtis galėjo greitai pagerėti, 1940 m. pradėjus veikti Kultūros paminklų apsaugos įstaigai, kurios statutas buvo paruoštas dar laisvės metais. Ši įstaiga ėmėsi ne tik saugojimo, bet ir inven-tarizavimo bei rinkimo ir sisteminimo visos mokslinės medžiagos apie atskirus paminklus, sykiu paruošiant konservacijos darbų planus. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas Vilniaus ir Trakų pilių griuvėsiams. Šito plataus darbo rezultatai, — jie buvo tęsiami iki pat 1944 m. katastrofos, — deja, karo ir okupacijų maišatyje daugumoje negalėjo būti paskelbti, ir todėl apie jo apimtį čia užsienyje težino tik keli asmenys, šitą darbą dirbę ar jį administravę. (Būtų labai naudinga, jeigu šitie asmenys emigracijos spaudoje paskelbtų savo patyrimus iš ano laikotarpio). Nežiūrint sunkių karo sąlygų, 1941 m. vis dėlto pavyko išleisti Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus Metraščio I-ąjį tomą, redaguotą P. Karazijos, kuriame paskelbtos dvi studijos apie Trakų Galvės ežero salos pilį — prof. dr. Z. Ivinskio iš kultūros istoriko 3) ir inž. arch. J. Bo-rovskio iš konservatoriaus žiūros taško.4)  Abi šios studijos atskleidžia nepaprastai didelį pluoštą svarbių istorinių, forminių ir techninių duomenų. Pažymėtina, kad šito leidinio sąranga ir išvaizda jau pilnai prilygsta tokio pobūdžio Vakarų Europos leidiniams. Karo metais taip pat dar pavyko paskelbti dalį Vilniaus pilyje darytų tyrinėjimų duomenų, kurie yra pirminio svarbumo ne tik proistorei, bet, paliečiant mūro statybos pradžios Lietuvoje problemą, ir meno architektūros istorijai bei senųjų paminklų topografijai. 5)
----------------------
1) Dailininkas A. Presas, Zapyškis — šv. Jono bažnyčia, Tautos Vairas, Nr. 16, 1924, p. 6-11 (su 2 fotografijomis, choro puses piešiniu ir bažnyčios plano brėžiniu).
2) J. Getneris, Konservuojant Kauno pilį, Naujoji Romuva, 1939, p. 803-806 (su 4 pav. ir 1 planu); Verbickis ir Getneris, Kauno pilies 1939 metų konservavimo darbai, Technika ir ūkis, 1940, Nrs. 2. — Šitoje vietoje reikia prisiminti, nors prie naujųjų amžių priklausančio paminklo kritišką ir puikiai dokumentuotą studiją apie Pažaislio vienuolyną, parašytą H. Kairiūkštytės-Jacynienės (Pažaislis, ein Barockkloster in Litauen, Sonderabdruck aus dem Jahrbuch "Tauta ir žodis" der humanistischen Fakultaet der Universitaet Kaunas, 1928, 169 s., 78 Abb.); šis veikalas, kuris užsienio meno istorikų buvo ir tebėra vertinamas, aiškiai rodo, kad ir viduramžinių paminklų ištyrimas nepriklausomoje Lietuvoje su laiku būtų buvęs panašiu būdu išspręstas.
3) Z. Ivinskis, Trakų Galvės ežero salos pilis, Istorinė apžvalga, Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus Metraštis, I, Kaunas 1941, p. 135-198 (su 3 situacijos planais). Prof. Ivinskio darbas yra ištrauka iš monografijos "Trakai ir jų pilys", kurios originalas liko Kultūros Paminklų Apsaugos Įstaigos žinioje.
4) Inž. archit. J. Borovskis, Trakų salos pilis, kaip tvirtovė ir Didžiojo Kunigaikščio rezidencija atliktų konservacinių darbų šviesoje, Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus Metraštis, I, Kaunas 1941, p. 199-242 (su 19 pav. tekste ir lentelės XIV-XXV).
5)  J. Puzinas, Gedimino Kalnas, Lietuviškoji Enciklopedija, VIII, Kaunas 1940, p. 1136-1138; Elena ir Vladimiras Holubovičiai, Gedimino Kalno Vilniuje 1940 metų kasinėjimų pranešimas, Lietuvos Praeitis, I, Kaunas 1941, p. 649-694. pastarąjį veikalą Vilniaus rašto Lietuvių Draugija atskira knyga išleido 1956 m. Čikagoje. Knyga turi 46 psl.


Svetimtaučių  darbai

Nebūtų teisinga ignoruoti ar siaurinti vertę darbų, kuriuos atliko mūsų krašte ne lietuviai, bet svetimtaučiai bei svetimšaliai. Jau 1873 m. prie lenkų mokslų akademijos Krokuvoje įsteigtoji lenkų meno istorijos komisija savo darbo programa apėmė visos buv. Lenkijos karalystės žemes, tokiu būdu lietė ir Lietuvą. Jos posėdžiuose buvo referuojama ir apie paminklus Lietuvoje, kurių sistemiškai tyrinėti tačiau nebuvo imtasi. Stambesnį darbą tepaskelbė autorius eilės studijų apie Lenkijos gotikos paminklus A. Szyszko-Bohusz, aprašydamas būdingąją ginamųjų gotiškų bažnyčių grupę Lietuvoje ir Lenkijoje. Jo darbas sulaukė gyvo dėmesio užsienio mokslininkų tarpe. 6)

Prieš pirmą didįjį karą carinėje Rusijoje grynai rusiškosios architektūros paminklų tyrinėjimas ir globa buvo jau gerokai pažengę. Apie "Šiaurės Vakarinio" krašto t. y. Lie-tuvos-Gudijos paminklus pasitaikydavo pranešimų tiek rusų archeologijos kongresuose, 7) tiek ir posėdžiuose komiteto paminklų globai Maskvoje," 8)  bet   ir   rusai   didesnių   sistemiškų darbų mūsų kraštuose nedavė. Iniciatyvos ėmėsi iš Gardino kilęs J. Jodkovskis, susidomėjęs ypač kai kuriais Naugarduko ir Vilniaus palatinatų paminklais ir suspėjęs dar carinių rusų žurnaluose paskelbti dvi stambias studi-apie Myriaus pilį.9) Per pirmą didįjį karą, 1917 ir 1918 metų vasaromis Lietuvoje lankėsi Vakarinės Prūsijos provincijos konservatorius Bauratas Bernhard Schmid, plytų gotikos architektūros žinovas ir vienas iš geriausių vokiečių konservatorių, pasižymėjęs kon-servacijos ir tyrimo darbais ypač Marienburgo pilyje. Jis ne tik aplankė visą eilę Lietuvos senųjų gotiškųjų bažnyčių pilių, bet ir atliko jų matavimus, aprašė jų techniką ir mėgino juos datuoti. 10) Tiesa, jam stigo archyvinių ir lokalinės istorijos žinių, bet šio žymaus specialisto nuomonė yra kiekvienu atveju respek-tuotina. Lietuvoje surinktą savo medžiagą jis paskelbė eile smulkių straipsnių, iliustruotų jo paties paruoštais brėžiniais, kuriuos jis atliko pagal Lietuvoje padarytus matavimus. 11)

Platesnį barą išvarė lenkų organizuotas meno paminklų tyrinėjimas 1920-1939 metų laikotarpyje Vilniaus krašte. Pirmi žingsniai jau buvo padaryti 1907 sausio mėn. įsteigtos Vilniaus lenkų mokslo draugijos rėmuose. Gardine jau nuo 1931 Jodkovskis ėmėsi pijonie-riško darbo — Gardino pilies kasinėjimų, kurie atnešė sensacingų rezultatų, 1933 m. atkasant vadinamąsias viršutinę ir žemutinę koplyčias arba cerkves; šie atradimai Lietuvos meno archeologijai atidarė visiškai naujas perspektyvas Tyrinėjimus tęsė 1934 m. Woj-ciechowskis, nuo 1937 m. Durczewskis. 12) 1932-


Gardino pilies Augštutine Koplyčia — seniausias mūrines architektūros paminklas Lietuvoje. 1. liekanų planas, 2. rekonstrukcinis planas.
 
36 m. buvo atkastos Gardino Vytauto gotinės pilies mūrų liekanos. Nuo 1929 suintensyvėjęs konservatoriaus St. Lorentzo vadovaujamas paminklų apsaugos darbas Vilniaus-Naugarduko apygardoje davė gan gerų tyrinėjimų ir kon-servacijos rezultatų Vilniaus, Kriavo ir Trakų 13) bei Naugarduko pilims. 14) Šitoji įstaiga buvo surinkusi didelę medžiagą apie Lietuvos Didž. Kunigaikštijos žemių paminklus. Pačiame Vilniuje 1931 m. sausio 30 d. mokslo mylėtojų draugijos rėmuose įsisteigė meno istorijos sekcija, kuri subūrė visą eilę Vilniuje tada gyvenusių meno istorikų, lokalinės istorijos specialistų, istoriškai suinteresuotų menininkų bei architektų. Sekcijoje ypatingai aktyviai pasireiškė prof. M. Morelovskis. Šitoji sekcija tyrinėjimo darbą pavarė labai plačiu mastu ir visapusiškai:   apėmė  visas   Lietuvos   istorinio meno sritis, epochas ir nagrinėjo jį visais atžvilgiais. Deja, tik nedidelė šitos draugijos narių susirinkimuose skaitytų referatų ir darbų dalis buvo ištisai paskelbta dviejuose draugijos darbų tomuose. 15) Ypatingai didelės vertės buvo meno istorijai reikšmingų archyvinių duomenų išaiškinimas, kurį padarė E. Lopacinskis 16) ir St.  Lorentzas. 17)
6) A. Szyszko-Bohusz, Warowne zabytki architektury koscielnej w Polsce i na Litvvie. Potkanow, Brochow, Synkowicze, Malomozejkow, Suprasi, Wilno. Sprawczda-nia Komisji do badania historji sztuki w Polsce, IX, z. 3 i 4, Krakow 1914.
7) Trudy devjatago archeologičeskago sjezda v Vilnie 1893, II, Moskva 1897, p. 204-216, p. 111.
8) Drevnosti. Trudy komissii po sochransniju drev-nich pamjatnikov imperatorskago archeologičeskago obščestva, III, Moskva 1909, p. 141-143; IV, 1915, p. 3-4 ir kt.
9) I. I. Jodkovskü, Cerkvi, prisposoblennyja k obo-ronie v Litvie i Litovskoi Rusi, Drevnosti, VI, Moskva 1915, p. 249-311 (pav. 43-60, lentelës XX-XLVI) ; - " -, Zamok w Mire, Drevnosti, VI, Moskva 1915, p. LIV-LXXII, 29 pav. tekste ir 24 lent.
10) Plg. Kunstschutz im Kriege, II, Leipzig 1917, p. 116.
11) Baurat B. Schmid, Die Burgruine Traken, Das Litauen-Buch, Wilna 1918, p. 78-82; K. Graber und B. Schmid, Zwei mittelalterliche Baudenkmaeler im sued-lichen Litauen, Die Denkmalpflege, X, Berlin 1918, Nr. 9, S. 65-68, 11 pav.; B. Schmid, Litauische Backsteinbauten, Die Denkmalpflege, XX, Berlin 1918 Nr. 8, p. 60-62. 12 pav.; - " -, Deutsche Steinmetzen in Litauen, Die Denkmalpflege, XX, Berlin 1915, Nr. 14, p. 106-107, 3 pav.: - " -, Burgen in Litauen, Der Burgwart, XLIII, Marksburg b. Braubach a. Rh. 1942, p. 1-12. 22 pav.
12) J. Wojciechowski, Stary Zamek w Grodnie, Biu-letyn historji sztuki i kultury, Warszawa 1938, VI, Nr. 2, p. 119-142; Z. Durczewski, Stary Zamek w Grodnie w swietle wykopalisk dokonanych w latach 1937-1938, "Niémen",  Gardinas 1939, No. 1.
13)  St. Lorentz, Konserwacja ruin zamkow w Wilen-szczyznie i Nowogrodczyznie, Ochrona zabytkow sztuki, Warszawa 1930-31, I, 1-4, p. 161-180, su pav. ir brėžiniais.
14)  R. Guertler, Roboty konservvatorskie na gorze zamkowej w Nowogrodku (sprawozdanie ogolne), Ochrona zabytkow sztuki, I, z. 1-4, Warszawa 1930-31. p. 181-188, su pav. ir brėžiniais.
15) Prace i materjaly sprawozdawcze Sekcji Historji Sztuki Towarzystwa Przyjaciol Nauk w Wilnie, II, Vilnius 1935, 495 p., 170 pav.; III (Poswięcony glownie historji sztuki w wiekach XVI, XVII, XVIII), Vilnius 1938-39, 376 p., 60 lentelių, red.: Marjan Morelowski. I-rae tome Lietuvos menas neliečiamas.
16)   E. Lopacinski, Nieznane dane archiwalne i wiado-mosci rodlowe do historji sztuki Wilna i b. W.X. Li-tevvskiego od XVII do początkovv XIX w., Prace Sekcji Historji Sztuki, III, 1938-39, p. 49-107.
17) St. Lorentz, Z materjalow do historji architek-tury na ziemiach b. Wielkiego Księstwa Litevvskiego, Prace Sekcji Historji Sztuki, III,  1938-39, p. 335-348.


Sintezės problema

Skyrium   reikia   kelis   žodžius   tarti   apie darbus, kurie mėgino duoti Lietuvos viduramžių architektūros sintezę. Kadangi paminklų tyrinėjimo darbas tebuvo pradžios stadijoje, to dėl, aiškus dalykas, sintezei laikas dar buvo per ankstyvas. Neturint pilnų ir patikrintų duomenų, visi sintezės bandymai stovi ant labai silpno pagrindo. Neišaiškinus paminklo konstrukcijos ir technikos savybių, nežinant nei jo statybos fazių eigos, nei reikšmingų detalių, kaip pvz. skliautai, pobūdžio, nei kritiškai patikrintos jo istorijos, negalima nei paminklo tiksliau datuoti, nei jo įterpti į evoliucinę eigą. Tokiai padėčiai esant, visos kalbos apie įtakas, apie formų kilmę arba net rpie jų nacionalinį charakterį, kitaip sakant, apie lietuviškąją architektūrą, tėra, geriausiu atveju, hipotezės. Bet gyvenimo praktika reikalavo ir tebereikalauja imtis sintezės. Jos reikia dėl tautinio auklėjimo, reikia propagandai prieš užsienį, ji naudinga mokslui kaip "darbo hipotezės" ir apžvalga.

Įdomu, kad apie "lietuvišką gotiką" stiliaus prasme pirmasis kalbėjo svetimšalis lenkas M. Sokolovskis — ir jau 1907 m.18) Tikros sintezės savo straipsniu Sokolovskis duoti negalėjo, betgi jis metė įdomią sugestiją. Iš lietuvių tarpo sintezės pijonieriumi galime laikyti prel. K. Jasėną, kuris, nors ir stokodamas duomenų, pats pirmasis išdrįso škicuoti bendrą Lietuvos viduramžių architektūros "monumentų" apybraižą. 19) Sintetinio pobūdžio rašinių mūsų tema pasirodė pirmo Didžiojo karo vokiečių okupacijos metais vokiečių kalba, kuriuose pabrėžiama vokiečių viduramžių meno poveikis. 20) Drąsiausiai apie nacionalinį stilių mūsų gotikoje kalbėjo gudas N. Ščekati-chinas, 21) kurio sintetinį darbą, kaip per ankstyvą ir tendencingą, kritikavo M. Lowmians-ka. 22) Galų gale įdomiausią sintetinį darbą davė jau minėtasis M. Morelovskis Vilniuje,23) betgi šio veikalo vertė glūdi ne tiek sintetinėse išvadose, kurios ne visada įtikina, kiek gausiu neišaiškintų problemų iškėlimu. Kalbėdamas apie "vilnietiškąjį" meną, M. turi galvoje ne ką kita, kaip Lietuvos Didž. Kunigaikštijos paminklus.

Keletas sintezės bandymų yra paskelbta ir lietuvių emigrantų leidiniuose užsienyje,24)  o Lietuvių Dailės Institutas vykdo drąsų sumanymą — išleisti Lietuvos Dailės Istoriją viename tome. Reikia pastebėti, kad pvz. lenkai savo pirmą rimtesnį Lenkijos meno istorijos sintetinį veikalą išleido labai vėlai: tik 1934 m. Walickis ir Staržinskis išleido pirmą sintetinę moksliškai pagrįstą Lenkijos meno istoriją viename tome,25)  nors jau nuo 1850 m. Krokuvoje veikė archeologijos ir meno skyrius prie mokslo draugijos, o nuo 1873 m. prie Lenkijos Mokslų Akademijos — meno istorijos komisija, nors analitinių bei monografinių veikalų jau buvo labai daug prirašyta. A. Boch-nako nuomone, "prie realinės sintezės galima prieiti tik per analitinius ir monografinius darbus. Pilnu mastu apie sintezę bus galima kalbėti tik tada, kai bus pravesta visų paminklų inventarizacija visoje krašto teritorijoje. Deja, iki šito yra dar gan toli". 26)  Šie žodžiai galioja ir mūsų krašto meno istorijos sintezės klausimui.
-----------------
18)  M. Sokolowski, Dwa gotycyzmy, wilenski i kra-kowski w architekturze i zlotnictwie i žrodla ich znamion charakterystycznich, Sprawozdania Komisji do badania Historji Sztuki w Polsce, VIII z. 1-2, Krakow 1907; p. 1-39.
19)   K. Jasenas, Dailioji Lietuvos architektūra viduramžiais, židinys, XVIII, Kaunas 1933, p. 265-274, su pav.
20) P. Weber, Litauische Kirchen, Bilder aus Litauen, Kaunas 1917, p. 117-147; - " -, Die Baudenk-maeler in Litauen, Kunstschutz im Kriege, II, Leipzig 1919, p. 101-116.
21)  N. ščekatichin, Narysy z historyi belaruskaha mastačtva, I, Mens, 1928, 278 p. ir 45 lent.  su pav.
22)  pig. Ateneum Wilenskie, X, 1935, p. 340-352.
23)  M. Morelowski, Zarysy syntetyczne sztuki wi-lenskiej od gotyku do neoklasycyzmu, Vilnius 1938-39, 162 p. su daug pav.
24)  V. Žemkalnis, Lietuvos architektūra ir arch. Stuo-ka, Nepriklausoma Lietuva, Nr. 4-51, Montreal (Kanada) 1954, plg. LKF metraštis Atolas, Melburne (Australija) 1954, p. 89-123; P. Rėklaitis, Gotika Lietuvoje, Lietuvių Enciklopedija, VII, Boston 1956, p. 394-397 su 8 pav.; - " -, The Development of Monumentai Art in Ancient Lithuania, Lituanus, No 2 (11), 1957, p. 9-21 su 19 pav. (santrauka dar nebaigto straipsnio Lietuvių Enciklopedijai); Inž. M. Ivanauskas, Arquitetu-ra Lituana, Sąo Paulo (Brazilija)  1957, 28 p. su pav.
25) M. Walicki i J. Starzynski, Dzieje sztuki polskiej, Warszawa  1936,  299 p.,  380  pav.  tekste ir 26  lent.
26) A. Bochnak, Zarys dziejow polskiej historii sztuki, Krakow 1948, p. 63.

Sovietų darbai po paskutinio pasaulinio karo

Pirmieji pokariniai sovietinių rusų darbai atnešė naujos medžiagos, ypatingai senovės Rusijos viduramžių "miestapilių" — "goroda" — ir ginamosios architektūros paminklų tyrinėjimuose, bet Lietuvos paminklus jie palietė tik netiesiogiai. Savaime aišku, sovietų mokslininkai privalo visus tyrinėjamuosius senovės kultūros reiškinius įsprausti į klasių kovos teorijos rėmus; kiek keisčiau mums atrodo jų rusiškai-nacionalistinė tendencija. Jie kiekviena proga stengiasi pabrėžti nepaprastai augš-tą senovės Rusijos kultūros lygį, stengiasi nuneigti Vakarų Europos kultūrų įtakas ir nepripažįsta Ukrainos bei Gudijos, t. y. istorinės Lietuvos, skirtingumų nuo maksvinės Rusijos. Sovietų autorių darbai apie "Vakarų Gudijos" bei   "Vakarų   Ukrainos"   paminklus,   bent   iki 1953 m., buvo žymia dalimi kompiliaciniai, nes smarkiai naudojosi ankstyvesniais, ypač lenkų darbais, tuo tarpu lietuviškieji darbai jiems dar, matyti, iš viso nebuvo žinomi. P. A. Rappoportas, 1952 m. rašydamas apie Valuinės don-žoninius bokštus (prie kurių jis priskiria taip pat visiškai ne Valuinėje, bet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Brastos palatinate stovėjusį ir tebestovintį Lietuvos Kameneco bokštą), palietė labai įdomią "lietuviškųjų plytų" flitovski kirpič) problemą Gudijoje ir Ukrainoje viduramžiais.27)  Šitos plytos vadinamos ~aip pat "brauktinėmis plytomis" (borozdčaty kirpič), nes turi vienoje pusėje braukytų griovelių. Rusų kraštuose ji buvo pavadinta "lietuviškąja plyta" dėl to, kad ji savo formatu labai skiriasi nuo senovės Rusijoj žinomo plytos formato: senovės Rusijoje buvo naudojamas bizantinis, iš romėnų paskolintasis, beveik kvadratinis ir plonos plytos tipas. "Lietuviškoji plyta" gi yra pailga ir storesnė. Rappo-portas minėtame darbe griežtai paneigė galimą spėjimą, kad vad. "lietuviškos plytos" Rusijon pateko iš Vidurio Europos su Lietuvos imperijos išsiplėtimu į rusų žemes: tokios plytos, girdi, rusų žemėse, kaip įrodęs archeologas Kargeris,  buvo  Kijeve  jau  naudojamos XIII    amžiuje prieš mongolų invaziją, betgi tik ūkio pastatams, kai vėliau, t. y. Lietuvos Didž. Kunigaikštijos laikais, gyvenimo sąlygoms pasunkėjus, imta tokias plytas naudoti ir bažnyčių bei pilių statybai. 28) Iš Lietuvos, ar per ją, šitokios plytos Rusijon ateiti negalėjusios, nes,   Rappoporto   įsitikinimu,   Lietuvoje   XIII-XIV    amžiais dar jokios mūro architektūros nėra buvę. Tai sovietų mokslininkas tada tvirtino, visai neturėdamas medžiagos iš etnografinės Lietuvos teritorijos. Nebuvo jam žinomi ir Lietuvos paminklų plytų formatai. Remdamasis pasenusiu 1896 m. šaltiniu, R. temini tik vienos Trakų pilies plytos augštį ir plotį, kai jos ilgis nesąs žinomas (!) . 29) Kas mums rodo, kad sovietų rusų mokslininkams dar 1952 m. nebuvo prieinami lietuviški šaltiniai, kaip V. D. Kultūros Juziejaus Metraštis (žr. 2 pav.). Neturėdamas duomenų apie Lietuvos paminklus, R. betgi sugestionavo, kad vad. "lietuviškoji plyta" bus iš Rusijos patekusi Lietuvon: "Be abejo, tolimesnis brauktinių (lietuviškųjų) plytų klausimo nagrinėjimas galės išaiškinti naujų duomenų šito tipo plytos evoliucijos klausimams patikslinti, o per tai ir išspręsti rusų statybinės technikos tradicijos vaidmens problemą Lietuvos valstybės architektūroje". 30)

Karas 1939 m. sustabdė kasinėjimus Gardino pilies kalne. 31) Karui pasibaigus, Gardino kasinėjimų medžiagą, kiek jos dar buvo likę, tvarkė žinomoji gudų archeologų pora V. I. Holubovič ir E. A. Cehak-Holubovič. 1948 m. jie įteikė materialinės kultūros istorijos institutui pranešimą, primindami ir pabrėždami slavišką senųjų kultūros sluogsnių Gardine pobūdį. Tuo susidomėjo rusai ir 1949 m. nusiuntė į Gardiną grupę archeologų, vadovaujamą N. N. Voronino. Kasinėjimai, trukę tik du mėnesius, palietė keletą dar netyrinėtų pilies kalno tereno dalių aplink prieš karą iškastąją žemutinę cerkvę, pasinaudojant jau Z. Durčevskio (1937-39) įvestąja kvadratų sistema radiniams lokalizuoti. Tais pačiais metais Voroninas paskelbė tų kasinėjimų duomenis,32)  o 1954 m. išleido stambesnę knygą apie Gardino kultūrą iki XV amžiaus pradžios, kurioje detaliai aprašo pilies kalno kasinėjimų eigą, smulkiąją radinių medžiagą ir architektūros — medžio bei mūro paminklų — liekanas. 33)  Veikalo medžiaga daugumoje jau buvo išaiškinta lenkų kasinėjimų 1932-39 m.; taip pat žymią dalį brėžinių ir nuotraukų Voroninas paėmė iš ankstyvesnių prieškarinių lenkų publikacijų. Tokiu būdu sovietų kasinėjimai Gardine buvo tik užbaigiamojo pobūdžio ir naujų sensacingų atradimų jie neatnešė, betgi buvo stengiamasi patikslinti stratigrafiją, atskirų kultūros sluogsnių matavimą ir datavimą. Šito rezultatas buvo toks, kad, priešingai Durčevs-kiui, kurio nuomone lietuvių kultūros sluogs-nis gulįs 3,50-6,50 m. gylyje, Voroninas apytikrę ribą tarp lietuvių ir rusų (faktiškai ru-sinų-ukrainiečių) kultūros sluogsnių vedė per 5,55-5,85 m., datuodamas ją apie XIII a. vidurį. Kadangi pirmasis lietuvių perijodas prasideda tik XIII a. pirmoje pusėje Mindaugo laikotarpyje, todėl apatiniame sluogsnyje atrastoji vad. "žemutinė cerkvė", mūrinio bokšto dalys, lygiai kaip ir gretimame kalne stovinti Koložos cerkvė"34) priklauso XII amžiaus rusinu bizantiškų formų architektūrai, bet jau 1933 m. Jodkovskio atkastoji mūrinė vad. "augštutinė cerkvė", gulėjusi augštesniame sluogsnyje, tokiu būdu priklauso jau lietuvių perijodui: pagal Voroniną XIV amžiaus pabaigai ar XV amžiaus pradžiai. "Mes turime pilną pagrindą kalbėti apie Augštutinę cerkvę kaip apie rečiausią lietuvių architektūros Vytauto epochoje paminklą", tvirtino Voroninas.35)  Kyla klausimas, kodėl taip vėlai? Jodkovskis šitą koplyčią laikė XIII amžiaus Mindaugo epochos pastatu;36)  taip pat į XIII amžių ją skyrė Durčevskis.37)  Nukeldamas koplyčios statymo laiką pusantro šimto metų vėliau, Voroninas remiasi savo stratigrafine skale argumentuodamas, kad koplyčios pamatai gulį augščiau Vytauto pilies kiemo grin-dinio.38)  Bet jau pats Voroninas pastebėjo, kad Gardino Vytauto pilies ginamųjų sienų ir bokštų pamatų plytos skiriasi savo formatu nuo viršutinės  koplyčios  plytų.39)  Taigi  labai  galimas daiktas, kad koplyčia ir vytautiniai pilies mūrai nebuvo pastatyti toje pačioje epochoje. Viršutinės koplyčios pamatai buvo XVIII amžiuje žymia dalimi sužaloti, pilnai išliko tik apsidės ir vieno pilioriaus pamatai. Iš šitų liekanų rekonstruotos koplyčios planas turi kvadrato (8,8 x 8,8) su iš lauko nupjautais kampais formą ir rytinėje pusėje apskritos apsidės priestatą; du skirtingos technikos piliorių buvo pastatyti, matyti, kiek vėliau (žr. pav. 1). Kvadratinės navos forma esanti pagal Voroniną rusiškai-bizantiškos architektūros požymis. Tokio tipo koplyčių buvę Černigove ir Pereslavlyje-Južny, gi Vakarų Europoje, Vo-ronino nuomone, mažos, vienanavės bažnyčios pilyse turinčios pailgą formą. Bet ar šio seniausio Lietuvos kultinio architektūros paminklo forma vis dėlto nėra romaniška?.40)  Augštutinės koplyčios liekanos 1939 m. buvo atsargiai supjaustytos j blokus ir perkeltos į atskirą paviljoną prie Gardino muziejaus.
------------
27)  p. A. Rappoport, Volynskie bašni, (Materialy i issledovanija po archeologii SSSR No 31: Krepostnyje sooruženija drevnei Rusi), Moskva 1952, p. 202-223 su pav.
28)  M. Karger, Razkopoki u Kievi v 1946 g., Arche-ologičm pamjatki URSR, I, Kiev 1949.
29) J Pagal I. A. Choinovicki, Kratkie archeologičeskie svedenija o predkach slavian i Rusi, Kiev, 1896, p. 178).
30)  P. A.  Rappoport, o. c, p. 210, išn. 2.
31)  J. Puzinas Gardino pilis, Lietuvių Enciklopedija, VI, Boston 1955, p. 239.
32)  N. N. Voronin, Rakopki v Grodno, Kratkie so-obščenija o dokladach i polevych issledovanijach institutą istorii materialnoi kultury, XXVII, Moskva 1949, p.  138.
33)  N. N. Voronin, Drevnee Grodno (Po materia-lami archeologičeskich raskopok 1932-1949 g. g. ), (Materialy i issledovanija po archeologii SSSR, No. 41), Moskva  1954,   236  p.,   106  pav.
34) žr. mano sustatytą apžvalgą: Koloža, Šv. Boriso ir Glebo cerkve, Lietuvių Enciklopedija, XII, Boston 1957.
p. 243-245, 2 pav. ir 1 prof. S. Kolupailos fotogr.
35) as N. N. Voronin, Drevnee Grodno, o. c, p. 183-184.
36) J. Jodkowski, Grodno wszesnosredniowieczne w swietle prac wykopaliskowych dokonanych na krolwskim Zamku Starym w Grodne w latach 1932 i 1933. Przegląd Historyczny Wojskowy, VII, z. 1, Warszawa 1934, p. 14.
37) z. Durczewski, Stary Zamek w Grodnie, o.c, p. 4.
38)  N. N. Voronin, Raskopki v Grodno, o. c, 148.
39) N.  N. Voronin, Drevnee Grodno, o. c, p. 191.
40)    J.  Puzinas,   Gardino  pilis,   o.   c,   p.   541.


Trakų Galvės ežero pilies plytų pavyzdžiai su dydžių išmatavimais. (Iš "Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus Metraščio", I-jo tomo)


Naujausieji  darbai  Lietuvoje
Pačiu svarbiausiu indėliu Lietuvos mūro architektūros istorijai reikia laikyti visai neseniai pasirodžiusį inž. archit. S. Abramausko, jauno Kauno Politechnikos Instituto dėstytojo, straipsnį "Plytų dydžiai XIV-XV amžių Lietuvos architektūros paminkluose".41)  Šis straipsnis pirmą kartą nušviečia eilę principinio svarbumo technikos klausimų, be kurių Lietuvos viduramžių architektūros paminklų istorija negali būti išaiškinta. Daugumo Lietuvos gotikos paminklų plytų formatai buvo visiškai nežinomi. Abramausko duomenys žymia dalimi skelbiami pirmą kartą, pvz. Kauno bažnyčių, kurių ligšiol niekas sistemiškai nebuvo tyrinėjęs. Pilnesnį plytų matavimai anksčiau tebuvo padaryti kai kuriose pilyse, pvz. Trakų (žr. pav. 2), Gardino, Naugarduko pilyse, o taip pat ir minėtasis B. Schmid jau 1918 m. buvo paskelbęs visą eilę Lietuvos gotikos pastatų plytų formatų matavimų duomenų, bet iš kiekvieno pastato jis tenurodė po 1, 2, daugiausia 3 formatus (neskaitant fasoninių plytų). Pasirodo, kad kiekviename pastate buvo vartojamos ne vien kelių formatų plytos, bet dar ir daugybė varijantų. Todėl kad būtų galima suvokti, kokie formatai yra pastatui tipiški, Abramauskas paduoda keturias skaičių eiles,  nurodydamas pačius didžiausius ir pačius mažiausius bei du vidutinius daugiausia pasitaikančius formatus, skyrium dar nurodydamas retuosius išimtinius plytų formatus. Tokiu būdu sudarytas pilnas Lietuvos viduramžių plytų formatų vaizdas, kuris, nežiūrint esamų daugybės varijantų, yra vieningas, nes jos neperžengia kraštutinių santykių ribų 6:3:2 iki 4:2:1, leidžia padaryti svarbių išvadų. Rappoporto sugestijonuota vad. "lietuviškųjų plytų" chronologija netenka pagrindo, o taip pat atremiama jo supozicija apie rusišką vad.  "lietuviškų plytų"  kilmę.

Lietuvoje viduramžiais naudotų pailgų plytų tradicija pagal Abramauską yra Vakarų Europos kilmės ir į Lietuvą atėjo per Valuinę arba per Livoniją. Lietuviškos plytos Lietuvoje ir vad. "lietuviškos plytos" rusų kraštuose pobūdis yra vakarietinis, europinis. Tai Vakarų poveikio apraiška, kurios paskleidimui Rytų Europoje Lietuvos valstybė suvaidino lemiamą rolę. Abramausko straipsnyje atkreipiamas dėmesys taip pat į plytų rišimo technikas. Baltijos kraštų, t. y. dabartinių Latvijos ir Estijos teritorijoje, kur mūro architektūra išsivystė anksčiau ir stipriau kaip Lietuvoje skiriami trys plytų rišimo technikos pe-rijodai: 1. ilginis plytų rišimas iki XIII amžiaus pabaigos, 2. vendinis arba baltiškasis iki XIV amžiaus pusės ir 3. gotinis — XIV amžiaus pabaigos ir XV amžiuje. Šituos peri-jodus galima pritaikyti Lietuvos namų viduramžiais statymo laikui nužymėti. Technikos duomenų akivaizdoje Abramauskas linksta visą eilę viduramžinių Lietuvos mūro pastatų datuoti daug anksčiau, kaip tai sugestijonavo pvz. Morelovskis ir kiti autoriai, kurie prileido, kad ne anksčiau kaip XV amžiuje, t.y. Vytauto epochos pabaigoje, buvo pastatytos pirmosios lietuvių mūro bažnyčios ir pilys.42)  Visų pirma, Gardino augštutinė koplyčia negali būti priskirta Vytauto epochai, nes jos plytų rišimo technika yra senesnė, būdinga XIII amžiui, o jos planas yra romaninis, o ne bizantiškai rusiškas, Vakarų, ne Rytų Europos forminės kilmės. Abramauskas ją lygina su romanine šv. Jurgio koplyčia Rygoje iš XIII amžiaus pirmo ketvirčio. 43) Jeigu šis pasta tas iš tikrųjų priklauso Mindaugo epochai, senovės Lietuvos kultūros vaizdas gauna naują turtinantį aspektą. Dėl vendinio rišimo būdo, plytų formatų ir analoginių plano formų Livonijoje, galima į XIV amžiaus pradžią arba vidurį atkelti ir seniausias Kauno pilies mūrų dalis bei Medininkų  (1313),  Lydos  (1323)  ir Kriavo pilis. 44) Pažymėtina, kad Morelovskis šitas pilis skyrė į XV amžių. Galų gale gotinį t. y. XV amžiaus rišimo būdą turi visos kitos mūsų viduramžinės bažnyčios, taip pat vy-tautinės Trakų, Vilniaus ir Gardino pilys.

Abramausko studija yra jau sistemiškai atliekamų tyrimo darbų Lietuvoje pirmas rezultatas. Pagirtinas jo rusų nacionalistinių teiginių atrėmimas aiškia faktų medžiaga. Tikime, kad ir kiti lietuvių darbai pasižymės tokiu pačiu  objektyvumu.
Architektūros istorijos tyrimo darbas Lietuvoje rimčiau pradėtas dirbti tik maždaug nuo 1953 metų. Vienus tyrinėjimus veda "Moks-linė-restauracinė gamybinė dirbtuvė", įsteigta 1950 metais, 45) kitus Kauno Politechnikos Institutas, kuris ruošiasi paskelbti visą eilę specialių studijų apie atskirus viduramžių architektūros paminklus Lietuvoje. Jau beveik visų Lietuvos gotinių bažnyčių ir pilių apma-tavimų duomenys yra surinkti. Ruošiama visa eilė naujų leidinių, pvz. Lietuvos architektūros istorijos kursas.

Specialesnė ir daugiau paminklų apsaugos praktiką Lietuvoje nušviečianti yra nauja E. Budreikos studija: "Gedimino kalno pilies Vilniuje vakarinio bokšto rekonstrukcijos".46) Straipsnis apie paminklą, kuris visai istorinei Lietuvos architektūrai turi simbolinę vertę, neatsitiktinai paskelbtas Paminklų Apsaugos Metraščio I-jo tomo priešakyje. Šį viduramžinį bokštą naujausiais laikais buvo pakartotinai stengiamasi daugiau ar mažiau sąmoningu būdu išlaikyti ar net atstatyti jo pirmykštę formą:
1.    Iš archyvinių šaltinių sprendžiama, kad jau 1613-33 m. bokštą kartu su visa pilimi prižiūrėjo architektas Wilhelm Pohl, bet XVII amžiuje, švedų ir maskviečių karų metais, pilis smarkiai nyko toliau.47)  Čia reikia prisiminti, kad 1792 metais kilo mintis Gedimino pilį nugriauti ir tuo reikalu ekspertu buvo pakviestas arch. Martynas Knackfussas, kuris bus pasisakęs  už pilies griuvėsių  išlaikymą;48)
2.    Pirmą Gedimino kalno pilies konser-vaciją 1816-17 m. padarė Vilniaus gubernijos arch.  Joseph Poussier;

3.    Rusai 1830 m. ant pilies bokšto pastatė medinį pastatėlį telegrafui, kuriame 1910 m. įrengiant kavinę, Gedimino pilies bokšto sienos ir angos buvo apmūrytos XVII ir ,XIX amžiaus plytomis;
4.    Pirmą pilies bokšto rekonstrukcijos projektą išdirbo 1914 m. arch. A. Szyszko-Bohusz, pasiūlydamas nugriauti medinį antsta-tėlį. Bokštas pagal šį projektą būtų turėjęs baigtis augštu piramidiniu stogu. Budreika šitokį stogą ant bokšto laiko svetimu savo santykiais ir mažai tepateisintą.49) Bet kyla klausimas, koks buvo bokšto stogas senovėje? G. Brauno Vilniaus panoramoje (pirmą kartą paskelbtoje 1581 m.) ir T. Makovskio raižinyje (apie 1604 m.) bokšto stogas kaip tik turi tokią augštą ir smailią formą. Šitą formą bus ir Szyszko-Bohusz norėjęs rekonstruoti, bet jo projektai nebuvo vykdomi (brėžiniai pav. 3-4);
5.    Svarbią pilies bokšto rekonstrukciją vykdė 1930-39 metais lenkai St. Lorentz, S. Narębski, P. Piwocki, J. Borowski, B. Pasz-kowski ir W. Kieszkovvski. Jau 1931 m. arch. Rouba atliko esamo stovio braižinius. Buvo nutarta rekonstruoti ne stovį apie 1600 m., bet griuvėsius, kokie jie buvo XVIII amžiaus gale užfiksuoti P. Smuglevičiaus piešinyje. Medinis antstatėlis buvo nugriautas ir padėtas dar vienas augštas, jį perdengiant gelžbetonine "belvederio" aikštele. Tokį bokštą radome 1939 m. Budreika duoda smulkų visų lenkų "pravestų darbų aprašymą, bet pamiršo paminėti šaltinį: W. Bortnovskio komunikatą.50)  Be to, Gedimino kalno pilies rekonstrukcijų klausimu lietuvių kalba dar buvo vykusiai pasisakęs M.  Dobužinskis; 51)
6.    Nežiūrint okupacijos, 1940.VI.24 d. Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus taryba savo protokolu Nr. 38 nusprendė toliau tęsti pilies konservacijos darbą, bet karas jį sutrukdė. 1944 m. kovų metu smarkiai nuo šūvių nukentėjo pats viršutinis — taigi neistoriškasis — bokšto augštas  (pav.  14);
7.    Prieškarinis stovis buvo atstatytas 1948-50 metais Architektūros Paminklų Apsaugos skyriaus: buvo rekonstruotas naujasis trečias augštas ir "belvederio" gelžbetoninė plokštė. Budreika aprašo visus techniškus sunkumus, vykdant šią rekonstrukciją: nepavyko pvz. pagaminti tamsiai raudono atspalvio plytų, todėl, atstatant trečiąjį augštą, buvo pasinaudota šviesiomis plytomis. Pirmą kartą skelbiami rekonstrukcijos projektai (pav. 16-23), sykiu su Szyszko-Bohuszo (pav. 3-4) ir Raubos (pav. 5-12)  brėžiniais.

Prie šio straipsnio sustota ilgiau dėl jo metodinio svarbumo: tik atidžiai ištiriant kiekvieno paminklo konservacinę istoriją, tegalima bus išaiškinti, kurios mūrų dalys priklauso viduramžiams ir kas vėlesniems laikams.

Ši apžvalga apie darbus viduramžių mūro architektūros istorijai Lietuvoje nebūtų pilna, nepaminėjus vedamų kasinėjimų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Pirmuosius sistemiškus kasinėjimus buv. Žemutinės pilies teritorijoje atliko dar prieš karą, 1938-1939 metais, W. Kieszkowskis, pradėdamas kasinėti iš pietinio šono — katedros aikštę, ir pirmą savo tyrinėjimų apžvalgą paskelbė 1939 m.52)  Istorikams buvo žinoma, kad kadaise mūro sienos apsuptoje Vilniaus pilies teritorijoj, be katedros, vadinamos taip pat "pilies bažnyčia", buvo dar bent dvi mažesnės pilies bažnyčios: šv. Martyno Augštutinėje (Gedimino kalno) pilyje ir šv. Onos-šv. Barboros Žemutinės pilies rajone. Šv. Onos bažnyčia "intra muros castri Vilnensis" minima jau 1390 ir 1398 metais. Kadangi pilies šv. Onos bažnyčia XVII-tame amžiuje buvo iki pamatų nugriauta, buvo pamiršta jos vieta ir XIX amžiaus rašytojai, pradedant M. Balinskiu ir T. Narbutu, painiojo šitą XIV amžiaus šaltiniuose minimąją bažnyčią su žinomąja gotiškąja Šv. Onos bažnyčia prie Bernardinų vienuolyno, įsteigtos tik XV amžiaus pabaigoje.53)  Koks buvo šv. Onos-šv. Barboros bažnyčios Vilniaus pilyje statybinis pobūdis, šaltiniai nieko nesakė, buvo tik žinoma, kad XVI a. (po 1551) Žygimantas Augustas pilies teritorijoje statėsi šv. Onos titulo bažnyčią — mauzoliejų, kuris nebuvo baigtas, ir vėliau šaltiniuose vadinamas taip pat šv. Barboros bažnyčia. 1955 metais Lietuvos Mokslų Akademijos pradėtieji kasinėjimai rajone į šiaurę nuo Gedimino kalno 1956 m. atkasė Žygimanto Augusto statytosios mauzoliejinės šv. Onos-šv. Barboros bažnyčios sienų liekanas. Šis grynai renesansinis pastatas buvo 35 x 20 m. dydžio, pastatytas iš tašyto akmens ir turėjo kriptą (5 X 5). Po šia bažnyčia buvo atkastos XIV amžiaus pabaigos ar XV amžiaus pradžios šv. Onos mūrinės bažnyčios apie 9,5 x 13 m. dydžio su apskrita apside liekanos. Jos tyrinėjimai dar nebaigti.54)  Aplink bažnyčią ir po ja rasta kapų liekanų, senesnių už XIV amžiaus šv. Onos bažnyčią, todėl spėjama, kad, jau prieš ją sumurmant, šitoje pačioje vietoje stovėjusi maža medinė bažnyčia, kuri greičiausia priklausė pranciškonams.55)  Pranciškonus prie šv. Onos pilies bažnyčios mini jau 1390 m. Vilniaus apgulimo aprašymas; pagal XVI amžiaus aktus, ji išimtinai pranciškonams priklausė iki 1534 metų.

Nepamirština, kad ir šitie 1955-58 metų kasinėjimai buv. Vilniaus pilies teritorijoje te-apima mažą jos dalį, todėl ateityje sulauksime dar daug naujų atradimų, kurie papildys mūsų žinias apie mūro architektūros atsiradimą ir vystymąsi Lietuvoje.

41) A. Abramauskas, Plytų dydžiai XIV-XV amžių Lietuvos architektūros paminkluose, Valstybines LTSR architektūros paminklų apsaugos inspekcijos metraštis, I, Vilnius 1958 p. 31-37.
42)  M. Morelovvski, Zarysy syntetyczne, o. c, p. 19.
43)  S. Abramauskas, o. c, p. 32.
44)  S. Abramauskas, o. c, p. 33.
45)  inž. archit. V. Balčiūnas, Mokslines-restauracinės gamybines dirbtuves 1951-1957 metų veiklos apžvalga, Valst. archit. paminklų apsaugos insp. metraštis, I, Vilnius 1958, p. 111.
46) Valst. archit. paminklų apsaugos insp. metraštis, I, Vilnius 1958, p. 3-16, su 23 pav.
47)  E.  Budreika, o. c, p. 4.
48) E. Lopacinski, Nieznane dane archiwalne, o. c, p. 78; plg. mano straipsnį: Knakfusas (Knackfuss) Martynas, Lietuvių Enciklopedija, XII, Boston 1957, p. 151-153.
49)  E.  Budreika, o. c, p. 5.
50)  W. Bortnovvski, Przegląd prac konserwacyjnych na Gorze Zamkowej w Wilnie w latach 1930-1936, Ate-neum Wilenskie, XIII, 1938, p. 211-216 su 4 pav. ir 1 planu.
51)  M. Dobužinskis, Vilniaus senove, Gedimino Kalnas, Naujoji Romuva, Kaunas 1939 No. 16 (430), p. 346-348.
52)  W. Kieszkovvski, Dzieje placu katedralnego w Wilnie,  "Wilno", 1939, Nr. 2, p.  89-107 su 11 pav.
53)  šio klausimo apžvalgą daviau savo straipsnyje: Die gotische St. Annenkirche in Vilnius, eine kunst-geschichtliche Frage im Osten (Commentationes Balticae, II, 2), Bonn 1955, 42 p. su 11 pav. (ten suminėta visa šiuo klausimu literatūra).
54) A. Tautavičius, 1955-1957 m.m. kasinėjimai Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, Lietuvos TSR mokslų akademijos' darbai, I serija A, 1958 (4), p. 91-110 su pav.; - " -, Gedimino kalno papėdėje, Mokslas ir Gyvenimas, Nr. 1(4)  1958, p. 29-32 su 5 pav.
 55) A. Tautavičius, Gedimino kalno papėdėje, o. c, p. 30-31.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai