|
|
Parašė Kun. K. Senkus
|
Bažnyčia be giesmių yra nebylė, yra kaip pamokslininkas be balso, kaip muzikas be instrumento. Jeigu šiokiadieniais tylios mišios gali būti nesunkiai pakeliamos, tai sekmadieniais ir šventadieniais, ypatingus atvejus išskiriant, jos sudarytų slegiančią nuotaiką, nuolat pasikartojančios sukeltų įspūdį, kad laikomos, tarsi tik bėdai nuvaryti ir nustumti nemaloniai pareigai.
Giesmės sužadina žmonių apsnūdusią dvasią, padeda išjudinti ir sustiprinti sielos ir kūno jėgas. Bendrai giedamos, jos žmones apsupa vienybės dvasia ir padeda artimo meilei stiprėti. Iš vieningų krūtinių be-sklindančios, jos suteikia daugiau drąsos ir pasiryžimo pilkame gyvenime labiau aukotis už savo dvasinius idealus. Tokio padrąsinimo šiandien reikia labai daug kur.
Bendrai švenčiamoms pamaldoms gražiai pravesti yra būtinai reikalingas vadovas, dvasiškis ar pasaulietis, kuris supranta šv. aukos prasmę ir gerai pažįsta pamaldų eigą, kuriam maldos ir giesmės yra savos, kuris moka jas tinkamai derinti prie pamaldų. Celebrantas pats vienas, kad ir gerai mokąs giedoti ir organizuoti pamaldų pravedimą, nuo altoriaus ne visuomet galės tikinčiųjų masei pamaldų eigoje tinkamai vadovauti. Nuo gero bendrai švenčiamoms pamaldoms vadovavimo priklauso jų išorinis ir vidinis pasisekimas bei patrauklumas. Tebūna leista papasakoti šis tas iš praktikos. Sekantis pavyzdys yra ne iš eilinių aplinkybių, tad veiks labiau įtikinančiai.
Pereitų metų antroje vasaros pusėje turėjau progos vokišku laivu "Seven Seas" plūduriuoti per "didžiąją balą" iš Europos Kanados link. Jūra buvo palyginamai rami. Keleiviai kelių tautybių ir įvairaus "plauko". Tarp kitų uždavinių laivo kapelionui teko rūpintis pamaldų organizavimu ir pravedimu. Kelionės laikotarpyje buvo du sekmadieniai ir Marijos į dangų paėmimo šventė, kuri kai kuriuose kraštuose nėra švenčiama, tačiau laive ją šventėme. Penkiems šimtams kat. keleivių reikėjo šventadieniais dvejas mišias pravesti. Amerikoniškų keleivių tarpe buvo vienas klebonas iš Toledo, tvirtas vyras. Mano už-vadavimui jis laikė mišias mažajame salone. Būdamas laisvas, tuo metu galėjau "diriguoti" šių pamaldų pravedimą su maldomis ir giesmėmis. Penkios vokiškos kilmės seserys iš Čikagos ir kitur mielai pagelbėjo angliškai. Tokiu būdu angliškai kalbančioji keleivių grupė buvo labai patenkinta, kad šventą dieną jų mišios buvo iškilmingesnės negu šiokiadieniais.
Katalikus keleivius laive sudarė trys grupės: vokiečiai, prancūzai ir amerikiečiai-anglai. Kaipgi visiems kartu pravesti mišias didžiajame ("žaliame") salone? Aišku, be giesmių ir garsiai kalbamų maldų jos nieku neišsiskirs nuo visai tylių šiokiadienio pamaldų. Reikia tad jieš-koti pagalbos. Iš prancūziško kanadiečio jaunimo susidarė grupė giesmėms prancūziškai sugiedoti. Vokišką grupę sudaryti buvo lengva man pačiam. Sutartą valandą susirinkome konkrečiai aptarti ir nustatyti bendrųjų mišių "programos". Kanadietis klierikas apsiėmė vadovauti maldoms prancūziškai, jas garsiai paskaityti. Susitarėme dėl giesmių. Pasitikrinome, ar jos be kliūčių bus išgiedamos. Pasirodė, kad ir čia atsarga gėdos nedaro. Daugelis kanadiečių gerai temokėjo tik pirmą giesmės posmelį. Antrą ir trečią teko dasimokyti arba užsirašyti. Vokiškoji grupė tokios bėdos neturėjo. Laive buvo vokiškų giesmynėlių (Einheitslieder).
Šv. mišios yra virštautinė auka. Jose vartojamoji aukojimo kalba yra lotyniškoji. Be vokiečių, prancūzų ir anglų laive radosi ir kitų tautybių. Negalint kitų kalbų į organizuojamas pamaldas įjungti, ypač dėl tų keleivių nedidelio skaičiaus ir nesusiklausymo, pasiryžta įtraukti bent pora giesmių lotyniškai. Grynai amerikietiškai-angliškoji grupė buvo į giedojimą nelabai linkusi. Jai užteko bendrų lotyniškų giesmių.
Tokiu būdu gana greitai buvo viskas konkrečiai nustatyta ir mišių eigos tvarka užsirašyta. Trys laivo muzikantai gavo giesmes, užrašytas eilės tvarka, kad galėtų su instrumentais palydėti. Numatyta, kad bus nemaža prie Dievo stalo. Taigi reikėjo dar vienos giesmės, dalinant šv. komuniją. Pasiūlyta "Pa-nis angelicus" solo su instrumentu.
Visa mišių eiga buvo užpildyta maldomis ir giesmėmis, nepaliekant jokios nereikalingos spragos, štai toji programa. Mišių pradžioje lotyniška giesmė. Introitas garsiai skai tomas prancūziškai. Kyrie kalba celebrantas pakaitomis su visais. Glo-ria — giedama atitinkama vokiška giesmė, nes prancūziškai nesurasta tinkamos. Mišių malda kalbama garsiai prancūziškai. Taip pat epistolė, gradualas ir evangelija. Credo — giedama prancūziška giesmė. Celebrantui į Dominus vobiscum ir kita atsakinėja visi. Aukojimui gieda vokiečių grupė atnašavimo giesmę. Secreta ir praefatia kalbama garsiai prancūziškai, ir tada vėl įsijungia prancūziška grupė su sava giesme. Po konsekracijos seka eucharistinė giesmė lotyniškai. Pater noster garsiai kalbamas lotyniškai, sekančios maldos prancūziškai. Komuniją dalinant kanadietė solistė išpildo "Panis angelicus" su pamaldžiu nusiteikimu. Išdalinus komuniją, suskamba atitinkama trumpa vokiška giesmė, tada vėl mišių malda ir, užbaigai, giesmė į Dievo Motiną prancūziškai.
Su mažais pakeitimais buvo bendrosios mišios pravestos du kartu panašiai ir gana sklandžiai, nors daugumas dalyvių prie tokios "tvarkos" iš anksčiau nebuvo pripratę. Daugumui dalyvių toksai mišių šventimo būdas buvo naujas. Nepaisant salės ir aplinkos nepatogumo, pamaldų dalyviai juo buvo labai patenkinti ir pakartotinai man tai pareiškė. Man buvo malonu iš anksto konstatuoti vadovaujančių asmenų prielankumą ir paslankumą tokiam neįprastam žingsniui neįprastose sąlygose. Dalyko supratimas ir vadovų susiklausymas bei sutarimas garantavo pamaldų pasisekimą ir, apskritai, visuomet laiduoja kokio nors naujo dalyko pravedimą. Be šitų sąlygų, žinoma, negalima laukti tinkamų darbo vaisių.
Argi nebūtų galima ir pas mus, lietuvius, Dievo garbei pašvęsti daugiau rūpesčio? Nenorėčiau kritikuoti atskirų faktų. Tačiau vieną dalyką turiu iškelti. Lietuviams dažnai trūksta supratimo ir sugebėjimo tinkamai pravesti bendruomeniškas pamaldas, ypač mišias. O su giesmėmis — tai tikras vargas! Visur giedamos vis tos pačios kelios giesmelės, galima sakyti, tuo būdu beveik jau subanalintos. Dažnai tai dar pablogina melodijos ritminis sutąsymas arba per lėtas giedojimai.
Giesmių mokymo organizavime ir bendruomeniškai švenčiamų pamaldų pravedime lietuviams būtinai reikia naujų religinių ir liturginių impulsų, naujo vėjo. Pirmiausia to reikia vadovams ir organizatoriams, visiems atsakingiems asmenims, kurių yra teisė ir pareiga ruošti bet-kokias pamaldas bažnyčioje ar šalia jos. Svarbiausia yra įžvelgti bendruomeniško mišių šventimo prasmę ir vertę, išmokti daugiau atitinkamų giesmių ir kitus jų pamokyti.
Gražus bendruomeniškai švenčiamų pamaldų su giesmėmis ir maldomis pravedimas yra darbas, svarbesnis net už kai kuriuos kitus svarbiais laikomus darbus. Savo pavyzdžiu tai įrodė šv. Grigalius Didysis, kuris šalia popiežiavimo patsai jaunimą mokė giedoti. Šito darbo ėmėsi didysis žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Giesmių pagalba atnaujinti pasaulį rūpinosi Venecijos patrijarchas Sarto; patsai mokė klierikus liturginio giedojimo. Išrinktas popiežiumi, šitą svarbų uždavinį vykdė toliau, leisdamas atitinkamus potvarkius giedojimo reikalu visai K. Bažnyčiai.
Giesmėms parašyti reikia poetų ir muzikų. Sukurtos giesmės tačiau lieka be gyvybės, numiršta ir būna palaidojamos archyvo dulkėse, jeigu gyvi žmonės joms nesuteikia gyvybės, jeigu jomis nesidomi ir praktiškame gyvenime jų nevartoja. Jų išmokti, praktiškame gyvenime joms palaikyti ir gaivinti reikia giedojimo reikšmę suprantančių ir giedoti mokančių vadovų. Tačiau jie iš dangaus nekrinta, Juos gimdo tik atsakingų veiksnių religiniai tautiniai ir kultūriniai tikslai, kuriems siekti kiek galima dažniau panaudojamos ir giesmės. Juos skatina, palaiko ir įgalina tinkamai giedojimo kultivavimui pasiruošti kitų teikiama moralinė ir medžiaginė parama. Vien muzika ir giesmėm nepasisotina nė didžiausias idealistas. Giesmėms reikia daug vadovų su liturginiu ir muzikiniu pasiruošimu. Giedojimo reikšmei suprast ir jam palaikyti jų reiki.'' daugiau.
Kun. K. Senkus
|
|
|
|