|
|
DAR APIE DEVYNBROLĖS INTERPRETACIJĄ |
|
|
|
Turime dvi ypatingas pasakas: Eglę — žalčių karalienę ir Devynbrolę. Abi tuodvi pasakos vaizduoja ištekėjusios moters pasiilgimą tėviškes namų, kur gimusios ir augusios. Nes tauta, šiuo atveju — tautai atstovaująs pasakos kūrėjas ir jos sekėjas, taria negalimą daiktą esant atsižadėti ar net užmiršti tėviškę, tėvų namus, savo artimuosius. Per tėviškės ir savųjų atminimą, per savo širdies palenkimą į juos ir per prisirišimą prie jų tautoje per amžius klestėjo vienybė ir sutarimas, darė ją susiklausančią ir stiprią.
Abiejų pasakų vyriausi veikėjai— moters. Jos ir yra geriausios namų židinio saugotojos, jos ir geriausios ryšio palaikytojos tarp savo sukurtos šeimos ir paliktos tėviškės. Eglė tą ryšj sumezgė per vaikus. Ji puikiai gyveno Žalčio rūmuose po ežeru (ar po mariomis) ir gal tiktai kaip per sapną teprisimindavo tėviškę ir saviškius, bet nebuvo skaudžiai jų pasiilgus. Didelė jos laimė ir prabanga Žilvino rūmuose stelbė jos jausmus tėviškei ir saviesiems. Tik vaikai aiškiai ir gyvai jai priminė, kad ir ji kada buvusi maža, turėjus tėvus, turėjus brolių, seserų ir giminių. Ir panūdo jos širdis aplankyti tėviškę ir saviškius.
Čia ir iškilo konfliktas tarp pareigos savo šeimai ir tai, iš kurios kilus — savo tėviškei. Eglei Žilvinas, jos vyras, daro kliūtis, nenori išleisti ją iš savo šeimos į nežinią, ten, kur ji nebepriklauso. Devynbrolei vyras nedaro kliūčių, iš pasakos to nematyti, taigi atrodo — ji pati nusprendžia aplankyti tėviškę. Tačiau Devynbrolė pati savo kelyje į tėviškę randa kuūtį — devyngalvį slibiną. Eglę perspėja namie ir ant marių kranto atsisveikinant, nes keliauja ji ne viena, o su vaikais, dėl to ir atsakinga už save ir vaikus. To negalėjo nepriminti Žilvinas, jos vyras. Abiejų vaikai, abiejų rūpestis už jucs.
Devynbrolė neturi vaikų, bent pasaka to nemini, dėl to ji teatsako tik už save ir pati savo atsakomybe iškeliauja. Jos meilė savo broliams labai didelė. Nematyti kitos meilės (savo vyrui ir vaikams, kurių ji, turbūt, neturi), tik savo broliams. Ir ta meilė tokia didelė, jog Devynbrolė ilgai ketina pabūti pas savo brolius, taip ilgai, kad net suverpti ir išausti jiems po marškinius.
O čia kaip tik ir atsiranda jai kliūtis — devyngalvis slibinas. Devyneriopai stipriai (devyniems broliams) reiškia savo meilę, devyneriopai stipri kliūtis (devyngalvis) pastoja jai kelią.
Palauk, moteriške! Juk tu ištekėjai, amžinai ir negrįžtamai pasižadėjai savo vyrui. Kaipgi tu dabar taip karštai puoli į savo tėviškę pas brolius ir dar taip ilgai ketini būti, palikusi savo namus? Palauk, pasigalvok. Atiduok šen savo "zuikio pyragą", kur vežies broliams, atiduok ir tuos linus, ir tą ratelį. Tenesie tiek daug tavo rūpesčio ir meilės broliams, kuriuos palikai ištekėdama, savo vyrui pasižadėdama.
Eglei Žilvinas buvo įsakęs tik tris dienas teviešėti tėviškėje ir grįžti atgal į savo šeimos židinį. O Devynbrolė jau tik ne tris dienas ketino viešėti pas brolius, kad daug ir darbo įsidėjo. Dėl to jai ir kliūčių didesnių turėjo būti nekaip Eglei. Čia ir atsirado devyngalvis, ir pastojo jai kelią, net į pačią jos gyvybę pasikėsino.
Jei tu nori taip ilgai negrįžti, palikusii tą namų židinį, kuriam tu amžinai prisiekusi, tai gali pati žūti! Nė.a tau kelio atgal į mergautines dienas. Prarys tave slibinas — tavo pačios šventas ištikimybės pasižadėjimas savo vyrui ir namams.
Čia, norėdama išsigelbėti, galėtų šauktis savo vyro. Bet jos noras tebėra didelis aplankyti brolius. Jei grįš, jo išgelbėta, vėl pas vyrą, tai kaip kitą kartą?... Ar galės vėl kada ryžtis brolių lankyti? Kliūtis labai didelė, bet Devynbrolė iš visos širdies stengiasi ją nugalėti. Dėl to šaukiasi brolių, kad ją gelbėtų. Kas gi daugiau turi padėti aplankyti gimtuosius namus ir savo mylimuosius ten, jei ne kraujo broliai! Jie labiausiai turi numanyti jos pasiilgimą.
Bet nevisai taip. Vyriška širdis netokia jautri šeimos židinio sentimentams, vyriška, kuri pati dar nežino, kas yra "šeima, neišgyvenus šeimos patirties, o tie broliai tikriausiai tokie ir buvo. Jie negalėjo tikėti, kad jų sesuo, kažin kur toli už girių nutekėjusi, susimanytų lankyti tėviškę, kur nebėra jau nei tėvo, nei motinos, tik jie vieni. O broliai — tai ne tėvai, į juos mažiau tetraukia moteriška širdis. Broliai tai žino, manyte numano.
Dėl to jie ir nepatikėjo, ką gegužė kukavo. Bet patikėjo, kai pamatė žiedą, kurį visi pažino. Tai sesers žiedas. Tai iš tikro ji vyksta lankyti brolių! štai kokia sesers meilė: neužmiršo savo tėviškės, neužmiršo pasilikusių brolių. Išsirengė į didelę ir dar pavojingą kelionę!
Sujudo broliai visi kaip vienas. Pasigalando kardus ir skubiai išjojo sesers gelbėti. Ir išgelbėjo. Ir laimingai paskui gyveno.
O kas tai yra — laimingai? Dabar broliai žinojo, tikinte įsitikino, kad jų sesuo myli juos, kaip mylėjus, nors ir ištekėjus, nors ir iškilus iš gimtųjų namų. Pirma jie manė, ir negalėjo kitaip manyti, kad ji, su savo vyru sukūrus šeimos Židinį, neturės laiko nei širdies rūpintis tais, kuriuos paliko tėviškėje, bus gana jai savo darbų ir rūpesčių, visą širdį sudėjus į savo šeimą. Pasirodė — ne. Jų cesers širdis tokia gili, jog sutalpino savyje pareigas ir meilę savajai šeimai ir tai, kurioje gimė ir augo. O didelis, su pavojais susijęs, pasiryžimas aplankyti brolius galėjo juos ir sujaudinti, ir sukelti juose didelės pagarbos ir meilės jausmus savo seseriai.
Daugiau gali kilti klausimas, kur jie laimingai gyveno. Bet ar tai svarbu? Kai išryškėjo abipusė meilė, kai visi pasijuto patenkinti ir laimingi, tai vistiek kur begyventų, bus ir pasiliks laimingi.
Antraip galvojant, negalimas daiktas, kad sesuo būtų visai pasilikus pas brolius. Pasakoje pasakyta, kad ji lankyti jų važiavo, ne pasilikti. Tik ilgai tėviškėje ketino viešėti, ilgai savo pasiilgusią širdį tenkinti.
Kodėl būtų turėjus visai pasilikti? Pasaka neduoda tam jokio pagrindo. Juk Devynbrole buvo ištekėjus. O santuoka lietuvių tautoje nuo amžių buvo neišardoma: ir pagonybės, ir krikščionybės laikais. Ir ištekėdama mergaite ne apleidžia, ne paniekina, ne išduoda savo tėviškę ir saviškius, bet vykdo kiekvieno suaugusio žmogaus linkimą dėtis į grupę.
Ogi ir praktiškai neįmanoma būtų buvę Devynbrolei visai pasilikti pas brolius. Negi visi devyni broliai būtų amžinai likę viengungiai! O gyvenimas su brolių žmonomis vienuose namuose, patyrimas rodo, netoks jau patogus. Neveltui tos pačios tautos išmintis apie ištekėjusią materį sako: Atriekta riekė prie kepalo neprilips. Ištekėjai, gegutės iškukuota palikai gimtuosius namus, susiradai kitus savo, ir pasilik ten. O jeigu tu ir labai pasiilgsi paliktųjų namų ir saviškių, nors ir labai tavo širdis ten tave trauks, tu vistiek jau tėviškėje tik viešnia tebusi. Devynbrolės pasaka čia skelbia ne kokį nenormalų gyvenimo reiškinį, o visai paprastą, kasdieninį.
šalutinių pasako epizodų nenagrinėju. Jie nė neesmingi. O leidžiantis į detales, dar daugiau būtų ką sakyti.
Devynbrolės pasaka labai neturtinga varijantais. Dar žinomas vienas, kur labiau išplėstas epizodas apie slibino trukdymą, kad jis netaip greit pagraužtų medį. Bet tas epizodas nėra esmingas. Ir aplamai varijantai čia neką tepridėtų. šita, jau plačiai žinomoji Devynbrole, trumpa, aiški, būdinga, ir to gana.
Antanas Giedrius
Marija Lastauskienė-Lazdynų Pelėda
• Liepos 19 d. Lietuvoje mirė rašytoja Marija Lastauskienė-Lazdynų Pelėda. Ji gimė 1872 m. Paragiuose, Šiaulių apskrityje, smulkaus dvarininko šeimoje. Bet gyvenime jai teko pakelti daug vargo, dirbti paprasta siuvėja Šiauliuose, Varšuvoje, Rygoje, Petrapily. Paskui ilgiau gyveno tėviškėje, o galop — Kaune. Patirtojo skurdo vaizdai atsispindi ir jos raštuose. Plunksnos ji ėmėsi turėdama apie 18 metų amžiaus, pirmiausia rašydama lenkiškai ir tai verčiant į lietuvių kalbą. Ilgą laiką ji rašė kaip Lazdynų Pelėda bendrai su savo seserim Sofija Pšibiliauskiene (1867-1926). Visuomenė nenujautė, kad po šiuo slapyvardžiu kuria ir Marija Lastauskienė. Paslaptis išaiškėjo tik 1929 m. Tada Marija Lastauskienė savo kūrinius pradėjo pasirašinėti tikrąja pavarde. Jai priklauso tokie dalykai kaip "Verpete", "Vanka", "Paša", "Naujasis takas", "Kazematų sapnas", "Pavasario rytmetis", "Auka", "Rūkuose" ir k. Stambesni jos veikalai — "Radybos", "Šiaurės sostapilėje", romanas "Jos prakeikimas". Apskritai Lazdynų Pelėdos kūryba svyruoja nuo sentimentalizmo ligi realizmo. Bendrame dviejų seserų įnaše, Marija Lastauskienė daugiau suko į realistinę pusę, o jos sesuo Sofija— į sentimentalizmą su tokiais šedevriukais kaip "Stebuklingoji tošelė", "Motulė paviliojo". Marijos Lastauskienės raštuose daugiau atsispindi darbininkų ir inteligentų gyvenimas mieste, nors esama ir kaimo vaizdų, kurie išeina kiek šviesesni negu m'estietiškieji jos paveikslai.
• Šį pavasarį Lietuvoje komunistų partijos bei ministerių tarybos nutarimu įsteigtos aštuonios valstybinės premijos. Jos bus teikiamos už mokslą, literatūrą ir meną. Trys premijos yra 25,000 rublių, o penkios po 15,000 rublių. Pirmosios dvi premijos po 25,000 rublių jau įteiktos Juozui Baltūsiui už romaną "Parduotos vasaros" ir Eduardui Mieželaičiui už "Brolišką poemą". Dvi antrąsias premijas po 15,000 rublių gavo Juozas Grušas už tragediją "Herkus Mantas" ir Justinas Marcinkevičius už poemą "Dvidešimtas pavasaris". Per 13 okupacijos metų valstybinių premijų nebuvo. Kai kurie lietuviai rašytojai už ištikimybę komunistinei ideologijai yra gavę vadinamas "visasąjungines" Stalino premijas.
• Lietuvių Kalbos ir Literatūros Institutas, veikiąs prie LTSR Mokslų Akademijos, išleido 232 pusi. veikalą. "Tarybinė lietuvių literatūra ir kritika (1945-1955)". Atspausdinta to laikotarpio rašytojų grožinės literatūros bei kritikos bibliografija. Medžiagą paruošė S. Stanevičienė, suredagavo A. šešelgis. Valstybinė Grožinės Literatūros Leidykla praėjusiais metais išleido ir kitą veikalą—P. Galaunės "Lietuvių Liaudies Meną", apimantį medžio dirbinius— varpstes, prievarpstes, stakles, audimo šaudykles, sprąsčius (audiniui ištempti), kultuves, kočėlus, rankšluostines. 336 p. Išleistos ir dailininkų Petro Kalpoko bei A. Žmuidzinavičiaus monografijos. Pirmąją redagavo Pr. Gudynas ir R. Kalpokas, antrąją — A. Kučas, E. Brazaitė ir I. Fridaitė. Taip pat išleista ir K. Donelaičio "Metai", iliustruoti V. Jurkūno.
• Spalio mėnesį bus užbaigtas spausdinti Mariaus Katiliškio romanas "Miškais ateina ruduo". Jį leidžia Terra.
• Frankfurte Vokietijoje vykstančioje knygų parodoje (mugėje) bus ir Pabaltijo skyrius. Lietuviškų knygų skyrium rūpinasi dr. Jonas Grinius.
|
|
|
|