Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAIL. VYTAUTO IGNO PARODA ČIKAGOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jadvyga Paukštienė   

Mūsų tapyba ilgai buvo atstovaujama senesnės ir vidurinės kartos dailininkų. Mūsų plastiniame mene pirmaujanti grafika pravėrė sau duris ir j platesnį pasaulį. Grafikai savo kūriniuose pasireiškia individualiai, ekspresingai, turi tautinių bruožų. Jie yra gerai apvaldę piešinius ir pasižymi įdomia kompozicija.

Tapyba, tartum toji jautri širdis plastiniame mene, iš po mūsų dailininkų teptuko nėra tokia galinga ir atkreipianti, nors pastangos yra didelės ir net patraukia grafikus, skulptorius ir kitus reikštis tapyboje.

Nepriekaištaujant, kad neturim savų meno tradicijų, stiprios tapybai mokyklos, reikėtų neaplenkti ir lietuvių būdo. Būdami ne pietietiško temperamento, jie savo santūrumu, kruopštumu, net nedrąsumu, o iš dalies ir taupumu neišvysto pakankamai galingos ir efektingos aliejaus kūrybos.

Bet vienur kitur ir mūsų tapyboje jaučiamas veržlumas, nusisekę bandymai, tapybinė kultūra, individualumas. Toji papildo mūsų menininkų parodas, teikia joms prasmės ir tuo pačiu reprezentuoja mūsų kultūrą taip, kaip pernai vasarą pavyko New Yorke.
Mūsų kuklią tapybą papildė savo kūriniais Vytautas Ignas. Jo paroda, surengta "Gintaro" korporacijos Čikagoje, Jaunimo namuose, sulaukė atgarsio ir praėjo sėkmingai.

Parodoje dominavo aliejus, ir tai dideliame formate. Neblankūs portretai, įvairiai įkomponuojami į drobę, iškelia dailininko tematikos pamėgimą. Moderniųjų menininkų mėgiamos religinės temos sprendžiamos ir Vyt. Igno. Jauniausių menininkų išpopuliarintos temos — klaunai, barai — nesvetimi ir jam.

Iš pirmo bendro įspūdžio aliejus atkreipia dėmesį savo atspalviu (tonu).
Gilinantis vis daugiau į jo kūrybą, norėtųsi daugiau atkreipti dėmesį į jo grafiką, kuri netokia gausi lino, medžio raižiniais, kiek tušu (plunksna, teptuku). Tušo darbai,   kaip   "Sena  Vasarvietė",   "Paežerė", "Peizažas", imponuoja savo laisvumu, kartu paprastumu. Nors tai bTitų daugiau užmetimai, bet išdėstymai grafiškai sliprūs. Gerai balansuojasi juodi plėmai su laisvu, bet nerafinuotu piešiniu.

Lino ir medžio raižiniai, kaip "Jieškojimas", "Saulėleidis", "Ornamentas", o ypač parodos plakatas yra daug žadančio grafiko darbai. Patraukli Vyt. Igno grafika įrodo, koks iš tikrųjų kūrybingas- lietuvis šioje meno šakoje.

Nors grafikoje, atrodo, dailininkas randa daugiau poilsio ir prasiblaškymo, bet jis tapybai daugiau atsidėjęs ir jieško kūrėjui prasmės. Gal tik jieško: nuoširdumas nėra taip užtikrintas, kaip grafikos darbuose. Ir įdomu, kad tušo kūriniai tapybiškai yra sodresni nei patys aliejiniai darbai. Dailininkas kaip tik linkęs į susmulkinimą ir kruopštumą, kad kartais dėl nevisai vykusių detalių traktavimo nukenčia kūrinys ("Atsisveikinimas", "Kalinys", "Libera Me Domine", "Atgaila"  ir  kai  kurie  kiti).

Vyt. Ignas, atrodo, sąmoningai kratosi realaus piešinio, bet ne visur jam pavyksta išvystyti savo stilių, todėl kartais vienam paveiksle du veidai skirtingais būdais piešti ('Atsisveikinimas", "Libera Me Domine"). Supainiotas vietomis manieringas piešinys ir naivios detalės neteikia harmoningumo, be to — tapybinio didingumo, gesto.

Dailininkas dažnai varžo savo laisvę ir nukreipia visą dėmesį į kompoziciją. Visi drobės krašteliai sprendžiami, užbaigiami, kartais iki spalvų išvarginimo. Spalvų krovimas viena ant kitos ir įtrynimai daugiau sudaro tą niūrų bendrą atspalvį,  nors arčiau įžiūrima puikių koloritinių sąskambių ("Autoportretas", 'Pabėgėlė", "Naujųjų Metu Naktį"). Kartą išsiveržęs iš piešini-nės, sukaustytos tapybos, dailininkas gali tapti vienu iš individualiųjų, be abejo, įdomiųjų spalvinin-kų.

Tokiuose darbuose kaip "Sužadėtiniai", "Trys galvutės", "šv. Veronika", "Kryžius 3", 'Kryžius 4", "Peizažas su juodu mėnuliu" ir kai kuriuose natiurmortuose nesigilinta spalvose, yra jie plokštuminiai, todėl daugiau plakatinio pobūdžio.

"Klaunas 26" savo traktavimu turi tendencijos į manierą, bet spalvose ypač gerai išlaikytas ir neper-vargintas.
"Našlaitis" ir "Batų valytojas" turi gerą formą. Nors Vyt. Ignas linkęs gilintis daugiau į formą, bet pastaruose jo darbuose jaučiamas ir gilus psichologinis momentas. "Našlaityje" nenuobodžiai išspręsta aplinkuma, nors galėjo būti pavojaus pačiai kompozicijai, kad nugalėjus didelių plokštumų sprendimą, čia taip pat dailininkas spalvose santūrus, bet vistik šis kūrinys išsiskiria savo nuoširdumu.

Jei nebūtų kiek manieringas, "Aktas" (piešinys) savo išcentriniu komponavimu yra originalus ir išlaikytas. Ne be to, kad jis savo niūrumu viršija visus parodoje išstatytus   darbus.

"Peizaže" matėme dailininką naujame bandyme. Kūrinys skirtingas ir savo forma, pagaliau koloritas, nors sunkus, bet grynas ir gražių sugretinimų. Malonūs kai kur nepavarymai teptuku, taip kaip pirmame plane. Vietomis palikta gryna drobė teikia efekto ir lengvumo. Bandymas šiame darbe vistik perdaug neužbaigtas, o ypač kraštuose mažai kreipta dėmesio. Šiaip čia reiškiasi tikrasis tapybinis džiaugsmas, veržlumas, vidujinis nuoširdumas  ir  paprastumas.

Džiugu, kad Vyt. Ignas drobėje nėra pripuolamas, o juo labiau, kad jis nėra nei jos dailintojas. Jaunieji menininkai savo kūrybos pradžioje dažnai prisiverčia save kitokiu būti. Bet Vyt. Ignas pabėrė nemaža perliukų, kurie užtikrina tolimesnį pilnutinį šio dailininko subrendimą.
Jadvyga   Paukštienė



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai