Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BENDRUOMENĖS MIŠIOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS AISTIS   

PIRMOJI MILFORDO GATVES ELEGIJA

Akmuo - kietas, sunkus ir šaltas žmogaus rankose gali tirpti ir degti, gali būti lengvas, kaip auka ir malda, ir kilti į dangų.
Man visada smagu galvot smėlakmenio svajonėje: Mira ars galica! — Nuostabus gališkasis (gotinis) menas. Tau, Viešpatie, namus tuos pastatė, kur gaudžia vargonai, kur kyla smilkalo kvapas ir malda. Daug kartų aš Tavo namuose galvojau apie savo tautą, kurią štai čia bendruomene vadinama. Kolonų ir sąskliaučių gyslomis aidi rečitatyvas: considerate lilia agri quomodo crescunt: non laborant, neque nent. . . — įsižiūrėkite į laukines lelijas, kaip jos auga; jos nesidarbuoja ir ne verpia. Bet kaip? nebūva nieko be triūso...- Ir kaip negalvosiu, kaip nemąstysiu apie savo tautą, apie bendruomenę, kuriai dabar laikomos mišios ir kurios aš pats esu dalis... Be to, įsimetė sausgėla į kairįjį petį: skaudi ir miela, kaip žolynų kvapas, kaip vakaro tyloj tolima daina, kaip čelo, kaip mezzo soprano. Mąstau apie bendruomenę, kai manęs čia nebus. Apskritai paėmus: doleo vicem hominis (gailiuosi žmogaus likimo)... Nesigailėčiau, žeme, tave praradęs, net jei tai įvyktų šiandien arba rytoj . . . Dėl to man miela jaust kairįjį petį, nes man tai padeda galvoti ir mąstyti, svajoti ir regėti. Gaila man ne tų, kurie išeina į ramesnius ir tikresnius pasaulius, o tų kaip tiktai, kurie čia lieka laimingi, ramūs, inkščia pasitenkinimu ir laime...

Ir vėl mąstau, kad negera ir nedora galvot apie tai Viešpaties namuose. Betgi dabar bendruomenės mišios, o aš esmi silpnas žmogus ir negaliu negalvot apie tai, kas man maudžia. Žinau, kad myli žmogų ir kad esi už jį numiręs... Juk ar ne dėl to pasirinkai vietininku ir įteikei raktus Petrui: kuris susižavėjo gausia žūkle, kuris, užėjus audrai, šaukė: Gelbėk, Viešpatie, skęstame!, kuris eidamas vandeniu, skendo, kuris Getsemano darže užmigo, kuris tris kartus savo Mokytojo išsigynė, kuris bėgo iš Romos . . . Arba apaštalą Tomą, kuris buvo vadinamas Didymu, tai yra, netikėliu ...

Girdžiu vargonus, lyg bičių spiečiaus švelnų dūzgenimą, ir galvoju: jei būčiau muzikas, parašyčiau lietuvių, ne aisčių vandenų simfoniją, kur skirtingai skambėtų skirtingos srovės: Vysla, Nemunas, Dauguva, Žirgūnė, Durbė, Strė-va... Ir kiti ramūs ir neramūs vandenys: Drū-sinė, marios ir jūra.
?!
Mano giminė, tauta ir nūnai bendruomenė, kaip apaštalas Tomas, netikėlė, pagonė, stabmeldė, atkritėlė. Viešpats norėjo ir leido, kad ji, ir palietusi žaizdas, netikėtų. Dėl to ne 1 ik vandenis sugarsinčiau, kad raudotų, bet ir žemę, į kurią įsisunkė šventojo Pragos vyskupo Voiteko kraujas. Ir šventojo Bruno krauju pakrikštyta jotvingių žemė ... Ar ta mano simfonija neprabiltų žmogišku čelo ir soprano balsu,

Mąstau apie žemės ir giminės likimą. Nedalinga ir žemė, ir giminė. Štai kad ir Žirgū-nės upės krantai, kur buvo nuleistas Pamedės, o gal ir visos Prūsos kraujas: quia Prutheni nec hue nec illuc poterant declinare a facie persequentis et facta fuit magna strages in po-pulo Pruthenorum . . . (Nes prūsai nei šen nei ten negalėjo išsilenkti persekiojančiųjų veido, ir įvyko didelės skerdynės Prūsų tautai...)

Kodėl gi jai taip reikalai klostės? Ar ne tas pats Petrus de Dusburg sakė: Sambia opu-lenta et populosa . . . (Semba turtais pertekusi ir gausiai gyvenama). Gal tai ne likimo kaltė, nes likimas tvarkomas jėgų ir galių, esančių už mūsų valios ir įstangų. Jei ne likimas, tai palikimas. Tėvonija arba amžių glūdumoje susiklostęs giminės būdas . . .

Klausau bendruomenės seimo kalbų ir mąstau: man skamba ausyse Adomo Bremeniškio prieš beveik devynis šimtus metų apie tą giminę parašyti žodžiai: homines cerulei, facie ru-bea, et eriniti; preterea inaccessi paludibus, nullum inter se dominum pati volunt... (Žmonės mėlynakiai, rausvo gymio ir plaukingi; dėl liūnų nepasiekiami: nieko savo tarpe viešpačiu pakęsti negali. . .). Visos mūsų kalbos, visi mūsų veiksmai pagal tą seną preceptą klostosi. Esame toki pavieniui ir būriais. Tokia mūsų demokratija, tokia mūsų pakanta, toks liberalizmas.

Pavydas taip pat savas, tautiškas — destruktyvus. Jei ne man, te nė būt nebūna! Beskaitydamas Hesiodą užtikau posakį: "kur būtų šiandien žmonija, jei ne šventas pavydas, kuris akino žmogų savo kaimyną pavyti ir pralenkti." Kokia svetima, nesuprantama ir nereali sąvoka. Kokie naivūs buvo senovės graikai, kurie nežinojo kito kelio: daug lengvesnio. Kaimyną gainiotis vaikiška. Daug rimčiau ir lengviau pakišt koją taip, kad kaimynas stačia galva parkristų ir sprandą nusisuktų. Va, kur tikroji gyvenimo išmintis!

Bet klausykite, ką lietuvių liaudies pasaka byloja:
"Kitą kartą nesutarė Dievas su velniu: kas blogiau — godas ar pavydas? Dievas tarė godą blogesni esanti, o velnias pavydą. Juodu ėmė ir užvijo gobšą ir pavyduolį tuo pačiu keliu beeinančiu. Velnias, norėdamas įrodyti savo tiesą, paėmė pinigų maišą, išpylė i į tris lygias dalis ir tarė: kas pirmas paprašys, tas gaus vieną krūvą, o kas antras — dvi. Na, ir prasidėjo ydų varžytinės: godas nesiryžta, nes nori daugiau, pavydus nesiryžta prašyti pirmas, nes godui gali daugiau tekti. Ir taip juodu tylėdamu stovėjo ties tuo auksu gal kokį mėnesį, žinoma, nei valgę, nei gėrę. Pavydas taip nusilpo, kad jau visai baigėsi, o godas kiek stipriau atrodė, tai pavydą apėmė baimė, kad, ko gero, jam nu-leipus, godui gali visos trys aukso krūvos tekti. Dėl to tarė velniui, ar šis negalėtų auksą kuo kitu pakeisti. Velnias mielai sutikęs tai padaryti, tada pavydas taręs: "Išlupk, prašau, man vieną akį, o godui abi". Velnias, matydamas viršų savo pusėje, pavyduolio prašymą išpildė."

Išvada tokia: pasaka lietuviška, girdėta iš mano tikro brolio lūpų, tai ir pavydo tautiškumu vargu betektų abejoti, nors tačiau man šiukštu būtų tvirtinti, kad šio pavydo lietuviai turėtų kažkokį išimtinį monopolį, bet jo yra mūsų būde, mūsų istorijoje, mūsų buityje ir itin mūsų bendruomenėje (i.e., apolitinėj politikoj!).

Žinoma, kas nors gali paklausti: o tamsta turkas ar totorius būsi, kad taip palankiai lietuvį liaupsini? Klausiančiam visu nuoširdumu galiu užsimerkęs atšauti, ir kad tvirčiau būtų, tarsiu lotyniškai: sum lituanus nimis, et nil li-tuanum alienum me puto. (Esu perdaug lietuvis, ir manau, kad niekas lietuviška man nėra svetima.) Ir šias elegijas rašau ne liaudžiai, o kaip tiktai tautos vadams ir vadeliams, manydamas, kad prie mano išmonės jie gali pridėti savo guvumą ir gudrybę ir tautai padaryti didelę naudą.

Savo elegijose, nors jų tonas ne itin linksmas, nevengiu pamokymų. Mokė vyžoti ir Kristijonas, ir Motiejus, ir Simanas. Į jų majestotą nesikėsinu ir net nebandau gretintis, o tačiau manau, kad būtų nusikaltimas mokančiam nepamokyti nemokančio. Antra vertus, mokyti nemokytą daug lengviau, negu mokytą. Juoba, kad pagal lietuvio švenčiausius įsitikinimus: viena saulė danguje ir vienas aš žemėje, ir kitam aš, jei jis, žinoma, yra lietuvis, šiame pasaulyje vietos nėra. Galimybės labai mažos, bet, iš tikrųjų, padėtis nėra nei taip beviltiška, nei, galop, taip tragiška.

Tarė kartą prūsai kryžiuočiams: mes rikyai esmen (nos domini sumuš, Actą Borussica, II, 13). Argi jie būtų klydę? Savo tarpe jie tačiau Viešpačio pakęsti negali. Kur visi viešpačiai, aišku, pranašesniam vietos nėra, nes į jo luomą kėsinamasi. Man seniai knietė rasti išeitį, kad ir viešpats būtų nepaliestas ir kaimynas nesuluošintas.

Aš kažkuriose eilėse žostelėjau šį tą apie kunigaikščius, ir būtent, kad jie buvo juoba sumanūs ir gabūs, bet jie valdė taip, lyg nieko prieš juos nebūtų buvę ir nieko po jų. Visada išskirdavau iš jųjų Gediminą, ir ne dėl to, kad jis būtų buvęs kitoks, bet kad jis krito kovoj. Sakyčiau, turėjo laimės arba progos nesutvarkyti savo palikimo, nors vargu ar jis būtų ką geresnio padaręs. Kęstutis išaugino ir išauklė-
 
Kryžiaus keliai pramciškonų vienuolyne Kennenbunkport, Me. Architektas - Jonas Mulokas

jo Vytautą, bet pats kaiko negebėjo ir privirė košės, kurios ir šiandien nepabaigėme srėbti. Tai vis, manding, dėl to, kad nullum dominium inter se pati volunt.

Kad tai yra bendra ne vien lietuviams, bet visai aisčių giminei, manau, abejoti netenka. Man teko sutikti vieną kitą šaunų latvį,  bet jie visi yra šventai įsitikinę, kad jie viršesni už lietuvius. Tai sumani ir guvi tauta. Nei prūsai, nei lietuviai (nenutautę!) svetimųjų nemėgo. Latviai, priešingai, visus svetimuosius bemaž su išskėstomis rankomis sutiko ir nėmaž iki šiol svetima dominacija nesiskundžia, o tačiau vienos 'svetimybės' jie iki  šiol  pakęsti negali, tai "lietuvių okupacijos". Ir tai natūralu, nes gi dar Adomas Bremeniš-kis aiškiai pasakė: nullum dominum inter se pati volunt.

Pakanka tiktai prisiminti nepriklausomybės laikų sporto varžytynes tarp tų dviejų broliškų tautų. Ir jei, Viešpatie apsaugok, mus abi gimini nuo tokios baisios rykštės, kada tarp lietuvių ir latvių kiltų ginkluotas kivirčas, tai išsiskerstų iki paskutinio, ir tasai likęs vienas (ar būtų lietuvis, ar latvis; jaustųsi laimingiausias žmogus žemėje. Jam visai būtų ne svarbu ir negaila, kad toji vieta, kur augo ir klestėjo aisčių tautos, dykra kimšotų. Ir čia nieko nepadės nei gryno, sveiko ir blaivaus proto silogizmai nei šventraščio citatos.

Nuogąstauju, kad malonus skaitytojas manys mane nukalbėjusį ir tars: begu sveikas nesi skaitęs, ką Simanas apie žemaičių ir kalnėnų būdą yra pasakęs? Jis skaitė tą pati Adomą Bremeniškį ir rado, kad tasai aisčius garbinęs, kaip "homines humanissimi", tai yra, žmoniš-kiausi žmonės. Nėmaž neginčiju, kad jis tai radęs, bet gali atsitikti, kad po daugelio metų gali prireikti mano būsimajam kolegai kitų to paties šaltinio vietų, sakysime, gal ateities poetas cituos tą vietą, kur tasai garbingas vyskupas tvirtina, kad aisčiai "geria raugintą kumelės pieną, iki nusigeria", ir kaip tik visą savo argumentų svorį spaus į tai, kad protėviai nu-sigerdavo.

Nėmaž nepeikiu Simano, kad jis dokumentais pagrindė gerąsias aisčių būdo pusės. Ir nesakyčiau, kad jis klydo. Tik jojo mintį noriu čia kiek praplėsti, kad tomis būdo savybėmis pasižymėjo visos aisčių giminės, ne vieni žemaičiai ir kalnėnai arba lietuviai. Bet pridedu, kad lietuvio, arba kaip kitaip jį vadinsime, būdas yra sudėtingas, turįs gerų ir ne taip gerų pusių, be to, negebu matyti skirtumo tarp senovės ir nūnovės lietuvio būdo. Ir dar, kad tai yra faktai, su kuriais reikia skaitytis ir jokiu būdu jų neignoruoti.

Kadangi charakteris reiškiasi (arba tik išryškėja) žodžiais ir veiksmais, tai man kaip tiktai atrodo, kad pilnas ir vispusiškas tautos ar giminės charakterio pažinimas yra svarbus ir būtinas. Nes tie, kurie tautos gyvenimą yra pasišovę tvarkyti ir turi iš to pelno ir garbės, galėtų ta linkme tautos ar visos giminės gyvenimą tvarkyti, kad tautiečiai neeikvotų paskutinės energijos tik tam, kaip savo konkurentą nuengti, tai yra, kaip pačiam netekti vienos akies tik dėl to, kad tiktai kaimynui abi išlupus. Tautos ir ateities akivaizdoje, manding, yra grynas nuostolis, kai tos pačios tautos nariai vienas kitam kenkia, vienas kitą žalojasi arba vienas kitam akis laupo. Tai pragaištinga net ir tuo atveju, jei tai būtų daroma kilniam ir pa-triotingam tikslui...

Mano galva, rietenoms ir kitokios rūšies ginčams būtų užkirstinas kelias kaip tik neutralia veikla. Gal ir bendruomene, bet tuo atveju prie jos prileisti ir juoba į ją įleisti šiukštu nereikėtų nei vieno demagogo (šį žodį aš visada vartoju etimologine prasme, tai yra, liaudies vadų arba vadovų, bet ir šis darbas, pradžioje kilnus ir garbingas, žmogaus rankose išsigimsta: demagogai iš pradžių liaudį veda, kaip mažus vaikus, paėmusys už baltos rankytės, bemaž už galų pirštelių, bet, kai įsidrąsina, tai čiumpa už nosies ir, be mažiausių ceremonijų, tempą į save ir ten, kur nori, nes liaudis mėgsta būti vedama). Deja, bendruomenėje, manding, kaip tos pasakos užstalin užleisti elgetos, politikai ne vien maišus ir lazdas, bet ir ką kitą ant bendruomenės stalo sukrovę. Aišku, kad jau šaukštai po pietų. Dabar iš bendruomenės užstalio demagogų nei su mėšlaverčiais kabliais, nei su gaisrininkų vąšais neištrauksi. O jie meistrai! Ar nemalonu, ir ar neverta buvo kakti iš Venecuelos į seimą ir jame klausyti geras tris valandas karštų debatų apie tai, katra geresnė mandatų komisija: trijų ar penkių asmenų! Klausai kalbų ir pats savo ausimis netiki, kaip smulkmenos didžiausiomis pabaisomis išpučiamos. Politika yra vienintelė žmonių bendravimo stipri vieta, kurios net satyra neima. Dėl to man buvo gaila bendruomenės. Gaila kaip kažko, kas negrįš.

Aš galvojau ir svajojau apie ją, lietuvių bendruomenę. Ar ji negalėjo būti ta vienintelė užuovėja, kur politikos arba demagogijos žvarbus šiaurys neužpučia. Tragiškai į nieką nežvelgiu. Mūsų politikos praktijoje dar nei vienas politkas dėl politikos nei vienos akies (gal net nei vieno plauko) neprarado. Politikui svarbu savas ir plaukas, jau nekalbant apie svarbesnes kūno dalis, kaip akys ar nosys, nes, paskutiniosios netekęs, ką kiš polikas į svetimus reikalus? (Politiko nosiai apibūdinti geriausiai tiktų Cyrano de Bergerpc garsusis monologas, nes politikui nosis tai, "to be or not to be"!). O bendruomenė galėjo praversti? Net galvoju, ar nederėtų sukurti draugiją lietuvių bendruomenei vaduoti. Tokios institucijos reikalas ar jau nebus pribrendęs. Ir nepriklausomybės laikais itin vertinau įvairias vadavimų draugijas, ir jų rolė buvo didelė. Atsimename, kaip tam tikri pareigūnai ir augšti valdininkai šiukštu o-ficMiai šalinosi tautininkų sąiungos, su proteguojamais bendraminčiais išreikšdavo nepasitenkinimą esama padėtimi, o tačiau mielai rašėsi į paravalstybines   įvairiaus   vadavimo   ir įvairaus atželdinimo draugijas bei sąjungas, kurios yra daug nuveikusios ir padariusios. Tai buvo, sakyčiau, kaip tos pasakos nei nuogos nei apsirengusios, nei pėsčios nei raitos mergos eigastis nei keliu nei taku. Niekeno neutrali ežia, aišku, yra tartiufų arivistų kelias, bet jokia tauta, jokia bendruomenė nėra visiškai išgyvendinusi tą gyvastingą kirmių juoba mandarinadoj. O tai labai gudru nesudeginti tilto, nes pozicijai gali parodyti, kad tas tiltas į ją vedąs, gi opozicijai tvirtinti visai priešingą. Buvo įvairių sąjungų, draugijų ir net smulkių ratelių, kaip, sakysime, kalbos ratelis, kuris buvo bepradedąs naudotis pozicine rašyba (senosin tau-tosin) ir tuo būdu šunuodegiavo, begirdami vado išskirtines savybes kalboje ir stiliuje. Ir jie tai darė žinodami, kad čia ir yra tautos vado silpnoji vieta, beveik Achilo kulnis. Ir juos visus šiandien už tai giriu, nes reikšdami poziciją ir opoziciją jie yra šį tą nuveikę pačiai tautai, pačiai bendruomenei. Praktika parodė, kad šis pozicijos-opozijos kelias yra bendruomenei naudingas, kad tai yra landa, pro kurią būtų galima (ir reikėtų!) tautos, o gal net ir visos giminės kūpančią energiją kanalizuoti, kad ji tekėtų, o nerūgtų dvoki ir kenksminga.

Būdamas didelis lietuvių — latvių — prūsų vienybės šalininkas, norėčiau siūlyti idėją, kad ir tarp šių trijų giminių reikėtų rasti bendra kalba, tai yra, įkurti Drūsinės ežero dumblių tyrimo sąjungą, draugiją ar bent ratelį, nes, tiesiai eidami prie vienybės arba susiartinimo, būtinai tolsime ir skirsimes, o kalbėdami apie dumbles arba maurus, rasime gal bendrą kalbą, ir išvaduosime ne vien dumbles, bet ir šiokios tokios vienybės ar bendro darbo galėsime pasiekti.

Ne itin palankiai atsiliepiau apie nugėri-mus arba išgėrimus aistiškuosius. Adomas Bre-meniškis rašo, kad carnes iumentorum pro cibo sumunt, quorum lacte vel cruore utuntur in po-tu, ita ut inebriari dicantur. (Kumelių mėsą maistui vartoja, o jų pieną ir kraują gėrimui taip vartoja, kad, sako, nusigeria) Petrus de Dusburg ne visai nuoseklus: pradžioje sako: pro potu habent simplicem aquam et mellicra-tum seu medonem, et lac equarum, quod lac quondam non biberunt nisi prius sanctificare-tur. (Gėrimui teturi tiktai paprastą vandenį ir midų, ir kumelių pieną, kurį geria tik pašventintą. Kito gėrimo senaisiais laikais nepažinojo.) Alium potum antiquis temporibus non noverunt, tačiau, kalbėdamas apie jų vaišingumą, pažymi, kad čia didelio ir griežtesnio saiko aisčiai neturėjo: Hospitibus suis omnem huma-nitatem, quam possunt ostendunt (iš to sektų, kad savo laikų prūsų dorybes čia jau tasai garbus vienuolis mini), nec sunt in domo sua os-culenta vel potulenta, que non comunicent eis ilia vice; non videtur ipsis, quod hospites bene procuraverunt, si non usque ad ebrietatem sumpserint potum suum. (Savo svečiams, kokį tik pajėgia, svetingumą rodo, ir visa, ką savo namuose valgytino ar gertino turi, svečiams tuo atveju siūlo, nes jiems atrodo, jog svečias lieka nepavaišintas, iki jo gėralu pentin nenusigeria.) Toliau jis aiškina, kokis smurtas buvo svečiui rodomas bevaišinant. Nors ir tasai vienuolis buvo prūsų priešas, bet sunku būtų man tuo nepatikėti, nes visai neseniai kai keno buvau šiuo būdu ir metodu vaišinamas. Kartais vaišingi žmonės elgiasi, kaip sodietis penėdamas žąsį, kuriai, įsispraudęs tarp kelių ir kaklą augš-tai iškėlęs, kleckus su vyžu pinokliu į gūžį stumia. Konkrečiais pavyzdžiais tariant, vienas vaišintojas, svečiams prisivalgius ir prisigėrus iki soties ir jau pakilus namolei, brūkšt raktu užrakino duris, įsidėjo į kišenių raktą ir, sukryžiavęs ant krūtinės rankas bei tarpdury atsistojęs, tarė: neišeisit nei vienas man iki tol, kol suvalgysit visa, kas ant stalo padėta! Arba kitas, svečiams nuo vaišių kiek aptingus, atsinešė rankinę granatą ir, patraukęs dagtį, taria: arba valgot ir geriat, arba vaišes ir svečius ištaškau ant sienų. Ir sako (pats tose vaišėse neturėjau garbės dalyvauti, tai atsiprašau malonų vaišintoją, jei čia bus kiek perdėta ar pagražinta, bet taip esu girdėjęs, tai yra, už ką perku, už tą ir parduodu), kad svečiams atsirado neapsakomas apetitas: bematant viską susriau-bė ir surijo . . .

Šio intarpo moralas toks: neseniai skaičiau, kad Juodoji Afrika, kuri taip staiga kopti į laisvę ir nepriklausomybę ėmė, kaip Šiaurės Amerikos indėnai gali išnykti nuo... alkoholio!

Berinkdamas duomenis apie katarų sektos pėdsakus Pietų Prancūzijoje, Nicoje sutikau Madame Octobon, ėjusią katarų popiežės pareigas. Ji labai mielai ir labai dažnai nukrypdavo nuo man rūpimos temos ir pradėdavo įrodinėti savo tikėjimo pranašumą prieš mano unam, sanctam, catholicam et apostolicam acclesiam. Dėl šventos ramybės prieštaravau tiktai bendrybėmis: kiekvienam savas tikėjimas brangus ir vienintelis bei pats gerasis. Ji tada imdavo įrodinėti, kokį didelį kultūrinį įnašą palikęs katarizmas: Šventojo Gralio idėja ir legenda yra katariška, Dantės "Dieviškoji Komedija" esanti perdėm katariška ir t.t.

Moteris buvo didžiai kultūringa ir įdomi. Ji tvirtino, kad blogis ir gėris vienoje plokštumoje: tas pats gali būti gera ir bloga. Ana, sakė ji, štai Var upė. Dabar jos vaga sausa, bet pavasarį, kai  sniegas   kalnuose   tirpsta,   jinai
 
VYTAUTAS   KAŠUBA —  KRISTUS   PASMERKTAS   MIRTI Kryžiaus Kelių I stotis
 

VYTAUTAS KAŠUBA KRISTUS NESA SAVO KRYŽIŲ Kryžiaus Kelių II stotis
 
patvinsta ir išsilieja iš krantų: kiek ji krantų nugriauna, kiek ji dirvių apsemia ir sugadina, ir mums atrodo, kad ji bloga daro. Kas iš tikrųjų gi yra tasai blogis? Tai energija, kurią žmogus gali kontroliuoti, tai yra, pakreipti gera linkme, ir tuo būdu ta "pikta" upė gali daug daugiau padaryti gera, negu ji pajėgia daryti bloga: ji gali sukti malūnus, gaminti elektos šviesą ir tt. Tas pats ir su žmonių bendruomene. Ir ji gali griauti ir kurti, gali žudyti ir vergti. Tačiau ir ją galima pakreipti gerąja linkme.

Bet kas yra Var upė prieš tas alkoholio marias, kurių visa žmonija nepajėgia išgerti! Mano galva, yra žmonijos slogų, kurios savo pačioje esmėje ir perdėm blogybės: svaigalai, karai, revoliucijos. Prieš šias blogybes yra bejėgė net tokia galybė, kaip religija.  Štai dėl ko, sakyčiau, bendruomenei reikėtų piestu stoti prieš tas dvi slogas: žudymą ir žudymąsi. Melas, kad girtuoklis tik pats sau kenkia. Bet tai yra plati tema, dėl to ją paliksiu savo įpėdiniui, kuriam parups kada nors vėliau ben-ruomenės arbą tautos būdą plačiau aiškinti.

Mano elegijos nepatiko "tarybiniams" politikams. Jie man vieną gerą savybę pripažino: gudrybę, kurios, dėja, man stinga ir, be to, aš jos visomis išgalėmis vengiu. Žinoma, jie galvojo, jog aš visus šunis būsiu sukoręs ant čionykščių veiksnių. Veiksniai vėl klystų, jei manytų, kad mano tikslas juos juodinti. Jų verslas yra juodas abiejų: padorus politikas, kaip padorus apgavikas, yra neįmanomas. Bet tai yra stichija, gaivalas, kurio energija būtinai reikalauja kontrolės ir kanalizacijos. Ta bestija būtinai reikia pažaboti, kad josios akla jėga turėtų tinkamą kryptį, kad politikas tarnautų ir naudų neštų bendruomenei, o ne vien pačiam sau. Aišku, jie (politikai) tokius lozorius gieda, tokius kankinius vadina ir tokiais pasiaukojusiais idealistais nešasi, jog apie apyskaitą nė prasitarti bendruomenei neleidžia. Bendruomenė turi teisę ir pareigą tą bestiją bent kiek apmalšinti. Ir tada, kai turi valdžią, o juoba tada, kai jos neturi. Ir klysta tie, kurie mano, kad net okupacija gali nuimti atsakomybę prieš bendruomenę.
Bendruomenės atstovas turi būti savo bendruomenės atstovu ir ne kuo kitu. Net juokui ir juokais išrinktas turi visu rimtumu į tai pažvelgti ir elgtis.

Man rodos, kad pagrindinė bendruomenės sliduma, kuria labai lengva prasmunka sąmo-nėn ir praktikon išsigimimas, tai galimybė tapti veiksniu ar tariniu. Sakau lengva, nes įgimta žmogui vaidinti svarbų ir vienintelį, arba, pakliuvus į eketę, į veiksnių sūkurį, maišytis, lyg nežinia kas.

Bendruomenei turėtų rūpėti vien moralinės ir dvasinės sritys, tai yra, moralę gal jinai turėtų nustatyti, o dvasines vertybes puoselėti ir remti. Jai turėtų rūpėti ateitis daugiau negu dabartis. Dabarties smulkmė užgožia visumą. Visi mes matome, girdime, jaučiame ir gyvename dabartį, bet tai dar nereiškia, kad mes ją aprėpiame, suprantame. Praeitis visai kitokio pobūdžio: ji lengviau perparasti. Bet ir čia labai svarbu žinoti, kas kada j ieškotina. Praeitis yra praeitis ir joje jau niekas nesikeičia, o tačiau jinai, iš tolo žiūrint, keičia spalvas, kaip varno sparnas. Ar čia seniai šaukta: Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia. Ar čia seniai Simanas grožėjosi vėpūtiniais susiraičiusiais senlietuvių plaukais (cerulei, facie rubea et criniti). Gniezno katedros duryse prūsai juc-ba plaukuoti, tik, deja, ne suktai, o gališku būdu nudribusiais ūsais (šamo ūsais). Prieš šimtą metų tatai bendruomenę veikė ir laisvėn kėlė. Šiandien kitaip reikia pažvelgti į senprūsį ar senlietuvį. Ir gal na tiek į jo išorę, kiek į jojo dvasią: į jo įpročius ir papročius, į jo veiksmus. Ką mes praradome ir ko nenusikratėme. Tai nepaslaptis, kad ydas, kaip ir visos pikt-žolės, yra gajesnės už dorybes. Fantazijos lakumas, manding, tautai lygiai naudingas, kaip ir didelė išmonė ir didelis gyvastingumas. Juoba nereikia jai įsikalti pakaušin jokių idėes fixes. Kad tai šiandien pakaktų būti bendruomenei ais-tiškai plaukuotai. Pasidarei žmogus pusmetinę ir baigtas kriukis, tai yra, eik žmonių stebinti ar gąsdinti. Deja, plaukus šukuojame a la Ga-ius Julius Caesar. Ir kitaip, pagal dienos ir mados reikalavimus. Bet ne plaukuose esmė. Manding, kad juos, tucs senlietuviškuosius plaukus, gal reikėtų uoliau krapštyti, nes svarbiau yra tai, kas po plaukais slypi. Jei kas sako, kad istorija kartojasi, tai tiktai reiškia, kad tasai eruditas nėra itin akylus. Tai atrodo tik dėl to, kad kai kurie bendruomenių veiksmai eina kuriuo nors vienu būdu. Vadinasi laikai žmogaus nepakeičia. Geriau kalbant, tai ir žmogus su laiku keičiasi, tik jis keičiasi daug lėčiau.

Ir mano mintis nutraukia pamokslas apie Lietuvos patroną šv. Kazimierą. Yra šalių, kurios save geba garbinti très catholique epitetais. Vargu ar tokis tikėjimas yra būdingas ne itin paslankiam lietuvio būdui. Bet man dingojas, V ad mes, paskutinieji Europos pagonys, nesame jau taip blogi krikščionys. Geras pamokslininkas. Tikrai šventajame nėra nei lašo lenkiško kraujo. Bet aš Kazimierą savinčiaus kitaip. Šventajam svarbu ne gimtinė, ne kilmė. Šv. Patrikas ne airis. Šv. Martynas ne prancūzas. Šventajam vieta, kur jis šventuoju tapo, yra svarbiau negu kilmė. Galop lenkai ne vieną šv. Kazimierą savinasi, jie savinasi visą Lietuvą. Jei nebūtų šventa vieta, pasakyčiau: išgrauš! Ne-gausit!

Ir vėl skamba skliautuose tikėjimo tiesų išpažinimas arba credo: as drouve an Deivan Thavan vismosin kas ast taikovuns dangon ba zemin (Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, kuris yra sukūręs dangų bei žemę... Tikiu į Šventą ją Dvasią (prūsiškas tekstas paimtas iš 16 a. katekizmo ir mažumą prastinta rašyba).

Ir mes visi tikime bendruomene, bet kiekvieną tikėjimą reikia žodžiais ir veiksmais išpažinti. Neišpažintas tikėjimas yra mirusi raidė, yra negyvas. Žiūriu į bendruomenę ir galvoju: kiek čia yra netikėlių ir atvirų tikėjimo priešų bei piktžodžiautojų. Ir štai Tu juos priimi savo namuose, kaip ir mane nusidėjėlį. Kaip gera, kad nieko neatstumi. Amen, tebūnie. Esu tikėjimo šalininkas: as drouve an Svintan Na-seilin.... Tikiu į Šventąją Dvasią...

Mano mama, atsimenu, kai nesusiklausydavo troboje nuo mūsų, vaikų, vaido, kivirčų, triukšmo, riksmo ir klyksmo, sakydavo: Vaikai, ar nedavė jums Dievas Dvasios Šventos!?

Manding šeimoje ir bendruomenėje reikia Šventosios Dvasios. Reikia proto, susigręži-mo. Juoba šiais laikais, kai savo tarpe sunku susikalbėti." Ir ne tik mums, visiems. Ir čia, ir tėvynėje, ir žmonijoje. Ar gali būti kas baisiau, kaip brolžudystė, kuri tėvynėje truko daugiau k?ip dešimtmetį, pareikalavusi, kaip kai kurie tvirtina, dešimtis tūkstančių aukų. Dabar tėvas ir motina kyla apokaliptiškai prieš sūnų ir dukterį, o sūnūs ir dukterys prieš tėvus ir motina . . .

Ir brolis kelia balsą prieš brolį: Germanus

VYTAUTAS KAŠUBA KRISTUS PIRMĄ KARTĄ PUOLA PO KRYŽIUM Kryžiaus Kelių III stotis
 
ejus, scilicet Wargulo, miserans temeritatem adolesciencie sue, de fratrum licencia processit, et dixit ad eum: Nalubo maledicte, nunc sur-gas, et sis vagus et profugus de terra tua — Jojo tikras brolis, tai yra, Vargulis, gailėdamas jojo jaunystes patrakusios drąsos, broliams (kryžiuočiams, J.A. ) leidus, išėjo priekin ir tarė jam: Nalubi prakeiktasis, dabar purkštauji, šiaušies ir traukiesi iš savo gimtosios žemės.

Ir motina priekaištauja sūnums: Nameda Mater Posdraupoti de genere Monteminorum, ait ad filios suos: doleo, quos vos unquam genui . . . Nameda Posdraupočio motina, iš Man-teminio giminės, tarė savo sūnams: gailiuosi kad jus kadaise pagimdžiau.

Tie kieti ir baisūs žodžiai yra šiurpūs ne vien dėl to, kad brolio ar motinos ištarti, bet kad jie gina įsibrovėlį, bendruomenės vergėją, o smerkia tą, kuris bendruomenę gina. Šie žodžiai ištarti prieš septynis amžius, bet jie ir šiandien tariami lygia aitra iš abiejų pusių. Šių rietenų akivaizdoje politinės rietenos yra ne vaikiškos, o kūdikiškos, ir bemaž nekaltos, bet jos esmėje tos pačios rūšies ir pobūdžio, kaip ir pirmosios. Laiko perspektyvoje jos yra didesnės ir pragaištingesnės. Jos trumpina bendruomenės nugurkaulį. Geras pavyzdys patraukia, blogas atstumia. Istorijoje reikėtų kalbėti ne tiktai apie Vaidotus, Marge-rius, bet ir visus išgamas ir parsidavėlius. Be to, dideli žygiai ir didelės nedorybės yra retos, ne kasdien nutinkančios. Gal ne su jomis bendruomenei reikėtų kovoti, o reikėtų kovot su smulkiomis šunybėmis ir niekšystėmis. Jos, manding, gyvenimą dažo ir lenkia . . .

Ar nereikėtų dažniau mums pakelti balsą į Tretįjį Dievybės asmenį ir maldauti proto, sandoros...
 
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai