Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EUROPIETĖ ŽEMAITĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KAN.M. VAITKUS   
MIRUS SOFIJAI ČIURLIONIENEI
(Pabaiga)

Ką bepasakysiu apie savo mylimąjį mokinį ir bičiulį Jurgį Talmantą, tą šviesiaplaukį kresną didžiagalvį, plačiakaktį ne iš gražuolių žemaitį nuo Veiviržėnų-Andriejavo, negražbylį mažakalbį, bet giliamintį vyrą. Kai buvau kapelionu Telšiuose, jis mane stebino nepaprastais savo gabumais — mokslo dalykams, tapybai, poezijai, dramaturgijos menui, net vaidybai. Įtraukiau jį į pirmųjų ateitininkų tarpą — ir jis visa siela atsidėjo tam veikimui. Maniau, jog iš jo bus kurs nors didelis ar veikėjas, ar mokslininkas, ar kūrėjas. Bet taip susidėjo jam gyvenimo aplinkybės, kad jam teko pasitenkinti vien mokytojo bei vertėjo darbu. Nežin.u tiksliai, bet spėju jį buvus puikų mokytoją — pedagogą. O vertėjas jis buvo pirmos rūšies. Taip pat lietuvių kalbą jis pažinojo tobulai. Išvertė jis labai daug įvairių veikalų ir parašė ar vienas pats, ar susidėjęs su kitais specais, eilę vadovėlių bei žodynų. Visa tai turint omeny, negalima nepripažinti jį Lietuvos kultūriniam gyvenime išvarius gilią bei plačią vagą. Tik gaila, kad jis per anksti mirė. Čiurlionienės šeštadienių lankytojas bei aktyvus dalyvis jis buvo, po pačios ponios, pats uoliausiasis ligi pat galo.

Pirmasis mūsų posėdis. . . Kiek atsimenu, jis buvo be paprastosios arbatėlės. Vėliau ponia Sofija svečius visuomet vaišindavo arbata su į-vairias savo keptais sausainiais. Ką aną pirmąjį kartą diskutavome, dabar nebeatsimenu. Greičiausia ponia Sofija skaitė mums kurį nors savo Moljero vertimą, bene "Les precieuses ri-dicules", o mes sakėme, kas ką įmanydami, ar prancūziškąjį originalą, ar kuria nors kalba vertimą: rusišką, lenkišką, vokišką, kartkartėmis ponią stabdėme, keldami abejojimų, siūlydami geresnių posakių ir t.t. Gal jau ir tą pirmąjį kartą skaitė savo Šekspyro vertimų Tal: mantas. Vėliau jis mums pasidarė, taip sakant, jaučiu juodadarbiu: kai mes kiti ar nebūdavome pasiruošę, ar tingėdavome, versdavomės tuo, kad priversdavome Talmantą: Jurgi, imk ir skaityk mums savo Šekspyrą! Ir jis nė karto neatsisakė ir vis lėtai, kantriai, monotoniškai skaitydavo,   ramiai,   niekuomet   nesusierzindamas mūsų pastabomis. Paskiau gavome ir kitą panašų kankinį — Neveravičių. Atsimenu, vėliau S. Čiurlionienė mums skaitė "Don Juan", "Tartuffe", rods, ir "Malade imaginaire" bei "Georgės Dandin". Nebeatsimenu, ar skaitė "LAvare".

Mūsų posėdžiuose tame pat bute, atsimenu, bent vieną kartą dalyvavo prof. J. Balčikonis. Vyras gana augštas, gana plačiais pečiais. Truputį pakumpęs priekin, truputį įtraukta pečiuosna galva. Veidas tipiško kaimiečio lietuvio: išraiška nuoširdi, kukli. Kalba nedaug, neįmantriai, bet apgalvodamas (tad maža šansų, kad ką kvaila pasakytų). Aną sykį jis buvo atsinešęs juridinio fakulteto studentų rašto darbus ir paskaitė mums ištraukų, kaip kurijo-zą. Nepatikėtumėte, kokius komiškus absurdus nenoromis sukuria nemokšos! Nė mūsų sąmojingasis Ant. Gustaitis juokingesnių gal nesukurtų!

Po kiek ten laiko Čiurlionienė persikėlė i kitą butą, arčiau universiteto, į patį tą gatvių uogenoją bei gėlyną, kur gatvių vardai už kits kitą kvapnesni bei skanesni, — Lelijų, Rožių, Aviečių, Žemuogių gatvės ir tt. Pabuvusi ne per ilgai vienoje grožybėje, persidangino ilgesniam laikui į antrą — ten, kur gyveno, tarp kitų, ir ponai Baliai Sruogos, Vinco Bilevičiaus namuosen. Čia mūsų ratelis ėmė sparčiai augti.

Bene pirmajame iš tų dviejų butų įvyko įžymus mūsų saliono posėdis, kai pabandėme sukviesti būrį įžymiausiųjų mūsų rašytojų. Man bene teko pakviesti patį Maironį, o Čiurlionienė pakvietė Vaižgantą, Krėvę Putiną, o rods ir Žalinkevi-čaitę-Petrauskienę (kuri tuomet rods dar nebuvo Petrauskienė, o vien Lesevičienė).

Susirinkome, pasišnekučiavome apie šį, apie tą, ir ponia Sofija jau beliūlanti imtis tikrojo darbo (žinoma, prie įprastosios arbatėlės, be jokių gėralų — jų ponia Sofija niekuomet neteikdavo savo sveteliams — vien sausainiais gal miniatūriniais sumuštinu-kais). Jau mūsų nuolatinių narių buvo paprasta  kietai bei  sausai  pasidar-
 
VYTAUTAS KAŠUBA  KRISTUS ANTRĄ KARTĄ PUOLA PO KRYŽIUMI  Kryžiaus Kelių VII stotis
 
buoti. Kaip tai patiks mūsų didingiesiems svečiams?

O patiko štai kaip. Ėjom namon keturiese: Maironis, Vaižgantas, Krėvė ir aš. Maironis ir sako: — Na, ir salionas! Maniau, kad čia bus daugiau laisvo pašnekesio apie Įdomius literatūros, meno ir apskritai kultūros klausimus, kad išgirsime gražios muzikos, kad padainuosime lietuviškų dainų, kad bus, šalia bjauriosios lyties, dar ir dailiosios lyties atstovių, be pačios ponios Sofijos. O čia kas? Gi vertimų skaitymas, sausi gramatikos bei sintaksės, stiliaus bei žodyno dalykai! Na jau! tokių pobūvių man nereikia!
Vaižgantas jam gana karštai beveik visais punktais pritarė. Krėvė, kiek atsimenu, nedaug ko tepareiškė, bet buvo pakankamai aišku, jog ir jam tokie įtempto darbo pobūviai ne prie širdies.

Tą kartą su jais draugiškai išsiskyrėme — ir daugiau Čiurlionienės šeštadieniuose nebesusitikome.
Jakšto ji nė nebuvo kvietusi, ir skaitytojai mėklinąs, dėl ko. Bet, jei būtų kvietusi, senasis kritikas būtų mielai ir uoliai lankęsis. Aš jį tuo atžvilgiu gerai pažinojau. Tačiau Čiurlionienės ta kryptim labai raginti nenorėjau.

Vadinas, atkritus vyresniesiems literatūros tūzams, pasiliko pastovus šeštadienių būrelis, be Čiurlionienės ir manęs, Putinas, Žalin-kevičaitė ir Talmantas. Persidanginus jai į Bile-vičių namą, kur gyveno ir poetas Sruoga, o kurį laiką ir prof. VI. Šilkarskis bei L. Karsavinas, tikėjomės, jog prisidės prie mūsų ir Sruoga, o ir tie profesoriai. Tačiau Sruoga neprisidėjo, nežinau kodėl, o jo vietoj ėmė uoliai šeštadienius lankyti jo žmonelė Daugirdaitė-Sruogienė, tokia liekna, tyli, rimta moteris, taisyklingu bajoriškų bruožų siauru veideliu, daug besiklausanti, maža tekalbanti, buvusi universitete Čiurlionienės mokinė, o vėliau bičiulė, dabar žinoma mūsų istorikė, vadovėlių autorė. Šilkarskis kartais pasirodydavo, kai būdavo svarstomas koks jį domįs veikalas; toks apysunkis galvotas vyras, blyškiu veidu, akiniuotas, truputį vis tartum išsiblaškęs, vis truputį lyg kaltai bešypsąs. Karsavinas kiek vėliau įsijungė, bet jau pastoviai. Tačiau apie jį vėliau.

Gerai žinojau, Jog Čiurlionienė labai domis teatru, nemaža yra rašiusi jam (neseniai, tik 1926 m., buvo išleistas jos veikalas "Aušros Sūnūs" ir dažnai vaidinamas, ir labai mėgstamas), o vėliau sužinojau, jog jaunystėje p. Sofija yra ne kartą vaidinusi ir pati mėgėjų teatruose. Betgi iš teatralų pradžioj tedalyvavo mūsų rately vien Žalinkevičaitė, ta neaugš-ta, ne per liekna, išimtinai gražiu pažo veidu artistė, didelėmis drėgnai žvilgančiomis, glostomai tave liečiančiomis akimis, švelniu, tęsiamai tekančiu balsu, sultingomis, daug žinančiai, bet nuolaidžiai šypsančiomis Apolono lūpomis, kurios mums nieko nepaskaitė nei padeklamavo, nei diskusijose rods nedalyvavo, tačiau mūsų posėdžius vistik puošė.

Kiek vėliau buvo įsijungęs į mūsų ratą kitas artistas — Ipolitas Tvirbutas, toks aug-štas, liesas, linktelėjęs, truputį vaikišku šypsniu, linksmu, gyvu balsu, su rusišku atgarsiu. Kurį laiką jis uoliai lankė mūsų posėdžius, netgi dalyvavo diskusijose (žinoma, ne kalbos klausimais). Atrodo, jog p. Sofija su juo tarės dėl kurio nors jos naujo veikalo pastatymo. Paskui jis išnyko. Žinau, jog p. Sofija turėjo palankių sau žmonių ir didesniųjų režisierių tarpe. Ypač bičiuliškas buvo jai Kastantas Glinskis. Bet ir su Borisu Dauguviečiu jinai turėjo neblogų santykių. Nesvetimas jai buvo ir ypač gabusis režisierius Oleka Žilinskas. Jie lankydavos Čiurlionienės namuose, bet šeštadienių posėdžiuose nedalyvavo.

1928 metais mūsų brangiajam Vydūnui buvo sukakę 60 metų. Visuomenė turėjo jį pagerbti. Viena iš pirmųjų Čiurlionienė viename mūsų rato posėdy pareiškė, kad mūsų būrelio pareiga prisidėti prie Vydūno sukaktuvių šventimo: reiktų mūsų vardu suruošti pietus, į kuriuos būtų pakviesti vyresnieji mūsų rašytojai, nedidelis būrelis, kad Vydūnas jaustus intymiau — jis nemėgsta triukšmo. Visiškai sutikome. Ji ėmėsi tą pagerbimą suorganizuoti, taip kad jubiliatas būtų patenkintas: reiksią pietus padaryti vydūniškai vegetariškus ir tai griežtai   (žinoma,  be  svaiginamų  gėralų),  tad reiksią pasinaudoti vieno Vydūnui artimo asmens patarimais. Puiku. Ir Čiurlionienė įprastu savo sumanumu bei energija padarė viską, kaip vien reikiant. Skirtąją dieną susirinkome Tumo Vaižganto klebonijoje šalia Vytauto bažnyčios: Čiurlionienė, prof. Mykolas Biržiška, prel. Dambrauskas-Jakštas, kan. Tumas-Vaižgantas, prof. Mickevičius-Krėvė, Liudas Gira, Faustas Kirša, prof. Mykolaitis-Putinas, kun. Mykolas Vaitkus ir Vytautas Bičiūnas. Čiurlionienė iš pradžių turėjo tam tikrų abejojimų, ar gera bus suvedus draugėn tokius du skirtingus tipus su tokiom priešingom pažiūrom — Jakštą su Vydūnu: ar karštuolis Jakštas ne-susirems su tvirtuoliu Vydūnu? Aš raminau: Jakštas — mandagus vyras, nebijokit, skandalo nebus. Ir pati šeimininkė prisiminė, kai buvus pas jį, jis buvęs toks džentelmenas. Taip ir pasirodė.

Pietūs nebuvo šnekūs. Nors Čiurlionienė ir stengės kiek kurstyti šneką, nors ir Vaižgantas nevaižgantiškai nedrąsiai bandė jubiliatą kalbinti, šjis; atsiliepdavo vien asketiškai trumpai — ir vėl angelai skraidė viršum mūsų nuodėmingų galvų.
Pasibaigė valgymas — reikia prakalbų. Rodos, vienas Jakštas mūsų vardan tekalbėjo. Visai nenoromis jis ką tik neišprovokavo susirėmimo: norėjo geraširdis pasakyti Vydūnui kokį malonų dalyką — tad ir pareiškė, jog mes jį gerbiame ir branginame, tarp kito ko, ir dėl to, kad jis — tokia graži išimtis tarp maž-lietuvių, kurie, girdi, tiek maža tautinio pajautimo beturį bei savigarbos — jie taip pripratę lankstytis prieš savo viešpatį kaizerį ir jį garbinti!

Žiūriu — Vydūnas švelniai šypso, tyli. Kai Jakštas savo prakalbą pabaigė, Mažosios Lietuvos patriarkas bei pranašas iš lėto stojos ir maždaug taip prabilo: — Nuoširdžiai jums, pone pralote, dėkui už tokius man palankius žodelius, nors aš jų maža tesu nusipelnęs. Tik su vienu dalyku ypačiai negalėčiau sutikti: Tamsta papeikei mano bendratautiečius mažlietu-vius, kad jie taip gerbę ir garbinę savo kaizerį ir buvę tokie jam paklusnūs. Man rodos, kad juos už tat privalome ne peikti, o girti: jie gerbė kaizerį ne tokį, koks jis tikrovėj buvo ir kokio mes nemėgstame; jie jį gerbė, kaip didelį tautos ir valstybės valdovą, išmintingą, teisingą ir galingą, kaip didį tėvą, gerą, mylinti savo žmones. Ar nebūtų gera ir jums, didlietuviams, turėti tokį kilnų autoritetą, kurį galėtumėte gerbti, kuriam norėtumėte nusilenkti, kurį verta būtų mylėti?

Susimąstęs išklausė Jakštas tų didžiojo patrioto žodžių ir, valandėlę patylėjęs, atsistojo ir sako Vydūnui: — Ačiū, kad man akis at-
 
VYTAUTAS KAŠUBA - JERUZALĖS MOTERYS APRAUDA KRISTŲ   Kryžiaus Kelių VIII stotis
 
merkėte. Dabar jus, Mažosios Lietuvos brolius, suprantu ir pagerbiu.

Po pokylio davėmės nufotografuojami. Išskyrus Tumą, kuris švietė kaip mėnulis, rankutes ant pilviuko sunėręs, išskyrus Krėvę ir Biržišką, kur atrodė visai natūraliai, ir pati Vydūną, nugalėtoj iškai susinėrusį rankas ant įdubusios krūtinės ir kaip po laimėto mūšio agniai beveizdintį į priekį, mes kiti atrodėme, kaip musę kandę (išskyrus gal dar Girą, kur įkvėptai kažkur žiūrėjo į ne per augštas palubes, tuo savo rusišku veidu kiek panašus į Dostojevskį), — kaip musę kandę, nes nekas geriau mums atsitiko: tie vydūniški valgiai! Dar ten tebesant, jie jau buvo pradėję kelti mumyse revoliuciją.

Gaila, į savo šeštadienio posėdi Vydūno ne-pakvietėme. O gal Čiurlionienė ir kvietė, tik jis, sukaktuvinių iškilmių tampomas, neturėjo laiko. Net gal neturėjo nei jėgų: per mūsų jam suruoštąjį "bankietą", o ir šiaipjau, kur jį tekdavo matyti, jis vis man atrodydavo kaip "mūkelė', toks be galo paliegęs, visai tartum bekūnis. Gal ir jam jo vegetariškas kraštutinumas nėjo į kūną nei į sveikatą. Pasakysite: o vistik jis taip ilgai gyveno — tad jo režimas buvo vykęs ... Kažin? gal po normaliu režimu jis būtų ir ilgiau pagyvenęs....
Bet grįžkime prie šeštadienių.

1929 metais Palangoj susipažinau ir susibičiuliavau su Viktoru Kamantausku iš geros muzikantų giminės (tėvas ir brolis vargonininkai); o jis pasinešė į kalbas, ypač lietuviškąją, bei jos literatūrą. Mokslus jis buvo ėjęs Amerikoj, o toliau studijavęs Paryžiuje, drauq su savo žvaigždžiaake žmonele Irena Eimaityte. Abu mokslūs ir šiaipiau gabūs. Kaip gyvą regiu dvasioje tą mieląjį Viktorą: gana stambus, kiek susikūprinęs, tamsiaplaukis, su dailia ruda barzdele bei ūsais, kuriuos užsiželdino mielosios žmonelės priverstas, kadangi be tų aksesuarų jo veidas atrodė negražus, o jie, vešliai sužėlę, padarė tą veidą tiesiog gražų (tokia, mat, būna barzdos magija!). Ir štai iš to pailgo taisyklingo veido veizdi į tave dvi atviros, šviesios, trumparegiškos akys, ramios, išmintingos. O pro tą barzdelę bei ūsus šypso tau draugiškai rožinės lūpos, kurių spalvos ir panelės galėtų pavydėti. Jis turėjo begalinę atmintį, o buvo labai plačiai apsiskaitęs — tik laikykis, žmogau, kad neįklimptum, jei bandai pažerti savo žinijos turtų! Tais metais jis dar buvo mokytoju Telšių gimnazijoj, bet jau ruošės persikelti į Kauną, ką tą rudenį ir padarė, gavęs redaktoriaus vietą Eltoje. Aš negaišdamas pasiūliau jam įstoti į mūsų šeštadienius, su kuo jis džiugiai sutiko. Pasiklausiau Čiurlionienę, ar atsivesti tą įdomųjį barzdylą. Ji mielai sutiko. Ir taip Kamantauskas pradėjo savo pašalinę karjerą mūsų rately. Ir buvo jis ilgai — ilgai (kol liko paskirtas Lietuvos konsulu Liepojoj bene 1938 m.) uolus šeštadienių lankytojas, ir tai labai aktyvus. Kiek atsimenu, jis mums nieko nepaskaitė iš savo gausingų (ir gerų) vertimų. Bet jis kitaip buvo labai naudingas: pažinojo gerai eilę svarbiausiųjų kalbų, mokėjo puikiai lietuviškai, buvo šiaipjau plačiai ir gilokai išsilavinęs, o labai atsidėjęs ir labai akylai sekė kieno nors ten skaitomus tekstus, nelyginant katinas peles, ir kartkartėmis capt ir pagaudavo kokią riebią (na, kad ir lie-sesnę) pelę-klaidą ar šiaipsau netobulybę — ir tuoj be ceremonijų, maloniai šypsodamas, ramiai ir mandagiai padarys reikiamą pastabą; o jei kils ginčelis, jis lengvai nenusileis ir so-lidžiais Įrodymais atkakliai, bet niekuomet ne užgauliai, stengsis pravesti savo nuomonę. Kaip kalbininkas, jis laikės pažangiosios srovės prieš Jablonskio konservatizmą. Stengės ginti įsigalėjusius kalbos faktus prieš perdėtą vyresniųjų ourizmą. Buvo sumanus, reikiant surasti tinkamų žodžių kai kurioms idėjoms išreikšti arba naujadarų nukalti.

Bene apie tą laiką mūsų darbštų, bet šviesu akiratį kiek apniaukė stori Ralio bei Žadei-kio Homero vertimų rankraščiai. Pats Homeras būtų buvę malonu skaityti bei klausyt. Tik vienas mažmožis: vertimai buvo gruboki ir skaudžiai taisytini, ypač Žadeikio. Betgi karingai ėmėmės darbo, apsiginklavę kas originalu, kas įvairiais vertimais. Kaip tik tuomet, regis, sušvito trumpam mūsų horizonte stambiakau-lis liesaveidis, kaip kirviu tašytas, tipiškas vokiečių profesorius Brenderis, nemažas graikų literatūros žinovas, simpatingas vyras. Ir Šilkarskis ėmė rodytis (ne vien rodytis — kartais ir prabilti): gana apvalus, sunkokas, didele šviesiaplauke galva, blyškiu veidu, maža saulės tematančiu, daug į knygas įkniubusiu, aukso rėmuose akiniais, pro kuriuos žiūri, bet rods daug nemato, blankios mokslo vyro akys; išvaizda —lyg iš dausų nukritęs į kietąją žemužę našlaitis vyras, tartum dar ne visai sapnams išsiblaškius, nedrąsiai, atsiprašomai šypso. Ir mandagus, mandagus, taurios vakariečių kultūros, o nemaža iš Rytų paveldėjęs asmuo. Daug žinių, net rodos — vos bepanešąs. Kai, būtinam reikalui esant, atsiliepdavo, tai taip nedrąsiai, o protingai.

Keista: gerai nebatsimenu, ar ilgai mes bendrai vargome su tuo klasikiniu vertimu; tik jau tikrai ligi galo neįstengėme pribristi, ir rankraščiai bene atsidūrė privačiose Čiurlionienės, gal su Talmanto ir Šilkarskio, rankose.
 

VYTAUTAS   KAŠUBĄ —
KRISTUS   TREČIĄ   KARTĄ PUOLA PO KRYŽIUMI Kryžiaus Kelių IX stotis
 
Iš tų senųjų tūzų buvo rods dar kartą kitą ir Balčikonis. Bet daugiau — jis vis laiko neturįs: bene jau stropiai triūsėsi aplink amžinąjį mūsų žodyną. Užsuko kažkuria būtina proga (bent vieną kartą aš jį čia mačiau) ir Skardžius, nors jaunas dar, nes neseniai iš Leipzigo studijų grįžęs, bet jau žinomas kalbininkas. Jis man darė įspūdį vyro, kurio šūkis yra "Budėk ir kaukis!' Vidutinio ūgio. Juodais vešliais plaukais. Liūto raukšlė išilgai kaktą. Blizgančios prisimerkusios akys. Kai kalba, rodos, kad skuba iš burnos kuo greičiau išmesti žodžius, lyg kokį karštą daiktą. Žodis per žodį verčias, viens kito nelaukdamas. Mintys aiškios, įrodymai solidžiai pagrįsti, netgi plačiai, profesoriškai. Ginčas karštas bei atkaklus. Geriau neužsidėk! Jis man imponuote užimponavo, kaip tikras kalbos mokslo vyras. Gaila, kad pastoviai prie mūsų neprisidėjo. Būtume daug iš jo išmokę; būtų ir mūsų atliktieji darbai išėję tobulesni. Bet ką gi! Ne kiekvienoj žvaigždžių sistemoj esti po dvi saules. O mūsojoj štai patekėjo kita — Antanas Salys!

Kuomet ir kurioj vietoj tas įvyko, deja, nebeprisimenu tiksliai: rods, tarp 1929 ir 31 metų tame pat bute, kuriame ligšiol mūsų posėdžiai vyksta — būtent, tuose namuose, kur ir Sruoga savo olimpą buvo susikūręs. Vieną tokį šeštadienį, mums jau susėdus arbatutės gerti ir lengvai besiplepant, ateina kažkas, nes skambutis tai skelbia. Ponia Sofija eina įleisti — ir po valandėlės įsiveda jauną, liekną lietuvių kareivėlį, ne, visą kareivą, nes puikiai išaugusį. O tas veidas, veidas —na, saulutė ir tiek. Toks skaistus lietuvių blondinas, jog tik užsimerk! Ir visa ta povyza, o ant jos ta- uniforma, tai tik palaimingai nusišypsok ir nebesiliauk šyp-sojęs. Kad tas kareivėlis dabar save pamaty-


VYTAUTAS   KAŠUBĄ
KRISTUS  IŠVELKAMAS IŠ DRABUŽIŲ
Kryžiaus kelių X stotis

tų tokį, kokį mes jį matome, jis tikrai nebe-panorėtų grįžti į civiliokų luomą... Ponia Sofija, jį mums pristatydama, gerai šypsodama, paskelbė: Kas dar nepažįstate — štai jaunas mūsų kalbininkas Antanas  Salys!

Taip ir pradėjo su mumis darbuotis tas mokslo žemaitis iš Salantų Reketės. Rods, nė vieno posėdžio nepraleisdavo, vis maloniai nusiteikęs, mandagus, draugiškas, vis beturįs atsakymą į mūsų įvairius kalbos kebeklius. Kiek jis į kartais negyvus mūsų sakinius įliejo gaivaus kraujo iš tikrosios žemaičių tarmės! Kiek nesklandžių posakių stilingai pagražino! Kiek pamirštų gyvų žodžių vietoj svetimybių mums pakišo! Kiek naujadarų padėjo sukurti ar pats sukūrė, kai reikdavo naujo žodžio būtinai idėjai išreikšti! Čia bent vieną jo sukurtą žodį skaitytojams, kaip paslaptį, pranešu: visi dabar vartojate,. kur reikiant (ar nereikiant) "staigmeną" — tai Salio sukurta vieno mūsų posėdžio metu. Dabar gal ir jis pats nebeatpažins savo kūdikio. O tokių kūdikių jis turi visą būreli!

Čia noriu jums pristatyti naują mūsų šeštadienių narį, tykiai įėjusį ir tyliai atsisėdusį savo krasėj ar kėdėj ir ištikimai, be pralaidų, tą dailų veiksmą kas savaitė atkartojantį, jau anuomet pasižymėjusį novelių rašytoją, nors dar jauną, Antaną Vaičiulaitį. Jis tebėra giliai įsmigęs mano vaizduotėj toks, kokį jį anuomet stebėdavau: augštokas, lieknas, tamsoka eilute, plaukai tamsūs, sklastymas kairėj, sruoga į kaktą nusvirus, akiniai neleidžią išspręsti akių spalvą, veidas tamsiai blyškus, liesas, plonų bruožų, dailiai išpjautom lūpom, — sakyčiau aristokratiškas (kartais jį grafiuku pavadindavau); apskritas įspūdis — kuklus, gal net nedrąsus jaunuolis, mažkalbis, protinga išvaizda. Nedažnai jis prabildavo, visuomet ad rem, trumpai; prieš prabildamas, iš lėto pakeldavo žvilgį augštyn ir tuoj vėl nuleisdavo, ir imdavo atsargiai varstyti žodžius ant savo minties, palengva jų jieškodamas, truputį snaudulingai, lyg nenorom iš savo vidaus pasaulio pažadintas. Žiūrėdavau aš į jį, žiūrėdavau, ar kai jis kalbėdavo, ar kai kitų klausydavos, — vis atrodydavo, jog jis nelabai tesidomi, kas aplinkui daros ar kalbama, vis jisai tartum žiūri prieš save žemyn, o vistik man atrodydavo, jog jis viską išgirsta bei pastebi, nes jis kartkartėmis taip sąmoningai žvilgterės viršum savo akinių į tave ar į kitką ir taip plonai, vos jaučiamai ironiškai nusišypsos, lyg sakyte pasakydamas: Gerai, gerai! išgirdau, pastebėjau, įsidėjau, savo laiku kur nors pavaizduosiu.... O tu supranti: pavaizduos humoristiškai!... Kiek man pačiam teko per visą laiką išgirsti — jis teskaitė mums bene dvi savo novelytes: vieną apie senovės vyskupą, antrą iš Suvalkijos ūkininkų gyvenimo, vaizduodamas porą tipų vis taip plonai humoristiškai — ironiškai, bet nepiktai, o apie aną vyskupą tai su tikra simpatija.

Nemažas mūsų šeštadieniams laimikis buvo naujas bei jaunas rašytojas — vertėjas Fabijonas Neveravičius, karininkiškos povyzos bei stoto vyras, augštas, lieknas, liesas, tamsiai blyškiu veidu, ramus, (bent mūsų posėdžiuose), mandagus, kaip tikras vidurinių Žemaičių bajoras (kas jis bene ir yra). Jis mums buvo itin vertingas, kadangi visuomet turėjo ką paskaityti, o mums kartais to trūkdavo ar dėl to, kad patingėjom parašyti ar nebuvom linkę su savo rašiniu pasirodyti, o Neveravičius visuomet turėdavo kokį vertimą, kurį ramiai drįsdavo skaityti, nes tikrai norėjo išgirsti pastabų ir gerai pataisyti savo •darbą, o vienkart ir pats geriau išmokti lietuvių kalbą, nors ją ir anuomet jau neblogai mokėjo. Beje, jis vieną kartą mums pasiūlė priimti ir įvesti į vartoseną vieną pakaitalą opiam žodžiui "vainiklapiui", tam kalbininkų bei botanikų išrastam kerėblai, o poetų pasibaisėjimui: tas pakaitalas buvo "skvietelis ", Nevera-vičiaus girdėtas jo Žemaičiuose..- Deja, mūsų būrelis išklausė, patylėjo ir.... pavedė užuomarščiai susidoroti. Aš bandžiau tą žodelį vartoti savo rašiniuose, betgi kitiems jis neprigijo. O dabar gal ir pats Neveravičius bus jį pamiršęs.... Beje, Neveravičius ilgai bei maloniai mus liūliavo savo dviem vertimais — Reimonto "Kaimiečiais" ir L. Tolstojaus "Anna Kareni-na". Prisidėjom ir mes, betgi, reikia pripažinti, ir pats vertėjas atliko gražų pagrindinį darbą.

Bene šiame pat Bilevičių namo periode prisidėjo prie mūsų naujas asmuo — ponia Mašio-taitė-Urbšienė, didelė mažiuko ministro žmonelė: stambi, balta — balta, gana griežta povyza, bet kartais šiltai šyptelėjanti, nedaug, bet su aplombu kalbanti, drąsi, bet gerų manierų. Kurios srities specialistė ji buvo, taip ir ligšiol nežinau. Bet su knyga ji reikalo jau ir anuomet turėjo: buvo gana snobiško, bet kultūros atžvilgiu gana naudingo ratelio narė, būtent, estetiškos knygos šalininkų (bene 27 galvos). Manau, jog ji buvo ne vien pasyvi ano ratelio dalyvė, o ir labai aktyvi kultūrininkė: ne be reikalo ji buvo žinomojo mūsų kultūrininko, pedagogo^ vadovėlių autoriaus, ministro duktė. Tačiau ji mums iš viso nieko nepaskaitė.

Nieko nepaskaitė ir senasis mūsų dalyvis mielasis poetas ir profesorius Putinas-Mykolai-tis. Bent man neteko to malonumo susilaukti. Užtat būdavo taip malonu jį kiekvieną kartą susitikti, draugiškai su tuo nuoširdžiu žmogum pasisveikinti, vienu kitu žodžiu pasikeisti, bet paprastai tuo ir pasitenkinti, nes jis nebuvo šnekus, nors ir nevengė būtinos rimtesnės šnekos. Sėdėdavo jis tyliai ir rimtai, atsidėjęs klausydavos, bet beveik niekuomet neatsiliepdavo savo nuomonės pareikšti, o klausiamas atsakinėdavo labai atsargiai, trumpai, pagrįstai. Bet mes jautėme ir žinojome jį čia, kaip kokią nebylę, reikšmingą dvasią, esant mūsų tarpe ir uoliai savotiškai dalyvaujant.... Ramus, rimtas, tamsus veidas, gražus indoeuropiečio veidas, svajotojo, mąstytojo, poeto. Atrodo valingas ir griežtas vyras. O kai retkarčiais šypteli, tai pajunti žmogus, jog tai širdis tau šyptelėjo .... Ir vėl jis susimąsto, o iš ano šypsulio pasilieka švelnios ilgesio ar liūdesio žaros, vos pastebimos, bet tikros. Taip, pirmiausia — svajotojas, poetas... Ir mąstytojas.

Šalia Žalinkevičaitės, Urbšienės ir Putino, ir aš beveik nieko rateliui nepaskaičiau, vien diskusijose dažnai dalyvavau. Savo kūrinių tepaskaičiau pirmąjį aktą iš "Žaibo ir Mergaitės" (Čiurlionienė, man baigus, vien tarė: Hmhm.... Tad pirmasis aktas.— Palauksime, kai sukursite antrąjį.... O kiti dalyviai tyliai pasilaikė nuomonę sau patiems. Tad aš nei antrojo, nei kitko nebedrįsau jiems skaityti). Dar gal porą kartų paskaičiau iš savo Martialio satyrų vertimo (kuris pasiliko Lietuvoj ir, turbūt, bus žuvęs). O  Čiurlionienė  vieną  kartą  perskaitė mūsų būreliui vieną skyrių iš mano apysakos "Auštant", kuo man suteikė netikėtą staigmeną (staigmenos kartais esi ir tikėtos).

Čia noriu įsprausti gan stambią figūrą, kurią būtų reikėję pristatyti kiek pirmiau, nes ji pas mus pasirodė bene kiek anksčiau: tai Juozą Keliuotį, anuomet jauną laikraštininką, neseniai baigusį žurnalistikos mokslus Paryžiuj. Jį pakvietė Čiurlionienė, žinoma, dėl to, kad jis baigė studijas tokiame šviesiame kultūros centre — Paryžiuj: ji labai gerbė prancūzų kultūrą. Kuo ji neapsiriko: nors tas Keliuotis labai trumpai tešvietė, kaip kokia trumpaamžė kometa, mūsų šeštadienių padangėje (atsiprašau —kambary), vis dėlto jis paliko neišdildomą savo dalyvavimo pasėką. Tuoj pasakysiu, kurią..

Jis glūdi mano atminty šitoks: vidutiniško ūgio, nestamantrios lakysenos, tirštais, tamsiais, kiek besigarbanuojančiais plaukais, negrynai blyškiu veidu, kur burna linkus šypsotis, taip sakant, išsišiepus (ar ne panašu i "shee-pish"?), nebenaujai laidyta eilute, atsagstytu švarkiuku viršum pilko megztinuko, į kurio pažastų skyles savininkas mėgsta įsikišti nykščius, kai ima ką dėstyti, o dėsto pagautai, seiles ryčiodamas, truputį užtrūkstamai, vis anaip išsišiepusiai.... Įspūdį daro palankų — geras, idealistas, karštuolis, nemaža žinąs, nemaža mąstęs, mėgstąs ne vien augštus idealus, o ir didžius žodžius, atsineštus iš  pat Paryžiaus.
Jis pats mums nieko nepaskaitė, bet atsidėjęs, klausės, klausės — ir vieną kartą sako maždaug šitaip: — Jūs čia daug įdomių dalykų pasakote. O praeis kiek laiko —ir visa tai liks ar vien jūsų atminty, ar net visai pamiršta. O būtų gera, kad ir kiti lietuviai galėtų sužinoti, ką jūs čia išradote, nustatėte ar išmokote. Reiktų visa tai užfiksuoti, net imti specialų laikraštį leisti.
Visi karštai pritarėme ir, pirmiausia, išrinkome patį sumanytoją posėdžių sekretorium. O truputį vėliau nutarėme ir laikraštį (Gimtąją Kalbą) leisti. Į redakcijos komisiją išrinkome Salį, Čiurlionienę, Kamantauską, Talmantą ir bene patį Keliuotį. Kol imta laikraštis leisti, Keliuotis dar mums sekretoriavo. Bet veikiai metė mūsų būrelį ir visa siela atsidėjo savo su prof. kan. F. Kemešiu sumanytajam "Naujosios Romuvos" laikraščiui, kurį jis labai sumaniai ir labai įdomiai ilgą laiką redagavo bei leido, kol atėję bolševikai laikraštį uždarė, o patį redaktorių kažkur ištarabanijo.

"Gimtosios Kalbos" leidimą ilgainiui pasiėmė nenuilstamasis Sakalo bendrovės sakalas Antanas Kniūkšta ir puikiai leido, irgi lig bolševikams užplūstant. O dabar laikraštis atgijo čia Amerikoj. Dieve, laimink!

Tai bus kiek chaotiška — betgi ar ir pačių "atsiminimų" idėjoj neglūdi kai kas chaotiška? — čia paminėsiu dar keturis naujus mūsų narius, nes nelaiku juos prisiminiau: dvi moteris ir du vyrus: Jievą Simonaitytę su Petre Orintaite ir P. Joniką su X (atsiprašau — niekaip negaliu jo pavardės prisiminti).

Kas nėra girdėjęs Simonaitytės pavardės? Juk ji buvo laimėjusi valstybinę premiją už Aukštųjų Šimonis. Tai — Mažosios Lietuvos žemaitė nuo Minijos Dovilų (šalia mano Gargždų), didoka, liesoka, stambiais, ryškiais bruožais mergaitė, ramiai žvelgianti, pasitikimai kalbanti, nors ir ne per šneki. Bene nieko mums nepaskaitė. Tik diskusijose su aplombu dalyvavo.
Manau, daugumas pažįsta ir Orintaitės pavardę, mūsų romanininkės bei novelistės, žvalios, apskritaveidės, rožiaspalvės suvalkietės, smulkiais bruožais, smailia nosyte, šviesiom akutėm, — dailios mergaitės, pasitikimai besilaikančios, pakankamai drąsiai ir gana noriai prabylančios, nekvailai argumentuojančios. Kiek atsimenu, ir ji nieko mums nepaskaitė.

Dabar anie du vyrai, anuomet dar vyrukai, nes ar ką tik baigę kalbos studijas, ar esą jau netol galo. Kurio pavardę gerai
atsimenu, tai Jonikas, augštokas, šviesiaveidis bei šviesiaplaukis, kaip mano žemaičiai sakydavo —pri-jemnas jaunikaitis, mandagus, taktingas, nebai-lus, savo minčių už dantų neslapstąs ir sugebąs jas ginti. Pastebėjau anuomet, jog tai — pažangus kalbininkas, kurs dažnai pareikšdavo priešingų seniesiems puristams nuomonių. Anuomet man pasirodė ypač įdomi jo pažiūra, kad roikia priimti įsigalinčius kalbos faktus, nors jie aniems kalbininkams atrodytų ir svetimi bei   nepriimtini.

Antrasis kalbos vyrukas, kurio pavardės nebeprisimenu, mažesnis už Joniką ir, rods, juodesnis, kukliai (bet žvaliai) kamputy sėdįs ir į viešumą nesi veržiąs, — irgi pažangus kalbos priekin stūmėjas. Kur jis dabar? Jei kas ištartų jo pavardę, tuoj pripažinčiau — tai jis, tai jis!. Visi tie keturi asmenys buvo maloniai laukiami mūsų būrelio nariai ir struopiai lankėsi šeštadieniuose.

Dabar iš anų gėlynų — uogenojų srities persikraustykim, draug su savo mecenate Čiurlioniene į josios gūžtą Žemaičių gatvėj, į dailią, jaukią, modernią vilą, kurią jinai pasistatydino už gautąją už a. a. vyro paveikslus sumą ir, turbūt, pridėjo dar iš savo santaupų — kad pinigai nesutirptų, ir šis tas pasiliktų Čiurlionio dukteriai. . . Kaip išmintingai, p. Sofija pasielgė!....

VYTAUTAS    KAŠUBĄ— KRISTUS   PRIKALAMAS PRIE    KRYŽIAUS Kryžiaus Kelių XI stotis

Čia noriu pristatyti mieliesiems skaitytojams tris naujas moteriškos lyties žvaigždes, kur sužibo mūsų posėdžių pasieniuose, Žemaičių gatvėj. Pirmoji — pirmojo dydžio žvaigždė Salomėja Nėris. Nors gerai nebeatsimenu, ar pirmasis jos pasirodymas neįvyko dar aname name, kur ir kitas didžiulis poetas Balys Sruoga viešpatavo, sklandumo déliai įjungiu ir mieląją Nėrį į tą naująją grupę.

Išimtinių aplinkybių dėka, ši šviesioji dainė 1932 metais turėjo pas mane apsilankyti — ir nuo tos dienos užsimezgė artima mudviejų bičiulystė. Žinoma, papasakojau jai apie mūsų šeštadienius beje, ir iš Putino ji turėjo būti girdėjus apie tuos mūsų pobūvius) ir pasiūliau jai prie mūsų prisidėti. Ji mielai sutiko. Tuokart pasikalbėjau su Čiurlioniene. Ir ši džiugiai pritarė. Tad vieną gražų šeštadienį toji žavinga mergaitė kukliai atsisėdo mūsų tarpe, droviai nuleidus gražiąsias akis ir truputį nuraudus. Visi nariai mielai sutiko tą nepaprastąją dausų viešnią (turbūt, ir visos moteriškosios). Ir ji pradėjo uoliai lankytis ir uoliai, betgi tylomis, klausytis ir mokytis. Tačiau sutiko kai ką mums ir paskaityti. Kiek atsimenu, pirma, ką ji mums paskaitė, buvo jos vertimas iš rusų kalbos; autorius — vienas iš senųjų rusų beletristų V. Korolenko, veikalas — vienas jo apsakymas, vardu "Makaro sapnas". Poetė perskaitė mums ir savo sukurtąją iš liaudies pasakų baladę "Eglę, Žalčių Karalienę". Iš ratelio narių, bent kelių, ji susilaukė entuziastiško pritarimo, o jokių pataisomų pastabų (nors ir būtų reikėję): mat, autorė — moteris ir dar tokia žavi; o vyrai šiais atvejais yra tikri riteriai. Tad ir aš, nors ne riteris, patylėjau ir tik privačiai padariau jai šio-kų tokių pastabų, tik labai jau atsargiai.
Apie tą brangiąją, nūn mirusiąją, poetę norėčiau daug daugiau parašyti. Bet gal tai padarysiu kitkur. O dabar pereisiu prie kitų moteriškųjų mūsų narių.

Argi nebūtų nuostabu, jei M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės duktė nebūtų kokiu nors būdu susijusi su meno pasauliu? Tokia ir pasirodė Danutė Čiurlionytė-Zubovienė. Tik ji nuėjo ne tėvo, o motinos keliu — pasidarė rašytoja, vaikų rašytoja, bent pradžiai. Tad argi nepriderėjo jai, kai pakankamai subrendo ir ėmė reikštis literatūroj, įeiti lygiateise nare į motinos vedamąjį literatūrinį salioną? Taip vieną dieną ji ir pasirodė besėdinti vienoj kėdėj, šalia kurios ten moteriškosios, taip kuk-liai-kukliai, su kaitriu šypsniu apskritame sveikame veiduke, nepanašiame į motinos, o ne labai ir į tėvo. Neatsimenu, ar iš viso ji ką mums skaitė. Gal kai manęs nebuvo. Gal "Šuniuką padaužą ir sumaniąją Aldutę".

Kai mūsų demokratiniame rately pasirodė bolševikų dvasios pora demokratų, apie kuriuos truputį vėliau, vieną šeštadienį žiūriu — ogi kampe, tarp dviejų durų, sėdi moteris (man šeimininkės taip ir nepristatyta), nesena ir nebejauna, nedidelė ir nemaža, liesu, siauru, nevisai sveikai išblyškusiu veidu, plonomis, agniai sučiauptomis lūpomis, rimta, net truputį rūsčia povyza, kažkaip kovingai ar iššaukiamai besto-jančia prieš išorinį pasaulį, aštriu kažkur įsmigusiu žvilgiu, tartum fanatiškai atsidavusi kokiam sau brangiam idealui... Pažvelgiau — ir, pabūgęs, nusigręžiau. Ir toliau vengiau žiūrėti.... Kažkas man pasakė, jog tai ar Borutos, ar Korsako-Radžvilo žmona. Pamaniau sau: ne dyvai! Turbūt, ir ji bolševike ....Kieno ji žmona, supratau, kai Liet. Enciklopedijoj radau straipsniuką apie Kostą Korsaką ir keletą eilučių apie jo žmoną Haliną Korsakienę-Nastop-kaitę. Įdomu, kad naciams Lietuvą okupavus ir vyrui išdūmus į Maskvą - matušką, ji pasiliko savo tėvynėj. Gal ji ir nebuvo tokia jau bolševike.. Mūsų šeštadieniuose, man girdint, ji nieko nepaskaitė nei net nepasakė — taip ir ištylėjo, vis taip rimtai ir rūsčiai, aštriu žvilgiu kažkur į tolį įsižiūrėjusi, lyg viską aplinkui paniekusi.

Dabar man lieka paminėti iš viso dar trys vyrai, nes daugiau pastovių lankytojų nebeprisimenu, bent šiuo tarpu.
Pirmuoju eina prof. dr. L. Karsavinas, spal-vočiausiasis, įdomiausiasis ir vertingiausiasis. Rusas, garsiosios balerinos Tamaros Karsavinos brolis, europinio garso mokslininkas, ypač pirmųjų krikščionybės amžių patristikos puikus žinovas, bet ir šiaip didelis kultūros istorijos specialistas, mūsų Vyt. D. universiteto kviečiamas, sutiko mesti Prancūziją ir darbuotis Lietuvoj. Mūsų šeštadieniuose jis žibėjo ne vien savo klasikiniu gražumu (veidas būtų labai tikęs vaizduoti Kristui, o ir panašus buvo į ne vieną esamąjį Kristaus paveikslą), bet ir dideliu savo moksliniu autoritetu, ir rimtais savo atsiliepimais, kai būdavo paliečiama kuri jo žinijos sritis. Lietuviškai jis buvo išmokęs beveik tobulai. Vieną kartą posėdy net ėmė kritikuoti patį Vincą Krėvę, kad kartais darąs neleistinų kalbos klaidų. Įdomusis profesorius net kurį laiką mums skaitė savo verčiamąjį filosofo Hėgelio įvadą į filosofiją. Kalbos atžvilgiu vertimas buvo geras. Kiek jam pasisekė tikslumo atžvilgis, tai buvo ne mūsų nosiai spręsti. Net daugelis neką ir tesupratome tas Hėgelio plonybes, sąmojingas, elegantiškas, nors gal daugelis ir labai stengėmės suprasti, ir nors Karsavinas skaitė labai aiškiai.

Antrasis tebūna Kazys Boruta. Vieną šeštadienį jis atsirado mūsų būrely, man visai netikėtai, kaip iš kelmo išspirtas (žinoma, pačios Čiurlionienės). Buvo jis mano visai nepažįstamas, vien iš laikraščių bei jo veikalų žinomas. Kažkas man paaiškino: tai — Boruta. A-a! manau sau, tai tas bolševikas ar pusiaubolševikis. Paskiau sužinojau, jog nesąs partijos narys, nei dvasia bolševikas, o tik artimas komunizmui. Tad nedyvai, kad, iš vienos pusės, jį tupdė į kalėjimą mūsų tautininkų vyriausybė, o iš antros — bolševikai, antrąjį kartą užplūdę Lietuvą, jį išdulkino į tolias tolybes. Nesistebėsit juk, jei aš anuomet į tą Borutą žvilgčiojau vien vogtinai, skersomis ir trumpam, tartum į nežinomą pavojingą vabalą. Žvilgčiojau su tam tikra baime, bet ir pagarba. O jis tikrai besąs pagarbos vertas. Neįsirėžė jis man atmintin, kaip daugumas kitų, ir beatsimenu vien kažką stambų, kampuotą, gruboką, akiniuotą, stambiais veido bruožais, drąsia, kovinga povyza, drąsia, visai atvira, visai be atodairos į asmenis kalba: patiks —nepatiks, o aš ištvosiu tiesą! Ir tvojo! ....Ir kažkaip darės mums gaiviau, ir tartum šviesiau, ir lengviau kvėpuoti, kaip, keletui perkūnų trenkus, nusiblaivo dangus, ir pašviežėja oras. O mūsų ratelio oras buvo perdaug persunktas gerų manierų bei mandagumo: nebesusirasdavome ryžto atvirai papeikti, kas peiktina, o vien stengėmės surasti, kas girtina, net ir perdėdavome. O čia štai iškilo vyras, tikras vyras, ir prabilo, kaip vyrui pridera... Neilgai man teteko jį stebėti, nes užėjo pirmasis bolševikmetis.

Na, dabar paskutinis iš mūsų kaimenės — ne savo vertybe, o vien kad atsitiktinai taip jį pavietojau, — Kostas Korsakas-Radžvilas, bolševikas, bet kažkodėl manęs nebauginęs, turbūt, dėl to, kad ne toks kirtukas ir lėtesnis, ir diplomatiškesnis. Vyrukas stambokas, sunkokais pečiais, didžiulę galvą priekin palenkęs, plaukai šepečiuku (revoliucionieriškai pasišiaušę), veidas švariai baltas, lūpos vilkolakiškai rožinės, o tos bene trumparegės akys, truputį per pilnos, rodos, lyg norėtų prie tavęs kište prisikišti ir šaldyte užšaldyti savo tyru šviesumu (negi pasakysi: baltumu). Diskusijose jis dalyvaudavo svoringai, autoritetingai, bet pakankamai taktingai, opesniuose klausimuose net diplomatiškai. Iš viso — nebaisus bolševikas ir tiek. Kaip jis veikė vėliau, rusams užplūdus, nebol-ševikų atžvilgiu, neteko girdėti. Gal irgi nebuvo fanatikas. Beje, mūsų posėdžiuose jis kiek ilgėliau reiškės kaip vertėjas — skaitė savo verstąjį iš latvių kalbos vieno latvių autoriaus romaną, gan nuobodų, bet neblogai verstą.

Tuo ir baigiu mūsų šeštadienių dalyvių peržvalgą. Dabar vėl daugiau apie pačią šeimininkę.
Kodėl ji pasikvietė į savo salioną anuos kairiuosius? Juk ji pati toli ne komunistė, o vien humanistė demokratė, net katalikė, bent kol ją iš arčiau pažinojau, vadinas, kol išsiskyrėme 1944 m. vasarą. Gal jai buvo tekę iš mūsų bolševikų nugirsti, jog jau rusai rengias Lietuvą aneksuoti ir subolševikinti, kaip kad man vienas mūsų bolševikėlis buvo prasiplepė-jęs, ir protingoji p. Sofija iš anksto pradėjo bolševikams meilintis?.... Ne. Jei ji būtų ką girdėjusi, būtų man papasakojusi. Čia buvo kitas dalykas: ji man yra tam tikra proga sakiusis, jog tautininkų viešpatavimo laikais nevienas mūsų bolševikėlis buvo patekęs į slaptosios mūsų policijos rankas ir nutūpęs cypėje; tad jų bičiuliai, žinodami, jog ponia Čiurlionienė turi didelės įtakos ponui prezidentui Smetonai ir kitiems mūsų pasaulėlio galiūnams, o jos širdelė labai gailestinga, net tokiems palaidūnams sūnums, kaip mūsų bolševikai, —- tad jie ją meldė užtarti augštybėse jų kankinius; ji tai padarė — ir sėkmingai; ir ne vieną kartą; už tat mūsų bolševikai buvo jai labai dėkingi, ką jai ir nuoširdžiai reiškė, dargi stengės būti draugiški; o jinai, žinodama ne vieną iš jų esant gabų kūrėją ir norėdama net savo sa-lione būti visapusiška, pasikvietė ir vieną antrą jų žmogų.

Ne vien Talmantas su Neveravičium ir Korsakas su Nėrim bei Karsavinu užpildydavo mūsų posėdžius, o ir pati šeimininkė nemaža mums paskaitydavo ne tik savo verčiamojo Moljero, o ir savo pačios kūrybos. Ką ji mums paskaitė lig 1940 birželio katastrofos, nevis-ką ryškiai beprisimenu; kai kas beblėsta atminty, kaip gęstąs siluetas. Štai "Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių" (1932). Ką beprisimenu — ar tai iš gyvo autorės žodžio, ar iš rašto, ar iš abiejų? Vai, tie 27-ri metai!... Tiek tebeprisimenu, jog tas kūrinys padarė man tikros poezijos įspūdį. Jis pasiliks mūsų vaikų literatūroj ir jai gėdos nedarys. Štai "Pasiutusi veidmainystė" (Vilos Puošmena). Autorė mums tą draminį kūrinį paskaitė. Kaip Čiurlionienei įprasta, esama čia vaidmenų ryškiais bruožais, būdingų gyvenimo gabalų, kandžios satyros... Štai vėl pasinešusi į simbolizmą, lyg viduramžinė misterija ar tragedija, "Riteris budėtojas". Kažkodėl tą pjesę geriau atsimenu. Gal kad toks žanras mano širdžiai artimesnis. O gal ir dėl to, kad posėdy drįsau kiek pakritikuoti autorę — ir įvyko pirmasis ir iš viso vienintelis mudviejų susirėmimas. Pjesėj figūruoja toks trimitas; jis yra tenykštei tautai brangus ir šventas simbolis; jo suaidėjimas gali sukelti tautoj didžiausią entuziazmą ir ryžtą pasiaukoti; bet skaitytojui ar žiūrovui jis pasilieka vien sausas šešėlis; būtų reikėję kaip nors įlieti į tą šešėlį kraujo, gyvybės, ugnies, kad jis ir žiūrovą sujaudintų; o šiaip —nesuprantu, kodėl tie ten žmonės taip jaudinąs.... Čia p. Sofija sausai man atkirto: "O aš nesuprantu, ko tamsta nesupranti!" — ir daugiau nieko. Žinoma, aš patylėjau.... Bet, einant namon su Putinu, jis man sako: — Gerai, kad ryžais padaryti savo pastabą: iš tikrųjų, tas simbolis mūsų negali jaudinti —ir visa pjesė tuo pasipjauna.

Bene paskutinis veikalas, kurį S. Čiurlionienė prieš karą mums paskaitė, buvo jos gal geriausiasis kūrinys — apysaka "Šventmarė". Išklausėme, turbūt, visi su dideliu pasigėrėjimu ir išreiškėme autorei karštą ačiū. Mat, veikalas besąs daugeliu atžvilgių puikus: kalba gyva, žodinga; stilius išlaikytas ir gerai pritaikytas asmenims bei situacijoms; turinys vertingas; yra net intryga, įdomiai išvesta. Salys entuziastiškai pareiškė patarsiąs savo studentams tą veikalą atsidėjus skaityti ir iš jo mokytis kalbos. Aš nuoširdžiai sutikau. Aš manau, jog ta apysaka bus pripažinta klasikine mūsų literatūroj ir mokyklose mokiniai turės iš jos daug ko mokytis.

Kai perbėgu mintim tų mūsų šeštadienių istoriją — kai prisimenu tuos brangius dalyvius, kai pasvarstau ten atliktuosius darbus, kaskart labiau įsitikinu, jog tas S. Čiurlionienės "salionas" yra išvaręs ryškią vagą mūsų kultūriniame, ypač literatūriniame gyvenime. Tad nenuostabu, jog jau ir anuomet jis buvo teigiamai įvertinamas. S. Čiurlionienė mums vieną kart pranešė, jog ne švietimo ministerija esanti rimtai susidomėjusi ir augs tai vertinanti mūsų darbą, taip jog kiekvieną knygą, kuri praeina per mūsų malūną, ministerija lygiai   pripažįstanti   esant   tinkamą   mokykloms,
 
VYTAUTAS    KAŠUBĄ— KRISTUS MIRŠTA ANT KRYŽIAUS Kryžiaus Kelių XII stotis

kaip ir knygas, kur praeina per knygų leidimo komisijos cenzūrą.
Kaip matome, tuo prieškariniu laikotarpiu S. Čiurlionienė stropiai darbavos literatūros laukuose. Bet ji atrasdavo dar laiko bei jėgų veikti socialinėje bei pedagoginėje srity. Kas nežino, kad ji buvo ilgesnį laiką skaučių dvasinė vadovė? Jinai Lietuvoj įkūrė tarptautinės Mergaičių Bičiulių draugijos skyrių ir jam veikliai vadovavo. Stovėjau toli nuo tų jos veiklos sričių ir apie jas su p. Sofija nekalbėjau — tad plačiau apie jas ir nepasakoju. Kadangi gerai pažinau S. Čiurlionienę, galiu spėti su apytik-rumu ją ten darbavusis išmintingai, sklandžiai, naudingai.

Nuostabu: Čiurlionienei teko net Ženevos Tautų Sąjungoj figūruoti! Mat, mūsų vyriausybė ją paskyrė keletui metų mūsų delegacijos nare, ir ji ten važinėjo ir tyliai darbavos šalia triukšmingojo Augustino (nagi — Voldemaro). Man teko iš jos girdėti, ar privačiam pasikalbėjime, ar šeštadienių posėdy, apie tą nuostabųjį Voldemarą, kaip jis drąsiai,  stipriais argumentais, puikia prancūzų kalba (o jei reikia, tai ir bet kuria kita svarbiąja Europos kalba) grumiąsis su pasaulio galiūnais, kur Lietuvai nepalankūs, ir taip sėkmingai, jog suvarąs juos į ožio ragą, nors jie, žinoma, nenusileidžią, stengiasi jį pašiepti, demonstratyviai jį paniekti, nusigręždami visai į šalį ar su kits kitu plepėdami, kai Voldemaras kalba. Čiurlionienė tiesiog stebėjos to žmogaus gabumais, išsimokslinimu, sumanumu, drąsa, ištverme.

Vienais metais teko ir jai viešai stoti ginti Lietuvos viename tarptautiniame forume — Vengrijos Budapešte. Buvo ten kaškuris tarptautinis kongresas kažkurios plačios organizacijos (gal tos pat Mergaičių globos). Kaip Lietuvos atstovė, nuvyko ten ir Sofija Čiurlionienė. Dalyvavo ir lenkų delegacija, kuriai vadovavo Varšuvos bene universiteto profesorė Kodisowa (turbūt, Kodienė) su visu keliasdešimt kitų lenkų štabu. Netrukus iškilęs ir lenkų — lietuvių santykių klausimas. Ponia Kodi-sowa ir kitos lenkės visu lenkišku smarkumu smerkė lietuvius. S. Čiurlionienei nebuvo galima tylomis tai praleisti, ir ji stojo ginti mūsų pozicijų, viena prieš visą pulką. Ir ką gi? Jos įrodymai, iškalba, jos simpatingumas taip paveikė susirinkimą, jog beveik visos kitų tautų atstovės jai entuziastiškai pritarė karštais plojimais.

Taip mums ramiai bedirbant savo kultūrinį darbelį, iš hitlerinio ūko išaugo rūstūs debesys, ir atūžė audra — antrasis pasaulinis karas, beregint parbloškė išdidžiąją Lenkų mo-carstvą, metė mums neva laisvą Vilnių, o vienkart įsriegė rusų stovyklas. Poetas Petras Babickas paleido į apyvartą, savo satyriniu būdu, lakų posakį (o kokį teisingą!): Vilnius mūsų, o mes rusų! Suprasdami padėtį, ir mes, šešta-dienininkai, kartojome eiliuotą mintį, šypsodami, nes kažkaip sunku buvo tikėti jos grasmės realumu.

Betgi įvyko! 1940 metų birželio vidurys. Mūsų vyriausybei nė neperspėjus rimtai tautą, kas jai tikrai gresia, štai saulėtą popietę žaibais pasklido Kaune ir visoj Lietuvoj baisus gandas: apie šeštą valandą užplūs mūsų šalelę bolševikai!
Užplūdo. Įvyko, ką tik retame košmarinia-me sapne teko kai kam matyti. Betgi tikrovė pasirodė besanti blogesnė net ir už košmarą.

Žinoma, nutrūko ir mūsų šeštadieniai. Ką ten žmogus galvosi apie kokius ten šeštadienius, kai opiai rūpi, kaip čia galvą gyvą išnešioti! Nekalbant apie tokias smulkmenas, kur pastogę rasti, kur galvą priglausti, kur ir ką pavalgyti. Ypač kunigui buvo sunku. Bijojai pas kurį pažįstamą užeiti, kad jam nepakenktum. Tiesa, būta tokių drąsių bičiulių, kurie net kvietė mane juos lankyti. Viena tokių buvo Saliute Nėris: ji paskambino man iš savo namuko Pakaunėj, kad juos aplankyčiau. Žinoma, atsisakiau: — Gal jums pakenktų... Ir ponia Sofija buvo tokia drąsuolė: kažkaip surado būdą mane per telefoną prisišaukti (o buvo nelengva — juk man teko keletą kartų butą keisti, bolševikų ar šiaip bėdos verčiamam) ir, geroji, prašo lankytis. Čia tai kažkodėl sutikau: gal kad buvo jau perdaug nejauku pasidarę gyventi. Nuėjau, radau ją rimtą, susirūpinusią, bet palyginti ramią: ji man sakės, kad jai betarpiškas pavojus negresiąs, kadangi jinai savo laiku vienam kitam būsimam bolševikų tūzui padėjusi atgauti laisvę iš kalėjimo. Pasakė ji man ir vieną labai svarbų dalyką: jai tekę girdėti, jog bolševikai pasiryžę ištremti iš Lietuvos į Sibirą keliolika tūkstančių nebolševikų inteligentų. Susirūpinau, bet kažkaip nenorėjau tikėti, kad net bolševikai būtų tokie neteisingi: jau šiaip baisiai nuskriaudę Lietuvą bei lietuvius, dar taip skaudžiai pabaustų nuskriaustuosius. Aš maniau, kad, jei jau trems, tai gal lenkus. Ponia Sofija nesistengė mane pertikinti.

Gera man buvo pas tą nuoširdų asmenį, tą išmintingą motinišką bičiulę. Bet nebeatsimenu, begu pas ją besilankiau per pirmąjį bol -ševikmetį, vis dėl tos pat priežasties: neužtraukti ant jos galvos pavojaus, kad ji besibi-čiuliaujanti su "liaudies priešu".
Bet štai atėjo 1941 metų birželio 22 diena, kada į bolševikus trenkė perkūnas, ir jie, kaip pikti vabalai, išbėgiojo visomis kryptimis, vedančiomis į Maskvą. Laisviau atsikvėpėme, išvengę pražūties.

Kuo greičiausiai susisiekėme vėl su S. Čiurlioniene. Buvo be galo gaivu susitikti. Švytėjo p. Sofijai gražiosios akys, ji palaimingai šypsojo, kad štai tėvynė nusikratė vienu slogučiu. Bet ji baimingai susirūpinusi klausė, kas bus toliau. Ji nepasitikėjo vokiečiais, net aiškiai nekentė jų grobuonškos politikos, bijojo, kad sunkusis nacio batas vėl skaudžiai prispaus vargšę tėvynę. Ji iš viso nemėgo vokiečių, netgi jų kultūros; kiek man teko suprasti, ji net ir nesistengė geriau suprasti lą kultūrą. Rodos, net vokiečių kalba nebuvo jos stiprybė. Bent per tuos ilgus šeštadienių metus, kai kieno nors buvo skaitomi kokie vertimai, kur būtų reikėję atsižiūrėti ir į vokišką, p. Sofija niekuomet nepasirinko sekti vokišką vertimą.

Veikiai vėl susitarėme atgaivinti šeštadienius. Ir štai ėmėme vėl susirinkti pas mieląją šeimininkę visi buvę dalyviai, kur nebuvome iškūrė i brolių maskolių rojų ar bent nesusitepę rankų bolševikų kompanijoj; nebedalyvavo ir kai kurie bolševikų ištremtieji, kaip štai Urb-šienė;  nebegalėjo dalyvauti,  kurie  apsigyveno Vilniuje. Bet likučiai (ir tai pakankamai gausūs) mielai rinkomės ir kaip seniau darbavomės, pasiguosdami, kad dar bent gyvi ir galime darbą dirbti. Tais nacių okupacijos metais S. Čiurlionienė sukūrė įdomų bei įspūdingą dramos kūrinį iš vakarykštės praeities, kurį mums perskaitė ir kurį maloniai aprobavome su maža kritine pastaba, kad autorė gal per nuolaidžiai pažiūrėjus į seno profesoriaus oportunis-to bei konformisto veiklą. Kūrinys liko įteiktas valstybės teatrui; bet karo įvykiai sutrukdė jį parodyti visuomenei.

Ir tuo laiku, ir jau pirmiau, Čiurlionienė nešiojos dvasioj sumanymą parašyti didesnį romaną iš tautos atgimimo laikų — 19-20 amžių sąvartoj. Jau ilgokai ji rinko medžiagą tam veikalui, studijuodama anuometinę istoriją ir apklausinėdama gyvuosius jos liudytojus. Klausinėjo ir mane. Romano vardas turėjo būti bene 'Žemė bunda'. Deja, dėl sunkių gyvenimo Įvykių bei susilpnėjusios sveikatos to sumanymo nebeištesėjo.

Štai vėl ėmė dundėti Lietuvos pakraščiuose armotos. Vėl gūdžiai sugrumzdė bolševikų bangos, vėl grasydamos užplūsti mūsų tėvynę. Iškilo bugštus klausimas: ar pasilikti bolševikų tvane, ar bėgti nuo jų, kur galva neša? Ponia Sofija, jau toli nebejauna ir ne per stiprios sveikatos (ypač kartkartėmis nusiskųsdavo širdim), liūdnai šypsodama, reikšdavo norą baigti savo dienas tėvynėje. Aš, opiai skaudama širdim, vis dar svyravau, betgi linkau į Vakarus, nes čia pasilikti būtų buvusi tikra pražūtis, o ten — dar buvo matyti šokių tokių prošvaisčių. Galų gale, po ilgų svyravimų, mes, Kauno kun. seminarijos personalas, nusistatė-me pamažu slinkti Vakarų link, atsižiūrint į tai, kokia bus frontų padėtis. Nutarėme palikti mylimąjį Kauną 1945. VII. 16, sekmadienį.
Nuostabu, išvakarėse ar kiek anksčiau p. Sofija dar surado kažkaip progą susisiekti su manim telefonu. Ji klausia: Na, ką? ar vykstai atostogų? — Žinoma, supratau, ką tos atostogos turi reikšti, ir pasakiau: — vykstu, turiu jau ir šiokį tokį leidimą. — Tad jinai palinkėjo man kloties, o pati nemananti j ieškoti tokių atostogų .... Pasakė tai tokiu nuvargusiu balsu.... Ir baigėva trumputį pasikalbėjimą, šiltai pasakiusiu viens antram sudiev... Tai, kaip vėliau pasirodė, buvo paskutinis mano pasikalbėjimas su p. Sofija šiame pasauly....

Pasibaigė ir antroji pasaulinė audra. Pasibaigė tokia katastrofa, kokios maža kas pirmiau tikėjos. Mes čia pasilikome ilgam-ilgam, gal ir visam, tremtiniai, našlaičiai, iš šaknų išrauti. Pasiliko jie ten ilgam-ilgam piktos jėgos, senobinio priešo, pavergti, kaliniai, bebalsiai, bejėgiai, kankiniai....
 

VYTAUTAS KAŠUBA— KRISTUS PAGULDOMAS KAPE Kryžiaus Kelių XIV stotis

O, kaip būčiau norėjęs iš savo tremtinio liūdnos, bet laisvos dalios susisiekti su ponia Sofija bent laiškais..- Bet bijojau, ar nepakenksiu jai. Jei ji to nebijo, tegu pabando mano adresą susirasti ir man parašyti. Tiesa, nebuvo tai taip lengva... O gal jai atrodė, jog aš turįs pirmas parašyti... Taip ir nesusisiekėme daugiau. Ir beliko man apie ją laikraščiuose sekti, kur ir ką ir kaip. Ir vien džiaugiaus tuo, ką susekiau. Daugumas kitų rašytojų žemai linkčiojos Stalino stabui ir giedojo himnus jam bei jo žvėriniam bolševizmui. S. Čiurlionienė tylėjo, o jei kur būtinai turėjo atsiliepti, išreikšdavo savo mintis taip, jog nei bolševikai prikibs, nei jų priešai mes neturėsim ko prikibti. Ji buvo prigimta diplomatė: mokėjo palaikyti liežuvį už dantų, bet mokėjo ir prabilti taip, jog nei pridėsi, nei atimsi. Pagaliau turėjo savo šventų, tvirtų, nekaitaliojamų įsitikinimų, kuriuos reikiant būtų gynusi, kaip mylinti motina gina brangų kūdikį, netgi labiau. O ir nugarkaulį turėjo nelankstų toji Europietė — žemaitė!

Kiek ji iškentėjo, karo audrai prieš galą Lietuvą siaubiant ir naujos okupacijos suirutei įsigalint; kiek teko pakelti moralinių kančių, naujajam jungui tėvynę skaudžiai prislėgus: galime tai suprasti bei įsivaizduoti. Bet senoji patriotė bei rašytoja-mokytoja nepalūžo: išlaikė savo įsitikinimų vėliavą į bolševikų purvą nenuleidus ir tuo rodydama pavyz-zdį bei stiprindama savo vargstančius brolius. Ir visą laiką darbuodamasi, nors sunkios aplinkybės, senatvė ir nesveikata žemėn slėgė: surankiojo bei perredagavo ir išleisdino savo kūrinius, kuriuos bolševikai galėjo praleisti; sueiliavo visą virtinę savo pamėgtųjų nuo jaunystės tautaratinių temų ir įdėjo į pirmąjį savo raštų tomą: tai — poemos — pasakos; jomis jinai norėjusi perduoti jaunimui "savo krašto praeities dvasią"; 1946 m. parašė operai libretą "Vaivą"; ir vis, ir vis nešiojosi aną savo romano 'Žemė bunda" idėją, važinėjo po Žemaitiją, rinkdamasi tam  veikalui  medžiagos  —  žemaičių  tarmės brilijantų, puikiosios gamtos vaizdų, žmonių tipų, krašto praeities intuicijų.

Deja, nebesuskubo brangioji rašytoja savo plačių užsimojimų įvykdyti: patylomis prisiartino ir netikėta, ir tikėta mirtis ir pasiėmė tą gražiąją dvasią į amžinybę. Tai įvyko 1958 m. gruodžio 1 dieną.

Įdomų, tiesiog legendišką, faktą apie Sofijos Čiurlionienės paskutinę valandą paduoda B. Babrauskas "Drauge" 59. 1. 10 ir p. Sruogienė "Moteries" pirmajam numery 59. kovo mėn. Matyti, gauta iš artimo Čiurlionienei asmens iš Lietuvos:
Mirties rytmetį S. Čiurlionienė atsibudusi papasakojo savo artimiesiems tą naktį savo regėtąjį nuostabų sapną: jinai išgirdusi nepaprastai gražią muziką; atsikėlusi ir pravėrusi langą; dangus giedras; jame matyti tik vienas baltas debesėlis; ant jo besėdįs Mikalojus Čiurlionis ir begrojąs, ir sakąs jai: — Palauk, kai baigsiu groti, tave pasiimsiu! — Tai papasakojusi, p. Sofija pastebėjo savo dukterį persigan-dus ir ėmė ją raminti: — Dabar žinau pasveiksianti: jis atėjo manęs nuraminti. — Po kokio pusvalandžio ji skaniai pavalgiusi pusryčius — tik aiktelėjusi, vieną akimirką siaubas pasirodęs žvilgsny — ir ji numirusi.
Įdomu: mūsų brangioji rašytoja esanti palaidota valdžios lėšomis naujosiose Petrašiūnų kapinėse, ant būsimosios "Kauno jūros" kranto.

Beje, anas sapnas. Sapnas tėra sapnas; betgi tas nuostabus supuolimas — sapnas ir mirtis... Kad S. Čiurlionienė, net prieš pat mirdama, pasapnavo seniai-seniai mirusįjį savo vyrą, tai ar nebus įrodymas, kaip giliai buvo įsirašęs jos pasąmony didžiojo Čiurlionio vaizdas, o ir kaip dažnai išplaukdavo net į sąmonės paviršių, į aktualią atmintį.... Ar taip pat tas vaizdas giliai buvo įsirašęs Sofijos širdy?.... Žmogiškasis smalsumas būtų vertęs mane paklausinėti p. Sofiją tąja kryptim. Bet drovėjaus: jinai nebuvo lengvai prieinama, jei kas intymiai jos asmenį lietė, ir apskritai nemėgo apie save ką pasakoti... Vieną kartą mūsų valst. teatras, bene Čiurlionio 20 metų mirties sukaktuvėse, suruošė jam pagerbti koncertą. Tai galėjo būti 1931 m. Žinoma, koncerte buvo ir S. Čiurlionienė. Ji sėdėjo parterio pirmojoj eilėj. Man teko vieta kiek užpakaly, gerokai nuo p. Sofijos į šalį. Bet iš tos vietos galėjau patogiai stebėti jos subtilų, įdvasintą veidą su gausiu plaukų kuokštu viršum grakščios galvos. Orkestras grojo Čiurlionio simfoninį vaizdą "Mišką", o paskui nebeatmenu kuris pianistas skambino keletą čiurlioninių smulkmenėlių. Aname simfoniniame vaizde yra tokia ilgesinga pasakiškai svajinga melodija. Stebėjau Čiurlionienės veidą, ypač tos melodijos metu. Jos veidas, rodės, sutapo visai su ta melodija —pasidarė irgi svajingai ilgesingas, bet ne sopulingai, tik šviesaus liūdesio peršviestas... Ką mąstai, p. Sofija? ką jauti?.... Taip, turbūt, tavo atsiminimai apie didįjį menininką nėra sopulingi (bent dabar, po tiek daug metų); atrodo, tu jį šviesiai mini, liūdesio apgaubta: jis tau brangus visuomet, o mielas — mielas bent nūnai... Ir suprantu, kodėl už kito nebetekėjai: argi būtum galėjus rasti kitą vyrą, lygų Čiurlioniui? Argi būtų pritikę tau Čiurlionienės pavardę pakeisti į kokią kitą?

"Aidai" savo 5 š.m. numery įdėjo Čiurlionienės atvaizdą, kur ji dar gana jauna ir švyti kaip saulė. "Moters" š. m. pirmas numeris apteikė mums gal paskutinįjį Čiurlionienės šioj žemėj atvaizdą: čia ji jau visai sena, bet ir senatvėje išlaikiusi savo įdvasintą nepaprastą grožį: tokia rimta motinėlė, tokia gera, tokiu giliu žvilgiu, nors ir pavargusiu, ir taip atlaidžiai, viską išmanančiai šypso. Kaip čia pritinka pakartoti jos elegijėlę iš 'Pirmojo Baro', kurią su pasigėrėjimu paduoda p. Sruogienė "Moters"  1 numery:
Ar žinai tu, sakalėli,
Kodėl tavo plunksnos baltos?
Ar žinai tu, margs žalteli,
Kodėl tavo akys šaltos?
Ar žinai tu, rūtytėle,
Ko taip rasos suspindėjo?
Ar žinai tu, mergužėle,
Ko širdis tau sudrebėjo?
Ar žinai tu, valandėle,
Kiek mirčių savy nešioji?
Ar žinai tu, žals kapeli,
Kiek akių savip vilioji?

Taip, kapeli, tu Ją visuomet viliojai ir galų gale prisiviliojai. Bet Jos nuveiktieji dideli darbą liks gyvi mūsų kultūros lobyne.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai