Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ALBERTAS VESČIŪNAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. P. RĖKLAITIS   
JO TAPYBOS IR PIEŠINIŲ PARODŲ EUROPOJE PROGA

Lietuvių visuomenei Amerikoje pažįstamas dailininkas Albertas Vesčiūnas iš New Yorko jau antri metai dirba Viduržemio jūros pakrantėje. Šitų pastangų rezultatą sudaro virš 50 aliejaus darbų ir antra tiek didelio formato piešinių. Buvusio Lietuvos Respublikos pasiuntinybės attachės dail. Antano Liutkaus, iniciatyva šiais metais nuo balandžio 15 d. iki gegužės 15 d. Villefranche-Sur-Mer mieste, Prancūzijoje, "Galerie des Independents" patalpose įvyko pirma didesnė dail. Vesčiūno tapybos darbų paroda. Oficialiu parodos globėju pasirašė M. Francis Palmero, Mentono burmistras ir parlamento atstovas. Antra Vesčiūno paroda buvo suruošta nuo birželio 1 iki birželio 18 dienos Berlyno laisvojoje dalyje Kreuzbergo rotušės rūmuose Mykolo Žilinsko, meno kolekcijonieriaus, rūpesčiu ir Berlyno miesto lėšomis. Oficialiais parodos globėjais buvo Kreuzbergo burmistras W. Kressmannas ir miesto tarėjas švietimo ir meno reikalams W. Urbanas. Berlyniečiai, pozityviai nusiteikę jaunų talentų puoselėjimui, suteikė visas sąlygas parodos efektingam pastatymui. Vesčiūno darbai — 38 aliejaus paveikslai ir 15 piešinių — užpildė dvi dideles rotušės sales per du augštus. Įvadinį žodį parodą atidarant pasakė Berlyno XX amžiaus meno galerijos direktorius dr. A. Janasch.

Vesčiūno kūrybos formų kalba, kuria lietuvių dailininkas dabar atsikreipė į Europos meno areną, turi ilgą kovų ir nenuilstamų j ieškojimų istoriją sunkioje emigranto buityje.

Albertas Vesčiūnas gimė 1921 m. sausio mėn. 1 d. Pandėlyje, Lietuvoje. Šeimoje pasireiškė meniniai gabumai: dailininkai yra Alberto tėvas ir sesuo. Nuo 1940 metu Vesčiūnas studijavo architektūrą technikos fakultete Kaune. 1944 metų įvykiai jį privertė apleisti tėvynę ir pasitraukti į Vokietiją, kur jis toliau tęsė architektūros studijas Stuttgarto Augštojoje Technikos Mokykloje. 1949m. Vesčiūnas išemigravo į JAV, apsigyvendamas New Yorke. Nepaisydamas sunkių sąlygų, visas jėgas koncentravo meninei kūrybai, aukodamas tam ne tik savo laisvalaikį.   Iki   1953   m.   Vesčiūnas   studijavo New Yorke grafiką pas profesorių Will Barnet, ir jo grafikos darbai buvo išstatyti Art Students League parodose. 1956 m. vienas Vesčiūno piešinys buvo išstatytas Museum of Modern Art — Recent Drawings USA parodoje. Tais pačiais metais eilė Vesčiūno piešinių ir litografijų buvo rodomi šalia kitų lietuvių grafikų Stuttgarte Institut fuer Auslandbeziehungen patalpose nuo kovo 17 iki 25 d. Baltų Draugijos Vokietijoje suruoštų Baltų Kultūros Dienų Stuttgarte programos rėmuose. 1957 m. Vesčiūno tapybos darbas buvo atrinktas ir išstatytas Audubons Artists 15-th Annual Exhibition National Academy Galleries New Yorke parodoje. Į visus šiuos pirmus dailininko pasiekimus buvo dėmesį atkreipusi lietuvių spauda, o Vokietijoje paminėjo vokiečių kalba leidžiamas biuletenis "Baltische Gesellschaft in Deutschland  —  Mitteilungen"   (1957  m.   Nr.   11-12).

Vesčiūno kūrybos kilmė yra studijinis ir giliai asmeniškas piešinys. Dar būdamas architektūros studentu, Vesčiūnas, pajutęs spontanišką pašaukimą menui, ėmėsi nepaprasta energija paišybos. Jis laikėsi senos tradicinės akademinės taisyklės: įsisavinti pasaulį ir jo formas paišyba. Vesčiūnas diena iš dienos piešė iš gamtos ir pagal senųjų meistrų darbus, piešė ir iš fantazijos komponuodamas laisvų figūrų grupes. Visi tie piešiniai, tušu, rašalu, kreida, pieštuku, anglimi rodė labai greitai įsigytą piešiančios rankos apvaldymą ir tikrovės formų pagavimo sugebėjimą. Tai buvo jo ateičiai lemiamas su-vereniškumo jausmas, kurį tada jaunas ir drąsus dailininkas sau nusikariavo paišyboje nepaprastos energijos, pasiryžimo ir, galima sakyti, fanatiško darbo dėka. Bet žiūrint į ankstyvuosius Vesčiūno piešinius, jau matyi jo asmenybei labai specifiškas ir vis didėjantis nepasitenkinimas regimąja tikrove ir nuolatinis j ieškojimas savo pasaulėjautai atitinkamos forminės išraiškos. Todėl tą sunkiai laimėtąjį realybės pasaulį paišyboje jis turėjo apleisti, nes realizmas jam daugiau nieko nesakė, nes jis turėjo eiti savo keliu, tolyn nuo kasdieniškosios optikos. Bet kuriuo keliu eiti? Pats paprasčiausias būdas rasti moderniam
 

Albertas   Vesčiūnas  Villef ranche,   Prancūzijoje  savo   paveikslų   parodoje  
 
dekoratyvizmui ir deklaruoti moderniąją pasaulėžiūrą galėjo būti konvencijonalus kubistinis formų sustilizavimas. Vesčiūnas jį mėgino, bet ir greit šito kelio atsisakė, nes jis buvo nesuderinamas su jo sąžiningumu, su jo gamtos ritmo pojūčiu, priešingu bet kurios rūšies dirbtinumui. Formos turi banguoti, turi suktis, turi spontaniškai plėstis ir skleistis, turi prarasti savo konven-cijonalumą, savo regimybę, savo kontūrus, nes jos turi išsakyti daugiau negu mūsų kasdieniškos ir nekasdieniškos definicijos aprėpia.

Jieškodamas savęs ir tobulindamas savo sugebėjimus, menininkas nejučiomis, visiškai pasąmonėje, bet su istorinio proceso būtinumu sukuria visuotinius simbolius, amžiaus dokumentus ir ženklus. Kuo menininko kūryba brandesnė, tuo ryškesni tie ženklai. Regimosios konkretybės išskaidymas į elementarinius kompar-timentus yra uždavinys, galima sakyti, aistra visos mūsų moderniojo meno epochos. Vesčiūnas šioje srovėje bus vienas iš radikaliųjų ekspo-nentų ir kaip tik dėl to, kad jis šį uždavinį stengiasi realizuoti pačiu sunkiausiu būdu: jautriai t.y. absoliutiškai neschematiškai, bet suasmenindamas kiekvieną detalę, kiekvieną faktūros trupinį. Visa vaizduojamoji tikrovė šito suasmeninimo pasėkoje nustoja būti tuo kuo buvo, bet subyra į sudedamuosius elementus, tarytum liepsnose sutirpintos ir išgarintos substancijos, nematerialine prasme. Negalima būtų pas Ves-čiūno kalbėti apie formų sudaužymą, tiksliau būtų pasakyti: jos vibruodamos išsisklaido per tai įvyksta daiktinio pasaulio transformacija į potencijos apkrautą, bet aktualiai tebeveikiančią dvasią. Jieškančiam paveiksle dalykų atvaizdo Vesčiūno paveikslai gali iš karto pasirodyti lyg apvilia: figūrinė grupė, kuri iš pradžių Vesčiūną labiausiai domino, netenka savo visų anatominių ir plastinių požymių ir apibrėžtinu-mo; galvų fizijonomika virsta ją apsupančio pei-sažo neatskiriama dalimi ir sutampa su kosmu; pats peisažas netenka savo botaninių, geologinių ir meteorologinių požymių, virsta kosminiu pei-sažu. Čia peršasi paralelė su M.K. Čiurlionio kosmine fantazija. Bet Vesčiūnas eina dar toliau, nes jo peisaže veltui j ieškosime M. K. Čiurlioniui gan būdingų astronominių kompozicijos priemonių. Vis dėlto šitie Vesšiūno peisažai yra c'ikri peisažai, tolumos vaizdai, ne vidaus struktūros histologija, kaip pvz. pas W. Baumeisterį ar panašius abstraktus. Tai, galima sakyti, "dvasios peisažai", kurių substanciją sudaro inty-miškai išsklaidyta gamta. Šitoks antkosminis peisažas gauna mūsų dienoms ypatingą simbolinę prasmę.

Kad kosmas gali be mūsų egzistuoti, yra nenuginčijama teisybė. Bet mes be gamtos egzistuoti negalime, net tapę technikos valdytojais, priklausom nuo joj slypinčių įstatymų. Kosmas nepaliaus egzistavęs, kai žmonija save bus jau susinaikinusi. Taigi, ar sugebės žmogus išsilaikyti? Prieš šį pavojų visa technikos pažanga yra bejėgė. Kiekvienas žmogus yra grasinamas neišvengiamos mirties, ir visa, kas mus baugina, spaudžia ir puola, tėra tik preliudas į ateinančią mirtį. Mes tuo labiau nežinome, ar žmogus kaip biologinė rūšis galės išsilaikyti. Ar nepasmerkta žmogaus giminė išnykti? Jeigu visos ankstyvesnės gyvybės formos jau išnyko, turėjo ir žmogus išnykti. Tiesa, kosmas be žmogaus yra idėja, prieštaraujanti krikščioniškai pasaulėžiūrai t.y. Apreiškimo eschatologijai, pagal kurią su žmonijos pabaiga baigiasi ir kosmas. Bet iš kitos pusės, mirtis kaip atskiro individo likimas ar visos biologinės rūšies išnykimas visada yra augštesnes Esybės sprendimo pasėka ir nėra absoliutinis galas, bet metamorfozė, būties perkeitimas, materijos grįžimas į dvasią. Apie šias temas mūsų dienų mąstymas vis daugiau sielojasi, nes pasitikėjimas civilizacijos pažanga ir žmonijos laiminga ateitimi, viešpatavęs 19 a., šiandien yra iš pagrindų sukrėstas. Visai nesąmoningai šitą mūsų laiko situaciją išreiškia mūsų naujoji meno kūryba, kurios linijų ir spalvų kalboje galima, giliau pažiūrėjus, suvokti simbolinę prasmę. Meno funkcija betgi ir šiandien nėra skelbti neviltį. Simbolis kaipo toks jau yra pavojaus ženklas ir gelbsti mus nuo pražūties. Pavojui didėjant, proporcingai auga jėgos jį nuveikti. Meno formų išsisklaidyme gema užuomazgos naujam augimui ir naujoms konsteliacijoms.

Eschatologinės vizijos vaizdą meno istorijoje davė Paskutinio Teismo iliustracijos nuo ankstyvųjų Rytų krikščionių taupių formulavimų iki baroko monumentaliųjų drobių sodrios tapybos. Paskutinį įspūdingiausią sprendimą sukūrė Rubensas savo "Pasmerktųjų kritimu į pragarą", kuriame nesuskaitoma kūnų masė, pagauta kosminės konvulsijos, tirpsta ir žūsta dūmuose, mirksi milionai refleksų liepsnų ir Dangaus šviesoje, kuri ją palydi iš viršaus. Paviršutiniškai žiūrint, šitame paveiksle Rubensas savo technika lyg ir netolimas impresinonizmui, bet atidžiau paanalizavus paaiškėja, koks jis čia didelis abstraktas ir simbolinės prasmės skelbėjas, savo gigantiškąja tapyba visą artumos tikrovę perkeldamas į amžinųjų formų ir substancijų chaosą. To pat tikslo daugiau ar mažiau sąmoningai ir giliai siekė naujoji abstraktinė tapyba ir paišyba. Bet retais atvejais jie pasiekia pilnos eschatologinės rimties ir antkos-minio peisažo viršūnę. Didysis Rubenso darbas išspręstas grynai tapybinėmis priemonėmis ir jo sukurtas šedevras stovėjo vieniškas jo paties ir jo amžiaus kūryboje.

Vesčiūno darbai iš esmės sprendžiami piešy-binėmis priemonėmis ir, kaip esame pažymėję, jo kūrybos kilmė yra piešinys. Per piešinį jis įsisavino regimojo pasaulio formas ir, asmeniškai piešinį valdydamas, jas perkeitė į paslėpto reikšmingumo abstrakciją. Šitokia iš-asmeniškai atjausto piešinio kilusi abstrakcija yra pilnutinė intymiškoji psichograma. Atidžiai žiūrėdami pastebėsim, kad Vesčiūno piešiniai faktinai nėra "Piešti", bet "rašyti", ir rašyti lengva, jautria virtuozine ranka. Jo piešinio braižas yra smulkus, sykiu nervingas ir sykiu tvirtas, iki kraštutinumo individualizuotas ir neatsitiktinis, bet įprasmintas kiekviename brūkšnio milimetre. Čia peršasi kita didelė epochinė paralelė iš meno istorijos: Utrechto psalmyno iliustracijos apie 830 m. po Kr. Jos rašytos vibruojančia subtilia linija, drebančiu nerimo karštyje raštu. Šie piešiniai yra tiesiogio sielos susijaudinimo išraiška kuri piešiamųjų daiktų kontūrus jautriai suskaldydama, juos išveda iš atskiros būties į visuotinę eschatologinę viziją. Tada, artėjant 1000 m. Kr., žmoniją apėmė eschatologinis drebulys o šiandien, artėjant 2000 m. po. Kr., žmonija pergyvena panašią situaciją ir išreiškia ją analoginiu būdu mene.

Grynojon tapybon Vesčiūnas perėjo labai vėlai, jau Amerikos kontinente, maždaug prieš trejetą metų. Spalva jam tarnauja išryškinimui jo intymiosios piešinio grafologijos. Koloritas yra turtingas niuansais, kurie visumos įspūdį nutolina į kosminį ir antkosminį erdviškumą ir gamtines formas dar stipriau suabstraktina. Vesčiūno tapybos darbus jos faktūros pobūdžio atžvilgiu galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai grupei priklauso darbai, kuriuose Vesčiūnas stengiasi išlaikyti dažų transparenciją, pra-skiesdamas dažus aliejaus, terpentino ir varnišo mišiniu, dirbdamas pamažu pagal senųjų meistrų techniką,  sluogsniais  leisdamas prasišviesti
 

R U B E N S     PRAKEIKTŲJŲ   KRITIMAS  Į PRAGARĄ 1615  m.
(Miuncheno Senoji Pinakoteka)
 
švelnių spalvų niuansams ant baltos drobės pagrindo. Antrąją grupę sudaro Vesčiūno paveikslai, pradėti anksčiau minėtu būdu, bet užbaigti spontaniškai metant ant drobės grynas, mažiau niuansuotas spalvas. Tai kai kurių analogijų Van Gogho ar Fauves tapytojų kolorito traktavimui. Reikia pažymėti, kad Van Gogho paveikslų spalvinių dalelyčių vibracija yra gerokai skirtinga, nes turi labai daug grynai dekoratyvinio pastovumo, kur jos tvarkosi kaip magnetiniame lauke paralelinėmis banguotomis linijomis, kai tuo tarpu Vesčiūno spalviniai brūkšniai skleidžiasi irracionaliai ir mistiškai, sugestionuodami nemateriališką tolumą.
Vesčiūno paroda Berlyne susilaukė didelio dėmesio. Berlyno buv. Valstybinis Prūsijos Muziejus įsigijo Vesčiūno vieną piešinį ir įtraukė jį į muziejaus inventorių. Apie Vesčiūno kūrybą parašė visa eilė Berlyno laikraščių. ("Der Tagesspiegel" 1959.VI. 4 d., "Telegraf" 1959. VI. 9 d., "Berliner Morgenpost" 1959. VI. 11 d., "Der Tag" 1959.VI. 17 d., "Kurier" 1959. VI. 19 d.) ir kalbėjo Berlyno Sender Freies Berlin radijo siųstuvas 1959.VI. 15 ir 21d.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai