Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KIPRO BIELINIO ATSIMINIMŲ PIRMAS TOMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Trumpa   

Gerai, kad garbingi mūsų atgimimo laikų veikėjai rašo atsiminimus ir juos pateikia mūsų visuomenei. Vertingi tokie atsiminimai ypač dviem atžvilgiais; pirma, iš jų galima pasimokyti, kaip ir pačiais sunkiausiais laikais tvirtos valios ir didelio ryžto žmones sugebėjo kovoti dėl savo tautos geresnio rytojaus; ir antra, tai yra svarbi medžiaga būsimam istorikui, norinčiam geriau pažinti to netolimo, bet labai svarbaus laikotarpio gyvenimą ir žmones. Šiuo pastaruoju atžvilgiu K. Bielinio atsiminimų 1 tomas apima spaudos draudimo laikus, vadinas, maždaug 1865-1904 m. laikotarpį.

Aišku, kad pats K. Bielinis, gimęs 1883 m., ne tik negalėjo vaidinti didesnio vaidmens tuo metu, bet net ir daug ko prisiminti iš tų laikų. Tikrasis to laikotarpio didvyris buvo K. Bielinio tėvas Jurgis Bielinis. Užtat imdamas tuos atsiminimus į ranką norėtum įsivaizduoti, lyg žmogus skaitytum Balio Sruogos dramą "Milžino paunksmė", kurioje veiksmas vyksta Vytauto Didžiojo šešėlyje, pačiam Vytautui tiesiogiai jame nedalyvaujant.

Tačiau tuojau pat reikia pasakyti, kad jei skaitytojas ims šią knygą su tokiu nusiteikimu, jis joje neras to, ką jis tikėjosi rasti. Nebūtų Kipras Bielinis socialistas, jeigu jis tuo keliu būtų nuėjęs. Užtat K. Bielinio atsiminimų pirmas tomas greičiau primena kito buvusio socialisto Mykolo Biržiškos knygą "Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose" (išleistą 1938 m.), negu Sruogos "Milžino paunksmę." čia, kaip ir Biržiškos atsiminimuose,   jis   ras   daug  pilkų didvyrių, daug gyvenimo smulkmenų, bet neras to didingo Jurgio Bielinio vaizdo, kurį jis buvo susidaręs iš vadovėlių ir legendų.

K. Bielinis yra vienas lietuviškosios socialdemokratijos vadų, prisijungęs prie jos dar savo jaunystės metais ir likęs jai ištikimas ligi šios dienos. Nors jo teoretinis pasiruošimas, kaip matytis ir iš šių atsiminimų, nebuvo didelis, tačiau praktinė socialdemokratinė veikla suformavo labai ryškias jo pažiūras į žmogų ir į gyvenimą. Nuo pat pirmo puslapio junti, kad čia su tavimi kalbasi ne šiaip sau žmogus, kuris stebi gyvenimą ir kritiškai ar ironiškai žiūri į įvairius jo reiškinius bei veikėjus, bet tau kalba aiškiai užangažuotas žmogus, kovotojas dėl savo idėjos, rūpestingai atrenkąs gyvenimo faktus, kurie galėtų pasitarnauti tai idėjai. Žodžiu, jis tave nori įtikinti ir pamokyti.

Vienas pirmųjų K.B. atsiminimų skyrių būdingai pavadintas priešų ir draugų vardu. Priešo ir draugo antitezės K.B. labai griežtai laikosi per visą knygą ir jos priedus. Ką Karolis Marksas aptarė gerokai miglotos klasių kovos dėsniu, tą K. B. išreiškia daug paprastesne ir konkretesne priešo ir draugo formule. Jam ne taip svarbu, kokį kas vaidmenį suvaidino aplamai, bet ar jis buvo šiapus ar anapus barikados. Priešų adresu K.B. nevengia paleisti kartais ir šiurkštokų epitetų, kaip "dvikojis šuo", "žiaurusis ponas", "parazitas", "feodalas" ir t.t. Net jeigu toks žmogus būtų kitų akyse ir baisiai daug nusipelnęs, jis jam tų nuopelnų nenori pripažinti, jeigu tas žmogus nėra atsistojęs draugo pozicijoje. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie vysk. M. Valančiaus blaivinimo akciją, K.B. rašo: "Bet kovodamas su sodiečių baudžiauninkų girtybe, Motiejus Valančius neteisingu keliu nuėjo. Jis pirmoj eilėj privalėjo viešai smerkti dvaruose sėdinčius cavanaudžius už jų luominį egoizmą, nevaržomai gaminusius alkoholį, demoralizavusius žmones ir naikinusius plačiosioms masėms reikalingus brangius duoninius javus ir maisto produktus" (386p.). Arba kalbėdamas apie Rietavo grafą Iri-nėjų Oginskį, K.B. nors ir pripažįsta, kad jis turėjo nuopelnų valstiečių gyvenimo pagerinimui, kad jis žvėriškai su žmonėmis nesielgė, bet jis visvien tebuvo balta varna juodų varnų būryje, ir kad "šis tik iš vardo lietuviškas bajoras lietuvių tautai nieko nedavė" (405-406 p.), žinoma, objektyvus Lietuvos XIX a. istorijos tyrinėtojas nei su vienu tų K.B. teigimų nesutiks.

Bet K.E. žmones ir įvykius matuoja savo socialistiniu mastu ir norėtų, kad Valančius ir Oginskis galvotų socialistiškai, nors tuo metu Lietuvoje dar apie socializmą niekas beveik ir žinote nežinojo.

Antra, jei taip galima pasakyti, K.B. socialistinės filosofijos tezė, tai masės primatas prieš individą. Vienoje savo atsiminimų vietoje jis prisipažįsta: "Man visuomet imponuodavo organizuoti susiklausę ir suderintų veiksmų žmonės, nes tame reiškėsi jų jėga" (204 p.). Bet ir šiuo atveju K.B. aiškiai skiria draugų ir priešų masę. Jam, pavyzdžiui, nepatinka drausmingai žygiuojanti caro kariuomenė Rygos gatvėmis, a:ba gražiai giedanti minia bažnyčioje. Bet jam baisiai patinka streikuojančių darbinikų minia, žodžiu, visuomet jis turi atskirą matą draugams ir priešams matuoti. Skaitytojas ir būsimasis istorikas tai turi būtinai turėti galvoje, skaitydamas ir   naudodamasis   K.B.   atiminimais.

Pagaliau, dar viena mintis nejučiomis skverbiasi į galvą, skaitant K.B. atsiminimus. Sakau, nejučiomis, nes K.B.     nėra jos griežčiau formulavęs. K.B., kaip ir kitiems socialistine, arba net ir kokia kita idėja giliai persiėmusiems žmonėms (moderniškai sakant, užsiangažavusiems žmonėms), psichologiškai būdinga tolimo, o ne artimo meile, meile tam, ko dar gyvenime nėra, bet kas eventualiai galėtų būti įgyvendinta, jei jų atstovaujama idėja laimėtų. Kadangi kol kas gyvenime jie temato daugiausia savo idėjos priešus, iš čia ir jų aplamai neigiamas nusistatymas esamos padėties ir esamų žmonių atžvilgiu. Ypač jų neapykantos susilaukia visi tie, ant kurių pečių tariamai laikosi esama santvarka. Ir tos kategorijos žmonių sąvoką jie labai išplečia. Šiuo atveju K.Bieliniui ne tik okupacinė rusų valdžia yra "šlykšti" ir šlykštesnės negalima įsivaizduoti, bet ir visa biurokratija, dvasininkai, dvarininkai, kuriuos kažkodėl jis vadina feodalais, lyg, rodos, tas geras ir garbingas žodis būtų kažkoks keiksmažodis. Užkliūva jam ir tie nieku dėti valsčiaus viršaičiai. Tiesa, jis bando juos teisinti netikusios santvarkos sąskaita. "Kuo jie kalti, kad tokios buvo sąlygos ir tokia tvarka, kuo kaltas žmogus, kad jo širdy lindi ambicijos, pasipelnijimo ir įvairių kitokių troškimų kirminas?" (169-170 p.). Idealistai, socialisto nuomone, yra tik tie, kurie pasiryžę sugriauti esamą santvarką, žinoma, objektyvus ir idėjiškai neužangažuotas žmogus tuojau paklaus: O atsiradę pareigūnų vietose ar jie nesielgtu panašiai, ar ir jų negraužtų ambicijos, pasipelnijimo ir kitokių blogybių kirminas? Ligšiolinė istorinė patirtis rodo, kad, deja, kaip tik panašiai ir atsitinka.

Truputį keistokai skamba kai kurios K.B. atsiminimų vietos, kuriose jis su didžiausia simpatija kalba apie vežiko Tenovskio palšį ( 182-183 p.), apie gyvulius, varomus iš Skaist-kalnės į Rygą (299-300 p.), bei apie N. Lietuvos bekonus, kai tas vietas palygini su neapykanta nors ir caro valdininkams arba nieku dėtiems "feodalams".

Apriorinis nusistatymas, kad tam tikra klasė ar luomas žmonių yra blogas, yra lygiai klaidingas, kaip ir apriorinis nusistatymas, kad tam tikra rasė ar tauta yra bloga. Neapykanta yra pavojingas, nors kartais ir labai efektyvus ginklas. Man atrodo, kad nežiūrint daug gero, ką atnešė žmonijai marksistinis socializmas, vienos blogybės jam negalima dovanoti, tai būtent, kad jis pasėjo nemaža neapykantos sėklos tarp klasių ir tarp žmonių.

Be abejo, spaudos draudimo laikotarpis ir pati caristinė Lietuvos okupacija buvo be galo tamsus ir barbariškas laikotarpis ne tik Lietuvos, bet ir aplamai žmonijos istorijoje. Suprantama, kad iš K.B., kuris pats ir kurio tėvas skaudžiai nuo tos okupacijos kentėjo, sunku laukti jos adresu švelnesnio žodžio. Tačiau būtų taip pat klaidinga manyti, kad tik revoliucininkai sielojosi žmonių gerove, kad valdžiai toji gerovė visiškai nerūpėjo. Man atrodo, pavyzdžiui, vargu galima sutikti su K.B. Stolypino žemės reformos interpretacija, kad tik dėl to, kad obščina, arba bendruomeninis žemės valdymas, atsidavęs socializmu ir kad tik dėl to ji norėta panaikinti, kaip pavojinga "feodalams" (233 p.) Iš tikrųjų Stolypino reforma, turbūt, buvo išaugusi iš naujų kapitalistinio ūkio sąlygų. Jeigu ji būtų pasisekusi, būtų atimtas ginklas iš socialistų ir bolševikų rankų, kurie tik už tai jos taip smarkiai ir neapkentė.

Kalbant aplamai apie K.B. atsiminimų pirmą tomą, reikia pasakyti, kad dabartinis skaitytojas, kaip ir ateities istorikas, juose ras daug įdomios medžiagos spaudos draudimo laikotarpiui pažinti. Jis juose ras nemaža medžiagos ir lietuvių politinės sąmonės gaivalėjimui, ypač socialistinės idėjos plėtrai Lietuvoje, žinoma, ir šiuo atveju jis galės daugiau pasitikėti pačiais faktais negu iš jų daromomis išvadomis. Pavyzdžiui, pats faktas, kad vysk. M. Valančius patikėjo Jurgiui Bieliniui 3000 rublių knygų platinimui ir spausdinimui Tilžėje yra įdomus (nors ne K.B. pirmą kartą iškeltas), bet jo išvada, kad dėl to reiktų manyti, jog "vyskupo prelatai ir patikimiausi kunigai laikė save lenkais ir prie lietuviško, atseit, pagoniško reikalo nenorėjo prisidėti" (287 p.), vargu yra teisinga. Juk ar tas reikalas jau buvo toks pagoniškas? Vargu taip pat galima sutikti, kad kilus rusų-japonų karui "vienintelė Lietuvos socialistų partija (LSDP) teisingai suprato, kas darytina caro valdžiai įsivėlus į karą"   (369 p.).

Pabaigai norėtųsi vieną žodį pasakyti dėl stiliaus ir kalbos. Norėtųsi pareikšti pageidavimą, kad sekančiuose tomuose (2 tomas jau tuoj pasirodo) vietoj dalyvių būtų vartojamas veiksmažodis nors ir netiesioginei kalbai atpasakoti. Dalyvis yra perdaug archajinė forma, ir jos   reiktų   kur   galima  vengti.

Lauksime sekančių K. Bielinio atsiminimų tomų. Reikia tikėtis, kad Amerikos Lietuvių Socialdemokratų Sąjungos Literatūros Fondas sugebės ir sekančius tomus taip gražiai ir skoningai išleisti.
Kipras Bielinis. Dienojant; spaudos draudimo laikų atsiminimai, New Yorkas, 1958 m. 464 p.
V. Trumpa

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai