Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MILAŠIAUS KŪRYBA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė D R. J. GRINIUS   
Prieš dvidešimtį metų, 1939 m. kovo mėn. 2 d., Fontainebleau miestely, netoli Paryžiaus, mirė Oskaras Vladislovas Milašius. Šito lietuvio patrioto ir prancūzų poeto mirties sukaktis šiemet prancūzų buvo minima Paryžiuje ir kitur ne vieną kartą viešuose susirinkimuose ir žurnaluose. Milašiaus mirties sukakties viešą mi-rėjimą Paryžiuj taip pat suruošė Lietuvos atstovo Prancūzijoj dr. St. Bačkio suorganizuotas komitetas. Šito minėjimo proga buvo išspausdintas net specialus leidinys, kuriame sutelkta apie Milašių gana įdomios medžiagos. Tik grynai lietuviškoj visuomenėj ši Milašiaus mirties sukaktis nerado didesnio aido. Man neteko pastebėti, kad šią sukaktį būtų plačiau minėję platesni lietuvių sambūriai Europoje ar Amerikoje. Gal dvidešimties metų sukaktis lietuviams atrodė per menkas laiko tarpas, o gal jau žmonės spėjo užmiršti, kad toks neeilinis žmogus gyveno ir nusipelnė Lietuvai ir Prancūzijai. Tačiau tai nekliudo mums prisiminti šį žymų  asmenį  ir jo  kūrybą.

Kalbėti apie Milašių nėra lengva. Pirmiausia, jis mūsų mažai pažįstamas. Visi Milašiaus kūriniai yra parašyti prancūziškai, o lietuviškai tėra išverstų tik keliolika eilėraščių ir jo misterija "Miguel Manara". Tiesa, apie Milašių lietuviai jau yra parašę keturias disertacijas, tačiau dvi jų neišspausdintos, o dvi menkai paplitusios lietuviuose. Antra sunkenybė kalbėti apie Milašių trumpai yra man subjektyvinė, nes per trisdešimtį metų nuo mano disertacijos apie Milašių man yra tekę keletą kartų viešai pasisakyti. Todėl yra sunku surasti naują įdomų jo kūrybos aspektą, apie kurį nebūtų buvę rašyta. Trečia, kalbant ir rašant apie Milašiaus poeziją, man atrodo, būtina paliesti ir jo asmenį, nes reto poeto kūryba tėra taip glaudžiai susijusi su asmens egzistencine kova, kaip Milašiaus. Be abejo, kalbėti apie jo asmenį nėra esminė sunkenybė, bet tai verčia visą straipsnį schematinti.

Kalbant apie Milašių, nevienam lietuviui kyla klausimas, ar Milašius tikrai buvo lietuvis, ar nepadarome mes jį lietuviu dirbtinai pasididžiuoti. Šis klausimas kyla todėl, kad mes šiandien lietuvybę suprantame per siaurai. Dabar mes žiūrime ne tiek asmeninio apsisprendimo tautybės atžvilgiu, bet lietuviško kraujo ir lietuvių kalbos mokėjimo, t.y. dalykų, kurie priklauso daugiau nuo aplinkos, negu nuo asmens apsisprendimo. Mes žinome, kad Milašius rašė prancūziškai, lietuvių kalbos mažai temokėjo ir etnografinėj Lietuvoj tebuvo svečias. Taigi, nacionalistiškai galvojant, — menkas jis lietuvis.

Tačiau ne taip į save žiūrėjo Milašius. Jis pirmiausia jautėsi palikuonis tos Lietuvos, kurioj tautybę apspręsdavo ne kalba ar kraujas, bet priklausymas Lietuvos valstybei, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai. Jis buvo gimęs Čere-jos dvare, Gudijoj, kuri kadaise priklausė istorinei Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai. Jis žinojo, kad jo senoliai (didikai) buvo kilę iš etnografinės Lietuvos (nuo Babtų ir Labūnavos), o jo senelis Arturas Milašius, 1831 metų sukilime kovodamas prieš rusus, buvo sunkiai sužeistas (neteko vienos kojos). Poeto tėvas Vladislovas Milašius sūnui nekartą buvo sakęs, kad Milašiai lietuviai — lietuviai pirmiausia tokia prasme, kokia kadaise buvo Adomas Mickevičius. Bet Milašius buvo lietuviškesnis už Mickevičių, kuris lietuvių kalbos mažai temokėjo, apie Lietuvą rašė lenkiškai ir dirbo Lenkijai. Tuo tarpu Milašius, kad ir mokėjo ienkiškai, bet apie Lietuvą rašė prancūziškai, dirbo Lietuvai, kaip pirmasis oficialusis Lietuvos atstovas Prancūzijoj, ir pats skelbėsi esąs lietuvis, apsisprendęs už Lietuvą dėl savo šeimos tradicijų ir dėl pareigos jausmo ginti savo skriaudžiamą senolių žemę. Mano nuomone, šitoks asmeninis apsisprendimas yra vertingesnis negu biologinis (kraujo) momentas.

Be abejo, Milašiaus raštų kalba — prancūzų kalba — neleidžia jo įtraukti į lietuvių literatūrą, ir šito mums gaila. Tačiau jo prancūziški raštai laimi simpatijų Lietuvai Prancūzijoj. Be jo raštų Lietuvos vardas dabartinėj Prancūzijoj   būtų   mažiau   žinomas.

Milašiaus kilmė — jo priklausymas senajai Lietuvos aristokratijai — nėra bereikšmis poeto asmeniniam gyvenimui ir jo kūrybai. Sena aristokratinė kilmė Milašiui neleido sutapti su demokratine nacionalistine Prancūzija, nors ją poetas tikrai mylėjo. Pusiau rytietis savo kilme, Milašius negalėjo tapti iš esmės vakarietiškos, racionalistinės Prancūzijos vaiku. Jis buvo ir liko dviejų pasaulių žmogus. Tai didino
 

ELEONORA  MARČIULIONIENĖ   ANGELAS  (Keramika)
 
Milašiaus vidinį dvilypumą, tai skatino jį ais-tringiau j ieškoti sau vietos pasauly arba atsparos taško savo žmogiškajai egzistencijai, tai stiprino vienišumo jausmą, kuris taip galingai aidi visoje Milašiaus kūryboje. Tiesa, vienatvės ženklu yra pažymėtas kiekvienas asmuo, kuris stengiasi prasmingai gyventi. Bet Milašiaus gyvenimo aplinkybės buvo taip susidėjusios, kad jis jautėsi ypatingai vienišas.

Iš prigimties jautrus ir svajingas, vaikystėj o jis nepatyrė tėvų meilės. Senatvės slenkstyje — "Rugsėjo simfonijoj" — jis galės pasakyti:
Mąsčiau tave, vienatve, —aš mąsčiau  tave,
apleistąją...
Nes niekada, Žindyve, aš nesu turėjęs motinos nė tėvo,
Ir pastogėj  bastės pamišimas su šalčiu.

Jis augo vienišas su aukle dideliuose ir apleistuose Čerejos soduose. Dvylikes metų Milašius buvo išrautas iš Gudijos dvaro parkų ir persodintas į Paryžių, į licėjaus internatą. Kai čia, bebręsdamas, pradėjo klausti savo gyvenimo prasmės, jis pasijuto atsidūręs ties tuštuma, ties nieku, ties nebūtimi, nes jis buvo be krikščioniškos religijos, be kurios derybių —   meilės ir vilties, — vienatvė sunkiai nugalima. Joj atramos jis neturėjo nuo pat vaikystės, nes jo motina buvo indiferente, o tėvas — kovingas ateistas. Tik dešimties metų Oskaras buvo pakrikštytas, o paskui trumpai paruoštas pirmajai komunijai. Tai buvo Visas jo religinis auklėjimas. Vėliau Prancūzijos mokyklose mokslas taip pat buvo priešingas religijai, nes XIX amž. pabaigoje Paryžiaus šviesuomenėje klestėjo liberalizmas, racionalizmas, pozityvizmas, socializmas. Tai buvo pasaulėžiūros srovės, priešingos svajingo vaiko bei jaunuolio prigimčiai. Žemės pagundų džiaugsmai su moters trauka, tokie stiprūs ir viliojantys Paryžiuje, jauno Milašiaus taip pat nepatenkino. Apsvaigimo ar išsiblaškymo momentui užgesus, jis jautė dar didesnę vienatvę negu pirmiau — vienatvę, tuštumą, beprasmybę. Ir vėliau, kai jaunystės audros ir kovos pradėjo aptilti, Milašių atskyrė nuo žmonių skaudi veidą bjaurojanti liga: vilkligė — lupus — nosies džiova, kuri buvo gydoma chirurginėmis operacijomis. Šitaip ir liko Milašius vienišas keleivis, išvažinėjęs skersai išilgai visą Europą, ilgai rymojęs prie didžių poetų, filosofų ir teosofų mistikos veikalų, bet ilgiausiai klausęsis savo vienišos širdies, kuroje likimas išbraižė idealaus džiaugsmo ir realios nelaimės simbolį.
Tegu tą nuotaiką, vienatvės tarp idealių troškimų ir skurdžios tikrovės, perduoda paties poeto vaizdai, nors ir ne tais žodžiais. Štai "Rugsėjo simfonijos" antroji dalis.

Vienatve, mano motina, atpasakok man mano
būtį!  Štai
Be kryžiaus siena, stalas ir knyga
Užvožta! Jei seniai laukta, negalima svajonė
Pabelstų man į langą, lyg zylelė suledėjusia
širdim,
Ar kas pakiltų ir duris pravertų?
Lyg to medėjo, niūkiame raiste
susivėlavusio,
Jaunystės paskutinis riksmas  leipsta ir jau miršta: krisdamas pastaras lapelis
Nugąsdina  bežadę  girių  širdį.

Kas   tu   esi,   nuliūdusi   širdie?   Miegūstas
kambarys,
Kuriam,   alkūnėmis    ant    knygų   užverstų
parymęs,
Sūnus Palaidūnas klausosi, kaip zirzia mėlyna
vaikystės musė?
Ar gal esi tu atminimų veidrodis?
Ar kapas gal, kurį vagis sutrikdė?
Į tolį vakaro atodūsių lydėtieji, o laimingieji,
jūs auksavarsiai debesys,
Laivai dailieji, angelų prikrauti manos!
Ar tai tiesa, kad niekas, niekas jau nemylite
manęs,
Kad   niekados,   o   niekad   jūsų   neregėsiu
kūdikystės krištole?
Kad jūsų sielvartai,  balsai  ir  mano  meilė,
Kad visa tai tebuvo širšės suzvembimas vėjuos,
Tiktai ant grabo takštelėjus ašara,
Tik grynas melas, tik širdies manos plaukimas, nugirstas sapnuos?
Aš prieš senatvės nebylų ledyną rymau
vienišas!
Aš rymau  vienišas  su  savo  vardo  aidesiu!
Nelyginant dvi sesers, susitaikiusios nelaimėj,
Šiurpi diena su šiurpulinga naktimi, užkopusios į miego tiltą, moja ženklą!
Ir  tartum   ežero   klaikaus   gelmėj   skursnus
akmuo,
Kadaise   nusviestas   gražaus   ir   atšiauraus
vaikučio,
Taip atminimų miegančiam dumble, liūdnių
liūdniausioje širdy
Apsunkus mano meilė miegti.


Antras, labai ryškus bruožas Milašiaus gyvenime yra vidinė įtampa, kuri kyla, besistengiant nugalėti vienatvę ir vidaus dualizmą, kurį jaučia kiekvienas žmogus. Tačiau tas dualizmas ypač ryškus Milašiaus gyvenime. Iš prigimties jautrus ir svajingas, Milašius nuo pat vaikystės ilgėjosi tobulos meilės, būties pilnatvės ir prasmės. Tačiau nuo tos pat vaikystės gyvenimo tikrovė brutaliai triuškino idealių siekimų svajones. Vaikas jis nepažino šiltos tėvų meilės, nes tėvas buvo staigus ir brutalus, o motina nuolat užimta įvairiais reikalais. Jaunuolis Paryžiuje (ir vėliau) tikėjosi idealios meilės patirti iš moterų, tačiau jų meilė, kūniška meilė tik didino nusivylimą, tik gilino plyšį tarp idealių troškimų ir gyvenimo menkystės.

Tai, ką materialistinė ir pozityvistinė filosofija piršo, kaip pačią prasmingiausią tikrovę, Milašiui atrodė, kaip apgaulinga menkystė. Kad Dievas ir religija galėtų tą žmogišką menkystę perkeisti ir suteikti jai prasmės, Milašius netikėjo. Todėl, kai jis pamėgino savo sielą išreikšti poezijoj, tas dualizmas didele įtampa išsiliejo joje. Idealieji troškimai čia susikristalizavo apie vaikystės prisiminimus su plačiais ir slaptingais Čerejos sodais, kuriuose 4 metų vaikas buvo įsimylėjęs tik dvejais metais už save vyresnę mergytę. Nors vaikystės namas jam atrodė tamsus ir šaltas, bet kadangi tai buvo vaikystės aplinka, atsiminimuose tai įgavo idealios svajonės spalvų. Taigi, jo vaikystė vaizduotėje tapo poeto rojum, bet prarastuoju rojum, į kurį negalima sugrįžti, nes laikas uždarė visus vartus į praeitį. Todėl ir vaikystės motyvas per visą Milašiaus kūrybą galingai aidi, kaip prarastojo rojaus motyvas, lydimas didžiulės nostalgijos ir melancholijos. Poetas grįžta į vaikystės dienas, į medžių pavėsius, į šaltą ir tamsų namą, į savo knygas, į savo žaidimų mylimąją draugę, bet tik mintimis ir svajonėmis, nes prarastasis rojus laiko durų buvo uždarytas šiai realybės dienai, kurioj slankioja menkystė ir nuobodis, šlykštumas ir beprasmybė.

Šalia vaikystės, poeto Milašiaus idealieji troškimai susikristalizavo taip pat apie meilę ir moterį. Jis ilgėjosi meilės tyros, skaisčios, pasiaukojančios ir taurinančios, absoliučios, užpildančios bet kokią tuštumą. Bet kur rasti tokią meilę ir tokią sužadėtinę, kai gyvenime per moterį ateinanti meilė — tik aitrus kraujo sukilimas, tik donžuaniškas siautimas, nusivylimas, kančia, sudužimas. Bet dėl to Milašius nenustoja siekti meilės, jos ilgėtis, svajoti apie idealią moterį. "Tai kas, kad tu būtum nereali arba net viena tų, kurių niekad nebuvo? Ar dėl to mano vienatvė su mylimais sodais būtų mažiau žavi, ar mažiau gražus tavasis ruduo su degančiais lapais?" (L'Irrėelle) Todėl Milašius dainuoja apie įsivaizduotas mylimąsias su keistais muzikaliais vardais: Celiane, Lalie, Lilia. Jis svajoja apie nepažįstamą tolimąją, kuri gal nuramins jo širdį. Jis dainuoja apie meilę, kuri būtų mažiau, kaip angelo, ir daugiau kaip gėlės. Jam ypač liūdesį kelia legendarinė Egipto Tebų princesė Karomama, kurios statulėlę jis matė Luvro muziejuje.

Tačiau dėl svajingos meilės, kaip ir dėl dingusios vaikystės, galima liūdėti, bet tai negali atstoti gyvenimo tikrovės, negali duoti jokios prasmingos atramos žmogiškai egzistencijai, kaip jos negali duoti nė donžuaniškos avantiūros, kurios Milašiaus poezijoj turi nemenkos vietos. Todėl kasdieninį žmogaus gyvenimą jaunasis Milašius vaizduojasi, kaip beždžionės šokį — beždžionės susenusios, epileptiškos, šašuotos, kuri, bjauriam rudens lietui lyjant, pagal išklerusios katarinkos garsus šoka gal paskutinį beždžionišką šokį.

Dėl idealių siekimų negalimybės ir dėl kasdieninės tikrovės beprasmybės, jo paties asmeninis gyvenimas Milašiui visas juodas:
"Mano gyvenimas yra paskutinė nemiga ligonio, kuris teturi tik vieną draugą — brėkštančios dienos blyškią našlaitę". "Mano gyvenimas yra nuogas, be minties langas raupsuotoj, suklerusioj landynėj, susigraužimo prieglobsty, anoj gelmėj juodo priemiesčio, kurio negalima praeiti nesušnabždėjus mirusio ar dingusio (žmogaus) vargingo vardo". Jaunas Milašius net drįsta pasakyti, kad jis esąs labiau miręs negu visi mirusieji Lofoteno kapinėse.

Todėl nenuostabu, kad šitokį neprasmingą savo gyvenimą galvoja sava ranka užbaigti. Ir iš tikro vieną kartą, po aštraus kivirčo su savo ekscentrišku tėvu, Milašius kėsinosi nusižudyti.

Po tėvo mirties (1904) paveldėjęs didelius turtus, O. Milašius pradeda savo europines keliones ir drauge laisvas literatūrines, filosofines, teosofines, mistines, kabalistines studijas. Jų ir drauge moters traukos įtakoje jis pradeda išsivaduoti iš savo tragiškojo nihilizmo. Jam pradeda aiškėti, kad gilesnio pažinimo sąlyga ir būties pradas yra meilė — Meilė, — kuri kuria ir palaiko visus daiktus ir visas gyvas bei sąmoningas būtybes. Meilės pradas, įsikūnijęs medžiagoje, apsireiškia grožiu, o žmogaus sieloje — meilės jausmu. Dabar Milašiui atsiskleidžia ir moters vaidmens prasmė. Joje meilės pradas apsireiškiąs grožiu, o per jos meilę labiausiai sueinama į kontaktą su universaline meile — visa Būtimi. Tiesa, kūniška meilė moteriai baigiasi nusivylimu ir sudužimu, tačiau šis sudužimas paliekąs nedūžtančios, nepraeinančios, absoliutinės meilės ilgesį. Taigi, moters meilė įvedanti į universalinę meilę ir į Dievo meilę. Todėl ir Don Žuano istorija nėra tik siautimo nuotykiai, bet drauge klaidžiojimai, absoliutinės meilės pasiilgus, nors Don Žuanas to ir nenumano. Ir kada Milašius sužino, kad Ispanijoj buvo ne legendarinis Don Žuanas, kuris už nuodėmes buvo nutrenktas į pragarą, bet istorinis tikras palaidūnas — Miguel Manara, kuris per mylimą moterį atsivertė ir tapo garsiu atgailautoju, Milašius juo susižavi ir rašo to tikrojo, istoriškojo Don Žuano — Miguel Manaras misteriją.

Joj jis vaizduoja, kaip Miguel Manara po daugelio moterų suvedžiojimų pajunta savy beprasmišką tuštumą, lyg pelenų skonį, kaip draugo paskatintas susipažįsta su jauna, skaisčia ir religinga Girolama de Mendoza, ją įsimyli ir veda. Jai mirus, Miguel Manara pamato, kad jo sielą begali patenkinti tik Dievo meilė, nes tik Dievas tėra nenykstanti absoliutinė meilė. Įstojęs į vienuolyną, Miguel Manara atsiduoda atgailai ir artimo meilės darbams, pasiekia tokio tobulumo ir Dievo malonės, kad gali pagy-
 

POVILAS   KAUPAS   KALNŲ  PEISAŽAS  (Aliejus)
 
dyti paralitiką, kai šis viešai išpažįsta, kad Dievas yra Meilė. Miršta Miguel senas, vieną rytą beeidamas į kasdieninius artimo meilės darbus. Meilės nuodėmę ir atgailą Milašius dar vaizduoja Mephibosetho misterijoj. Tai karaliaus Dovydo ir Betsabejos atvejis.

Taigi, "Miguel Manaros" ir "Mephibosetho" misterijomis, parašytomis 1911-1913 m., Milašius pasirodo jau krikščionis, kuriam tik krikščionių Dievas tėra Meilė. Tačiau svarbiausiu lemiančiu momentu savo gyvenime O. Milašius laikė 1914 m. gruodžio 15 d., kai vėlų vakarą po Šventraščio skyrelio paskaitymo pergyveno dvasinę viziją. Joje jis regėjo dvasinę saulę, kaip absoliučiai tikrą Būtį, jausdamas savo atramą joje, o materialų pasaulį erdvėj ir laike, kaip reliatyvybę. Prisimindamas šitą momentą, kada didžioji Būties paslaptis staiga sušvito, Milašius rašo: "Aš ragavau šventą ramybę. Mano galvoj nebebuvo nė lašelio neramybės nė skausmo. Aš buvau kunigas pagal Melchizedeko tvarką".

Nuo šito momento juodas nihilistas, kuris anksčiau sakėsi pavargęs nuo "Būti arba nebūti", dabar jaučiasi savo egzistencinę kovą laimėjęs. Jis dibar bežino tik meilės Dievą. Jam lenkiasi, Jį garbina, Jam meldžiasi ir į Jį norėtų nurodyti kelią kitiems, nors ir neturi daug vilties, kad išdidaus proto žmonės jį suprastų. Todėl savo mistiškai egzegetinius raštus Milašius skiria tiems, kurie moka melstis. "Aš tesikreipiu tik į tuos protus, sako Milašius, kurie pripažįsta maldą kaip pirmučiausią visų žmogaus pareigų. Augščiausios dorybės — artimo meilė, skaistybė, auka, mokslas, net Tėvo meilė, — tebus užskaitytos tik toms dvasioms, kurios pačios iš savęs nusižeminimą maldoje pripažino absoliutine būtinybe."

Šita palaipsniška Milašiaus pasaulėžiūros evoliucija — nuo piktažodžiaujančio donžuaniško nihilizmo iki nusižeminimo maldoje prieš Msilės Dievą—yra ne tik atsispindėjusi Milašiaus poezijoj, bet beveik visa jo poezija, išskyrus jaunystės silpnesnius eilėraščius, yra tos evoliucijos išraiška. Juo labiau Milašius artėjo į krikščionių Dievą — Meilę, juo Milašiaus poezijoj labiau nyko pesimistinis nihilizmas, užleisdamas vietą viltingiems ir aistringiems tei
 
gimams. Nuo to momento, kai jis miglotai pradeda nujausti, kad visos būties pagrinde glūdi Meilė, Milašius parašo pačius įdomiausius ir giliausius kūrinius, vistiek, ar tai būtų misterijos, ar lyrinė poezija (tiesą pasakius, ir jo misterijos yra lyrinės).
Kadangi ta pasaulėžiūrinė evoliucija Milašiui nebuvo teorinė problema, bet jo viso asmeninio likimo dėl "Būti ar nebūti" problema, todėl beveik visa jo poezija, išskyrus jaunystės silpnesniuosius kūrinėlius, yra egzistencinė pro-blematinė poezija. Tai ne forminio žaismo, bet didelės rimties poezija. Ir išpažindamas universalinę meilę ir pats verždamasis į visokios Meilės šaltinį, Milašius savo poezijoj dažnai pasilieka liūdnas, nes jis pasilieka su žmogiška silpnybe, su senstančiu savo kūnu, kuris nenori nei senti, nei mirti; pasilieka vienišas, žmonių nesuprastas, tuštybės ir menkystės pasaulio apsuptas. Tačiau ir pro skurdžius nykimo vaizdus beveik nuolat galima jausti būties teigimą ir meilę net varganai kasdienybei. Bet meile ir visuotiniu teigimu iš visų kūrinių labiausiai išsiskiria "Nihumin" — suraminimo žodžių psalmė — parašyta tikriausiai tuoj po dvasinės saulės vizijos. "Nihumin", be kito ko, sutinkame esminius Milašiaus pasaulėžiūros ir jo egzistencijos  momentus.  Štai  viena  ištrauka:
Garbė tau, garbė tau, kurs verksmuos gimei
Kaip  Amen  ir  kurs   mirsi   užmaršty   ties
meilės šventykla
Ar išdidumo rūmais, tavo rankų darbu!
Tuojau, rytoj, brolau, galėsiu su tavim bylot
nerausdamas,
Akis į akį — taip, kaip kalba vyrai,
Nes aš, ir aš pasidarysiu namą —
Galingą, erdvų, ramų, tartum moteris,
Kai sėdi po žieduota obelim vaikų būry.

Atversiu ligi galo  saulės,  vėjų angelams
Nudžiugusios bažnyčios langus.
Ir ten pašvęstu aš Teigimo duoną,
Tą  amžinąjį  taip,  kuris  skaisčiųjįį   burnose
Tur skonį ir ugnies, ir kviečio, ir vandens.
Ir  kai šlykštumas  ims  kalbėti:  ne! Ir kai mirtis ir moteriškė rykaus: ne!  
Brolau, mes sveikinsim gyvenimu apsvaigusias
erdves
Ir Karžygių išmoktas žodis —
Visuotinasis Taip — iš mūsų lūpų suskambės.


POVILAS   KAUPAS   GĖLĖS  (Aliejus)

Suradęs savo egzistencijos prasmę ir vietą, Milašius poezijos mažai berašė ir daugiau atsidėjo  savo vizijos  aiškinimui,   Šventraščio  egzegetiniams svarstymams, nevengdamas pasinaudoti kabalistais ir teosofų kai kuriomis patirtimis. Vertė ir lietuvių pasakas bei dainas.

Milašius domėjosi naujojo pasaulio socialiniais pakeitimais ir mokslų laimėjimais. Kad ir senosios aristokratijos palikuonis, jis neneigė nei demokratijos, nei kitokių moderninio gyvenimo reiškinių, tačiau visa vertino kritiškai. Pvz., tiksliuosius mokslus vadindavo akla ar bergždžia moterimi, palyginus su Dieviškojo Apreiškimo raštais ir Kat. Bažnyčios mokslu. Ir paskutiniaisiais savo gyvenimo metais žmonijos ateitį mėgino atskleisti iš Šventraščio, bet ne iš žmogiškosios išminties.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai