Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Stasys Šalkauskis lietuvių tautinės misijos raidoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Brazaitis   
1. Žmonės ir tautos su ambicija. — Ameri-
koje įprasta apie žmogų teirautis: kokia yra jo
"ambicija"? Europiečiui ambicija reiškia daugiau
neigiamą žymę — puikybę, išdidumą. Amerikiečiui
tai reiškia asmens siekimą, tikslą, užsiangažavimą
— būti prezidentu ar biznierium, Nobelio laureatu ar pilietinių teisių kovotoju ar pagaliau — hippy.
Ambicija, taip suprantama, turi praktinės žmogui reikšmės —priverčia jį įtempti visas jėgas; pasyvus laukimas virsta dinamišku veržlumu. Ir Amerikoje daugybė žmonių tokiu keliu virto savo likimo kalviais, ne likimo žaislais.
Taip suprantama ambicija turi reikšmės ir tautom. Tautos yra ne kas kita kaip tų pačių žmonių kolektyvas. Kolektyvas gali būti pasyvus, palaidas ir net pakrikęs. Bet kai tarp kolektyvo narių atsiranda bendras siekimas, jis virsta didele dinamiška jėga. Toks tautų siekimas, veržimasis į tam tikrą ateities viziją vadinamas tautine misija, tautiniu pašaukimu.

2. Ar lietuvių tauta savo misiją jautė? Ar
buvo, kas jai tautinę misiją rodė ir skatino ją
vykdyti?
Dėmesį nukreipiame į du laikotarpius. Vienas
— tautinis atgimimas, t. y. iki nepriklausomos Lietuvos. Šiame laikotarpyje Jonas Basanavičius tarė tautinės misijos žodžius. Pirmo "Aušros" nr.
1883 m. "Prakalboje" rašė: "Juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudotis".

Tie žodžiai buvo nauji lietuviam. Lig tol jie iš šalies girdėjo, kad lietuviai tesą kaimiečių masės, savo kultūros neturį ir negalį turėti; kad jų likimas — ištirpti tarp kaimynų — rusų, lenkų, vokiečių. Basanavičiaus žodžiai reiškė užsimojimą sulaikyti lietuvius nuo savęs žeminimo, nuo menkavertiškumo ir pažadinti jų ambicijas — laikyti save su kaimynais lygiaverčiais, siekti tų teisių, kuriom naudojasi kaimynai. Tai tautinės lygybės idealas, į kurį turėjo lietuviai veržtis.

Visas devynioliktojo amžiaus galas ir dvidešimtojo pradžia reiškėsi ta kryptimi. Ta kryptimi reiškėsi Maironio kurstomoji poezija. Ta kryptimi reiškėsi "Varpo" ūkinis, kultūrinis pozityvizmą-Ta kryptimi reiškėsi "Apžvalgos", "Tėvynės sargo" rezistencija prieš pravoslavinimą ir prieš ateizmą.

Tautos didelė dalis buvo paveikta šios tautinės misijos. Beliko tik laiko ir palankių aplinkybių išnaudojimo klausimas, kad tautinės lygybės siekimas virstų dar vienu lygybės siekimu — nepriklausomos valstybės atstatymu. Tai buvo padaryta formaliai 1918 vasario 16 aktu.

Be tautinės misijos, išreikštos anais Basanavičiaus žodžiais, tauta nebūtų buvusi pajėgi atgauti valstybinės nepriklausomybės. Teisingai Basanavičius vadinamas ateities pramatytoju, tautinio atgimimo pranašu.
Antras laikotarpis — nepriklausoma Lietuva. Trejų metų pastangom ir kraujo aukom nepriklausomybės apginta. Tarptautiniais pripažinimais priimta į valstybių šeimą. Ar tuo jau viskas pasiekta?

3. Ar nauja valstybė turėjo prieš akis savo misiją, kurią ji turi atlikti savo viduje ir kitų valstybių tarpe? — To meto geopolitinė padėtis naują valstybę siejo su Vakarų kaimynais, ne su Rytais. Buvo natūralu ir neišvengiama valstybės gyvenimą derinti su vakariniais kaimynais. Aiškiausiai, nors ir labai skausmingai, antrame dešimtmetyje prie vakarinių kaimynų prisiderino ūkis — Lietuva iš tradicinio javų ūkio persiorientavo į gyvulininkystės ir pienininkystės ūkį. Lengvai pasirinko ir valstybinio gyvenimo formą — demokratiją. Taip pat iš Vakarų, iš prancūzų. Žinom betgi, kaip sunkiai sekėsi demokratiją vykdyti. Ji nutrūko su 1926 metų perversmu.

Sunkiausia betgi buvo rasti kelią dvasinėje srityje, kultūrinėje.
Lengva pasakyti, kad ir šioje srity kelias buvo aiškus taip pat į Vakarus. Su Vakarais siejo katalikybė. Lietuvos liaudis buvo katalikiška. Bet intelektualai nebuvo toki. Daugumas intelektualų savo galvojimą ir skonį, sentimentus, papročius, tikėjimus buvo gavę iš Rytų. Kitaip ir būti negalėjo. Įsivaizduokime: dabar Lietuva atgauna laisvę, ir ten vyksta dalis tų lietuvių, kurie čia, Amerikoje, išaugę. Jie, nori ar nenori, nusivežtų ten amerikinę kultūrą. O tada didelė dalis intelektualų grįžo iš Rusijos. Jie atėjo į valstybinį aparatą, aukštąsias mokyklas, teatrą, literatūrą. Jie atėjo su atsivežtom iš Rusijos simpatijom rusų kultūrai, rusų to meto dvasiai. O ta dvasia buvo stipriai paveikta nihilizmo, anarchizmo, ateizmo ar indiferentizmo, internacionalizmo. Tai vis dvasia, kuri laipsniškai vedė į Rusijos sugriuvimą ir bolševikinės tvarkos atėjimą. Ar nuostabu, kad pačioje valstybinio gyvenimo pradžioje (1920) viešame susirinkime tokis V. Krėvė-Mickevičius dėstė, jog Lietuva turi orientuotis į Rusiją. Tai nebuvo simpatijos komunizmui, bet tai buvo simpatijos Rusijai.

Tai srovė, kuri traukė į Rytus. Tuo pat metu kita srovė, mažesnė, traukė į Vakarus. Vakarų srovė reiškėsi per negausius studentus, kurie mokėsi Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Dėmesio vertas buvo Belgijos katalikų universitetas Liuvene. Ten mokėsi būsimieji įtakingi Lietuvos gyvenime kunigai Kuraitis ir Reinys taip pat Šultė, Viskanta). Dar didesnės reikšmės turėjo Šveicarijos katalikų universitetas Friburge. Prieš I pas. karą ten mokėsi kunigai Matulevičius, Būčys, Bielskus, o taip pat Marija Pečkauskaitė, lietuviškasis Foersteris. Karo metu ar tuojau po karo ten buvo kunigai: Česaitis, Daumantas, Mykolaitis, Steponaitis, Tamošaitis. Buvo ir pasauliečių: Bistras, Čepulis, Jucaitis, Leimonas, Raulinaitis, Ruginis, Turauskas. Taip pat moterys: Andziulaitytė (Ruginienė), Ambraziejūtė (Steponaitienė), Petrauskaitė (Krikščiūnienė), Urnežiūtė (Starkienė), Endziulaitytė (Gylienė). Pridėtinas dar iš Amerikos atvykęs Kazys Pakštas. Tai buvo šiltadaržis, kuriame brendo lietuvių intelektualų galvojimas, skonis. Tai buvo didelė intelektualinė jėga Lietuvos kultūriniam gyvenimui. Gana suminėti, kad 1919 ten buvo 22 lietuviai ir netrukus 9 iš jų tapo Lietuvos aukštųjų mokyklų profesoriai, o prie jų prisijungė dar toki šveicarai kaip Alfredas Sennas, Juozas Eretas, suvaidinęs Lietuvos gyvenime talentingiausio organizatoriaus ir dinamintojo rolę.

Jei pasaulėžiūrinėse diskusijose pasakoma apie įtakas iš Maskvos ir Romos, tai Lietuvos reikalui tiksliau būtų kalbėti apie įtakas iš milijoninės Maskvos ir mažučio, vos 130,000 gyventojų turinčio Friburgo.
Jei pradžioje buvo klausimas, ar nauja valstybė turi bendrą kultūrinį veržimąsi — idealą, tai apžvalga rodo lietuvius tuo metu kultūriniu atžvilgiu pakrikusius, be misijos, be idealo.

Tačiau Friburge ėmė reikštis tautinio idealo ieškojimas, ir netrukus jis buvo pasiūlytas. Tas ieškotojas, naujo kelio rodytojas, ateities vizijos kūrėjas buvo Stasys Šalkauskis.

4. Tautinės vizijos kūrėjas. — Friburge St. Šalkauskis pasirodė 1915. Jis buvo jau 31 metu. Jau baigęs 1912 Maskvos universitete teisę. Jau keletą metų dirbęs administracijoje Turkestane. Buvo giliau pažinęs ir įsijautęs intelektualų daugumos pasaulėžiūrines linijas ir taip pat mažumos, kuriai atstovavo Vladimiras Solovjovas.
Naują žmogų Friburge taip apibūdino pro f. J. Eretas: "Iškart jį pastebėjau, nes vien jau savo išvaizda jis visiems krito į akis. Aukštoko ūgio ir liesutis, jis padarė įspūdį trapaus sutvėrimėlio, kurį ir lengviausias vėjelis gali nupūsti. Jo eisena buvo tokia netikra — tiesiog norėjai jį paremti, kad nepavirstų . . . Kiti jo tautiečiai šalia jo atrodė kaip tikri milžinai, kuriuos Dievas grubia ranka buvo nulipdęs. Šie savo išore nustelbdavo tą plonakūnį filosofą, kurio turėjai ieškoti už kitų nugaros. Jis tenai nesislėpė, nes bailus nebuvo; tik nenorėjo prasikišti. Tokio mandagumo žmogaus dar niekad nebuvau sutikęs. Dailiu savo elgesiu jis buvo tikras aristokratas: dvasios aristokratas. Šalkauskis nebuvo etiketo žmogus, nes jo mandagumas plaukė iš pagarbos žmogui, iš meilės artimui . . . Dėl to ir nejučiomis jis tapo siela to ratelio, kuriame jis sukinėjosi" (J. Eretas, Šalkauskis, p. 47).

O K. Pakštas prideda: "Jis buvo labai kultivuotas mistikas, eteriškos sielos žmogus, labai švelnus ir kuklus, susidvasinęs iki smegenų gelmės. — Lithuanijos susirinkimams besibaigiant, jis dažnai būdavo paprašomas truputį pakalbėti kokia nors nuotaikinga tema. Jis kalbėdavo apie draugiškumą, gerumą. Jo kalbos sukeldavo kilnių jausmų, jos visiems dvelkė gėriu, grožiu, jaukumu, nuoširdumu. Ir po 35 metų jaučiu ilgesį tų kukliu dvasiniu puotų šiame suardytame pasaulyje" t. p., p. 48).

Tame rately kaito idealistiniai pasiryžimai paruošti taip, kad, anot Šalkauskio, galėtų "tarnauti šventajam tėvynės darbui". Idealizmas buvo didžioji jėga, variklis tarnauti Lietuvai.

5. Kuria linkme tarnauti? Šalkauskis ir jo artimieji draugai nesirengė leistis į politiką. Jau tada matė, kiek ji nešvari, kada vykdoma nepasiruošusių visuomeniniam darbui žmonių. Jie ryžosi atnaujinti patį žmogų, išauklėti Lietuvoje intelektualinį ir moralinį elitą, kuris galėtų vadovauti tautai. Tad pasiryžo pastatyti, Šalkauskio žodžiais kun. Tumui, "prieš netikusios politikos pakraipą lemtą auklėjimo jėgą. Prie šitos rūšies priklauso ir mano planai apie Lietuvos edukaciją.

Tuo tikslu su filosofija einu ir pedagogikos mokslą" (t. p., p. 55).
Po tų Šalkauskio žodžių tenka patikslinti įprastinį pasakymą, kad Šalkauskis filosofas. Filosofas — taip, bet jo filosofija nebus atitrūkusi nuo laiko ir erdvės į grynų idėjų pasaulį. Jo filosofinis žvilgsnis visada atsirems į dvi plotmes — į idealistinę plotmę ir į faktinę plotmę, tikrovę. Šį jo filosofijos pobūdį tiksliai aptaria vieno jo straipsnio (Židiny) vardas: "Momento reikalai ir principų reikalavimai". Tie momento reikalai tai bus visas poros dešimčių Lietuvos gyvenimas — politika, mokslas, sportas, menas — netgi šokiai. Visus tuos "momento" reiškinius Šalkauskis vertins "principų" šviesoje. Tuo atveju Šalkauskis bus daugiau tautos auklėtojas nei filosofas.
To auklėjimo siekimas — sukurti nauia lietuvi intelektualą, naują politikos, ūkio, kultūros kūrėją Tokios kūrėjo veiklos vaisius bus nauja civilizacija — tokia, kuri rastų sau originalią vietą tarp kitų tautų civilizacijų ir jas papildytų kaip įvairiaspalvį gėlyną naujais žiedais.
Tokiu dvasios pagavimu Šalkauskis su artimais draugais Friburge svajojo, kaip liudija Pakštas. Svajojo tokiais žodžiais:
Ir supinsim iš savo brangios tėvynės gyvą
dainelę,
Ir padarysim iš jos pasigėrėjimą amžiams . . .

6. Kokia bus tos naujos Lietuvos tautinės misijos vizija? — Tą viziją Šalkauskis išdėstė Friburge 1919 parašytoje knygoje "Sur les confins
de deux mondes" — dviejų pasaulių riboje.
Tiedu pasauliai — tai Rytai ir Vakarai. Tarp jų Lietuva. Pagal tą knygą lietuvių tauta pradžioje buvusi Rytų įtakoje; nuo krikščionybės priėmimo prisiėmė ir Vakarų įtaką per lenkus. Ateinąs trečias laikotarpis, kada Rytų ir Vakarų civilizacijos pradus lietuvių tauta gali savyje suderinti sintezės keliu.

Rytų civilizacijoje Šalkauskis matė persvarą dvasios, Vakarų civilizacijoje persvarą technikos; Rytų civilizacijoje persvarą intuicijos ir tikėjimo. Vakarų civilizacijoje persvarą racionalizmo ir organizacijos. Rytų ir Vakarų civilizacijos derinimas ir gilinimas lietuvio charaktery duotų naujos aukštos kultūros giliai humanistinį žmogų — su nauju galvojimu, nauja pasaulėjauta, iš kurios plaukti; jau nauja kūryba. Tai būtų originalus lietuvių indėlis į kultūrinį tautų pasaulį. Jis apsaugotų pačius lietuvius nuo vienašališko pasinešimo į Vakarus ar Rytus.

Rytų - Vakarų dvasios sintezė buvo ta nauja misija, kurią pristatė Šalkauskis tautai. Pristatė minėtoje knygoje. Ją kartojo savo 1921-22 leistame žurnale "Romuvoje" lietuviškai. Ją kartojo ir vėliau 1933 išleistoje knygoje "Lietuvių tauta ir jos ugdymas". "Realizuoti savo civilizacijoje dviejų pasaulių arba tikriau dviejų mūsų pasaulio pusių sintezę — štai aukštasis tautos pašaukimas, štai idealas, vertas didžiausių pastangų, didžiausių aukų" (cit. Į Laisvę 1958 Nr. 15, p. 6).

7. Ar naujos misijos vizija buvo priimta? — Šalkauskis nuo 1920 metų buvo jau Lietuvon Kitais metais išleido minėtą žurnalą "Romuvą . Paskui dar antrą nr. Sustojo, nes nebuvo pasisekimo. Paskui buvo profesorius iki sovietinės okupacijos ir paskutinis nepriklausomo universitet rektorius. Nuo 1927 iki 1930 buvo Ateitininkų Federacijos vadas, L. Katalikų Mokslo Akademijos pirmininkas. O tačiau patenkintas nebuvo.

Pirmiausia jo siūloma misija neprigijo. "Šalkauskio peršama sintezė — vertina Maceina jau B 1958 metų perspektyvos — buvo sutikta gana abejingai ir net priešiškai . . Net ir tie, kurie jam is esmės pritarė, rado, kad kultūrinė sintezė, kaip buvo Šalkauskio siūloma, reikalinga žymiu pakaitų (A. Maceina)" (t. p., p. 6-7).

Blogiau betgi buvo tai, kad tie, kurie atmetė kultūrinės sintezės idėją, jos vietoj nieko kito nepasiūlė. Maceina teisingai pastebėjo: "Kultūrinėm sintezės nepasisekimas jokio naujo kultūrinio idealo nepažadino. Kultūros srityje mes gyvenome pilką kasdieninį gyvenimą, neturėdami patrauklaus centro, aplinkui kurį susitelktų mūsų dėmesys ir mūsų pastangos" (t. p., p. 8).
Būtų per ilga analizuoti priežastis, kodėl Šalkauskio idealas liko be atgarsio. Galima tik pastebėti, kad tie, kurie savo kultūrinę dvasią buvo atsinešę iš Rytų, negalėjo būti patenkinti Šalkauskio matomais Rytų dvasios elementais. Jis matė tuos elementus, kurie labiausiai reiškėsi Solovjovo dvasioje — gilią kontempliaciją, esmės ieškojimą, tikėjimą, kuris persunktų visa žmogaus asmenybę. O tai buvo priešinga tiem elementam, kurie buvo parsinešti iš Rusijos — nihilizmui, ateizmui, internacionalizmui. Tiem, kurie norėjo reikštis su Vakarų dvasia, buvo nepriimtina iš viso, kas siejama su ruso ar lenko vardu, iš kur patirta tiek skriaudų.

8. Ar Šalkauskio sintezės idealas mirė negyvenęs? — Iš dabartinės perspektyvos aš jungiuosi prie Maceinos minties, pareikštos 1958 metais:
Aš ir šiandien esu įsitikinęs, kad tai buvo didis idealas . . . Man ir šiandien atrodo, kad Šalkauskio intuicija, esą lietuvių tauta yra pašaukta būti nusitikimo erdve tarp Rytų ir Vakarų, yra teisinga. Net ir tremtyje šis uždavinys nenyksta" (t. p., p. 2 ir 7).

Kiekviena teorija yra taikoma konkrečiam laikui. Šalkauskio laikais buvo aktualūs geografiniai Rytai ir Vakarai, nes iš tų dvejopų pusių reiškėsi intelektualinės įtakos. Net ir šiandien Lietuvos erdvėje, nors ji užgožta Rytų, ne tokių Rytų, kokius suprato tada Šalkauskis, — tačiau Lietuva ir dabar ilgisi Vakarų. Ir patys rusai supranta, kad Lietuva artimesnė Vakaram. Jie vyksta į Lietuvą kaip į jiem pasiekti galimus Vakarus.

Šalkauskio teorija nenustojo prasmės, jei taikysim ją išeivijos gyvenimui. Esminis gi anos teorijos principas yra vengti pasidavimo kraštutinumam, ekstremizmam, ar jie būtų iš vienos ar iš kitos aplinkos. Išlaikyti pusiausvyrą. Antra, kiekviena nauja aplinka atsineša gerų ir blogų elementų. Nuo naujos aplinkos nereikia užsitverti ir tik savyje skęsti; reikia iš jos prisiimti geruosius elementus ir juos įskiepyti į savyje turimus. Nelaimė — kad lengviau priimami blogieji. Trečia, tarp gerųjų elementų Šalkauskis matė tuos, kuriuos jis priskyrė Rytų dvasiai — mistinį tikėjimą, kuris virsta žmogaus šviesa ir jos vadovu; jei vakarų krikščioniškieji, demokratiniai, tautiniai idealai bus persunkti tuo tikėjimu ir jei tokiai asmenybei bus duota vakarietinė organizacija, dinamika, — tada kils didelė pozityvi jėga. Taigi vėl — Rytų ir Vakarų dvasios sintezė ir šiais laikais tegali gelbėti žmoniją nuo katastrofos. Ta mintimi yra prašnekęs ir vyskupas Sheenas "Life of Christ" įžangoje, sakydamas, kad krikščionybėje turi susijungti Kryžius ir Kristus. Bet jis mato dabartiniu metu "divorsą" tarp Kryžiaus ir Kristaus. Vakaruose yra Kristus be Kryžiaus. Rytuose yra Kryžius be Kristaus. Sheenas spėja, kad išganymas yra artimesnis Rytam, mini konkrečiai Sovietų Rusijoje, kur tėra Kryžius, negu Vakaram, kurie išpažįsta Kristų be Kryžiaus . . .
Bet grįžkim prie Lietuvos, kuri Šalkauskio kultūrinės sintezės nepažino ir nepriėmė.

9. Ką matė ir ką pergyveno tada sintezės idealo kūrėjas? — Matė Lietuvoje kultūrinio gyvenimo reiškinius sproginėjant vienašališkai — rytietine linkme. Pirmame dešimtmety kaip sprogimai buvo "Keturių Vėjų" (1922-27) sukeltas sąjūdis. Jis nešė futurizmą Lietuvai ne tiesiai iš italų, bet per Rusiją, tarpininkaujant Majakovskiui. Antrame dešimtmety kitas literatūrinis sąjūdis — "Trečio fronto" (1930), paskiau žurnalas "Literatūra" (1936) nešė Lietuvai iš Rytų jau tiesiai komunistinę srovę "socialistinį realizmą" su lietuviško berno kultu.
Negalėjo Šalkauskio džiuginti nė moralinio gyvenimo eiga. Su antruoju dešimtmečiu ėmė reikštis miesto kultūros persvara prieš kaimą. Miestas gi pavergia kaimą. Kaimo berneliai skuba pasisavinti ne būtinai geruosius miesto kultūros elementus. Šalkauskis matė plintantį suburžuazėjimą visuose sluoksniuose. Labiausiai pergyveno su-buržuazėjimą tarp katalikų.

Šalkauskio to meto mintis ir jausmus taikliai pavaizduoja pro f. J. Eretas epizodu iš atostogų Kačerginėje: " 'Ankstyvesnis idealizmas — skundėsi Šalkauskis — blėsta; daugiau žiūrima asmeninės naudos. Nyksta sąžinė ir pareigos jausmas'. Kas dėl viso to kaltas? — 'Kaltas yra pats lietuvis, iš senovės žemvaldys, perdaug prisirišęs prie medžiaginių turtų. Anksčiau kibo į žemę, dabar kimba į litą. Blogiausia, kad ir katalikų šviesuomenė, kuri turėtų būti mūsų pasididžiavimas, taip pat užsikrečia tuo 'litizmu'. O jaunoji karta ar ne tam tik studijuoja' " (p. 209-210).

O kita proga Šalkauskis Eretui kalbėjo: "Man džiugu, kai kylama nurodyta linkme, man skaudu, kai nenorima pasistiebti. Iš mūsų katalikų gyvenimo man truputis džiaugsmo, bet kur kas daugiau skausmo. Tai toks jau mano kryžius. Nešiu jį kaip auką, kurią Dievas kiekvienam kad ir skirtinga forma skiria" (p. 158).

Šalkauskis mėgina suorganizuoti pylimą prieš moralinio nuosmukio bangą. Meta naują idėją — uždegti Sekminių ugnį. Sekminės — šv. Dvasios šventė. Dvasios, kuri apšviestų protą ir pažadintų sąžinę. "Degančios širdys, vienykimės!" rašė jis "Tiesos kelyje" 1938. Ir sykiu prisipažino ten pat: "Tiek mano sumanymų, planų, vajų, sistemų pasiliko balsu, šaukiančiu dykumoje, kad keldamas šį klausimą manau: na, tai bus paskutinis jau mano bandymas. Savo pajėgomis nepasitikiu, nes, matyti, visų mano nepasisekimų priežastis glūdi manyje, nors ji ir ne vienintelė. Kartus mano patyrimas atėmė iš manęs beveik visišką pasitikėjimą savo sumanymų pasisekimu. Liko tik maža pasitikėjimo kibirkštėlė: juk spiritus flat ubi vult" (Eretas, p. 224). Ir jis su entuziazmu kreipiasi į kun. Stasį Ylą ir kitus kai kuriuos kunigus, kad jie pradėtų Sekminių ugnį nuo kunigų sąjūdžio.

Tokioje pastangų ir desperacijos ir iš_ naujo kylančios kovos padėty Lietuvą ištiko bolševikų invazija 1940 — ta smurto dvasia, atėjusi į Rusiją iš Vakarų ir prisiėmusi Rytų tikėjimą savo pasauline misija. Tai taip pat buvo Vakarų ir Rytų sintezė, sintezė Vakarų ir Rytų demoniškųjų pradų, Solovjovas pasakytų, antikristinių.

Bet prieš tai Šalkauskiui dar buvo lemta pamatyti ir pragiedrulių — savo darbo pėdsakų. Ir norėčiau čia pažymėti, kad, mano įsitikinimu, Lietuvos intelektualiniam gyvenimui niekas kitas nepaliko tokių pėdsakų kaip Šalkauskis. Tai, kas nebuvo priimta sintezės vardu, plito ir priimta kitu vardu: pilnutinio žmogaus idealu.

Šalkauskis tik dalį savo pėdsakų matė. Matė politiniame galvojime augantį sąjūdį už moderniau ir lietuviškiau suprastą demokratiją. Tas sąjūdis padarė bombos įspūdį 1936 deklaracija "Į organiškos valstybės kūrybą". Ir tą sąjūdį Šalkauskis sutiko viešu laišku sveikindamas: "Nuo laiko mano referato 'Krikščioniškoji politika ir gyvenamoji valanda', skaityto 1921 Pirmajame Lietuvių Katalikų Kongrese Kaune, manyje brendo daugelis iš tų idėjų, kurias jūs taip sistematingai ir sugestyviai esate pareiškę savo deklaracijoje. Bet iki šiolei mano kelias buvo beveik vienišo kelias. Dabar man pasidarė drąsiau ir džiaugsmingiau, matant, kad aplink tai, kas man rūpėjo, yra susibūręs gražus ratelis jaunų pajėgų, daug žadančių mūsų tautai ir valstybei" (Eretas, p. 185).
Šalkauskis matė — ir tai jį džiugino, — kaip tas pats būrelis 1936 išleido naują dienraštį "XX amžių". O nuo anksčiau J. Keliuotis leido savaitinę "Naująją Romuvą".

Matė literatūroje reiškiantis savo buvusius mokinius su aiškia kova prieš suburžuazėjimo potvynį, prieš arivizmą ir karjerizmą. Matė, kaip pamažu ši srovė susirėmė su rytų dvasios nihilizmu ir komunizmu. Kova buvo intensyvi, ir persvara opinijoje linko į naujos srovės pusę. Simbolinis tos kovos finalo vaizdas gali būti "Literatūros" redaktoriaus V. Krėvės - Mickevičiaus atsilankymas pas "Naujosios Romuvos" redaktorių J. Keliuotį su paliaubų siūlymu. Simbolinis Maskvos pajaustas smūgis gali būti "XX amžiaus" karikatūra, kur L. Gira laižo Stalino batą.

Matė, kaip darbininkų masės nusisuko nuo komunizmo ir susijungė į Krikščionių darbininkų sąjungą, vadovaujamą Dovydaičio ir Dielininkaičio. Ir jau tada, kai sovietinės įgulos buvo Lietuvoje, tos darbininkų masės mitinguose Kaune, Vilijampolėje mėtė jėga iš savo tarpo komunistų agentus.

Girdėjo Šalkauskis ir apie augantį jaunimą gimnazijose, apie jo entuziastingą susidomėjimą kultūriniais reiškiniais — literatūriniai vakarai gimnazijose buvo ilgai atmenamos šventės.
Jau sovietinės okupacijos metu Šalkauskis, atleistas iš darbo ir gulėdamas ligos patale, suspėjo pamatyti, kaip tame jaunime buvo gyvas idealizmas, pasiaukojimas, kada jis prasiveržė 1941 metų sukilimu, pareikalavusiu auku per savaitę daugiau kaip trejų metų kovos po pirmojo pasaulinio karo.

Nematė Šalkauskis dešimt metų trukusios ginkluotos rezistencijos. O ji buvo ženklas, kokia laisvės dvasia buvo išauginta nepriklausomoje Lietuvoje per tuos porą dešimčių metų. Tas laisvės ilgesys ir šiandien tebegyvas.
To Šalkauskis jau negalėjo matyti, nes 1941 gruodžio 4 mirė. Mirė tebūdamas 55 metų.

Ko Šalkauskis nespėjo pamatyti, matė jo draugas iš ano Friburgo būrelio, 8 metais jaunesnis — V. Mykolaitis - Putinas, tik 1967 metais atsiskyręs iš gyvųjų. Jis paliko gyventi ilgiau už Šalkauskį, kad patirtų svetimas okupacijas. LS Rytų ir Vakarų, kad savo asmenine patirtimi pergyventų moralinį ir fizinį prievartavimą žmogui ir kūrėjui. Jis buvo prilenktas prie žemės, buvo priverstas garbinti stabus. Kas paskaitys jo eilėraščius apie Tadžikistaną ir apie Baltijos jūrą, matys, ką reiškia išprievartauta poezija ir ką reiškia besiveržianti iš širdies. Kas paskaitys po mirties paskelbtus jo eilėraščius "Vivos plango" ar "Mor-tuos voco", pajus didžia poetine jėga pareikštą panieką totalizmui, šauksmą už milijonus, gyvų ir mirusių; palaimą, kuri ateina anapus mirties slenksčio, baigiančio prievartavimą. Tai prievartaujamų milijonų šauksmas, susitelkęs vieno poeto pergyvenime.

Šalkauskis ir Mykolaitis - Putinas abu yra mirę. Iš dabartinės perspektyvos jie stovi mano akyse kaip vieni iš didžiausių aname Friburgo
židinyje. Vieni iš didžiausių nepriklausomoje Lietuvoje.

Šalkauskis — didžiausias savo intelektu; didžiausias savo vizija į idealinę tautos ateitį; didžiausias savo skausmu dėl trijų milijonų; didžiausias savo įtaka to meto intelektualiniam sluoksniui; didžiausias iš tų, kuriuose tobuliausiai realizuotas pilnutinio žmogaus idealas.

Mykolaitis — yra didžiausias nepriklausomoje Lietuvoje savo poetine jėga; didžiausias tos jėgos pločiu, amplitude; didžiausias literatūrine įtaka.

Šalkauskis mano akyse yra iš tų, kurie statomi ant altoriaus, ir kyla kaip gotiko linija, anot žodžių, įrašytų į studenčių Giedros korporacijos vėliavą, kyla "į kalnus, į viršūnes". Mykolaitis iš tų, kurie yra žemės žmonės ir savo siekimais, klydinėjimais, kentėjimais vingiuojasi kaip barokinė linija, užbaigęs žemės kelionę tos linijos kilstelėjimu aukštyn.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai