Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARITAINAS IR KRIKŠČIONIŠKOJI KULTŪRA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Anicetas Tamošaitis, S.J.   

(Pabaiga)

Ketvirtasis kaltinimas: būti krikščioniu nėra reikalo laikytis nekintamo Bažnyčios mokslo, tikėti visų apreikštųjų tiesų, atgimti malonėje; užtenka dirbti vadinamai kultūrinei pažangai mene, politikoje, visuomeninėse institucijose  (462 p.).

Pažvelkime į Maritaino mintį. Visa kultūra — yra, kaip matėme, pagrindinė integralaus humanizmo mintis — turi būti persunkta gaivia evangelijos jėga. Kitais žodžiais, mūsų tikslas yra sukurti visuomeninį gyvenimą, pastatytą ant krikščio-n.škųjų principų. Maritainas keletu bruožų apibūdina tokią krikščioniškai orientuotų, bendruomenę:
"Aprašomoji bendruomenė yra teistinė arba krikščioniška: ne ta prasme, kad reikalauja iš kiekvieno savo nario tikėti Dievą ar būti krikščioniu, bet ta prasme, kad pripažįsta, jog tikrumoje Dievas, žmogaus asmens pagrindas bei tikslas ir pirminis gamtos įstatymo šaltinis, tuo pačiu yra pirminis politinės bendruomenės ir žmogiškojo autoriteto šaltinis; taip pat ta prasme, kad pripažįsta, jog vidinė civilizacijos energija, reikalinga atbaigtai pasiekti savo tikslui plaukia iš evangelijos--jos sukeltų laisvės ir brolybės idėjų, jos sankcionuojamų teisingumo ir draugiškumo dorybių, jos skelbiamos praktiškos pagarbos žmogaus asmeniui, jos reikalaujamo atsakingumo prieš Dievą jausmo—tiek tame, kurs turi autoritetą įsakyti, kiek ir tame, kurio pareiga klausyti. Kas liečia tvios, kurie netiki Dievą arba nėra krikščionys, jeigu tiktai tiki žmogaus asmens kilnumu, teisingumu, laisve, artimo meile, ir jie gali bendradarbiauti tokios bendruomenės realizavime ir siekti, drauge su kitais, jos bendrojo gėrio" ("Les Droits de 1 Homme et la Loi Naturelle", New York: Maison Francaise, 1942, 35-33 pp.).

Kokiu būdu "Civilta" autorius prieina prie savo kaltinimo? Cituoja ką tik duotą Maritaino tekstą ir sako: tokia krikščioniškais principais paremta bendruomenė apima ne vien tuos, kurie išpažįsta tikrąjį tikėjimą, bet taip pat įvairiausių kultų žmones, netgi ateistus, indiferenčius ir ang-nostikus (460 p.). Iš to ir padaro išvadą, kad būti krikščioniu nereikalinga nekintamo Bažnyčios mokslo, tikėti visų apreikštųjų tiesų, atgimti malonėje.

Kaltintojas sumaišo du dalykus: buvimą krikščioniu ir buvimą krikščioniškai pagrįstos bendruomenės nariu. Krikščioniškais principais pagrįstoje bendruomenėje, pvz. valstybėje, nebent joje gyventų vien krikščionys, bus gi piliečių, priklausančių nekrikščioniškoms religijoms, net ateistų, indiferenčių ir agnostikų, šiandien niekas netvirtins, kad krikščioniškieji principai, įkvėpia ir vadovaują politinei bendruomenei, reikalautų deportuoti visus tuos, kurie neišpažįsta krikščionių tikėjimo. Būdami tad piliečiais, ir jie privalo, drauge su kitais, siekti bendrojo valstybės labo, kurioje gyvena. Bet tam juk reikia kokių nors jų veiklą orientuojančių ir įkvėpiančių principų. Agnostikas ar ateistas jų negali semtis iš tikėjimo į Dievą. Martainas visvien dar suranda motyvų, kurie galėtų įkvėpti ir orientuoti tokių žmonių visuomeninį darbą: "jeigu tiktai tiki žmogaus asmens kilnumu, teisingumu, laisve, artimo meile, ir jie gali bendradarbiauti tokios bendruomenės realizavime ir siekti, drauge su kitais, jos bendrojo gėrio".

Tačiau toks bendradarbiavimas jų dar jokiu būdu nepadaro krikščionimis ar katalikais. (Manau, kad daugelis užprotestuotų, jei ir norėtume juos taip vadinti). Būti krikščioniu, arba tiksliau, kataliku, kaip tik reikia laikytis nekintamo Bažnyčios mokslo, tikėti visas apreikštąsias tiesas, atgimti malonėje. Darbo kultūros pažangai užtenka būti daugiau ar mažiau aktyviu bendradarbiu krikščioniškai orientuotos valstybės Jfihui. Jo neužtenka būti krikščioniu.

Penktasis kaltinimas: integralus humanizrmas yra integralus natūralizmas
'Dabar galima suprasti, ką intervalus humanizmas reiškia. Pažvel-jrus į premisas, prie kurių buvome sustoję... seka, kad jis yra krikščioniškas vien išorėje... Savo esmėje integralus humanizmas yra integralus natūralizmas" (463 p.).
Kiek kaltinimas atitinka Maritaino mintį ? Natūralizmas reiškia visa pasiekti vien žmogaus prigimties galiomis. Maritainas gi nuolat pabrėžia, kad integraliame humanizme Dievas ir antgamtinė malonė vaidina pa-gridinę rolę, kad j žmogų žiūrima visame jo gamtinės ir antgamtinės prigimties pilnume. Tai griežtai "Heštarauja   natūralizmo   dėsniams.

Pora  pavyzdžių:
(Integral -s humanizmas bus) "malonės padedamos dorybės darbas. Šitoks humanizmas, žiūrįs į žmogų jo gamtinės ir antgamtinės esmės pilnume ir nestatąs ribų dieviškajam elementui nužengti į žmogų, gali būti pavadin'.a-s Įsikūnijimo humanizmu" (Ccholasticism and Poli-ties, 8 p.).

"Gyvybiškai krikščioniška laikinosios plotmės transformacija negali būti įvykdyta tuo pačiu būdu ir tokiomis pat priemonėmis, kaip kiti pakeitimai ir revoliucijos. Jei ji į-vyks, tai bus krikščioniškojo heroizmo vaisius... šitokia transformacija reikalauja įsisąmoninti, kad ji nėra vien žmogaus, bet — ir visų pirma — Dievo ir su juo susijungusio žmogaus darbas" ("Humanisme Integ-ral", 131-132 ir 104 pp.).

Ir argi integralus humanizmas yra krikščioniškas vien išorėje? "Humanisme Integral" veikale nuolat kartojama, kad krikščionybė yra vidinis humanizmo veiksnys, jo siela ir širdis:
"Naujasis krikščionijos amžius ir naujasis humanizmas... gali būti realizuotas vien tuo keliu, kurį krikščioniškoji askezė vadina kryžiaus Icel'.u; n? kryžiaus, patalpinto ant karalių vainikų, kaip išorinis simbolis, arba užkabinto ant pasižymėjusių krūtinių, bet kryžiaus širdyje — atperkamojo kentėjimo kryžiaus, priimto į pačią mūsų egzistencijos širdį... Net tuokart, kai veikiu ne kaip Kristaus Bažnyčios narys, krikščio-n'škas gyvenimas ir krikščioniškoji tiesa turi iš vidaus perimti mano veiksmą, turi būti kiekvieną mano mintį ir darbą gaivinanti ir orientuojanti siela"  (83 ir 314 pp.).

Be to, jau girdėjome, kad Maritai-nas kalba apie krikščionybę, kaip fermentą, raugą, apimantį kultūrą iki pačių jos esmės gelmių; tai juk rodo vidinę, gyvybišką įtaką. Jis taip pat bs atvangos puola kultūrą, kuri yra vien vardu, vien "dekoratyviai" krikščioniška:
"Kiekvienam šiandien yra aišku, kad dekoratyvios krikščionybės nepakanka... Tikėjimas turi būti aktualus, praktiškas ir gyvas. Tikėti Dievą turi reikšti gyventi tokiu būdu, kad gyvenimas būtų neįmanomas, jei Dievo nebūtų. Tik tada žmonių viltis, sudėta į evangeliją, gali tapti gaivinanti istorinė jėga" (The Range of Reason,  (117 p.).

Kuo "Civilta" autorius paremia savo tvirtinimą ? Kaltinimas seka, jo paties žodžiais, "pažvelgus į premisas, prie kurių buvome sustoję", t.y. kad kultūra atskiriama nuo religijos, kad religija neturi jokios įtakos istorijai, kad krikščionybė ir evangelija praranda savo antgamtinį turinį, tapdamos kultūros elementu, kad net ateistas ir agnostikas gali būti krikščioniu.

Tų premisų teisingumą jau išanalizavome, sustodami prie kiekvienos. Belieka pažvelgti į paskutinį Maritai-no tekstą, kurį autorius panaudoja savo premisų teisingumui pailiustruoti. Maritainas mokąs, kad politiniam pasaulio gyvenimui ir dabartinei kultūros krizai išspręsti svarbu ne "krikščionybė kaip tikėjimas ir kelias į amžinąjį gyvenimą", bet "krikščionybė kaip tautų socialinio ir politinio gyvenimo fermentas"; ne "krikščionybė kaip Bažnyčios saugojamas ir skelbiamas dieviškos tiesos lobis", bet "krikščionybe kaip pasaulyje veikianti istorine jėga". Ir prideda šitokią citatą:
"Krikščionybe šitokiu būdu veikia ns teologijos augštumose, bet pasaulio sąmones gelmėse, kartais priimdama heretiškas arba net maištavimo formas, kuriomis atrodo paneigianti pati save, tarsi sulaužyto rojaus gabalėliai, kritę į mūsų vargingą gyvenimą ir susimaišę su žemės naugėmis, pajėgiau veiktų šio pasaulio istoriją negu tyras dangiškasis metalas. Ne tikintieji, ištikimi katalikų dogmai, bet racionalistai paskelbė""" Prancūzijoje žmogaus ir piliečio teises, puritonai sudavė paskutinį smūgį vergijai Amerikoje, a-teistinis komunizmas panaikino Rusijoje privataus pasipelnymo absoliutizmą" (462-463 pp.).

Tie žodžiai paimti iš Maritaino knygos apie krikščionybės įtaką demokratijai, "Christianisme et Démocratie" (Paris: Hartmann, 1948, 35-36 pp. 1-ji laida 1943 m.). Ji parašyta 1942 m., pačiama antro pasaulinio karo šėlime. Šis karas, Maritainas pradeda knygą, apreiškia moderniųjų dDmokratijų tragediją,, ypač Europoje: jos dar nesugebėjo demokratijos realizuoti. Pagrindine to nesugebėjimo priežastis yra, kad demokratija savo esmėje kyla iš e-vangelijos įkvėpimo, o moderniąsias demokratijas formuojančios jėgos atmetė evangeliją ir krikščionybę. Iš to seka, kad — ir čia prasideda autoriaus cituojami žodžiai — "politiniam pasaulio gyvenimui ir dabartinei kultūros krizei išspręsti yra didžiai svarbu iškelti, kad demokratija yra surišta su krikščionybe". Po to paaiškina, kokiu būdu demokratinis impulsas buvo žmonijoje krikščionybės sukeltas. Jis formavos palengva, palaipsniui ir, jį įliedama, krikščionybė veikė ne tiek teologijos augštumose — kur traktuojami amžinojo gyvenimo dalykai, kiek žmonijos sąmonės gelmėse — kur įspaude iš tų dalykų plaukiančias išvadas laikinajam gyvenimui. Nė žodeliu nesuabė-jojama krikščionybės kaip tikėjimo ir kelio į amžinąjį gyvenimą reikalingumu. Priešingai, daugelyje vietų — jų jau pakankamai sutikome — Maritainas primygtinai teigia didžią jos svarbą.

Kaltintojas visai paprastai išleidžia demokratijos žodį, tuo visai iškreipdamas Maritaino mintį:
Kur Maritainas sako:
Politiniam pasaulio gyvenimui ir dabartinei kultūros krizei išspręsti yra svarbu iškelti, kad demokratija yra susieta su krikščionybe.

Iškraipytas tekstas tampa:
Krikščionybė  kaip  tikėjimas  ir kelias  į amžinąjį  gyvenimą  ir kaip dieviškosios tiesos lobis neturi svarbos politiniam pasaulio gyvenimui ir dabartinei kultūros krizei išspręsti. Kiek tai liečia likusią citatos dalį. mes gi  negalime  paneigti istorinių faktų,   kad   "ne   tikintieji,   ištikimi katalikų   dogmai,   bet   racionalistai paskelbė Prancūzijoje žmogaus ir piliečio teises, puritonai sudavė  paskutinį smūgį vergijai Amerikoje, a-teistinis komunizmas panaikino Rusijoje  privataus   pasipelnymo   absoliutizmą".   "On   the   Philosophy   of History"  veikale   (160  p.)   Maritainas  išskaičiuoja  eilę  kitų  įnašų  į laikinojo   gyvenmo   plotmę,   kilusių protestantų iniciatyva: kalėjimų sistemos pagerinimą, pagalbą nukentėjusiems nuo karo (Raud. Kryžių), legalizuotos prostitucijos panaikinimą, kovą prieš alkoholizmą. Jei katalikai, kurie turi auksinį rojaus raktą snaudžia ir leidžia kitiems, kurie turi vien jo šukes, tuos darbus atlikti, kas dėl to kaltas? Beje, ir tos šukės priklauso raktui. Išvada:
"Civilta Cattolica" yra plačiai žinomas ir rimtas žurnalas, kurio redakcinis kolektyvas sudarytas iš augštos kompetencijos asmenų. Tokie straipsniai neabejotinai dokumentuojami geriausiai atrinktais ir kruopščiai ištudijuotais tekstais.

Dėl to tikslu galvoti, kad jame buvo pateikta labiausiai inkriminuojanti medžiaga prieš Maritainą, kokią tik buvo galima jo veikaluose rasti. Jei ji silpna ir maža teįtikinanti — apie tai buvo palikta pačiam skaitytojui nuspręsti — tai yra geriausias liudijimas, kad Maritaino mintis apie Krikščioniškąją kultūrą yra sveika ir stipri.
Anicetas Tamošaitis, S.J.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai