Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ILGA PASKAITŲ PYNĖ EUROPOS LIETUVIŠKŲJŲ STUDIJŲ SAVAITĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Pažemėnas   
(1981 m. rugpjūčio 2 —9d.)

Po tremtinių pokarinės emigracijos į užjūrius Europoje pasilikę lietuviai pajuto reikalą bent kartą metuose susivažiuoti — susitikti, atnaujinti ar užmegzti pažintis ir pasidalinti savo mokslinėmis žiniomis bei meniniais laimėjimais. Taip atsirado Europoje Lietuviškųjų studijų savaitės.

Pirmoji tokia savaitė įvyko 1954 m. Iš pradžių jas organizavo Europos Fronto bičiulių sambūris. Vėliau tos savaitės virto bendrais lietuvių sambūriais. Jas suorganizuoti stengiamasi vis skirtingose vietovėse ir net skirtingose valstybėse.

1981 m. Lietuviškųjų studijų savaitę suorganizavo palyginti negausi, bet veikli Prancūzijos Lietuvių bendruomenė. Ji suvažiavimui parinko istorinę Montvillargemme pilį prie Chantilly-Gouvieux miestelio, apie 40 km nuo Paryžiaus. Pilimi ir jos kitais pastatais, apsuptais gražaus parko, kasmet naudojasi Prancūzijos vasarotojai. Pasisemti naujo dvasinio peno ir pavasaroti 1981 rugpjūčio 2-9 d. į šią vietą suvažiavo 126 įvairaus amžiaus lietuvių bei kitataučių (jų tarpe buvo ir 25 jaunuoliai bei jaunuolės) iš dvylikos valstybių, būtent Australijos, Austrijos, Belgijos. Anglijos, Italijos, Izraelio, JAV Olandijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Organizacinį komitetą sudarė kun. J. Petrošius, Petras ir Žiba Klimai, Jonas Tomkus, Ričardas Bačkis ir prof. Georgės Matorė.

Pagrindinę Lietuviškųjų studijų savaitės programą sudarė vienuolika  paskaitų. Paskaitininkai buvo iš šešių kraštų. Temos — daugiausia susietos su Lietuvos problemomis ar gyvenamo laiko bei vietos aktualijomis.

Pernai sukako šimtas metų nuo mokslo pasauly žinomo prancūzų jėzuito paleontologo bei mistiko Pierre Teilhar de Chardin gimimo. Pažymėtina, kad nė viena šio mokslininko knyga negalėjo išvysti saulės šviesos, dar jam esant gyvam. Jis mirė 1955 m. toli nuo savo tėvynės (New Yorko mieste), mažai žinomas ir vienišas. Mat jis buvo užsimojęs suderinti mokslą ir tikėjimą, pasisakydamas už biologinę evoliuciją kaip visos būties principą. Kongregacija Tikėjimo doktrinos reikalams (seniau vadinta Sanc-tum Officium), tuomet vadovaujama konservatyvaus kardinolo Alfredo Ot-taviani (1890-1979), palaikė tokią teoriją nepatikima ir nedavė leidimo Teilhardo raštams skelbti. Po mirties visas jo rašytinis palikimas atsidūrė sekretorės rankose Paryžiuje. Jos dėka veikiai pasirodė šio moks-lininko-mistiko žinomiausias veikalas Le Phėnomėne Humain, kur yra sutelktos jo pagrindinės filosofinės mintys. Tai sukėlė sensaciją ir drauge ginčą, ypač filosofų tarpe. Šiuo metu jau yra išleisti visi jo raštai bei laiškai dešimtimis tomų ir įvairiomis kalbomis. Suinteresuotieji galėtų bent susipažinti su jo populiaria biografija, 1977 m. parašyta Mary ir Ellen Lukas ir pavadintą Teilhard (pernai papildytą jos leidimą išspausdino McGraw-Hill leidykla New Yorke).

Suprantama, kad Teilhardo "fenomenas" negalėjo patylom praeiti ir pro lietuvius mokslininkus. Jau 1964 m. kun. V. Bagdanavičius, M.I.C., ir J. Rugis jo raštus svarstė Aiduose (1 ir 4 nr.), o 1968 m. tų pačių Aidų nr. 5 pasirodė du straipsniai: kun. dr. P. Celie-šiaus (dabar prelato) Teilhard de Chardin pasaulėvaizdis ir istoriko J. Jakšto Teilhard de Chardin istorinis monizmas su atitinkamu pačios Aidų redakcijos įvadu. Į tą lietuvišką teilhardistiką atsiliepė prof. A. Maceina studija Religija ir evoliucija (Aidai, 1968, Nr. 8, 9, 10). Į jo studiją reagavo kun. Ant. Paskųs (žr. Aidai, 1969, Nr. 5). Dar plačiau A. Maceina Teilhardą gliaudo savo knygoje Didieji dabarties klausimai (Krikščionis gyvenime knygų serijos Nr. 6, 1971). A. Maceina pro Teilhardą nepraeina tyliai nė savo vėliausioje studijoje Asmuo ir istorija, išleistoje Ateities 1981 m.

Girtina, kad į praėjusių metų studijų savaitę buvo pakviestas kun. Augustinas Rubikas kalbėti apie Teilhardą. Jo paskaitos pavadinimas Ar galėjo Dievas sukurti tokį, o ne kitokį pasaulį? Biologinis evoliucionizmas esąs suderinamas su tikėjimu. Tad, priėmus antropologinę evoliucijos teoriją (gal tiksliau — hipotezę), keičiasi tik Šv. Rašte aprašyto pasaulio sukūrimo modelis, bet Dievas iš jo neišjungiamas. Kitaip sakant, evoliucijos procesas neįtaigaująs ateizmo. Dievas leidęs ne tik daiktams tapti, bet ir sieloms nuolat gimti. Pagal Teilhardo pasaulėvaizdį medžiaga ir dvasia nesančios griežtai skirtingos prigimties — ir medžiagoje slypį dvasios elementai. Be to, Teilhardo filosofijoje pesimizmui nesą vietos — žmonija einanti pažangos keliu. Juo gilesnis katalikas, tuo labiau įsijungiąs į pasaulio kūrimą, nes į dangų kylama per žemę. Dievo kūrybinis veikimas pasaulyje per Kristų vedąs žmogų į teosferą kaip Omegą. Kun. Rubikas pažymėjo, kad II Vatikano susirinkimas perėmęs daugelį Teilhardo idėjų. Jo didžiausias nuopelnas — pasipriešinimas darvinistinei, ateistiniu materializmu pagrįstai pasaulio evoliucijos sampratai.
 
Visos kitos studijų savaitės paskaitos lietė lituanistiką, žinoma, plačia prasme. Pirmoji jų buvo dr. Alberto Geručio (Šveicarija) tema Lietu-vos-Prancūzijos ir lietuvių-prancūzų santykiai XIX-XX amžiuose (programoj populiariai pavadinta "Pašnekesiu apie Lietuvos bičiulius Prancūzijoj"). Dr. Gerutis sakėsi daugiausia pasinaudojęs prancūzų rašytojo bei publicisto Jean Mauc-lere (1887-1951) brošiūra Le Rayon-nement de la France en Lithuanie, išleista 1948 m.

Napoleonas Bonaparte, žygiuodamas su savo armija į Rusiją, 1812. VILI Vilniuje sudaręs laikinę Lietuvos vyriausybę iš 5 asmenų ir generalinio sekretoriaus (žr. P. Kalpoko paveikslą, Liet. E., XIX t, p. 520). Paskaitininkas taip pat suminėjo visą eilę prancūzų, kurie pasireiškė kaip Lietuvos bičiuliai. Pros-per Mėrimėe (1803-1870) parašė 1869 m. Lokio apysaką iš Lietuvos bajorų gyvenimo (1947 pakartotinai Lokį su V.K. Jonyno iliustracijom Vokietijoj išleido lietuvių draugas prof. R. Schmittlein). Kitas bičiulis — Jean J.E. Rečius (1830-1905), geografas, išleido 19 tomų geografijos veikalą, kuriame labai palankiai aprašė ir Lietuvą bei lietuvius. Jis net teigė, kad lietuviai "savo kalbos grožiu turėtų būti pirmojoj vietoj"... Antoine Meillet (1866-1936), žymus indoeuropiečių kalbų tyrinėtojas nuo 1919 Prancūzų akademijos narys, ypač iškėlė lietuvių kalbos svarbą kalbotyrai. Jis teigė: "Kas nori girdėti, kaip indoeuropiečiai kalbėjo, tegu pasiklauso kaimo lietuvį kalbant". Meillet pažinojo K. Būgą, kurį įtikinęs atsisakyti nuo K. Jauniaus klaidingos lietuvių kalbos teorijos. 1922 Meillet lankęsis Lietuvoje ir Kauno universitete skaitęs paskaitą apie Rytprūsių lietuviškumą. Savo raportu jis paveikęs prancūzų vyriausybę, kad Klaipėdos kraštas būtų atskirtas nuo Vokietijos. Henri de Chambon (1871-1955), žurnalistas, 1919 m. Versalio taikos sutarties metu susidomėjo Pabaltijo klausimais, ypač Lietuva ir parašė veikalą La Lithuanie pendant la Conference de la Paix, išleistą 1919 (II laida 1931). Jis taip pat lankėsi Nepriklausomoj Lietuvoj ir parašė kitą knygą La Lithuanie Mo-dern (1933). Bičiuliu liko ir po antrojo pasaulinio karo. 1946 išleido Prohlemes Europėens et la Tra-gėdie des Nations Baltiques. Jo nuo 1905 leistame savaitrašty Revue Par-lementaire pasirodė visa eilė Meillet straipsnių apie Lietuvą. Jean Mauc-lėre (1887-1951), rašytojas, publicistas , buvo labai nuoširdus Lietuvos bičiulis, pas mus lankęsis dviem atvejais — 1925 ir 1930 m. Abi keliones aprašė knygoje Sous le Ciel pale de Lithuanie, kurios išėjo net aštuonios laidos, ir Le Pays du Che-valier hlanc — 1931 metais. Dar išspausdino: Contes lithuaniens — 1936 (po to dar trys laidos); Panorama de la Litterature lithua-niene — 1938 m. (Prancūzų akademijos premijuota). Po karo išleido dar dvi brošiūras: 1948 jau minėtą Le Rayonnement ir 1950 La Situa-tion de VEglise catholiąue en Lithuanie. Be to, parašė tris romanus, kurių siužetai paimti iš Lietuvos gyvenimo. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas II laipsnio Gedimino ordinu. Lietuvoje lankęsi ir daugiau prancūzų rašytojų, kaip Julės Ro-main, Maurice Bedel, Olivier Martin.

Žinoma, ir patys lietuviai stengėsi supažindinti prancūzus su Lietuva bei jos reikalais. Dr. J. Bagdonas (1866-1956), rašęs Aušroj bei Varpe, pabėgęs nuo žandarų į Vakarų Europą ir pakviestas JAV lietuvių, 1900 m. suorganizavo Tarptautinėje Paryžiaus parodoje lietuvių paviljoną. J. Gabrys-Paršaitis (1880-1951), visuomenininkas bei politikas, 1911 m. Paryžiuje įsteigė Lietuvių informacijos biurą; dalyvavo Tautų kongrese Londone. Ten susipažino su prancūzų rašytoju Jean Pelisier, kurio padedamas Paryžiuje redagavo Pavergtųjų tautų sąjungos biuletenį. 1915 m. JAV lietuvių centrinių organizacijų remiamas, Paryžiuje pradėjo leisti Pro Lituania ir tais pačiais metais su abiem leidiniais (Pro Lituania ir minėtu biuleteniu) persikėlė į Lausanne, Šveicarijon. Oskaras V. Milašius (1877-1939) prancūziškai rašęs lietuvių poetas, filoso-fas-mistikas, pirmojo pasaulinio karo metu Paryžiuje įsijungė į lietuvių politinę bei diplomatinę tarnybą ir buvo   pirmuoju   Lietuvos   statovu (1919-1925) prie Prancūzijos vyriausybės. Po to, kaip žinia, Lietuvos atstovu Prancūzijoj buvo Petras Klimas, kuris toliau mezgė glaudžius kultūrinius ryšius tarp abiejų valstybių. Kaune nuo 1923 veikė Lietuvių-prancūzų draugija. Raymond Schmittlein (1904-1974), prancūzų kalbininkas, politikas, po antrojo pasaulinio karo Charles de Gaule pakeltas generolu, 1934 m. buvo pakviestas dėstyti prancūzų kalbą Vytauto Didžiojo universitete, taip pat tapo artimu lietuvių bičiuliu. (Deja, gyvenimo saulėlydyje tapo Sovietų-prancūzų draugijos pirmininku). 1938 m. prancūzų kalbai Vytauto Didžiojo universitete dėstyti atvyko Georgės Matorė (g. 1908\ žinomas kalbininkas bei romanistas. Jis gerai pramoko lietuviškai, vedė lietuvaitę, buvo bolševikų pasodintas į Kauno kalėjimą. Vokiečiams okupavus Lietuvą, dėstė Vilniaus Universitete iki jo uždarymo (1943). Grįžęs į Prancūziją, įsijungė į Paryžiaus lietuvių bendruomenės gyvenimą (buvo net Europos Lietuviškųjų studijų savaitės organizacinio komiteto nariu). Ernest Pezet (g. 1887), politikas ir publicistas, visur Lietuvos reikalus gina nuo 1945 m., palaikydamas šiltus santykius su Lietuvos diplomatais.

Visą Lietuviškųjų studijų savaitės programą atidžiai sekė ir vienas prancūzas — Michel Deąueker, 59 metų "kuklus žmogus" (jo žodžiai iš man rašyto 1981.X.24 laiško). Jis nėra baigęs aukštojo mokslo, bet pramokęs net 12 kalbų ir esąs "techninis vertėjas". Deąueker ypač domisi mažųjų tautų kalbomis, o "tarp jų Pabaltijo kalbomis — tų kraštų, kurių vardai prancūziškai taip gražiai skamba: Lithuanie, Lettonie, Esto-nie" (Cituojama taip, kaip jo lietuviškai parašyta, įskaitant ir visus skyrybos bei balsių ilgumo ženklus1. Jis su lietuviais susitinkąs ir Lietuvos "nepriklausomybės dienos proga". Prieš dešimtį metų jam tekę "ir per Lietuvą pravažiuoti", kai buvęs pakviestas į Suomių-ugrų kalbotyros kongresą Taline (žr. M. Deąueker nuotrauką Pasaulio Uetmcę-je, 1981, Nr. 8-9, p. 17).

Apie Lietuvos karaimų praeitį kalbėjo karaimas Simon Szyszman gimęs 1909 m. Kryme, vėliau persikėlęs į Vilnių. Ten jis baigė gimnaziją ir 1933 metais — studijas Vilniaus Universitete. Lietuviškai pradėjo mokytis 1939 m., o 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Prancūzijoj. Susitinkąs su tenykščiais lietuviais, stengiasi nepamiršti, ką išmoko jaunystėje. Sakėsi užsiimąs vertimais ir bibliografiniais darbais, o laisvu laiku tęsiąs istorinius tyrinėjimus (1981.X.20 iš jo lietuviško laiško). Tų tyrinėjimų vaisius — 1980 pasirodęs jo veikalas Le Karaisme. Ses doctrines et son histoire (Karaizmas, jo doktrinos ir istorija). Editions L'Age d'Homme, Lausanne, p. 248 (knygos turinio apžvalgą padarė Ž. Mikšys 1980 m. spalio 25 Draugo kultūriniame priede).
Karo bei pokario Lietuvos problematikai buvo skirtos keturios paskaitos.

Prof. dr. Vytautas Vardys paskaitoje 1941 sukilimas mokslinėje literatūroje ir istorinėje realybėje pažymėjo, kad svarbiausi tarptautiniai informacijos šaltiniai apie sukilimą paprastai tylį. Harrison E. Salisbury savo The 900 Days — the Siege of Leningrad (Harper & Row, 1969, p. 635) tik trumpai apie sukilimą užsimenąs. Geriausias angliškai straipsnis apie sukilimą esąs prof. Z. Ivinskio, įdėtas kolektyviniame leidiny Lithuania under the Soviets (ed. V. Stanley Vardys. Frederick A. Praeger, 1965, p. 300). Sovietinė istoriografija sukilimui skirianti daug vietos (pvz. LTSR Istorija IV tomas) žinoma, siekiant patį sukilimo faktą nuneigti. Vardys pabrėžė, kad sukilimas buvęs revoliucinis tautos aktas — spontaniška reakcija prieš 1940 m. sovietinę okupaciją. Jis pareikalavo daugiau aukų, kaip 1918-1920 metų kovos dėl nepriklausomybės. Pačių lietuvių sukilimo vertinimuose pasirodą ir partinių nuotaikų, nors laikinojoje vyriausybėje buvusios atstovaujamos įvairios politinės kryptys. Iš vokiečių mokslininkų apie sukilimą savo knygoje objektyviai atsiliepęs prof. Martin Broschat.

Kęstutis Jokubynas. pats praleidęs 17 metų sovietų lageriuose, ypač patraukliai kalbėjo apie politinių kalinių gyvenimą Sovietų Sąjungoje. Kad nepalūžtum, reikią geros sveikatos, tvirtos valios bei tikėjimo, jog kada nors baigsis kančios. Apsiprantama su padėtimi, nes ir George G. Byrono (1788-1824) Šiljono kalinys vėliau ilgėjęsis savo grandinių (Prison of Chillon, išsp. 1816). Šiaip kalinį kankinanti nuolatinė depresija. Jis niekados negalįs pabūti ramus. Jo nervai visados įtempti. Lageris — moralinis žmogaus išbandymas. Sapnai — tik apie laisvę ir alkį, o pabudus — nusivylimas. Didžiausi kaliniui įvykiai — laiškas ir pasimatymas su artimaisiais. Patekęs į lagerį, kalinys iš pradžių kankinasi, o vėliau jį kankina. Po to jis pradeda mokytis, o paskui jį pradeda mokyti (propagandinės paskaitos, kino filmai, knygos). Įsitikinama, kad kieno galia, to ir tiesa. Atlikęs bausmę, kalinys patenkąs į "laisvės zoną", kur jam dažniausiai skiriama administracinė priežiūra. Bausmė už politinius nusikaltimus — amžinas ženklas administracijos bylose. Net artimieji nebesupranta buvusio kalinio.

Dėl ligos neatvykusio, Olandijoj gyvenančio ir iš Lietuvos kilusio žurnalisto Isaako Kaplano pozityvų pranešimą Lietuvių ir žydų santykiai praeity ir dabarty perskaitė Ž. Mikšys. Konstatavęs, kad istorinėje ir po pirmojo pasaulinio karo atsistačiu-sioj Lietuvoj antisemitizmas veik nepasireiškęs, nurodė, jog lietuvių genocidas buvęs vykdomas pagal bolševikų planą, o žydų naikinimo planą sudarę naciai. Tik kai kurie žydai ir tik atskiri lietuviai buvę okupantų įrankiai ar marionetės, nuo kurių abiem pusėm reikią atsiriboti. Jis siūlė atversti naują lapą lie-tuvių-žydų santykiuose.

Iš Izraelio atvykęs Icchokas Meras (1977 m. Lietuvių rašytojų draugijos premijos laureatas) prieš savo paskaitą lentoje užrašė tokią tarpusavio kaltinimų formulę:
Žydas — enkavedistas,
Lietuvis — žydšaudys.
Kas iš to? Lietuvius su žydais kiršiną sovietai. Meras ragino abi puses netapti jų propagandos aukomis.
Vaclovas Kleiza, PLB pirmininko pavaduotojas, savo pranešime Kai kurios išeivijos gyvenimo apraiškos: žvilgsnis ateitin davė laisvajame pasauly atsidūrusios išeivijos tautinio bei kultūrinio gyvenimo skerspjūvį. Į pasikeitimus išeiviai reaguoją ketveriopai: vieni pasikeitimus ignoruoją, kiti užsidarą tik savo specialybės kiaute; treti gyveną praeitimi, o ketvirti nekritiškai pasiduodą gyvenamo laiko apraiškoms (jauni~ mas — narkotikams, senimas — televizijai). Lankstumas esanti būtinybė tiek individualinėje, tiek organizacinėje plotmėje. Dabartinė padėtis: mažėja lituanistinės mokyklos, nyksta parapijos, spaudai trūksta redaktorių bei bendradarbių (nėra jų prieauglio), didėja skaičius nebemokančių lietuvių kalbos. Pastarųjų tarpe pasitaiką ir tikrų "lituanofilų", kurie neišsijungią iš lietuvių bendruomenės.

Literatūrai bei menui buvo skirtos keturios paskaitos.
Londone gyvenanti skulptorė Elena Gaputytė pažvelgė į jaunųjų dailininkų kartą Lietuvoje. Tai dailininkai, gimę 1940-1950 m. Vyresnieji nenorį jų įsileisti į oficialias parodas. Prelegentė ypač iškėlė keturis iš tų jaunųjų, kurie bando išsiveržti iš ten vyraujančių meno tradicijų. Tai Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis ir Algimantas Žvėgžda. Šių dailininkų darbų skaidrėmis Geputytė iliustravo savo paskaitą.

Vincas Natkevičius, buvęs Vasario 16 gimnazijos direktorius, kalbėjo tema Dr. Jono Griniaus literatūrinė kritika (žr. Aidai, 1981, Nr. 6). Griniaus kritikai susiformuoti įtakos turėjęs Adomas Jakštas-Dambraus-kas (1860-1938), Stasys Šalkauskis (1886-1941) bei jo literatūros mokytojai — J. Eretas ir V. Mykolaitis-Putinas. Kritiko pasaulėžiūriniai įsitikinimai nulemia kritikos pobūdį. Grinius — uolus krikščionybės ir antikomunizmo atstovas — literatūros kūriniuose pirmiausia ieškojęs gėrio ir dorinių savybių. Kūriny turinti būti formos ir idėjų vienybė. Dr. Jono Griniaus išeivijoje parašytus straipsnius išleido Lietuvių Katalikų mokslų akademija dviem tomais: Veidai ir Problemos lietuvių literatūroje.

Dr. Kęstutis Keblys, intriguojančiai pavadintame pranešime Šposininkai šermenyse: Baranauskas ir Šaltenis, iškėlė šių dviejų rašytojų (Albino Baranausko, gyvenančio JAV, ir Sauliaus Šaltenio — Lietuvoje) pastangas įnešti į mūsų literatūrą humorą. Visa dabartinė mūsų literatūra esanti per rimta, atseit, kvepianti šermenimis.

Pagaliau dr. Raminta Lampsatytė-Kollers, dėstanti muziką vokiečių gimnazijoje, giliai pažvelgė į lietuvių kompozitorių kūrinius styginiams instrumentams (J. Gruodis, B. Dvarionas, J. Juzeliūnas, Vyt. Barkauskas, Jer. Kačinskas, Jul Gaidelis, J. Švedas ir kt.). Kompozicijų pobūdį pralegentė parodė plokštelėmis. Jos vyras smuikininkas Kollers, baigęs New Yorko Julliard School of Mu-sic, smuiku atliko visą Vyt. Barkausko, kuriančio dabartinėje Lietuvoje, penkių dalių "Partitą".

Lietuviškųjų studijų savaitėje buvo du renginiai. Rugpjūčio 7 d. vakare pilies salėje, operų arijų ir lietuviškų dainų rečitalį atliko solistė Laima Stepaitienė. Akomponavo Raminta Lampsatytė. Šeštadienį, rugpjūčio 8 d. vakare, savo kūrybą skaitė Vitalija Bogutaitė-Keblienė, Eglė Juodvalkytė, Eduardas Cinzas (Belgija), Icchokas Meras (Izraelis), Irena Naudžiūnaitė-Joerg (Austrija) ir K. Jokubynas (Vokietija). Pabaigoje neseniai iš Lietuvos į Paryžių atvykęs Zigmas Banevičius atliko tris pantomimas.
Pažymėtina dar, kad per visą savaitę buvo išstatyti Paryžiuje gyvenančių lietuvių dailininkų darbai (Bonitės, Prano Gailiaus, Vyt. Kasiulio, Žibunto Mikšio ir Antano Mon-čio). Be to, ten pat buvo galima apžiūrėti visą eilę Lietuvos istorinių žemėlapių ir graviūrų iš Petro Klimo rinkinio.

Kiekvieną rytą mišias laikydavo kapelionas kun. Ant. Saulaitis, padedamas kitų stovyklaujančių kunigų.
Juozas Pažemėnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai