Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ELIAS CANETTI — 1981 M. NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė AL L.   

1981-ųjų metų Nobelio literatūros premija vėl atiteko išeiviui. Kaip I. Baševis-Singer ir Česlovas Milo-szas, naujasis laureatas Elias Canetti valgė egzilo duoną ir turėjo gelbėti savo gyvybę, bėgdamas nuo diktatorių. "Tik išeivijoje žmogus supranta", rašo jis, "kaip labai pasaulis visad buvo egzilų pasaulis". Dabar, jam sulaukus 76 metų, švedų Akademija suteikė jam premiją už raštus, kuriems, akademikų žodžiais, "būdingas erdvus žvilgsnis, idėjų gausybė ir meninė galia".

Canetti gimė 1905 metais Bulgarijoje, bet su tos šalies kultūra jo niekas neriša. Jo tėvai, kilę iš Ispanijos žydų, netrukus išsikėlė į Vakarų Europą. Canetti baigė gimnaziją Frankfurte, studijavo gamtos mokslus Vienoje. 1938 metais emigravo į Angliją, kur ir dabar tebegyvena.

Savo dvasinę pastogę Canetti atrado vokiečių kalboje ir kultūroje. "Šio egzilo, kosmopolito rašytojo namai yra vokiečių kalba", informuoja švedų Akademijos raštas. "Jis liko jai ištikimas ir dažnai pademonstravo savo meilę klasiškosios vokiečių kultūros šedevrams. Pavyzdžiui, jis primygtinai pabrėžė, kiek daug jam reiškė Goethe, kaip Vaistas' minčiai' ". Vokiečių kultūrai jis pasiliko lojalus net ir karo metu, nacių bomboms krintant ant Londono ir žydams mirštant Auschwitze. 1944 metais Canetti pareiškė, kad jis ir toliau rašys vokiškai, "nes aš esu žydas". Todėl ir Nobelio premijos paskyrimas jam nebuvo tokia staigmena Vokietijoje, kaip visur kitur. Vokiečių kritikai laiko jį vienu rimčiausių šio šimtmečio rašytojų vokiečių kalba ir lygina jį su Robertu Musilu, Alfredu Doblinu, Hermannu Brochu bei Thomas Mannu.

Canetti labai nemėgo Vienos intelektualinės atmosferos, ypač jos "operinio" fasado. Jo literatūrinis modelis Vienoje buvo satyrikas Karlas Krausas, pasižymėjęs kaip Vienos literatūrinių madų priešas. Bertoldą Brechtą Canetti vadina savo "anti-modeliu", t.y. antagonistu, kuris padaro didelės įtakos; amoralus ir klasikų per daug negerbiantis Brechtas, buvo įsikūnijusi priešingybė klasikais besimaitinančiam moralistui Canetti. Tačiau mėgiamiausias Canetti autorius išliko Franz Kafka: "Jį skaitydamas, žmogus darosi geresniu, bet tuo nesididžiuodamas". Savo knygoje apie Karkos "Kitą teismą" (1969) Canetti atvaizdavo Kaf-kos gyvenimą, kaip "pavyzdinę grožinę literatūrą".

Svarbiausiu Canetti veikalu Nobelio komisija pripažino jo 1935 metais išleistą romaną Die Blendung (Apakinimas, ar Apgavimas), kuris buvo išleistas anglų kalba Auto-da-Fė pavadinimu. Ši pirmoji Canetti knyga ir vienintelis jo romanas buvo kritikų labai gerai įvertintas ir vėliau gavo "Prix International" premiją, bet autoriaus neišgarsino. Romano vyriausias veikėjas, kiniečių kultūros specialistas Kien, gyvena užsidaręs tarp tūkstančių knygų ir visai atitrūkęs nuo pasaulio. Tikrovė jam atkeršija jo šeimininkės, karikatūrinės pabaisos, pavidale. Profesorius Kien palaipsniui žengia į pamišimą: užsidaręs su savo knygomis, kaip "galva be pasaulio"; paklydęs mieste, "pasaulyje be galvos"; ir galiausiai savižudis "pasaulio galvoje". Šiame charakteryje Canetti įžiūri dalinę paralelę su savim pačiu: dar šešiolikmečiu būdamas jis pareiškė "viską" išmoksiąs.

Taip pat palankaus įvertinimo susilaukė Canetti knyga Masse und Macht (Masės ir Galybė, angl. Crowds and Power, 1960). Autorius analizuoja mases iš antropologinio, psichologinio, etnologinio ir mitologinio taško. (Kita jo jaunystės ambicija buvo pažinti visus mitus). Bendras knygos įspūdis — politinis košmaras. Destruktyvios masės politika išvirsta į patologiją. Nors jis beveik nemini Hėgelio ir Markso, jo knyga nukreipta prieš jų istorijos sampratą, prieš "galybės religiją". Nagrinėdamas masių ir autoriteto psichologiją bei struktūrą, Canetti nekreipia dėmesio į "istorijos dėsnius". Politinė kairė niekad jo netraukė.

Knygoje Ohrenzeuge (Ausylas liudininkas, angl. Earwitness, 1974), Canetti pateikia penkiasdešimt charakterių apybraižų, vaizduojančių įvairias monomanijos formas. "Karaliaus skelbėjas", "vardų laižytojas" ir kiti yra ironiški žmogaus elgesio modeliai, kuriuos Canetti piešia, pasinaudodamas graikų filosofo Teo-frasto ir XVII šimtmečio anglų rašytojų metodu — poetinių vaizdų, filosofinių žvilgsnių ir žodinio žaidimo deriniu. Jo pjesės, Hochzeit (Vestuvės, 1932) ir Komodie der Eitelkeit (Tuštybės komedija, 1939) retai pasirodė scenoje. Essays rinkiny Das Getvissen der Worte (žodžių sąžinė, 1976) Canetti laiko savo "viso subrendusio gyvenimo dvasinių stočių susumavimu". Jo minties raida taip pat ryškiai atsispindi užrašų rinkinyje Die Provinz des Men-schen (Žmogaus sritis, 1972), kuris apima trisdešimt metų. Savo kūrybinį metodą Canetti netiesioginiai aprašo Ohrenzeuge puslapiuose:
"Jis ateina, stabteli, nepastebėtas susigūžia kertėje, apmeta akim knygą ar parodos objektą, išgirsta, kas girdėtina, ir nueina, nepaliestas... Atrodo, kad jo iš viso ten nebūta, nes jis moka taip žinoviškai pradingti. Jis jau kur kitur, jis vėl klausosi, jis žino vietas, kur yra ko išgirsti, mikliai pasisavina, ir nieko nepamiršta".

Canetti gerbėjų ratelis siauresnis už Miloszo ar, ypač Singerio. Viena jų, anglų filosofė ir romaniste Iris Murdoch, taip aptarė 1981-ųjų metų Nobelio premijos laureatą:
"Canetti padarė tai, ką turėtų daryti ir ką kartais darydavo filosofai: jis mums padovanojo naujas sąvokas. Jis taip pat pademonstravo mitinės dimensijos sąveiką su kasdienybe... Canetti yra vienas mūsų didžiųjų... vienišų genijų".
AL L.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai