Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ĮSPŪDŽIAI APIE "ZEKUS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė AL L.   
1981-iesiems metams baigiantis, susilaukėme naujos lietuviškos pjesės, Marijos A. Rasos (slapyv.) "Ze-kų" (Zeks), kurios anglišką variantą į New Yorko Theater for the New City sceną įvedė Jonas Jurašas. (Tame pačiame teatre Jurašas prieš porą metų buvo pastatęs anoniminio lietuvio autoriaus pjesę "Pasivaikščiojimas mėnesienoje"). Šie įspūdžiai apie pjesę ir spektaklį susidėjo dar neskaičius lietuviško teksto, skubiai perbėgus akimis angliškąjį, ir pamačius vieną spektaklį.

Rasos pjesė, pavadinta "oratorija septyniems balsams ir pamišėlio solo", turi dokumentinį atspalvį: autorė pasinaudoja kai kuriais disidento Aleksandro Ginzburgo biografijos duomenimis, įjungia autentiškas kalinių dainas, įsodina savo veikėjus į gulaginės tikrovės dirvą. Pagrindinė veiksmo linija seka pjesės protagonisto Alekso Galicino varžybas su konclagerio vadovybe. Į šias varžybas įsijungia kiti politiniai kaliniai, apie jų kančias sužino užsienis, ir zekai išsikovoja ribotą, bet svarbų laimėjimą: Aleksui pagaliau leidžiama susituokti su jo gyvenimo drauge Anna Kuzmina. Pavienių vergų būrys pjesės bėgyje susilydo į laisvės siekiančių individų bendruomenę.

Vienas Šekspyro veikėjas sako, kad jį galėtų uždaryti į riešuto kevalą, bet jei jam paliks jo sapnus-svajones, jis bus "begalinės erdvės karalius". Tokią erdvę užsikariauja Rasos zekai. Jų balsai susigrąžina ir nuskaidrina prarastą laiką, kaip lietuvis veikėjas Balys Sakalas savo jaunystės vyšnios medį ir pavasario dirvoną gimtinėje. Kalinio Platono prisiminimai, spalvingiausias vaizduotės išsiliejimas pilkoje lagerio aplinkoje, atkuria egzotišką Etiopiją, kurioje jam teko lankytis ir kuri jam virsta monofizitinės religijos ir mitologijos įvaizdžiu. (Jo susižavėjime Etiopija ir imperatoriumi — "išganytoju" Haile Selassie slypi stambus ironijos grūdas, nes "Judėjos liūtas" tikrovėje buvo autokratas, sumaniai išnaudojęs savo "asmenybės kultą". Platonas pradeda mokyti savo draugus amharų kalbos, t.y. padėti jiems susikurti naują pasaulį, į kurį negalės įžengti jų kalintojai.

Kaip su amharų kalba, zekai nugali tikrovės ribotumą, žaisdami šachmatais be lentos ir be figūrų. Abstrakčiosios šachmatų varžybos čia pasiekia savo abstraktybės ribą. Drauge tokie šachmatai simbolizuoja žmogaus dvasios atsparumą: zekai žaidžia šachmatais "ore", kaip kitų laikų belaisviai komponuodavo melodijas ant įsivaizduoto pianino.

Kalinį Sado, kurį areštavo kino teatre dar nepasibaigus amerikie-tiškam filmui "Šaunioji septyniukė" (The Magnificent Seven), kamuoja smalsumas — jis žūt būt nori sužinoti, kaip tas filmas užsibaigė. Jo obsesija nėra tik komiškas pasidavimas trivialybei, bet psichologiškai pagrįsta ir lagerinės realybės patvirtinta. Kaip mums nuolat primena konclagerinė literatūra, "pasakų" sekimas ir atkūrimas konc-lageriuose beveik tiek svarbūs gyvybei išlaikyti, kiek ir maistas. (Ne be reikalo Indijoje pasakos laikomos svarbia gydymo priemone).

"Pamišėlis" Krasniakas, dažnai apie save kalbantis trečiuoju asmeniu, užima ypatingą vietą pjesėje. Jis jau peržengė ribą — konclagerių pamišėliška logika privedė jį patį prie pamišimo. Galiausiai jis išsilaisvina, išstatydamas save sargybinių kulkoms. Kaip Galicino sužadėtinė Anna Kuzmina simbolizuoja visa, kas gera ir šviesu kaliniu išsiilgtoje laisvėje, taip Krasniakas nuolat jiems primena, kad kiekvienas jų yra potencialus pamišėlis.

Zekų balsai nesusikerta idėjinėje dialektikoje; "Zekai" nėra idėjų drama. Tikru socializmu tebetikintis Benas, religinį išganymą skelbiantis Platonas, kaip ir senosios Rusijos atstatymo geidžiantis Slavą, nenagrinėja savo idėjinių pozicijų iš pagrindų. Kaip balsai oratorijoje jie "išdainuoja" savo "leitmotyvus", kurie trumpai susiduria, išsiskiria ir susijungia pjesės visumos sąskambyje. (Autentiškos kalinių dainos patirština jau ir taip tirštą "lyrinę" nuotaiką). Zekų balsai ir jų vaizduotės lakumas sudaro kontrastą slogiai ir statiškai natūralistinei aplinkai. Šis kontrastas sustiprina dramatišką poveikį, bet kartais natūralistinė aplinka išblaško žiūrovą, kuriam reikia susitelkti į balsus.

Vieta, kurioje naikinamas žmogaus kūnas ir dvasia, yra Blogio buveinė. (J.P. Sartre rašė tuoj po karo, kad konclageriai sugrąžino "Blogio" sąvoką, kuri buvo dingusi iš modernaus žmogaus mąstysenos 19-ojo šimtmečio pozityvizmo įtakoje). Kaip tą Blogį pavaizduoti dramoje ir scenoje? Blogio atstovai "Zekuose", kalinių taikliai vadinami "sraigteliais", yra "Blogio banalumo" iliustracijos. Vadovėlinis biurokratas majoras Volkovas pragare elgiasi kaip buržuazinis griežtas dėdė. Aršesnis ir sadistiškesnis prižiūrėtojas Kiška priartėja prie stereotipo. Sargybiniai — sveiki, buki vaikinai, kurie klusniai tarnautų bet kuriai sistemai.

Dramatinė kolizija įvyksta ne su jais, bet su visu anoniminiu tironijos aparatu. Legendiniai herojai kovėsi su pabaisomis akis į akį; ze-kai stojasi prieš slibiną, būdami pačiuose jo nasruose. Tame glūdi jų herojinė dimensija.

Kita kolizija — vidinė — kaliniai grumiasi su savo silpnybėmis, abejonėmis; pakyla virš savo fizinio silpnumo, kaip poetas Mark Dub-rovsky; kapituliuoja, kaip Slavą; ar suabejoja savo kovos būdu, kaip Galicinas. Toms vidinėms kolizijoms autorė galėjo skirti daugiau dėmesio: patrauklūs teigiami protagonistai Aleksas Galicinas ir Anna Kuz-mina tuo būdu būtų įgavę daugiau vidinės dinamikos.

Kaliniai konclageriuose savaip transformavo rusų kalbą, visų tautybių kalinių lingua franca, ir ją pavertė ypatingu zekų dialektu. (Kalbininkai turėtų pradėti tirti, kaip deportacijos ir konclageriai paveikė ir lietuvių kalbą Rusijos platybėse). Autorė nemėgina zekų dialekto dup-likuoti, bet siekia savo dialoge aprėpti jo plačią skalę, nuo vulgaraus žargono iki intymios lyrinės išpažinties. Žinant, kaip sunku versti tokį įvairų ir "egzotišką" tekstą, Aušrinės Bylaitės pastangas reikia palankiai vertinti, nors vertimui būtų pravertusi pašalinė redakcija. (Ypatingą problemą tokio teksto vertime sudaro spalvingi, poetiški ir dažnai kosminių dimensijų zekų keiksmai — juos išversti neįmanoma kadais "tabu" paženklintais ke-turaidžiais anglosaksiškais žodžiais, kurie  šiandien jau nebešokiruoja).

Ekspresyvus dialogas rodo "Zekų" autorės literatūrinę kultūrą ir drauge atidumą scenos reikalavimams. Ji sugeba išreikšti ir tikrovinį, ir poetinį kalinių pasaulio planą. Tačiau pjesei praverstų pavienių scenų kon-densavimas ir paryškinimas — spektaklyje pasijusdavo ištęsimo ir pasikartojimo.

"Zekų" scenovaizdis priklauso vadinamajam "aplinkos teatrui": žiūrovai drauge su kaliniais įsprausti į smulkmeniškai atkurtą lagerį. Jurašas išradingai manipuliuoja tą erdvią ir daugialypę sceną. Šiame spektaklyje jam tenka savaip "plaukti prieš srovę" — tramdyti ir prie natūralistinės aplinkos derinti savo režisūrinį stilių, kuris pasižymi sudėtingomis mizanscenomis ir aktorine akrobatika. Iš amerikiečių aktorių režisierius išgavo tikrą jausmą, pasipiktinimą, moralinę aistrą.

Nuo 1939-ųjų metų kalėjimas ir konclageris tapo svarbia scenine metafora Rytų Europoje. Tuoj po karo žymusis scenografas Jan Svoboda Prahoje pastatė Šekspyro "Romeo ir Juliją", kurioje jaunieji meilužiai buvo konclagerio kaliniai. Tragedija rutuliojosi dviejose plotmėse: savo sapnuose juodu atkūrė Šekspyro scenas, mirė dviguba mirtimi. Maždaug po 20 metų panašiu konceptu rėmėsi Jerzy Grotovvskio pastatytas "Akropolis". Klasiškai VVyspianskio pjesei Grotovvskis "konfrontavo" kraštutinę konclagerinę situaciją. Kaip ir Jurašo spektaklyje, žiūrovai sėdėjo tarp kalinių, kurie, plytą po plytos, statė savo sunaikinimo pastatą. Nors "Zekų" konclagerinis pasaulis priklauso vėlesniam — Brežneviniam — periodui, jo paskirtis ta pati, kaip hitlerinių ir stalininių žmonių naikinimo mašinų. Į Rytų Europos konclagerinio teatro seriją dabar įsijungia ir "Zekai": šis spektaklis yra ne tik pavienių talentų pasireiškimas, bet ir savita Rytų Europos kovos už tiesą apraiška.

"Zekų" balsai, be abejo, nenutils su šiuo spektakliu. Jų lauksime prabylant išspausdintuose lietuviškuose ir angliškuose tekstuose ir būsimuose spaktakliuose.
AL L.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai