Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIAI SIBIRE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. R.   
Lietuviai Sibire. Redagavo JUOZAS PRUNSKIS. Iliustravo Jonas Strungys. Išleido Amerikos Lietuvių Bibliotekos Leidykla. Chicago, 1981 m. 216 psl. Kaina 20 dol.
Veikalą "Lietuviai Sibire" suredagavo daugelio knygų autorius kun. Juozas Prunskis, o jam į talką atėjo redakcinė kolegija: Vladas Būtėnas, Anicetas Tamošaitis, SJ ir Nijolė Gražulienė.

Nurodęs, kad "komunistai Sibiran gyvuliniais vagonais išgabeno dešimtadalį visos mūsų tautos", redaktorius rašo: "Tą baisiąją tragediją privalome išryškinti". Kadangi jis yra akcijos vyras, darbo ėmėsi pats.

Kaip Leonardo Kerulio "Išvežtųjų lietuvių sąrašas", taip ir "Lietuviai Sibire" pareikalavo daug kantrybės ir akylumo. "Reikėjo vesti plačius susirašinėjimus su Amerikos, Europos, net ir Australijos lietuviais, — sako redaktorius. — Reikėjo atrinkti iš gaunamų krūvų laiškų vietas, kurios būtų reikšmingesnės. Nebuvo lengva visus primityviomis Sibiro sąlygomis rašytus laiškus išskaityti". Betrūko dar to: "Bedirbant prie šios knygos, buvo gauta grasinimų..." (p. 12).

Knyga pradedama įvadu, kuriame anglų kalba trumpai supažindinama su išvežimais ir ištremtųjų likimu Sibire. Po redaktoriaus įžangos įdėtas Mečislovo Mackevičiaus straipsnis "Lietuvos gyventojų trėmimai faktų ir tarptautinės teisės šviesoje" ir Elenos Juciūtės "Išvežtųjų teisinė padėtis". Skaitant, labai pravartus žemėlapis "Priverčiamųjų darbų lageriai Sovietų Sąjungoje".
Veikalas, kuriam geriau tiktų kuklesnė išvaizda negu į prabangą pretenzijų turintis albumas, suskirstytas į tris dalis.

Pirmajai duotas pavadinimas "Liūdni atsiminimai". Tai pačių tremtinių ar juos pažinojusių pasakojimai ir atsiminimai: apie žmonių gaudymus aną baisųjį birželį ir vėliau po karo, apie jų gabenimą gyvuliniais vagonais ir paskui laivais Sibiro upėmis, apie katorgą šiaurės speiguose, apie sunkiausius darbus, apie badą ir mirtis. Ir negali vėl nesugraudinti širdies tokie paprasti, tiesūs ir gailūs žodžiai iš lietuvių tautos tragedijos lapų.

"Kai atvažiavome į Barnaulą, tremiamieji pasakojo, kad du vaikučiai mirė kelionėje, kuri tęsėsi dvi savaites. Kai išgirdo enkavedistas, kad gailiai verkia moterys, tai sustabdė traukinį, atstūmė duris. Žiūri — miręs vaikelis. Verkia motina. Paėmė vaikelį iš motinos glėbio ir išmetė iš vagono palei bėgius. Su dviem taip padarė — už savaitės antrą išmetė" (p. 54).

Dar viena ištrauka nukelia skaitytoją kone į pasaulio galą — į salą Lenos upės žiotyse:
"1942 m. mūsų šeimą drauge su 400 moterų ir vaikų, ištremtą iš Lietuvos, atvežė į Jakutijos šiaurę negyvenamon salon, kur Lenos upė įteka į Laptevų jūrą, už Poliarinio rato. Šioj saloj nebuvo jokio žmogaus pėdsako: jokio namo, jokios žemėje landynės, jokios jurtos (palapinės) — gryna amžino šalčio sukaustyta tundra; joje buvo įkalta lentelė su užrašu, kad ši sala vadinama "Trofimovskas"... (p. 126).

"Trofimovsko saloje 1942-43 metų žiemą mirtingumas buvo didesnis negu vokiečių apsuptame Leningrade. Čia mirė kas antras tremtinys, nutremtas be teismo, be tardymo ir be kaltės. Išmirė ištisos šeimos. Baranauskų šešių asmenų šeima išmirė visa. Iš Augustino šeimos septynių asmenų išliko vienas berniukas. Žygelio keturių asmenų šeima išmirė visa. Geidonio septynių asmenų šeimos išliko tik motina. Šiurkaus — iš penkių asmenų išliko tik berniukas. Iš Markevičiaus septynių asmenų išliko motina ir duktė, ir taip toliau. Vidoklerienė po sūnaus — pianisto mirties eidavo kas dieną prie lavonų stirtos, bet vieną dieną nebegrįžo — sušalo tenai pati.

"Man Trofimovskas ne užmiršta praeitis, bet neužgyjanti žaizda. Tegu tenai buvo saujelė — keli šimtai žmonių, bet dėl to jų kentėjimai nebuvo mažesni. Ir jie buvo žmonės, ir juos reikia prisiminti, kaip ir milijonus kitų bereikalingų aukų" (p. 129).
Antroje leidinio dalyje, pavadintoje "Toli nuo tėvynės", sudėtos nuotraukos iš Sibiro. Kaip "Įžangoje" nurodoma, šios nuotraukos "daugiausia darytos jau laisvėn išėjusių tremtinių... Niekas neleido fotografuoti nei kalinimo vietovių, nei vergų darbo stovyklų, nei kitų priespaudos vietų" (p. 11).

Vis dėlto kai kurios iš tų nuotraukų yra reti istoriniai dokumentai. Knygos užpakaliniame viršelyje atmušta nuotrauka, kurioje matome sunkvežimių gabenamus žmones. Už vielų — išvežamų žmonių veidai, o iš abiejų šonų — į šautuvus atsirėmę enkavedistai. Kitoje nuotraukoje matome į gyvulinį vagoną varomus žmones, o dar kitoje — tas vagonas jau aklinai uždarytas, tik pro mažytį langelį du veidai gal paskutinį kartą žvelgia į tėvynės laukus. Aiškiai įskaitomas vagono numeris — 333271. Įskaitomi ir rusiški vagono inicialai SSSR. Knygos pradžioje randame numerius traukinių, kuriais aną baisųjį birželį tremtiniai iš Naujosios Vilnios stoties buvo išvežti į tolimą šiaurę. Beje, ką tik minėtos nuotraukos yra dar iš Lietuvos, kaip ir vidaus reikalų minis-terio M. Gedvilo raštas, kuriame jis J. Paleckiui siūlo patvirtinti mi-nisterių A. Merkio ir J. Urbšio ištrėmimą. Gedvilas savo ranka parašė net žodžius "Tvirtinu ir sutinku". J. Paleckiui beliko tik savo parašą padėti.

Apie trečdalis nuotraukų iš Sibiro atitenka lietuvių kapinynams ir laidotuvėms. Visos jos liūdnos ir graudžios, net ir tos, kur mūsų ištremtas brolis prie trobelės sėdi su armonika rankose. Kai kurios iš jų turi epinės didybės ir vienišos gėlos dvasią. Tarp tokių galėtume suminėti nuotrauką iš Povilo Pluko laidotuvių Krasnojarsko rajone 1958 m. sausio 19 d. Per sniego platumas, už kurių stūkso kalnai, eina pusantro ar dviejų šimtų minia, o jos viduryje  keturi  vyrai  neša  karstą.

O dabar atsiverskime trečiąją knygos "Lietuviai Sibire" dalį, kurios vardas — "Išvežtųjų laiškai". Redakcija apie šiuos laiškus pastebi: "Pavyko surinkti šimtus laiškų nuo Sibiro tremtinių, kurių daugelis jau žuvę. Laiškai rašyti žinant, kad jie bus cenzūruojami, taigi juose daug kas pasilieka neišsakyta, daug kas paslėpta tarp eilučių" (p. 11).

Viena tremtinė iš Jakutijos trumpai ir aiškiai, nesislapstydama už eilučių, pasako, kaip ji ten gyveno:
"Tolimuose kraštuose visur teko gyventi: žemėje išsimuštoje duobėje, šunų būdoje, išvietėje..." (p. 213).

O kitas lietuvis iš Krasnojarsko srities plačiau rašo:
"Jei mes parašytume savo pradžią, pragyventą Sibire, tai jums plaukai stotųsi. Iš tiesų dabar ir mums atrodo, kad negalėjo taip būti. Rodosi, kad žmogus per silpnas tiek pakelti. Viską prisiminus, atrodo tik sapnas šiurpus. Bet ne, tai buvo tikrovė, ir vis dėlto dar likome gyvi. Aišku, tik gyvi, o sveikatos jau nebėra...

"Pas mus klimatas nelengvas — žiemos šaltos ir ilgos, šąla iki 55-60 laipsnių, o sniego, sniego iki pažastų. Vasaros būna trumpos ir labai karštos... Be to, vasarą dar būna vabalų — tokios mažos musytės ir uodai (nes aplink taigos, taigos). Išėjus į lauką, reikia turėti tam tikrus sietukus (panašius kaip eidavome prie bičių), kitaip neįmanoma. Aišku, ko gera mes ir negalime tikėtis, — trėmė į kraštą, kur sunku gyventi" (p. 200).

Iš laiškų atsišaukia daug vargo, skurdo, bado, varymo į tokius sveikam protui neaprėpiamus darbus, kaip šienauti žiemą, kada pievos giliai užverstos sniegu.

Laiškuose patiriame apie kai kurių žinomesnių žmonių likimą. Pavyzdžiui, profesorius, buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa Sibire mirė 1953 metais. Įdėta ir jo kapo nuotrauka.

"Labai jaudindavausi, kada jis (Aleksa) artindavosi prie manęs su padėka už kokią nors paramą arba rūpestį, — rašo viena moteris.
— Nereikia, Profesoriau, — iš tolo šaukdavau, — juk mes visi vienos žemės vaikai.

"Tai buvo ir liks nepamirštamai jaudinančios valandėlės... Deja, jo jau nėra. Liko tik rankraštis, kurį saugoju" (p. 197).
Yra keletas laiškų, kuriuos iš Sibiro rašė Telšių seminarijos profesorius kunigas Kazimieras Olšauskas. Štai ištrauka:
"Jau antra savaitė kaip dirbu ekspeditorium. Kraunu į vagoną maisto produktus ir vežu juos namo. Gyvenimas tokiu būdu sukasi ant ratų 70 km ruože. Tokį ilgą laiką gyvenus taigos gilumoje, malonu buvo pirmą Velykų dieną vėl išvysti plačius laukus, gėrėtis parlėkusių varnėnų čiauškėjimu. Tai jau man septintas pavasaris Urale, bet dar ne paskutinis..." (p. 170).

Kunigas Kazimieras Olšauskas šiuos žodžius rašė 1954 m. balandžio 29 d. Maždaug už pusantro mėnesio jo jau nebuvo gyvųjų tarpe. Apie tai patiriama iš vieno jo pažįstamo laiško:

"1954 m. birželio 15 d. jis važiavo traukiniu ir norėjo prikabinti vagoną. Tuo momentu papuolė tarp vagonų, ir smarkiai jį priplojo. Buvo įlaužti šonkauliai ir plaučiai dviejose vietose, sumušti inkstai ir tulžis. Darė operaciją, bet is to nieko neišėjo, ir dideliuose skausmuose mirė. 1954 m. birželio 18 d.. 8 vai. 30 min. atsiskyrė su šiuo pasauliu. Aš iš pirmos dienos, kai jį atvežė į ligoninę, buvau prie jo" (p. 170).

Vienos lietuvės laiške i3 Sibiro skaitome apie Kalėdų šventes.
"Praslinko šventos Kalėdos — be jokių pėdsakų. Šv. Kūčių vakarą, mano grytelėje buvo tylu ir liūdna. Mama nesikėlė iš lovos..., o mudu su sūneliu vėlai grįžome iš darbo. Pažvelgėme vienas į antrą ir su romis akyse sugulėme" (p. 194).

Ir tokiose sunkiose sąlygose žmonės mokėjo išlaikyti dvasios tvirtybę.
"Mes su mama dar tebeturime turtingas sielas, — rašo ta pati tremtinė. Jokios mokyklos, kurias lankėm abi, nepakeitė mūsų. Nepalaužė mūsų nė jų vartojamos bausmės" (p. 191).

O kiti jėgų rado tikėjimo versmėse. Viena tremtinė iš Mordavijos stovyklų 1962 m. rašo:
"... Krikščionio gyvenime viskas turi būti sąmoninga ir šventa. Net pati mirtis turi būti sąmoningas valios  aktas:  Aš  noriai  ateisiu, Tėve,  kai Tu  pašauksi  mane., jeigu pašauksi pačiame jėgų žydėjime, pačioje darbo bei kovos įtampoje, pačiame gyvenimo brangume. Tu taip sutvarkei, Viešpatie, kad žmogui retai tetenka džiaugtis savo darbo vaisiais. Dažniausiai jais džiaugiasi   kiti   žmonės,   vėlesnės   kartos. Tegul ir būna taip. Tik tegul nebūna mano gyvenimas niekam nenaudingas, visiškai bevaisis" (p.203)

Apžvalgos pabaigai išrašysime žodžius iš šio veikalo apie viena antkapį:
"Tolimame Sibire. Buriatijoje — Mongolijoje, Colano apylinkėse yra išvežtųjų lietuvių kapinės, kur jie daugiausia buvo laidojami 1948-1957 m. Viename paminkle ten yra įrašas:
Mes esame iš Gintarų krašto
Iš garbingos gimtinės Lietuvos.   
Kas išskaitys vargus be rašto,   
Ką iškentėjo didvyriai jos"
   
Knygoje "Lietuviai Sibire" yra įdėta ir anų Colano kapinių nuotrauka su paminklu, kuriame aiškiai įskaitomi žodžiai apie žuvusius "Iš garbingos gimtinės Lietuvos" (p. 160).
Aug. R.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai