|
|
NAUJA LIETUVIŲ LITERATŪROS CHRESTOMATIJA |
|
|
|
Alfred Senn, HANDBUCH DER LITAUISCHEN SPRACHE. Band II: Lesebuch und Glossar, 279 p. Carl Winter Universitaetsverlag, Heidelberg 1956.
Profesorius A. Sennas, būdamas kalbininkas, yra ne tik lietuvių kalbos tyrinėtojas, bet ir uolus lietuvių literatūros populiarintojas kitose tautose. Pernai Italijoje išleista Pabaltijo tautų literatūros istorija (Storia delle Letterature Baltiche), kurios lietuviškąją dalį — Storia della Letteratura Lituana parašė A. Sennas. Taip pat pernai Pittsburge išleistas veikalas World Literatures, kurį sudaro straipsniai apie 16 tautų svarbiuosius literatūros autorius bei jų veikalus, šiam veikalui A. Sennas parašė straipsnį Vincent Krėvė, Lithuania's Creator of Heroes. Seniau tas pats autorius yra parašęs straipsnius apie lietuvių literatūrą Columbia Dictionary of Modern European Literature ir History of Modern Drama leidiniams (1947).
Kalbamoji lietuvių literatūros chrestomatija taikoma vokiškų universitetų studentams, studijuojantiems indogermanistiką ar baltistiką. Tai priedas prie lietuvių kalbos gramatikos, kurią autorius dar ruošia, ši chrestomatija (su lietuviškai vokišku ir anglišku žodynėliu) dedikuota Antanui Saliui, talkininkavusiam autoriui šį darbą ruošiant. Kitais talkininkais buvo Vincas Maciūnas — literatūros istorijos ir bibliografijos srity ir J. Balčikonis, pri-s'untęs naujų leidinių iš Lietuves, ši chrestomatija nėra tai paprastas tautosakos bei rašytojų raštų pavyzdžių rinkinys. Svarbią vietą čia užima ir bibliografiniai duomenys, kalbos bei rašybos paaiškinimai ir kt. Taip pvz. prie pasakų ar dainų skyrių nurodomi visi svarbiausi mūsų pasakų bei dainų leidiniai. Senesnių rašytojų nurodomi ir jų raštų leidimai, pvz. nurodytos vienuolikos Maironio Pavasario Balsų leidimų datos, nors dabar tų leidimų, rodos, bent dviem yra daugiau. Nurodoma taip pat kai kurių dalykų kilmė, pvz. iš kur atsirado Eglės žalčių karalienės pasaka, kieno sukurtas pasakojimas apie Živilę ir kt.
Chrestomatija pradedama tautosaka — patarlėmis bei priežodžiais, mįslėm, pasakom, dainom. Toliau eina individualinė kūryba — poezija ir proza, ši pastaroji turi du skyrius — beletristiką ir mokslinę prozą bei publicistiką. Paskutinę dalį sudaro senųjų raštų pavyzdžiai. Poezijos skyrių sudaro 20 poetų kūrybos pavyzdžiai, pradedant Donelaičiu ir baigiant Vytautu Mačerniu. Beletristikai atstovauja dešimt autorių nuo Daukanto su Valančium iki Vaičiulaičio, o mokslinei prozai bei publicistikai tokie autoriai, kaip Būga, Jablonskis, Salys, Maciūnas, Pu-zinas, Vaižgantas ir kt. Pagaliau senųjų raštų pavyzdžiais yra Mažvydas, Vilentas, Bretkūnas, Petkevičius, Daukša, Sirvydas ir kt.
Palyginę šią chrestomatiją su iki šiol vokiečių universitetuose naudotąja A. Leskieno knyga (Litauisches Lesebuch, mit Grammatik und Woer-terbuch 1919), matome didelį skirtumą. Nors A. Leskienas buvo didelis kalbininkas ir lietuvių kalbos žinovas, bet jo darbas turi nemaža trūkumų ir šiandien yra jau gerokai pasenęs. Iš individualines kūrybos ten tėra tik Donelaičio, Baranausko ir Valančiaus raštų ištraukų bei du Kudirkos eiliuoti vertimai, ir be to, sena rašyba bei tarmiškai rašyti. Tautosakos pavyzdžiai pateikti tokia rašyba, kaip jie kadaise užrašyti. Tad viskas archaiška. Tuo tarpu šioje chrestomatijoje daugumą tekstų sudaro moderni literatūra, rašyta dabartine bendrine kalba. Man rodos, yra savaime suprantamas dalykas, kad mokantis svetimos kalbos, pirmiausia reikia mokytis literatūrinės kalbos, o senosios literatūros tekstai reikalingi tik kalbos istorijos tyrinėtojui, vadinas, tam, kas jau moka ar yra bent pramokęs literatūrinės kalbos. Tad šios chrestomatijos autoriaus pasirinktas kelias yra visai teisingas.
Daabr gali tik būti klausimas, kiek autoriui pavyko parinkti tinkamiausius pavyzdžius. Gali kai kas klausti, kodėl pvz. prozininkų skyriun įdėtas toks menkavertis A. Griciaus feljetonas, o nieko nėra tokių žymių beletristų, kaip Ignas Šeinius, Jieva Simonaitytė, Juozas Grušas ir kt.?
Kodėl mokslines prozos skyriun pateko S. Stanevičius, kuris jokiais mokslais nepasižymėjo, o nepateko to paties laikotarpio tokie žymūs rašytojai, kaip Daukantas ir Valančius, kurie yra palikę daug mokslines prozos veikalų? Pagaliau pažymėtinas ir dar vienas dalykas. Sudėjus knygon dvidešimt poetų ir dešimt prozininkų beletristų, susidaro jau nebe paprasta chrestomatija, bet kaip ir literatūros antologija. Tokio rašytojų skaičiaus pasirinkimą nulėmė be abejo nebe vien kalbina ai, bet ir literatūriniai sumetimai. Tokiu atveju kai kam atrodys, kad kai kurių poetų kūriniai vargu bus patekę patys geriausi ar jiems būdingiausi. Vis dėlto galima sutikti su autorium, kad chrestomatijai, skiriamai pirmoje eilėje kalbos, ne literatūros reikalui, augščiau iškelti klausimai yra antraeilės reikšmės ir knygos vertės nemažina. Turint galvoj, kad modernių rašytojų tekstai yra kompetentingų asmenų kirčiuoti, kad chrestomatija turi šimto puslapių kirčiuotą lietuviškai-vokišką-angliška žodynėlį, kad knygoj yra gausu naudingų bibliografinių žinių, ypač apie senesnių rašytojų (Mažvydo, Daukšos, Donelaičio, Daukanto) veikalus, o taip pat ir kalbinių paaiškinimų, knyga bus naudinga ne tik kitataučiams, bet daug kuo ir patiems lietuviams.
|
|
|
|