|
|
VINCO KRĖVES ISTORINĖS DRAMOS |
|
|
|
"Šarūnas" Tautos Teatre (dekoracijos V. Bičiūno)
1. V. Krėvės kūrybos pobūdis
Vincas Krėvė-Mickevičius Lietuvai žinomas įvairiais atžvilgiais. Jis — ir politikas, ir mokslininkas-profesorius, ir tautosakininkas, ir rašytojas. Tačiau jis labiausiai žinomas šiuo pastaruoju atžvilgiu.
Kaip rašytojas, V. Krėvė pradėjo reikštis netrukus po spaudos atgavimo "Vilties" laikrašty. Galutinai rašytojo vardą jis nusipelnė "Dainavos šalies senų žmonių padavimais" ir "Šarūnu". Po jų ėjo "Šiaudinės pastogės" apysakos, "Skirgailos" drama, "Likimo kelių" misterija, "Žento" ir "Mindaugo mirties" dramos, "Raganiaus" apysaka, "Dangaus ir žemės sūnų" pusiau epinis, pusiau draminis kūrinys ir kiti.
Nors sakoma, kad V. Krėvės kūryba einanti dviem kryptim, — realistine ir romantine, — tačiau, giliau pažiūrėję, lengvai galime įsitikinti, kad tematikoj jis yra romantikas, tęsėjas V. Kudirkos šūkio "iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia", tik vaizdavimo būdu jis dažnai yra realistas. Krėvė romantikas, nes jį žavi praeitis, bet ne dabartis. Jį domina Rytai (Rytų pasakos ir "Dangaus ir žemės sūnūs"), jį žavi herojiškoji Lietuvos praeitis ("Šarūnas", "Skirgaila", "Mindaugo mirtis), jį žavi ir toji lietuvių praeitis, kuri tebėra nenumirusi, tradicijų perduota dainose bei pasakose ("Dainavos padavimai") ir žmonių papročiuose, ypač kaimo žmonių papročiuose ("Šiaudinėj pastogėj", "Raganius"). Romantikas Krėvė ir tuo, kad jis mėgsta vaizduoti žmones individualistus, maištininkus, netelpančius savo aplinkoj, kovoje su ta aplinka palūžtančius ir net joj žūstančius. Net tie Krėvės veikėjai, kurie atrodo tokie etnografiški—tautosakiški, kaip Lapinas ar Raganius, tie senųjų tradicijų žmonės rašytojo taip pat yra piešiami individualistais, labai ryškiai išsiskiriančius iš savo aplinkos, su kuria jie negali ir nemėgina sutapti.
Iš vienos pusės, V. Krėvės meilė praeičiai, kuri dar nėra visai mirusi, nes tebėra gyva tradicijose (dainose, pasakose, patarlėse ir papročiuose), o iš kitos pusės dėmesio sutelkimas į labai ryškius charakterius, į individualistus herojus konfliktuose su aplinka, kuri vienur yra sustingusi, o kitur judri ir veikėjų tradicinius polinkius pralenkusi — yra pats ryškiausias bruožas V. Krėvės kūryboj. Todėl tradicijų ir individualizmo susikirtimų rasime kiekviename žymesniame V. Krėvės kūriny, vistiek ar jis būtų drama, ar apysaka.
Tradicijų ir individualizmo meile V. Krėvė pasirodė naujas mūsų literatūroj. Tradicijų pamėgimas jj skatino atkurti pasakas, padavimus, dainas, vaizduoti papročius, išlikusius senuose retuose žmonių egzemplioriuose, o stiprus palinkimas į individualistų kovą su aplinka įtaigojo V. Krėvę kurti dramas ir praeities dramatinius herojus. Kaip tradicijų mėgėjas, kuris dainų, pasakų ir padavimų motyvus bei formas sąmoningai taikė individualinei kūrybai, V. Krėvė (šalia L. Giros) buvo naujovininkas, nes anksčiau tos tradicinės lietuviškos kūrybos formos bei bruožai mūsų literatūroj tebūdavo atsitiktiniai ir dažniausiai nesąmoningi. Savo dramomis iš Lietuvos praeities V. Krėvė sugrįžo į tą herojinį romantizmą, kurį apdainavo Maironis ir kurį populiarino V. Kudirka svetimųjų autorių dramų vertimais, nors jo individualizmas, kaipo toks, lietuvių literatūroj buvo naujas. Kaip jis pasireiškė jo dramose, pamatysime vėliau. Tuo tarpu svarbu čia pažymėti, kad draminė forma individualisto V. Krėvės yra mėgstama, nes dauguma jo didžiųjų kūrinių yra parašyti dialogais. Nekalbėsime čia nei apie "Žentą", nei apie "Likimo kelius", nei apie "Dangaus ir žemės sūnus", kurie dar tebėra ištisai neišspausdinti. Ilgėliau sustosime tik prie "Šarūno", "Skirgailos" ir "Mindaugo mirties" dramų, kurios tarp savęs turi kai kurių bendrų bruožų ir gali pakankamai atskleisti V. Krėvę, kaip dramų autorių.
2. Dramų tema, intryga, veiksmas
Nors V. Krėvės istorines dramas vieną nuo kitos skiria daugiau kaip dvidešimties metų tarpas ("Šarūnas" 1911, "Skirgaila" rusiškai 1922?, o "Mindaugo mirtis" 1935), tačiau jos tarp savęs artimai giminingos. Pirmiausia jų temos — dvilypės: politinės ir asmeninės. Iš vienos pusės per jas eina kova dėl Lietuvos vienybės, o iš kitos pusės — gretimai vyksta centrinių herojų kova dėl savo asmeninės, ypač šeimyninės, laimės. Tačiau politinė tema (kova dėl Lietuvos vienybės) nevisose dramose tėra glaudžiai susieta su kova dėl asmeninės laimės. Geriausiai tos dvi temos suaugusios "Skirgailoj".
Šios dramos centrinis herojus, kunigaikštis Skirgaila, laiko nelaisvėj Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę ir veda ją per prievartą, nes nenori, kad ši, ištekėdama už Mozūrų kunigaikščio, atplėštų dalį Lietuvos žemių. Tačiau prievarta laimės neatneša. Kad ir netekusi Mozūrų kunigaikščiui, Ona Duonutė įsimyli riterį Kellerį, taip pat Lietuvos žemių gruobikų (kryžiuočių) atstovą. Ir kai Skirgailai pavyksta Kellerį gyvą palaidoti, tuo pačiu esti palaidota paties kunigaikščio asmeninė laimė, kurios jis vylėsi iš Duonutės. Taigi "Skirgailoj" dvi temos yra taip susipynusios, kad politinė tema (mums tolima ir beveik svetima) yra gaivinama antrosios (meilės, žmogiškos užuojautos, pasitikėjimo žmogumi) temos.
Ne taip glaudžiai tarp savęs susijusios tos dvi temos "Mindaugo mirty". Kai pradžioj dramos sužinome, kad po savo žmonos, karalienės Mortos, mirties Mindaugas yra sulaikęs pas save jos jauniausiąją seserį Aldoną, Daumanto žmoną, jaučiame, kad tai apsunkina Mindaugo darbą, Lietuvą bevienijant politiškai. Ir iš tikro, dramos pabaigoj tai aiškiai matyti. Pasilikdamas Aldoną savo pilyje, o jos vyrą siųsdamas į karą prieš gudus, Mindaugas išprovokuoja Daumantą. Šio durklo smūgis Mindaugui drauge yra smūgis visai didžiojo kunigaikščio politikai — įvykdyti lietuvių žemių sujungimą.
Mažiau tarpusavy susietos politinė ir asmeninė temos yra "Šarūne". Vesdamas Voverę, Šarūnas nestoja skersai kelio jokiam didikui, kuris galėtų rimtai kenkti jo politikai. Ir per Voverę jis nesitiki sparčiau pažengti į savo tikslus — nei išgarsėti pasauly, nei priartėti prie savo politinio tikslo (viena saulė danguj, vienas valdovas Dainavoj), nes Voverė nėra nei ypatingai turtuolė, nei didelių žemių įpėdinė, o tik paprasto Šarūno bajoro daili dukrelė. Ir Šarūnas pasiryžta vesti Voverę kažin kaip neapgalvotai. Viena, kaimynai ir jo paties motina Viltė jam sako "vesk". Antra vertus, jis vienu momentu pasiduoda iliuzijai, kad jį moteris taip pat gali pamilti. Kartą pasidavęs iliuzijai ir nutaręs, Šarūnas veda Voverę per prievartą, nepaisydamas, kad ji net gabijon buvo nuo jo pasislėpusi. Tačiau šita santuoka tiesioginių politinių pasėkų neturi. Arba, teisingiau, ji teturi tik netiesiogines įtakos — per pačias vestuves pamatęs savo klaidą, Šarūnas dar labiau tolsta nuo įprastų žmogui jausmų ir dar labiau ima švaistytis kardu, kovodamas su kaimynais ir rodydamas savo nirią, nežabotą galybę. Ir kai Šarūnas sužino, kad Voverė myli Tautvilą, kai jį pasiekia žmonių apkalbos, kad Voverė jam neištikima, tai vėl neturi jokios įtakos ano primityvaus kunigaikščio politiniams siekimams. Nedaugiau politinės reikšmės teturi ir Voverės mirtis nuo Šarūno rankos, nes jo uošvis Džiangis ir jo svainis Alūnas tėra nežymūs eiliniai bajorai, kurie nepajėgia keršyti ir nekeršija.
Šitų dviejų temų — politinės ir asmeninės — silpnesnis susiejimas "Šarūne" (ir net "Mindaugo mirty") neigiamai atsiliepia ne tik dramų intrygai, bet ir dramatiniam veiksmui. Dėl to jose intryga vystosi gana palaidai, o veiksmo vienos scenos yra grynai politinės (politiniai samprotavimai, politiniai ginčai), antros — retesnės ir trumpesnės — asmeninių, šeimyninių rūpesčių scenos su žmogiškais visiems suprantamais jausmais, pirmųjų dažniausiai nesušildo.
Intryga yra silpna tiek "Mindaugo mirty", tiek "Šarūne" dar ir dėl to, kad prieš centrinius herojus neatsistoja partneriai, kurie bent iš tolo prilygtų savo priešingais užsimojimais. Antai, aplink Šarūną tėra tik nežymūs satelitai, kurių, tiesa, ne vienas prieštarauja Šarūnui. Tačiau tie visi jų prieštaravimai pasibaigia žodžiais, liežuvio malimu, o neišvirsta į tikrą veiksmą kovoj. Pavyzdžiui, Perlis būtų galėjęs būti rimtu Šarūno varžovu politinėj srity, tačiau į sceną jis teišvedamas tik trumpam momentui, nors šiaip apie jį kiti daug kalba. Tautvilas, kuri myli Voverė ir kuris ją myli, būtų galėjęs būti Šarūno varžovu jo šeimyninėj sferoj, tačiau autorius Tautvilą išlaiko ilgai gudų nelaisvėje. Jo ilgisi Voverė, apie jį kalba kiti, tačiau jis pats tepasirodo tik I-jo tomo gale ir dėl Voverės nekovoja, pasitenkindamas tik garsiais keršto grasinimais kunigaikščiui ir jo uošviui. Todėl Tautvilis nė iš tolo netampa Šarūno draminiu konkurentu ir veiksmo taip pat neįtempia.
Kažinkas panašaus matyti ir "Mindaugo mirty". Nors pirmasis Lietuvos karalius jau pirmose scenose yra pasiryžęs paveržti Daumanto žmoną Aldoną ("paimsiu tave per žmoną", sako jis), tačiau Daumantas šitų jo intencijų nežino. Jis gyvena toli savo pily ir net Mindaugo neįtaria, nes daugiau kaip per pusę dramos jis rodomas ištikimu Mindaugo draugu ir jo politikos rėmėju Kai jam paaiškėia senojo karaliaus kėslai, veiksmas, tiesa, labiau įsitempia, tačiau jis netrukus jau eina prie galo. Taigi ir šitoj dramoj centrinis herojas neturi jam verto atsvaros vyro, kuris žymiai prisidėtų priešveiksmiais prie intry-gos įtempimo ir dramos veiksmo stūmimo pirmyn. Daumantas ten tėra tik vienas veikėjas, vargu reikšmingesnis už Trainotą, Tautvilą, Aidžių ar Skirmuntą.
Ir "Skirgailoj" Jogailos brolis skendėtų zirz-lių uodų spiečiuje, kaip Šarūnas ir net Mindaugas, jei V. Krėvė nebūtų prieš Skirgailą pastatęs tikro partnerio — riterio Kellerio. Kol šis tėra tik kryžiuočių pasiuntinys, jis prieš Skirgailą testovi kaip zirzianti muselė, kaip antras kryžiuotis Vartenbergas, kaip lenkų vyskupas Henrikas Mazovietis, kaip vienuolis Skarbekas arba kiti lenkų pasiuntiniai. Bet kai Kelleris pasiryžta pasimatyti su Ona Duonute per jos tarnaitę Oligę, intryga įgauna gyvybės, dramos veiksmas įsitempia ir jau eina logiškai iki atomazgos, čia varomas Kellerio, čia Skirgailos. Todėl kai kurie kritikai be reikalo prikiša, kad Kellerio vaidmens išryškinimu Krėvė dramos veiksmą pasuka kita kryptimi, negu jis ėjo iš pradžios. Taip, jei kas nori, gali sakyti, kad Kellerio vaidmenį ir asmenį išryškindamas, V. Krėvė perveda dramos svorį iš politinės į asmeninę sferą. Su riterio pasiryžimu veikti drama eina asmeninių šeimyninių veiksmų ir interesų persvaroje. Bet ten nėra išjungti nė politiniai motyvai. Susipynę su žmogiškais šeimyniniais jausmais, jie nustoja šaltumo ir sausumo, kurio neišvengia net mums gerai pažįstami politiniai įvykiai. Kitaip sakant, duodamas daugiau reikšmės asmeniniams žmogiškiems jausmams "Skirgailoj", Krėvė kaip tik teisingai suprato, kas yra draminis menas.
3. Veikėjų dramatiškumas
Kaip sakyta, "Mindaugo mirtis", ypač "Šarūnas" savo konstrukcija nėra stipriai dramatiški kūriniai. Tačiau to negalima pasakyti apie jų svarbiuosius personažus. Jie dramatiški, nes jų krūtinėje kovoja priešingi jausmai.
Šitokius Krėvės dramų prototipus randame jo didžiausiame kūriny, "Šarūne". Jo centrinio herojaus, Balyno ir Dainavos kunigaikščio, kai kurie bruožai pasikartoja ir Skirgailoj ir Mindauge. Bendra jiems — kova dėl krašto vienybės, karingumas, autokratija ir despotizmas. Jie su savo valdiniais ir kaimynais elgiasi taip, kaip jiems patinka. "Jūs turit daryti, ko aš noriu. Nepanorėsit, kardu priversiu", sako Šarūnas. "Čia nėra kitos valios, jei aš savo pasakiau", pabrėžia Skirgaila, o vėliausiai sukurtas Krėvės herojus Mindaugas tai patvirtina, sakydamas Aldonai: "Viskas gali būti, ko aš noriu". Tačiau tas jų despotizmas nėra diktuojamas vien tik jėgos ir garbės geismui patenkinti. Jie myli savo gimtąjį kraštą ir nori jam gero. Net besiblaškančio ir garbės žygiais apsvaigusio Šarūno sąmonėj sublyksi meilė savo šaliai, jau nekalbant apie Mindaugą, kuris skundžiasi savo sūnui Vaišvilkui karžygiais, kad "visa Lietuva niekam jų nerūpi". Todėl Mindaugo ir Vaišvilko esanti "pareiga krašto likimu rūpintis". O Skirgaila iš meilės Lietuvai sutiktų net valdžią atiduoti Jogailai ar Kęstučio sūnui, jei žinotų, "kad jie geriau sugebės jos garbę išlaikyti".
Vincas Krėvė su žmona Jungtinėse Valstybėse
Tačiau šitas despotizmas, kurį Krėvės herojams diktuoja aplinkybės ir garbės bei jėgos geismas, kenkia jų tėvynės žmonėms ir jiems patiems. Ypač despotizmo taikymas šeimos santykiuose herojus arba tiek sužlugdo, kad jie nebetenka žmogiškų jausmų, arba žūsta. Antai, nors Mindaugo despotizmas yra apgalvotas ir ne toks žiaurus, kaip Šarūno ar Skirgailos, tačiau kai jis despotines priemones pritaiko šeimos problemose, pasilaikydamas Daumanto žmoną Aldoną pas save, o jos vyrą siųsdamas į karą su gudais, Mindaugas žūsta nuo savo ankstesnio ištikimo rėmėjo rankos. Tiesa, nuo savo despotizmo pasėkų Šarūnas su Skirgaila fiziškai nežūsta, tačiau abu į dramų pabaigą jau yra morališki lavonai. Juk argi begalima laikyti žmogumi Šarūną tada, kai jis nužudo savo niekuo nekaltą Voverę tik už atvirą jausmų išliejimą ir savo kaimynę Vilkę, paleidusią apkalbas prieš Voverę? Tuo atžvilgiu panašus į Šarūną ir Skirgaila. Kai jis pakasdina gyvą Kellerį pilies kieme ir ant jo kapo ištraukia durklą alpstančiai Onai Duonutei, tada Skirgaila yra save morališkai sutriuškinęs. Nuo jo tada galutinai nusigręžia ne tik skaitytojas, kuris anksčiau jau buvo linkęs užjausti Kellerį, bet ir ištikimiausias kunigaikščio žmogus Daugaila.
Šitas V. Krėvės istoriškųjų dramų pagrindinių herojų moralinis ar fizinis žlugimas dėl jų pačių despotizmo padaro juos dramatiškus. Jis taip pat atskleidžia jų psichologinę bei moralinę vienatvę, kurioj jie gyvena. Iš tikro tie V. Krėvės herojai neturi artimo žmogaus, kuris juos suprastų ir nesuinteresuotai juos pamiltų, kaip žmones. Tie herojai ir patys nori savo vienatvę nugalėti ir suartėti su žmonėmis, ypač su jiems patikusiomis moterimis, bet visi nuo jų traukiasi (Nuo Šarūno, pvz. bėga net jaunimas, kai kunigaikštis artinas į besilinksminančių būrį). Todėl Šarūnas ir skundžiasi: "Gal yra kur toji meilė auksinė, bet kur už marių, ne pas mus". Ir kitoj vietoj šis Dainavos autokratas vėl panašiai nusiskundžia: "Aš nežinau, kas šitoji auksinė meilė ... ag jos nemačiau, nors jieškojau". Net žmonos jiems palieka svetimos ir dvasiškai priešingos. Antai, momentą pasidavęs meilės iliuzijai, Šarūnas vedė Voverę prievarta, tačiau ši nepasidavė jo valiai iki mirties, nors kaip žmona formaliai jam pasiliko ištikima. Nors vyriškasis jaunimas sekė Šarūną jo karo žygiuose, bet sekė ne iš meilės kunigaikščiui, o tik garbės ir nuotykių j ieškodamas. Net dainiai, jų tarpe Rainys, kurių Šarūnas retkarčiais paklauso, nėra tikri jo draugai. Jie greičiau mokytojai ir kurstytojai, kurie Šarūne mato priemonę savo politiniams ir poetiniams tikslams. Todėl Šarūnas ir netiki jų draugiškumu (II, 22 psl.). Didžioji dainaviečių dalis savo kunigaikščio bijo, jo neapkenčia, jį kolioja, jam priešinasi ir net prieš jį kovoja, o jam nusilenkia dėl baimės ar interesų vedami (pvz., Džiangis). Tik po Šarūno mirties žmonės pradeda jį lyg suprasti, bet jam, kaip žmogui, tai nebeturi reikšmės. Kol gyvas buvo, jis pasiliko vienišas ir nesuprastas. Šitas egzistencinis bruožas — vienatve — suteikia Šarūnui žmogiškumo ir dramatizmo.
Ne toks audringas yra Šarūno dvasios brolis Skirgaila, bet ir jo vienatvė taip pat tragiška. Draugų jis neturi, nes apie save sako: "Aš vienas, ir nėra man draugų". Moterų jis nevertina, tačiau vis dėlto su Ona Duonute, kurią jis yra pasigrobęs ir vedęs prievarta, norėtų pasidalyti savo vienatvės abejonėmis. Deja, kaip Voverė Šarūno, taip Duonutė nekenčia Skirgailos. Ji nueina net toliau negu Voverė. Ji pamilsta riterį Kellerį, kuriame Skirgaila įžiūri savęs vertą vyrą, bet šis kryžiuotis tampa jo politinių ir šeimyninių ambicijų stipriausiu priešu, nes pasiryžta išlaisvinti Oną Duonutę.
Tragiškas savo vienatvėj ir Mindaugas. Jis visą savo amžių yra kovojęs kardu, klasta, diplomatija ir net religija dėl Lietuvos sujungimo ir jos žemių praplėtimo. Tačiau, gilios senatvės sulaukęs ir daug žemių sujungęs, jis pasijunta vienišas, neturįs kam perduoti savo darbą tęsti. Pirmosios žmonos sūnus Vaišvilkas, kuriam įpėdinystės teises buvo atėmęs Mindaugas, kad jas atiduotų antrosios žmonos, Mortos, vyriausiam sūnui, nenori Lietuvos valdyti. Vaišvilkas vienuolyno gyvenime mato daugiau prasmės negu valstybės rūpesčiuose, o Mortos sūnūs tebėra maži: jie dar tik žaidimuose teimituoja tėvo klastas. Norėtų Mindaugas paguodos senatvėje rasti jauniausioj Mortos sesery, Aldonoj Daumantienėj, tačiau apie tai Aldona nė girdėti nenori. Dėl šitų Mindaugo pastangų vienuolis sūnus tik piktinasi, nes reikia "ne apie skaisčius veidelius, bet apie mirtį pagalvoti".
Šalia despotizmo ir vienatvės, moters ir jos meilės ilgesys yra vienas pagrindinių bruožų svarbiųjų heroj ų-valdovų psichoj. Jautrumas moters meilei yra tasai Achilo kulnis, kuris padaro juos labiausiai sužeidžiamus, o drauge tuos despotus šiek tiek sušvelnina. Tiesa, šitie V. Krėvės atšiaurūs herojai apie meilę daug nekalba, nes jie gražių žodžių nemoka. Tačiau skaitytojas jaučia, kad jie apie ją galvoja savo vienatvėje. Savo meilės ilgesį aiškiausiai pasako Šarūnas, nors jis iš anksto nujaučia, kad laimės ten neras. Tik namiškių įkalbamas jis vesti tepasiryžta. Tačiau jo silpnybė moterims labai ryški. Antai, jau vedęs Voverę, Šarūnas pamato į nelaisvę paimtą Perle. Jos grožis ir ašaros greit nugali Šarūno griežtumą savo priešo dukrai, ir jis liepia jai atrišti rankas. Paskui dėl šito savo atlaidumo pats iš savęs tyčiojasi: "Pamačiau mergą ir praskydau". Šitaip atvirai savo silpnybės Mindaugas neprisipažįsta, nes jis — diplomatas, giliai į senatvę įžengęs. Tačiau, žiūrėdamas į Aldoną Daumantienę, Krėvės Mindaugas prabyla: "Kaip tu panaši į savo seserį Mortą! Tokia ji man buvo prieš dvidešimt metų, skaisti, jaunutė!" Iš šitų žodžių skaitytojas supranta, kur Krėvė mato Mindaugo silpnybę. Tuo pačiu bruožu yra pažymėtas ir Skirgaila. Ir jis, apsivylęs politika, paguodos norėtų rasti motery, Onoj Duonutėj.
Šarūno, Mindaugo ir Skirgailos jautrumas moterims gal nebūtų tragiškas, jei jie žiūrėtų į moterį, kaip į sau lygią būtybę. Bet iš tikrųjų jie laiko ją žemesniu" žmogum ir elgiasi su jomis, lyg su priešais. Pasiimdami nužiūrėtą moterį, jie tikisi laimėti meilės. Deja, meilė jėga nelaimima. Kai pasirinktų moterų meilė pasirodo nukrypusi į patrauklesnius vyrus, V. Krėvės despotai šėlsta ir kerštauja. Šituo atžvilgiu išimtį sudaro Mindaugas. Sužinojęs, kad Aldona vis dėlto pas jį nepasiliks, jis nešėlsta, nes, turbūt, dar tikisi ją prisijaukinti, toli į karo žygį išsiuntęs Daumantą. Toliausiai savo prieštaravimuose ir paniekoj moterims nueina Šarūnas. Pastebėjęs Perles dailumą, jis drožia jai į akis: "Nieko neišgausi savo gražumu ... Aš jus visas žinau . . . Paleistuvės jūs visos, ir juo dailesnės, juo didesnės". Tiesa, šituos žodžius jis pasako jau apsivylęs Vovere, kuri, vesta prievarta, jo vistiek nemyli.
"Šarūne", "Skirgailoj" ir "Mindaugo mirty" V. Krėvė šalia centrinių vyriškių dramatiškas taip pat parodo ir svarbiausias moteris — Voverę, Oną Duonutę ir Aldoną. Jos neturi jokių politiniu intencijų ir ambicijų, nors Ona Duonutė ir patenka į politinių interesų susikirtimo ugnį. Minimų V. Krėvės dramų pagrindinės herojės yra tik moterys, kurios tenori gyventi savo širdies gyvenimu, pasilikti ištikimos savo išrinktiesiems, bet taip pat nekenkti nemylimiems vyrams, kurių valdžion yra patekusios. Iš vienos pusės, ištikimybė savo širdies balsui, o iš antros pusės — jų patekimas despotų valdžion plėšo jų sielą pusiau ir šitaip atskleidžia jų dramatizmą.
Antai, Džiangio duktė Voverė myli Tautvilą ir tenori tik už jo tekėti. Bet Tautvilas yra dingęs kare. Vieni mano, kad jis žuvęs, antri — kad jis nelaisvėje. Voverė vistiek Tautvilo laukia, nepaisydama, kad kiti jaunikaičiai jai reiškia savo širdies palankumą. Atkreipusi Šarūno dėmesį ir tėvų verčiama už jo tekėti, Voverė pasislepia gabijón. Iš ten kunigaikščio prievarta paimta ir vesta, ji lieka ištikima savo širdies berneliui, bet ir savo vyro nenori palikti. Kai grįžta iš nelaisvės Tautvilas ir Voverę ragina mesti Šarūną, ji pasisako mylinti Tautvilą ir mylėsianti, bet Šarūno taip pat nemesianti. "Dievai skyrė, dievai lėmė — tegul taip ir būna", at sako ji Tautvilui. Šituo atžvilgiu Voverė pasirodo, kaip tradicinė lietuviškų dainų mergelė, kuriai tėvų, Dievo ir vyro valia tokia pat svarbi, kaip ir pačios širdies balsas. Ji nori eiti dar toliau ir žmonos pareigas atlikti sąžiningai. Ji gundančiam Tautvilui sako: "Ne, berneli, kad aš jo net labiausiai neapkęstau, vis tada neapleistau . . . Nors aš viena jo pasigailėtau . . . kai jis bus nuvargęs, kai liks vienu vienas prieš visus". Voverė ir lieka tokia iki galui. Todėl prieš Tautvilo paleistas apkalbas dainius Rainys Šarūnui gali drąsiai pasakyti: "Tu Voverės veltui nepeik ... Ji dora moteriškė". Šita Voverės dvilypė būsena atrodo tragiška, turint galvoj Šarūno žiaurumą ir įtaringumą. Šitokią būseną atskleidžia šie Voverės žodžiai Šarūnui: "Kai peržengiau tavo slenkstį, aš gero žodžio iš tavęs negirdėjau. Ar pažiūrėjai tu kada nors gražiai į mane, kaip žmogus į žmogų žiūro. . . Keltava aš tau buvau, šuo, kurį galėjai koja paspirti. . . Aš tylėjau, aš kenčiau, bet pritrūko kantrybės. Nebetylėsiu".
Į Voverę savo vidaus dramatizmu yra panaši Ona Duonutė. Skirtumas tik tas, kad dramos pradžioj ji myli savo sužadėtinį Mozūrų kunigaikštį, o paskui palinksta į riterį Kellerį, kai sužadėtinis ją užmiršta ir palieka ją Skirgailos nelaisvėj. Nors panašus į pirmųjų dviejų, bet ne toks ryškus yra Aldonos Daumantienės dramatizmas. Joj tik labiau pabrėžta ištikimybė savo vyrui ir sušvelnintas Mindaugo elgesys su ja. Taip yra todėl, kad ji dar nėra Mindaugo žmona.
"Šarūne" greta Voverės stovi Eglė, o "Skirgailos" dramoj šalia Onos Duonutės — jos tarnaitė Oligė. Nors šitie moteriški personažai neturi didelės reikšmės pagrindinių herojų likimui, tačiau juodu V. Krėvė yra sukūręs taip pat dramatiškus, kaip Voverę ir Duonutę. Tik jų dramatizmo pagrindas yra kitoks. Voverė ir Ona Duonutė patenka į tragišką padėtį dėl ištikimybės savo širdies balsui ir formalioms žmonos pareigoms. Šias dvi ištikimybes, nors ir protestuodamos prieš prievartą, jos stengiasi suderinti. Tuo tarpu Eglė ir Oligė neturi stipraus skaistybės jausmo ir nėra morališkai tokios stiprios, kaip Voverė ir Ona Duonutė. Būdamos morališkai silpnos, jos lengvai pasiduoda instinkto diktuojamam širdies balsui ir tampa aukomis neištikimų vyriškių, kurie jas pameta ir nueina su kitomis.
Reikia taip pat žvilgterėti į V. Krėvės istorinių dramų vyriškus antraeilius personažus. "Šarūne" juo turėtų būti Tautvilas, kuris, iš nelaisvės grįžęs, randa mylimąją mergelę ištekėjusią už kito. Bet šis iš esmės dėkingas dramatiškai, personažas V. Krėvei išėjo nedramatiškas. Tautvilis nepajėgia nei nelaimingos Voverės atsiimti, nei jos pavergėjui Šarūnui atkeršyti. Tiesa, jis daug kalba apie kerštą, kviečia vyrus jam padėti, tačiau iš tų visų ketinimų nieko neišeina. Šiek tiek dramatiškesnis už Tautvilį yra Mindaugo konkurentas Daumantas ("Mindaugo mirtyje"). Iš pradžios jis yra ištikimas karaliaus politikos rėmėjas ir klusnus patikėtinis. Patyręs Mindaugo pastangas paveržti jo žmoną, meta paklusnumą, ir nuduria aną valdovą, kai šis įsako jį suimti. Šitie dramatiniai Daumanto apmatai autoriaus nėra išvystyti.
To negalima pasakyti apie antraeilį veikėją "Skirgailoj", būtent, Kellerį. Jis ryškiai išsiskiria iš daugelio istorinių V. Krėvės dramų veikėjų tuo, kad jis yra dinamiškiausias. Daugumas svarbesniųjų ir pagrindinių personažų V. Krėvės istorinėse dramose beveik niekuo nepakinta. Jie iki galo lieka tokie, kokius autorius buvo užbrėžęs, tik užbrėžti būdo bruožai į pabaigą labiau išryškėja. Sakysim, jokie nepasisekimai ir nelaimės neišbloškia Šarūno iš to kelio, kuriuo jis buvo pradėjęs eiti. Net nužudęs dvi moteris, savo žmoną Voverę ir kaimynę Briedienę, Šarūnas nepasimeta ir toliau savo politinių tikslų tebesiekia. Maždaug tą patį būtų galima pasakyti apie Skirgailą, Mindaugą, Voverę, Oną Duonutę.
Vincas Krėvė Jungtinėse Valstybėse (1949-50)
Kelleris nuo jų visų skiriasi tuo, kad savo gyvenimą sugeba pasukti kita linkme, negu buvo ėjęs, dėl to neatsisakydamas esminių savo būdo bruožų. "Skirgailos" pradžioje V. Krėvė parodo Kellerį, kaip narsų, nuotykius mėgstantį mergišių. Tik pasikeitęs keletu žodžių su Olige, šis riteris tuoj pradeda prieš ją ataką, siūlydamas Oligei žiedą su sąlyga: "Tu jį gausi,— sako jis,—tik ateik mano kambarin, kai užges pily visos ugnys". Oligė dėl to paraudusi išbėga, o Kelleris kalba savo bendrui Vartenbergui: "Tu pastebėjai, kokios stambios jos krūtys. A? O lūpos, lūpos! Ach, išbučiuosiu jas!" Savo užmačias su Olige patenkinęs, Kelleris dar įsigeidžia sau Onos Duonutės, kai sužino, kad ji laikoma pily, kaip Skirgailos belaisvė. Planuodamas savo naują avantiūrą, jis prisipažįsta: "Aš moku veidmainiauti tik su moterimis ir vien meilės dalykuose". Tačiau Onos Duonutės grožis ir asmens kilnumas greit sugriauna ir jo taktiką. Pirmas susitikimas su ja žaibiškai paveikia Kellerį, kuris jai prisipažįsta: "Daugel nuodėmių slegia mano sąžinę . . . Bet dabar mano siela praregėjo... E jau pas tave su nedorais tikslais, bet dabar štai stoviu čia, kaip prieš Dievą". Savo dvasinį persilaužimą Kelleris Duonutei šitaip nusako: "Dangišku savo grožiu privertei mano sielą pakitėti, mano širdį suliepsnoti tyra, kaip dangaus rasa, meile. Ji nepanaši į tą, kurią iki šiol buvau jutęs kitoms mergelėms. Aš galiu tave tik gerbti, kaip gerbiu pasauliui Išganymą Pagimdžiusią. Aš mirsiu dėl tavęs, bet ir mintimi tavęs nepaliesiu, nepanorėsiu tavęs. Nuo šios valandos aš ėmiau neapkęsti visų tų moterų, kurios kada nors mano buvo". Ir, prispaudęs prie savo krūtinės ranką, Kelleris dėsto' jai savo naujus tikslus: "Tikėk manim, aš noriu būti vien tavo draugas ir brolis. Visa atliksiu, ką liepsi, net jei panorėsi, kad aš nugabentau tave tam, kurį tu myli".
Šitaip iš veidmainingo mergišiaus Kelleris per pažintį su Duonute tampa pasiaukojančios meilės karžygiu. Prisiekęs švento Jurgio jietim ir savo sielos išganymu ir šitą priesaiką bevykdydamas, jis pasidaro tragiškai kilnia asmenybe, nes į didelį pavojų pastato ir savo laisvę ir savo gyvybę. Išduotas Oligės, Kelleris kartą kardu apsigina nuo Skirgailos ir pabėga. Bet antrą kartą slaptai grįžęs į Vilniaus pilį, jis patenka labai pavojingon padėtin. Tiesa, jis pasimato su Ona Duonute, tačiau nei jos išlaisvinti, nei pačiam pabėgti jam nebepasiseka. Gelbėdamas kunigaikštytės garbę, kad Skirgaila jo neužtiktų jos kambary, Kelleris pasislepia koplyčioj, išmeta pro langą Stardo lavoną iš karsto ir pats atsigula jo vieton. Kai Skirgaila įspėja, kur Kelleris yra pasislėpęs, ir liepia kareiviams užkalti karstą, riteris priima sprendimą ir nebešoka gintis. Nebeišgelbsti Kellerio nuo mirties net Daugaila, kuris taip pat buvo atspėjęs paslaptį. Taigi, per meilę ir Onos Duonutės pasitikėjimą riterio žodžiu, Kelleris tampa tikru riteriu ir moraliniu laimėtoju mirty šalia aistrų blaškomo ir smunkančio Skirgailos. Šituo atsivertimu ir moraliniu iškilimu Kelleris yra vienas įdomiausių ir dramatiškiausių herojų ne tik V. Krėvės kūryboj, bet gal apskritai Vakarų Europos literatūroj. Bent man kitas toks reljefingas ir į Kellerį panašus riteris nėra žinomas. Jis tuo įdomesnis, kad Kellerio kelias į mirtį eina moralinio kilimo kryptimi, nors dažniausiai literatūros herojai Žūsta, morališkai smukdami (pvz., Shakespeare'o didžiosiose dramose).
4. Psichologija ir religija
Savo herojų dramatiškumą V. Krėvė grindžia psichologiškai. Kad jų elgesys atrodytų įtikinamesnis, rašytojas psichologiją kartais susieja su fiziologija. Kad ryškiau iškiltų Mindaugo vienatvė ir jo nepasisekimas suartėti su Aldona, V. Krėvė pirmąjį Lietuvos karalių vaizduoja susenusį ir pavargusį. Kad geriau suprastų jaunojo Šarūno karčią mizantropiją ir žmonių, ypač moterų, nusigręžimą nuo jo, rašytojas primena, kad Šarūnas yra kuprotas, žemo ūgio ir ilgų rankų. Dėl šitų fizinių trūkumų net jo tėvai nemylėjo ir nuskriaudė, atiduodami kitam sūnui valdžią. Tėvų meilės stoka užsklendė jį vienatvėj ir vidaus maište. Kai Šarūnas suaugo, suprantama, kad šis maištas prasiveržė veiksmais, nukreiptais prieš aplinką. Dabar ne tik skriauda, bet ir skriaudos šešėlis įžiebia jame kerštą, neapykantą ir panieką žmonėms. Suprantama taip pat, kad savo fizinius trūkumus, patirtas skriaudas ir izoliaciją Šarūnas stengiasi kompensuoti narsu, garbe ir valdžia, t. y. taip augštai pakilti, kad dievai ir žmonės jam pavydėtų. Į šį tikslą jam geros visos priemonės, nes jam, vienišam ir žmonių nemėgstamam, beveik nėra masto atskirti gėriui nuo blogio. Tiesa, yra tradicijos ir papročiai. Bet jie juk palaikomi nekenčiamų žmonių, tų zirzlių senių, kurie prieštarauja jo tikslams. Ir vaidilų-dainių patarimais negalima pasikliauti. Jie ir suklysta, ir savo tarpe nevisada sutaria ir net savanaudiškai pataria, kad atsirastų medžiagos dainoms apie narsius žygius. Dainiaus Rainio posakis, kad "geriau trejus metus tau aru pasauly paskraidyti, ne trisdešimtį dūlėti" neišreiškia jokių dorovinių normų, o tik žadina Šarūno ambiciją ir jo individualizmą. Todėl suprantama, kodėl Šarūnas siautėja ir gali sviesti baisų individualisto šūkį: "Kas man tėvynė! Visas pasaulis man — išmirę tyrai, jei aš jame negaliu vykdyti savo norų".
Taigi V. Krėvė nuosekliai pagrindė Šarūno individualizmą; tačiau negalima būtų pasakyti, kad jo kai kurios apraiškos nekeltų abejonių. Sakysim, individualistas mizantropas normaliai vengia kontaktų su žmonėmis ir nesileidžia su jais į ilgas diskusijas. Tuo tarpu Šarūnas nors ir nekantraudamas dėl kitų, ypač senių, kalbų, plepa ir ugningais posakiais svaidosi nemažiau už kitus veikėjus. Dar didesnių abejonių kyla dėl Šarūno santuokos su Vovere. Antai, į motinos patarimą vesti, jis atsikerta: "Man nereikia nei paguodos, nei meilės, nei žmonos". Dėdei Geloviniui jis taip pat atsako: "Tu nori, kad vestau? Kad prisilaimėjusi su bernais, kai sunku man buvo, dėvėtų dabar kunigiene?. .. Ne, kad dangus sakytų man, vistiek ne!" Ir štai po šitokių griežtų pareiškimų netrukus, tame pačiame pokalby su artimaisiais, Šarūnas motinai pasako: "Man vistiek, nors seną varną vesti. Man vistiek, bet tik žmona". Koks motyvas šitą apsisprendimą nulemia? Visuomeniškai tradicinis: "kad neverktų prosenolių vėlės". Bet tai nesiderina nei su ankstybesniais pareiškimais, nei su individualisto-maištininko psichologija — juo labiau, kad V. Krėvė ligi tol nebuvo parodęs Šarūno silpnybės moterims ir tebuvo leidęs dėstyti, kad jam "auksinės meilės pasauly nėra ir nebus".
Vincas Krėvė su Saliais (Iš kairės V. Krėvė, Salienė, Krėvienė ir dr. A. Salys)
Greta meniškai nepateisintų nenuoseklumų Šarūno veiksmuose yra neįtikimų perdėjimų. Pirmiausia tokiu nemenišku perdėjimu yra Voverės ir Briedžio žmonos Vilkės nužudymas. Suprantama, kad staigusis ir kerštingasis Šarūnas dėl nemalonių gandų apie jo žmoną Voverę gali labai susijaudinti. Kad jo žmonos žodžiai: "Užmušk mane ... Aš Tautvilą myliu ir mylėsiu" suerzina Šarūną iki augščiausio laipsnio, taip pat suprantama. Bet kad po Voverės nužudymo čia pat jis nudurtų kerštingų gandų skleidėją, savo ištikimo rėmėjo Briedžio žmoną Vilkę, atrodo neįtikimu perdėjimu, juo labiau, kad autorius nė karto anksčiau nebuvo parodęs Šarūną nužudant kokį nors priešą vyriškį. Be šito skaitytojo paruošimo moterų skerdynės atrodo žvėriškos ir meniškai neįtikimos po to, kai per du tomu skaitytojas jo nė karto iš arti nematė kruvinai susikaunant su priešais, nors jis ir buvo žadėjęs jiems būti perkūno žaibu. Gal šitokių moterų skerdynių galėjo pasitaikyti primityvioj visuomenėj, anais priešistoriniais laikais, kurie vaizduojami "Šarūne", tačiau šitoks individualisto nusmukimas iki žvėries psichologiškai meniniu atžvilgiu nėra pagrįstas.
Vincas Krėvė ir dr. V. Maciūnas (1954 m. sausio mėn.)
Šarūno erzlumą ir jo niūrų individualizmą bei mizantropiją V. Krėvė pagrindė, kaip sakyta, fiziniais trūkumais. Nuosekliai galvojant, galima laukti, kad ir kitų veikėjų charakteriai būtų pagrįsti šitokia natūralistinio pobūdžio priemone — kūno sudėtimi, fiziologinėmis ypatybėmis. Tačiau kitų "Šarūno" veikėjų psichikai paaiškinti V. Krėvė šitokiomis priemonėmis nebepasinaudoja.
Šiek tiek fiziologiškai nuspalvintas yra ir Skirgailos charakteris, nes šį Lietuvos kunigaikštį V. Krėvė pavaizdavo girtuoklį, kas sustiprina jo staigumą bei niūrumą. Tačiau apskritai "Skirgailos" dramoj labiau matyti dvasinių interesų reikšmė veikėjams negu fiziologinių. Dvasinių vertybių reikšmė, tiesa, taip pat pastebima ir "Mindaugo mirty", pirmoj eilėj Vaišvilko personaže, tačiau "Skirgailoje" ji ryškiausiai iškyla. Kalbant apie Kellerio dramatizmą, jau buvo nurodyta, kokį perversmą jame padaro skaisti meilė. Ji nesulaužo jo asmens, kaip fiziologiškai psichinis smūgis sulaužo Eglę, nes Kelleris po susitikimo su Ona Duonute pasilieka toks pat drąsus avantiūristas, koks jis buvo anksčiau. Tik šis jo būdo bruožas Duonutės įtakoje įgauna naują prasmę ir naują linkmę, būtent, senasis moterų suvedžiotojas tampa pasiaukojančiu meilės ir garbės riteriu. Kaip šitie atgimę idealai nuveda riterį iki mirties, V. Krėvė mums įtikinamai parodė.
Dvasinių vertybių reikšmę V. Krėvė atskleidė ir Skirgailos personažą kurdamas. Nors šio kunigaikščio pagrindinės temperamento ypatybės yra panašios į Šarūno, tačiau Skirgaila nėra toks didelis individualistas, kaip Dainavos herojus. Skirgailos sąmonėj jau yra sušvitę objektyvaus gėrio spinduliai, kurių Šarūnas nepažinojo. Objektyviam gėriui Skirgaila ir nori pasiduoti ir jį gyvenime vykdyti. Tik jis nežino, kaip tai padaryti. Todėl Duonutės apkaltintas jis skundžiasi: "Tu tiesą sakai, aš nevertas esu pagarbos ... Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kaip pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu ... Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip". Šitas susirūpinimas gėriu ir susigraužimas dėl blogio Skirgailos personažą praturtina ir protarpiais sulaiko nuo gaivalingų siautėjimų, tokių būdingų jo vyresniam broliui Šarūnui.
Su objektyviu gėriu V. Krėvės Skirgaila taip pat pripažįsta Dievą. Taigi jis jau — religinis žmogus. Tik jo religija dar gana primityvi ir pragmatinė. Nors Skirgaila yra pakrikštytas, tačiau jo religija tebėra pagoniška ir jis pats — pagonis. Todėl jam Dievas yra ne tik gėris, bet ir nauda, kuri turi tarnauti ir jo kraštui ir jam pačiam. Krikščionių Dievo Skirgaila dar nesupranta ir Jo neskiria nuo jo išpažinėjų. Kadangi krikščionių Dievo garbintojai, lenkai ir vokiečių kryžiuočiai, užpuldinėja Lietuvą, žudo jos žmones ir kėsinasi suplėšyti jo vastybę, Skirgailai krikščionių Dievas atrodo blogas ir nepriimtinas. Jam taip pat nesuprantami konfesiniai skirtumai tarp katalikų ir "stačiatikių" gudų. Todėl V. Krėvės Skirgaila savo dvasioje dar tebesilaiko senųjų pagoniškųjų lietuvių dievaičių. Tačiau ir šis jo tikėjimas nėra labai tvirtas. Jis pirmiausia paremtas vaidilos dainiaus Stardo autoritetu. Skirgaila tiki Stardo išpažįstamais dievais, nes Stardas yra geras žmogus. Tačiau kai senieji dievai nepadeda laimėti mūšio prieš Vytautą ir jo talkininkus kryžiuočius, o Stardo autoritetas griūva su tariamu jo krikštu prieš mirtį. Skirgaila pasijunta atsidūręs tamsoje. Jis pats tai pasako prie Stardo lavono: "Ech, Starde, Starde! Tik dėl tavęs aš tikėjau žmonėmis ir kai kuriuos dar gerbiau . . . Visa pasmaugei tu mano sieloj dabar".
Taigi, V. Krėvė teisingai parodo, koks trapus yra tikėjimas, kai jis tėra atremtas žmogišku autoritetu, nors .vis dėlto yra dvasine jėga.
Jo netekęs, jis dar paramos mėgina rasti Onoj Duonutėj, tačiau, ja nusivylęs (ji pasisakė mylinti Kellerį), jis grimsta iki siautėjančio žvėries, kaip jo pirmatakas Šarūnas. Tiesa, ir Šarūnas tiki vėlėmis ir vaiduokliais, tačiau tai daugiau vaizduotės padariniai, tradicijų pažadinti. Dievo klausimas su abejonėmis ir kančia Šarūnui neiškyla, kaip iškyla Skirgailai. Nei gėrio bei blogio, nei Dievo ir sielos išganymo klausimai, kurie yra svarbūs Vaišvilkui "Mindaugo mirty", didesnės reikšmės neturi nė V. Krėvės Mindaugui. Šis juos palieka spręsti kunigams. Jis pats tesirūpina gerais santykiais su vyskupais bei Roma. Bet tai ne religijos, o politinės išminties padiktuoti rūpesčiai Lietuvos karalystei apsaugoti nuo sunaikinimo. Šitoks V. Krėvės Mindaugas gal iš tikro atitinka istorinį Mindaugą.
Pažmėtina, kad V. Krėvės "Skirgailos" dramos herojų daugumas į savo religiją žiūri politiškai ir per ją siekia naudos. Šitaip elgiasi daugumas kryžiuočių ir kalavijuočių ir net lenkų vyskupas nominatas Henrikas Mazovietis. Šituo atžvilgiu krikščionys maža kuo tesiskiria nuo pagoniškųjų krivių, kurie už Šarūno pažadėtas dovanas atiduoda į žmonas Voverę, nors ši ir buvo pasižadėjusi dievams tarnauti gabijoj. Be abejo, šitokių utilitaristinių ir politinių pažiūrų į Kristaus religiją niekada nestigo pačių krikščionių tarpe; ypač jų nestigo, krikščionybę oficialiai įvedant Lietuvoj. Betgi lenkų vienuolis Jonas Skarbekas stengiasi nepasiduoti politiniams interesams, palaiko Onoj Duonutėj pasipriešinimą prieš Skirgailos prievartą pirmiausia religiniais ir moraliniais motyvais: tačiau politinio išrokavimo šešėlis truputį krenta ir šitam uoliam vienuoliui. Daugiau jis pasidaro nesimpatiškas kitu atžvilgiu. Dėl savo didelio uolumo jis neišvengia melo ir apgaulės; jis pakrikštija jau mirusį Stardą, o viešai paskelbia, kad šis prieš mirtį atsivertė. Šitą primityvišką ir nesimpatišką Skarbeko bruožą dar sustiprina per dažnas kalbėjimas Dievo ir Bažnyčios vardu. Tiesa, kad kalbėjimas Dievo ir Bažnyčios vardu dar nemaloniau skamba Henriko Mazoviečio, politiko, lūpose; tačiau tai Skarbeko perdėjimą nesušvelnina.
Negalima būtų pasakyti, kad šitoks dvasiškių vaizdavimas "Skirgailoj" rodytų Vinco Krėvės palankumą jiems šiame veikale. Tačiau kad V. Krėvė yra padaręs šituo atžvilgiu evoliuciją palankumo ir objektyvumo linkme, liudija jo vėliausia istorinė drama "Mindaugo mirtis". Čia ne tik kunigai ir vyskupas yra pavaizduoti teisingais ir gerais žmonėmis, nesuinteresuotai atsidėjusiais religijai ir taikai; čia net vienas kalavijuočių ordino riteris, buvęs ordino magistras, yra teisingas ir taikus vyras. Nors ir nedidelė rolė yra skirta dramoj vyskupui Kristijonui, tačiau šis vistiek iškyla, kaip Mindaugo draugas, jo svarbiausias gynėjas ir nedviprasmiškas grobuoniškų kryžiuočių ir kalavijuočių kaltintojas. Šitokį vaizdavimą galima būtų pavadinti ne tik objektyviu, bet ir palankiu.
5. Vaizdavimo būdas ir priemonės
Kiekviena tikra drama yra veiksmas, kyląs iš konflikto, kuriame susiduria veikėjų priešingi siekimai ir charakteriai. Šitas veiksmas, pagrįstas psichine kova, pasireiškia veikėjų mimika, gestais, kūnų padėtimi, dialogais, balso intonacija ir tyla. Nors visos šitos išraiškos priemonės gali būti svarbios draminiame kūriny, tačiau dialogas visada yra svarbiausia vaizdavimo priemonė, atskleidžianti pagrindinius veikėjų siekimus, jų jausmus bei aistras ir jų charakterių bruožus. Tokia pat išraiškos priemone dialogai yra ir epiniame kūriny: poemoj, romane, apysakoj ir novelėj. Tik čia dialogas gali tarnauti ir pasakojimui, ir nuotaikai bei jausmams reikšti, kurie nebūtinai yra priešingi kitam pokalbio dalyviui. Tuo tarpu dramatinis dialogas visada yra didesnis ar mažesnis prieštaravimas, kad veiksmas būtų pastūmėtas viena ar kita linkme, į konflikto įtempimą ar atleidimą. Kai dramos veikėjų dialoge nebelieka prieštaravimo, tada įtampa visai atslūgsta ir veiksmas sustoja, kitaip sakant, tada drama pasibaigia. Jei dialogas ir šiokiu atveju tęsiamas, jis tada jau epinis ar lyrinis, bet ne dramatinis.
Deja, nevisi rašytojai jaučia dramatinio dialogo skirtumą nuo epinio ar lyrinio. Yra rašytojų, kurie dramatiniu dialogu nori ir papasakoti ir veikėjų nuotaikas atskleisti, mažai sielodamiesi, kad šitos nuotaikos nėra priešingos vienos antroms. Prie tokių rašytojų priklauso ir V. Krėvė. Ir jis neretai sumaišo dramatinį, epinį ir lyrinį dialogą, šitaip patenkindamas savo dramatinius, epinius ir lyrinius polinkius. Tai ypač matyti jo "Šarūne". Čia jis dialogais pasakoja įvykius, kurie eina už scenos, čia jis taip pat plačiai perduoda personažų mintis, jausmus ir nuotaikas, nors jos ir netarnauja veiksmui pastūmėti ar įtempti. Užuot jas suglaudęs į trumpas replikas, V. Krėvė neretai savo veikėjų mintis ir jausmus išvysto. Antai, jo Šarūnas kalba: "Ei žmonės! Jums kad tik mergos, jums kad tik šiluma, laimė! Kad tik glaustis į kits kitą, kaip avys skarde". Šitą žmonių mėgstamo patogumo mintį tikras dramatikas išreikštų kokiu vienu sakiniu, kuris jam atrodytų vaizdesnis. Tuo tarpu V. Krėvė tą mintį išvysto paraleliniais sakirriais. Arba štai Šarūnas kitur replikuoja: "Ką gi mylėti? Žmones? Kai pamąstau, jog vienu oru kvėpuoju su jais, vieną duoną valgau, vieną vandenį geriu, koktu darosi, ir pikta, ir dvokia". Čia visi vienos minties išskaičiavimai repliką lyriškai ištęsia, bet ne sutraukia, kaip to reiKalautų dramatinio dialogo prigimtis.
Šitokių išvystymais ištęstų replikų yra ir "Skirgailos" dramoj. Antai, apie krikščionių Dievą kunigaikštis sako: "Visas vargas, kuris ištiko mūsų kraštą, nuo jo pareina. Jis pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todėl per jį nėra žmonėms gyvenimo ant žemės. Kol apie jį nebuvo girdėti pas mus, gera buvo mūsų šaly". Kas čia pasakyta keturiais sakiniais, dra-matikas tai pasakytų vienu ar dviem, neliesdamas niuansų, kad tik veiksmas nebūtų stabdomas. Tuo tarpu V. Krėvei sunku atsisakyti čia niuansų, čia minties pakartojimą pabrėžimų, kurie verčia replikas išvystyti.
Mažiausia replikų ištęsimo ir apkrovimo niuansais yra paskutinėj V. Krėvės istorinėj dramoj "Mindaugo mirty". Čia ir replikos taupios, ir dialogai nėra tokie ilgi kaip "Šarūne".
Nė vienoj savo istorinėj dramoj V. Krėvė neišvengia epiko bruožų—aplinkybių, ypač politinių aplinkybių plataus pavaizdavimo. "Mindaugo mirty", kur dialogų replikos taupiausios, politinių aplinkybių išdėstymas veikėjų dialogais užima didžiąją antrojo veiksmo dalį (dviem atvejais tai sudaro daugiau kaip 30 puslapių). Tam politinių aplinkybių išdėstymui, kurį atlieka lenkų ir kryžiuočių pasiuntiniai, susidurdami su Skirgaila ir jo žmonėmis, "Skirgailos" dramoj autorius paskiria apie 90 pirmųjų puslapių.
Aplinkybių ir aplinkos vaizdavimo dialogų dar daugiau yra "Šarūne". Kol centrinis herojus pasirodo scenoj, V. Krėvė prirašo arti 90 puslapių, kuriuose autorius dialogais vaizduoja Šarūno aplinką su jo žmonėmis ir šių nuotaikomis Dainavoj, Šarūnui išvykus į tolimą karą. Daug vietos skiriama papročių vaizdavimui. Antai, Dainavos jaunimo žaidimams vasarą miško aikštėj yra paskirta 30 su viršum puslapių. Be to, "Šarūne" V. Krėvė vaizduoja merginų vakaravimą, vestuvių puotą, maro nuotaiką ir įvairius asmenis, nesusietus su Šarūno šeimynine drama. Visų tų asmenų ir scenų dialogai teatskleidžia tik foną ir aplinką, kurioj pasirodo Šarūnas. Vaizduojant tai epiniu būdu, daug kas būtų buvę galima sutraukti. Tuo tarpu tai vaizduodamas dialogais (senių plepalais, moterų dejavimais, merginų dainomis), V. Krėvė per 160 su viršum puslapių gerai neužmezga net veiksmo intrygos, nes 167 puslapy, kur baigiasi jaunimo žaidimai miško aikštėj, Šarūnas tėra sugrįžęs iš tolimo karo ir tepasikeitęs keliais žodžiais su Vovere. Nors toliau "Šarūne" užsimezga intryga, nors veiksmas šiek tiek juda, nors dialogai tampa dramatiškesni, tačiau ir tada Šarūno dramos istorija vystosi labai lėtai. Antai, kol autorius prisiruošia atskleisti, kad Eglė slaptai yra atidavusi savo vainikėlį Alūnui, jis leidžia Eglei su moterimis ir merginomis kalbėtis ir dainuoti per 26 puslapius.
"Šarūno" dramatiškumui nemaža yra pakenkusi ir V. Krėvės pamėgta tautosaka — pasakojimai ir dainos. Anoniminių liaudies dainų, paties V. Krėvės sukurtų ar pritaikytų dainų yra beveik kiekvienoj "Šarūno" scenoj, kur tik pasirodo Voverė ar Eglė. Kadangi taip pat mėgsta dainuoti V. Krėvės vyrai, ypač vaidilos, tai reta "Šarūno" scena apseina be dainų. Jos užima puslapį, du ir daugiau teksto ir, žinoma, šitaip sustabdo veiksmą.
Dainos, kaip vaizdavimo priemonė, nevartojamos nei "Skirgailoj", nei "Mindaugo mirty" (išskyrus čia vieną dainelę), tačiau tautosakinių elementų ir ten yra. Antai, Kernavos pily, vos tik merginos užsimena apie Mindaugo galybę, senė Ringailė tuojau ir pasileidžia į pasakas (Dainavos šalies padavimų stilium) apie Mindaugo raganiškumą (jis galįs pavirsti sakalu ar vilku). Ir "Skirgailoj" yra scena apie vaiduoklius. Tačiau čia ji neatrodo, kaip tautosakinis intarpas, nes ji gerai susieta su Stardo mirtimi ir su Kellerio slaptu pasirodymu pily. Todėl ir merginų baimė dėl vaiduoklio yra pagrįsta pačiais dramos įvykiais.
Negalima laikyti laimingu vaizdavimo būdu dainų poetinių (stereotipinių) priemonių vartojimą greta realistinės kalbos terminų. Tų dviejų stilių (tradicinio bendrinio ir individualaus realistinio) sujungimo mažiausia pasitaiko "Skirgailoj". Pvz., visai nekliūva skaitytojui, kai kalboj su savo tarnaitėmis Ona Duonutė pavartoja mažybinį "mergelės" terminą. Bet jau keistokai skamba, kai lenkas vienuolis Skarbekas Oligę pavadina "mergyte", arba kai vokietis Kelleris, pirmą kartą pamatęs Duonutę ir ja užsidegęs, jai sako: "tavo skaistus veidelis". . . "tu tyliom akytėm". Šito riterio lūpose tai jau per saldu. Tačiau šito saldumo nejaučiam, kai Aldoną "Mindaugo mirty" karalius vadina "balandėle", nors apskritai jo kalba realistinė, be švelnumo. To nejaučiam gal dėl to, kad Mindaugas vaizduojamas senas. Tautosakiniai malonybiniai trafaretai, kaip "motulė žemelė" ir "berneli raiteli" pakenčiami ir senės Ringailės pokalby su merginomis, nors tas raitelis yra jau senas karys. Neatrodo sentimentalus nė Aldonos Daumantienės "sakalėlis", kai ji kreipiasi į savo vyrą po ilgo nesimatymo su juo.
Vincas Krėve Paskutiniaisiais savo amžiaus metais
Daug kur pateisinami malonybiniai mažybiniai daiktavardžiai "Šarūne". Apskritai ten jie knibždėte knibžda. Juos labai dažnai vartoja Voverė. Jos švelniam būdui ir jos liūdnam likimui šitie stereotipiniai sentimentalūs žodžiai labiausiai ir tinka. Tačiau keistai skamba "Šarūne" įvairių stilių sumaišymai. Antai, vos grįžęs iš nelaisvės, Tautvilas užkalbina Voverę, o ši jau atsako dainuodama:
"Nėra ko man, berneli, kalbėti,
Nėra ko, raitužėli".
Į tai jai Tautvilas taip pat atsako daina su gausybe malonybinių žodelių. Šitoks sentimentalus dainuotinis dialogas trunka per pusantro puslapio, lyg kokioj itališkoj operoj. Paskui Voverė ir Tautvilas griebiasi prozos ir detaliai išsako tai, ką jau buvo išdainavę, tik Tautvilas vis mažiau bevartoja malonybinių žodelių. Bet kai Voverė atsisako palikti Šarūną, su kuriuo ji yra sutuokta, Tautvilas pradeda šitaip ją plūsti: "Gyvatės jūs visos! Kaip kalės, karstotės ant kaklo kiekvienam, kas tik turtingesnis, gražesnis akyse pasipainioja ... Ir tu negeresnė . . . Nusmeigti tave, kaip gyvatę, kad nemeluotai, neviliotai daugiau žmonių". Tai jau natūralistinė kalba, diametraliai priešinga tam sentimentaliam dainų stiliui, kuriuo Tautvilo ir Voverės pokalbis buvo pradėtas.
Natūralistiškai plūstasi ne vien Tautvilas. Šuns ir kalės vardus prisega kitiems nevienas "Šarūno" veikėjas. Ten nemaža yra ir kitų natūralistinių terminų ir posakių. Jie dažniausiai girdimi vyrų replikose, nors juos taip pat retkarčiais paleidžia ir moterys. Dainų ir raudų stereotipinės terminologijos gausiau moterų kalbose negu vyrų, tačiau ir šie neapseina be malony-binių-mažybinių žodelių. Vienu momentu kalbama realistiškai ir grubiai, kitu momentu sentimentaliai, su malonybiniais stereotipais. Kad šitokių nenuoseklumų ar stiliaus sumaišymų pasitaiko gyvenime, visai nenuostabu. Tam jis ir gyvenimas. Bet šitoks stiliaus maišymas literatūros veikale šį nuspalvina dirbtiniais dažais, o stereotipiniai žodžiai ir formos tiesiog tampa įkyrios, kai "Šarūno" dialogai ištįsta.
Todėl "Šarūnas" atrodo, kaip dialogais pravestas epas arba epiškai ir lyriškai atausta drama. Nors kai kurios dialogų vietos ir atskiros replikos yra vaizdingos ir kupinos jėgos, tačiau jos dažnai yra paskendusios tarp samprotavimų ir digresijų. Todėl lieka suprantamas Lietuvos valstybinio teatro elgesys, kai jis buvo sumanęs pastatyti "Šarūną" scenoj. Tada jis šitą kūrinį atidavė iškopiuruoti P. Vaičiūnui. Šis taip jį išbraukė, kad iš V. Krėvės "Šarūno" beliko gal ketvirtadalis ar penktadalis pirmykščio teksto. Jei kažinką panašaus būtų padaręs pats V. Krėvė, legendarinio Šarūno drama techniniu atžvilgiu būtų tik laimėjusi. Dabar joje teiškyla dramatiška Šarūno figūra, primityvios kultūros individualisto maištininko figūra. Kito tokio kraštutinio individualisto lietuvių literatūroj nėra, nors atskirų jo bruožų tas pats V. Krėvė yra davęs "Dainavos šalies padavimuose" ir Skirgailos personaže.
Nors "Mindaugo mirtis" dramatinės technikos atžvilgiu žymiai tobulesnė už "Šarūną", tačiau politinis elementas joj yra prislėgęs žmogiškai emocionalinį ir sutrukdęs veikėjų charakterių išvystymą. Jie nėra nei gilūs nei platūs, neišskiriant net centrinio herojaus—Mindaugo.
Tiek idėjiniu svoriu, tiek dramatine intry-ga bei veiksmu, tiek išvystytais charakteriais už "Mindaugo mirtį" ir "Šarūną" yra pranašesnis "Skirgaila". Tai V. Krėvės geriausia ir visuotiniausią istorinė drama. Joje gal reikėjo nubraukti per ilgas politines ekspozicijas ir sutrumpinti kai kuriuos dialogus. Gaila, kad šita kryptimi V. Krėvė savo dramos nepataisė po to, kai B. Dauguvietis ją buvo gana gerai iškupiūravęs, statydamas ją Lietuvos valstybinio teatro scenoj.
|
|
|
|