Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FRAGMENTAI IŠ MANO PAŠNEKESIŲ SU VINCU KRĖVE PDF Spausdinti El. paštas
I. Lietuvoje
1940 metų pradžioje nukėlus į Vilnių humanitarinių mokslų fakultetą, V. Krėvė taip pat apsigyveno Vilniuje ir dirbo kaip profesorius, ligi universitetą 1943 m. kovo mėnesį vokiečiai uždarė. Šiuo vokiečių siautėjimo metu pats V. Krėvė tik laimingu sutapimu išvengė Gestapo nagų ir likimo, ištikusio Balį Sruogą, V. Jurgutį ir daugelį kitų.

Gyvendamas Vilniuje, buvau dažnas svetys Sruogų šeimoj. Lygiai gana dažnai tos šeimos lankytojas buvo ir Krėvė. Čia mudu susitikinėdavom tai šiaip bendriems pokalbiams, tai prie šachmatų lentos. Tenka pastebėti, kad tuo metu Sruogų bute galėjai dažnai sutikti mūsų žymiuosius rašytojus, mokslo žmonių ir vieną kitą iš kitų profesijų. Sruogų butas buvo tas jaukus kampelis, kur draugiškuose pokalbiuose būdavo diskutuojami literatūros, meno bei teatro reikalai, kaip lygiai būdavo svarstomi klausimai, liečia to meto Lietuvos padėtį bei karo pabaigos galimas pasėkas. Kartais ten susirinkdavom, B. Sruogos pakviesti, jo naujos kūrybos išgirsti.

Kai V. Krėvei, besislapstant nuo vokiečių Gestapo, teko kurį laiką pagyventi mano bute ir didesniąją dalį laiko praleisti su manim ar mano šeima, mūsų gera pažintis virto artima bičiulyste.

4-5 savaites Krėvei pagyvenus pas mane, patyrėm, kad mano butas darosi jam nesaugus. Vienas ūkininkas-policininkas (vėliau tragiškai žuvęs) išsivežė Krėvę į savo ūkį, netoli Ukmergės. Turimos žinios apie tą vietą ir tos apylinkės sąlygas davė pagrindo mums manyti, kad tenai Krėvė galės ramiai pagyventi iki lauktų politinių permainų, ar iki karo galo. Deja, Krėvei nebuvo lengva slapstytis: per ne lyg daug kas jį gerai pažinojo. Taip, tik nuvykus į to ūkininko sodybą, jo 10-11 metų sūnus, pasikvietęs tėvą virtuvėn, sako: "Tėte, rytą tu sakei važiuojąs į Vilnių parvežti dėdės, o parvežei Krėvę".

Maždaug už trijų mėnesių Krėvei teko pasišalinti ir iš tenai. Grįžęs į Vilnių nakties metu, norėjo laikinai sustoti pas vieną rašytoją. Bet šis davė aiškiai suprasti, kad, neva dėl maisto stokos, jo bute Krėvei vietos nėra. Tad pastarasis, paskatintas mūsų bendro bičiulio V. M. P., vėl apsigyveno pas mane. Bene po trijų savaičių Krėvė, gerai užsimaskavęs, išvyko į Marijampolės apskritį, pas ūkininką Bliūdžiu. Kadangi vokiečių Gestapo susidomėjimas Krėve ir toliau nemažėjo, tai jis po dviejų ar kiek daugiau mėnesių, palikęs Bliūdžiaus sodybą, apsigyveno A. Panemunėje pas dukterį dienos metu, o nakvoti eidavo pas pulk. K. Žuką. Čia Krėvė gyveno iki 1944 m. liepos mėn., ligi pasitraukimo iš Lietuvos.

Ta pačia proga noriu pridurti, kad 1941 m. vokiečiams užėmus Vilnių, Krėvė buvo įskųstas Vai. Zagorskio, savo laiku patyrusio daug gero iš jo, bet dėl mūsų saugumo policijos viršininko ir kitų pastangų, po 4 dienų V. Krėvė buvo paleistas.

II.   Austrijoje
Atvykęs į Vieną 1944 m. rugpjūčio gale, radau Krėvę čia gyvenantį jau antrą mėnesį, kukliam kambarėlyje, gautame per gerus žmones. Nors Krėvė turėjo ir labai sunkių išgyvenimų savo tremties pradžioje, bet, kaip visuomet, jis nesiskundė ir nieko piktu žodžiu neminėjo. Sparčiai sunkėjant gyvenimo sąlygoms ir didėjant pavojams, pirmoje rugsėjo pusėje Krėvė su žmona išvyko į Wiener-Neustadt pas dukterį ir žentą, o aš su šeima išvykau į Landshutą Bavarijoje. Iki susitinkant su V. Krėve šitam krašte, ryšį palaikėme laiškais.

Taip 1944 m. spalių 9 d. Krėvė man rašė: "Mes gyvenam šiandien antras mėnuo Wiener-Neustadt, kur vienoje įmonėje dirba mano žentas ir duktė. Miestelis nemažas, senas, savo gatvėmis labai primena Vilnių, kad kartais net užsimiršti, kad nesi Vilniuje. Čia yra keliolika lietuvių, kurie dirba ten, kur ir mūsų vaikai. Netoli nuo čia (8 klm.) yra lietuvių stovykla. Su ten gyvenančiais irgi dažnai susitinkame. Čia įsikūrėme kiek geriau nei Vienoje, o ir žmonės čia kiek geresni ir mandagesni negu Vienoje".

Gi 1944 m. spalių 19 d. laiške Krėvė sakė: "Mes manėme čia gyventi iki karo pabaigos. Bet Wiener-Neustadt yra Vengrijos pasieny, ir čia darosi tvanku. Su dideliu pasigailėjimu turėsime gana skubiai iš čia išvykti ir kol kas nežinome kur vykti".

Todėl jis toliau ir sakė: "Dovanokite, kad pasiteirausiu, ar jūsų apylinkėje negalima būtų rasti galimybės įsitaisyti. Kalbu tik apie kambarį".

Gruodžio 4 d. laiške Krėvė man rašė: "Gyvename dar Wiener-Neustadt, nors frontas labai jau priartėjo. Nuo mūsų, rodos, netoliau kaip už šimto dvidešimties kilometrų, bet čia panikos jokios nematyti, žmonės nesijaudina ir netiki, kad dėl bolševikų jiems kas blogo būtų. Mes irgi sėdim kol kas ir manom, kad gal tikrai iki Naujų Metų ar Kalėdų nieko čia tokio neatsitiks ir šventes gal galėsime čia dar ramiai praleisti. Tik prisimena man mūsų išgyventos nuotaikos, kada artėjo prie mūsų bolševikai Lietuvoje. Vis galvojai žmogus tada, kad gal gi sulaikys juos, gal gi jie ir neateis . . . Vis gyvenai kažkokiomis, nors ir neramiomis, viltimis. Šiandien tas pat čia".

Gruodžio 14 d. laiške sakė: "Tikimės, kad gal tikrai pasimatysime ir šalia jūsų apsigyvensime, o iš ten drauge grįšime Lietuvon . . . Dar kartą dėkoju ir laukiu jūsų signalo".

Po eilės žygių ir pastangų vietos įstaigose Krėvei kambarys buvo paskirtas ir man pranešta 1945 m. I. 9. raštu užvardintu, kad tai "Betreff Quartier für prof. W. Krewe aus Litauen z Zt. Wiener-Neustadt". Apie šitai tuojau pranešiau Krėvei telegrama, o vėliau ir laišku.

Ta sodyba tolokai nuo didesnių kelių ir geležinkelio, gražiai įrengta, tikrai rami vieta. Apylinkė banguoto paviršiaus, su kalneliais, kepurėtais mažais pušynėliais. Deja, neteko Krėvei pasinaudoti tuo kambariu: mano telegrama per vėlai jį pasiekė. Todėl 1945 m. I. 29. Krėvė man rašė iš Schörding am Inn: "Tik tik gavau jūsų laišką rašytą I. 24. Mudu su žmona išvažiavome I. 14, bet iki to laiko nebuvom gavę nei jūsų telegramos, nei laiško". O toliau jau sakė: "Šiandien laišku atsiuntė žentas ir jūsų telegamą". Tam pačiam laiške Krėvė man praneša ir tokią žinutę iš Lietuvos: "Žentas rašo, kad atvykęs iš Lietuvos sužeistas partizanas pasakojęs, kad, dar jam esant Lietuvoje, apie gruodžio vidurį, vietiniuos laikraščiuos rusų vyriausybės buvo paskelbta Lietuvai užuojauta, nes, jų žiniomis, Lietuva netekusi Krėvės, kuris su žmona buvo Vokietijoje vokiečių nužudytas. Kada jam pasakė, kad aš neseniai gyvenau W-Neustadt, jis nenorėjo tikėti ir, tik sužinojęs, kad ir dabar čia gyvena duktė ir žentas, patikėjo".

1945. II. 28. Krėvė, tarp kita ko, rašė: "Čia nieko negali gauti, net sunku nusipirkti, į ką turi teisę sulig kortelių. Aš visai neturiu rašymui popierio ir gauti čia jo negaliu. Na, gal apie pavasarį imsimės rūpintis tikrai pas jus atsikelti".

1945. III. 19. Krėvė sakė: "Iš jūsų laiško, kurį vakar gavau, nujaučiu, kad jūsų nuotaika pasikeitė gera linkme. Negaliu to pasakyti apie save. Pavasaris mane blogai paveikia visuomet. Be to, ilgu be įprasto darbo. Man vis vaidenasi, kad Lietuvoje dabar žmonės kruta, dirba, o aš čia stūksau, kaip niekam nereikalingas daiktas. Be to, ikyrėjo vaidinti trečiaeilio, beteisio žmogaus rolę, nuolat galvoti, kas bus rytoj, ar negresia dar pavojus iš 'draugų' pusės — vienu žodžiu, jaustis medžiojamu zuikiu. Atgimstanti gamta aštriau sužadina jausmus, giliau sujudina sielą ir mintys kažkaip aistringiau bunda ir veržiasi iš pasąmonės".

1945 m. balandžio 10 d. laiške, be kita ko, Krėvė rašė: "Šiandien leidžiamės į sunkią kelionę. Važiuojame į pietus, šimtą kilometrų už Salzburgo. Aš labai nenoriai važiuoju į ten, bet turiu nusileisti . . . Piesendorfe laikinai galėsime apsistoti pas žento motiną, kol pasiseks surasti šiokią ar tokią prieglaudą".

Čia Krėvė sulaukė karo pabaigos. Salzburgo ir jo apylinkių lietuviams susitelkus į Glasen-bachą. Krėvė tenai suorganizuoja lietuvių gimnaziją, jai vadovauja, vienkart dėsto lotynų kalbą ir redaguoia lietuvių leidžiamą žurnalą "Į Tėvyne", kol, prof. Alfredo Senno pastangų dėka, gavės pakvietimą iš Pennsylvanijos universiteto, išvyksta i Ameriką. Į šį kraštą Krėvė atvyko 1947 m. balandžio 17 d.

III. Amerikoje
Krėvė nesitenkino vien darbu universjtete ir savo kūryba, jis buvo gana veiklus ir šiaip lietuviškam darbe — tai skaitydamas paskaitas Lituanistiniam Institute (1950-51 m. Philadelphijoje gyvenančios profesūros suorganizuotam), tai padarydamas pranešimą ar paskaitydamas paskaitą lietuvių susirinkimuose; gyvai sekė spaudą ir ypatingai domėjosi tais klausimais, kurie daugiau ar mažiau lietė Lietuvą ar jos atvadavimo galimybes.

Labai dažnai susitikdavau su Krėve ir, bemaž visuomet, jo pirmas klausimas būdavo: "Kas girdėti? Kaip manai, kada galėsime grįžti į laisvą Lietuvą?" Jis tiesiog skausmingai ilgėjos Lietuvos ir jo pamėgto darbo tenai. Ne vieną kartą jis yra prasitaręs, kad "tenai dirbau Lietuvai, o čia dirbu už duoną".

Vincas Krėvė karste

Vėliau, pasirodžius vienam kitam tendencingam rašiniui spaudoje apie V. Krėvę, jis nera-dos vertu leistis į kalbas su jų autoriais, pasitraukė iš viešesnės veiklos, apsiribodamas savo darbu universitete ir kūryba namuose. Ligi paskutinių savo dienų jis rašė "Dangaus ir žemės sūnus".

Daug valandų praleidau su Krėve; daug klausimų svarstyta, nemaža ir asmenų paliesta. Dalis mūsų pokalbių mano pamiršti, kiti iš jų, dėl tam tikrų priežasčių, būtų per anksti viešai minėti; kai kas iš Krėvės pasisakymų jau anksčiau buvo mūsų spaudoje (Žiūr. L. Dovydėno straipsnius 1955 m. "Naujienų" priede—Literatūroj). Buvau numatęs visą eilę klausimų išsiaiškinti su Krėve vėliau, ypač 1954 m. mūsų bendro vasarojimo metu . . . Ne vieną kartą mūsų pokalbiuose buvo prisiminti motyvai, padėję Krėvei apsispręsti už dalyvavimą vadinamoje liaudies vyriausybėje. Šitas klausimas buvo praeityje spaudoje vienaip ar kitaip vertintas.

Prieš tai dar noriu pridurti, kaip V. Krėvė man pasakojo, kad anksčiau dar A. Smetona jsm buvo pasiūlęs švietimo ministerio vietą, bet jis, Krėvė, atsisakęs pasiūlymą priimti, nes nenorėjęs skirtis su savo darbu ir nematė galėsiąs švietimo reikalus tvarkyti pagal savo supratimą.

Vinco Krėvės karstas šv. Andriejaus bažnyčioje, Philadelphijoje.

Grįžtant prie klausimo, kodėl Krėvė sutiko įeiti į tą "liaudies" vyriausybę, aš atpasakosiu tuos motyvus paties Krėvės žodžiais: "Kada mane vėlyvą nakti pakvietę į rusų atstovybę pasiūlė užsienio reikalų ir min. pirm. pavaduotojo vietą, aš be galo nustebau ir pareiškiau, kad tokios vietos PŠ niekados neišdrįsčiau imti, nes politikoje nenusimanau ir politika nesidomėjau. Be to, man labai keista, kad šitą pasiūlymą man daro ne p. Merkys, einąs respublikos prezidento pareigas ir ne prezidentūroje, o p. Dekanozovas ir sovietų atstovybėje. Dekanozovas išsisukinėdamas atsakė, kad, žinoma, tą pasiūlymą padarys p. Merkys, bet jis tik norėjęs sužinoti, ar aš sutiksiąs. Aš atsakiau, kad nesutinku, o savo motyvus, nors ir dalinius, jau esu sakęs. Spaudimui neatleidžiant ir nežinodamas, kas čia iš tikrųjų darosi, aš pasakiau, kad turiu gerai pagalvoti ir pasitarti. Kitą dieną
buvau iškviestas pas p. Merkį į prezidentūrą. Jis primygtinai spyrė mane sutikti. Tarp kita ko jis pridūrė: ar būsią geriau, jei ton vieton atsisės komunistas, kuriam Lietuvos reikalai nerūpi. Ir jam galutino atsakymo nedaviau. Nuvykau pas St. Šilingą. Šis nedvejodamas man pasakė: "Turi sutikti. Jei man pasiūlytų, ir aš sutikčiau, nes reikia gelbėti, kas galima". "Dar pakalbėjęs gerą valandą, pakilau eiti pas p. Galvanauską", — toliau pasakojo Krėvė. — "Man išeinant, Šilingas pridūrė: "Neužmiršk, kad sunkaus kryžiaus, kurį likimas nori uždėti ant tavo pečių, neturi tiesos nusikratyti". Jau duryse jis nustvėrė mane už kaklo, apkabino abiem rankom ir pabučiavo. "Tai mano tau palaiminimas į Golgotą kopti". Tariausi su Galvanausku. Tas pat: "Turi sutikti". Vėliau kreipiausi į L. Bistrą, dr. K. Grinių. Ir čia tas pat: — "Sutik". Gal, esą, tuo būdu bus galima ilgiau išsaugoti esamą politinę santvarką ir krašto ūkį nuo suirutės. Be to, gi ir Maskva tiesiogiai ir per Dekanozovą buvo kategoriškai pareiškusi, kad ji nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus ir nevers daryti didesnių vidaus politinių bei ekonominių pakeitimų".


Vinco Krėvės rašomasis stalas

Tad V. Krėvė ėjo ton vyriausybėn su aiškiu nusistatymu, viešai jo pareikštu prie nežinomojo kareivio kapo: "Mes kovosime už tuos idealus, dėl kurių jūs žuvote". Ta pati viltis pasireiškė keleto tūkstančių Lietuvos mokytojų suvažiavime sporto rūmuose, ten pasirodžius V. Krėvei. Tokios vilties buvimas aidėjo ir mokslininkų, kultūros darbuotojų bei menininkų priimtoje rezoliucijoje — "Tegyvuoja laisvoji Lietuva!"

"Patyręs Maskvoje iš Molotovo", toliau pasakojo V. Krėvė, "jog okupantų pažadai ir tie kategoriški tvirtinimai, kad jie nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus ir nevers daryti politinių bei ekonominių pakeitimų, tėra apgaulė ir bjaurus melas, aš grįžęs iš Maskvos tuojau įteikiau
atsistatydinimo prašymą ir daugiau tos vyriausybės veiksmuose nedalyvavau".

 

Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriai  neša Vinco  Krėvės karstą.

Krėvė ir Klaipėdos krašto sukilimas
Dėl vietos stokos ir kitų aplinkybių, šiuo reikalu Krėvės man pasakotų faktų čia suminėsiu tik dalį ir suglaustai. Kada Klaipėdos krašto atvadavimo sukaktis buvo gana plačiai paminėta ir Amerikoje, aš paprašiau V. Krėvę, kaip anuo metu buvusį Šaulių Sąjungos pirmininką, papasakoti jam žinomus faktus.

"Sukilimo reikalu tikrai gerą projektą pasiūlė p. p. Simonaitis ir Stikliorius, — pasakojo V. Krėvė, — grįžę iš nesėkmingos misijos į Paryžių. Ukrainiečiui Jurevičiui tarpininkaujant, per ukrainiečių politinį centrą Berlyne, man ir kap. Džiūvei teko pasimatyti su Reicho krašto apsaugos ministeriu gen. von Seeckt ir gauti jo pritarimą sukilimui ir jo užtikrinimą, kad Klaipėdos krašte esančios vokiškos organizacijos lietuviams nesipriešins, ir, kaip atrodė, tik jo dėka ir bemaž veltui buvo gauta reikalingi ginklai. Reikalingoms lėšoms gauti buvo nusistatyta įkeisti Šaulių Sąjungos nekilnojamąjį turtą — žemės sklypus. Įkeitimo .reikalu aš ir kap. Klimaitis kreipėmės į kun. Juozą Vailokaitį. Šis, išklausęs visą reikalą, pareiškė, kad nors ir netiki pasisekimu, bet pinigų duos, ir tai ne kaipo paskolą, bet kaip jo įnašą—auką į tą reikalą. Jis paskyręs $12500 ir, esant reikalui, jis nusistatęs dar pridėti $10,000. Sekančią dieną tie pinigai buvo mums įteikti. Žygio vadu buvo numatyta kandidatais Čaplikas, o šiam nesutikus — Variakojis. Bet kai žygio išvakarėse Variakojis užtrenkė duris prieš nosį man ir M. Lipčiui, teko rasti kita išeitis".

L. Gira bėdoje
Kartą kalbant su V. Krėve apie L. Girą, jis papasakojo vaizdelį iš Giros gyvenimo: "1926 m., pasikeitus vyriausybei, L. Gira buvo atleistas iš teatro direktoriaus pareigų. Jis ir Girienė kreipėsi į mane prašydami pagalbos kur nors gaut jam tarnybą. Pagalvojęs, kad Gira yra nemažai pasidarbavęs krikščionims demokratams, nuėjau pas kun. J. Vailokaitį ir paprašiau, kad jis duotų Girai bent kokį darbą. Vailokaitis trumpai ir aiškiai pasakė: "Girai darbo neturiu; aš jį gerai pažįstu, ir net geriau už jus; jei norite, aš duosiu jam porą šimtų litų, bet tik ne darbo". Nepavykus mano misijai čia, nuėjau pas Jurgutį — rezultatas tas pat. Tada nutariau nueiti pas švietimo ministerį prof. Čepinskį. Čepinskiui jau trumpai ir aiškiai sakau: jūs tą žmogų atleidote, jūs duokite jam kokį darbą. Čepinskis, kiek pagalvojęs, sako: "Gerai, galiu priimti Girą knygų leidimo komisijos sekretoriaus vieton". Kada nuėjęs pas Girą pasakiau, kad jis gali eit švietimo ministerijon ir ten gauti tą darbą, jo žmona apsipylė ašaromis, kadangi jos vyras buvo direktorius, o dabar kuone sargu turės būti. Ne. Esą, ji geriau nusišausianti. Kaip tyčia, prie lovos ant staliuko pamačiau padėtą revolverį. Kad išvengus tragedijos, aš jį paėmiau, bet, pasirodė, tas ginklas buvęs be šovinių. Už trijų dienų Gira tą darbą paėmė, vadinasi, Girienė nusileido. Kiek vėliau paaiškėjo, kad bedirektoriauda-mas teatre išeikvojo apie 18000 litų iždo pinigų.

Gavęs knygų leidimo kom. sekretoriaus vietą, draug gavo ir jos kasą. Ta kasa jis tuojau pat pasinaudojo aniems 18000 litų padengti. Jau gerokai po gruodžio 17 dienos mane pakvietė Voldemaras ir pasakė, kad aš turiu sekančią dieną išvykti į Maskvą, dalyvauti L. Tolstojaus 100 metų gimimo sukakties minėjime. Vos grįžus tą dieną į namus, įpuolė mano butan Gira su kažkokiu buteliuku rankoje ir, gana tragiškoj pozoj atsistojęs, pareiškė turįs nusinuodyti. Paklausus, kas yra, kodėl jis turi nuodytis, atsakė, kad rytojaus dieną ateina valstybės kontrolės revizoriai patikrinti piniginių reikalų knygų leidimo komisijoje, o jis iš ten paėmęs 18000 litų. Prašo gelbėt, nes kitaip jis nusižudo. Ir vėl, nenorėdamas būti tragedijos liudininku, nuėjau pas Voldemarą. Jo neradęs, nuėjau pas jo pavaduotoją — gen. Daukantą. Ir to neradau — išvykęs. Tada nuėjau pas Joną Mašiotą, valstybės kontrolieriaus pavaduotoją. Papasakojęs jam visą reikalą, paprašiau, kad nesiųstų revizoriaus, kol aš sugrįšiu iš Maskvos ir tą reikalą kaip nors sutvarkysim. Mašiotas prižadėjo reviziją atidėti. Tačiau jau tos pat dienos vakarą man paskambino Mašiotas ir pranešė, kad jis turi nusišauti, nes, sutikdamas reviziją atidėti, jis tampa Giros bendrininku nusikalstamam darbe. Tada aš sakau Mašiotui: — Kam tu šausies, tegu šaunąs tikrasis kaltininkas — Gira, o tave nuo duoto žodžio atleidžiu. Nežinau, kaip tai įvyko, bet revizijos nepasiuntė, o grįžęs iš Maskvos apie tai nesiteiravau. Gana to, kad tuojau po sugrįžimo iš Maskvos aš, V. Mykolaitis-Putinas ir Balys Sruoga, žinoma, Girai pasirašius, pardavėm jo žemės sklypą ir tą skolą padengėm".

"Krol"
"1905 metais kilus naramumams Rusijoje, kartą pasakojo V. Krėvė, "ir į tą sąjūdį įsitraukus studentams, Kijevo universitetas buvo uždarytas. Tais pat metais aš įstojau į PPS partiją. Nenorėdamas nustoti laiko, padaviau prašymą leisti man išvykti Austrijon, į Lvovo universitetą su mano gaunama stipendija. Gavęs tokį leidimą ir aprūpintas PPS rekomendacija Pilsudskiui, išvykau Lvovan. Ten nuvykęs, kreipiausi į Pilsudskį, norėdamas gauto jo patarimų įsikūrimo reikalu. Radau jį sergantį, gulintį lovoje, mat, buvo nušalęs. Pas jį pagyvenęs tris dienas, nusikėliau į išsinuomotą kambariuką ir, žinoma, tuojau pradėjau studijuoti.

Lvovo PPS-kai Pilsudskį vadindavo "Krolem". Pasirodo, šitą titulą jis gavo pasipasakojęs, kad burtininkė iš jo rankos išpranašavus, jog jis būsiąs "Krolem". Turiu pastebėti, kad Pilsudskis gana gerai kalbėjo lietuviškai".

Kijevas-Baku
Vienas kitas iš anksčiau rašiusiųjų Krėvės biografiją nurodo neteisingas priežastis, privertusias Krėvę pakeisti privat-docento darbą Kijevo universitete į Bakų gimnazijos mokytojo vietą. Anų Krėvės biografų tvirtinimu, jo tolimesnis darbas Kijevo universitete buvo sąlygojamas, kad jis pakeistų katalikų tikybą į pravoslavų ar liuteronų. Šitą sąlygą, esą, jam statęs mokslo apygardos globėjas Zilov. Tuo klausimu man kalbantis Su V. Krėve, jis tą tvirtinimą griežtai paneigė, o tą reikalą jis man papasakojo taip: "a) Švietimo ministerijos išleistas aplinkraštis, draudžiąs privat-docentams dalyvauti fakulteto tarybos posėdžiuose; b) žymiai didesnis atlyginimas, dirbant Kaukaze . . . Tenai pradėjęs darbą, iš pirmos dienos gavau penkmetį, butpinigius ir kitus priedus. Tenai mano alga buvo didesnė už bet kurio Rusijos universiteto profesoriaus algą. Kitą penkmetį gavau ryšium su Romanovų giminės 300 metų sukakčia. Prie to dar prisidėjo pajamos už duodamas pamokas kitų gimnazijų mokiniams. Taip kad per mėnesį man susirinkdavo apie 700 rublių. Jau bene 1915 metais turėjau santaupų banke apie 14000 rub. Buvau nusistatęs, išsitarnavęs pensiją, grįžti į Vilnių, nusipirkti namelį ir, čia apsigyvenęs visam laikui, dirbti pagal savo sugebėjimus. Iš savo algos 75 rublius kas mėnuo siųsdavau tėvui".

Krėvės civilinės tarnybos laipsnis buvo "Nadvornyj Sovietnik", kas, užsienio pase įrašant vokiečių ir prancūzų kalbomis, išeidavo su ekscelencijos titulu.  "Dėl to titulo", Krėvė sake, "Austrijoje turėjau net linksmų nuotykių. Užsiregistruojant viešbuty, tarnautojas pradėjo mane tituluoti ekscelencija. Aš nustebęs jį klausiu: — Kodėl jūs mane taip vadinate? Tarnautojas atsiprašydamas sako: 'Suprantu, jūsų ekscelencija atvykote incognito'.

Kitą dieną, nuėjęs pas savo gerą pažįstamą Savickį, papasakojau jam tą nuotykį viešbutyje. "Parodyk man savo pasą", sako Savickis. Pažiūrėjęs tą pasą, jis pradėjo kvatoti ir paaiškino man, koks čia reikalas. "Kitą kartą", toliau pasakojo V. Krėvė, 'nuvykus į Vieną, mudu su Savickiu nuėjome apžiūrėti meno muziejaus. Sargas paaiškino, kad sekmadieniais muziejus uždarytas ir, žinoma, mes jo pažiūrėti negalėsime. Gaila. Kas daryti? Tada Savickis man sako: 'Duok tu man savo pasą!' Pasą padaviau, o jis pakišo jį sargui. Šis, valandikę pažiūrėjęs, pasišalino, bet neilgai trukęs jis grįžo su muziejaus direktorium, kuris labai mielai pats mums aprodė muziejų ir puikiai aiškino. Savickis visą tą laiką vaidino mano adjutantą".

Keistas svetys
Kartą V. Krėvė man papasakojo apie savo pasikalbėjimą su rusu Vasilijevu. Tas pasikalbėjimas įvyko 1940 m. bene liepos mėnesį Krėvės bute. Vasiliievas paskambino iš Sovietų atstovybės, pareikšdamas norą pasimatyti su V. Krėve ne kaip su ministeriu, nes ministerius lankyti esą ne jo reikalas, bet kaip su žymiu lietuvių tautos rašytoju. Palietus vieną kitą bendros reikšmės klausimą, jų kalba užkliuvo už Dostojevskio legendos apie didiii inkvizitorių. Čia Vasilijevas pastebėjo Krėvei, kad, esą, žmonijos labui komunistai tęsia didžiojo inkvizitoriaus darbą, tačiau nesiremdami jokia dievybe.

—    Taip, jūs tai darote, nesiremdami jokia dievybe, bet pasiremdami Stalinu. Juk jūs jį laikote neklaidingu autoritetu visose srityse ir nagrinėjate jo raštus, kaip žydų rabinai talmudą,— pastebėjo Krėvė.

Vasilijevas nustebo: — Ką? Stalino raštus? Kurie gali būti Stalino raštai, jei jis nesugeba kelių sakinių be klaidų parašyti.

Krėvė labai nustebo, išgirdęs tokį pasakymą, ir paklausė Vasilijevą, kaip jį reikia suprasti.

—    Kaip jūs manote, ar jūsų popiežius patsai rašo dogmas, kurias paskui skelbia savo vardu, kaip visiems katalikams privalomas tiesas,— atsakė Vasilijevas.

—    Nemanau, bet mes katalikai laikome popiežių reklaidingu, kai jis skelbia ex cathedra,— atsakė Krėvė.

—    Na, mes irgi panorėjome turėti savo neklaidingą "popiežių" ir juo padarėme Staliną,— paaiškino Vasilijevas ir pridėjo, kad komunistinei miniai, kaip ir kiekvienai kitai, reikalingas yra "neklaidingas" autoritetas.

—    Vadinasi, draugai komunistai pasiėmė pareigą įkūnyti seną ortodoksų-pravoslavų svajonę, kad "Maskva turi tapti trečiąja Roma, o ketvirtosios nebus", — pastebėjo jam V. Krėvė.

Į tai Vasilijevas pastebėjo, kad nei vienas jų atsakingas pareigūnas neturi teisės reikšti savo nuomonės, kai jis kalba partijos vardu, kol ta kalba nėra aprobuota vadovaujančių viršūnių. Tos kalbos ar straipsniai yra sudaromi tam tikros komisijos, kuri aptaria kiekvieną sakinį, kiekvieną išsireiškimą. O kas sako kalbą ar kieno vardu spausdinamas straipsnis, tas visai nesvarbu . . .

Toliau nukrypus kalbai apie Jungtines Valstybes, Vasilijevas pavaizdavo priežastis ir galimybes, padėsiančias tenai pakeisti esamą santvarką ir įvesti komunistinį režimą.

Esą, po pirmojo pasaulinio karo amerikiečiai labai nusipenėjo ir pasipūtė, kaip kraujo prisiurbusios erkės, tiek pramoninkai, tiek ir darbininkai. Darbininkai ten baisiai demoralizavosi ir per gerai jie jaučiasi, kad pageidautų permainų; jie gyvena, kaip visų amerikonų dauguma, tik pilvu. Jokių kitų reikalų jie nežino. Socialiniai klausimai, socialinė lygybė, socialinis teisingumas jų nedomina. Darbininkijos tarpe nerandame tinkamos dirvos, nes darbininkai perdaug tamsūs ir sotūs. Komunistų idėjoms yra palankūs vidutiniai, inteligentų sluogsniai, nes jie jaučiasi materialiai ir moraliai nuskriausti. Jų padėtis nuolat blogėja, jų darbas žymiai blogiau atlyginamas negu darbininko, jų išsilavinimas, inteligencija nevertinama, jie patys negerbiami, nes ten gerbiamas tik pinigas ir tasai, kuris to pinigo turi. Deja, šių sluogsnių žmonės yra minkštakošiai, jie tinka tik ramiai agitacijai, bet ne aktyviems veiksmams. Bet kai komunistai išstums amerikiečius iš Senojo pasaulio, atims iš jų rinkas Europoje ir Azijoje, tada čia kils tokia suirutė, jog jie patys pasikvies Maskvą atkurti santvarką . . .

Kitą dieną V. Krėvė panoro revizituoti Vasilijevą ir tuo reikalu jis paskambino į Sovietų atstovybę sužinoti, kur ir kada jis galėtų Vasilijevą matyti. Pozdniakovas i am atsakė, kad draugas Vasiliievas išvažiavo Rygon ir vargiai jis į čia grįš. Be to, pridūrė, kad pas Krėvę buvo atsilankęs ne Vasilijevas ir tokio pas juos nėra. Tai buvo Ždanovas. Kodėl jis pasivadino Vasilijevu, Pozdniakovas visai nesupranta.

Literatūros temomis
Vinco Krėvės apsakymuose vaizduojama aplinka ir žmonės man kėlė klausimą: iš kur jie atsiradę — iš realaus gyvenimo ar tai autoriaus vaizduotės išdava? Maždaug į šitokios formos klausimą V. Krėvė man paaiškino, apytikriai, šitaip:

— Mano apsakymų siužetai imti iš Subartonių kaimo ar tų apylinkių įvykių, mano paties patirtų, ar iš vietos žmonių pasakojimų sužinoti. Apsakymų personažai yra paimti tikri, gyvi žmonės iš tų pačių vietovių.

Pvz. kun. Žemaitukas—kun. Šlepavičius, paimtas toks, koks jis tikrumoje buvo, tik vadinamas ne jo tikrąja pavarde, nes vietos žmonės jį žinojo ir vadino Žemaituku. Mat, Merkinės parapijos žmonės tvirtino, kad jų klebonas kilęs iš Žemaitijos.

Arba pvz. "Skerdžius".— Atostogų metu,— sakė V. Krėvė, — vaikščiodamas tėviškės apylinkėse, netikėtai pamačiau tą žmogų—skerdžių. Jo išvaizda, jo kalba man padarė didelį įspūdį. Grįždamas namo, nei tai sau duodamas pažadą, nei tai į savo bendrą kalbėdamas, pasakiau: — Tą žmogų aš aprašysiu.

Taip ir kitų apysakų asmens ("Bedievis", "Raganius" ir t.t.) paimti gyvi žmonės, nepridedant ar atimant jų turimų gerų ar blogų savybių, ne vienas jų paliktas su savo tikra pavarde.

Krėvės "Pagundos" siužetas imtas iš jo pasikalbėjimo su Vasilijevu-Ždanovu.

Krėvė, kurdamas savo veikėjus, labai su jais susigyvendavo, pasiduodavo jų būdui. Pvz. kada "Dangaus ir žemės sūnuose" kūrė Erodą, jis buvo toli ne tas švelnus, kuklus Krėvė, šeimos nariams teko pasistengti nesipainioti jam po kojomis . . . Bet kada vieną dieną Erodas buvo baigtas, Krėvė linksmas iš savo kambario patraukė į virtuvę pas žmoną ir pranešė: Erodą kurti baigiau. Šitą įvykį man pasakojo p. M. Krė-vienė, čia pat esant ir Krėvei.

Krėvė, atitrūkęs nuo savo darbo kambaryje, mėgo šį tą padirbėti lauke, tai piktžolę išpešti, tai medelius palaistyti. Įdomu būdavo stebėti iš šalies V. Krėvę prie tokio darbo, kada jis su tam tikru įrankiu rauna piktžolę: čia jis vieną ima iš lengvo, čia kitą jis kuone jėga smogia. Iš jo darbo būdavo aišku, kad jis kuria tokį ar kitokį personažą, ir kaip jie veikia ar kalba.

Paskutinį kartą su Krėve kalbėjau 1954 m. liepos 5 dieną. Grįžęs iš ligoninės, jis nesijautė visai sveikas. Ir tada radau jį gulinę j ant. Iš šalies žiūrint, atrodė, kad tai daugiau dėl poilsio, o ne dėl ligos. Kalbėjome, kaip paprastai, apie politinius įvykius, apie Lietuvos atvadavimo galimybes, bet tą dieną daugiau mūsų kalba sukosi apie artėjančias mūsų bendras atostogas pajūryje. Mat, Vincės Krėvė buvo didelis mėgėjas maudytis jūroje, pasigrumti su bangomis. Jis sakydavo, kad jūra jį sustiprina, atgaivina, net, esą, jo matymas pagerėja.

Tik tada supratau, kad jo savijauta nėra gera, kai į vieno šeimos nario pastabą, kad "mūsų ligonis gerai atrodo", jis liūdnoku balsu atsakė: "Nesvarbu, kaip aš atrodau, svarbiau, kaip aš jaučiuosi". Atsisveikindamas pažadėjau vėl pas jį atsilankyti, kad jau galutinai aptarus mūsų išvykimą į pajūrį.

Taip, aš atsilankiau pas Krėvę, ir labai greitai — už dviejų dienų, bet jau pas mirusį . . .

Šis tas prie Krėvės biografijos
Vienas kitas, anksčiau davęs žinių iš Krėvės biografijos, klaidingai nurodo jo gimimo datą. Pvz. L. Gira "Lietuvos Albume" rašo, kad Vincas Krėvė gimęs 1884 m. spalių 17; taip tą datą nurodo ir V. Bičiūnas "Mūsų Rytojuje" 1934 m. Gi Kuzmickis, V. Krėvės 65 m. sukakties proga, rašo, kad Krėvė gimęs 1882 m. spalių 17 d. Nei viena iš šių datų nėra teisinga. Iš tikrųjų Krėvė yra gimęs 1882 m. spalių 19 d. Šitą datą turiu iš paties Krėvės ir iš jo vidaus paso No. 500965, duoto Kaune 1921 m. vasario mėn. 21 d.

1904 metais įsigijo brandos atestatą Kazanės I-je gimnazijoje ir tais pat metais įstojo į Kijevo universitetą. 1905 metais išvyko studijuoti Austrijon. 1907 m. baigęs universitetą su filosofijos daktaro laipsniu, grįžo Kijevan ir, čia apgynęs disertaciją apie indoeuropiečių protėvynę bei jų kilmę, įgijo magistro laipsnį ir didįjį aukso medalį. Bene 1911 metais Krėvė išvyko į Bakų ir tenai gyveno iki 1920 metų. Krėvės jungtuvės įvyko 1913 m. rugpjūčio 24 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Rusų revoliucijos pasėkoje, susikūrus Azerbaidžano respublikai, jis buvo Lietuvos vyriausybės paskirtas tenai konsulu.

1920 m. vasarą V. Krėvė su šeima galutinai grįžo į Lietuvą ir ėmėsi dirbti literatūrini, mokslinį bei visuomeninį darbą. Paskirtas į Lietuvos universiteto branduolį, jis paėmė vesti slavų literatūros ir kalbų katedrą, sutvarkė humanitarinių mokslų fakultetą ir per 14 metų buvo jo dekanu.

Už nuopelnus tautosakos rinkimo ir tyrimo srity Latvijos universitetas suteikė Krėvei daktaro honoris causa titulą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai