Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JASPERSO FILOSOFIJOS KAIP "LAISVO TIKĖJIMO" SAMPRATA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS GIRNIUS   
NUO BŪTIES PAŽINIMO į POETINĘ JOS VIZIJĄ?

Šis straipsnis kaip didesnio darbo baigiamasis skyrius buvo parašytas prieš 30 metų (baigtas 1951. IX.8). Dabar jį spausdinant, galbūt pravartu nurodyti, kur jis priklauso. Istorija tokia.

Montrealio universitete 1951 m. gavęs filosofijos daktaro laipsnį už disertaciją La methaphysic existentielle de Kari Jaspers (mašinraščio 417 puslapių), panorau ir lietuviškai pateikti jos bent konspektinę santrauką, žinoma, kaip galima populiariau. Ypač dėl to, kad tuo metu egzistencializmas buvo susilaukęs plataus dėmesio kaip nauja filosofijos srovė. Skaitytojų parengimui išspausdinau bendresnio pobūdžio įvadinį straipsnį "Ieškojimas šviesos gyvenimui" (Aidai, 1951, Nr. 1., p. 1-11). Tuojau pat iškart parašiau keturis straipsnius (atskirais pavadinimais, bet bendra antrine antrašte "Kari Jasperso egzistencinės filosofijos pagrindai"), atremtus į savo minėtąją disertaciją. Bet jų išspausdinimas užtruko dvejus metus. Išspausdinus du pirmuosius straipsnius (1951, Nr. 7 ir 8), spausdinimas buvo sulaikytas leidėjų ar redakcijos sprendimu, pabūgus, kad filosofiniai straipsniai gali nuo žurnalo atbaidyti skaitytojus. Matyt, ne "kapituliavau", bet "kovojau". Kiti du straipsniai buvo paskelbti tik lygiai po metų (1952, Nr. 7 ir 8). Paskelbus visus keturis straipsnius, apėmusius apie 41 žurnalo puslapį, jie buvo atmušti ir atskiru atspaudu, antrašte "Laisvė ir būtis. Karlo Jasperso egzistencinė metafizika" (1953, 151 psl.). Tačiau ketvirtojo straipsnio paskutinis skyrius, nors ir jau buvo spaustuvės surinktas, liko neišspausdintas, veikiausiai ne tiek popierių taupant, kiek iš tos pačios skaitytojų baimės. Ir dabar šį straipsnį spausdiname neperdirbtą, tokį, koks jis anuomet parašytas (pakeista tik antraštė: aname darbe šis straipsnis buvo IV-tosios dalies trečiasis skyrius: "Grynos filosofijos laimėjimas ar jos praradimas?"). Suprantama, šį straipsnį reikia skaityti viso darbo kontekste: kas buvo paliesta anksčiau, čia ne-bekartojama. Turintiesiems "Laisvės ir būties" atspaudą, galima nurodyti, kad šio straipsnio vieta turėtų būti 149-tasis puslapis   (prieš   baigiamąjį  žodį   "Suglaudžiant").

Ryžtuosi šį seniai parašytą darbą ištraukti iš "archyvo", remdamasis dviem motyvais. Pirma, nenoriu, kad tas ilgesnis darbas liktų dirbtinai nutrauktas, lyg koks torso, statula be galvos. Antra, liečiamasis klausimas ir dabar turi tam tikro aktualumo. A. Maceinos pagrindiniame veikale "Filosofijos kilmė ir prasmė" (1978) plėtojama filosofijos samprata daug kuo ataidi K. Jasperso filosofijos sampratą. Gražiai išryškinamas filosofijos savitumas, ją atribojant nuo atskirųjų mokslų, nors A. Maceina ir neina ligi radikalaus Jasperso sprendimo: filosofija — ne priverstinis žinojimas, o laisvas tikėjimas. Bet ar A. Maceinos "interpretacija", kaip ir K. Jasperso "šifrų skaitymas", nestovi prieš uždavinį atriboti filosofiją nuo poezijos  (plačiąja meninės kūrybos prasme)?

Kas yra Kari Jaspersui filosofija, kurios vardan jis imasi "numitinti" religiją? Atsakyti į šį klausimą reikia savo ruožtu toliau klausti, kaip Jaspersas supranta filosofijos ir mokslo santykius.

Griežtai imant, Jaspersui filosofija iš viso nėra mokslas, nes ji neturi jokio specifiško objekto. "Kiekvienas mokslas turi savo objektą. O kai filosofija nori save laikyti mokslu, ji negali savęs įteisinti jokiu objektu".1 Kai filosofijos objektu vadinama būtis kaip visuma, tai, pagal Jaspersą, šiuo atveju objekto žodis vartojamas tik metaforine prasme. Plaukia šis filosofijos "be-objektiškumo" teigimas iš pagrindinės Jasperso prielaidos, jog būtis savyje mūsų pažinimui nepasiekiama. "Tik baigtinė tikrovė gali tapti mūsų pažinimo objektu, o nebaigtinė būtis nebėra mums objektas".2 Užuot pažinę nebaigtinę būtį, kaip pažįstame atskirus objektus pasaulyje, pagal Jaspersą, mes tik perkeičiame filosofiniame mąstyme patirtinius objektus į absoliutinės būties šifrus. Tikroji filosofinio mąstymo prasmė yra ne tariamas būties savyje pažinimas, o mūsų vidinės laikysenos daiktų atžvilgiu perkeitimas: arba laikome patirtinę tikrovę galutine būtimi, arba regime joje  tikrosios  būties   šifrus.

Pagal tai Jaspersas ir skiria filosofinę tiesą nuo mokslinės tiesos. Mokslinė tiesa yra ta pati visiems, nes visi esame priversti pripažinti tai, ką mums diktuoja patirtinė tikrovė. Priešingai, filosofinė tiesa negali būti ta pati visiems, nes ji kreipiasi nebe į mūsų nepriklausomus objektus, o į absoliutinę būtį, kurią patiriame kiekvienas per save patį. Todėl, pagal Jaspersą, ir yra nesusipratimas kaltinti filosofą subjektyviškumu. Užuot kaltinus filosofą, kam jis nuolat kalba apie save, reikia konstatuoti: "kas filosofuoja, tas kalba apie save, ir kas to nedaro, tas iš viso nefilosofuoja".3 Tačiau kiek filosofinis mąstymas yra subjektyvus, tiek jis yra ir nelygstamas, nes tiek filosofinis mąstymas yra tikras, kiek su juo sutampame gyvenime. Čia mums ir atsiskleidžia Jasperso filosofijos sampratos esmė: nelygstamybė priklauso filosofiniam mąstymui, kiek jis paverčiamas pačiu gyvenimu, bet ne pačiai filosofijai, kiek ji išreiškiama logine teorija. "Filosofinė tiesa yra absoliuti, kiek ji pripildo gyvenimą, bet ji yra reliatyvi, kiek ji objektyviai mąstoma ir logiškai išreiškiama".4 Filosofinės teorijos tėra "istoriškai besikeičią drabučiai", kurie visi turi savo teisę, bet kurie užtat ir negali būti visiems primetami. Nelygstamas tėra pats filosofinis gyvenimas, o ne loginis mąstymas kaip toks. "Egzistencinė tiesa yra nelygstama, kiek ji yra pripildoma to, kuris ją mąsto".5 Pagal tai ir galime savais žodžiais Jasperso filosofijos sampratą šiaip suglausti: kiek filosofija yra nelygstama moraliniu požiūriu, tiek ji yra reliatyvi loginiu išraiškos požiūriu.

Tai šią įtampą tarp moralinio absoliutumo ir loginio reliatyvumo išreiškia Jaspersas, kada jis kviečia mus laikyti filosofiją žaismu. Tik kai laikau filosofinį mąstymą žaismu, netampu savo minčių vergu ir galiu kitų klausytis bei juos suprasti. Priešingai, jei prarandu žaismo sąmonę, tuo pačiu prarandu ir egzistencinės komunikacijos galimybę. Tik žaismo sąmonė apsaugo mus nuo to fanatinio ekskliuzyvumo, kuris logines formules suabsoliutina galutinėmis tiesomis. Todėl Jaspersas ir perspėja mus, jog neimtume jokios loginės išraiškos taip rimtai, kad nebebūtų galima jos kritiškai vertinti. Jo žodžiais, reikia save surišti ne sustingusiomis formulėmis, o moraline atsakomybe už tai, ką skelbiame. Tai ši atsakomybė perkeičia loginį minties žaismą į moralinės rimties mediumą. "Reikia filosofijoje pakęsti įtampą: būti begalinės rimties kalba ir tačiau kaip  kalba  nebūti  šia rimtimi".6

Iš čia plaukia Jasperso kova prieš "ontologiją", kuri praranda filosofinę žaismo sąmonę, save laikydama būties savyje pažinimu. Ir būtent Jaspersui "ontologija" yra kiekviena filosofija, kuri reiškia pretenziją į visuotinai galiojantį būties pažinimą. O kadangi Jaspersui būtis savyje yra principiškai nepažįstama, tai nuosekliai jam ir kiekviena ontologinė filosofija tėra neteisėtas mokslinio pažinimo formos perkėlimas filosofiniam būties mąstymui. Todėl Jaspersas ir demaskuoja visos tradicinės filosofijos iliuziją laikyti save lygiai visiems galiojančiu pažinimu, kokį teikia mokslai. Jei ir Jaspersas sutinka, jog filosofija yra mokslas "metodinio mąstymo" prasme, tai betgi jis kategoriškai pasmerkia filosofijos pretenziją į mokslą visuotinai galiojančio pažinimo prasme.

"Kadangi filosofija niekada nėra iš tiesų mokslas, tai ji niekada ir nėra faktiškai visų pripažįstama, greičiau ji tik sunaikina save tuo atveju, kai ji vaidina galiojantį ir egzistenciškai abejingą mokslą, nes faktiškai ji negali būti tokiu mokslu".7 Išskirti filosofinę tiesą nuo mokslinės tiesos ir tuo būdu laimėti gryną filosofiją su grynais mokslais — tokia yra Jasperso ambicija akivaizdoje tradicinės iliuzijos, maišiusios filosofiją su mokslais.

Išskirdamas šiuo būdu filosofiją iš mokslų, Jaspersas nori filosofiją ne nuvertinti, o kaip tik, priešingai, užtikrinti jai nepriklausomybę. Bet ar iš tiesų egzistencinė filosofijos samprata laimi filosofijai nepriklausomybę, kaip tiki Jaspersas?

Sutinkame, kad filosofija nėra mokslas ta pačia prasme, kaip atskirieji mokslai. Liudija tai pačios filosofijos istorija. Kai atskirųjų mokslų specifinis bruožas yra jų nuolatinė pažanga, tai filosofija tokios pažangos nežino. Didieji filosofai nėra pralenkiami savo įpėdinių, kaip ir jie nepralenkia savo pirmtakų. Kai, pavyzdžiui, mokslinės Aristotelio studijos šiandien belikusios tik istorinės smalsos dalykas, tai jo filosofija ir šiandien nemažiau aktuali, kaip bet kurio dabarties mąstytojų. Užuot ignoravus šį faktą, greičiau reikia kelti klausimą: kur slypi filosofijos ir atskirųjų mokslų skirtumas?

Tačiau naujųjų amžių filosofai, sužavėti nuostabios mokslų pažangos, neieškojo atsakymo į filosofijos ir mokslo skirtumo klausimų, o ryžosi suteikti ir filosofijai tą patį "tikslumą", kuris būdingas matematiniu metodu kuriamiems gamtos mokslams. Iš čia vis iš naujo atgimstanti pastanga sukurti "mokslinę" filosofiją, lyg ankstesnioji filosofija nebūtų buvusi pakankamai "tiksli". Įvairios buvo šios pastangos, bet visas jas gaivino ta pati viltis, kurią Leibnizas dėjo į savo mathesis universalis: rasti metodą, kuris įgalintų nustatyti ir filosofijoje tiesą tokiu būdu, kad nebetektų vesti ginčų, bet kad pakaktų pasiimti skaičiavimo priemones ir pasakyti vieni kitiems: skaičiuokime!

Sudužo šios visos pastangos paversti ir filosofiją "tiksliu mokslu", nes jos buvo iš anksto pasmerktos. Filosofinių tiesų tikrumas nėra ta pačia prasme "priverstinis", kaip atskirų faktų konstatavimas. Seniai jau Dievo įrodymai subtiliai išplėtoti, bet ateizmas ir šiandien neišnykęs (greičiau išaugęs). Nebėra daugiau klausimo, ar žemė sukasi apie saulę, kartą tai atskleidus ir įrodžius. Bet Dievo įrodymai nelaimi visų protų, kurie juos žino. Nereikia prieš šį faktą akis užmerkti ar kapituliuoti prieš fideizmą, bet reikia kelti klausimą, kur slypi filosofinės tikrybės skirtumas nuo matematinės tikrybės. Dalykas tas, kad Dievo buvimo įrodymus nepakanka tik žinoti, kad būtų savaime atsiskleista jų tiesai. Filosofinė tiesa angažuoja visą žmogų, nes ji kreipiasi į Absoliutinę Būtį, kuri nėra patirtinio pažinimo objektas.
Absoliuto ieškojimas nėra tik "gryno" proto, bet lygiai ir valios dalykas (taigi angažuoja visą žmogų). Ne ta prasme, kad absoliutinės būties teigimas būtų tik laisvas apsisprendimas, kaip mano Jaspersas, bet ta prasme, kad valia būtų pasiruošusi priimti tiesą, net jei ši tebūtų menka Neregimosios Šviesos atšvaitą. O tokia menka atšvaitą lieka visas žmogiškasis Dievo pažinimas, kol esame laike. Todėl filosofinė tikrybė nėra pajėgi laimėti visus protus. Kai atskirieji mokslai lieka tarsi šalia žmogaus, nes jie tėra paprasto pažinimo uždavinys, tai, Peter Wusto žodžiais tariant, "filosofijos esmei priklauso gyvas ir konkretus žmogus".8 Tai ir persunkia filosofiją ta netikrybe, kuri yra mūsų egzistencijos dalia. Tad P. Wustas ir skiria certi-tudo rationalis mathematica sine insecuritate humana ir certitudo rationalis philosophica cum insecuritate humana. Sutinkame su šia distinkci-ja, nes neskirti filosofinės tikrybės nuo matematinės yra lygu prarasti paslapties jausmą. Todėl racionalizmas ir atsiduria prieš alternatyvą: arba galime savo pažinimu išsemti absoliutinę būtį, arba tėra tai, ką galime pažinti su matematiniu tikrumu. Bet reikia į tai atsakyti: jei būtų galima Dievą taip akivaizdžiai bei tikrai pažinti, kaip mūsų matematines konstrukcijas, toks Dievas nebūtų vertas šio vardo.

Jei Jaspersas tebūtų prieš tokį filosofijos "su-tikslinimą", kuris neskiria filosofinio tikrumo nuo matematinio, tai galėtume ir mes sutikti su jo protestu prieš "mokslinę filosofiją". Bet faktiškai Jaspersas patenka į priešingą kraštutinybę. Ne tik jis respektuoja Absoliuto neišsemiamybę, bet ir skelbia jo absoliučią nepasiekiamybę. Ne tik jis atkreipia dėmesį į moralinį momentą Absoliuto ieškojime, bet ir padaro filosofinės tiesos versme tik moralinį apsisprendimą. Ne tik jis skiria filosofiją nuo atskirųjų mokslų, bet ir iš viso paneigia  jai   pažinimo   prasmę.

Iš pradžių atrodo, jog negalima labiau užtikrinti filosofijos nepriklausomybę, kaip ją užtikrina jaspersinis filosofijos išskyrimas iš mokslų. "Nėra įmanoma jokia filosofijos aptartis, nes niekas jos neapsprendžia: nėra aukštesnės giminės, kurios atžvilgiu filosofija liktų rūšimi. Filosofija apsprendžia pati save; ji betarpiškai kreipiasi į dievybę; ji nesiremia jokiu naudingumu; ji trykšta iš versmės, kurioje žmogus žinosi sau pačiam dovanotas".9 Kada taip akcentuojamas filosofijos savitumas, tenka kelti klausimą, ar Jasperso rūpinimasis išsaugoti filosofijos nepriklausomumą nenueina per toli, apskritai paneigdamas filosofiniam mąstymui pažinimo prasmę. Iš tiesų toks filosofijos "išlaisvinimas" iš ontologijos (t.y. iš racionalaus būties pažinimo), ne laiduoja filosofijai nepriklausomumą, o kaip tik ją pavergia mokslams. Jei filosofinis mąstymas nepasiekia jokio pažinimo, tai visas galimas pažinimas savaime rezervuojamas tik mokslams. Užtat ir nelieka Jaspersui nieko kito, kaip laikyti filosofiją tik "laisvu tikėjimu".

Kur iš tiesų gali slypėti filosofinio tikėjimo laisvė, jei visas žinojimas apribojamas tik atskiraisiais mokslais? Iš vienos pusės, tiesa, ir Jaspersas palieka filosofiją "mokslų karaliene". Nors pats mokslinis tikrovės tyrimas ir nėra reikalingas filosofijos, tačiau mokslinė veikla reikalinga filosofinio įprasminimo. Palikus mokslus patiems sau, perspėja Jaspersas, jie pasiklysta begalinėje objektų gausoje, abejinguose konstatavimuose, patenka į ko tik nori tarnybą. Jaspersas cituoja panašius Mikalojaus Kuziečio ir Lenino tekstus, kurių pirmasis kaltina protą esant vieša mergina, atsiduodančia už nieką, ir kurių antrasis kaltina mokslus parsiduodant kiekvienam klasės interesui. Šis pavojus ir liudija Jaspersui, kad mokslai privalo vadovybės, ir būtent tokios, kuri ateitų ne iš šalies, o iš tos versmės, iš kurios sravi visi mokslai. Ši versmė — tai pirminis nelygstamas žinojimo noras, kuris ieško "būtyje Vieno".10 O kas gi šis pirminis Vieno ieškojimas, jei ne filosofinis mąstymas? Tai filosofija turi vadovauti mokslams ir juos įprasminti. Jei anksčiau Jaspersas buvo teigęs, jog "tikras mokslas yra be metafizikos", tai drauge skubinosi pridėti: "prasmingas mokslas tėra per metafiziką".11 Šituo tad būdu filosofija, nors pati ir nebūdama mokslas, lieka mokslų karaliene kaip jų prasmė. "Mokslai tarnauja filosofijai, o ne atvirkščiai, nes filosofija, kaip viso žinojimo prasmė, yra  daugiau,  negu  mokslai".12

Tačiau, antra vertus, randame šią mokslų karalienę Jasperso filosofijoje taip priklausančią nuo savo valdinių, kad jos laisvė pasirodo tik tariama. Turime mintyje tą Jasperso tezę, pagal kurią mokslai laikomi "filosofijos prielaida".13 Galima būtų priimti šią tezę, jei ji būtų tik paprastas įspėjimas, kad filosofija neperžengtų savo ribų. Be abejo, filosofija negali norėti "ignoruoti pažįstamą tikrovę" ar dargi "nusikalsti prieš priverstinį pažinimą". Bet šiuo atveju ir pakanka paprastai pasakyti, kad filosofija liktų savo kompetencijos ribose ir nesimaišytų į mokslus. Reikia tačiau aną Jasperso tezę imti paraidžiui:   mokslai   yra   filosofijos   prielaida:   "be
 
R. LANKAUSKAS   Kompozicija (aliejus)
 
mokslų metafizika virsta fantastika";14 "filosofas žino, kad be moderniojo mokslo jo veiki? tampa bergždžia".15 Tačiau laikyti mokslus filosofijos prielaida iš tiesų lygų mokslus iškelti į filosofijos teisėjus. Pats Jaspersas padaro šią išvadą: "mokslas kontroliuoja filosofinį mąstymą, kad šis neteiktų nepagrįstų teigimų ir tariamų įrodymų".16 Bet kuria teise mokslas gali teis
 
ti filosofiją? Žinoma, mokslas gali teisti tų ar kita filosofą, jei Sis imasi klausimų, priklausančių tam ar kitam mokslui. Bet suteikti mokslams teisę teisti filosofiją kaip tokių lygu iš viso fi losofijos nepriklausomumų pastatyti klausimo ženklan.

Jei prileidžiame, kad pati filosofija nepasiekia jokio pažinimo* yra nuoseklu filosofijos prielaida laikyti mokslinį pažinimą. Bet tai nuosekliai veda į išvadą, kad visa reali filosofija slypi kaip tik pačiuose moksluose. Iš tiesų, skaitome šį Jasperso dviprasmišką konstatavimą: "nebūdama pati mokslas, filosofija yra visuose moksluose",17 Iš vienos pusės, ši tezė išreiškia, kad visus mokslus gaivina metafizinis tiesos ieškojimas. "Filosofija slypi faktiniuose moksluose kaip ta substancija, kuri suteikia mokslininkui rimtį ir kuri vadovauja jo metodiniam ieškojimui".18 Tačiau, iš antros pusės, ši Jasperso tezė nori pasakyti: "už mokslų nėra jokios įmanomos filosofijos",19 nes "patys mokslai yra tarsi konkreti filosofija".20 Todėl kitoje vietoje Jaspersas ir kalba, kad geriausi filosofai šiandien galbūt sutinkami ne filosofijos profesoriuose, o mokslininkuose, nes ta "filosofija moksluose (die Philosophie in den Wissenschaften), kuri šiuos apsaugo nuo paskendimo, išsiblaškymo niekuose ir kuri sudvasina mokslinį ieškojimą, yra ta konkreti filosofija, kuri realizuojasi atskiro mokslo visumoje".21 Bet ar nėra tai filosofijos suvedimas į savotišką mokslų etiką, būtent — siekti mokslo, kaip vienintelio tiesos šaltinio. Tik teigiamai atsakydami į šį klausimą, galime suprasti, kokiu būdu, pagal Jaspersą, filosofija gali vadovauti mokslams, kurie drauge yra jos pačios prielaida.

Tai šita prasme filosofijos išlaisvinimas iš "ontologijos" jungo galų gale paaiški kaip faktinis filosofijos pavergimas mokslams. Iš tiesų, pastatyti klausimo ženklan "ontologiją" kaip galimybę pažinti būtį — tai tuo pačiu pastatyti klausimo ženklan ir pačią filosofijos laisvę. Jei bū-tis -avyje lieka nepažįstama, tai kuo filosofija gali grįsti savo laisvę? Nelieka šituo atveju nieko kito. kaip atsiduoti mokslams. Pozityvistinis scientizmas buvo laikęs filosofijos uždaviniu tarnauti mokslams jų logika. Jasperso egzistencinis scientizmas paverčia filosofiją mokslų etika. Nepasiekdama jokio savito pažinimo, pagal Jaspersą, filosofija gaivina mokslus kaip pirminis žinojimo troškulys ir kaip įspėjimas neabsoliutinti mokslinio žinojimo. Kitais žodžiais, visa filosofijos prasmė Jaspersui išsisemia reikalavimu išlaikyti viso mokslinio pažinimo reliatyvumo sąmonę (ir tuo pačiu atvirumą nelygstamajai būčiai . Tiesa, ši gili viso mokslinio pažinimo reliatyvumo sąmonė išskiria Jaspersą iš pozityvisti nių scienristii. Kai pozityvistinis scientizmas mokslinį patirtinės tikrovės pažinimą laiko galutiniu pačios būties apskritai pažinimu, tai Jaspersas respektuoja absoliutinės būties paslaptį, B^t kadangi absoliutinė būtis Jaspersui lieka absoliučiai nepasiekiama, tai ir pati jo reikalaujama mokslinio pažinimo reliatyvizme i ja mus veda ne į būties šviesą, o tik paneria į "nežinojimo" netikrybę. "Tikėjimas yra rizika; visiška objektyvi netikiybė yra tikro tikėjimo substratas".22 Filosofinis Jasperso "laisvas tikėjimas" — "autentiškas nežinojimas".

Tačiau, jei Jasperso "autentiškas nežinojimas" mums atrodo tik agnostinė rezignacija, tai pačiam Jaspersui šis nežinojimas yra pati mūsų laisvės sąlyga. Užtat ir pats filosofijos palenkimas mokslams atrodo jam ne laisvės praradimu, o tik nurodymu, kad laisvė slypi už "žinojimo prievartos". Kaip pamename, Jaspersui filosofijos prasmė yra moralinis paties žmogaus perkeitimas, o ne loginis būties savyje pažinimas. Pagal tai ir galima jo filosofijos sampratą šiaip aiškinti: kai mokslai yra žinojimas, tai filosofija yra išmintis. Kai mokslai pateikia mums visą galimą pažinimą, tai filosofija nušviečia mums šio pažinimo žmogiškąją prasmę. "Užuot kartojusi dar kartą, ką mokslai jau yra atlikę, filosofija, prileisdama mokslinį pažinimą, žadina mumyse egzistencijos galimybę; įsigilinimas į faktų esmę neveda mūsų į gilesnį jų pažinimą, bet greičiau išskleidžia jų reikšmę egzistencijai".23 Tai šita prasme egzistencinė metafizika Jaspersui ir yra "šifrų skaitymas". Kai mokslai atskleidžia faktus, filosofija šifruoja jų prasmę. Ir kiek pažinimas pačia savo esme yra priverstinis, tiek šifrų skaitymas yra principiškai laisvas, nes "visada galima šifrus ir kitaip skaityti".24 Užtat, pagal Jaspersą, ir lieka filosofija savyje pačioje laisva, nežiūrint savo priklausomybės nuo mokslų, kaip vienintelio žinojimo šaltinio.

Filosofija priklauso nuo mokslų, kiek šie teikia faktų pažinimą. Bet filosofija yra laisva, kiek ji viena šiuos  faktus  skaito  kaip  šifrus.
Bet ar iš tiesiį šifrų metafizika atlaimi filosofijai tą laisvę, kurią ji praranda "ontologijos" sunaikinimu. Jau esame analizavę šifrų doktrinos prasmę. Dabar tenka išryškinti jos gnoseologinę prasmę, keliant klausimą: kas yra šifrų skaitytojas? Egzistencija. Bet kuo ji skaito šifrus? Fantazija. Fantazija yra tasai organas, kuris atidaro mūsų akis tikrajai būčiai: "pažįstu patirtinę tikrovę moksliniame pasaulio tyrinėjime sąvokomis, bet skaitau būtį pasaulyje tik fantazija".25
 
Nors neišvengiamai naudojasi sąvokomis ir filosofinė fantazija, tačiau ji ir pačias sąvokas perkeičia į šifrus. Todėl, užuot leidęsis logiškai konstruoti hipotetinį pasaulio pagrindą, jaspersi-nis "šifrų skaitymas" yra ta "tikroji fiziognomika, kuriai visa, ką ji  'žino',  tėra vizijoje".26

Bet jei taip yra, ar ta metafizinė tikrovė, kurią regime fantazijoje, nėra iš tiesų poetinė tikrovė, kuri taip pat nėra pažįstama, bet tik kūrybinėje fantazijoje regima? Ar šifrų skaitymo laisvė nėra iš tiesų ta poetinė laisvė, kuri taip pat nėra palenkta jokiam kitam kriterijui, išskyrus autentiškumo kriterijų? Iš tiesų, skaitome pas Jaspersą: "nėra filosofijoje skyrimo tarp teisingo ir klaidingo, išskyrus atskirus atvejus, o tėra skyrimas tarp pradinio ir išgalvoto (ursprūng-lich und ausgedacht), t.y. tarp egzistencinio mąstymo ir neautentiško mąstymo".27 Tai reiškia: šifrų skaitymas yra tiek tikras, kiek jis autentiškai išreiškia filosofuojančiojo egzistenciją. Bet tai ir yra kaip tik tasai pats kriterijus, kuriuo vertiname poetinius kūrinius, juose ieškodami ne realaus tikrumo, o tik poetinio autentiškumo. O jei iš tiesų filosofinės tiesos kriterijus yra tas pats, kaip ir poetinės tiesos, atsiduriame prieš klausimą: ar Jasperso šifrų skaitymas nėra faktiškai kaip tik loginių mitų kūrimas?

Tiesa, Jaspersas verbis expressis ginasi, kad jo filosofija esanti ne mitas, o greičiau "pats drąsiausias bandymas 'numitinimo' kelyje mūsų mąstymui išlaisvinti".28 Bet, nepasitenkinant šiuo atsakymu, tenka klausti, ar šis "numitinimas" nėra iš tiesų visos filosofinės spekuliacijos mitinio charakterio demaskavimas? Tiesa, nors Jaspersas neatšaukiamai pasmerkia ontologinę būties pažinimo iliuziją, bet nėra jo intencija paneigti filosofinės tradicijos prasmę. Priešingai, jis tikisi radęs raktą į visų praeities filosofijų tikrą supratimą. Ir būtent: visos tradicinės ontologijos turi mums prasmę, kiek jas traktuojame istoriniu šifrų skaitymu. Slepia jos tiesą ne savo tariamu pažinimu, o "tik ta žmogiškąja tikrove, kuriai išreikšti jos tarnavo".29 Bet tai kaip tik ir yra lygu vertinti tradicinę filosofiją tuo pačiu būdu, kuriuo vertiname mitus, laikydami juos simboline gilesnės tiesos išraiška.

Deja, kaip pats Jaspersas pastebi, nebegalima kartoti, kas kartą buvo galima: "praradome naivumą".30 Bet kokia šiuo atveju filosofijos ateitis? Ar begalima kurti spekuliatyvinius šifrus, iš anksto žinodami, jog jie tėra simbolinė išraiška, o ne pati tiesa? Pats Jaspersas pripažįsta: "mitai atskleidžia žmogui pačią giliąją tiesą, bet tik tada, kai jis nežino juos esant mitais".31  Tai tiesa: mitas, kurį žinome esant mitu, tėra pasaka, kokia gili ji bebūtų. Kada mitai sąmoningai kuriami, jie nebėra mitai, o tik meninė kūryba. Ar užtat ir jaspersinis filosofijos "numitinimas" nėra savo pagrinde kvietimas ontologinio būties pažinimo pastangą pakeisti poetine savo paties "transcendentinės   orientacijos"   išraiška?

Štai todėl ir negalime pripažinti, kad Jasperso egzistencinė samprata laiduoja filosofijai laisvę. Kada Jaspersas paneigia filosofijai pažinimo prasmę, tuo pačiu jis pavergia filosofiją mokslams. Bet tai, ką jis laimi šiuo filosofijos išlaisvinimu iš "ontologijos" jungo, tėra poetinė fantazijos laisvė. Kiek Jaspersas paneigia filosofijai pažinimo charakterį, tiek jis filosofiją priartina prie meninės kūrybos. O kiek "filosofinis tikėjimas" nori pakeisti religiją etiniu tikėjimu, turi tendencijos virsti morale. Kaip matėme, visas Jasperso egzistencinis filosofavimas yra iš esmės mąstymas moraliniais terminais. Tai šią įtampą tarp poetinės tiesos ir moralinės tiesos slepia savyje Jasperso filosofinės tiesos samprata: filosofinė tiesa drauge yra istoriškai reliatyvi, kiek ji tėra loginė išraiška, ir drauge ji yra absoliuti, kiek ji yra paverčiama realia egzistencija. Tai reiškia: filosofinis mąstymas yra reliatyvus ta pačia prasme, kuria visos poetinės pasaulio vizijos yra lygiai tikros, kiek jos autentiškai išreiškia individualų žmogaus santykį su pasauliu. Ir drauge filosofinis mąstymas yra absoliutus ta pačia prasme, kuria kiekvienas morališkai savo įsitikinimą laiko absoliučia tiesa. Bet tai ir yra kaip tik "okia filosofijos samprata, kuri filosofija aptaria ne ja pačia, o tik įtampa tarp meno ir moralės. Užtat ir negalime sutikti, kad egzistencinė samprata išskleistų mums tikrą filosofijos savitumą. Kiek iš vienos pusės Jasperso filosofija imasi teisti religiją, tiek iš antros pusės ji pati sukniumba prieš mokslų teismą.

1. Philosophie, Springer Verlag, Berlin-Gottingen-Heidel-
berg 1948, antrasis leidimas (pirmasis leidimas išėjo 1932
trimis atskirais tomais), p. 272. Toliau sutrumpintai: Ph —
2. Von der VVahrheit, R. Piper Verlag. Mūnchen 1947, p.
97-98. Sutrumpintai: W. — 3, Ph., 232. — 4. W, 733. —
5, W. 266. — 6. Ph., 540. — 7. Ph., 274. — 8. Peter Wust,
Der Mensch und die Philosophie, Regensbergsche Verlag,
Mūnster 1946, p. 26. — 9. Philosophie und Wissenschaft,
in: Wandlungen, 1948, Nr. 8 (p. 721-733), p. 731. Sutrum-
pintai: PW. — 10. Die Idee der Universitat, Springer Verlag,
Berlin-Heidelberg 1946, p. 24. Sutrumpintai: IU. — 11. Ph.,
115. — 12. Ph., 275. — 13. W, 468.     14. Ph., 821.
—    15. PW, 729. — 16. IU, 28, — 17. Ph., 276. — 18. PW, 728. — 19. PW, 728-729. 20. IU, 28. — 21. PW, 732.
—    22. Ph., 535. — 23. Ph., 665. — 24. Ph., 803. — 25. Ph., 806. — 26. Ph., 806. — 27. Ph., 203. — 28. W, 184. — 29. W, 203-204. — 30. Ph., 813. — 31. W, 633.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai