| |
|
|
|
PRABILS MANY MAIRONIO LIETUVA |
 |
 |
 |
MAIRONIO MIRTIES PENKIASDEŠIMTMEČIUI
Merdinčią gyvybę
pamerk
į savųjų eilių kraują.
Būties tuštumą
apsėk
dosnių rankų grūdais.
Upių vagas
ridenk
nuo palaiminimų kalno ašarom.
Sopantį likimą
atkirsk
nuo išprotėjusio kūno.
Nuraškytą gyvybės žievę
prisiūk
prie alpstančio kamieno.
Ištrupėjusią uolą
pakeisk
akmeniu iš šventovių griuvėsių.
PRELATE!
---------------
Eilėraščių autorius gyvena okupuotoje Lietuvoje.
Senamiesty,
prie rotušės,
prie Nemuno — Neries
purienom kvepiančiųjų
santakos rūkų,
akloj tarpuvartėj
neblizgintų namų
kaktomuša
MAIRONĮ
sutikau . . .
Regėjimas?
Stebuklas?
Gal JO žaliųjų kanklių
nenutilęs virpesys
prikėlė JĮ
iš po Katedros
pažaliavusiųjų pamatų?
Net netikiu —
nejaugi čia JISAI —
PRELATAS — DAINIUS?
Šviežia, tarsi tik ką
laužta žalia šaka
į vazą grindinio akmens
merkta žaliuoja?
Sėjos plačiuos laukuos
toks siaurapetis vyras?
Kanklių didelių
švelnus pavasariškas vėjas?
Bet vėl matau —
žibinto nušviestu taku,
kurį vos dengia
plonutis smėlio apklotas
iš gurgždančios rūkuose santakos,
kur nykiai stypčioja
grėsmingi užmaršties šešėliai —
tikrai matau
ateinantį artyn MAIRONĮ!
Plasnojantį
kaip žalią klevo sėklos paukštį,
akėčias velkantį žalias, sunkias.
Mosuojantį už žalią vėjo mostą.
Juodos sutanos
raudonais skvernais
vis šluostantį drumzles
nuo sąžinės Tautos,
rudens ir laiko . . .
*
Regėjimas
staiga nutrūko . . .
Bet ir po jo taip liko žalia žalia
ant širdies daubos.
Ant mirštančiųjų
Kauno rotušės senųjų liepų.
Ant girgždančiųjų akmenų to seno
grindinio,
kuriuo į dabartį sugrįžt reikės.
Dabar jau suvokiu —
kad penkiasdešimt metų
MAIRONIO
mindžioti takai
po kojom skubančių praeivių dyla.
Namų JO slenkstis
trupa po manim.
Ir vėsta nepakurtas židinys.
Prie darbo stalo nedegti
šviestuvai blunka.
Garuoja šiluma gerų akių
ir svečio laukiančių langų . . .
Šaukiu, senamiesty pavydamas
regėjimo stebuklą
ir MAIRONĮ:
Visur aplink, visur
šaukianti TAVO vardo
pėdos įduba paliko!
Sėjos gili pintinė! Ir grūdai!
Paliko TAVO —
mūsų mintys,
kraitinė bendra visų skrynia,
pilna daigiųjų ilgesių.
Tai jie,
žalia dvasia pavirsdami,
regėjimais
būties vaiskumon
grįžta.
Tiesiomis žvakėmis
liepsnodami sustoja.
Praeitį ir dabartį, ir ateitį,
nušviečia . . .
*
Seniai sutrypt
žadėjau lūžusią,
šviežiais žiedais paženklintą
palaidojimo žemę.
Atgręžt svajojau saulę
nuo jos violetinės laidos.
Tikėjausi vaizdų tekėjimą
iš netekties išlaisvint —
norėjau pažadinti
TAVE, MAIRONĮ . . .
Ir
su nesušukuotos saulės spinduliais, slaptai,
net TAU nežinant ir neleidus,
patekt į uždraustąjį
TAVO darbo kambario pasaulį —
kur lopšiuos auga
skleidžias juodraščių šūsny
eilėraščiai —
poemos —
ir baladės . . .
Gal ten,
kur gelsvas ryto saulės nėrinys
šešėlio tamsią ribą stumia —
beveik juodam delčios taške
paslėpčiau veidą, kūną.
Išnykčiau nuostabos tyloj,
kuri kvėpavimo bangas apgobtų.
Gal rašalo dėmės bedugnėje
nematomas tūnočiau.
Gal dagčio nuodėguly,
ant kandeliabro plazdančios liepsnos
nepastebėtas šokčiau —
kad tik arčiau TAVĘS pabūt,
kad tik viskuo priglust
prie spindinčio šviesom
karališkai darbštaus
stalo —
kurs LIETUVĄ,
jos dangų, jos gelmę,
jos atmintį prigesusią
ant nebūties
kas dieną stato.
Džiaugsmais spurdėčiau
gimstančių dainų garsuos.
Kastyčio mėlynas akis
delne laikyčiau.
Jūratės gintaro pilies
vartus atverčiau.
Ir pamatyčiau iš arti,
kaip šventenybių lobį atkasi.
Ne auksą, ne, ir ne sidabrą,
ir lobį žodžių didelių,
minčių skaidrių
po plunksnos šiurgždesiu
išvysčiau.
Kaip norų svaigulys,
skrajojęs dausomis,
degęs,
ant Dainiaus lūpų
grįžo atgalios —
kvietimo šūkį būti Tautai
parašyti . . .
Turbūt galėčiau kažin kuo,
kažkuo nepaprastai jautriu,
kas ašaras, žodžius maldų
dienų šalnoj nokina,
kas sopulio tylas
į laisvę skrist paleidžia —
pajusti —
pamatyt —
apčiuopt
poeto
vizijos beribę naštą — l
yg jūrą sunkią, gilią,
kuri į lyrą teka,
kuri ryškiausiais miesto žiburiais
akivarų brūzgynuos sklando.
. . . . . . . . . . . . .
O, jei TU pabustum! . .
Tuoj pat
supliuškusios manos būties tiltais
iš rudenio nuvytusios žolės išbrisčiau.
Į LIETUVĄ pėsčiom vis eičiau,
rytais kur TU, MAIRONĮ, būni. . .
Deja —
šiandien —
ir ryt
jau juodo taško
riboj gelsvos šviesos — tamsos
žaliam kambaryje nebus.
Ir nešukuotų saulės spindulių
barokiniam lange
stačiom drauge nepasitiksim . . .
nes nėr TAVĘS,
MAIRONĮ!
Teliko šventenybės TAVO karalystės!
Baroko namuose,
kurie pravirkusį saulėteki
lyg laišką nebaigtą
pagarbiai saugo
ir kanklių liūdesio garsais
užeit praeivį kviečia —
nemirštanti
Tava dvasia gyvena . . .
Nepadengtų stalų
vaišes ragausiu.
Dūžius iš sustabdyto laikrodžio
paleisiu.
Prabils many MAIRONIO LIETUVA!
*
Tikiu
didžia lemtim MAIRONIO!
JIS vienas su milžinkapiais
kalbėt ir verkt
slaptažodžiais mokėjo
Jų šlamesį raudos,
degėsiais srūvantį,
išgirst, suprast galėjo . . .
Praeidamas
prakalbinti
klevus ir drebules.
Žudytus, degintus vardus —
pašaukt ...
Seniai romovėse nutilusias
skambias pagoniškų aukų maldas
ir apžadus dievams tebegirdėjo.
Todėl ir vardą LIETUVOS
prisišaukė sugrįžt . . .
*
Po Žalgirio laukais,
po kapinynų kaulais,
kur namo negrįžo —
po duonos rūdimis,
darbštumo pūslėmis,
gimtinių šuliniais —
po ąžuolynais, upėmis,
po ežerais, šventovėmis —
po manimi —
MAIRONIO LIETUVA!
Virš vieversėlio proskynos sparnų,
sugrįžtančių žąsų vorų,
išsiilgto jų klegesio —
nendrių skudučio šnaresio,
balandžio vėjo
ir pavasarinio miško sutartinės —
virš vėjarodžių,
pilių, virš kuorų vėliavų —
ir virš manęs —
MAIRONIO LIETUVA!
Marų ir laikmečių tamsoj,
šviesotamsoje gotikos,
baroko kupolų ugny —
sugrįžusios laisvės debesy
ir prikėlimo varpo lydiny —
ir manyje—
MAIRONIO LIETUVA!
Vis būna!
Vis yra!
Ir bus!
*
MAIRONIO dovanos!
Vien tik pavasarius
mums neša!
Ne iš pavargusio
namų altoriaus jos,
pakvipusio kodylo dūmais.
Pavargusio ir didelėm akim
save vien matančio
žmogaus.
MAIRONIO dovanos!
Vien tik žiedadulkes
pavasarių mums neša!
Ne iš puvėsiais
dvokiančios skrynios,
ne iš akivarų melų
rudos gelmės pasemtos.
Ne iš nušalusiom šaknim
senokai apraudoto atžalyno.
MAIRONIO dovanos!
Vasarvydžio darbymety
gubaviečių jos vėsą neša!
Laimingą šypsnį klėtyje,
pilnoj minčių skaidros.
Įdėtą žodį
vyturio giesmėn!
Tylos ošimą
radusio dosnias rankas
dalioj!
*
"Kur bėga Šešupė,
kur Nemunas teka ..."
Stebuklingą Suvalkijos
pirmojo smuiko gaidą,
pilną ištirpusių
ledo varveklių,
pilną klajojančių
žiburių žaismo,
nuo gaidos lig gaidos
ilgesingai
laukais —
Šešupe
vedžioji.
Lengvą,
žemei atiduodamą,
kaitrų sušildytą
šaltinių ir akių rūką,
permatomą upės graudulį,
sūkurių virpesį —
iš lėto,
šešupiškai,
gelmių duburiais
į Lietuvos duoną ir dangų sunešt,
Į Baltijos pasaką atplukdai . . .
Suprasta,
perskaityta,
įsiminta . . .
*
"Graži Tu, mano
brangi Tėvyne ..."
Iš rūtų vainiką
nematomą —
matomą
šeštadienio vakarą,
pirmadienio rytą
žmonės
kaip šventę nešioja.
Lig baltumo
nuprausę rankas,
sušukavę mintis,
sugrupavę dainas
jie prie stalo
be valgių
susėda.
Atsistos
neprašyti —
prašyti
tyloje apie stalą —
kad užtrauks —
užgiedos
gaidomis atsidengę . . .
. . . . . . . . . . . . . . .
Koks iš tikro gražus
tas šeštadienio vakaras,
tas pirmadienio rytas.
Ir mūs sodžiaus MAIRONIS . . .
Giesmėj.
*
Tu —
žaizdota —
skaudanti —
suplėšyta
viršūnės šaka.
Tu —
brolių nuskriaustas —
pažemintas —
gajus kamienas.
Akmuo Tu vidur kelio
dardančioms —
nepateptoms —
pasenusioms
vežėčioms.
Tu —
keliamas —
Tu baramas —
Tu tremiamas —
grąžinamas —
išjuokiamas —
pagerbiamas,
juodai - baltai nutapomas.
Ne tuo, tikru, vardu vadinamas —
per dyką lauką varomas —
aikštėj juodam granite sėdintis —
šiandien mums šlovę pelnantis
Nes augai —
iškerojai
toks į saulę
baisiai panašus.
*
Vien TAU težinomais takais
vedžioji tolimąjį svečią
po gimtinę . . .
. . .jau brendame kartu
lieknų kanapių lysvėn.
Žemelėje purioj — daržų
matuojame save
ir storą laiko nukirptąją kasą.
. . . jau broliškai,
sustoję priešpriešiais,
vyniojame vadžias šikšnines.
Nežadintas, kurios ant kaduginio
vagio miega,
kelionių, išleistuvių ir talkų pyrago laukia.
. . . skubi, leki pirma manęs —
o aš seku.
Ir neatlyždamas prašau —
parodyk dar gavėnių giesmę,
rytinį poterį gausios šeimos.
Ir atlaidus Šv. Onos. Ir linksmąjį
kadrilį . . .
. . . susėdom. Klausomės
smuikavimo tai priekalo, tai kūjo.
Aš jau verkiu . . .
O Tu mąstai.
Eime!
O kalvis pasodins
ant gelžgalių krūvos
ir "Aušrą" rankosna įduos . . .
. . . jau žvilgsnis su Tavim
klajoja duburiais Dubysos.
Nulėks, sustos
ir posūkį tą paskutinį
nelauktai apglėbs . . .
. . . pasimyluos —
sugrįš —
negrįš,
kaip grįžo nesugrįžęs
penkiasdešimt kartų . . .
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
