|
|
JŪRA
Prieš miegą jūra keičia spalvą,
Gaisruodama tarp akmenų,
Ir puošia rūsčią dievo galvą
Lengvų ornamentu menu.
Zenitas supasi nukritęs
Ir kyla linija blaivia
Per nuogą kūną Amfitritės
Geltono vakaro laive.
Koralų rausvos rankos bąla,
Sirenų balsas vos girdėt.
Tritonai duoda jom signalą,
Kad sapną galima pradėt.
PO RUDENS MEDŽIU
Dvi medžio šakos atsargiai, kaip rankos,
Prie šono miegančiam pastatė lyrą.
Ties juo bedugnėm lėkė Paukščių Takas,
Dundėjo didelis varinis skliautas,
O jis mieaojo po rudens medžiu.
Jis ėjo plyštančiais sapnų kanalais,
Sapnavo tylą, virstančią į liepsną,
Sapnavo liepsną, šliaužiančią per lauką,
Geltoną, žiaurią, bailią kaip kareivis.
Liepsna, pasiekus vandenį, pavirto
Žuvim ir žaisdama ištirpo jūroj.
Naktis prabilo debesio balsu,
Ir lyra, tartum mūza, uždainavo:
Ruduo ateina oru ir žeme,
Rubinų ir topazų sūkuriai
Užkloja tyliai miegantį, kuris
Laimingas guli, nugalėjęs Laiką.
SEKMADIENIS
Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nebekukuoja, svečią nudūrė smuklėj.
Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
"Baisią istoriją demono Belphegoro".
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.
Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.
Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
"Poveri fiori". Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.
TOLIMA DIENA
Juodame atminties labirinte netikėtai žybtelėjusi lempa nušviečia tolimą vasaros dieną, atsigulusią tarp ryto ir nakties, — jos liniją, judesį ir spalvą.
Naujagimė banga, pražilusi ir apsiputojusi iš pykčio, puola džiaugsmingai lojantį šunį.
Prikrautos mieguisto aukso, baltos jachtos, įkypai eidamos prieš vėją, paleidžia per dangų vėliavas ir žuvėdras.
Vakaras palaisto lapus iš nedidelio įskelto ąsočio ir pastumia taku ropoti mėlynų lėtą vabalą, spindintį neįtikimai linksmai - kaip tobulos laimės pažadas.
O naktį — su smėliu sumaišyti, kaskart geriau pažįstami pabučiavimai ir jauki kalba niekada neužmiegančių krūmų, atidavusių įmantrų savo šakų piešinį ir jų silpną fioleta nepasotinamiems vidurnakčio dievams.
GREITIS
Suliejęs laiką ir erdvę į vieną tiesiąją,
drebančią dideliame vėjyje, greitis,
trenkęs per gamtovaizdį geležine ranka,
žiūri, kaip medžiai ir stulpai, užsimerkę
iš baimės, lekia kaukdami į
neišvengiamą jiems likimą.
|
|
|
|