|
|
MOKSLO IR PROTO KULTO KLAUSIMU |
|
|
|
Naująją pagonybę aprašo š. m. AIDŲ Nr. 1 straipsnyje Pr. Gaidamavičius. Dėl to straipsnio tenka iškelti du klausimus, liečiančius ir pačią moderniosios pagonybės sąvoką ir, kas svarbiausia, straipsnio autoriaus nurodomą naujosios pagonybės variantą, kurį jis riša su mokslo ir proto kultu.
Patsai pagonybės terminas vargu ar gali būti taikomas daugeliui moderniojo žmogaus gyvenimo apraiškų. Pagonybė implikuoja tikėjimą, įsitikinimus, išgyvenimus, nes tai buvo religija, daugiau ar mažiau primityvi, daugiau ar mažiau kilni, tolima nuo tiesos, kurią mums atnešė krikš čionybė, bet tai buvo religija. Tai buvo pasireiškimas dvasinio gyvenimo, jieškojimas atsakymo į seniai žmoniją kamavusius gilesnius klausimus. Pagonybė turėjo savo idealus ir savo fanatikus ir kentėtojus. Pagonybės paunksnyje išaugo graikų filosofija, gyveno, mąstė ir kūrė ir Platonas ir Aristotelis. Aš čia toli gražu nenoriu idealizuoti pagonybės, bet noriu pasakyti, kad pagonybės terminas netinka mūsų laikų žmonių masės gyvenimo apraiškoms. Dabartinio žmonijos gyvenimo reiškiniai yra ne pagonybė, bet kažkas daug blogesnio. Tai ne klaidžiojimas, jieškant tiesos ir tos tiesos nepažinimas, bet tiesos visiškas nejieškojimas ir jos nesiekimas bei nesiilgėjimas, visiškas nesidomėjimas dvasiniu gyvenimu. Dabartinio žmonijos gyvenimo ryškūs požymiai yra ne tik nesigilinimas į dvasinį gyvenimą, bet amoralumas ir visiskas vertybių sąvokų sąmyšis, apatija ir hedonizmas su vadinamojo "good time" nuolatiniu jieškojimu, vengiant gilesnių ir sąmoningesnių religinių pergyvenimų ir intensyvesnio dvasinio gyvenimo. Tai nustojimas galvoti amžiais žmogų liečiančiais klausimais, nustojimas visokeriopo humanistinio susidomėi'mn. tai tikra pradžia nužmogėjimo, nuindividualėjimo ir perėjimo į masinį, gregarinį, bandos gyvenimą.
Jei dabar pereisime prie proto kulto, tai čia su minėto straipsnio išvedžiojimais visiškai negalima sutikti. Mintys apie proto kulta vra gerokai pasenusios ir vaizduoja XIX amž scientizmo nuotaikas, kurios dabar yra ne tik atgyvenusios ir atmestos, bet ir paties mokslo griežtai pasmerktos. O ir scientizmo laikais gilūs protai oradėio suprasti jo klaidingumą ir jo nešamą žalą ir kėlė balsą prieš pasklidusias idėjas. Pvz. Pasteuras savo gyvenimu, darbais ir įsitikinimais buvo gyvas scientizmo idėjų paneigimo pavyzdys; tą patį galimą pasakyti ir apie tokį mokslo genijų kaip Henri Poincarė. O net ir pats Renanas, kurs, jaunesnis būdamas, buvo pagautas bendrų nuotaikų ir mokslo entuziazmo, pabaigoje savo gyvenimo yra rašęs, kad jis nenumato, kaip galima duoti žmonijai priimtiną katekizmą, negrįžtant prie tikėjimo.
Mokslo reikšmė dabartiniame žmonijos gyvenime yra pagrindinė ir daugelyje sričių dominuojanti, bet iki jo dievinimo yra labai toli. Apie tokį pagonybės variantą rašyti negalima. Mokslo vaidmuo dabartiniame gyvenime ne ką daugiau suprantamas, kaip kad ir jo paties esmė, tikslai ir pažiūros. Eilinis pilietis dabartiniais laikais savo supratime apie mokslą, jo tikslus ir esmę, apie mokslininkus ir jų darbą tikrai atskirtas nuo tikrovės gilia praraja.
Pagarsėjęs šio krašto atominis mokslininkas E. Teller vienoje konferencijoje yra viešai pareiškęs, kad mokslininkų padėtis šiame krašte yra nepavydėtina ir kad jei taip tęsis toliau, tai už kokių 10 metų Sovietų Sąjunga turės paruošusi geriausius pasaulyje mokslininkus, nes mokslas ir mokslininkai, priešingai tam, kas dedasi šiame krašte, yra tenai ypatingai gerbiami ir vertinami. Tai yra politinis aspektas klausimo, kuris pilnoje plotmėje seniai jau kelia didžiausią susirūpinimą rimtuose mokslo sluogsniuose ir diskutuojamas rimtoje mokslinėje spaudoje. Pvz. oficialiuose organuose AAAS (American Association for the Advancement of Science) eilėje paskutiniųjų numerių randame straipsnius tokiais būdingais vardais: Mokslas ir visuomenės nusivokimas; Mokslas, etika ir politika; Socialinis mokslo vaizdas; Mokslas ir visuomenė, ir t.t.
Dabartiniais laikais masėse, jų nuotaikose pasigendama bet kokio absoliuto. Tuo labiau mokslas nėra tuo absoliutu. Mokslas yra labai tolimas nuo reikiamos pagarbos ir nuo teisingo jo vaidmens įvertinimo. Jis yra laikomas greičiau kažkokia priemone gauti kuo daugiau gėrybių ir patogumų kasdieniniame, materialiniame gyvenime. Mokslininkai toli gražu nėra laikomi gerbiamais visuomenės nariais, o jų darbas yra ir neįvertinamas, ir nesuprantamas, ir net nenorimas suprasti. O kaip dažnai apie mokslininkus ir išgirstama ir paskaitoma išsireiškimų, pilnų ne tik pajuokos ir paniekos, bet net ir kažkokios nesuprantamos pagiežos. Kaip tai toli nuo proto kulto ir nuo mokslo pagoniškojo dievinimo. Tiesa, garbinamas mokslo praktinis pritaikymas, technologiniai išradimai, garbinama tai, kas atneša naudą, paprastą materialinę naudą. Tik jos reikalaujama iš mokslo ir tik ji pripažįstama mokslui nuopelnu, visai nesidomint mokslo esme ir jo pažiūromis bei tikslais. Kiek XIX šimtm. buvo mokslo entuziastas ir priėjo net prie per didelio kraštutinumo mokslo garbinime, tiek XX amžius nukrypo į priešingą pusę. Tai yra tikras šio amžiaus paradoksas, nes mokslas šiais laikais tapo daug svarbesniu visuomeninio žmonijos gyvenimo veiksniu, o kaipo toks veiksnys jis dabar yra ir daug prasmingesnis ir gilesnis, ypač kiek tai liečia žmonijos idėjinį gyvenimą. Ir čia jis gali pasireikšti labai teigiamai ir žymiai prisidėti prie žmonjos išgelbėjimo nuo galutino sumasėjimo, apie kurio pavojų rašė ar rašo J. Ortega y Gasset, A. Huxley ir kiti.
Tikslesniam išsiaiškinimui trumpai pažvelkime, kaip patsai mokslas nušviečia susidariusią padėtį. Mes pergyvename gilios ir pavojingos moralines krizes laikus, rašo dabar šiame krašte dirbąs žymus biologas A. Szent-Gyorgyi. Niekam negalima, kam duota tai suprasti, palikti neutraliu ir abejingu, nes juk dar Dantė patalpino giliausiame pragaro skyriuje tuos, kurie liko abejingi moralės krizėms. Negali šiais laikais likti abejingi ir mokslininkai. Jis labai gražiai išsireiškė apie mokslininko darbą šiais žodžiais: jei mes norime pagerbti Sutvėrėją, tai ar gali būti didesnis garbinimas, kaip kad dirbti Sutvėrėjo kūrinio supratimui. Kitas žymus Amerikos mokslininkas, D. Woelfle, nagrinėdamas visuomenes nusistatymą mokslui, pabrėžia, kad visuomenėje pasireiškia žymus antiintelektualizmas ir nemėgimas bei nepasitikėjimas mokslininkais. Visuomene patenkinta tokiais mokslo laimėjimais kaip televizija, radaras, antibiotikai ir pan., bet jai visai svetima mokslo dvasia, mokslo tikrieji tikslai ir jo pažiūros. Panašių pasisakymų galima būtų pacituoti labai daug.
Tokioje padėtyje AAAS ėmėsi konkrečių žygių. Ta žymioji mokslo draugija paskyrė laikinąjį komitetą, sudarytą iš mokslininkų įvairių sričių, ištirti socialiajam mokslo aspektui. Komitetas paskelbė savo raportą. Jame pabrėžiama, jog net paviršutinis susipažinimas su klausimu rodo, kad šiame krašte gresia rimta krizė mokslo ir visuomenes santykiavime — krizė, kylanti iš klaidingos mokslo padėties visuomenėje. Klausimas yra tuo rimtesnis, kad tokia padėtis susidaro tada, kai lemiantieji ekonominiai, socialiniai ir politiniai procesai taip labai priklauso nuo mokslo.
Neinant į detales, štai kelios pagrindinės mintys ir išvedžiojimai šio raporto, su kuriuo smulkiau galima susipažinti dažname rimtame moksliniame žurnale.
Mokslas yra tik viena visuomeninio kultūrinio gyvenimo sričių. Visuomenė iki tam tikro laipsnio turi įtakos mokslo vystymui ir pažangai. Dabartinė visuomenė domisi tik technologiniais ir kitais kasdieniniam gyvenimui pritaikomais, praktiškais mokslo laimėjimais ir labai mažai domisi gryno mokslo klausimais. Tokios nuotaikos geriausiai atsispindi moksliniams tyrinėjimams išleidžiamose lėšose. Pritaikomojo mokslo tyrinėjime skiriama pramonės įmonių mokslinėse laboratorijose 97% kreditų, universitetinėse laboratorijose — 50% kreditų ir federalinės valdžios mokslinėse įstaigose 90% kreditų. Daugiausia domimasi fizikos mokslais. Pvz. federalinėse mokslo institucijose jiems tenka net 87% visų kreditų, o biologijos mokslams palieka 11%, socialiniems 2% kreditų. Panašiu santykiavimu yra skiriami kreditai ir kitų sričių mokslo institucijose. Be to, reikia pasakyti, kad pvz. federalinėse mokslo įstaigose daugumas daromų mokslo tyrinėjimų rišasi su ginklavimosi ir karo klausimais ir uždaviniais. Iš bendrų 2,5 milijardų dolerių, federalinės valdžios skirtų moksliniams tyrinėjimams, tiems tikslams skiriami net 84%. Tai yra pirmoji išdava visuomeninių nuotaikų mokslo atžvilgiu, bet tos nuotaikos pasireiškia ir kitais atvejais žalingai ir mokslui ir pačiai visuomenei.
Kiek tai liečia mokslą, tai pirmiausia šiam kraštui gresia mokslininkų trūkumas dėl mokslo darbuotojų blogos padėties ir netinkamo jų darbo vertinimo. Visuomenė niekina abstraktines mokslo sritis, pripažindama tik praktinius utilitarinius laimėjimus, visai nenusivokdama, kad grynojo mokslo laimėjimai sudaro visų kitų išradimų pagrindą. Dar prieš 100 su viršum metų de Tocąueville savo garsiame veikale apie Amerikos demokratiją yra pastebėjęs: Jungtinėse Valstybėse beveik niekas nesidomi abstraktine ir teoretine žmonijos minties darbo dalimi. Tai pastebima dar ir dabar, kai viskas taip labai pasikeitė pasaulyje ir kai panašios nuotaikos darosi labai pavojingos. Vadinamieji praktiškieji žmonės, vadovaujantieji politikoje ir pramonėje, nekreipia beveik jokio dėmesio į mokslininkų išvadas ir patarimus, bet noriau vadovaujasi vadinamuoju sveiku protu, nors dažnai pastarasis, anot Einšteino, susidaro iš įvairių prietarų, sąmonėje susikrovusių jaunystėje iki 18 metų amžiaus. Čia tenka daug kaltės ir spaudai, kuri jieško sensacijų ir beveik visai nevykdo svarbios misijos — nušviesti ir išaiškinti visuomenei padėtį arba net ją klaidina.
ROMAS VIESULAS PAUKŠČIŲ GIESMĖ (litografija) V. Maželio nuotrauka
Tie reiškiniai jau dabar skaudžiai atsiliepia moksle, o gal dar skaudžiau jie atsiliepia ir atsilieps visuomeniniame gyvenime. Moksle pvz. padaryta paskutiniais laikais labai mažai teoretinėje, pagrindinėje srityje. Dabartinis supratimas apie molekulių iš atomų susidarymą, apie atominę struktūrą arba apie taip svarbų gyvųjų narvelių laikymosi klausimą žymia dalimi remiasi didžiaisiais mokslo atradimais, padarytais prieš apie 25 metus Kiek tai liečia visuomeninio gyvenimo pavojus, štai keli pavyzdžiai. Atominės energijos plintantis vartojimas, ypač karo reikalams, gresia pavojingu žmonijai spinduliavimu. Diskusijose, iškilusiose dėl to pavojaus, aiškėja, kiek tas klausimas yra dar neužtektinai išstudijuotas. Cheminės organines sintezės pramonė gamina daugelį sintetinių cheminių junginių, vartojamų kaip maistas arba priedai prie maisto. Trumpu laiku neįmanoma ištirti, kaip tai veikia. Žmogaus nutolimas nuo natūralaus maisto gali atnešti įvairių staigmenų ir komplikacijų. Iškyla klausimas, kaip dideli pramonės centrai veikia net plačią apylinkę. Biologiniai dūmų, garų ir dulkių efektai vis labiau ir vis plačiau pasireiškia. Bet jie pasireiškia nelauktai, net ilgesniam laikui praėjus, kai pramonės įmonės savo gamybos vyksmą jau patikrina ir nustato, pasiekia tinkamą našumą ir išvysto pilną gamybą. Tuomet jau sunku užkirsti kelią žalingiems reiškiniams. Man jau teko rašyti apie minimalinių metalų kiekių patekimą į augmeniją ir žmogaus organizmą. Ir gamtos mums teikiamų išteklių panaudojimas turi būti racionalus ir atsargus, pagrįstas moksliniais tyrinėjimais.
Daugelis bėdų kyla ne iš mokslo ir proto pagoniškojo gerbimo, bet iš mokslo esmės, tikslo ir darbų nesupratimo ir nevertinimo.
Šių laikų mokslas yra visai atmetęs scientizmo laikų pažiūras ir nuotaikas ir atsiribojęs nuo to išdidumo ir pasitikėjimo savimi, kuris buvo būdingas mokslui tame, palyginus, trumpame laikotarpyje. Dabartinis mokslas yra ne tik daug tobulesnis ir gilesnis, bet ir daug kuklesnis. Jis pats numato savo ir žmogaus proto galybės ribas. Jis j ieško bendradarbiavimo su kitomis žmonijos mintijimo sritimis kaip pvz. filosofija ir randa bendrus kelius su religija, siekiant bendrų tikslų — priartėjimo prie tiesos ir tikrovės pažinimo. Bet jis lieka dažnai nesuprastas ir pvz. iš filosofijos jis jokios pagalbos šiais laikais nesulaukia. Kaip išsireiškė vienas žymiųjų mokslininkų astrofizikų, vieton prašomos duonos, jis gauna iš filosofijos tik akmenis.
Bet jei negalima kalbėti apie mofclo pagonybę ir proto kultą visuomenėje, tai tuo labiau negalima kalbėti apie paties mokslo pagonybę arba bent kokių pagoniškų pažiūrų favorizavimą. Tai darosi aišku iš pasisakymų didžiųjų mūsų amžiaus mokslininkų, tikrųjų mokslininkų, o ne mokslo amatininkų. Čia gana prisiminti tokias pavardes kaip Eddingtonas, Millikanas, Schrodingeris, Comptonas, Bohras, de Broglie ir daugelis kitų. Dar 1903 m. didysis mokslo vyras lordas Kelvinas yra parašęs: Jei jūs užtektinai giliai pagalvosite, tai jūs būsite mokslo priversti tikėti į Dievą, kas yra visų tikybų pagrindu. Jūs patirsite, kad mokslas tai ne religijos priešininkas, bet jos padėjėjas. Schrodingeris, vienas iš dabartinio mokslo korifėjų, į klausimą, koks yra mokslo tikslas ir jo darbų vertė, aiškiai ir nedviprasmiškai atsako: toks pat, kaip ir visų kitų žmonijos minties darbo ir pažinimo sričių, t. y. prisidėti prie atsakymo į klausimą, kurį sau kelia visi žmonės ir kurį suformulavo dar Plotinus: Kas mes esame? Koks yra mūsų gyvenimo tikslas ir prasmė? Mes esame sutverti erdvės ir laiko aplinkumoje ir per mokslą mes siekiame suprasti tą mūsų aplinką tiek, kiek mes išgalime. Ir toliau Schrodingeris, kalbėdamas apie determinizmą ir indeterminizmą, paliečia Šv. Augustino išvedžiojimus apie Dievo visagalybę ir žmogaus laisvą valią ir atsakingumą už savo veiksmus. Jis sako, kad tos paslapties žmogaus protas negali suprasti ir net neturi siekti suprasti, bet turi priimti tą atsakomybės jausmą, kaip augščiausią moralinį dėsnį. Taigi jis čia ne tik pripažįsta proto galios apribojimą, bet ir nusilenkia apreikštoms tiesoms. Millikanas savo raštuose yra pasisakęs apie religijos ir mokslo bendradarbiavimą, vedant žmoniją prie gėrio. Anot io, mokslo uždavinys šiame kelyje yra išvystyti gamtos faktų, dėsnių ir procesų pažinimą, o religijai atitenka dar svarbesnis uždavinys: išvystyti žmonijos idealus, siekimus ir sąžinės pajautimą. O Eddingtonas savo įdomioje knygoje "The Nature of the Physical World" gan plačiai kalba apie religijos ir mokslo santykį ir bendradarbiavimą, apie mokslo ir mistikos ryšį, apie simbolinį ir intymų pažinimą, apie skirtingas religinės mokslinės veiklos plotmes ir baigia pasisakymu, jog tikintis skaitytojas jam turi būti dėkingas, kad jis nepateikia Dievo buvimo įrodymų, paremtų kvantų teorija, nes jei sekanti mokslo revoliucija sugriautų kvantų teoriją, tai su ja galėtų griūti ir tas įrodymas, sukeliant naujų abejonių. Visa jo knyga kalba apie minties ir dvasios primatą prieš materiją.
Jei dabar pereisime prie Apreiškimo ir žmogaus proto pusiausvyros, tai atrodo, kad apie tokią pusiausvyrą galima tik dabar pradėti kalbėti, moderniojo, toli pažengusiojo mokslo šviesoje. Mokslas, kaip žmogaus proto kūrinys, perėjo ilgą vystymosi ir pažangos kelią, pergyveno įvairius laikotarpius ir eilę perversmų, iš kurių gal didžiausia yra mūsų laikų mokslo revoliucija. Rezultate mokslas pasiekė mūsų amžiaus pažiūras ir sąvokas. Man atrodo, kad būdingiausios šių laikų mokslo pažiūros yra sekančios. Pirma, tai mokslo jungimasis, kaip vienos iš sudėtinių sričių, į bendrą žmonijos minties ir dvasios veikimo ir laimėjimų kompleksą. Tą savo rolę mokslas, kaip proto kūrinys, supranta ne tik giliai ir sąmoningai, bet ir kukliai, nenorėdamas peržengti savų ribų ir gerbdamas kitų mintijimo sričių ribas. Čia pasireiškia pilna pagarba ir tolerancija kitiems ir visapusiško susipratimo noras. Antra būdinga žymė yra savo galios apribojimo supratimas. Mokslas, iškilęs iki begalinių didybių ir begalinių mažybių pasaulių ir pasiekęs nuostabių rezultatų, tose didingose augštybėse surado ir savo galybės ribų perspektyvas. Ir tuose proto kosminiuose nugalėjimuose surastas kuklus prisipažinimas, kad mokslas nėra visagalis, atrodo daug nuostabesnis, kaip kad išdidžios scientizmo laikų pretenzijos į visagalybę ir viso pažinimą. Tik žmogaus protui pasiekus tokias augštybes, galima kalbėti apie tikrą Apreiškimo ir žmogaus pažinimo pusiausvyrą. Toji pusiausvyra žmogiškojo proto ne tik nepažeidžiama, bet sustiprinama. Kad tai nėra tik mano išvedžiojimai, pacituosiu vieną iš daugelio pasisakymų. E. Appleton, garsusis fizikas, buv. Britų Mokslo Dr-jos pirmininkas, sako: Mes galime tvirtinti, kad mokslo veikla yra sudėtingiausia ir tolimiausiai siekiantis minties patyrimas. Bet mes neturime užmiršti, kad yra ir kitos vertybės ir kiti minties patyrimai. Greta mūsų mokslinių siekimų yra minties keliai, kurie nesikeičia, kurie liečia tai, kas yra pastovu, amžina, tuos dalykus, kurie nebus pralenkti; ir šiandieną, labiau negu bent kada nors, mums būtinai reikia tų pastovių ir mus palaikančių dvasinių vertybių.
|
|
|
|