Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SKAITYTOJAI RAŠO PDF Spausdinti El. paštas
Aktualus straipsnis
Nerandu net žodžių išreikšti tą pasigerėjimą, kurj sukėlė J. Alaušiaus straipsnis: "Dvasių išsiskyrimas ir susiskaldymo žaismas" (1957, balandžio mėn. Aidai, Nr. 4).

Paskaičius minimą straipsnį tokia pakili pasidarė nuotaika, kad net darbovietėje darbas atrodė lengvesnis.

J. Alaušius taip teisingai, taip giliai išreiškė tas mintis, kurios jau seniai glūdi daugelio lietuvių sielose.

J. Alaušiaus straipsnis, atrodo, turėtų priversti susimąstyti ir didžiausius politinius fanatikus.

Nuoširdžiausiai dėkoju Tamstai, Pone Redaktoriau, be to, lenkiu galvą prieš Tėvus Pranciškonus, kad Tamstos redaguojamame ir jų leidžiamame žurnale rado vietos toks atviras, toks aktualus straipsnis.

Z. Staniškienė

Vincas Krėvė Riedo stovykloj
Vartau paskutinį "Aidų" 9 num. ir gėriuosi juo. Jis gyvai pažadina kiekvienam lietuviui brangų mūsų neužmirštamo didžiojo žodžio meistro, literatūros klasiko V. Krėvės atminimą. Atsidėjęs skaitau jo paskutinės kūrybos perlus, jo gyvenimo vaizdelius ir jo kūrinių studijėles. Čia man itin toptelėjo viena nuotraukėlė (psl. 398, vidurinė) su klaidingu prierašu: "Vincas Krėvė Glasenbacho stovykloj 1946". Iš tikrųjų, ši nuotrauka vaizduoja Krėvę Riedo tremtinių stovykloj su kai kuriais gyventojais.

Krėvė atvyko į šią Augšt. Austrijos stovyklą pakviestas V. Marijo-šiaus (kuris nuotraukoj stovi greta svečio) skaityti paskaitos rugs. 8 d. šventės proga. Garbingo ir daugeliui nematyto svečio atvykimas didžiai sudomino lietuviškąją visuomenę ir jo pranešimo išklausyti susirinko pilnutėlė didelė stovyklos salė. Triukšmingai, su griausmingomis ovacijomis sutiktas prelegentas ir V. Marijošiaus pristatytas klausytojams papasakojo ramia, gyva, vaizdinga kalba ką-neką iš garbingos tautos praei-t'es ir reiškė viltį ją prisikeikiant laisvam gyvenimui. Seniuko—tokį įspūdį jis jau tuomet darė — pranešimas paskaidrino bent' laikinai niūrias gyventojų nuotaikas. Kitą dieną, sekmadienį, profesorius dalyvavo vietinėj bažnyčioj lietuviškose pamaldose. Grįžtant namo teko jį užkalbinti. Jis pasipasakojo laukiąs kelionės į Ameriką, kur jis, prof. A. Senno rūpesčiu, turi paskyrimą į Pennsylvanijos universitetą Philadelphijoje. Tačiau negali lengvai prieiti Alšėnas prie konsulo ir gauti vizą. Ją jis tegavo vos ateinančių metų pradžioj ir balandžio mėn. vidury pasiekė Philadelphiją.

Jo išvaizda ir, matyt, ūgis patraukė dėmesį stovyklos direktoriaus, kuris, jį pamatęs, panoro pasidaryti sau jo nuotrauką.

Tai buvo mano paskutinis pasimatymas bei pasikalbėjimas su mūsų didžiuoju žodžio menininku.

J. Jakštas

Istorinė tikrovė
Pasirodžius paskutiniais metais kai kurių nepriklausomos Lietuvos veikėjų atsiminimams, ne vienas jų skaitytojas pakėlė balsą dėl vieno kito iškraipyto tikrovės vaizdo. Sekė ir pastabos spaudoj, kur stengtasi, daugiau pagal atsiminimus, atitaisyti autorių paklydimus. Šia proga kai kur įžiūrėta atsiminimų autorių tendencija, atseit, sąmoningas tikrovės iškraipymas.

Atsiminimų autorių įtarinėjimai ir jų kritikos kyla daugiausia iš netinkamo pačios praeities vaizdavimo būdo supratimo. Naiviai manoma, kad praeitis yra už žmogaus sąmonės ribų esą faktai ar jų kompleksai, kurie vien imami ir aprašomi. Galvojama, kad praeities faktų aprašinėtojas yra lyg fotografas, darąs jų nuotraukas, rodomas visuomenei. Iš tikrųjų panašus "naivus realizmas", kaip jį galima būtų pavadinti, nėra pateisinamas. Kiekviena vaizduojamoji praeitis yra autoriaus atkuriama, apipavidalinama, atseit, perkošiama per jo sąmonę. Todėl kiekviena vaizduojamoji praeitis autoriaus savaip, sakysim, subjektyviai, aprašoma. Žinoma, iš to neseka, kad autoriui būtų valia kraipyti faktai ar kurti jie, prasilenkiant su turimais duomenimis. Esamų faktų konstatavimas turėtų būti atliekamas su didžiausiu objektyvumu, ir subjektyvumas tegali pasireikšti vien jų vaizdavime, aiškinime bei vertinime. Visados nemaloniai nuteikia skaitytoją, kai tas pats faktas, net betarpiškai asmenų patirtas, skirtingai vaizduojamas. Tada skaitytojui kyla kartais neraminantis protiškas klausimas — kas yra tiesa.

Su šiuo klausimu susidūriau skaitydamas Vincui Krėvei skirtus "Aidus", kur du su rašytoju artimai bendravę autoriai pasakoja, kaip jis išvengė 1943 m. kovo mėn. vokiečių saugumo arešto ir Štuthofo pragaro, štai K. Žukas rašo: "Ir štai vieną dieną atbėgo pas mus abu Mošinskiai su liūdna žinia: profesorius ir jo žmona Vilniuje areštuoti ir Gestapo žinioje.- Reikia gelbėti. Inž. Mošinskis surinko eilę pareiškimų iš patikimų asmenų su garantija už V. Krėvę ir prašymu iš arešto jį paleisti. Tokį prašymą padaviau ir aš. Keliom dienom praėjus, V. Krėvė su žmona buvo iš Gestapo paleisti ir tuojau atvažiavo pas savo dukrą į A. Panemunę". (Aidai, N. 9, p. 403). O V. Mykolaitis, paminėjęs, jog Krėvė du ar daugiau mėnesius gyvenęs pas ūkininką Bliūdžiu, Marijampolės apskr., porina: "Kadangi vokiečių Gestapo susidomėjimas Krėve ir toliau nemažėjo, tai j's, palikęs Bliūdžiaus sodybą, apsigyveno A. Panemunėje pas dukterį dienos metu, o naktimis eidavo pas pulk. K. 2uką. čia Krėvė gyveno iki pasitraukimo iš Lietuvos (T. p. 421).

Aš iš savo pusės girdėjau šią įvykio versiją. Prieš lemtingą kovo 17 d. naktį, kada gestapininkai apstojo augštąsias mokyklas ir vykdė areštus, Krėvė buvęs iš mūsų saugumo perspėtas, jog vokiečiai ruošiasi jį suimti. Tada jis su ponia skubiai išvykęs į A. Panemunę pas žentą. Atėję naktį žandarai pykę jo neradę ir vertę tarnaitę pasakyti, kur jis esąs.

štai menkas praeities faktelis pasakojamas trimis versijomis. Kuri iš jų yra teisinga ?

J. Jakštas

Naudingas straipsnis
Iš širdies dėkoju už labai naudingą "Aiduose" straip:nį "Pats naujausias metodas mokant vaikus skaityti". Tai įtikinantis straipsnis. Ir naudingas. Ypač čia mums išeivijoj, kada mes neturim perdaug laiko. Padėkokite ir p. Malėnui už tai.

Ta proga norėtųsi paklausti Tamstų ar nesutiktų kas atsakyti į tokį klausimą plačiau: "Ar spelinimo būdas daugiau padeda išmokti anglų kalba rašyti ar daugiau trukdo?" Stebint angliškų mokyklų mokinius, gaunamas vaizdas, kad mokiniai rašo žodžius, net ir sakinius mechaniškai, pagal išmoktas raides. O tas, man rodos, juos stabdo kalbos ir mintijimo pažangume. Vėliau, kad ir subrendę nemeta spelinimo kaip vienintelio pažinto būdo išmokt anglų k. Jei tai mus, ypatingai ateivius, neliestų, aš nekelčiau to klausimo.

V.   Ignaitis

Pamiršta sritis
Rugsėjo mėn. "Aidų" numery atspausdintas straipsnis apie kun. Teodorą Brazį priminė sritį, kuri, mano manymu, yra "Aiduose" kiek apleista: būtent — muzika. Nors negalėdamas tuo tarpu tiksliai patikrinti, bet, rodos, be Kultūros Kongreso muzikos sekcijos paskaitų (iš kurių viena net nebuvo atspausdinta), tenka grįžti gana toli iki straipsnio apie muziką. Tuo tarpu, turbūt, neklysiu tvirtindamas, kad iš visų lietuviškos kultūros reiškinių, muzika yra liūdniausiam stovy (turiu galvoj originalios kūrybos viešo pasirodymo galimybes). Taigi padėtį būtų galima bent dalinai pagerinti, atspausdinant keletą rimtų studijų. Autorių, manau, tam atsirastų, ir tai gal prisidėtų prie rimtesnio susidomėjimo muzika. Nors tvirtinimas, kad lietuviai ja nesidomi, skamba paradoksu, bet tai faktas.

A. Jurkus
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai