|
|
SIMBOLINĖ ŠV. KAZIMIERO PRASMĖ |
|
|
|
1. Šv. Kazimieras kaip simbolis
Kuo yra būdingas šv. Kazimieras? — Kaip asmuo, svarstomas pats savyje, beveik nieku. Jokio ypatingo žygio jis neatliko: neįkūrė jokio vienuolyno, nekeliavo į pagonių šalis misijonoriautų, nebuvo persekiojamas ar kankinamas, nepaskelbė jokios išminties savo raštais. Net ilgą laiką jam priskirta Marijos giesmė "Omni die" pasirodė esanti ne jo kūrinys.1) Asmeninės jo dorybės irgi yra nebūdingos, nes bendros visiems šventiesiems: maldingumas, skaistumas, kuklumas, nusižeminimas, Dievo ir artimo meilė.2) Jokio metodo savame kelyje į Viešpatį šv. Kazimieras neišrado, jokios viliojančios askezės nevykdė, nieko savo doriniu didvyriškumu nestebino. Net
Vengrijos karūnos negavo ne tiek savo apsisprendimu, kiek nepavykusiu karo žygiu. Tiesa, pavaduodamas savo tėvą Lenkijoje, šv. Kazimieras parodė didelių valstybininko gabumų: taupė "iždo pinigus", išpirko "užstatytas valdines žemes", gerino "Lenkijos santykius su Roma", visiems "stengėsi būti teisingas", žiūrėjo karališkojo dvaro dorinių papročių.3) Bet tai nėra jo kaip šventojo žygiai. Tai būtinos kiekvienam išmintingam karalaičiui savybės, kylančios iš prigimtosios srities ir joje pasiliekančios. Nei privatinėje tad, nei viešojoje plotmėje nerandame nieko, kuo šv. Kazimieras išsiskirtų iš kitų šventųjų ir patrauktų mūsų dėmesį bei mūsų širdį. Mielas, išmintingas, skaistus jaunikaitis. Tačiau tokių turime šventųjų eilėse daugybę! Savo tikrove šv. Kazimieras iš tikro nėra būdingas. Jis mus traukia savęsp ne tuo, kuo jis buvo, bet tuo, ką jis mums sako ir reiškia.— Kaip tai suprasti?
A. Rademacheris, specialiai tyrinėjęs vidinį šventųjų gyvenimą, įspėja mus nemėginti traukti šventųjų iš erdvės bei laiko rėmų. "Šventumas yra malonė, bet neviena tiktai molonė.4) Šventumas yra jungtinis vaisius malonės ir prigimties. Kaip įvairi yra malonė, taip įvairi yra ir prigimtis, ir šis abipusis įvairumas sukuria nuostabiai įvairių šventų asmenybių. Kiekvienas šventasis yra kitoks, nes kiekviename yra kitaip susiklostęs santykis tarp malonės ir prigimties. Šventojo prigimčiai priklauso ne tik individualinė jo psichologija, ne tik jo šeimininis ir tautinis paveldėjimas, ne tik auklėjimas bei lavinimas, bet ir laikas, kuriame jis gyvena bei veikia. Kiekvienas šventasis daro įtakos savam laikui, sykiu tačiau jis ir pats gauna, kaip Rademacheris sako, "laiko žymę" (p. 113). Pasaulinės istorijos atstovai linksta šią žymę aiškinti amžiaus sąlygų padaru, tačiau teologas regi joje dieviškosios Apvaizdos ženklą, kuris šventąjį padaro Viešpaties įrankiu laiko klausimams spręsti. Istorijos teologijos šviesoje "laiko žymė" šventojo būtyje virsta kelrodžiu — ne tiek jam pačiam, kiek tautai, kuri jį garbina. Žmonės savaimingai pajaučia šios žymės prasmę ir aplinkui ją sutelkia savo atodūsius.
Šv. Kazimieras kaip tik ir yra vienas iš tokių "laiko žymės" šventųjų, gal net pats ryškiausias tarp visų kitų. Jo žemiškojo gyvenimo metu kilusi laiko problematika kaip tik susirišo su jo asmeniu, o vėliau virto aiškiu pagrindu jo kultui. Šv. Kazimieras patraukė tautos dėmesį ne savo individualinėmis dorybėmis (tokio tipo ir tokio rango šventųjų yra Bažnyčioje labai daug!), bet kaip tik tuo, kad atsistojo šios problematikos priekyje ir virto dvasiniu jos vadovu. Lietuvių tauta pažiūrėjo į jį kaip į simbolį istorinio jos uždavinio sprendime. Čia kaip tik ir glūdi šio asmeniškai taip nebūdingo šventojo visuotinė reikšmė — ne tik mums, bet ir visai krikščioniškajai Vakarų Europai.
Savo knygoje "Šventasis Kazimieras" prof. Z. Ivinskis prasmingai pastebi, kad "gyvas būdamas, šv. Kazimieras veržėsi kovoti pietuose su krikščionybės priešais turkais" (p. 49). Tačiau tai buvusi daugiau jaunuoliška jo svajonė, negu tikras pašaukimas, ir ne šitaip "jis turėjo atlikti svarbią savo tautai misiją" (tp.). Šv. Kazimiero pašaukimas ir "jo kultas siejasi su dviejų kultūrų ir dviejų konfesijų kova rytuose ant pačios Katalikybės ribos" (tp.). Tai Vakarų Krikščionybės kova su rusiškosios ortodoksijos užmačiomis, kurios kaip tik brendo šv. Kazimiero gyvenimo metais. Šią kovą patyrė šventasis dar gyvas, jai atsidėjo savo darbais ir jos simboliu virto po mirties.
Gimęs ir augęs Lenkijoje, šioje visiškai katalikiškoje ir vakarietiškai nusiteikusioje šalyje, šv. Kazimieras buvo Vakarų Krikščionybės apspręstas iš pat mažens. Tačiau šis apsprendimas buvo savaimingas. Jis nebuvo dar sąmoningas ryžtas pašaukimo prasme. Krokuvoje šv. Kazimieras dar nejautė tos įtampos, kuri jau buvo ir vis labiau augo tarp Rytų ir Vakarų, nes Krokuva buvo vieningas — katalikiškas ir vakarietiškas — centras. Ši įtampa atsiskleidė šventajam tik Lietuvoje. Pakartotinai gyvendamas Vilniuje (1475 ir 1479), šv. Kazimieras patyrė, kad Lietuva, o pirmoje eilėje jos sostinė, iš tikro yra "dviejų pasaulių slenkstis", kaip tai gražiai išreiškė po puspenkto šimto metų mūsų istorijosofas St. Šalkauskis. ) Tai slenkstis, prie kurio susidūrė ne tik barokas su bizantišku stiliumi, ne tik slavų kalba su lietuviškąja, bet ir Katalikybe su Pravoslavija; susidūrė ne taikingam sugyvenimui, bet varžyboms už žygiavimą priekin: pasaulėžiūra, kuri laimėsianti Vilnių su Lietuva, tikėjosi galėsianti žygiuoti toliau — viena į Vakarus, kita į Rytus. Šv. Kazimieras tuojau suprato, kad Vilnius yra rungtynių centres: čia stačiatikių įtaka buvo gana gili,") ir vakarietiškoji Krikščionybe čia nebuvo taip jau savaime suprantamas dalykas kaip Krokuvoje. Jau tik akių žvilgis į Vilnių rodė šio miesto dvilypumą: bizantiški ortodoksinių bažnyčių bokštai maišėsi tarp katalikiškųjų bažnyčių bokštų; pravoslavų popai žingsniavo gatvėse su bernardinų vienuoliais; gudų kalba buvo nuolatos girdima; ortodoksų reikalavimai buvo kasdien jaučiami. Vilnius sakyte sakė jaunam karalaičiui, kad čia vyksta lemtingos rungtynes ir kad jų akivaizdoje jis negali būti tik žiūrovas: jis turi jų atžvilgiu apsispręsti jau tik dėlto, kad jis yra ne privatinis asmuo, bet karalaitis, savo tėvo pavaduotojas valstybes, tautos ir (anuo metu) pasaulėžiūros reikaluose. Ir šv. Kazimieras apsisprendė. Iš Krokuvo atsinešta savaiminga vakarietiška Krikščionybe Vilniuje virto jo ryžtu, padariusi jo asmenį simboliu visam vėlesniam lietuvių tautos santykiui su ortodoksine Rusija.
Prof. Z. Ivinskis griauna savo knygoje legendą, esą "j'aunas karalaitis išprašęs tėvo įsakymą, draudusį visoje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje statyti naujas ir taisyti senas cerkves" (p. 42). Cerkvių statymo varžymas esąs šv. Kazimierui klaidingai priskiriamas (p. 44). Jis "prašęs tėvą vien to, kad naujos cerkves nebūtų leista statyti, kur jos nebuvo reikalingos" (p. 42). O jos nebuvo reikalingos ten, kur vienuoliai bernardinai jau buvo įsisteigę savas misijas ir išvystę savą veiklą. Šv. Kazimieras rėmė bernardinų misijas Rytų Lietuvoje, ir jos turėjo ten nemažo pasisekimo, tuo labiau, kad po Florencijos unijos (1439) noras praktiškai susijungti su Romos Bažnyčia Lietuvos valdomuose slavų plotuose buvo gana gyvas, nors ir mažai sėkmingas. ) Tai buvo pirmas šv. Kazimiero žingsnis sulaikyti pravoslavų įtakos skleidimąsi Lietuvoje. Būdinga tačiau, kad anoji legenda apie cerkvių statymo draudimą kaip tik susitelkė apie šventojo asmenį. Tai irgi buvonurodymas, kad lietuviai šv. Kazimiere iš tikro juto užtvarą prieš ortodoksinius kėslus ir todėl visas savo antirusiškas ir antipravoslavines nuotaikas ėmė sieti su šventojo asmenybe bei darbais.
Antras šv. Kazimiero būdingas žingsnis šia linkme buvo pasipriešinimas popiežiui jo santykiuose su Maskva. "Popiežiaus kanceliarijoje jau buvo rengiamasi pripažinti Maskvos kunigaikščiui Jonui caro titulą". )) Pop. Sikstas IV pritarė Jono III vedyboms su paskutiniojo Paleólogo dukterimi Irena, nes tikėjosi, kad iš šios sąjungos bus naudos ir Bažnyčiai.1*) Todėl Jono III pastangos gauti caro titulą atrodė popiežiui palaikytinos. Tačiau "šventasis Kazimieras, kuris visada buvo uolus popiežiaus gynėjas, šiuo atveju stojo prieš Romos sumanymus". ) Jauno karalaičio pasipriešinimas iš sykio atrodo keistas, tuo labiau, kad tai buvo šventojo pasipriešinimas augščiausiajam Bažnyčios autoritetui — tegul ir žemiškuosiuose reikaluose. Žinant tačiau ano meto popiežiaus pastangas palenkti savam autoritetui ir žemiškuosius dalykus, reikia pripažinti, kad šv. Kazimiero pasipriešinimas buvo drąsus žingsnis. Bet jis buvo išmintingas ir didžios reikšmės. Roma regėjo tik Maskvos paviršių, o nejautė jos dvasios. Ji manė, kad kardinolo Bessariono augintinė Irena ir caro titulas jos vyrui Jonui III palenks Maskvą Romos pusėn. Tuo tarpu šv. Kazimieras žvelgė žymiai giliau. Jis jautė, kad visi šie Romos meilikavimai Maskvai nieko Bažnyčiai nepadės, nes Maskva jau seniai, jau nuo kunigaikščio Vasililiaus laikų, yra aiškiai apsisprendusi prieš Romą ir šio apsisprendimo sąmonę padariusi naująja religine savo ideologija. Apie tai kalbėsime kiek žemiau. Šios naujosios ideologijos užmačios buvo šv. Kazimierui gerai suprantamos. Jos tad ir pastūmėjo jauną šventąjį pasipriešinti popiežiaus politikai. Taigi tiek vidaus (cerkvių statymo aprėžimas), tiek užsienio palitikoje šv. Kazimieras iš tikro pasirodė kaip Maskvos planų ardytojas. Be abejo, trumpas šventojo gyvenimas neleido jam šios užtveriamosios veiklos išvystyti. Tačiau tai, ką jis buvo pradėjęs, susiklostė lietuvių tautos sąmonėje kaip nurodymas ir paskatinimas tęsti toliau kovą su Maskvos žygiavimu Vakarų linkui.
Šv. Kazimieras kaip kovos su Maskva simbolis bei vadovas iškilo visu ryškumu tik po mirties. Praėjus 36-riem metam po šventojo mirties, į Vilnių atvyko popiežiaus legatas vysk.
Z. Ferreri (1520), ir rado šv. Kazimiero garbinimą Lietuvoje jau stipriai pasklidusį, bet — "antimaskoliškoje nuotaikoje". ) Nėra abejonės, kad lietuvių mūšis su rusais Dauguvos (1518) buvo pagrindas šiom antimaskoliškom nuotaikom. Karalius Zigmantas Senasis, atskubėjęs ginti Polocko tik su negausiais lietuvių būriais, turėjo stoti kovon su didele Maskvos kariuomene. Tada jis meldėsi į šv. Kazimierą, pažadėjo dar uoliau rūpintis jo kanonizacija ir prašė jo pagalbos. Ir iš tikro, prie Dauguvos upės stovintiems lietuviams pasirodė ant balto žirgo ir baltu apsiaustu jaunikaitis, pirmas įjojęs į upę ir tuo padrąsinęs lietuvius, kurie rusus sumušė ir Polocką apgynė. Tai yra turbūt labiausiai ištirtas šv. Kazimiero stebuklas; sykiu tai yra ir pradžia ano istorinio pašaukimo, kurį šv. Kazimieras vėliau vykdys ligi pat mūsų dienų. Antras šios rūšies pasirodymas įvyko 1654 m. besibraunant Lietuvon Šemeretjevo kariuomenei. Šis stebuklas nebuvo giliau tyrinėtas. Bet jeigu jis ir nebūtų autentiškas, tai lietuvių nuolatinis kreipimasis į šv. Kazimierą jų kovose su Maskva kiekvienu atveju yra labai būdingas. Jis yra ženklas, kad šalia asmeninio pobūdžio stebuklų, kaip išgijimas ar pagalba individualinėse sunkenybėse, šv. Kazimieras išgarsi lietuvių tautoje kaip jos nuolatinis bendradarbis bei padėjėjas rungtynėse su Maskva. Visa, ką lietuvis savo širdyje sunkaus turėjo prieš rusus, jis sutelkė prie šv. Kazimiero karsto. "Karštas žmonių tikėjimas vis labiau siejo Kazimiero kultą su antipravoslaviniu ir antimaskoliniu nusistatymu".
Nenuostabu, kad Maskva jautė šį šv. Kazimiero pobūdį ir pradėjo kovą su jo kultu. Toje vietoje, kur ant Dauguvos netoli Polocko buvo pasirodęs šventasis, buvo 1645 m. pastatyta jo garbei koplyčia. Po aštuonerių metų Aleksiejaus kariuomenė ją sunaikino. Dar daugiau: Maskvos archirejus šv. Kazimierą Polocke ekskomunikavo. Tai turbūt yra vienintelis atsitikimas, kad viena krikščioniškoji Bažnyčia ekskomunikuotų mirusį kitos Bažnyčios šventąjį. Tačiau ši ekskomunika buvo nukreipta ne prieš šv. Kazimiero asmenį, bet prieš jo garbinimą, iš kurio lietuvis sėmėsi jėgos kovai su rusų užmačiomis. Ši ekskomunika buvo taip pat ženklas, kiek ortodoksų Bažnyčia padeda rusams imperialistiniuose jų žygiuose. Ši ekskomunika buvo galop įrodymas, kad į Vakarus žygiuojanti Maskva neša ne tik politinę vergiją, bet ir dvasinį sunaikinimą, nuo kurio net krikščioniškieji Vakarų šventieji nėra išskiriami. Kartu su rusų kariuomene brovėsi Lietuvon ne tik rusiškoji visuomeninė sistema, bet ir skirtinga kultūrinė bei religinė dvasia. Kadangi šv. Kazimieras kaip simbolis pastojo šiam brovimuisi kelią, Maskvos archirejus mėgino sava ekskomunika šią kliūtį pašalinti.
Priešiškas rusų nusistatymas šv. Kazimiero atžvilgiu neišnyko nė vėliau. "Lietuvą rusams galutinai užėmus po trečiojo padalinimo (1795), puošni šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje buvo paversta cerkve".16) Kodėl kaip tik šv. Kazimiero bažnyčia? Vilniuje katalikiškųjų bažnyčių juk buvo nemaža. Kodėl ortodoksų dvasiškiai kaip tik pasirinko tąją, kuri buvo pašvęsta šv. Kazimiero garbei? Atsakymas aiškus: šv. Kazimiero bažnyčios supravoslavinimas buvo ne kas kita, kaip tęsinys jo asmens ekskomunikos. Ortodoksų dvasiškiam šv. Kazimiero kultas buvo krislas akyje, ir jie naikino jį visais galimais būdais. Sykiu su šv. Kazimiero bažnyčios supravoslavinimu atėjo ir šv. Kazimiero šventės kliudymas. "Kai katalikai kitas šventes galėjo dar nekliudomai švęsti, Kazimiero šventė kovo 4 d. buvo varžoma. Jei tą dieną katalikai mokiniai nepasirodydavo pamokose, jie būdavo baudžiami".17) Devynioliktojo amžiaus viduryje rusai uždraudė giedoti giesmę į šv. Kazimierą "Kazimieras šventas iš dangaus atėjo"., Net pats šventojo kūnas neturėjo ramybės. Jau 1654 m. vyskupas Jurgis Tiškevičius susirūpinęs klausė popiežių, kur paslėpti šventojo palaikus, kad jų neišniekintų atėję rusai. Tada šv. Kazimiero relikvijos buvo išgabentos iš Vilniaus ir paslėptos. Antrą kartą jas reikėjo slėpti nuo rusų 18 amžiaus viduryje. Trečią kartą jau bolševikai įsakė jas paimti iš Vilniaus katedros ir perkelti į šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje.
Taigi jau keturi šimtai metų su viršum, kai šv. Kazimieras yra rusų persekiojamas — ne dėl asmeninių savo žygių (šie yra visiškai nekalto pobūdžio), ne dėl savo politikos kaip karalaitis (šios jis nespėjo išvystyti), bet kaip tik dėl simbolinės savo prasmės bei reikšmės lietuvių tautai, kurios erdvėje bei laike eina kova už Rytų ir Vakarų persvarą kultūrinėse bei religinėse rungtynėse. Ir tik šių rungtynių šviesoje galima suprasti iš vienos pusės vis didėjantį lietuvių prisirišimą prie šv. Kazimiero, iš kitos — taip pat vis didėjantį rusų nepakentimą šio malonaus bei skaistaus jaunikaičio. Šv. Kazimiero kultas atremtas į istorinę lietuvių tautos sąmonę, rodo, kad Lietuva yra pačios Apvaizdos pašaukta būti užtvara prieš Maskvos slinkimą į Vakarus. Visos tautinės lietuvių jėgos yra mobilizuojamos šiam slinkimui atremti. Visi uždaviniai susitelkia į šį vieną didžiulį istorinį uždavinį. O vadovas šiose lemtingose rungtynėse kaip tik iškyla šv. Kazimiero asmenyje. Tai yra giliausia šv. Kazimiero kulto prasmė.
Bet ši prasmė yra dar tik formalinė. Šv. Kazimiero kulto istorija rodo aiškų antirusišką ir antipravoslavišką pobūdį, kurį vargu rastume bet kurio kito šventojo garbinime. Tuo šv. Kazimieras darosi originalus bei prasmingas. Tačiau mums reikia įžvelgti ir šio antirusiško bei antipravoslaviško pobūdžio turinį. Mums reikia suvokti ir tai, kodėl šv. Kazimieras, dar gyvas būdamas, stojo kovon su Maskvos įtaka, o miręs virto šios kovos simboliu visai lietuvių tautai jos istorijos eigoje. Kas yra toji Maskva, kurios priešginybė šv. Kazimieras buvo ir tebėra?
2. Kazimierinės kovos turinys
Visai nenuostabu, kad šv. Kazimiero gyvenimo metais stiprėjanti Maskva darėsi vis didesnis politinis Lietuvos ir Lenkijos priešas. Nusikračiusi totorių jungu ir suvienijusi geroką skaičių slaviškųjų žemių, Maskvos kunigaikštija turėjo pagrindo jaustis virstanti nauju centru Rytuose, galingu centru, kuriam buvo nepakeliui su jungtine lietuviškai-lenkiškąja valstybe. Todėl kova už politinę pirmenybę Rytuose darėsi visiškai savaiminga ir suprantama. Reikia manyti, kad ir popiežius šį Maskvos augimą matė, todėl mėgino jį taip lenkti, kad jis bent nekenktu Romos interesams. Čia fr glūdi pagrindas, kodėl Vatikano kurija svarstė, ar nepripažinti Joro III Rusijos imperatoriumi. Tačiau tai. ka Roma anuo metu vargu ar matė, bet ką šv. Kazimieras aiškiai jautė, buvo mesi-janinis Maskvos pobūdis. Maskva stiprėjo anuo metu daugiau, negu tik kaip politinė jėga. Ji slinko į Vakarus ne tik kaip vis labiau besijungianti valstybė, bet ir kaip naujos "Rytų šviesos" (ex Oriente lux!) nešėja. Mesijaninis Rusijos pašaukimas gelbėti Europą ir net visą pasauli kaip tik pradėjo bręsti šv. Kazimiero šimtmetyje. Šv. Kazimiero gyvenimo metais kūrėsi Maskva kaip trečioji Roma.
ŠV. KAZIMIERAS (Paveikslas Krosnoje, pieštas apie 1637 m.)
Posakis "Maskva — trečioji Roma" yra jaunesnis, negu šv. Kazimieras: jį randame vienuolio Philotheos laiškuose, rašytuose pačioje 16 šimt. pradžioje kunigaikščiui Vasilijui, Jono III sūnui. Šiuose laiškuose jau prasiveržia aiški mesijaninė Rusijos sąmonė, suformuluota į ištisą istorijosofiją. Visi žinome, kad šv. Jono Apreiškimų knyga vaizduoja Bažnyčią, kaip Moterį, kuri, slibino persekiojama, bėga nuo jo į dykumas, o pati žeme jai padeda, sugerdama upę, paleistą slibino, kad prarytų Moterį-Bažnyčią (plg. Apr. 12, 13-16). Šį tad Bažnyčios bėgimą nuo slibino vienuolis Philotheos aiškina kaip Bažnyčios bėgimą iš Romos. Roma, iškeldama popiežių į Bažnyčios galvos rangą, pažeminusi Kristų. Saulėtoji Moteris tad palikusi Romą ir pabėgusi į Konstantinopolį kaip į antrąją Romą. Tačiau ir ši galop išdavusi Kristų, pasirašydama susijungimo dekretą Florencijos susirinkime (1439). Todėl Konstantinopolis buvęs Dievo nubaustas ir atiduotas stabmeldžiams (1453). Tada Moteris-Bažnyčia pabėgusi į trečiąją Romą— į Maskvą. Taigi dvi Romos kritusios, bet trečioji stovinti, o ketvirtosios iš viso nebebūsią.
Trečioji Roma — Maskva šviečianti kaip "vienintelė apaštališkoji Bažnyčia", kurią saugojąs maldingas caras, augąs išmintimi bei malone pas Dievą. Šie žodžiai buvo Philotheos rašyti jau po šv. Kazimiero mirties, tačiau jie yra anaiptol ne pradžia. Jie yra greičiau sąmoninga išraiška to, kas prasidėjo žymiai anksčiau, bet kas subrendo kaip tik šv. Kazimiero gyvenimo metais.
Septyniolika metų prieš šv. Kazimiero atėjimą į šį pasaulį įvyko Florencijoje Bažnyčios susirinkimas, kurio uždavinys buvo atstatyti pairusią Rytų-Vakarų vienybę. Šalia daugybės Rytų Bažnyčios atstovų šiame susirinkime dalyvavo ir Rusijos atstovas, Maskvos ir Kijevo metropolitas Izidorius, kuris 1439 metų liepos 6 dieną pasirašė su visais kitais susijungimo aktą "visų rytinių slavų vardu". Tuo būdu Rusija buvo sujungta su Roma. Wl. Solovjovas laikėsi nuomonės, kad šis susijungimo aktas tebegalioja, nes niekas iš kompetentingų Rusijos Bažnyčios atstovų niekad nėra jo atšaukęs. Tiesa, pasaulinė Rusijos valdžia neleidusi šio akto praktiškai įvykdyti. Bet kadangi pasaulinių valdovų įsikišimas yra neteisėtas ir todėl niekinis, tuo būdu Rusijos Bažnyčia, formaliai imant, buvo ir tebėra sąjungoje su Roma.- Taip manė Solovjovas. Deja, pačių ortodoksų pažiūra į šį susijungimo aktą buvo ir tebėra visiškai kitokia. Bažnyčių susijungimo akte, pasirašytame metropolito Izidoriaus, jie regėjo ir teberegi Kristaus išdavimą, nuo kurio Rusiją išgelbėjęs ne kas kitas, kaip tik pasaulinis jos valdovas. Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus, laimėdamas tuo būdu sau ir savo įpėdiniams Krikščionybės gynėjo bei globėjo vaidmenį. Šioje sampratoje kaip tik ir glūdi visa rusiškoji istorio-sofija ir rusiškosios valstybės santykis su Bažnyčia. Panagrinėkime šią istoriosofiją kiek arčiau.
Pasirašęs susijungimo aktą, metropolitas Izidorius buvo popiežiaus Eugenijaus IV pakeltas į kardinolus, paskirtas legatu a latere Lietuvai, Livlandijai ir Rusijai, aprūpintas popiežiaus laiškais kunigaikščiui Vasilijui ir išsiųstas į Maskvą, kad ten praneštų bei įvykdytų Bažnyčių susijungimą. Maskvą Izidorius pasiekė 1441 metais. Įžengimas į miestą buvo labai iškilmingas: kaip popiežiaus legatas Izidorius ėjo procesijoje, kurios priekyje buvo nešamas lotyniškasis kryžius. Praslinkus trim dienom,
Izidorius laikė Kremliuje iškilmingas pamaldas, maldoje už dvasiškiją pirmoje vietoje paminėjo popiežiaus vardą, o po pamaldų perskaitydino susijungimo aktą. Bet jau skaitymo metu kunigaikštis Vasilijus protestavo, o išeinant Izidoriui iš bažnyčios, jis buvo suimtas ir uždarytas vienuolyne. Vėliau jis pabėgo iš šio kalėjimo, jieškojo paramos pas Tvėrės kunigaikštį Borisą ir pas šv. Kazimiero tėvą, tačiau šiojo buvo blogai priimtas ) ir iš Naugarduko 1442 metais išsiųstas į Italiją. Tuo tarpu Vasilijus paskyrė naują Kijevo ir visos Rusijos metropolitą (Riažanės vyskupą Joną), pasipriešindamas tuo būdu tiek imperatoriaus, tiek Konstantinopolio patriarcho valiai. Bažnyčių susijungimas neįvyko, nes to nenorėjo Maskva — ne kaip dvasinis, bet kaip politinis centras.
Šiuo metu yra labai įdomu patirti, kaip aną istorinį faktą aiškina dabarties ortodoksai— ne sovietiniai, bet gyveną laisvuose Vakaruose. Atrodo, kad gal geriausiai dabartinį ortodoksų nusistatymą šiuo atžvilgiu yra išreiškęs A. V. Kartašovas, bažnytinės istorijos profesorius Paryžiaus ortodoksų dvasinėj akademijoj. Štai kaip jis aiškina Vasilijaus žygį sukliudyti Rusijos susijungimą su Roma; aiškina ne istoriškai, bet teologiškai. Metropolitui Izidoriui perskaičius susijungimo aktą, sako Kartašovas, "rusų vyskupus prislėgė mirtina trijų dienų tyla. Pirmasis atsipeikėjo didysis kunigaikštis Vasilij Vasiljevič, kuris paskelbė Izidorių eretiku, ir — rusiškoji dvasia tarsi prisikėlė iš trijų dienų karsto. Įvyko kažkas nepaprasto, nepamirštamo, lyg tai būtų buvęs apreiškimas iš augšto". ) Kad suprastume, kodėl Kartašovas Vasilijaus žygiui skiria tokios didžios reikšmės, prisiminkime, jog Florencijoje pasirašytą Bažnyčių sujungimą vadina "tikėjimo pakeitimu", kuri padarė "visas pravoslavijos žiedas—imperatorius, patriarchas ir visas archirejų susirinkimas (sobor)". Tai, pasak Kartašovo, "ligi gelmių sukrėtė rusiškąją sielą". Su metropolito Izidoriaus grįžimu Maskvon atsekė ir "liūdnas antikristinio pakeitimo šešėlis". Todėl Vasilijaus pasipriešinimas Kartašovo yra laikomas visos rusiškosios Krikščionybės išgelbėjimu nuo antikristo užmačių. Savo žygiu kunigaikštis Vasilijus pasirodė esąs "organas ir garsiakalbis visuotinės (sobornovo) bažnytinės sąmonės" (p. 34). Bažnyčia kaip visų tikinčiųjų bendruomenė ir todėl nešėja prabilo Vasilijaus lūpomis. Tai buvęs "mistinis pašventimo aktas" (p. 36), Vasilijų pakėlęs į "tikrus visos pasaulinės pravoslavijos carus" (p. 34). Šimtą metų anksčiau, negu įvyko "ceremoninis patepimas" (p. 36) (formaliai pirmasis Rusijos caras Jonas buvo vainikuotas ir šv. aliejais pateptas tik 1547 metais). Tuo būdu "Maskvos valstybė, — sako Kartašovas, — staiga tapo Kristaus karalystės istorijoje paskutine nešėja, sarge ir indu" (p. 36). Taigi maždaug septyniasdešimt metų anksčiau, negu vienuolis Philotheos pavadino Maskvą trečiąja Roma, ji Vasilijaus žygiu jau buvo virtusi trečiąja Roma, t. y. bažnytinės tiesos priebėga nuo išdavimo. Saulėtajai Moteriai-Bažnyčiai, persekiojijamai slibino, Maskvos vartus atkėlė ne kas kitas, kaip pasaulinis jos valdovas.
Šitoje vietoje mums kaip tik ir aiškėja tasai gilus, tačiau keistas ryšys tarp rusiškosios valstybės ir pravoslavijos ir toji rusiškųjų valdovų galia, kurią jie visados savinosi ryšium su religija. Juk jeigu Florencijos susirinkime visi išdavė Kristų, pradedant imperatoriumi ir baigiant dvasiškija, ir jeigu Rusiją nuo šio išdavimo išgelbėjo ne metropolitas, ne vyskupų susirinkimas, bet Maskvos kunigaikštis, argi tai nebuvo paties dangaus nurodymas, jog caras virsta religijos ir Bažnyčios kertiniu akmeniu? Tris dienas tylėdami, Rusijos vyskupai svyravo ir nežinojo, kam jie turi paklusti: savai bažnytinei galvai — metropolitui Izidoriui, pasirašiusiam visų jų vardu susijungimo aktą, ar savai pasaulinei galvai — didžiajam kunigaikščiui Vasilijui, protestuojančiam prieš susijungimą. Ir jie apsisprendė už pasaulinę galvą. Jie nusilenkė ne Maskvos metropolitui, bet Maskvos kunigaikščiui, tuo būdu pastatydami Rusijos valdovą Rusijos Bažnyčios priekyje. Ir tai nebuvo tik formalinis nusilenkimas. Tiek anų laikų vienuolių rašomos kronikos, tiek šių laikų ortodoksų teologai aiškina, kaip matėme, šį nusilenkimą kaip nusilenkimą apreiškimui iš augšto, kaip dieviškajam nurodymui, kur yra Kristui ištikimos krikščionijos tikroji atspara, būtent: Maskvos caras ir Maskvos valstybė. Jeieu tad mes dažnai sakome, esą carizmas paglemžęs ortodoksiją, tai yra tik mūsųjų sąvokų perkėlimas į rusiškąją erdve. Vakaruose, kur Bažnyčia nuo pat savo pradžios kovojo ir tebekovoja už savą nepriklausomybę nuo valstybės, sunku yra suprasti, kaip ortodoksų Bažnyčia galėjo nusilenkti valstybei ir kaip ji galėio caro funkcijose įžiūrėti Bažnyčios galvos funkcijas ir be protesto šiai galvai nusilenkti. Tačiau ji tai padarė visai logiškai. Kad Bažnyčia istoriios kovose ir maišatvse išliktu pragaro vartų nenugalėta, kaip jai t?i paža-dėio Dats jos steigėjas Jėzus Kristus (Mat. 16. 18), ii turi turėti centrą, kuris būtu specialiai Šv. Dvasios saugomas ir kuris kalbėtų pačios dieviškosios Tiesos vardu, būdamas tikras, kad jo skelbimas yra neklaidingas. Tokiu centru negali būti nei atskirai kiekvienas tikintysis, kaip to norėtų protestantizmas, nei visa krikščionija kaip bendruomenė, kaip to norėtų pravoslavija. Bažnyčios neklaidingumo perkėlimas į asmeninę krikščionies sielą paverčia Krikščionybę įvairiausių nuomonių rinkinių, kuriame nėra nei tiesos, nes viena nuomonė neigia kitą, ką protestantizme ir regime: protestatizmas šiandien yra vieningas tik negatyviniu savo pradu, savo protestu prieš Romą, bet ne pozityviniu savo turiniu. Bažnyčios neklaidingumo išplėtimas į visą krikščioniškąją bendruomenę tiesos taip pat nelaiduoja, nes ši bendruomenė, kaip liudija istorija, labai dažnai suskyla ir vienos kalbos neberanda: ortodoksų autokefalinės bažnyčios šiandien taip pat siejasi tik formaliai, nežinodamos, kas jas jungia iš vidaus. Vienintelis Bažnyčios neklystamumo ir tuo būdu nežlungamumo laidas yra vienas asmuo, kuris turi primato pilnybę tiek mokymo, tiek valdymo, tiek pašventimo atžvilgiu ir kuris atstovauja Kristui žemėje. Tai yra, kaip Katalikybė moko, popiežius. Popiežius yra tasai centras, kuris saugo Bažnyčią nuo klaidos ir kuris autentiškai skelbia krikščioniškąsias tiesas bei dorovės normas.
Ortodoksų Bažnyčia tokį neklaidingą asmeninį centrą yra atmetusi. Ji pripažįsta tik krikščioniškąją bendruomenę tiesos nešėja bei skelbėja. Todėl ji priima tik tąsias tiesas, kurios buvo paskelbtos pirmųjų septynių visuotinių Bažnyčios susirinkimų. Tačiau septintasis visuotinis susirinkimas yra įvykęs Nikėjoje 787 metais, taigi jau daugiau negu prieš vienuolika išmtmečių. O per visą šį laiką kas buvo tąja uola, saugančia Bažnyčią nuo pragaro vartų? Krikščioniškoji bendruomenė? Bet ji suskilo. Konstantinopolis atitrūko nuo Romos, Maskva atitrūko nuo Konstantinopolio. Solovjovo liudijimu patys žymiausi ortodoksų teologai yra buvę nuomonės, kad "visuotinis susirinkimas Rytų Bažnyčioje nėra galimas, kol ji pasilieka atskilusi nuo Vakarų". Vadinasi, suskilusi bendruomenė nustoja egzistavusi kaip tiesos nešėja. Bet istorija eina priekin, neša vis naujų situacijų ir reikalauja vis naujo sprendimo bei apsisprendimo. Kas tad šį sprendimą bei apsisprendimą turi vykdyti? Kas turėjo, rusų pažiūra, nuspręsti, ar ar reikia Rusijai Florencijos susirinkime jungtis su Roma ar ne? Metropolitas Izidorius nebuvo tokio apsisprendimo nešėjas, nes jis nebuvo kertinė Bažnyčios uola: jis buvo tik primuš inter pares. Čia tad ortodoksų Bažnyčios akys ir nukrypo į pasaulinį valdovą. Caras turėjo būti tasai centras, iš kurio teka krikščioniškoji tiesa bei galia. Caras turėjo virsti popiežiaus pakaitalu. Valstybė turėjo virsti Kristaus Karalystės indu. Asmeninio neklaidingo centro Krikščionybėje atmetimas savaime nuvedė ortodoksų Bažnyčią į valstybinės pirmenybės pripažinimą prieš bažnytinę pirmenybę. Pravoslavijos nusilenkimas carui buvo išplauka iš pastangų rasti uolą, į kurią sudužtų visos antikristinės užmačios. Ir šitokia uola buvo rasta caro funkcijose.
Vasilijaus pasipriešinimas susijungimui su Roma ir metropolito Izidoriaus paskelbimas eretiku buvo pirmasis šio popiežiškojo pakaitalo aktas. Bet jis buvo anaiptol nepaskutinis. Kritus Konstantinopoliui 1453 metais ir jo patriarchui virtus sultono pavaldiniu, rusai išsiaiškino tai kaip Dievo bausmę už susijungimą su Roma. Maskvos vaidmuo Krikščionybėje tada dar labiau sustiprėjo. Didysis Maskvos kunigaikštis iš tikro pasijuto esąs "naujas imperatorius naujojo Konstantinopolio — Maskvos" (Kartašev 37). Jono III vedybos (1472) su paskutiniojo Paleólogo, Konstantinopolio imperatoriaus, dukterimi Irena-Sofija ir bizantiniškųjų ženklų įėmimas į rusiškąjį valdovišką herbą buvo viršinis ženklas, kad Maskva perima Konstantinopolio pareigas ir kad Kristus savo tiesą iš antrosios Romos perkelia į trečiąją Romą — Maskvą. Nuo to laiko "trečiosios Romos tema virto oficialia valstybine Rusijos ideologija" (Kartašev 37). Kartašovas teisingai sako, kad tai, kas vėliau įvyko, buvo tik pritaikymas ir atskleidimas tos pačios idėjos (ebd).
O kas gi įvyko vėliau? Ne kas kita, kaip praktinis popiežiškojo pakaitalo — caro iškilimas viršum visos ortodoksų Bažnyčios. Jeigu Maskvoje sėdėjo caras kaip Konstantinopolio imperatoriaus rolės tęsėjas, tai šalia jo turėjo sėdėti ir patriachas, o ne tik paprastas metropolitas. Todėl caras Fódoras 1589 metais padarė Maskvos metropolitą Jobą visos Rusijos patriarchu. Dabar Maskva tikrai jau prilygo buvusiajam Konstantinopoliui ne tik savo pretenzijomis, bet ir savo rangais. Ši padėtis tačiau truko tik 130 metų. Caras Petras Didysis panaikino 1721 metais Maskvos patriarchatą ir jo vietoje įsteigė "šventąjį sinodą" — savotišką bažnyčios reikalų ministeriją, kurios priekyje stovėjo vyriausiasis prokuroras — pasaulietis. Ortodoksų Bažnyčia nevedė jokios kovos su šia naujenybe, nes esmėje tai buvo visiškai suprantamas dalykas: jei caras yra kertinis Kristaus Karalystės akmuo, tai jis tvarko regimąją Bažnyčios organizaciją taip. kaip jis nori: kai nori, įsteigia patriarchatą, kai nori, pakeičia ji sinodu. Šis "šventasis sinodas" išsilaikė ligi pat sovietinės revoliucijos. Bet jis visą laiką pabrėždavo, kad yra caro institucija ir kad pasaulinė valdžia yra jo kompetencijos šaltinis bei jo autoriteto pagrindas. Vienintelis, kuris šio "šventojo sinodo" nepripažino, buvo ne rusų vyskupai, bet — Jeruzalės patriarchas. Devynioliktojo šimtmečio pabaigoje (1885) caro Aleksandro III vyriausybė oficialiame dokumente pareiškė, kad Rytų Bažnyčia atsisakiusi savo galios ir ją sudėjusi į caro rankas. Nė vienas Rytų Bažnyčios atstovas Rusijoje prieš šį pareiškimą neprotestavo. Vienintelis, kuris šį dokumentą kritikavo, buvo pasaulietis — Wl. Solovjovas. Nuvertus carą 1917 metais, ortodoksų vyskupai vėl išsirinko patriarchą, kurio jie buvo neturėję beveik 200 metų, būtent Vilniaus metropolitą Tychoną. Tačiau šis patriarchato atgaivinimas anaiptol nereiškė ortodoksų Bažnyčios pasiryžimo išsivaduoti iš valstybinės globos. Jau 1923 metais Tychonas pripažino sovietų vyriausybę ir pasmerkė antisovietinį nusistatymą. Tychonui mirus 1925 metais, patriarcho sostas vėl pasiliko neužimtas, nes sovietų vyriausybė naujo patriarcho neleido rinkti. Ortodoksų Bažnyčią valdė Maskvos metropolitas Sergijus, kuris 1927 metais įvedė viešą liturginę maldą už sovietinę valdžią. Tarsi atsakymas į šią maldą prasidėjo tais pačiais metais didžiausias Bažnyčios persekiojimas, trukęs ligi pat antrojo pasaulinio karo. Karo metu įvyko nuostabus posūkis: ortodoksų Bažnyčia prisiminė šimtametę savo tarnybą valstybei ir virto aktyvia pagalbininke sovietinei vyriausybei. Šiandien užsienių- politiką sovietai vykdo ne tik per savo diplomatus, nė tik per komunistų partijas įvairiuose kraštuose, bet ir per ortodoksų Bažnyčią, kurios atstovai uoliai kartoja sovietines idėias tiek krašto viduje, tiek užsieniuose. Vis-tiek, ar tai būtų bakterinis karas Korėjoje, er taikos propaganda, ar atominių ginklų pasmerkimas, ortodoksų Bažnyčia visur taria savo žodį, ir šis žodis nuostabiai sutampa su sovietinės vyriausybės žodžiu. Už šią savo tarnybą sovietams ortodoksų Bažnyčia gavo teisę: 1. rinkti patriarchą (po Tychono buvo išrinktas Sergijus 1943 m. ir dabartinis Aleksejus 1945 m.), 2. švęsti naujų diecezinių vyskupų, 3. atidaryti dvi teologijos akademijas (Petrapily ir Maskvoj) ir dešimtį kunigų seminarijų, 4. laisvai laikyti pamaldas, 5. remontuoti bebaigiančias irti bažnyčias, 6. leisti vieną vienintelį religinį laikraštį — "Maskvos patriarchato žurnalą" (pradėjo eiti 1943 m.). Rusų emigrantai ortodoksai, eyveną Vakaruose, vadina dabartinę Bažnyčią Sovietų Saiungoje karikatūra, nes ji ne tik pasyviai nusilenkusi antikristinei valdžiai, bet ir nuoširdžiai šiai valdžiai tarnaujanti, tuo būdu patekusi į "nuodėmės pelkes" ir esanti reikalinga "naujo krikšto".20) Tačiau šis ortodoksijos nusilenkimas sovietams ir įsikinkymas į naują tarnybą yra ne kas kita, kaip logiška užbaiga to ilgo kelio, kuris prasidėjo rusų vyskupų nusilenkimu Maskvos kunigaikščiui Vasilijui, pasipriešinusiam Florencijos unijai; kuris ėjo per nusilenkimą carui Födorui, įsteigusiam Maskvos patriarchatą, carui Petrui Didžiajam, panaikinusiam patriarchatą, carui Aleksandrui, paskelbusiam Rytų Bažnyčios atsisakymą savos galios. Popiežiaus pakaitalo j ieškojimas pasauliniuose valdovuose atvedė ortodoksų bažnyčią prie bolševikinio Kremliaus vartų.
3. Kazimierinės kovos pagrindas
Grįžkime dabar prie pradžioje pastatyto klausimo: kas yra toji Maskva, kurios priešginybė šv. Kazimieras buvo ir pasiliko? — Po šios trumpos istoriosofinės apžvalgos, atrodo, galima į minėtą klausimą atsakyti. Maskva, su kuria šv. Kazimieras pradėjo kovą, yra ne kas kita, kaip valstybe įsisiurbusi į save Bažnyčią. Savo romane "Broliai Karamazovai" Dostojevskis mėgina pajuokti katalikus, leisdamas Ivanui Karamazovui dėstyti teoriją, esą Bažnyčios idealas yra virsti valstybe ir tai tokia valstybe, kuri apimtų visą pasaulį. Bažnyčia turinti būti ne viena valstybės kertelė, ne tikinčiųjų bendruomenė valstybėje, bet valstybinė visuma: kiekviena valstybė turinti pranykti Bažnyčioje ir vykdyti tiktai Bažnyčios uždavinius. Šią Ivanovo Karamazovo mintį ten pat patikslina kitas romano veikėjas, rusiškasis vienuolis tėvas Pai-sij, pastebėdamas, jog Bažnyčios virtimas valstybe esąs "Romos idealas" (p. 112). Tuo tarpu "pagal rusiškąją pažiūrą bei lūkestį ne Bažnyčia turi persikeisti į valstybę, bet valstybė turi pasiruošti virsti Bažnyčia ir tai tiktai Bažnyčia, nieku daugiau" (p. 105). Bažnyčios pastanga virsti valstybe, ką pasak Dostojevskio regime Romoje, yra trečiasis velnio gundymas (p. 112). Tačiau valstybės virtimas Bažnyčia esąs "ortodoksijos pašaukimas žemėje." "Iš Rytų bus ši žemė nušviesta" — sako tėvas Paisij; tik tuo, kad rusiškoji valstybė "persikeis į Bažnyčią, pakils ligi Bažnyčios rango ir virs Bažnyčia visoje žemėje" (p. 112). Ir atsidusęs tėvas Paisij priduria: "Tebūnie taip, tebūnie taip, amen" (p. 105).27)
Šitais žodžiais Dostojewskis iš tikro gražiai formulavo Maskvos pobūdį: Maskva yra valstybė, vis labiau virstanti Bažnyčia. Savo neapykantoje katalikams Dostojewskis nepastebėjo, kad Roma ir Maskva išsivysto istorijos eigoje visiškai priešingomis linkmėmis. Be abejo, Katalikų Bažnyčia, turėdama savą valstybę, rodė ženklų, palaikiusių Dostojevskio tezę, esą Romos idealas yra virsti pasauline valstybe. Tačiau dieviškoji Apvaizda išgelbėjo Romą nuo šio pavojaus: šiandien Romos Bažnyčia yra tik Bažnyčia — ir niekas daugiau. Jeigu joje ir yra dar likusių valstybinių elementų, tai jie yra tik senovės prisiminimai, kiekvieną kartą vis labiau nyksta, nes katalikiškoje sąmonėje vis labiau aiškėja jų svetimumas krikščioniškajai dvasiai. Tuo tarpu Maskvos išsivystymas į Bažnyčią tebeauga. Maskvos valstybė vis labiau glemžia ne tik vir-šines bažnytines teises, bet ir vidines tikinčiojo laisves. Sąžinės, minties ir tikėjimo laisvių Maskvos valstybėje niekad nėra buvę. Caras per savo atstovus buvo augščiausias šių laisvių apsprendė] as bei teisėjas. Šiandien sovietinė Maskva yra išvysčiusi bažnytinį savo pobūdį ligi augščiausio laipsnio. Sovietinė valstybė yra iš tikro virtusi bažnyčia, kuri apima visą žmogaus gyvenimą ligi pat intymiausių jo gelmių, reikalaudama iš savo piliečio ne tik vykdyti jos įstatymus, bet ir ją mylėti visa savo širdimi. Ortodoksijos pašaukimas, apie kurį kalba Dostojevskis tėvo Paisij lūpomis ir kurį jis stato kaip priešginybę "Romos ultramontanizmui" (p. 112), šiandien yra Maskvos įvykdytas: Maskvos valstybė yra iš tikro pakilusi ligi bažnyčios rango. Belieka jai dabar tik pasklisti po visą žemę. Tačiau lengva suprasti, kad nei Dostojevskis, nei ortodoksų vienuoliai, pradedant šešioliktoio šimtmečio Philothejum ir baigiant devynioliktojo šimtmečio tėvu Paisij, nesidžiaugtų šitokiu ortodoksijos pašaukimo įvykdymu, kokį šiandien regime sovietų valstybėje. O vis dėlto tai tik yra logiška užbaiga to, kas yra prasidėję šv. Kazimiero šimtmetyje. Kas pasaulinio valdovo asmenyje bei funkcijose jieško popiežiaus pakaitalo, tas baigia valstybiniu totalizmu tiek virsimame gyvenime, tiek asmens sąžinėje bei įsitikinimuose. Rusijos kelias per pastaruosius penkis šimtus metų tai aiškiai parodo.
Štai tad prieš šitą Maskvos kelią ir stojo kovon šv. Kazimieras, nes šis kelias kaip tik ir prasidėjo jo amžiuje. Kai šv. Kazimieras išvydo šio pasaulio šviesą, Konstantinopolis jau buvo kritęs, ir Maskva jau buvo pasijutusi esanti trečioji Roma. Valstybės virtimas Bažnyčia jau buvo prasidėjęs. Pravoslaviškoji kultūra skverbiasi į Vakarus jau nebe kaip pasaulėžiūra, bet kaip valstybinių veiksnių nešama gyvenimo forma. Vilniuje ji susidūrė su vakarietiškąja gyvenimo forma, kuri, prasidedančio humanizmo įtakoje, jau buvo atsikreipusi į nelygstamą asmens vertingumą ir todėl negalėjo pakęsti ortodoksinio valstybės subažnytinimo. Šv. Kazimieras kaip tik stovėjo ant šių dviejų gyvenimo formų slenksčio. Jo kaip šventojo priešinimasis Maskvai reiškė žymiai daugiau, negu tik politinį karalaičio priešinimąsi augančiai Maskvos valstybei, nes Maskva jo gyvenimo metais augo ne tik kaip grynai pasaulinė galia, bet ir kaip trečioji Roma, vadinasi, kaip religinės galios pavergėja valstybės naudai. Ir šis šv. Kazimiero priešinimasis buvo perteiktas tarsi testamentas visai lietuvių tautai. Lietuva, priimdama krikštą iš Katalikų Bažnyčios, savaime įsijungė į vakarietiškąją gyvenimo formą ir tuo būdu negalėjo sutikti, kad jos religinis gyvenimas būtų valstybės nešamas bei globojamas. Lietuvos valstybė niekados neturėjo virsti Bažnyčia. Bet kaip tik todėl Lietuva tapo savaiminga Maskvos priešginybe ir savaiminga užtvara jos sklidimui į Vakarus. Čia tad ir glūdi giliausias pagrindas tų šimtametinių rungtynių, kurios ėjo ir tebeina lietuviškoje erdvėje tarp Maskvos ir Lietuvos. Nevisados kiti šį pagrindą įžiūri, manydami, esą tokiai mažai tautai, kaip lietuviai, neverta taip atkakliai priešintis milžinui Maskvai. Nevisados net ir mes patys suvokiame, kadėl mūsų kovos su Maskva yra tokios reikšmingos, manydami, esą mes čia giname tik savo pačių tautinę egzistenciją. Iš tikro gi Lietuvos spyrimasis Maskvai yra Vakarų spyrimasis Rytams. Tai asmens laisvės spyrimasis bendruomeninei vergijai. Lietuvos erdvėje ėjo ir tebeina kova už žmogaus vertę bei pagarbą, kurią Vakarai iškovojo tokiomis didelėmis aukomis ir kurią Rytai trypia be jokio pasigailėjimo. Tai turėtų suprasti ir kiti ir mes patys. Mūsų kova yra daugiau, negu tik kova tarp dviejų politinių jėgų: mažos ir didelės. Mūsų kova yra kova tarp dviejų gyvenimo formų, kurių vieną apsprendžia vis didesnis Bažnyčios laisvinimasis iš bet kokių valstybinių elementų, o kitą — vis didesnis valstybės virtimas ideologiniu totalizmu. Mūsų kova yra esmėje kova Romos su Maskva! Štai kodėl ši kova liečia ne tik mus pačius, bet, kaip pradžioje sakyta, ir visą krikščioniškąją Europą.
Šios kovos simbolinis vadovas kaip tik ir yra šv. Kaziimeras. Jo pasirodymas Lietuvos kariams prie Dauguvos buvo ženklas, kad lietuvių tauta, nors ir maža, nėra pasiryžusi pasiduoti didžiulei Maskvai kaip tik todėl, kad ji atstovauja visiškai priešingai idėjai, negu pravoslavija. Šia prasme šv. Kazimiero kultas turi nepaprastai gilios prasmės. Mes garbiname šv. Kazimerą kaip pradininką bei bendrininką kovos su valstybės virtimu Bažnyčia. Šiandien, po 500 metų, ši kova yra pasiekusi augščiausią laipsnį, nes ir Maskvos valstybė yra virtusi augščiausio rango bažnyčia. Todėl ir šv. Kazimiero kultas šiandien yra pasiekęs taip pat savo viršūnę. Tasai kuklus jaunikaitis dabar yra iš tikro ant balto žirgo sėdįs riteris, vedąs lietuvių tautą kovon už Dievo Žodį. Garbinti šv. Kazimierą šiandien reiškia ne tik atsikreipti į tokias jo dorybes, kaip maldingumas ar skaistumas, bet ir prisiminti pasaulio kovą prieš Kristų, nes valstybėje pasaulis pasiekia augščiausios galios ir tuo būdu esti įgalinamas šią kovą vesti pačiu žiauriausiu būdu. Didžiausias blogis visados įsikūnija valstybės pavidalu, bet niekad didžiausias gėris neprisiima valstybines formas. Čia tad ir glūdi Kristaus kovos su pasauliu sunkumas ir net tragiškumas. Lietuvių tauta, netekusi savos valstybės, atsidūrė anos bažnyčia virtusios valstybės vergijoje. Bet kaip tik todėl, kad dabar lietuvis veda kovą dvasinėmis priemonėmis, jis gali labiau tikėtis šv. Kazimiero pagalbos, negu seniau.
Šv. Knzim'ero šventei skirtoji šv. mišių evangelija kalba apie tarnus, pasiruošusius sutikti savo valdovą, vistiek kada jis namo pareitų — tegu ir labai vėlybą naktį. Tai yra iš tikro istoriosofinė evangelija. Visa istorija po Kristaus yra ne kas kita kaip Jo laukimas, kada Jis pasibels į savo atpirktojo pasaulio duris. Tai yra taip pat laukimas, kada Jis pasibels ir į atskiros tautos duris. Ir "palaiminti tie tarnai, kuriuos valdovas ras budinčius" (Luk 12, 37). Nepavargti kovoje už Kristų yra pats svarbiausias uždavinys. Šv. Kazimiero sukaktis rodo, kad ir po 500 metų kovos mes dar nesame pavargę. Šv. Kazimiero garbinimas neleis mums nė toliau pavargti.
1) Kas yra šios giesmės autorius, nëra visiškai aišku. Prof. Z. Ivinskis, remdamasis "Lexikon für Theologie und Kirche" (VII, 719), laiko juo Bernardą iš Morlay (plg. jo knygą "šventas Kazimieras", New York 1955, p. 106, 111-112). Domininkonas Pie Régamey priskiria šią giesmę šv. Anselmui (1033-1109): mat, vienoje šv. Anselmo maldoje j Mariją yra proza išreikštas pirmas nrnėtos giesmes posmas. Viena yra tačiau tikra, sako Rėgmey, kad ši giesme yra kilusi dvyliktajame šimtmetyje (plg. Les plus beaux textes sur la Vierge Marie, Paris 1946, p. 119, 153).
2) Plg. Z. Ivinskis, šventas Kazimieras, p. 61.
3) Z. Ivinskis, op. cit. p. 45.
4) A. Rademacher. Das Seelenleben der Heiligen, Paderborn 1520, p. 98.
5) Plg. Sur les confins de deux mondes, Genève 1919.
6) Prof. Ivinskis, op. cit. 42.
7) Plg. A. M. Ammann. Ostslawische Kirchengeschichte, Wien 1950, p. 137-147.
8) Z. Ivinskis, op. cit. p. 46.
9) Plg. Ammann, op. cit. p. 163.
10) Z. Ivinskis, op. cit. p. 46.
11) Z. Ivinskis, op. cit. p. 44.
12) Z. Ivinskis, op. cit. 122 p.
13) T. p. 123 p.
14) T. p.
15) T. p. 11 p.
16) T. p. 17-18 p.
17) T. p.
18) T. p.
19) Plg. H. Schaeder, Moskau das dritte Rom, Hamburg 1929, p. 55.
20) A. M. Ammann. op. cit. 141 p.
21) Wl. Solowjew, Rėpouse ä la corrcspondence de Cracov;e. Werke III, p. 133.
22) Pig. Ammann, p. 144.
23) A. V. Kartašev, Vozsozdanie sv. Rusi, Paris 1956, p. 34.
24) Wl. Solowjew, Werke III, p. 203.
25) Werke III, p. 119.
26) A. V. Kartašev, Vosozdanie sv. Rusi, p. 7, 8, 11
27) Die Brüder Karamasow, p. 103-112. München 1923.
|
|
|
|