|
|
SACERDOS MAGNUS VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS |
|
|
|
"Aš jau nebegaliu . . . Jūs tvarkykitės . . . Būkite kaip vyrai" Tai paskutinieji š. m. sausio men. 3 d. Vilniuje mirusio vysk. Kazimiero Paltaroko žodžiai, pasakyti prieš ilgą dešimties dienų agoniją. Jie pasakyti kaip mūšio lauke krintančio drąsaus, nežinančio kompromisų nei pralaimėjimo karo vado savo ištikimiems kariams siaubingos kovos sūkuryje. Jie puikiai nusako visą jo asmenybę bei nueitą jo kelią. Pats kovoja jis kitų priešakyje kaip vadas iki paskutinės valandėlės ir, tik visai netekęs jėgų, kviečia kitus užimti jo vietą: kovoti vyriškai, kaip jis kovojo.
Reikėtų ne eilinio talento visame savo reljefiškume parodyti vysk. Kazimiero Paltaroko asmens didybei. Nušvitęs mūsų akims tuo, kuo iš tikrųjų buvo, neabejotinai jis atsistotų ne tik tarp pačių didžiųjų šiandien kankinamos mūsų tėvynės sūnų, bet ir kaip vienas šviesiausių ir didžiausių kovojančios Bažnyčios vyrų — vyskupų. Dar anais laisvės laikais — 1935, jo vyskupavimo devintaisiais metais — minint jo 60-ties gyvenimo metų sukakti, vysk. P. Būčys labai taikliai yra pasakęs, kad jam ypač dera pasitinkamosios giesmės žodžiai "Ecce Sacerdos Magnus". Kaip dar labiau galima jam taikyti šiuos žodžius dabar, po 32 vyskupavimo metų, kovojus "gerą kovą" ir jau nuėjus pas Viešpatį atsiimti teisingųjų užmokesčio.
Ypič paskutiniajame savo gyvenimo periode vysk. Kazimieras Paltarokas iškilo akip retos išminties ir drąsos kovotojas už Dievą, už tikėjimą ir už šventas Bažnyčios, tautos ir tėvynės teises. Pasikeisdamos svetimųjų okupacijos sudarė tam dėkingas sąlygas.
Šių paskutiniųjų metų nepaprastai misijai atlikti Dievo Apvaizda vyskupą Kazimierą rengė jau iš pat jaunų dienų ir vėliau, leisdama jam išeiti atitinkamą mokyklą. Jis pradėjo ir baigė savo gyvenimą, Lietuvai esant rusų priespaudoje. Gimęs 1875. X. 22, pusę savo gyvenimo jis praleido caristinės Rusijos režime (42 su puse metų). Vos ketvirtadalis jo gyvenimo prabėgo laisvoje tėvynėje (1918-1940). O paskutiniuosius 17 su puse metų matome jj lyg audrų neįveikiamą ąžuolą grumiantis su užplūdusiu Lietuvą bedieviškojo rusų komunizmo slibinu. Pase kime ji kiek iš arčiau šiuose trijuose gyvenimo etapuose.
Rusų caro priespaudoje (1875-1918)
Didžiajai mūsų tautos daliai Lietuva carų priespaudoje pažįstama jau tik iš vyresniųjų pasakojimų ar iš knygų. Akivaizdoj dabartinio komunistų persekiojimo baisumų ano meto tikėjimo ir lietuvybės varžymai bei su tuo pakeltos kančios jau yra nuėję į šešėlį, o tiems, kurie visa tai išgyveno, nebeatrodo taip baisūs. O tačiau ir tada būta nepaprastų sunkumų.
Vysk. Kazimieras Paltarokas (tuomet dar kanauninkas) sedi trečias iš kaires tarp Krikščionių Demokratu veikėjų.
Šiam persekiojimų uraganui atremti kaip tik anuo metu Dievo Apvaizda buvo siuntusi lietuvių tautai didį vyrą, neturintį sau lygaus kovotoją, iš žemaičių kaimiečių kilusį vyskupą Motiejų Valančių (1801-1875). 1850 metais paskirtas vyskupu, jis buvo dvasinis visu lietuvių vadas kovoje už katalikybę ir lietuvybę. Jo rašytomis, užsieny spausdintomis ir slapta į Lietuvą gabenamomis religinio bei dorinio turinio knygomis, nepaprastai gyva jo įsteigtosios Blaivybės brolijos veikla, slapta veikiančiomis lietuviškomis mokyklomis buvo energingai atsispirta visoms priešų užmačioms. Dėka nepaprastai sumanios politikos su caristiniais valdovais tik šiam vienam iš tuometinių trijų Lietuvos vyskupų pavyko išlikti neištremtam iki gyvenimo galo.
Tais pačiais metais, kai mirė XIX-jo šimtm. Lietuvos Valančius, gimė (1875. X. 22), taip pat iš paprastų lietuvių kaimiečių, tik šį kartą augštaičių, XX-jo šimtm. Valančius — vysk. Kazimieras Paltarokas. Augdamas ir bręsdamas šioje pasipriešinimo kovos aplinkoje, jis pamažu įsiiungė į ją kaip vienas pirmaeilių kovotojų. Pradžios mokyklą išėjęs Joniškėlyje, netoli savo gimtojo Gailionių kaimo (prie Linkuvos), vėliau lankė Mintaujos gimnaziją. Į kunigus ruošėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune. Kaip ne eilinių gabumų teologinėms studijoms baigti buvo nusiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją, kurią baigė su pagyrimu teologijos magistro laipsniu, parašęs disertaciją "De origine animae humanae". Kunigu buvo įšventintas 1902. III. 22.
Tuojau pat po studijų baigimo dvasinės vyresnybės buvo paskirtas net trijų Liepojos augštesniųjų mokyklų kapelionu (berniukų komercijos, privatinėj mergaičių gimnazijoj ir mergaičių komercinėj) ir drauge to miesto parapijos vikaru. Ten gyveno tuomet apie 25,000 katalikų, daugiausia lietuvių darbininkų. Į ten atvažiuodavo eiti mokslus nemaža jaunimo iš Lietuvos, mat, Kurše rusų spaudimas buvo mažesnis negu Lietuvoje.
Pasinėręs pedagoginiame darbe, kun. Kazimieras tuojau pat pasirodė turįs ne eilinį pedagogo talentą. Šis bruožas ir bus ypač ryškus jo raštuose bei visame tolimesniame jo veikime. Dėl to lyg kokia magiška jėga jis patrauks į save ypač jaunimą.
Nors persikrovęs mokyklos kapeliono ir parapijos vikaro darbais, jis metėsi ir į skurstančią darbininkiją, kur buvo jausti stipri socializmo propaganda. Giliai pažinęs darbininkų padėtį, jis švietė tikinčiuosius puikiai paruoštais socialinio pobūdžio pamokslais. Iš šių pamokslų vėliau gimė trijų didelių tomų "Sakyklai vadovas" — visas Katalikų Bažnyčios mokslas, išdėstytas aiškių, vaizdingų, visiems lengvai suprantamų pamokslų forma. O tuomet'nio, vėliau vis
augančio, jo gyvo susirūpinimo bei veikimo socialinėje srityje vaisius buvo jau 1914 m. dienos šviesą išvydęs platus 300 psl. veikalas "Socialinis klausimas" — vadovėlis kunigų seminarijoms. Su ark. Jurgiu Matulevičium jie buvo pirmieji platesniu mastu sprendę socialinį klausimą lietuviškoje spaudoje.
Tuo pat metu jis buvo daugeriopos lietuviškos kultūrinės veiklos įkvėpėjas. Gyvenant susimaišius su rusais, vokiečiais, latviais ir lenkais, buvo pavojus paskęsti juose ir ištautėti. Ta veikla todėl buvo ypač reikalinga. Jai susidarė kiek palankesnė dirva, kai 1904 m., Rusija buvo priversta lietuviams grąžinti spaudos laisvę, leisti tikybą dėstyti savo kalba (kun. Kazimieras ir anksčiau tai darė, nepaisydamas aštrių švietimo administracijos organų priekaištų), bei duoti kitų palengvinimų. Jis visais būdais rėmė ir pats platino lietuviškąją spaudą, prisidėjo prie lietuviškos mokyklos kūrimo, teatro bei dainų vakarų organizavimo. Moksleivius ragino mokytis lietuvių kalbos, jo pastangomis jau ištautėjusių lietuviukų tarpe susidarė grupė, kuri iš žodynėlių mokėsi lietuviškai, imdama pamokas pas kapelionus. Visai nebuvo tikybos vadovėlių lietuvių kalba. Nieko nelaukdamas, jis ėmėsi juos ruošti. To viso pasėkoj Liepojos lietuvių tautinis susipratimas kilo, atkreipdamas į save ir kitataučių dėmesį.
Nors nežinanti uolumo ribų dvasia pakelė visa tai, bet kūnas neišlaikė. Nuo visų tų darbų, o ypač nuo daugel kalbėjimo susirgo gerkle ir plaučiais. 1906 m. iš Liepojos išvažiavo ne-didelėn Lietuvos kaimo parapijėlėn Surviliškin, pasiprašęs ten vikaro vietos. Sveikas pušynų oras ir ne taip intensyvus darbas turėjo atgaivinti pasilpusias jėgas.
Klebonas buvo senas, tad jam teko tvarkyti parapiją ir rūpintis pastoracija. Šalia vispusiškos veiklos jis čia pasirodė ne eilinio masto blaivybės apaštalas. Trumpu laiku svaigiųjų gėrimų pardavimas parapijoje sumažėjo 80%; akcizo valdininkai tardė ir skundė vikarą dėl padarytų valstybei nuostolių. Iš šio laiko yra užsilikę trys jo parašytos brošiūros: "Girtuoklystė - nesveikata", "Girtuoklystė—neturto motina" ir "Girtuoklystė—nedorybių versmė". Čia jis baigė tvarkyti ir 1911 m. išleido minėtąjį "Sakyklai vadovą" (3 tomai, per 1000 psl.), vėliau pakartotinai perspausdintą 1931 ir 1933 m.
Sveikatai sustiprėjus, tais pat 1911 metais buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos lotynų kalbos, teologinės propedeutikos ir sociologijos dėstytoju, o 1914 m. ir tos pat seminarijos vicerektorium. Pagal ten nusistovėjusią tvarką, vicerektorius paprastai tvarkė visą klierikų auklėjimo bei seminarijos administravimo darbą. Šiame laikotarpyje matome jį taip pat veiklesniųjų "Motinėlės" draugijos narių tarpe, kuri šelpė mokslus einančią katalikiškąją jaunuomenę. Jis taip pat "Saulės" dr-jos kasininkas, Šv. Kazimiero dr-jos narys ir Žemaičių Vyskupijos kunigų susišelpimo dr-jos kasininkas.
Vysk. Kazimieras Paltarokas po konsekracijos 1926 m.
Pirmasis pasaulinis karas privertė seminariją iš Kauno perkelti į Vašakėnų dvarą, kur ji veikė 1914-1915 mokslo metais. Iš ten rusų valdžios įsakymu turėjo gabentis į Smolenską. Kun. Kazimierui Paltarokui buvo seminarijos pedagogų tarybos paskirta išvežti seminarijos raštinę su jos reikmenimis. Vienerius metus jis ten ėjo rektoriaus pareigas, globodamas svetiman kraš-tan nublokštą klierikų būrį. Dar 1916 m. per Švediją ir Vokietiją grįžo į Kauną. Radęs seminarijos rūmus užimtus vokiečių kariuomenės, dėstė tikybą katalikiškoje "Saulės" gimnazijoje ir ruošė tikybos vadovėlius mokykloms. 1916-1918 m. buvo jo išleisti Kaune šie vadovėliai: "Tikybos pirmamokslis", "Šv. Senojo Įstatymo Istorija", "Šv. Naujojo įstatymo Istorija", "Katalikų tikybos katekizmas". 1917 m. atnaujino iš vokiečių atgautus seminarijos rūmus ir, tų metų rudenį pradėjus seminarijai veikti, vėl buvo jos vicerektorium ir profesorium. Kartu dalyvavo ir pagyvėjusiame visuomeniniame politiniame veikime. 1917 m. jis buvo išrinktas į Vilniaus lietuvių konferenciją, vykusią tų metų rugsėjo 18-22 dienomis, kurios Lietuvos Taryba 1918. II. 16 paskelbė visam pasauliui Lietuvą nepriklausoma valstybe.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940)
Atstatomojo ir kuriamojo darbo buvo per akis visose srityse. Vienas pirmųjų darbininkų, ypač bažnytinio gyvenimo baruose, — kun. Kazimieras Paltarokas. Viena po kitos tenka jam vis naujos pareigos. 1918 m. jis pakeliamas Žemaičių kapitulos kanauninku, 1919 m. paskirtas vyskupijos socialinės akcijos sekretorium, 1922 — bažnytinių turtų valdymo tarybos nariu. Tais pat metais įsikūrus Lietuvos Universitetui, teologijos-filosofijos fakulteto taryba išrinko jį ekstraordinariniu pastoralinės teologijos profesorium ir katedros vedėju. Be to, jis skaitė paskaitas specialaus ruožo bažnytinių teisių sekcijoje.
Profesoriaus ir vicerektoriaus pareigos seminarijoje ir teologijos-filosofijos fakultete buvo pagrindinis kun. Kazimiero darbo laukas. To darbo vaisiai ypač dideli, nors gal apčiuopiamai ir nepastebimi. Jis turėjo lemiamos įtakos ištisos eilės kartų susiformavimui. Su didžia pagarba ir meile mini jį visi buvusieji jo auklėtiniai, nors mokslo metais dėl jo perveriančio žvilgsnio ne vienas jo ir prisibijodavo. Jie didžiuojasi ir jaučiasi laimingi, buvę jo mokiniais. Štai būdingas vieno jų pasisakymas: "Turėjau laimės būti jo mokiniu 1925-26 m. pirmame Kauno kunigų seminarijos licėjiniame kurse. Dėstė mums lotynų kalbą ir teologijos pradmenis. Iš kelių dėstytojų, kuriuos tada turėjome, labiausiai įstrigo į atmintį jo pamokos ir asmuo. Jo laikysena pamokose buvo laisva, pilna pasitikėjimo, tačiau įkvepianti tvarką ir drausmę. Jis nesėdėdavo visą laiką katedroje, bet dažnai atsidurdavo tarp auklėtinių suolų. Į mūsų kartais nevykusius lotynų kalbos vertimus reaguodavo kokiu linksmu pasakymu ar trumpu anekdotu. Pamokose viešpatavo giedri ir darbinga nuotaika. Niekam ir į galvą neatėjo kuo nors kitu užsiimti, ar tarp savęs kalbėti. Pažymėtinas geras, nuoseklus pamokų išaiškinimas. Atsimenu, kartą kalbėjo anie dangų. Kalbėjo taip įdomiai, davė tokių minčių, kad tos pamokos įspūdis mane lydėjo per visus 7 seminarijoje buvimo metus, kaip savotiškas susižavėjimas, iš kurio plaukė džiaugsmas ir paguoda". (Kun. dr. J. Gutauskas, Pedagogus natus. Lux Christi, 1957, birželis, nr. 2, p. 156-7). Šios eilutės, kaip lygiai ir kiti jo buvusių auklėtinių pasisakymai, visu aiškumu kalba apie vysk. Paltaroko kaip asmens ir kaip pedagogo turėtą įtaką.
Ir šiuo laikotarpiu pasirodė eilė kun. Kazimiero parašytų ir Kaune spausdintų knygelių opiais visuomeninio gyvenimo bei auklėjimo klausimais, kaip "Labdarybės tvarkymas kitur ir Lietuvoje", "Visuomeninis kunigo veikimas", "Ar socializmas įvykdomas", "Vargo žmonių Globėja", "Tikybinis vaikų auklėjimas", "Seksualinis jaunuomenės švietimas".
1926 m. Šv. Sostas vietoj trijų anksčiau buvusių ir kitoms provincijoms priklausiusių diecezijų įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją su 5 vyskupijomis, palikdamas šalia ginčijamą, tuomet lenkų pusėj buvusią, Vilniaus arkivyskupijos dalį. Tai buvo labai didelė Pijaus XI dovana Lietuvai. Visai natūralu, kad tų metų balandžio 5 d. vienos iš tų vyskupijų — Panevėžio valdytoju buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos vicerektorius, Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Kazimieras Paltarokas. Gegužės 2 d. Kauno bazilikoje jis buvo konsekruotas vyskupu ir to pat mėnesio 30 d. oficialiai pradėjo valdyti tą grynų augštaičių vyskupiją. Jai, naujai sudarytai, tada priklausė 378,000 tikinčiųjų su 10 dekanatų, 69 parapijomis, 4 rektoratais, 41 filija, 79 koplyčiomis ir 171 kunigų.
Čia ir atsiskleidė visu ryškumu anksčiau aiškiai pasireiškęs įgimtas vyskupo Kazimiero kaip gabaus organizatoriaus ir sumanaus vado talentas.
Kad jis palyginti trumpu laiku galėjo padaryti tai, ką padarė, pirmiausia didžia dalim reikia priskirti jo sugebėjimui pasirinkti padėjėjus. Devynerius metus jam išbuvus vyskupu, prof. Stasys Šalkauskis galės apie jį rašyti: "Visų pirma jis nepriklauso prie tų vadų, kurie mėgsta apsistatyti nereikšmingais žmonėmis ir kvėpuoti jų pataikavimų ir smilkinimų nuotaikoje. Jie sunkiai pakenčia savo artimoje aplinkoje dvasios nykštukus ir intrūzus, nes vertina originalias asmenybes ir nesibijo nublukti, kaipo vadas, jų draugystėje. Ne tokių asmenybių konkurencija, bet jų stoka verčia jį sielotis" (Tiesos Kelias, 1935, nr. 3-4. p. 619. atsp. iš "Panevėžio Garso", 1935, nr. 36).
Antra vertus, jis stovėjo abiem kojom ant žemės. Buvo demokratiškas, visiems prieinamas, mėgo palaikyti gyvus santykius su plačiąja visuomene. Šalia gaivališko veržimosi prie pastatyto tikslo ir didelio paslankumo į kovą su pastojusiomis kelią kliūtimis (Šalkauskis, t. p.) jis turėjo labai gyvą pajutimą, ko pirmiausia reikia, norint atlikti kurį svarbų uždavinį bei pasiekti užsibrėžtą tikslą. Čia jam daug pasitarnavo ir turėtoji patirtis pastoraciniame, pedagoginiame bei visuomeniniame darbe. Ja pasinaudodamas, kaip Evangelijos "išmintingas statytojas", sparčiu tempu jis varė kuriamąjį vyskupijos darbą medžiaginėj ir dvasinėj srityse, pradėdamas nuo to, kas reikalingiausia.
Lietuvos vyskupai 1940 m. Kaune pasitinka nuncijų arkivysk. L. Centozą. Vysk. Kazimieras Paltarokas dešinėje antroj eilėje (už vysk. A. Karoso).
Sau ir vyskupijos kurijai jis pasirinko kuklų vieno augšto namą vyskupijos centre Panevėžy. Ant nedidelio sklypo prie namo paskui išaugo pasigėrėtinai gražus sodas. Pirmasis jo rūpestis buvo katedra. Per trejus metus ji jau stovėjo anksčiau pradėtos ir nebaigtos statyti parapijinės šv. Stanislovo bažnyčios vietoje (pradėtoji buvo nugriauta). Graži, talpi, dedikuota Kristui Karaliui, ji buvo Jono Maironio-Mačiulio pašventinta 1930 Vytauto Didžiojo metais ir arkiv. Metrop. Juozapo Skvirecko konsekruota šventaisiais 1933 metais. 1939 m. buvo baigta skoningai išdekoruoti. Prie pat gyvenamojo namo vyskupo sode atsistojo namai su patalpomis centrinėms Katalikų Veikimo Centro įstaigoms bei su sale teatrui ir susirinkimams. Tai turėjo būti pavyzdžiu klebonams, kaip, mažame maštabe, jie turi tvarkytis, pirmoj vietoj rūpindamiesi sudaryti kuo geresnes sąlygas Dievo kultui ir katalikiškajai akcijai.
Didžiausias vysk. Kazimiero rūpestis buvo kunigų prieauglio klausimas. Jų buvo maža.
Kandidatus į kunigus jis siuntė buvusion Žemaičių, nuo 1926 m. Kauno metropolijos kunigų seminarijon, kuri 1938. VII. 2 pop. Pijaus XI buvo pavadinta Tarpdiecezine Kauno kunigų seminarija ir skirta lygiai trims: Kauno, Panevėžio ir Kaišedorių vyskupijoms. Tuo pat metu jau buvo pradėta netoli katedros Mažosios Seminarijos rūmų statyba. Čia, paties vyskupo artumoje, turėjo būti paruošti kandidatai filosofijos ir teologijos studijoms Baigusius seminariją kunigus, vyskupas Kazimieras tuojau pat nesiųsdavo augštesnėms studijoms. Viena, jis norėjo geriau pažinti, ko kas tikrai vertas, antra, jis buvo įsitikinęs, kad, nedirbęs praktiško pastoracijos darbo ir neturįs šitos nieku nepamainomos gyvenimo patirties, vargiai kas galės būti geru kurijos darbininku, seminarijos profesorium, religijos mokytoju ar kuriuo augštu hierarchu. Be to, jį tai vertė daryti dar ir kunigų trūkumas: per keletą metų jų jau būdavo daugiau ir buvo lengviau vieną kitą laikinai atleisti nuo tarnybos vyskupijai. Todėl, numatęs tinkamesnius, jis pasiimdavo galimai arčiau savęs, patikėdavo jiems čia vienas, čia kitas pareigas, pradėdamas nuo pačių paprasčiausių ir, tik pasitikrinus jo viltims, siųsdavo specialioms studijoms, ne kartą iš anksto jau pasakydamas, kokioms pareigoms numato ateityje.
Vienas būdingų ir kartu daug pasakančių bruožų, kaip vysk. Kazimieras rūpinosi medžiagine savo kunigų padėtimi, kuri ne kartą esti kliūtis geresniam savo kunigiškų pareigų atlikimui. Dešimtaisiais nuo diecezijos įkūrimo metais — 1936. I. 2-6 dd. — jo sušaukto, rūpestingai paruošto ir pravesto vyskupijos sinodo nuostatuose šis klausimas ypač laimingai išspręstas. Labai aiškiai nustatyta, kaip turi būti pasidalinamos pajamos tarp klebono ir vikarų. Be to, visos parapijos paskirstytos į kategorijas pagal esamų pajamų dydį. Turtingesnių parapijų kunigai moka proporcingai pagal pajamas nustatytą metinį mokestį kurijai, kuris vėl proporcingai tenka neturtingesniųjų parapijų kunigams. Tik vidutines pajamas turį kunigai nieko nemoka kurijai ir nieko iš jos negauna. Tikras socialinis teisingumas. Vyskupijoje buvo parapijų, kurios turėjo nemažą kiekį žemės. Rūpestis ja ne vieną kleboną žymiai atitraukdavo nuo tiesioginio pastoracijos darbo. Be to, tai sunkiai galėjo suprasti ir pateisinti ypač neturtingesnieji parapijiečiai. Dėl to paskutiniais laisvojo Lietuvos gyvenimo metais jau buvo suprojektuota visose parapijose klebonams palikti tik po mažą žemės kiekį, o kitą skirti bažnyčios tarnams: vargonininkui, zakristijonui, varpininkams ir parapijos vargšams. Kartu, vyskupui visa širdimi pritariant, prieš paskutinįjį karą dviejuose dekanatuose "ad experimentum" jau buvo įvesta tokia tvarka, kad parapijų komitetai administruodavo beneficiją, o kunigai gaudavo nustatytą mėnesinį atlyginimą. Jiems visai nebereikėjo rūpintis savo išlaikymu, o galėjo atsidėti vien tik pastoracijai. Gi aprūpinti senatvei, ligos ar kitais nedarbingumo atvejais, kai negalima turėti pastovių pajamų, prie kurijos veikė kunigų emeritų kasa, į kurią visi vyskupijos kunigai mokėjo tam tikrą nuošimtį nuo savo pajamų. Esančiose prie didesnių parapijų altarijose nebegalį parapijų valdyti senukai kunigai galėdavo ramiai baigti savo gyvenimo dienas.
Katalikų akcijos popiežiaus paskirtas vyskupijos valdytoju, vysk. Kazimieras buvo katalikų akcijos vyskupas. Iš savo kunigų šiuo atžvilgiu jis daug reikalavo. Reguliariai jie turėdavo duoti apyskaitą iš katalikiškųjų draugijų veikimo. Jis pats raštu ir žodžiu įvairiausiomis progomis ragino tikinčiuosius į organizuotą katalikų veikimą, aiškiai parodydamas, kad įsijungę į katalikų veikimą tikintieji jam yra arčiau širdies. "Man brangūs ir artimi visi katalikai ir jų dvasios reikalai, — su jam įprasta žodžio jėga kalbėdavo jis minioms tikinčiųjų penkmetinės kanoniškos vizitacijos metu, — bet organizuoti katalikai man yra tuo artimesni, kad turi progos geriau pažinti Bažnyčios mintis ir norus ir yra tarsi gvardija, kuri ištikimai vykdo jos norus. Galite būti ramūs, savo autoriteto nepanaudosiu kitam tikslui, tik Dievo garbei ir Bažnyčios labui" (Tiesos Kelias, 1933, nr. 3-4, p. 621).
Paskutiniuosius žodžius jis taikė vyriausybės bei jos šalininkų sferoms, kur ne visada būdavo gebama skirti katalikų akciją nuo politikos. Baimindamasi, kad suklestėjusi katalikų akcija nesudarytų pavojaus tuomet valdžiusios totalistinių tendencijų partijos siekiams bei jos išsilaikymui prie valstybės vairo, švietimo ministerija, neva pedagoginiais sumetimais, buvo uždraudusi katalikų moksleivių ateitininkų organizaciją. Tuo norėta sumažinti sąmoningų ir susipratusių katalikų inteligentų, susibūrusių tos pat "Ateities" federacijos studentų ir sendraugių sąjungose, prieauglį. Tai buvo aiškus 1927 metais sudaryto konkordato su Šv. Sostu nesilaikymas. Visi Lietuvos vyskupai bendru ganytojiniu laišku labai griežtai pasisakė prieš tai, reikalaudami moksleiviams ateitininkams laisvės, o aną uždraudimą, kaip priešingą konkordatui, laikydami niekingu. Vyskupas Kazimieras buvo vienas tų, kurie energingiausiai kovojo už šios laisvės atgavimą, visais būdais ragindamas ir remdamas moksleivių ateitininkų veikimą už mokyklos sienų. Už tai jis susilaukė ne tik savo vyskupijos, bet ir visos Lietuvos kunigų bei tikinčiųjų simpatijų, pripažinimo ir įvertinimo. Jo skirtas vyskupijos jaunimo direktorius nuolat lankė įvairias vyskupijos vietas, kur šalia gimnazijos, veikė moksleivių ateitininkų kuopos. Gimnazijų kapelionais jis skirdavo tuos, kurie visa širdimi skatino šį veikimą: jais tas veikimas daugiausia ir rėmėsi. Jo katedros klebonijoje kasdien vykdavo atskirų būrelių susirinkimai, o tos pat katedros požemyje vykdavo visuotiniai vietos ateitininkų susirinkimai ir moksleivių ateitininkų suvažiavimai iš visos Lietuvos, kur ne kartą ir jis pats dalyvaudavo ir tardavo pamokantį, padrąsinantį ir uždegantį žodį. Jis globojo ne vieną tų, kurie, kaip šio veikimo vadai, nukentėdavo ir būdavo pašalinami iš gimnazijos. Kaip šiandien matau jį nušvitusiu veidu bei pilnu drąsos ir pasitikėjimo žvilgsniu žiūrintį iš savo katedros sosto į jos presbiterijoje išsirikiavusį moksleivių ateitininkų vėliavų mišką (jas laikė studentai ateitininkai) ir į pilną katedrą iš visos Lietuvos suplaukusio moksleivių jaunimo 1933 m. šv. Kazimiero, jo ir vyskupijos bei visos Lietuvos Dangiškojo Globėjo, dieną minėti besiartinančios jo 60 metų amžiaus sukakties. Matei, kad jis jautėsi to jaunimo vadu ir kad jaunimas jautė jame vadą. Ta proga prof. Stasys Šalkauskis rašė "Panevėžio Garse": "Katalikų visuomenė kenčia nuo tikrų vadų trūkumo ir turi aiškų šito trūkumo pajutimą. Kai tokiu laiku apviltų lūkesčių ir visuotinės depresijos nuotaikoje iš gyvenimo pilkumos išsitiesia imponuojantis pavidalas energingo vado su drąsiai pakelta kakta ir sugestyviu gestu, su gyvu protu, su nepalenkiama valia, katalikai sveikina jį kaip geresnę viltį ir su entuziazmu spiečiasi aplink jį, kaip apie savo vadovą". (Svarbios sukaktuvės, Tiesos Kelias, p. 616).
To pasėkoje šiuo draudimo metu moksleiviai ateitininkai žymiai sustiprėjo, ypač Panevėžio vyskupijoje. Jie davė daugiausia pašaukimų į kunigus. Keturiolikos metų bėgyje — iki 1940 metų okupacijos — kunigų vyskupijoje padaugėjo visu trečdaliu (vietoj 171 — 236). Ne vieną kandidatą į kunigus Panevėžio vyskupija davė ir kitoms, ypač Telšių vyskupijai, kurios seminarijoje kartais net netoli trečdalio yra buvę panevėžiečių.
Kaip gyvas vysk. Kazimieras atsistoja mums prieš akis savo ganytojiniuose laiškuose, kurių jis išleisdavo net po keletą per metus. Jų yra virš 50. Jie aktualūs, jų kalba gyva, stilius lengvas, juose jis kreipiasi pirmuoju vienaskaitos asmeniu, čia pamokydamas, čia įspėdamas, čia pabardamas, čia paragindamas, čia padrąsindamas. Jie kilę iš gilaus, patirtimi besiremiančio įsitikinimo ir iš gyvo žmonių bei gyvenimo pažinimo, dėl to jie visiems suprantami. Sulaikydami kvėpavimą klausydavo jų tikintieji, kai jie tą pačią dieną buvo skaitomi iš visų vyskupijos bažnyčių sakyklų. Juos skaitydamas jauti, kad, prof. Šalkauskio žodžiais tariant, "vyskupas Paltarokas priklauso prie tų vadų, kurie vienoje rankoje neša kryžių, o antroje Kristaus atneštąjį savo mokiniams kardą" (T. p., p. 620). Atspausdintus brošiūrėlėmis, vyskupas mėgdavo dalinti juos pas save atsilankantiems.
Be ganytojinių raštų, vyskupas Kazimieras, kol buvo galima laisvai ir kalbėti ir rašyti, išleido dar eilę kitų didesnės ar mažesnės apimties knygelių, kaip "Pradžios mokyklos pastoracija", "Tikybiniai jaunimo pergyvenimai", "Tikyba ir politika", "Katalikų Veikimo Centras ir svarbiausi jo uždaviniai Lietuvoje", "Tikybinis jaunuomenės auklėjimas", "Depopuliacija ir pastoracija", "Priešmokyklinis vaikų auklėjimas", "Panevėžio bažnyčios".
Penkerius metus prieš komunistų okupaciją ana pačia 60 metų gyvenimo sukakties proga tas pats įžvalgusis prof. St. Šalkauskis rašė: "Vyskupo Paltaroko neįveikiamumo paslaptis glūdi gal labiausiai jo pasiryžime nukentėti už savo ginamus idealus. Jis yra įsitikinęs ne tik savo bylos teisingumu, bet ir tuo, kad nukentėti už teisybę yra geriausias jai patarnavimas. Todėl jis drąsiai ima atsakomybę už savo žygius ir yra pasiryžęs prisiimti visas jų konsekvencijas". (T. p.). Kad šitie žodžiai yra šventa tiesa, parodė ypač paskutinieji 17 su puse šio nenukankinto kankinio vyskupo gyvenimo metų nežinančių sau lygių istorijoje tikėjimo persekiojimo Lietuvoje metu.
Rusijos komunistų ir Vokietijos nacių okupacijų metais (1940-1958)
Kokio heroj izmo pasiekė vyskupas Kazimieras Paltarokas, per eilę metų likęs vienas Lietuvoje kaip vienintelis dvasinis tautos vadas anose sąlygose, galės pilnai parodyti tik ateitis. Šiandien daug ko dar nežinome — geležinė uždanga slepia tai nuo mūsų — arba, ir žinant, dar ne laikas kalbėti. Kaip anuomet rusų caro gadynėj tik Valančius vienas iš trijų Lietuvos vyskupų, lyg vėtrų neįveikiamas ąžuolas, liko valdyti savo vyskupijos (kiti du buvo išvežti Rusijon), taip ir vysk. Kazimieras beveik per 10 metų Lietuvoj buvo likęs vienų vienas. Kaip Valančius caro valdžios prievarta iš savo būstinės Varnių buvo atgabentas į Kauną, taip vysk. Kazimieras ne savo pasirinkimu bolševikų iš Panevėžio buvo perkeltas į Vilnių. Tačiau iš čia valdė abi vyskupijas: savąją kaip jos ordinaras, o Vilniaus kaip apaštališkasis administratorius, gi kai kieno akim kaip kapitulinis vikaras. "1949 m. išrinktas Vilniaus arkivyskupijos kapituliniu vikaru, — skelbia 1958. I. 5 d. 7-me Vilniaus "Tiesos" nr. Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos kurija, — apsigyveno Vilniuje, kur gyvendamas iki paskutinės gyvenimo valandos energingai ir išmintingai tvarkė abiejų vyskupijų reikalus". Lietuvoj tada, 1949 m., jau nebebuvo nė vieno kito vyskupo. Prieš pora metų paskutinis buvo suareštuotas Vilniaus arkivyskupijos ap. administratorius ark. Mečislovas Reinys už tai, kad iš sakyklos paskelbė, jog jis nepasirašęs valdžios jo vardu platinamo partizanams atsišaukimo grįžti iš miškų, užtikrinant jiems atleidimą, laisvę ir saugumą. Kiti trys dar buvusieji Lietuvoje vyskupai: Teofilis Matulionis, Vincentas Borisevičius ir Pranciškus Ramanauskas buvo suareštuoti ir išvežti dar prieš tai.
Kodėl liko nenušalintas nuo savo vyskupijos valdymo, o galėjo valdyti kartu net ir antrąją, Lietuvos sostinės Vilniaus arkivyskupiją, kodėl galėjo eilę metų (iki 1955. IX. 11) išlikti Lietuvoje tik jis vienas iš visų buvusių vyskupų ir paskui, sulaukęs senatvės, mirti sava mirtimi vysk. Kazimieras Paltarokas?
Vysk. Kazimieras Paltarokas su savo konsekruotais vyskupais: P. Maželiu (iš dešines) ir ir J. Steponavičium (iš kairės).
Tai klausimas, į kurį vargu ar kada kas galės atsakyti visu tikrumu šioje žemėje. Turbūt, visados galutinai tai liks Dievo Apvaizdos paslaptis. Ir tie, kurie palyginti gerai pažįsta visas anas sąlygas ir aplinkybes, tai laiko tikru Dievo Apvaizdos stebuklu. Tačiau bandymas į tikrovę atsiremiančiais samprotavimais paj ieškoti galimai įtikinamesnio žmogiško atsakymo į šį klausimą padeda gyvai atkurti anas sąlygas ir ypatingai aiškioj šviesoj atskleisti vysk. Kazimiero, to dvasinio sovietinių komunistų engiamos Lietuvos vado, asmens didybę.
Pats vysk. Kazimieras nė vienam momentui nebuvo susvyravęs. "Per pirmąją bolševikų okupaciją, — kalbėjo jis 1944 m. besiartinant antrajai, — patyriau, išgyvenau daug sunkumų, nemalonumų, Dievas išgelbėjo. Dievas vienas žino, kas manęs šiuo atveju laukia. Tačiau patikėtų man avelių neapleisiu ir savo valia iš diecezijos ribų nesijudinsiu. Esu atsidavęs Dievo valiai. Esu pasiruošęs ir pasiryžęs visoms galimybėms". (Europos Lietuvis, 1958. I. 23, nr. 3, Dr. Bačkio str. A. a. vysk. Kazimieras Paltarokas). Gal tas nepalaužiamas ryžtas ir drąsa, neabejotinai parodytas per pasikartojančius priverstinius pasikalbėjimus su NKVD, jiems imponavo. Taip buvo: kas drąsiau ir ryžtingiau jiems atsakydavo (kai per pirmuosius metus pusė Lietuvos kunigų norėta priversti šnipinėti), tas greičiau būdavo paleidžiamas. Bet to neužteko. Ir kiti vyskupai, kaip žinia, labai energingai laikėsi, o buvo suimti. Tai galėjo kalbėti net už suėmimą: pašalinus itakingiausiuosius, lengviau bus apsidirbti su visais kitai". Nebent — ir tai labai galimas dalykas — t'kėtasi su laiku vistiek palaužti jo atsparumą, o tada iš jo, kaip įtakingiausio, bus daugiau naudos negu iš kitų: visi, nesipriešindami, eis ten, kur jis ves.
Viena iš įtikinamiausių priežasčių ar tik nebus ši: bent vieną vyskupą reikėjo palikti propagandai; to reikalavo vidaus ir užsienio politika.
Jau pirmosios okupacijos metu sovietiniai komunistai įsitikino, kad nepavyks, kaip jie manė, per keletą metų išnaikinti Lietuvoje Bažnyčią ir kunigus. Lietuvių katalikų prisirišimas prie savo tikėjimo ir Bažnyčios toks didelis, kad to būtų galima atsiekti tik visai sunaikinant fiziškai tautos didžiumą, jei ne visą tautą. Tai parodė darytieji bandymai. Paskutinę pirmųjų okupacijos metų savaitę (1941. VI. 14-22), kaip visi žinome ar prisimename, prasidėjo masiniai išvežimai. Tose pasibaisėtino siaubo dienose tesuspėta išvežti tik maža dalis numatytųjų (apie 40,000): išvijus bolševikus, rastuose NKVD centrinėje sąrašuose atskiromis kategorijomis jų buvo sužymėta iš viso apie 700,000. Tie masiniai išvežimai naujomis bangomis vis buvo daromi, prasidėjus antrai okupacijai. Apytikriai išvežtųjų pasiektas anas skaičius — geras pusmilijonis, bet lietuvių katalikų atsparumas nepalaužtas. Iš paskutiniųjų sumeta aukas, kad išlaikytų didžiuliais mokesčiais apdėtas bažnyčias ir kunigus, nė kiek nemažiau lanko bažnyčias, eina sakramentų, tėvai auklėja vaikus katalikiškai. . . Norint rasti su jais bendrą kalbą, reikėjo daryti bent kokių nuolaidų. Paskutinio vyskupo išvežimas būtų padaręs juos dar nesukalbamesnius.
Vieną vyskupą laikyti laisvėje buvo naudinga taip pat ir propagandos Vakarų pasaulyje tikslais. Šis akių apdūmimas užsieniui, dažnai, deja, tikrai sėkmingas, galėjo būti vienu svarbiausių, jei ne lemiančių motyvų, kodėl Lietuva iki šiol nė vienam momentui nebuvo likusi be vyskupo.
Kodėl juo buvo pasirinktas vysk. Kazimieras Paltarokas, ne kuris kitas? Galėjo turėti kiek įtakos jo amžius ir jau kuris laikas stipriai šlubuojanti sveikata: greičiau mirs ir neliks nė vieno. Buvo pavojingiau judinti jį, negu kitus, dėl ypač didelio jo autoriteto visoje tautoje: jis buvo augte suaugęs su ja ir ji su juo. Be to, kaip minėta, jei pavyks palaužti, bus naudingesnis. Ne be to, kad ir socialinė vysk. Kazimiero veikla išstatė jį pirmuoju kandidatu šiai privilegijai: komunistų akims jis stovėjo arčiausiai liaudies ir varguomenės ir galėjo turėti ne vieną įtakingą užtarėją iš jų tarpo. Jis buvo ir šiaipjau gal mažiausiai "susikompromitavęs" jų akyse dėl savo gilaus takto ir apdairaus santūrumo pasakyti ar parašyti ką nors prieš juos, ypač po pirmosios okupacijos.
Prisimenu vieną keletos valandų pokalbį 1943 m. birželio mėnesio antroj pusėj. Vysk. Kazimieras buvo tik ką grįžęs iš kanoniškos vizitacijos. Atvykau pas jį iš Kauno, pasibaigus mokslo metams kunigų seminarijoje. Buvo kalbėta apie daug ką. Užsiminta apie pagelbininką. Visos vyskupijos, išskyrus Kaišedorius, juos jau turėjo. Neseniai kaip tik buvo vieno jų konsekracija.
— Reikėtų ir Panevėžiui, — kalbėjo jis, — bet dabar ne laikas. Dar per anksti.
Ir ėmė pasakoti savo įspūdžius iš vizitacijos. Sutikęs daug augštų žmonių, valdininkų, kariškių. Stebėjęsis. Visi, kaip vienas, optimistai. Tikisi, kad rusai daugiau kojos Lietuvon nekels. Jei jau tas pavojus būtų, jeigu vokiečiai matytų, kad tikrai nebegali atlaikyti, tartųsi su Vakarais ir prašytų taikos anksčiau negu rusai bus Įžygiavę Lietuvon.
— Rusai ateis ir išbus Lietuvoje mažiausiai penkerius metus, — pasakė jis, tvirtai įsitikinęs. — Nėra prasmės dabar prašyti augzilijaro.
Šitas aiškiaregiškumas bei numatymas padėjo jam pasiruošti daugiau ar mažiau "nesusitepusiam" iš naujo sulaukti persekiotojų ir gal būti privilegijuotu "išrinktuoju" iš penkių vyskupų tarpo, kuriuos dar surado grįžę enkavedistai. Ir vokiečių okupacijos metu gestapas buvo davęs aiškiai suprasti, jog žino jį daugiausia veikiant ir turint didžiausios įtakos, bet nėra kaip prie jo prisikabinti.
Kokia bebūtų buvusi tikroji šios vysk. Kazimierui tekusios privilegijos priežastis, už ją jis turėjo brangiai sumokėti, kasdien ir kasdien vis iš nujo išsipirkdamas herojiškomis aukomis, gal ne mažesnėmis už kitų keturių Lietuvos vyskupų, kurie buvo suimti bei kalinami ir kurie nebeturėjo fizinio galimumo rūpintis savo ganomaisiais, tegalėdami padėti jiems tik savo malda ir Dievui aukojamomis kančiomis. Būti laisvėje ir nė vieną momentą nebūti saugiam dėl savo likimo, dieną ir naktį, kas valandą, kas minutę laukti, kad gali būti suimtas, tardomas, kankinamas ir tai per eilę metų, tai būsena, kuri pareikalauja natūralias žmogaus jėgas viršijančios įtampos. Matyti, kaip savos tautos broliai, tikintieji suimami ir, lyg gyvuliai užkalti prekiniuose vagonuose, vežami į Rusijos gilumą kalėjimui, priverčiamiems darbams ar tremčiai Sibiro taigose, matyti, kaip nuolat retėja kunigų eilės, pradedant nuo pajėgesnių bei įtakingesnių, kaip uždaromos keturios kunigų seminarijos, paliekant vieną su juokingai mažu kandidatų skaičiumi, kaip kunigams ištrėmimo bei kalėjimo grėsme uždraudžiama mokyti vaikus katekizmo, nekalbant apie visišką uždraudimą katalikiškos spaudos, draugijų bei brolijų, stebėti, kaip įžūliai vaikų darželiuose, mokyklose ir jaunimo organizacijose bandoma užmušti vaikų ir jaunimo širdyse Dievas, kaip ant kiekvieno žingsnio drabstoma purvais Bažnyčia, šmeižiamas Kristaus Vietininkas bei niekinama visa tai, kas šventa, ir negalėti tam pasipriešinti bei užkirsti kelią, tai nenusakoma kančia Dievą, Bažnyčią, savo tautą ir tikinčiuosius mylinčiam ganytojui. Kokia tragedija: iškilmingoj, bet kartu ir lyg gedulo, procesijoj su eile dvasiškių ir minia tikinčiųjų vysk. Kazimieras lydi iš puošnios Vilniaus katedros į Antakalnio priemiesty esančią šv. Petro ir Povilo bažnyčią Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero palaikus, kad toji katedra būtų suprofatuota ir paversta meno muziejum! O čia dar norima pasinaudoti juo kaip propagandos įrankiu pridengti prieš pasaulio akis visam šiam niekšiškumui. Jis tampomas po visokius "taikos" kongresus, nuvežamas net į parodinę bažnyčių galvų konferenciją prie Maskvos, norima išgauti iš jo palankūs pareiškimai. Būtų taip lengva, išėjus iš pusiausvyros, be jokios priedangos rėžti į akis visą tiesą, padaryti kai ką, už ką tuojau atsirastų už grotų. Bet Lietuvai, jos tikintiesiems juk reikia bent vieno vyskupo. Reikia visa daryti, kad būtų kuo ilgiau išsilaikyta. Surasti šitam kelią, per metų eilę nesueinant į konfliktą su sąžine ir su gyvybiniais Bažnyčios ir tautos interesais, tai jau galutinai pasėka tik ypatingo veikimo įkvepiančios ir vadovaujančios Šv. Dvasios, panaudojančios tikrai ne eilinius šio Dievo, Bažnyčios ir tautos vyro gabumus bei herojiškas jo pastangas. O šis kelias tikrai buvo surastas. Niekad prievarta išgautuose pareiškimuose, nors ir kaip norėta, iš jo lūpų, nei iš jo plunksnos neišėjo žodis prieš Šv. Tėvą, prieš Bažnyčią, prieš tikruosius savo tautos didvyrius, niekad juose nepagarbino jis Stalino ar kito kurio diktatoriaus. Pažino jį komunistai. Aname religijų galvų suvažiavime nedrįso duoti jam žodžio, o tik pasadino jį už prezidiumo stalo. Šito prezidiumo fotografijos pasklido po visą pasaulį, bet nebuvo jose užfiksuota to momento, kai, vieno rusų pabėgėlio liudymu, vienam schizmatikų aštriai pasisakius prieš Šv. Tėvą, vysk. Paltarokas atsistojo ir demonstrtyviai išėjo iš salės. Tais išprievartautais pareiškimais jis gebėjo net pasakyti laisvajam pasauliui daug bolševikų slepiamos tiesos. Taip, pvz., neva džiaugdamasis Lietuvoje klestinčiu religiniu gyvenimu, jis pasako, kad ten yra atdaros 688 bažnyčios (o laisves laikais jų buvo 1,202), kad darbuojasi 741 kunigas (o buvo 1,646), kad tėvai uoliai ruošia vaikus pirmai komunijai (reiškia, kunigams uždrausta) ir 1.1. Šias žinias, nesusigaudydama, kartojo ir 1956. VIII. 28 komunistiškoji italų "Unitą".
Pasaulis nežino kokių nors vysk. Paltaroko susitarimų su komunistine valdžia. Jis perdaug gerai juos pažino, kad būtų galėjęs tikėti bet kokiu jų pažadu. Jis pasakė griežtą ne, kai 1955 metų gale buvo net siūlyta leisti katalikišką žurnalą, numatydamas, kad jis daugiau pasitarnaus jų propagandai, negu katalikų reikalams. O kai buvo norėta padaryti visai nepriimtinų kunigų seminarijos personalo bei programų pakeitimų, nors kai kas ir buvo linkęs daryti nuolaidų, jis pasakė: arba tokia, kokia yra, arba visai jos nereikia.
Neabejotinai didžia dalim dėl šios aiškios, griežtos, bekompromisinės laikysenos ir to apdairaus vadovavimo dėka visi bandymai, kaip kitur, ir Lietuvoje įkurti tautinę bažnyčią, nuėjo niekais. Dėl tos pat priežasties, prisidėjus susidariusioms po Stalino mirties sąlygoms, vysk. Kazimieras turėjo laimes 1955. IX. 11 Panevėžio katedroj tūkstantinių minių akivaizdoj konsekruoti du naujus Šv. Sosto Lietuvai skirtus vyskupus, o sekančiais metais sulaukti grąžintų iš Sibiro, tiesa, iškankintų, suvargusių ir neprileidžiamų prie savo vyskupijų valdymo Kaišedorių vyskupo Teofilio Matulionio ir Telšių vysk. Pranciškaus Ramanausko. Tai lyg savotiškas stebuklas. O praeitų metų gale Maskvoje vykęs bedievių vadų suvažiavimas, neslėpdamas susirūpinimo konstatuoja, kad "aiškiai pastebėtas Katalikų Bažnyčios veikimo pagyvėjimas Pabaltijo kraštuose" (L'Echo des Persécutés, 1957 Décembre, nr. 20). Už viso šito stovi Sacerdos Magnus — vysk. Kazimiero Paltaroko figūra.
Nenustabu, kad, pamilusi kaip neturintį sau lygaus vadą bei matydama jame lyg simbolį kovos už tikėjimą ir tėvynės laisvę, priespaudoje esanti tauta su baime žvelgė į silpstančias jo kūno jėgas ir maldavo Augščiausiąjį, kad kuo ilgiau jį išlaikytų, o kai jis mirė, suruošė jam nepaprasto iškilmingumo laidotuves, kuriose meilės ir pagarbos pareiškimas pasiekė neįprastų, iki širdies gelmių jaudinančių formų. Štai liudijimas vieno iš laidotuvių dalyvių. Š. m. sausio 9 d. laiške jis rašo: "Tik ką grįžau iš vysk. Kazimiero Paltaroko laidotuvių . . . Per Kūčias įvyko paraližius savam bute. Kraujo išsiliejimas ant smegenų. Merdėjimas tęsėsi labai ilgai. Visa vyskupija (Panevėžio) maldavo sveikatos. Ir sausio 3 d. naktį, pirmą valandą ramiai užgeso. Atrodė, kad merdėdamas turėjo sąmonę, tik nekalbėjo ir ženklais ryškiais nerodė. Sąmoningi jo žodžiai anksčiau pasakyti yra šie: 'Aš jau nebegaliu . . . jūs tvarkykitės . . . būkite kaip vyrai'. Telegramomis tą žinią sužinojo visa Lietuva. Nenustojamu sriautu pradėjo plaukti žmonės į jo butą Liudo Giros gatvėje judėjimas buvo sustabdytas. Sausio 4 išvežė į Panevėžį. Minios vilniečių palydėjo gedulo eisenoj. Visas, tiesiog milžiniškas pasitikimas buvo Panevėžy. Tūkstančiai žmonių, vakare su žvakėmis užpildė Velžio kelią. Iš čia su procesija (ji nusitęsė 3-4 klm. už miesto—KVB) į katedrą. Tokia spūstis. Karstas plaukė (nešamas ant rankų—KVB) žmonių jūroje. O koks įspūdingas katedros vikaro pamokslas! Verkė visa bažnyčia, raudojo. Pašarvotas buvo koplyčioje. Žmonės plaukė ir plaukė, bučiuodami kojas, atsisveikinti su savo mylimuoju Ganytoju. Laidotuvės — sausio 7 d. Suvažiavo pagal sąrašą 183 kunigai, bet dalis nesirašė — todėl per 200. Buvo 5 vyskupai. Vilniaus ir Panevėžio apaštališkasis administratorius vysk. Julijonas Steponavičius. Jis vedė pamaldas. Rygos vysk. Strodz, vysk.Ramanauskas, vysk. Matulionis ir jo padėjęjas apašt. adm. vysk. Vincentas Slatkevičius. Dalyvavo Kauno ir Vilkaviškio vysk. valdytojas kan. Stankevičius. O diena buvo audringa ir šalta. Vargšai žmoneliai, jie netilpo katedroj, lauke dalis šalo. Pamokslą sakė Anykščių dekanas kan. Žitkevičius. Vėliau tarė visos vyskupijos atsisveikinimo žodį. Galiausiai kalbėjo jo asmens sekretorius, ištikimas iki mirties kun. Br. Antanaitis. Paskutinis atsisveikino vysk. Julijonas Steponavičius. Ilga kunigų procesija išsirikiavo aplink bažnyčią į kriptą. Užmūrijo kriptos dešinėj pusėj . . ."
Palaidotas toj katedroj, kurią pats pasistatė, kad iš jos, kalbėdamas be žodžių galingai bylojančiu savo paliktu pavyzdžiu, ir toliau būtų kankinamos Savo tautos įkvėpėjas ir vadas.
Vysk. Kazimieras Paltarokas savo amžiaus pabaigoje
Ne mažesniu pietizmu ir susižavėjimu mini jį ir visame pasaulyje išsisklaidę lietuviai. Jis pagerbiamas taip, kaip galima pagerbti didžiausią tautos herojų. Lietuviški laisvojo pasaulio laikraščiai išmarginti įvairiais pasisakymais, prisiminimais, išryškinančiais jo asmens kilnumą ir didybę. Nepalaužiamu ryžtingumu bei visišku atsidavimu Dievo valiai skamba jau paskutinių jo gyvenimo metų žodžiai. Nors 10 metų vargintas augšto kraujo spaudimo, į pabaigą pasireiškiančio pakartotinais priepuoliais, stipriai paveikusiais atmintį, sveikinusiems jį paskutinio vardadienio proga rašo: "Laikysiu pastoralą tol, kol į mano rankas įdės grabnyčių žvakę". O kiek vėliau, 1957. VI. 12, rašydamas iš vasaros poilsio vietos, jis pažymi: "Aš gyvenu Valakumpiuo-se, netoli nuo Vilniaus pušyne. Gydaus, noriu sustiprėti, bet ką Viešpats planuoja — Jo valia yra didžiausias dalykas". Štai vėl jo 1957. IX. 24 dienos žodžiai: "Prieš tris savaites grįžau iš vasaros atostogų. Ačiū Visagaliui, jaučiuos geriau, bet 82 m. praeitis savo kraitį sudaro. Viskas Jo valioje. Su Dievu. Viešpaties ranka teglobia mus". (Visos trys citatos imtos iš "Tėviškės Žiburių", 1958. I. 9, nr. 2).
Baigdamas norėčiau pakartoti, ką esu kita proga rašęs: "Iš tolo jis rodės kaip Petro Uola pavergtoje Lietuvos žemėje; kaip švyturys, į kurį krypo lietuvių akys. Tai buvo savarankiškumo, atsparumo, ištikimybės Dievui ir Lietuvai simbolis, o gyviesiems pavyzdys" ("Darbininkas", 1958. I. 7, nr. 2). Pasilikusiems persekiojimų ugnyje jis lyg sako su vysk. Valančium: "Kentėkite visa, ką daleis Viešpats; nerūgokite ir žinokite, jogiai sulauksite gadynės, kurioje praslinks persekiojimai" (T. p.).
VYSKUPO KAZIMIERO PALTAROKO BIBLIOGRAFIJA
(Iš "Lux Christi", 1957, birželis, nr. 2).
A. Pamokslai
1. Sakyklai vadovas. Trys knygos. Seinai 1911 m. I tm. 357 psl., II t. 384 psl., III t. 288 psl. II leidimas — Kaunas 1931-1933, 351-389-347 psl.
B. Mokykloms vadovėliai
2. Šventojo Senojo Įstatymo Istorija ir Šventoji Naujojo Įstatymo Istorija. Vadovėlis gimnazijoms. Kaunas 1912, 1937. I t.—104 psl., II t.—167 psl.
3. Socialinis klausimas. Kaunas 1914, 1921, 306 psl. Vadovėlis klierikų seminarijoms.
4. Tikybos mokslas. Peterburgas 1916, 142 psl.
5. Tikybos pirmamcksl s. Patvirtintas Lietuvos vyskupijoms. Kaunas 1916, 1936, 32 psl.
6. Šventoji Senojo Įstatymo Istorija. Kaunas 1916 ir šventoji Naujojo Įstatymo Istorija, Kaunas 1917, 1934, XI leidimas, abi vienoje knygoje, 152 psl. šios istorijos skirtos pradžios mokykloms.
7. Katalikų Tikybos katekizmas. Patvirtintas Lietuvos
vyskupijoms. Kaunas 1918, 1934, 124 psl.
C. Sociologiniai ir pedagoginiai raštai
8. Girtuoklystė—Nesveikata. Kaunas 1910, 1921, 28 psl.
9. Girtuoklystės—Neturto motina. Kaunas 1910, 1921, 16 psl.
10. Girtuoklystės—Nedorybių versmė. Kaunas 1911, 1921, 20 psl.
11. Labdarybės tvarkymas kitur ir Lietuvoje. Kaunas 1920, 22 psl.
12. V.suomeninis kunigo veikimas. Kaunas 1921, 96 psl.
13. Ar cocializmas įvykdomas? Kaunas 1921, 24 psl.
14. Vargo žmonių globėja. Kaunas 1922, 23 psl.
15. Tikybinis vaikų auklėjimas. Kaunas 1926, 48 psl.
16. Seksualinis jaunuomenės švietimas. Kaunas 1926, 48 psl.
17. Pradžios mokyklos pastoracija. Kaunas 1928, 63 psl.
18. Tikybiniai jaunimo pergyvenimai. Kaunas 1929, 32 psl.
19. Tikyba ir politika. Panevėžys 1929, 16 psl.
20. Katalikų Veikimo Centras ir svarbiausi jo uždaviniai Lietuvoje. Kaunas 1929, 16 psl.
21. Tikybinis jaunuomenės auklėjimas. Kaunas 1930, 11 psl.
22. Depopuliacija ir pastoracija. Kaunas 1932, 84 psl.
23. Priešmokyklinis vaikų auklėjimas. Kaunas 1934, 69 psl.
24. Panevėžio bažnyčios. Panevėžys 1937.
D. Ganytojiniai laiškai
Jų yra daug ir įvairaus turinio. Atspausdinti dideliu tiražu, būdavo dalinami tikintiesiems vizitacijų metų. Dalis jų paskelbta "Tiesos Kelyje", cituota ar paminėta kituose katalikiškuose laikraščiuose ar žurnaluose.
J. Mackevičius — šv. Kazimieras Panevėžio katedroje.
|
|
|
|