|
|
ŽMOGUS IR ŽODIS POKARINĖJE LIETUVOS POEZIJOJE |
|
|
|
Parašė RIMVYDAS ŠILBAJORIS
|
Nuo tos dienos,
Kai aš tapau žmogus,
Man viskas pasirodė baisiai sudėtinga.
Juozas Macevičius,
Atošvaistės, 1971
Netrukus bus keturios dešimtys metų nuo to rudens, kada sovietų okupantai išvijo nacius iš Lietuvos, vieną "išlaisvintoją" pakeisdami kitu. Tai maždaug dvigubai ilgesnis laiko posmas, negu buvusios laisvos valstybės pragiedrulys, ir literatūroje, kaip ir kiekvienoje kitoje gyvenimo srityje, jis atnešė didesnius, toliau siekiančius pasikeitimus, negu mums, tremties sielvarte suakmenėjusiems, kartais atrodo. Apsiribojant vien tik poezijos žanru, drąsiai galima sakyti, kad nepriklausomybės laikotarpyje aukštyn užbrėžta raidos kreivė tęsėsi ir per sekančius dešimtmečius. Su okupantais ar be okupantų, kenčianti ar klestinti Lietuva vis vien neišvengiamai vystė ir vysto savo kūrybines jėgas. Į kai kuriuos poezijos raidos aspektus okupuotoje Lietuvoje čia ir norime pažvelgti.
Siekdami aiškesnės orientacijos komplikuotame lietuviškos poezijos augimo procese, išskirsime tris jo aspektus, tuo pat metu neužmiršdami, kad jie yra daugiau diskusinės kategorijos, negu savitos realybės, ir tarp jų egzistuoja glaudus, nenutrūkstantis ryšys, jas vienijantis per visą čia aptariamą poezijos išsivystymo laiką. Tai būtų visų pirma politinė-deklaratyvinė poezija, po to tradicinė lietuviška "idiliško gamtos žodžio" poezija, ir galop šiandieninė, "modernistinė". Su visais šiais aspektais nuolatiniame prievartos santykyje stovi ta ypatinga sovietiška sąvoka, "socialistinis realizmas". Jos prasmė normaliai protaujančiam žmogui tiesiog neprieinama, nors ir tūkstančiai žodžių užmarštin nuriedėjo ją Sovietų Sąjungoje besiaiškinant. Valdžios gi pareigūnai viską supranta iš karto ir labai aiškiai: socialistinis realizmas yra ideologinės-politinės rašytojų kontrolės priemonė, siekiant komunizmo tikslų.
Tokia šios neva literatūrinės krypties sampra-
---------------------------
Šį straipsnį ruošiant, naudotasi paskaitų ciklu, skaitytu mokytojų stovykloje Dainavoje 1980 metais.
ta ypač primygtinai ir efektingai buvo Lietuvoje įvesta į gyvenimą pirmaisiais pokario metais. Karui baigiantis, komunistų partija jautė reikalą energingai griebtis priemonių tiek pačių rusų, tiek ir kitų imperijos tautybių sukilusius patriotinius jausmus nukreipti Maskvos vagon. Literatūrai čia teko svarbus uždavinys, būtent paskatinti žmones pergyventi partijos sustatytą abstrakčiai idealų sovietinės tikrovės modelį kaip gyvą emocinę asmens gyvenimo dalį. O tarp to modelio ir realybės skirtumas buvo tikrai milžiniškas; tai ypač jautė dar neseniai prie Sovietijos prijungti kraštai. Pabaltijo tautų atveju, priskaitant dar ir Ukrainą ar kitas labiau sąmoningas tautas, partijos darbą ypač sunkino, anot Maskvos biurokratų, "lokalinė specifika": neapykanta vergijai, tautinis, religinis ir poetinis laisvės idealas. Lietuvoje gi žmonės ne tik verkė ir dainavo, bet ėmėsi ir ginklo. Katalikų tikėjimas ir naujai giriose sužibęs senovės žygūnų kardas buvo du ypač pavojingi rezistencinės sąmonės centrai, ir prieš juos turėjo visų pirma būti nukreipta visa socrealizmo propagandos jėga. Šalia to, iš "pozityviosios" pusės paėmus, buvo laukiama, kad visi rašytojai, tarp jų ir poetai, kuo garsiausiais balsais liaupsins sovietišką kolektyvizaciją ir industrializaciją, pereidami į egzaltuotą "visų genijų genijaus" Stalino apoteozę.
Po 1956 metų, kada Chruščiovas šį didįjį vadą nulaipino nuo pjedestalo, sumažėjo ir retoriško, deklaratyvinio entuziazmo reikalavimai poezijai. Į statulos paliktą vietą buvo lyg ir pakviestas žmogus, o su juo ir tradicinė poezijos tematika, kurioje atskiro individo sąmonė, jo jausmai, troškimai buvo įpinti į gamtovaizdžius, žiedus, vakaro spalvas ir net kartais prabildavo šiais visais daiktais apie grynai žmogišką meilę. Pjedestalas tačiau liko tas pats ir su tuo pačiu įrašu apie socialistinį realizmą, liaudies pergalę, naujojo sovietiško žmogaus kūrimą, ir taip toliau.
Žmogaus pripažinimas, tegu ir sąlyginis, vis dėlto pradėjo naują poetinių sąvokų ir tematikos grandį, vedančią prie savito poezijos balso, savitos jos vertės išryškinimo. Nėra aiškios laiko ribos, nuo kada lietuvių poezija pradėjo kalbėti pati apie save ne mažiau negu apie statybas ar pergales, ar net žmogiškus jausmus, bet šiandien aiškiai jaučiama tam tikra jos "modernizmo srovė, egzistuojanti komplikuotame ir įtemptame santykyje su nudėvėtais, gana desperatiškai atsinaujinti besistengiančiais, socrealizmo principais.
Visame šiame dešimtmečių procese tolydžio didėja žmogaus svarbumas, žmogaus veidas, prasišviečiantis pro istorijos dėsnius, socializmo statybas, jo stabus, prasilaužiantis pro dvasinę prievartą ir oficialųjį terorą. Šiandien jau net ir partijos kritikų balsai, ginantys socialistinį realizmą, jį patį apibrėžia daug lanksčiau, neva tai "subrendusio socializmo" rėmuose, kada, girdi, pagrindinės klasių kovos jau laimėtos, pradėtas kurti naujas gyvenimas, ir monumentalinis, karžygiškas istorijos momentas užleidžia vietą individualiam, komplikuotam žmogiškam pradui naujoje, vis vien kolektyvinėje, visuomenėje.
Toje raidoje glūdi ir savotiškas paradoksas: beaugant žmogaus reikšmei pačioje poezijoje, mažėja deklaratyvinė žmogaus kaip politinės sampratos reikšmė — kaip tik ta reikšmė, kuri, manytum, savyje ir sukaupia visą komunistų ideologijos specifiką. Pirmųjų pokario metų politinė poezija tarytum kalbėjo pakiliausiu balsu apie žmogų — sovietinį žmogų, jo didybę, jo priešingybę nužmogintam kapitalistiniam pasauliui. Bet gyvo žmogaus joje kaip tik mažiausia ir buvo, nes nebuvo jau neatkartojamai savitos žmogiškos kalbos, unikalaus, sąmonėje centrinę vietą užimančio asmeniško pergyvenimo. Poetai nešiojo didelius paauksintus žodžių gabalus, kaip sunkias plytas, iš fabrikų ir tribūnų ir statė iš jų ne tai antžmogį, ne tai visažmogį — aukštą ir negyvą, grasinamai svarų ir kartu abstrakčiai nerealų.
Nulipęs nuo politinės platformos ir atsiradęs gamtoje, oficialusis žmogus lyg ir sumažėja, pasimeta tarp kalvų ir girių, upių ir dangaus. Tačiau tuo pat metu ir poetas, ir skaitytojas prieina prie jo arčiau, lengviau jame atpažįsta save, liūdintį, mąstantį, su savo paties veidu, o ne partijos biurokrato sugalvota kauke. Bet čia irgi yra pavojų: tradicinė poezijos tematika, stilius, žodynas patys per save irgi sudaro tam tikrą abstraktų pasaulį, vien tiktai žodžių karalystę, kurią tik vieną esame įpratę pažinti kaip "poetų žemę". Poetiškas kalbėjimo būdas tada pasidaro panašus į aktoriaus pozą scenoje, savaip įspūdingą, bet netinkančią pokalbiui su geru kaimynu. O be kaimyno, kaip mus mokė lietuvių rašytojai nuo Vaižganto iki Katiliškio, nėra ir žmogaus.
Per pastaruosius dešimt-penkiolika metų lietinių poetai — Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Janina Degutytė, Henrikas Čigriejus, Tatjana Rostovaitė ir daug kitų — kaip tik pradėjo to kaimyno-žmogaus ieškoti savo poezijoje, kad šis padėtų jiems išsilaisvinti tiek iš politinių, tiek ir iš tradiciškai romantiškų trafaretų. Visų pirma tai reiškė, kad reikėjo vykdyti savotišką "perversmą" pačioje poezijos kalboje. Žodžiai, turintys nusistovėjusias pakilias arba lyriškas poetines asociacijas, turėjo būti nuo jų apvalyti, kad ir vėl taptų patys savimi, reiškia, ir žmogiškos būsenos esmės išraiška. Kiti žodžiai, pilka minia besistumdę prie Parnaso vartų, žodžiai, neįsipilietinę poetiškoje tradicijoje, dabar turėjo būti į ją įvesti, atsinešant su savimi ir visai naujas, nelauktas prasmines asociacijas. To išdavoje ir visų šių perkeistų žodžių, žodžių nebuvėlių, tarpusavio santykiavimas sukūrė visai naują, stebinančią poetinę kalbą, kai kam visai neprieinamą, todėl svetimą. Skaitytojams, nesuspėjusiems išlaikyti žingsnio su šiais pasikeitimais, pradėjo atrodyti, kad šioje naujoje "modernistinėje" poetų kalboje nebeliko nei poezijos, nei žmogaus. Įdomu, kad kaip tik abi tradicijos, ir politinė-retoriška, ir tradiciškai konservatyvi-romantiška, apkaltino naująją poeziją, meniško žodžio ir žmogaus įvaizdžio sumenkinimu, tiesiog net išdavimu. Jie ir teisūs, nes dabartinė poezija jų žmogų ir jų žodį tikrai naikina. O tačiau pati jos naujoji kalba, būdama žymiai komp-likuotesnė, turtingesnė asociacijomis, įvairialypėmis naujų žodžių santykiavimų galimybėmis, nebeturinti tradicijos ar prievartos nustatytų sau ribų, kaip tik ir išreiškia žmogaus esmę daug pilniau, jeigu tikėsime į žmogų kaip į potencialiai beribį, nuolat persiformuojantį ir besikeičiantį, nuolat, taip sakant, tuo pačiu savimi, bet vis kitaip pasiliekantį. Tada modernioje poezijoje asmeninė sąmonė įsipavidalina pačia giliausia žmogiška prasme.
Pasistačius tezę, kad lietuvių poezijos raidoje tolydžio ir per visus jos laikotarpius auga žmogaus vertė, galima pažvelgti į šios raidos dėsningumą bent per kelis pavyzdžius.
Tragiško šiandieninės Lietuvos pavergimo pradžioje buvo stabas — "didysis vadas Stalinas". Poetų žodis visų pirma tarnavo jam. Tarp daugelio tada jo garbei nukaltų lietuviškų eilių, galime prisiminti porą posmelių, rašytų Antano Venclovos 1946 metais:
Praeina vėliavos pro žilą Kremliaus sieną,
Nulinkdamos prieš tą, kurs ilsisi grabe.
Ir sąžinė šalies, didybė ir garbė
Į mauzoliejų kyla didžią Spalio dieną.
Aikštė suūžia lyg plačių vilnių kaskados,
Ir šnabžda vėliavos, ir kuždasi šilkai,
Lyg raudonų aguonų žydintys laukai,
Kai ranką pakelia aukštyn Didysis Vadas.
A. Venclova, Šalies jaunystė, 1947, pusl. 14
Į akį krinta visų pirma tokios poezijos konservatyvumas: klasiški šešiapėdžiai jambai, lietuvių poezijoje jau įsipilietinę šiek tiek netikslūs rimai (garbė-grabe), formali iškilmių kalba. Toje kalboje kaip tik ir prarandame žmogaus įvaizdį, nes jo vietą užima abstrakčios sąvokos ir ideologinės problemos; pro Kremliaus mauzoliejų praeina ne žmonės, o vėliavos, aukštyn kyla ne sielos, o žodžiai iš Pravdos vedamųjų. Tarp tų žodžių ir emblemų užsimezga žmogaus visai nereikalaujantis tarpusavio bendravimas: "šnabžda vėliavos ir kuždasi šilkai". Ir pats Stalinas nustoja bet kokio žmogiškumo (jeigu jis tai kada ir turėjo), pavirtęs į Didįjį Vadą, taigi ir vėl į stabą, emblemą. Įdomu čia pastebėti gal ir tai, kad tarp Stalino ir Lenino išlaikyta subtili gradacija Stalino naudai. Leninas, aišku, yra "tas, kurs ilsisi grabe". Svarbu, kad jis "ilsisi", reiškia, jau nebesikiša į sovietinės imperijos reikalus, ir tai, kad jis iš mažosios raidės, palyginant su Didžiuoju Vadu. Čia galima sakyti, yra to meto politinės plonybės pavirtusios kažkokia lyg ir poetinių priemonių imitacija. Galima suvokti tos politikos reikšmę ir raidą, pavyzdžiui, šiandien, po Chruščiovo desta-linizacijos, kada visur Sovietų Sąjungoje matomi plakatai, skelbiantys "Leninas gyvas, jis su mumis!"
Perėjimas nuo Stalino į Leniną kaip tik ir simbolizuoja sovietų mitologijos pasikeitimą per pastaruosius porą dešimtmečių lyg ir "žmogiškumo" linkme, nes Leninas, kaip stabas jau ne toks rūsčiai negyvas, konkretesnis, panašesnis į kaimyną Jurgį su kepure, į darbo liaudį. Šitokį pasikeitimą gana ryškiai iliustruoja Justino Marcinkevičiaus 1966 metais rašytos eilutės iš ciklo "Šiandieninis Leninas":
Palyginimų ieškome lyg pjedestalų,
kurie padidintų, išaukštintų, pakeltų.
O jis iš posėdžių, prezidiumų ir salių
išeina vienas atlapotu paltu.
Tik durys trinkteli. Ir skubūs žingsniai
ne į istoriją — į ateitį nukaukši.
Jis mintį vejasi. Ir šypsosi nežymiai
iš mūsų pastangų jį, didelį, išaukštint.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Jam reikia bartis, reikia baust ir teisti —
kartais net tuos, kurie jį moka mintinai.
Ir jeigu vis dar buna bandymai pakeist jį
tai tik ant pjedestalo. Laikinai.
Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai. Mažosios poemos, 1975, pusl. 137
Matome, kad ir pats eiliavimas jau "modernesnis": atsisakyta pradėti kiekvieną eilutę mechaniškai iš didžiosios raidės, neišlaikytas konsekventiškai nei iškilminis šešiapėdis jambas, prasikiša eksperimentai su rimu (žingsniai-nežymiai). Pati kalba dar labiau "revoliucinė" — niekados mūsų poezijos tradicijoje nebuvo galima apie išgarbintą herojų sakyti, kad jo žingsniai "nukaukši" ar kad jis su "atlapotu paltu" (įsivaizduokime, pavyzdžiui, kunigaikštį Kęstutį kokioje nors iškilioje poemoje su "palaidais apivarais"!). Politinėje gi plotmėje išsivysto "destalinizacijos" potekstė: matėme pas Venclovą ant pjedestalo bestovintį "Tą", kuris anuomet buvo bepradedąs pakeisti Leniną. Iš kitos pusės, Marcinkevičiaus eilutės aiškiai parodo, kad esmėje niekas visiškai nepasikeitė — kad vadizmo, diktatoriaus politinio neklaidingumo principas išlaikomas ir toliau, tik su kitu, "žmogiškesnių", stabu. Leninas pas Marcinkevičių žino, kad jo didybė, tegu ir su atlapotu paltu, prašoka bet kieno pastangas jį dar "išaukštint" ^kitaip sakant, Leniną, tai, kaip Dievą, garbindami, išaukštiname ne jį, o save). Leninas taip pat žino, kad esama žmonių, jį mokančių "mintinai" (eiliniam žmogui toks žinojimas būtų nepakeliamas), ir vis vien jam nesudreba ranka juos "teisti"; tai puikiai prisimename iš pirmųjų Sovietijos metų istorijos, nes gi Leninas ir įsteigė "revoliucinį terorą".
Palikus vadus nuošalyje, paties sovietinio žmogaus, ar aplamai žmogaus, koncepcija taip pat perėjo per panašią evoliuciją, nuo pakilios retorikos iki kasdienio tikroviškumo. Skirtumas tik toks, kad žmogiškumo paltą užsimetęs Leninas vis vien liko stabu, bet žmogus pastarųjų metų lietuvių poezijoje tikrai virto žmogumi. Palyginimui galime iš pradžių paimti Eduardo Mieželaičio lenininės premijos "Žmogų":
Stoviu gražus, tvirtas, petingas —
tiltas nuo žemės iki pačios saulės —
stoviu pačiame žemės viduryje,
skleisdamas saulėtus šypsenos spindulius
į visas keturias žemės puses —
komunistas —
žmogus —
aš . . .
Lietuvių poezija, II, 1969, pusi. 270
Pozityvistas Kudirka gal savo laiku būtų šitokį žmogų ir atpažinęs, bet tik ne iš Lietuvos tilto atsiminimų, kuriuose nereikėjo apsimesti, kad vergovė žmogų aukština. Pas Mieželaitį gi tikrasis žmogus nėra nei komunistas, nei "žmogus", o tik tas "aš...", nedrąsiai prie oficialių abstrakcijų prisišliejęs, nežinantis, kur jam toliau eiti daugtaškio takeliu.
Bet bėgo metai, ir rado tikrasis žmogus sau lietuvių poezijoje vietą ir balsą, ir veidą, nepanašų nei į Lenino, nei į Stalino, o tik į krašto žemaičio Kukučio:
Žingsniuoja Kukutis,
ir žingsniavimas
eina iš jo paties,
ir matymas eina iš jo paties,
ir galvojimas.
Ir šitaip gyvena Kukutis,
ir žino,
kad gyvena Kukutis,
kad jis sau pačiam
sveika yra.
Marcelijus Martinaitis, "Kukučio galybė", Kukučio baladės, pusi. 48-49
Po tiek žingsniavimo paraduose, po buvimo statulomis ir tiltais, po matymo ir galvojimo, ateinančio iš kitur, galų gale žmogaus galybė apsireiškia iš jo paties ir nereikalauja žygdarbių, o tik, kad žmogus "sau būtų sveika" — kad neprarastų savo integriteto, būtų savimi.
Žmogaus oficialioji samprata pas Mieželaitį glaudžiai susieta su viena iš svarbiausių, nesibaigiančių Sovietijos temų — "socialistinės statybos", su visa mitologija, kad žmonių gyvenimas dar pertvarkomas pagal marksistinės ekonomijos principus. Tuo metu, kai stribai kaimuose griovė ir žudė, mūsų poetai, norom ar nenorom, sėdėjo prie stalų ir klijavo eiles, liaupsinančias šalies statybinę dinamiką. Čia ir vėl, iš didelio skaičiaus eilėraščių bei autorių, galima klasišku pavyzdžiu paimti Antaną Venclovą:
Sužibėjo naujas miestas,
Tūkstančiai turbinų sukos,
Gaudė, lėkė medžių šakos;
--------------------------------
A. MARČIULIONIS—PRISIKĖLIMAS
(Gipsas)
-----------------------------
Elektriniai traukiniai
Driekės pro kalnų atčiaužas,
O tarpekliuos tirpo rūkas,
Ir gamta dėkojo žmogui
Tauriai, dosniai ir kilniai.
Antanas Venclova, Šalies jaunystė, pusi. 157
Eilėraštis rašytas apie penkmečio planų vykdymą, hidroelektrines statybas. Jis visas persunktas prielaida, kad žmogaus gyvenimo prasmė glūdi planingame gamtos užkariavime, transformavime — pati eilėraščio estetika, jo "grožis" išplaukia iš šios prielaidos. Šalia to santykis tarp gamtos ir jon įsibrovusio žmogaus suvokiamas ne taip, kaip šiandien — kad per savo gobšumą mes visą žemę pastatėme į pavojų, bet atvirkščiai — kad gamta mums už tai dėkoja, ir kad tame dėkojime yra taurumo. Nenoromis peršasi paralelė su Lietuvos būkle, kur įsibrovę svetimieji radikaliai transformuoja kraštą ir kuriems Lietuva turi "tauriai dėkoti". Visiškai kitą įspūdį sukelia 1980 metais išėjusioje knygelėje Albinas Bernotas:
Vaiko sielą turi, vandenie,
Tu vaivorykštėm žydinčio atspindžio verge,
Ne tave gal žmonių giminė,
O save savo chemijom dergia?
Pro triumfuojančią naftą, svarus.
V aiškias ieli s dar liejies, kur liejas ir amžiai,
Ir virš didmiesčių baltus garus
Tartum dienraščio puslapį glamžai.
Albinas Bernotas, Paglostyk žolę, 1980, pusi. 32-33
Vencloviškas entuziazmo vaivorykštėmis spindintis žmogaus, gamtos nugalėtojo, įvaizdis čia išvirsta alyvuoto vandens paviršiaus "vaivorykštėmis", ir penkmetinė prielaida apie žmogaus gyvenimo prasmę čia atsiskleidžia kaip esminis tikrosios žmogaus užduoties paneigimas. Sovietų mėgstamas "istorijos" terminas, sutapatinantis komunizmo ir žmonijos ateitį, čia atgauna savo natūralias visuotines ir gamtiškas teises, tapdamas amžinuoju vandens tekėjimu.
Toje poezijoje, kuri, partijai reikalaujant, buvo nukreipta prieš lietuviškos rezistencijos pagrindinius židinius, laiko tėkmėje irgi išsivystė panaši situacija. Kuo arčiau ta poezija stovėjo prie Stalino laikotarpio komunistinio "idealizmo" ir "principingumo", tuo labiau ji buvo nutolusi nuo bet kokio žmogiškumo. Gana tipiškas tiems laikams buvo Vlado Grybo 1948 metų eilėraštis "Tiesiu taikymu", kuriame jis, sekdamas Majakovskiu ir forma, ir stiliumi, nužmogina lietuvius laisvės kovotojus ir tikinčiuosius iki atstumiančios karikatūros:
Jokia jėga nesustabdys
kovos ir darbo
šuolių, —
tik škaplieriuotas žmogžudys
dar tyko
komjaunuolių.
Ir jis kaip šuo
vis puldinės
tai moterį,
tai vaiką,
jei neįliesime širdies
į klasių
kovos laiką.
Tebus ir mano žodžiai šie
tvirti
tiesos
gynikai,
tiesiuoju taikymu
mušą
nacionalžudiką.
Lietuvių poezija, II. pusi. 322
Grybas savo eilėse dar nesuprato, kad šitaip pulti žmogų, laisvės trokštantį lietuvį, yra tolygų savižudybei. Jo paties gyvenime, atrodo, jam tai galų gale pasidarė aišku, nes jis "tiesiuoju taikymu" nukreipė ginklą ir į save, pasekdamas ir čia Majakovskio pavyzdžiu.
Justinas Marcinkevičius, gerokai vėliau, suprato padėtį giliau, ir jam išryškėjo to sunkaus konflikto tragiškos dimensijos, bent iki to laipsnio, iki kurio jis pajėgė suvokti antikomunistą lietuvį, tegu ir kaip "priešą", bet kartu ir žmogų; dar daugiau — net gal priklausantį prie giliausios tautos istorijos tėkmės. Pagarsėjusiame savo cikle "1946-tieji", jis jau visai kitaip pasižiūrėjo į Vlado Grybo pasmerktą "nacionalžudiką":
Laikas vis eina. Jis reikalauja
tiksliai sudėti širdį ir mintį.
Šešiolikmečiai braido po kraują.
Apsikabinę vaikiškai mirtį.
Lietuvių poezija, II, pusi. 419
Iš to ateina ir gailestis, ir tragiką, kada Marcinkevičius, atsimindamas, kaip iš gimnazijos suolo išėję partizanai ir stribai, kadaise drauge sėdėję, sudraskė gyvą kraštą tarpusavio kovoje:
Dabar aš apeinu kapus lyg suolus,
tarsi visų jūs rašomuosius rinkdamas,
prieš juodą klasės lentą suklumpu, parpuolu,
daužau ją kumštimis, bučiuoju, rėkdamas:
— Tu niekados neprivalai būt padalinta,
tėvyne mūsų, meile ir likime!
Ten pat
Bet giliausiai Marcinkevičiaus žmogiškas ir lietuviškas jausmas siekia tada, kai kovojančių partizanų slapyvardžiuose jis atpažįsta potekstę senosios pasakos apie Eglę žalčių karalienę:
Naktim į gryčią miškas veržias
sulytas, purvinas — ir ima guostis.
Autus džiovina Ąžuolas ir Beržas,
ant šautuvo užminga jaunas Uosis.
Ten pat, pusi. 417
Tai tie, kurie neišdavė ir ištvėrė, tie, su kraujo puta apsikabinę mirtį.
Toje pačioje tautosakinėje plotmėje su giliausiu sielvartu ir ištikimybe žmogų šių tragiškų kovų maišatyje atpažįsta Janina Degutytė, mūsų poezijos Antigonė, su pasišventimu laidojanti ir menanti visus brolius, žuvusius gal abiejose barikadų pusėse šiame mūsų tautai klaikiame ir tragiškame laike:
Taip gelia sąnarius nuo ežero vandens,
Ir džiūsta burna, ir akys drėksta nuo vėjo . . .
Tik mano rankos brolių sukepusio kraujo,
Tik mano rankos šių marškinių neišvelėja . . .
Ir ką aš motinai parėjus pasakysiu? . .
Ir žydi marškiniai, ir žydi raudonom tulpėm . . .
O kaip man išplaut tą neišplaunamą žlugtą,
Jei šiaurės vėjas mano gyvastį čiulpia? . .
— Tai šitam ežere, kur teka devynios upės.
Tai šitam ryte, kur aušta devynios aušros.
Janina Degutytė, Tylos valandos,
pusi. 122
Degutytės skaitytojai Lietuvoje negali nežinoti, kad visos tos aušros ir raudonos, ir kruvinos. Užtat išsivysto kažkoks tarpusavio supratimas, viešai neišreikštas, bet egzistuojantis kaip potekstė visoje Degutytės kūryboje. Pilna skaudžios ir mylinčios vienatvės, jinai tuo pat metu tarp lietuvių poetų gal vienintelė, kurios darbas yra tartum ir nenutrūkstantis intymus pokalbis su visa tauta. Tai aiškai jaučiama, pavyzdžiui, kada ji rašo religinėmis temomis:
Atsistojo laukuos
Rūpintojėliai.
Kažkas savo širdies
Nepakėlė.
Ir sudėjo visą skausmą
Į medį. Į medį.
Ilgesiai sumedėjo,
Dievo neradę.
O lydėjo į sukilimus
Kryžiai mediniai.
O lydėjo į sibirus
Dievai mediniai.
Lyg paukščiai sustingę —
Kryžiai laukuos.
Medinis dieve,
O kas tave paguos?
Kruvinos sienos —
Tavo vardu.
Pelenų kalne
Su mumis ir tu.
Kryžius ant lauko —
Raudos ir žygių tąsa . . .
Kryžių girios —
Praeitis visa.
Janina Degutytė, Rūpintojėliai
Tylos valandos, pusi. 137
Tai rašyta 1966 metais Lietuvoje, krašte, kuriame oficialiai šiandien Dievo nėra. Bet kas stato ir atstato ant Kryžių kalno, kas drožia Rūpintojėlius, tegu ir "liaudies meno" vardu, tas žino ir supranta Degutytę, tas jai atsiliepia dialoge, kuriame tik iš vienos pusės tereikalingi žodžiai. Ir to dialogo esmė ne ta, kad kas nors "verstų valdžią", bet ta, kad dalinamasi, su skausmu ir meile, savo lietuvišku žmogiškumu.
Socialistinis realizmas mėgsta pasivaikščioti ir gamtoje. Jis mat irgi savotiškai romantiškas: skubūs sraunios upės vandenys jam šnara apie hidroelektrines stotis, neramūs arimai — apie traktorius ir traktoristės meilę, plačios gėlėtos pievos primena dar platesnę, snieguotą "Tėvynę". Tik sunku jam kur nors pastebėti žmogų toje tolumoje, išgirsti jo kalbą mašinų triukšme. Lietuvių poezijoje pirmieji bandymai socrealistiškai vaizduoti žmogų gamtoje šiandien išlieka kaip savotiška įdomi kasdienybė.
Valerija Valsiūnienė, kadaise buvusi viena iš svarbiausių socialistinio realizmo poetų, 1945 metais parašė eilėraštį apie linksmą vėją, kuriame grakščiai lyriškos nuotaikos maždaug kaip pas Vytę Nemunėlį:
Kai dainuot nesinorėjo,
Buvo liūdna, nejauku, —
Sutikau aš linksmą vėją,
Kažkur lekiantį lauku.
Tai įstabiai susipina su "valdiškomis" sovietinio poeto temomis:
Spinduliuoja saulėj laukas,
Nei jam galo, nei pradžios,
Vėjas glosto veidą, plaukus
Traktoristės išdidžios.
Liaudis siekti laisvės eina
Ten už jūrų, už kalnų,
Jiem taikos galingą dainą
Neša vėjas ant sparnų.
V. Valsiūnienė, "Linksmas vėjas", Lietuvių poezija, II, pusi. 240-241
Kas žodis, tai trafaretas, čežantis sudžiūvusiais puslapiais iš Pravdos vedamųjų, ar iš tradicinės poezijos nuvargusių formulių archyvo, ar net iš dar toliau: iš kadaise aprašytų pirmųjų penkmečių entuziazmų Rusijoje, dabar jau sunykusių ir Valsiūnienės atneštų į Lietuvą pas linksmą vėją "atsigauti".
Napalyginti gyvesnis ir tikresnis žmogus matomas Vlado Šimkaus humoristiniame eilėraštyje "Staliai":
Yra upokšnis Knietuva.
Jame — apvirtus Lietuva.
Tarp tų alksnynų ir upokšnių
Plaktukais mano dėdės pokši.
Jie medy mato tik medieną.
Kalenę kaip geniai per dieną,
Naktim sapnuoja jie sapnus,
kad nosys virsta į snapus.
Lietuvių poezija, II, pusi. 540
Čia ir socrealizmas gali būti patenkintas, nes juk rašoma apie dirbančią liaudį, darančią kėdes ir stalus, kurie bus naudingi posėdžiams apie socializmo statybas. O žmogus prasišviečia su šypsena ir su šelmiška groteską, užsidėjęs genio kaukę ir apsimetęs, kad tik medieną ir tesupranta. Kada Šimkus ir kiti poetai, tarp jų ir "valdiškieji" Mieželaitis bei Marcinkevičius, šitaip surado ir išvadavo žmogų iš sovietiškos retorikos brūzgynų, atsivėrė keliai jau ir visai kitokiam, ne tiek groteskiškam, kiek magiškam žmogui Sigito Gedos poezijoje:
... ir mėlynu
Balsu balandis šneka, —
Kitados žmogus . . .
Mergelė kreipia savo snapą
laibą į skraidančiąja kriauklę . . .
Baukščios kregždės alsavimą
girdžiu . . .
Sigitas Geda, 26 rudens ir vasaros giesmės, 1972, pusi. 17
Tai daugiaklodis rašymas, kuriame sąryšiai su mitologija, su meno istorija, metamorfozės tarp gamtos ir žmogaus, implikuoti simboliai ir alegorijos susijungia į tartum stebuklinį posmą-pasaką, kaip muzika gaudžiantį ir alsuojantį ne vien kregždės, bet ir visos žmonijos atodūsiais, prisiminimais ir svajonėmis. Gedos eilutės yra tiesioginė, radikali priešingybė Valsiūnienės nudėvėtiems trafaretams. O juos pašalinus, mirė lietuvių poezijoje ir socrealizmas. Pastarųjų metų eilėraščiai įrašo į sovietinės lietuvių poezijos lapus nenugalimą žmogaus dvasios laisvėjimą, žodžio išvadavimą ir minties atgimimą. Ir vėl, reikia pakartotinai pabrėžti, čia neina kalba nei apie maištą, nei rezistenciją, net ir nė apie "disidentus". Visa, kas čia cituojama, buvo išspausdinta Lietuvoje, taigi "cenzūros leista", ir niekas čia nestato poeto politinio paklusnumo klaustuko ženkle. Tik taip dabar jau atsitinka, kad poetų mūza pas juos ateina nebepasitarus su socialistiniu realizmu, ir yra įmanoma žemę ir žmones mylėti, taip sakant, "be teorijos". Ta meilė tada intensyvi ir visuotinė pasidaro, ir net tragiškai iškili, kaip šiame plačiame Vėlinių gamtovaizdyje pas Algimantą Mikutą:
Dar niekados taip nejutau tavęs,
kaip šitą vakarą, kai sningant degė žvakės
ir kiaurai pro išretintas girias
mirgėjo Beržoras, Barstyčiai, Šatės.
Gyvieji prisišliejo prie daiktų,
prie akmenų, prie tų retų giraičių,
kurios jau nebepaslepia šimtų
į liepsną atsiliepiančių žemaičių.
Dar ne visi nusinešė vardus,
bet jau visai apleido darbus.
Palikę margus, sugulė kartu,
ir juos visus sujungė vienas vardas.
Jie — žemė. Jie — Žemaitija. Gelmių šviesa
prasikala pro vandeningą sniegą.
Kaip gaudžia, tėviške, kaip gaudžia kalvose.
Kaip gieda, tėviške, kaip gieda.
Algimantas Mikuta, Švytuoklė, pusi. 29
Gal tai ir paradoksas, gal ir labai daug pasakantis, apie tautos būklę okupuotoje Lietuvoje, bet štai žemaitis, miręs ir atsigulęs į žemę, tikrai poeto žodyje susilieja su gamta ir tėviške ir pakyla poeto balsu kaip žmogus ir kaip giesmė. Tuo būdu poetai ir atlieka tą uždavinį — iškelti žmogaus didybę ir įžvelgti į jo sielą, kurio, oficialiai sau jį pasistatęs, socialistinis realizmas niekados nepajėgė atlikti todėl, kad jo sampratoje šis uždavinys buvo ne meninis, o politinis. Gi politikoje savo ruožtu Maskvos valdovai niekados apie žmogaus išaukštinimą ir negalvojo, nežiūrint visos jų retorikos.
Iškyla dar paskutinis klausimas: ar šitaip, vidinių estetinių reikalavimų keliais nuėję ir išvadavę žmogaus įvaizdį, mūsų poetai nepasidarė tuo pat metu ir hermetiški, nebeprieinami tam pačiam žmogui, į kurį kreipiasi? Kaip matėme, Degutytės poezija iš tiesų veda nuolatinį glaudų pokalbį su skaitytoju. Joje gal yra kas užslėpta, bet nieko nėra hermetiško. Mikuta ir Martinaitis, bent jau cituotuose eilėraščiuose, taip pat stovi "su atlapotu paltu", lengvai visiems prieinami, visus svetingai sutinkantys. Subtiliomis žodžių užtvaromis niekados nepasižymėjo nė Marcinkevičius ir, tikrai pasakius, nė Mieželaitis, nors jis mėgsta savo poetinę kalbą taip įmantriai išpuošti, kad ji kartais pasidaro ne tiek žodis, kiek neišskaitomas ornamentas, kaip bažnytinių rankraščių iliuminacijose stilizuota, linijų linijomis išraityta pirmoji paragrafo raidė. Bet Sigitas Geda, Jonas Juškaitis ir, savaip, net ir pats Martinaitis bei dar keli yra nusidėję "hermetiškumu" tiek sovietinių kritikų, tiek ir pačių skaitytojų akyse. O tai jau yra neatleistinas nusikaltimas prieš socrealizmą, lyg prieš šventą dvasią, nes griauna visas jo prielaidas iš pagrindų.
Dar gali kritikai didėjančią paprasto — ne sovietiškai herojiško — žmogaus svarbą literatūroje kaip nors toleruoti, aiškinti, kad tai vis tiek socialistinis realizmas, tik "subrendęs", atspindintis komplikuotesnius, daugiau individualius ir privačius "išaugusio" sovietų žmogaus reikalavimus. Bet ką daryti, kada poetas, atrodytų, kalba tik pats su savimi, o ne su "liaudimi", ar ji prasta, ar jau "ištobulėjus," sumiesčionėjus būtų? Ką daryti kritikams ir skaitytojams, pripratusiems prie tokių frazių, kaip "Kremliaus raudona žvaigždė nušvietė likimą" su Jono Juškaičio knygos pavadinimu: "Mėlyna žibutė apšvietė likimą"? Ką Juš-kaičiui atsakyti, kada jis prašo "Mylėk mane", nes:
Šviesioj tamsoj ar tamsioj šviesoj
Žvaigždės su drignėmis, po koplytstulpiu,
Apsuktu žole, kaip liepsnos liežuviu,
Laukų lelija violetiniais plaukais,
Žiedo viduriu nustebus nuo savo buvimo,
Taip spindi, lyg atsisveikint atėjus.
Medžiai patyliukais šnibžda vasaros nakčiai.
Jonas Juškaitis, Mėlyna žibutė apšvietė likimą, 1972, pusi. 16
Partijos pareigūnai, pripratę tik prie savosios suluošintos politinės kalbos, Juškaičio už šitokius posmus nemylės ir nemyli. Jiems trūksta vaizduotės, kad suprastų, jog jų pačių kalbėjimo būdas yra iš tiesų absurdiškas ir beviltiškai hermetiškas, nes, kaip uždaras akmuo, neturi savo viduje prasminės erdvės. Šiandien Sovietų Sąjungoje nebegalima sakyti "penkmečio planas", kada visa krašto ekonomija smunka vis gilesnėn duobėn. Nebegalima sakyti "proletarai, vienykitės", kada didieji partijos pareigūnai gyvena neprieinamose vilose, "hermetiškai", už aukštų tvorų. Nelieka prasmės žodžiams "broliškas tautų bendravimas", kada rieda tankai per Afganistaną, kada latviai greit taps tautine mažuma savo pačių šalyje. Užtat Pravdos vedamieji šiandien pasidarė labiau neiššifruojami negu senovės kyliaraštis. Iš kitos pusės, Juškaitis kalba aiškiai, turtingai, apie aistrą, apie laukų gėles ir žmogaus sąmonės glaudų ryšį, kurį jaučia kiekvienas, kas iš viso dar ką jaučia, apie tai, kaip tarp žodžių "žvaigždės" ir "spindi" sutelpa kartu spindėdama ir visa naktis, ir visas nustebimas nakties, žmogaus buvimu, ir to buvimo lelijų linijų melodika, ir visos meilės paslaptys, ir visi jų išrišimai. Jo poetinė kalba pastato žodžius į neįprastus santykius, ir gal tikrai jų nesuprasime, kol nebūsime kažko giliau, plačiau apie save supratę. Užtat įsiskaityti į Juškaitį arba Gedą iki supratimo reiškia tą patį, ką išaugti dvasioje iki poezijos želmens, o šiandieninėmis fantasmagoriškomis Sovietijos gyvenimo sąlygomis, ir iki realybės.
Lietuviai poetai, nežiūrint to, kad jiems tenka prisitaikyti prie esamos būklės, nežiūrint net ir to, kad bent kai kurie iš jų tas sąlygas savanoriškai priima, vis vien atlieka savo užduotį: išsaugoti, auginti lietuviško žodžio gyvybę ir vertę, išsaugoti jo poeziją. Gal nesupyks Salomėja Nėris, jei jos posmelį, rašytą 1943 metais bolševikiškos karo propagandos tikslais, panaudosime šio straipsnio užsklandai kita, jos talento vertesne, prasme:
Ką atmeni ir ko neatmeni,
Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus!
Jeigu nutilsi — tapsi akmeniu,
Tave sumindys priešų kojos.
A. Marčiulionis Dailininkas ie pelėda (medis)
|
|
|
|