Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS LIETUVIŠKA KNYGA EUROPOS VIEŠUMOJE PDF Spausdinti El. paštas
Gal niekada anksčiau lietuviai taip nenorėjo, kad platusis pasaulis žinotų apie Lietuvą ir ją kalbėtų, kaip nuo Lietuvos okupacijų pradžios (1940 m.). Kas bent šiek tiek pažino lietuvių tremtinių - pabėgėlių gyvenimą Vokietijos stovyklose 1945-50 metais, tas žino taip pat, kad jie nepraleisdavo progos, nepasikvietę į savo kultūrinius pasirodymus (koncertus, spektaklius, parodas) svetimtaučių — vietos pažįstamų vokiečių, UNRRA ir IRO įvairių pareigūnų. Nors tie svetimtaučiai tebūdavo labai eiliniai žmonės, eiliniai biurokratai, dėl karo aplinkybių patekę į gerai apmokamas vietas, tačiau atrodė, kad lietuvių kultūros kūrinių pademonstravimas tiems svetimtaučiams buvo svarbus darbas. Noras ką nors lietuviško parodyti svetimtaučiams anais metais buvo toks didelis, kad neretai stigdavo kritinės nuovokos, reikalingos saviems darbams vertinti. Tada daug kam lietuvių atrodė, kad visur reikia lietuviško lašo — dalyvauti visur, kur tik galima priminti Lietuvą, nors tas lietuviškas lašas, objektyviai žiūrint, tebuvo mėgėjiškas, kartais labai paskubomis paruoštas, šitokios nuotaikos nėra išnykusios nė dabar lietuviuose, gyvenančiuose įvairiuose Vakarų kraštuose. Ir dabar tautiečiai nori ir stengiasi dalyvauti visur ir šitaip garsinti Lietuvos vardą.

Tačiau šitoks noras iš esmės yra pol'tiškos nuotaikos padiktuotas ir daugiau~ia tinka politikams, bet toli gražu nevisada viešiesiems kultūriniams pasirodymams, nes šiuose daugiau sveria pasirodymo kokybė negu pats pasirodymas. Jų organizatoriai neretai užmiršta, kad pasirodymas su menkos kokybės dalykais viešumoj prieš svetimtaučius kartais Lietuvai ir lietuvių vardui gali pakenkti, nes vakarietis žiūri kritiškai. Jam dažniausiai visai nerūpi lietuviu organizatorių intencijos, nes jam svarbu tai, ką jis mato ir girdi, kiek jam  siūlomi lietuviški  dalykai yra įdomūs savo kokybe, kiek jie atitinka viešų kultūrinių pasirodymų lygį, nusistojusį Vakaruose, ypač Europoje. Šito nepaisymas, galvojimas, kad reikia rodytis prieš svetimtaučius, vistiek ką jie bemanytų, gali padaryti nevieną lietuvišką pasirodymą bergždžią arba nenaudingą.

Ši ilgoka įžanga buvo reikalinga parodyti, su kokiomis nuotaikomis teko susidurti 1957 m. vasarą, kai buvo organizuojamas lietuviškų knygų skyrius tarptautinei knygų mugei Frankfurte ir tuo pačiu vėliau vykusiai Berlyno parodai (abi Vokietijoj). Gal dėl sutiktų sunkenybių bei trūkumų, nebereikėtų viešai nė rašyti, nes tos parodos pasibaigusios. Tačiau, nors ir neviešai, vis tenka nugirsti, kad lietuvių (apskritai pabaltiečių) knygų pasisekimą minėtose parodose reikia išnaudoti, kad pabaltiečiams su savomis knygomis reikia dalyvauti kituose Europos miestuose (pvz., Paryžiuje) ir net už Europos. Tai vis gražūs sumanymai ir pagirtini norai. Tačiau negerai, kad juose vyrauja nekritiška nuotaika, susikristalizavusi 1945-50 metais Vokietijos stovyklose.

Ir kai kilo mintis pabaltiečių (estų, latvių ir lietuvių) knygas, išleistas Vakaruose, išvesti į tarptautinę viešumą Frankfurto mugėje (1957 m. spalių 5-10 d.), iniciatoriai buvo nusiteikę politiškai. Jų mažai kas galvojo, kad pasisekimas toje parodoje priklauso ne nuo vienų organizatorių, bet ir nuo visos eilės kitų veiksnių, kurie su parodomis neturi nieko bendro, bet nulemia knygų išvaizdą, jų techniką ir estetiką. Tai viešose masinėse parodose yra svarbiausias atžvilgis.

Iš tikro, kai skaitytojai tenkinasi bet kaip atspausdinta knyga, kai recenzentai nekreipia dėmesio į knygų techniką bei estetiką, kai tuo mažai rūpinasi knygų autoriai ir leidėjai, visada bus tokia padėtis, kad parodoms tinkamų knygų bus mažai. Tiesa. Lietuvių Bibliografinė Tarnyba tremty kasmet suregistruoja apie 200 neperiodinių leidinių, tačiau praėjusių metų iniciatoriai dalyvauti tarptautinėse parodose, turbūt, niekada nebuvo pasidomėję, kiek to skaičiaus knygų yra tokios išvaizdos, kad lietuviškos knygos tiktų stoti į konkurenciją ne tik su latvių bei estų, bet ir su viso Vakarų pasaulio knygomis, nes Frankfurto knygų mugėje daugiausia išstatomos Europos ir Amerikos kontinento knygos.

Tiesa, pati galimybė pirmą kartą į tarptautinę plotmę išvesti lietuviškas knygas nuteikė ir jų leidėjus labai viliojančiai. Kai kas (Lietuvos Laisvės Komitete) net galvojo, kad gal neverta Amerikos lietuvių leidėjų kviesti siųsti knygas į Vokietiją, nes jų būtų galima paimti iš Vasario 16 gimnazijos bibliotekos. Tai buvo tipiškas stovyklinių laikų prisiminimas. Bet, deja, panašiai galvojo ir labai geros valios leidėjai. Nesigailėdami nei darbo, nei lėšų, kai kurie lietuvių leidėjai iš JAV siuntė viską, ką tik jie kada nors buvo išleidę, šitas nedaugelio leidėjų naivus nuoširdumas tiesiog jaudino lietuviško skyriaus tvarkytojus, drauge stumdamas į nusiminimą, nes buvo aišku, kad daug šitų iš taip toli atsiųstų leidinių nebus galima parodyti tarptautinei viešumai. Artėjant 1957 m. rugsėjo 1 dienai, kada turėjo suplaukti krūvon visų pabaltiečių leidėjų knygos, būsimo lietuviško skyriaus situacija atrodė dramatiškai — kai' kurie svarbūs leidėjai neatsiliepė, o atsiliepusiųjų ir knygas atsiuntusiųjų leidiniai apskritai atrodė nepatenkinamai. Net nuolaidžiai j juos žiūrint, atrodė, kad gerosiomis lietuviškomis knygomis nebus galima užpildyti lietuviams skirto 6,5 kvd. metrų ploto, kai tuo tarpu estų ir latvių leidėjai buvo prisiuntę tiek gražių knygų, kad tokiame pat, kaip lietuvių plote, latviai sakėsi savų knygų negalį sutalpinti. Tada stovėjo prieš akis perspektyva, kad lietuvių knygoms skirtą plotą teks sumažinti estų ir latvių naudai. Nuo šitos nemalonios perspektyvos išgelbėjo Vokietijoj lietuvių išleistos knygos, pvz., "Ventos" pastaraisiais metais išleisti keli leidiniai ir stovyklinio gyvenimo laikais (1945-50) išleistų leidinių didžiosios ir gražiosios knygos, kaip "Lietuvos istorija", Donelaičio "Metai", "Tautosakos skaitymai", "Lithuanian Art in Exile" ir kitos.

Šitokiu būdu susidarė apie 100 su viršum knygų, kurių didžioji dalis Frankfurto knygų mugės pabaltiečių skyriuose buvo išstatytos gulsčiomis (kai kurios atverstos), c mažesnioji dalis stačiomis stiklines spintos lentynėlėse. Berlyno tarptautinėje parodoje (1957 m. lapkričio 6-18 d.) lietuviškų knygų išstatyta daugiau dėl to, kad nereikėjo ribotis 1945-57 m. laikotarpiu ir ne vien lietuvių leidėjais.

Nekartojant to, kas jau buvo rašyta lietuvių spaudoje (kad Frankfurte ir Berlyne pabaltiečių knygų stendai gana gražiai atrodė, kad radijas ir televizija jais domėjosi, o leidėjai teiravosi, kokias lietuvių knygas būtų galima versti į svetimas kalbas), norisi labiau sustoti prie trūkumų, kuriuos reikia šalinti tiek savo pačių kultūros labui, tiek galvojant apie dalyvavimą kitose būsimose tarptautinėse parodose.

Kokie buvo (ir yra) svarbesnieji trūkumai lietuviškose knygose, su kuriais teko susidurti, atrenkant knygas 1957 m. tarptautinėms knygų parodoms Vokietijoje ?

Pradėkime nuo atskleistų knygų, kitaip sakant, nuo jų šrifto (raidžių), spausdinto teksto išdėstymo (laužymo) puslapiuose ir iliustracijų, nesidomėdami jų turiniu.

Kas liečia šriftą, reikia pasakyti, kad lietuvių leidėjai JAV nedaug rūpinasi raides priderinti prie knygos formatų. Dažniausiai jų raidės per didelės. Pvz., yra nemažai knygų, kurios turi vadinamąjį kišeninį formatą arba nedaug ką didesnį už jį, o jų šrifto dydis tinka oktavai ir gali tikti net kvartai. Tos per didelės raidės dažnai be reikalo padidina puslapių skaičių, knygas išpučia, padaro storas, sunkiai beatitinkančias jų ilgį ir plotį. Tokios knygos pavyzdžiu gali būti N. Mazalaitės "Pjūties metas". Jei jos raidės ir interlinijos tarp eilučių būtų šiek tiek mažesnės, knyga būtų 70-80 psl. plonesnė, jos storis labiau atitiktų formatą, nekalbant apie tai, kad šitcip būtų sutaupyta pcpierio. Tačiau šita knyga buvo išstatyta parodose, nes jos spauda švari, raidės neištrupėjusios, o viršelis ir aplankas — blaivūs, be pretenzijų išreikšti visą knygos turinį.

Antra yda, kuria daugiausia serga lietuvių knygos JAV, yra netinkamas spausdinto teksto išdėstymas puslapiuose, arba, tiksliau tariant, blogos proporcijos paraščių aplink tekstą. Knygos paraščių normalūs santykiai (pradedant puslapio vidine parašte, kylant į viršų, einant šonais ir nusileidžiant į apatinę puslapio paraštę) yra šie — 1:1% :2:2V2 (3). Tuo tarpu daug lietuviškų knygų JAV puslapio paraštės turi šitokius santykius  —  1:1:: 2(1 %). Šitokios proporcijos santykiuose nelaimingiausias dalykas yra tas, kad vidinė paraštė yra lygi išlaukinei paralelinei paraštei (1 : 1). Nelaimingiausias šis santykis todėl, kad dvi vidinės paraštės, susiglaudusios knygos surišimo riboje, optiškai atrodo, kaip viena paraštė du kartu didesnė, palyginus su išlaukinėmis paralelinėmis paraštėmis. Šitoks, per knygcs susegimą einąs, baltas popierio ruožas optiškai "plėšo" atskleistą knygą į dvi priešingas puses, tartum jos puslapiai norėtų išsibėgioti iš susegimo, šitam nemaloniam įspūdžiui išvengti ir reikia, kad puslapy šoninės išlaukinės paraštės būtų bent du kartu platesnės, negu vidines, t. y. jų proporcija turi būti bent 1 : 2. šitokia proporcija naikina puslapių išsibėgiojimo įspūdį. Bet jei knyga išleidžiama į rinką jau apipjaustyta, geriausia būtų, kad tada puslapio išvidinė paraštė santykiautu su paraleline išlaukine, kaip 1 : 2%.

Čia ką tik minėtų puslapio paraščių santykį Europoje žino kiekvienas puslapių laužytojas (metrampažas), jau nekalbant apie spaustuvių vedėjus, redaktorius, leidėjus. Reikia manyti, kad šituos santykius žino minėtų sričių darbininkai ir Amerikoj. Tačiau kai nei lietuviai skaitytojai, nei knygų recenzentai ir pagaliau nei patys autoriai nekelia triukšmo dėl to, kad daugumos lietuviškų knygų puslapiai "veržiasi" išsibėgioti iš susiuvimo, leidėjai ir spaustuvininkai nedovanotinai apsileidžia. Suprantama, kad šitoj labiausiai paplitusioj knygų eibėje yra ir malonių išimčių. Kaip gerų, beveik tobulų paraščių proporcijų pavyzdį, galima čia paminėti V. Ramono "Dulkes raudoname saulėleidy".

Su paraščių santykiu yra susijusi spausdinamo teksto padala skyriais, paskyriais ir jų antraštėmis, kas paprastai vadinama laužymu. Jis dažniausiai geras arba vidutinis dailiosios literatūros knygose, nes ten vidaus antraščių nebūna, tačiau menkesnis, o kartais skandalingai menkas mokslinėse arba mokslinės populiarizacijos lietuvių knygose. Kaip gero laužymo pavyzdį galima paminėti kun. V. Pikturnos "Amžinąją Auką". Nors jos teksto šriftas šiek tiek per didelis knygelės formatui, tačiau jos dalys aiškiai atskirtos neužpildytu lapu, skyrių ir poskyrių antraštės nei per didelės, nei permažos ir ne per riebios, o jei viena antra antraštė nebūtų atsidūrusi puslapio apačioje, sakytum, kad laužymas beveik pavyzdingas.

Tačiau šito negalima pasakyti apie tokias stambias knygas, kaip dr. K. Cečio "Katalikiškoji Lietuva" ir dr. V. Daugirdaitės-Sruogienės "Lietuvos istorija". Būdamos stambios, jos pirmiausiai "pasisiūlė" parodai, tačiau jų nebuvo galima išstatyti svetimšalių žvilgsniams, nes pirmiausiai jų laužymas neišlaiko kritikos, šitose knygose tik vienas techniškas dalykas — geras, būtent, jų šrifto dydis atitinka knygų formatą. Kai dr. K. Gečio knygoje atskiros dalys atskirtos nespausdintu baltu lapu, tai dr. V. Sruogienės veikalo leidėjai pašykštėjo to lapo ir knygos dalių antraštes dideliu šriftu, kaip karvei balną, uždėjo ant skyrių antraščių. Ir vienoj ir antroj knygoj skyrių antraštės surinktos per didelėmis raidėmis. Kai dr. K. Gečio knygoj poskyrių antraščių raidės gero3, tai dr. V. Sruogienės knygoj poskyrių antraštės turi per didelį šriftą taip pat, kaip ir motto tekstams vartojamas šriftas. Pirmojoj knygoj skyriai kartais pradedami apačioj puslapio, kai jame bėra likusios tik kelios eilutės tekstui, o antrojoj ir pirmojoj knygose šitaip pradedami ir poskyriai. Šitoks knygų laužymas gal buvo praktikuojamas prieš kokius du šimtus metų, kai popierius buvo brangus. Bet šiais laikais, kai popierius nesudaro didžiosios išlaidų dalies knygai, šitoks laužymas nebeleistinas. Dabar skyrių reikia pradėti puslapio pradžioje. Ten pat reikia pradėti ir poskyrius, kai prieš tai ėjęs poskyris pasibaigia apie vidurį puslapio. Bet geriausia ir poskyrį pradėti nauju puslapiu. Paskyrio vidury neleistina vieno puslapio tekstą pradėti augščiau negu gretimo puslapio paveikslo viršutinė linija. Kitaip sakant, jei vieno puslapio viršuje spausdinamas paveikslas, jo viršutinė linija turi būti toj pačioj horizontalinėj linijoj, kaip gretimo puslapio teksto pradžia. Tuo tarpu dr. V. Sruogienės "Lietuvos istorijoj" šitokios eibės kartojasi kas žingsnis (pvz., psl. 386, 393, 395, 399, 401, 404, 407). Atrodo, kad šios knygcs leidėjai — Tėvynės Mylėtojų Draugija — neparodė nė trupučio meilės knygos grožiui. Jeigu jiems nerūpėjo skaitytojų estetinis jausmas, tai turėjo nors nesityčioti iš autorės ir nedaryti jai moralinės skriaudos savo nevalyvumu ir neišmanymu.

Knygų grožį pakelia ne tik geras laužymas, atitinkamas šriftas, švari spauda, bet ir iliustracijos. Todėl su meile leidžiamai knygai ne tik padirbdinamas jai specialus šriftas, bet piešiami inicialai, vinjetės, užsklandos, atskiri paveikslai. Šitaip išleistų lietuviškų knygų Vakaruose teturime tik vieną antrą.   Tačiau,  suprasdami, kad paveikslai padeda knygą geriau suvokti ir ją puošia, autoriai bei leidėjai mokslinėse ir meninėse knygose deda paveikslų, nors ir nespecialiai joms padarytų, šitaip yra iliustruotos A. Šapokos ir V. Sruogienės Lietuvos istorijos, Z. Ivinskio "šventas Kazimieras", St. Raštikio "Kovose dėl Lietuvos", Lietuvių Enciklopedija. Tačiau jų iliustracijos nevisada džiugina. Be abejo, kai kurios iš minėtų knygų iliustruotos su dideliu vargu. Pvz., V. Sruogienės ir Z. Ivinskio knygoms dalis klišų atrodo ne specialiai gamintos, bet paskolintos iš seniau spaurdintų. Tai vargo sąlygų ženklai.

Tačiau V. Sruogienės knygoj kai kurie paveikslai atrodo murzini ne dėl to, kad spausti nuo senų klišių, bet kad spaustuvė jų nevalė, jas spausdindama. Tai spaustuvės kaltė, kurios neturėjo atleisti leidėjai. Taip pat atrodo, jog nevienu atveju mūsų leidėjai nežino, kad paveikslo ryškumas priklauso nuo toninės klišės rasterio (tinklelio) atitikimo popieriaus rūšiai.

Knygos rimtis ir grožis padidėja nuo prisilaikymo atitinkamos sistemos paveikslų-klišių dydžio. Šitos sistemos galima pasigesti Liet. Enciklopedijos iliustracijose. Kartais koks nors augalas arba visiems žinomas paprotys iliustruojamas didesniu paveikslu negu meno kūrinys. Antai, Liet. Enciklopedijoj Kalėdų eglutės puošimas iliustruotas (X, 297) dideliu paveikslu, užimančiu beveik visą puslapį. Be abejo, ta iliustracija graži. Tačiau ar ji enciklopedijai reikalinga, kai kiekvienas mūsų nuo vaikystės ir kas metai kalėdinės eglutės puošimą kartoja? Jeigu tam visų žinomam papročiui iliustruoti spausdinamas toks didelis paveikslas, tai kodėl tokių paveikslų neduodama iliustruoti žymių dailininkų kūriniams, kuriuos sunku žmonėms muziejuose pamatyti ir kurių originalumui pajusti svarbu aiškumas? (Ant atskirų lapų spalvotų paveikslų tėra gavęs M. K. Čiurlionis). Tačiau čia pat reikia pridurti, kad Liet. En-ciklapedijos iliustracijos gerėja, ryškėja. Kai kurios jų jau tokios gražios ir ryškios, kad pralenkia meniškų leidinių iliustracijas.

Šitaip galima pasakyti, turint galvoj Ign. šlapelio knygą apie dail. Pautienių. Šitos brangios knygos nebuvo galima rodyti Frankfurto parodoje pirmoj eilėj dėl menkai atspaustų iliustracijų, kurios leidiny yra esminės. Tokiais pilkais paveikslais menines knygas iliustruoja ir jomis giriasi sovietinės leidyklos, bet šitokių iliustracijų vengia Vakarų Europos leidėjai. Jei meninių iliustracijų nespausdina giliaspaude, tai tonines klišes jie daro pagal naują techniką, jas išnuodindami. šito neturėtų užmiršti ir lietuvių leidėjai. Tiesa, nauja technika daromos klišės yra brangesnės, šituo atveju geriau jų mažiau, kad tik paveikslai nuo jų atsispaustų ryškūs, atitinką knygos turinį ir vardą.

Šito pirmu žvilgsniu galima pasigesti St. Raštikio atsiminimų knygose, kur yra neryškių ir su knygos vardu nesusietų iliustracijų. Vardas byloja "Kovose dėl Lietuvos". Todėl knygą atskleidusiam žmogui iš karto neaišku, kodėl ten sudėta šeimyninio pobūdžio fotografijų. Tik susipažinęs su St. Raštikio knygos turiniu, supranti, kad iliustracijos atitinka tekstinį turinį, bet jo neatitinka knygos vardas. Tačiau to suprasti neturi galimybių viešųjų parodų lankytojai.

Svarbią knygos dalį sudaro viršelis ir jo aplankas, nors jie nėra svarbiausi. Tai tik knygos drabužis. Jei gražus viršelis ir aplankas dengia menko turinio ir neestetiškai viduj sutvarkytą knygą, jie tampa nusivylimo priežastimi. Eidama į balių gražuolė dedasi ne tik gražiausią suknelę, bet išsimaudo ir pakeičia baltinius. Šių niekas baliuje netikrins, tačiau jie turi būti švarūs ir gražūs. Juo labiau turi būti gražus knygos vidus, nes joks knygos mėgėjas nesitenkins viršeliu, bet būtinai atskleis pačią knygą. Kai kurie lietuviškų knygų leidėjai tai pamiršta. Jie turėtų atsiminti, kad rimtos knygos viršely (ar aplanke) nei vardai, nei piešiniai bei paveikslai neturi klaidinti skaitytojo. Kai St. Raštikio atsiminimų viršeliuose įrašyta "Kovose dėl Lietuvos", o tų kovų knygose nėra tiek jau daug, skaitytojas pyksta, nes jaučiasi apgautas. Kai šalia vardo "Kovose dėl Lietuvos" mato ponią su gėle, jis vėl turi teisės reikšti nepasitenkinimo. Atrodo, kad St. Raštikio knygos būtų mažiau susilaukusios priekaištų, jei autorius nebūtų pasidavęs leidėjo sugestijoms — viršely nebūtų dėjęs savo fotografijos išeigine uniforma, jame nebūtų vartojęs "kovų" žodžio ir nebūtų leidęs viršelio sudaryti iš dviejų šviesių (žalios ir raudonos) spalvų. Norint tarptautinėje parodoje šią stambią, gražiai sulaužytą, švariai atspaustą knygą išstatyti, prisėjo vis dėlto leisti nuimti jos aplanką, nes šis plakatiškai "rėkė". Ir A. Maceinos rimtai "Saulės Giesmės" knygai reikėjo leisti nuimti rėksmingą aplanką. Jei vienos ir antros knygos aplankai būtų buvę mažiau pretenzingi, mažiau "rėkę", jie pačioms knygoms būtų pasitarnavę, o dabar išeina priešingai. Tai turėtų būti leidėjams priminimas, kad rimtų knygų nedera apvilkti plakatais. Kas tinka kriminaliniam romanui ar kitokiai pigaus turinio knygai, tas netinka rimtam leidiniui, nors tai būtų ir romanas.

Mūsų leidėjai ir dailininkai pagal jų užsakymą neretai stengiasi knygų viršelius arba jų aplankus padaryti, kaip kokius paveikslus, kurie tartum turėtų išsakyti knygų turinį. Tai aiški klaida. Joks, nors ir sudėtingiausias paveikslas, knygos (tegu ir romano) turinio nepajėgs išsakyti. Tat kam šita kryptimi "plėšytis" ir viršelį bei aplanką perkrauti? Kam autoriaus ir knygos vardų raides įvairiai kraipyti, arba vardus nustelbti įmantria kompozicija, kai knygai autoriaus ir jos pačios vardas yra svarbiausi? Pažiūrėkim tik į A. Vaičiulaičio "Pasakojimų" ir į B. Pūkelevičiūtės "Aštuonių lapų" aplankus. Ten ir autorių ir jų kūrinių vardai labai išskaitomi, spalvos nesudėtingos ir piešinėliai beveik vinjetiniai, be pretenzijų išsakyti visą knygų turinį, tačiau malonu į juos pasižiūrėti ir kitiems parodyti, šitie ir panašūs lietuvių prozos knygų, ypač poezijos rinkinių, viršeliai bei aplankai buvo stiprioji knygfų pusė, kuri mus gražiai išskyrė iš estų ir latvių knygų tarptautinėse Frankfurto ir Berlyno parodose. Deja, tų stipriųjų tarpe nebuvo nei "Namų ant smėlio", nei "Saulės tako", nei Maironio "Pavasario balsų", nei "Partizanų už geležinės uždangos", nei "Už spygliuotų vielų", nei Gabiios almanacho, nors šias visas knygas norėjosi išstatyti, vienas dėl jų turimo, antras dėl jų neplonos išvaizdos. "Trumpa diena" ir "Negestis" buvo parodose išstatytos be pretenzingų aplankų, nes šitaip jos atrodė rimčiau.

Kai knygos rimtos (vistiek ar romanai, ar mokslmiai ir religiniai veikalai), jos nereikalingos įmantriai išpiešto aplanko. Jame gali užtekti autoriaus bei knygos vardų, surinktu atitinkamos proporcijos tipografiniu šriftu. Antai, M. Biržiškos "L'etuviu tautos kelio" aplankas, teturįs tik tipografinius rašmenis, kėlė mažiau abeicnių negu St. Raštikio "Kovų dėl Lietuvos" aplankai, nors abi knygos to pačio leidėjo. Gaila, kad lietuvių pasaulietinės literatūros knygos kreipiamos į pigų plakatiškumą, o religinės literatūros leidėjai tebegyvena XDC amž. saldžiu  sentimentalizmu. Dėl šito susenusio sentimentalizmo viršeliuose nemažas skaičius religinės literatūros, kuri mūsų bibliografijoj užima nemenką poziciją, turėjo palikti šalia tarptautinių parodų 1957 m. Į jas tebuvo patekę V. Pikturnos 'Amžinoji Auka" ir B. Markaičio "širdies gelmė" šalia kun. St. Ylos maldaknygių ir Šv. Rašto.

Be abejo, atrenkant knygas tarptautinėms parodoms, buvo galima taip pat suklysti. Tačiau kai dėl jų tinkamumo viešai rodyti sutarė bent trys asmens, subjektyvumui buvo mažiau vietos. Ta atranka, iš kurios keliolika tipingesnių pavyzdžių, liečiančių pastaraisiais meta's išleistas knygas, paminėjau ir paanalizavau, byloja, kad lietuvių leidėjams JAV reikia nevienu atžvilgiu rimčiau j savo uždavinius ir darbą pažiūrėti. Laikas suprasti, kad lietuviams laisvėje nebeužtenka bet kokių ir bet kaip išleistų knygų. Kad ir atsitiktinai patekę j Tėvynę, prasmingi ir gražūs leidin'ai yra nemažas džiaugsmas tautiečiams. Kai ten patenka menko turinio bei išvaizdos knygos, jos gali sukelti nusiminimo, nes okupuotoj Lietuvoj leidžiamos knygos estetiniu atžvilgiu pamažu gerėja. Argi leidėjai nepastebi, kad kaip tik turiningos ir gražios knyges lengviau parduodamos negu bet kokios? Ir pagerinti knygos išvaizdą dažnu atveju nereikia pridedamų išlaidų. Pvz., parinkti tinkamą šriftą (bent raidžių dydį), tekstą padoriai sulaužyti, išlaikyti puslapio paraščių normalią proporciją, nedaryti pretenzingų aplankų iš tikro didesnių lėšų nere kalauja, o tik trupučio rūpestingumo ir meilės. Leidėjai ir skaitytojai turi atminti, kad knyga yra viena tautinės kultūros išraiškų. Rūpinantis, kad jaun'mas neatitoltų nuo lietuvių kultūros, reikia, kad jis matytų ir skaitytų gražias lietuviškas knygas. Jų išvaizda yra mūsų pačių vieša atestacija vistiek, ar jos mūsų pačių vartojamos, ar vežamos į tarptautinę parodą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai