Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VĖJAS GLUOSNIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
DVIEJŲ VEIKSMŲ DRAMATINĖ POEMA

VEIKĖJAI
KAZIMIERAS
ANGELAS
KARALIUS
EUGENIJUS KUREVIČIUS — Didikas
KRISTUPAS VYŠNIAUSKAS — Plikbajoris
PETRAS JASAITIS — Žemdirbys
ALDONA — Pilaites vietininko žmona
KUNIGUNDA — Pilaites virėja
ONUTE — Kunigundos globotinė

VAIDINIMAS
vyksta antroje 16 amžiaus pusėje, Lietuvai-Lenkijai kariaujant su Maskva dėl Livonijos

LAIKAS:
nuo valandos prieš vidunaktį iki aušros.

VIETA:
prie pilaitės vartų Lietuvos-Livonijos pasienio srityje (išskyrus pora minučių dangaus erdvėje).

TĄSA
Dvi valandos.

PIRMAS VEIKSMAS

1 SCENA
Uždangai pakilus, scena visai tamsi. Dangaus erdvė, netoli žemės rutulio. Žvaigždžių spinksėjimas.

ANGELAS
Kazimierai! Kazimierai!

KAZIMIERAS
Mano angele!

ANGELAS
Ar tu leidiesi žemėn?

KAZIMIERAS
Taip, angele.

ANGELAS
Bet, Kazimierai, mums reikia laukti aušros.

KAZIMIERAS
Aš žinau.

ANGELAS
Tavo stebuklas įvyks rytoj rytą — toks Dievo įsakymas.

KAZIMIERAS
Aš paklusnus jam.

ANGELAS
Kazimierai, žemė jau čia pat. Vejas jau kitoks — dejuojantis vėjas.

KAZIMIERAS
Neatsilik nuo manęs, angele. Mes paliesim žemę tik vienam žvilgsniui.

ANGELAS
Kazimierai, aš niekad nesu lankęs žemės. Aš dar per jaunas būti angelu sargu.

KAZIMIERAS
Niekas tenai nepažins mūsų. Tik akimirkai. (Tyliai) Žemė tokia maža.

(Žvaigždžių spinksėjimas nutyla. Vietoj jo pasigirsta vėjas. Siauras šviesos ratas kairėje išskiria Kazimierą ir Angelą, stovinčius prie gluosnio. Kazimieras apsirengęs studento rūbais, Angelas — jėzuito. Likusi scenos dalis palieka neįžiūrima).

ANGELAS
(Nusivylęs) Ir tai yra žemė?

KAZIMIERAS
Taip, angele.

(Angelas atsargiai mėgina statyti koją tolyn ir atitraukia ją atgal).

ANGELAS
Purvas . . . šaltis . .. Todėl tu taip skubėjai palikti ją?

KAZIMIERAS
Ne, angele. Todėl, kad jos grožis leido man pažinti jos Kūrėjo begalinį grožį. (Angelas apžiūri savo rankas).

ANGELAS
Šitie nerangiai sunarstyti sąnariai?

KAZIMIERAS
Tavo laikinas kūnas.

ANGELAS
Šitie apdarai?

KAZIMIERAS
Aš dėviu studento rūbus, o tu apsirengęs kaip jėzuitas.

ANGELAS
Prašau, Kazimierai, gal kurio nors kito ordino . . .

KAZIMIERAS
Mano angele, jie visi — savaip — tarnauja Dievui.

ANGELAS
Bet ar mums dera taip apsimest? Ar tai ne melagystė?

KAZIMIERAS
Mielasai angele, nuo neatmenamų laikų dangaus gyventojai nusileisdavo žemėn ir žemiškuose apdaruose tirdavo žmonių gerumą ir tikėjimą.

ANGELAS
Dabar aš atmenu — aš tai girdėjau savo pradinėse pamokose. Mes stovime prie Livonijos pasienio, ar ne, Kazimierai?

KAZIMIERAS
Aplink mus budi lietuvių-lenkų armija su savo karaliumi. Netoli — už vieno tavo sparno suplasnojimo — rusų kariauna driekiasi ant Livonijos arimų, kaip jų vado didžiulė barzda ant jo randuotos krūtinės.

ANGELAS
Ir jie rytoj susigrums dėl gabalėlio šitos žemės?

KAZIMIERAS
Tokia Dievo valia.

ANGELAS
Ką tu darysi čia?

KAZIMIERAS
Aš noriu pamatyt bent vieną vilnietį ir išgirst jį kalbant apie mano numylėtąjį miestą.

ANGELAS
Nepamiršk — tik akimirkai.

KAZIMIERAS
Aš stengsiuos nesikišt į jų reikalus.  Aš tik klausysiuos. Žmonių kalba pat ks ir tau. Ji neprilygsta angelų liežuviams, bet ji tokia graži savo laikinume, kaip vėjas gluosniuose.

ANGELAS
Žiūrėk tenai!

2 SCENA
(Visa scena pamažu išryškėja. Pilaitės bokštelis su karališka vėliava, gabalas tvoros, vartai. Vartų dešinėje tvoros nėra, ir ten matosi Pilaitės kiemas. Šalia vartų rusena lauželis, prie kurio sėdi Petras Jasaitis ir Kristupas Vyšniauskas).

KAZIMIERAS
Klausykis.

VYŠNIAUSKAS
Velniai raupuoti! Rupūžės, šeškai, nevidonai! Grikių košė vidudienį, medžio žievė vakarienei. Ir saugok karalių, jei nori.

ANGELAS
Vėjas gluosniuose . . .

KAZIMIERAS
Kažin, ar jie vilniečiai . . .

VYŠNIAUSKAS
O, jei aš dabar būčiau namie, savo Vilniuj... Dabar ten Viršupio žvėryne rudi lapai krinta ant juodų meškų. Pirklių rūmuose storuliai krištolo taures daužia, langai sudreba. Vengrų vynas, pagoniški kailiai ... Už septynių girių mano Vilnius . . . Kad nors arčiau virtuvės, prie savo buiniosios virėjėlės .. . Kad ir kokiam kaimely arčiau rusų, taip kokį paršėką nutvėrus . . . (Karingai) Kad ir mūšio lauke!

JASAITIS
Kodėl gi, Kristupėli, tu taip paknopstom kūrei iš to mūšio lauko?

VYŠNIAUSKAS
Nustok, Petrai! Septynis sykius aš tau dovanojau, aštuntą perkūnas trenks! Ar tu neatsimeni?   Kai tu stengeis apsaugot karalių, aš atmušiau penkis maskolius.  Žnekt, žnekt, žnekt.

JASAITIS
Vakar tu sakei aštuonis.

VYŠNIAUSKAS
Penki, aštuoni. . . Kas turi laiko skaičiuot mūšio lauke? Šarvai blizga, kraujas švirkščia, ūsai svyla. Ten galėjo būt visas pulkas. Jie nebegyvi, nebepasakys. Kodėl, tu manai, jie paskyrė mane karaliaus sargybon?

JASAITIS
Tu jiems taip išporinai.

VYŠNIAUSKAS
Išporinau, o tu buvai toks geras ir nepaneigei.

JASAITIS
Ar man gaila? Sušalčiau aš čia be tavo zaunijimo.

VYŠNIAUSKAS
Pats karalius paplojo man per petį. Mums abiem sakė: prašykit iš manęs, ko norit. Būkit mano sargyboj. Jau man tada akyse vaidenosi koks riebus dvarelis. Arba kašteliono apsiaustas . .. Nors duonos raikytojo! (Graudžiai) O jis kaip i vandenį.

JASAITIS
Aš daug neprašysiu. Tik priklaupsiu ir pasakysiu: šviesiausias karaliau, leisk man išsikelt iš bajoro žemės. Perdaug, perdaug sunku gyvent juodų jaučių mindomam. Leisk, šviesiausias, persikelt į didžiojo kunigaikščio žemę, ir aš amžinai dėkosiu. Karaliui nesunku, tik ranką reikia ištiest. O dabar jau dvi nedėlios, o jo nėra. Tik lange šešėlis pasirodo. Pamiršo mus žemiškas karalius; melskimės, kad dangiškasai neužmirštų mūsų.

VYŠNIAUSKAS
Dievas augštai, o karalius toli.

KAZIMIERAS
Kaip jis klysta savo nuovargy. Jam reikia pagalbos.

ANGELAS
Kazimierai, tu žadėjai...

KAZIMIERAS
Gal tik vieną žodį. . .

JASAITIS
Bet karalius buvo arti. Aš apglėbiau ji ir jaučiau jo prakaitą. Jis bijojo, kaip mes visi. Jo akys buvo geros. Aš netikiu, kad jis galėtų pamiršt. Juk jis karalius. Jo žodis kaip auksas, kaip — marmuras.

VYŠNIAUSKAS
Jis išbarstė visą savo auksą ir marmurą, kaip sėjikas pavasarį. Jam užderėjo mauriški arkliai, lenkiškos damos, itališki teplioriai. O dabar jis sėdi užsidaręs savo kambarėly, kaip elgeta, rauda savo Radvilaitės ir negali atsikratyti savo austriškos pačios.

ANGELAS
Eime, Kazimierai.

KAZIMIERAS
Bet dabar iie kalba apie mano žemiškojo brolio sūnų. Vakar naktį jis minėjo mane maldoje.

VYŠNIAUSKA
O mes stimpam čia, grikių košė šala viduriuos. Didieji ponai niurna, o jis graužia vištieną ir būrimais užsiiminėja. Tas liuterių kunigas, kur šiandien atidulkėjo iš tolimųjų Prūsų . . . Tu tiki. kad jis kumgas? Šiaudai! (Paslaotingai) Jis burtininkas, pašauktas iškviest mirusios karalienės dvasią.

(Abu instinktyviai sužiūri pilies pusėn ir persižegnoja).

JASAITIS
Juodi laikai.

VYŠNIAUSKAS
Vakar toks gusaras sakė matęs žvaigždę su raudona uodega.

JASAITIS
Dievo galybė už vi^ką didesnė. Mano amžinatilsis tėvas pasakodavo, kaip blogai jų armijai buvo nrie Polocko. Dievas nepamiršo ju. Baltas jaunikaitis pasirodė ant arklio ir pervedė juos per tvinstančią Dauguvą. (Jasaitis pakelia akis į dangų). Atsimink mus, šventas Kazimierai.

ANGELAS
Dabar jie kalba apie tave. Mes niekad neišeisim.

VYŠNIAUSKAS
Kas mes šventiesiems? Nerūpi jiems mūsų vargšė žemelė. Jie pabėga iš jos, kad lengviau gyventų. Jei jam tikrai mano nelaimės prie širdies, tepadeda jis man kaip nors prie virtuvės prisigretint, prie savo plačiažandės bobelės.

KAZIMIERAS
Ar aš galiu palikt jį tokiame nežinojime? Šventojo dalia — kaip sunku ją suprasti. Jei mes dabar prieisime prie jų, kada nors jie supras, kad mes jais rūpinamės. Sakyk — taip — angele. Tik porai žodžių, tik akimirkai šilumos. Tu sutinki? Aš parašysiu lotynišką raštą, kad jie mus prisileistų.

(Kazimieras išsitraukia iš už apsiausto plunksną, popieriaus tūtelę, ištiesia ją ir rašo padėjęs Angelui ant nugaros).

JASAITIS
Niekus tu tauški apie šventąjį karalaitį. Mano tėvas per visą savo amželį nesumelavo — jis matė jį prie Dauguvos. Jis rūpinas mumis.

VYŠNIAUSKAS
Ką tu, mužikėli, bajorui aiškini.

JASAITIS
Koks iš tavęs, prieteliau, bajoras. Gal ir buvai kada, bet nieko neturi parodyt. Sykį prie mūsų kaimynų toks apsigyveno. Nėjo jis jokių pareigų, jo bajorystę pamiršo, ir vieną dieną ponija pareikalavo iš jo valstiečio duoklės. Ir spardėsi jis, ir purkštė, nebegalėjo savo bajorystės irodyt ir turėjo su mumis visam amželiui žemėn įsiknisti.

(Sunervintas Vyšniauskas šluostosi prakaitą).

VYŠNIAUSKAS
Atsitinka taip, teisybė. Ir aš ne iš turtingųjų. Bet tu galėsi paliudyt. Juk mes keturi plikbajoriai susidėję tave karan išruošėm. Nuo tavo bajoro bato paliuosavom. Čia, man padedant, karalių išgelbėjai. Dabar protingo žmogaus bendrėje šildais. O valstiečiui sunku taip iškilt — bajorai jiems visai ginklų nenori duot. Dėkot man turėtumei, kloniotis.

JASAITIS
(Erzinančiai) Kožnas bajoras — velnio tavoras.

VYŠNIAUSKAS
Na, koks jau iš manęs velnio tavoras.  Aš iš tų gerųjų bajorėlių. Apie miestą aš mėgau sukinėtis, apie savo Vilnių. Mano širdį taip traukė prekiaut, bet aš — gink die — susilaikiau:
prekiausi, bajorystės nustosi. Oi, sunku būdavo susilaikyt. Po nosim alaus statinės ritasi, gelumbė krebžda. Aš užsimerkiu ir svajoju, kaip aš Krymo pirklių kilimus glostau ir už desėtką vilyčių iš totorių druskos vežimą parsivelku. (Akimirkai tyla) O tu žinai, kokie mano pirmieji žodžiai bus Vilniun grįžus? Ogi: alaus Kristupui ir midaus Vyšniauskui!

JASAITIS
Kas tau duos, Kristupai Vyšniauskai? Tie tavo trys plikbajoriai — amžinatilsį jiems — sakė, kad tu dėl skolų išbėgai vaiskan.

VYŠNIAUSKAS
Melas! Dabar aš tave persmeigsiu, kai o karalius kurapką. (Vyšniauskas ima keltis ir Jasaitis keliasi kartu. Tada Vyšniauskas taikiai atsisėda).

VYŠNIAUSKAS
Per gera mano širdis — aš tau vėl dovanoju. Bet tu pamėgink suprast. Mano kraujas mėlynas.

JASAITIS
Man niekad neteks pamatyt. Tu greitesnis už rusų vilyčias.

(Kazimierrs baigia savo raštą, suvynioja jį, įsikiša kišenėn. Jis ir Angelas pajuda sargybinių linkui).

VYŠNIAUSKAS
Po kipšais! Aš moku lotyniškai! (Jasaitis pastebi Kazimierą su Angelu ir Etsistoja). Ką tu į tai, a? Nieko nebesakai?! Užteko?! (Kazimieras su Angelu prieina prie sargybinių.  Vyšniauskas pašoka ant kojų).

JASAITIS
Stokit, karaliaus vardu!

VYŠNIAUSKAS
Karaliaus vardu . . .

JASAITIS
Kas jūs?

KAZIMIERAS
Dievo pasiuntiniai. (Jis paduoda raštą Jasaičiui). Aš esu studentas šito garbaus tėvo jėzuito palydoje. Mes keliaujam po karo lauką atgailaudami. Mes dalijamės visais kareivių vargais ir stengiamės suteikt jiems dvasinės stiprybės.

JASAITIS
(Pavarto raštą). Ne man jį perprasti. Te, Kristupai. (Vyšniauskas paima raštą).

KAZIMIERAS
Jis parašytas lotyniškai ir pagerbtas Krokuvos arkivyskupo antspaudu.

VYŠNIAUSKAS
Lotyniškai, hm. (Jis apverčia raštą, pažiūri į jį iš arti, iš tolo). Hm ... Ri . . . gyystrr . . . ooo. Yjūs . . . Nous . . . (Jasaičiui, tyliai) Tikra pagonių kalba. Čia kas nors užkerėta. Jie šnipai, Petreli. Suimkim mes juos už pažastų, o raštą į lauželį.

JASAITIS
(Ištraukia iš jo raštą). Palauk, Kristupai, nesiskubink. (Žvilgteri vartų pusėn). Ten ponas Kurevičius eina, tas kur žvaigždes skaičiuoja. Jis žinos ką daryt. Ponas Kurevičiau! Oooo!

3 SCENA
(Pro vartus įeina Eugenijus Kurevičius. Jasaitis ir Vyšniauskas atiduoda jam pagarbą su savo alebardomis).

KUREVIČIUS
Kas atsitiko?  Svečiai?

JASAITIS
(Atiduoda jam raštą). Taip, pone. Čia jų raštas. Vyšniauskas sako, kad jis pagoniškai parašytas.
VYŠNIAUSKAS Bloga lotynų kalba, e, pone . . .

KUREVIČIUS
(Skaito raštą, šypsosi ir linksi galba). Bloga lotynų kalba! Dangaus galybės! Vienintelis jos trūkumas yra, kad ji per gera. Aš nemaniau, kad mūsų karalijoje kas nors dar galėtų rašyti tokiu puikiu stiliumi. (Švelniau). Ji man primena Koperniko raštus. (Negalėdamas atsigerėti) Tikrai, parašyta kaip angelo akivaizdoje. (Pagaliau užbaigia žavėjęsis raštu). Tai, judu atgailaujate. Norite padėti mums kareiviams. (Tyliau). Kas mums gali padėti? (Garsiai) Ir tėvas jėzuitas! Matyti jus mums garbė ir malonumas. (Kurevičius ir Angelas pasikeičia nusilenkimais). Tėvas jėzuitas . . . Puiku! Kokia idėja! mūsų riteriai menėje pradeda nuobodžiaut. Net ir gėrimas nebedomina jų. Greitai jie užmigs — kas gali būt blogesnio priešo pašonėje? Ir niekas jiems greičiau neįkvėps gyvybės, kaip mokslingas, audringas teologinis disputas. Tėve, mūsų menėje svečiuojasi šiandien atvykęs liuteronų dvasininkas. Jis atvežė karaliui Martyno Liuterio dovaną, naują biblijos vertimą. Mes žinome, kad jūsų ordinas niekad nesitraukia iš tokios kovos. Aš kviečiu jus, tėve. Po pusvalandžio mūsų menė vėl skambės ir klegės!

ANGELAS
Bet aš . . . (Angelas maldaujančiai žiūri į Kazimierą, kuris rankos mostu parodo esąs bejėgis sutrukdyti tai. Kazimierui, priekaištingai). Ar aš nesakiau? Dabar mes užtruksim visą naktį.

Šv. Kazimieras (V. K. Jonyno medžio raižinys)
 
KAZIMIERAS
Su tavo žinojimu tau niekas nebaisu. Tu gali laimėt bet kokią diskusiją per penkias minutes.

KUREVIČIUS
(Vyšniauskui) Kareivi, palydėk tėvą jėzuitą į didžiąją menę. (Kazimierui) Jūs eisit kartu?

KAZIMIERAS
Dėkui, ne. Aš palausksiu čia.

VYŠNIAUSKAS
(Jasaičiui) Į menę! Iš menės yra durys į virtuvę! Aš tuoj pradėsiu garbint tavo Kazimierą. (Pasiunčia bučkį pilies link). Balandėli, aš ateinu!

(Vyšniauskas ir Angelas įeina pro vartus į pilies kiemą).

4 SCENA
KUREVIČIUS
(Kazimierui, draugiškai). Studentas . . . Vienintelis studentas visoj šitoj kariaunoj, kaip knyga senos geležies krūvoj. Aš žinau Krokuvos universitetą. Didysis Kopernikas mokėsi ten. Ką tu studijuoji, jaunuoli?

KAZIMIERAS
Teologiją.

KUREVIČIUS
Bent truputėlį astronomijos?

KAZIMIERAS
Labai daug astronomijos.

KUREVIČIUS
Aš pavydžiu tau.

KAZIMIERAS
Man? Mano amžiaus studentai svajoja tapti riteriais, kaip jūs.

KUREVIČIUS
Tau bus nesunku suprast mano jausmą — širdy mes abu mokslininkai. Aš labai vienišas šitoje pilyje. Tarp mūšių kareivos suglemba girti, lyg lokiai žiemą. Bajorai teskaičiuoja, kiek jiems ta iškyla kaštuos. Su kuo aš kalbėsiu apie astronomiją? Su lavonais? Su jais varnai tesusikalba.

KAZIMIERAS
Jei jums tai teikia džiaugsmo, naudokitės mano kukliu astronominiu žinojimu.

KUREVIČIUS
Sakyk, ar Koperniko teorijos dar nepradėjo megzt žiedų Krokuvoj?

KAZIMIERAS
Dar ne.

KUREVIČIUS
Dar ne. . . (Apsižvalgo). Bet čia ne vieta kalbėt apie Koperniką.  Mums reikia būt arčiau žvaigždžių. Gal metai praeis, kol aš pamatysiu kitą astronomijos studentą. Eime Į bokštelį.

JASAITIS
(Kurevičiui). Pone — jūs buvot man geras — leiskit man įspėti jus. Saugokitės skaičiuot danguj žvaigždes: savąją suskaičiavus, reikia mirt.

KUREVIČIUS
Ačiū, kareivi, bet aš neturiu savo žvaigždės. Eime, studente.

(Kurevičius ir Kazimieras įeina pro vartus į kiemą. Netrukus jie pasirodo ant bokštelio. Kurevičius rodo ranka į dangų).

Plejados . . . Orionas . . . Ursa Major. Nei vienas žmogus neturi savo žvaigždės. Niekas erdvėse nežino apie žmogų. Aš neprisiverčiau šito pasakyt sargybiniui: jis taip saugiai gyvena savo prietaruose.

KAZIMIERAS
Jis turi daug daugiau negu prietarus: tikėjimą erdvių Viešpačiu ir pagarbą giliausiems jų slėpiniams.

KUREVIČIUS
Laimingi tie, kurie nemėgina žiūrėt į slėpinius. Bet neeiliniai žmonės negali to išvengt. (Jis parodo ranka pilies pusėn). Žvelk, tenai, karalius žiūri pro langą. Ir jis j ieško atsakymo žvaigždėse. Jis tikisi rasti tarp jų karalienės Barboros akis.

KAZIMIERAS
Ir karalienė dabar žiūri į jį, ir jos akys daug gražesnės negu bet kada gyvenime.

KUREVIČIUS
(Juokiasi). Man patinka tavo poetinė visata.

KAZIMIERAS
Tokia ji yra — tobulas e;lėraštis.

KUREVIČIUS
Gaila, kad rytoj mums jau gali nebetekt diskutuot apie ją. Rusai gali užplūst mus kiekvieną minutę. Karalius nesivijo jų po pirmo sėkmingo mūšio , ir per dvi savaites jų čia prigužėjo eibės. Yra gandų, kad karalius nori trauktis, bet aš tuo netikiu.

KAZIMIERAS
Jis nesitrauks! Jis turi būt čia rytoj rytą!

KUREVIČIUS
Bijai, kad nepaliktų tavęs rusams? Jau ne-pirmą sykį jis įpuola į tokį pavojingą sustingimą. Po Radvilaitės mirties panašūs priepuoliai surakina jį porą sykių per metus. Ar tu kada liūdėjai dėl moters?

KAZIMIERAS
Aš niekad taip neliūdėjau dėl moters. Bet aš galiu suprast jį.

KUREVIČIUS
Šitame šaltame pasauly moterys yra kaip pagalviai: tol reikalingi, kol mes šiltai ilsimės. Aš augau panašiai, kaip karalius: dvaro panų sijonų šiugždėjime. Bet jį aplankė vadinamoji didžioji meilė. Mane ji aplenkė. Gal ir geriau — mano akių aiškumo dabar neužtemdo sentimentalios ašaros.

KAZIMIERAS
Ar jūs bet kada mylėjote visa širdimi?

KUREVIČIUS
Ne. Aš niekad nesugebėsiu mylėt moters, o žvaigždynais aš tik pagarbiai stebiuosi.

KAZIMIERAS
Tada, garbusai pone, pro savo ašarų miglą karalius mato turtingesni ir aiškesnį pasaulį, negu jūs savo sausomis akimis.

KUREVIČIUS
Bravo už atvirumą Kadais aš mylėjau — r s mylėjau mokslą. Dar išplėstaakis devyniolikmetis aš klausiausi Koperniko Frauenburge. Aš tikėjau juo, aš garbinau jį. Aš vaizdavausi sau mokslininko ateitį. Bet mano tėvai privertė mane pasirinkti dvariškio gyvenimą — pareiga šeimos tradicijai. Aš buvau jų vienatinis. Čia aš stoviu po penkiolikos metų. Dvariškis, kariaująs nuoboduliui numalšinti ir tebegrimstąs dvariškoie nuobodybėje. Isistebėięs į žvaigždynus, nes žemėje nebėra nieko įdomaus.

KAZIMIERAS
Nieko įdomaus? Rudens spalvų gaisras rytoj primins auksą liepsnoje. Netrukus žiema apklos viską skaistybės apsiaustu, kurį stebint jaunon sielon nusileidžia pirmoji mintis siekti šventumo. Kaip galima nesidžiaugti matant pavasari krykščiant maudomo kūdikio linksmumu? Vasaros vaisiai trauks jūsų akis savo prisirpusiu tobulumu: maži pasaulėliai nei kiek nemen-kesni už žvaigždes. Nejaugi žemės grožis pajuntamas tiktai palikus ją?!

KUREVIČIUS
Aš dar nesiruošiu palikt jos, jaunuoli. Ne, aš dar nepasidaviau. Aš girdėjau apie vamzdį su stiklais, kuris priartina žvaigždes. Aš bandysiu įsigyt jį, daryt apskaičiavimus. Rytoj. (Trumpa tyla). Rytoj? Anoj pusėj upės styro rusų jieeių miškas. Vienos jų smaigalys yra mano likiminė žvaigždė. Galbūt, rytoj.

KAZIMIERAS
Rytdienos mūšio pabaidytas žvirblis pames plunksną — su Dievo valia. Kodėl jūs turėtumėt žūti rytoj, kai viltis atgyja jūsų akyse? Didžiosios armijos nesykį bėgo nuo mažųjų. Prisiminkite Polocko mūšį.

KUREVIČIUS
O, šventieji. . . Ankstyvoje jaunystėje ir mano tikėjimas buvo uolus kaip tavasai. Bet vieną dieną aš dūriau pirštu į savo tikėtąjį dangų, ir jis plyšo kaip popierius. Ir už jo buvo tikroji, tuščioj i visata.

KAZIMIERAS
Visi mūsų vaizduotės dangūs turi suplyšti, kol mes prieinam prie tikrojo.
KUREVIČIUS Mielas jaunikaiti, kodėl tu sutikai mane? Dar valanda mano draugėje, ir tavo pasaulėžiūra pradės tirpt. Klausyk, aš ilgus metus rezgiau Koperniko studijų siūlus. Aš tikiu juo. (Garsiai ir iškilmingai). Žemė nėra visatos centras. Planetos nesisuka apie ją.

KAZIMIERAS
(Labai ramiai). Aš žinau tai. Ir kas?

KUREVIČIUS
Kaip tu gali žinot?! Ir jei tu žinotum, ar tu sugebėtum ištart tuos žodžius, kaip laiko paklaustas. Jei jie, ten žemai, žinotų . . . Dabar jie gyvena patogioje senoviškoje visatoje. Jų žemė nejuda, ir visi dangiški kūnai ir saulė sukasi aplink ją. Ir tos skruzdės, tie bajorėliai nutriušusiom barzdom, yra tos žemės centras, tobulos būtybės, nedaug žemesnės už angelus. Jiems aštuonios dangaus sferos groja amžiną muziką . . . Jei jie žinotų, kad tos visatos nėra! Kad mažytė žemė tirti užkampyje, kurin krinta žvaigždžių išmatos . . .

KAZIMIERAS
Žemė spindi Dievo visatoje, kaip vertingiausias brangakmenis — Jo sūnaus kojų pėdos amžinai liks joje.

KUREVIČIUS
Taip man byloja tavo naivus tikėjimas. Pažvelk į visatą. Ji tyli.

KAZIMIERAS
Ne, ji skamba! Visi žvaigždynai gieda didžiojoj sandaroj, kaip koplyčios vaikų choras. Visatos viršūnėje tarp tikėjimo ir mokslo nebėra skirtumo.

KUREVIČIUS
Niekas negali žinot tų dalykų. Su savo vaizduote tu turėtumei rašyt sonetus dvaro damoms. Man, mokslininkui, tai tik dūmai. Aš turiu paskutinį smūgį tavo visatai. Jei Dievas ir yra, jis daug blogesnis už mus. Aš niekad netarnausiu jam!

KAZIMIERAS
Ne!

KUREVIČIUS
Iki pasimatymo, jaunuoli. (Jis išeina).

5 SCENA
KAZIMIERAS
(Žengia prie bokšto krašto). Pone Kurevičiau!

(Išgirdęs Kazimiero balsą, Jasaitis sužiūra augštyn).

JASAITIS
(Garsiai). Oo! Ponaiti! Ooo! Sietynas vidury dangaus, vidunaktis jau! Laikas pasilsėt iš po kelionės.

KAZIMIERAS (Garsiai). Dėkui už rūpestį, kareivi! Nėra kada ilsėtis! Turiu laukt savo bendrakeleivio! (Sau). Du žmonės, toliau nuo vienas kito kaip du žvaigždynai. Ir. tasai, kur arčiau žemės, taip pat arčiau dangaus.

6 SCENA
(Tarpuvartėje pasirodo Onutė. Ji pliaukšteri rankom ir pasislepia už vartų. Jasaitis žengia vartų pusėn. Ji išnyra užpakaly jo.

ONUTE
Geras vakaras, Petrai.
(Petras apsisuka, pastebi ją ir nutveria ją už rankų).

JASAITIS
Geras vakaras, Onyt. Vaje, kokia tu įraudus. Kuo prauseis — ar šaltinio vandenėliu ar
žaliu vyneliu?

ONUTE
(Ištraukia savo rankas). Vynelis teka tik menėj. Virtuvės garai nuraudino man skruostus.

JASAITIS
Ar nematei virtuvėj mano bajoro Kristupo?

ONUTE
Jo tai nemačiau, tik daug jaunų bajorėlių menėje.
 
JASAITIS
Ko gi jie ten sugužėjo, gal tavęs pažiūrėt?

ONUTE
Kam jie žiūrės į mane? Klausosi, kaip liuterių kunigas su jėzuitu ginčijasi.

JASAITIS
Ir anei vienas nepažiūrėjo į tave? Akli tie bajorėliai, nežino kur dailumą rast.

ONUTE
Jei tu jau taip sakai, tai vienas pažiūrėjo. Kad tu žinotum, kokios jo baltos rankos. Kaip panelės.

JASAITIS
Bajorėlio baltos rankos — juoda duona.

ONUTE
Jis man kalbėjo aukso pily gyvenąs.

JASAITIS
(Pikčiau). Aukso pilys ašarom numazgotos.

ONUTE
O kitas, netikėsi, ką man čiulbėjo. Žadėjo Rygą užkariaut, kad tenykščius karolius galėtų ant mano kaklo užmaut.

JASAITIS
Aš jam ašutinę virvę ant kaklo . . .

ONUTE
Vai, koks tu susiraukęs, Petreli. Aš tų bajorėlių visai nesiklausiau ir tau užpečky vaistus priruošiau. Kad tavo petis greičiau užgytų.

JASAITIS Tokia ten žaizda, būtų pati sugijus.

ONUTE
O vaistus bedarydama, tavo alkį atsiminiau. (Ji išima iš po savo apsiausto vištos koją ir paduoda jam. Jasaitis griebia ją).

JASAITIS
Dabar tai mano petis bematant sugis. Tegul Dievas duoda tau sveikatos.

VYTAUTAS IGNAS PROCESIJA

ONUTE
Prieš valgydamas, vaistus užsidėk. Aš tas šakneles gavau iš vienaakės elgetos, išmirkiau jas gyvatės piene ir degtinėje.

JASAITIS
Nepabus jos ant manęs. Kristupas užuos ir nulaižys degtinę man miegant.

ONUTĖ
Dėk netauškęs, kol mėnulis iš už debesų neišlindo. Mėnulio šviesoj jas reikia pridengt.

JASAITIS
O gal... tu man uždėsi?

ONUTE
Kaip aš .. . Gerai, tik pažadėk nežiūrėt man į akis.

JASAITIS
Prižadu.

(Jis padeda vištienos gabalą šalia savęs ant malkos. Ji atsargiai atsega jo apikaklę ir paliečia jo petį. Jasaitis išsišiepia iš skausmo. Ji išsiima iš sijono kišenės žolių gniužulėlį, uždeda jam ant skaudamos vietos ir laiko prispaudusi prie peties su ranka).

JASAITIS
Oi, geriau . .. daug geriau.

ONUTE
Dabar pats palaikyk valandėlę ir nejudink peties. (Ji pradeda ištraukti savo ranką).

JASAITIS
Oi, skauda. Oi, vėl blogai. (Onutė vėl sugrąžina savo ranką).

JASAITIS
Geriau, iš karto geriau. Oi, gera.

ONUTE
Šidiji tu mane . . .

JASAITIS
Palik savo rankutę ten visam amžiui ir man visad bus gera, aš niekuo nesiskųsiu.

ONUTE
(Žiūri į dangų, niūniuoja): Nuo pazarėlio, nuo vėjužėlio Koki raudoni debesėliai.

JASAITIS
Sakyk, nekankinus, ar tu paliksi man savo rankelę?

ONUTE
(Staigiau). Jaunas mėnuo! O aš dar nebuvau mačius . . . (Kalbėdama, ji ištraukia savo ranką, užsega Petro marškinius ir atsistoja). Dabar nei žingsnio toliau, nei žodžio daugiau. (Nusiima skarelę, pasilenkia, paima žiupsnelį žemės iš po savo kojų, įberia savo skarelėn ir užriša ją).

JASAITIS
(Niūriai). Aha, jaunas mėnuo žemė skarelėn. Dabar tu nieko nekalbėsi, atsigulsi, padėsi skarelę po galvą ir savo būsimąjį susapnuosi.

(Onutė linksi galva).

(Jasaitis, pamėgdžiodamas moterišką balsą): Jaunas mėnuli, leisk man susapnuoti su kuo reiks gyventi. (Onutė tebelinksi pritardama). Gal dar bajorą susapnuosi: rudais ūsais, aukso žiedais ant storų pirštų?

(Onutė tebelinksi, stengdamasi sulaikyt juoką. Jasaitis pažiūri į mėnulį).

(Piktai). Jaunas mėnuo, tau sudilti, o man pražilti!

ONUTE
(Onutė ima juoktis. Ji atriša skarelę, išberia žemes ir niūniuoja, žiūrėdama į jį:
Ei liūliuoj, liūliuoj juods vandenėlis, Už vandenėlio aug man bernelis, Aug man bernelis, kaip parašytas.

JASAITIS
Onut. . . (Jie' susiima rankom). Kai karas baigsis, lauk manęs dieną ir naktį. Vos tik iš to jauno mėnesio pasidarys pilnatis, kaip turtingo malūno ratas, aš ateisiu tavęs paimt.

ONUTE
(Ištraukia savo rankas). O kur mes eisim tada? Tavo bajoras juodas ir piktas. Tu vienas kareivėlis, neįprastoj vietelėj. Aš jauna be motulės, kaip lazdynas be riešuto. Neišleis manęs globėja. O ką aš tau atnešiu? Nėra kam man kraiteli duoti, dalelės skirti. Kas palydės mane per pievą?

(Kazimieras, klausęsis jų pokalbio, nulipa nuo bokšto).

JASAITIS
Sietynas brolelis palydės mus abu. Abu mes našlaičiai, abu tuščiarankiai. Onyt, mieliausioji. Tuojau aš pamatysiu karalių, jis išleis mane į savo žemę, ir mes abu ten laimingai amželį nu-
gyvensim.

ONUTE
Neateina pas tave karalius. Karas greit baigsis, ir tu jo niekad neberegėsi. Kas mes jam, Petreli?

JASAITIS
Nesakyk taip, Onyt. Jo gyvastis buvo mano rankose, ir aš jį apgyniau. Dabar jis laiko mano gyvastį. Karalius, Onyt, turi ilgas rankas, ir jo atmintis karališka.

ONUTE
Kodėl tu negimei aukso pily ir nesutikai manęs baltom rankom? Jei ir atsimins karalius, ar ne tas pat vargas jo žemėj?

JASAITIS
Šimtą syk lengviau jo žemėj. Nevienas pabėgo ten nuo bajorų, aš savo ausim girdėjau juos pasakojant. Nedelsk, Onyt, ištrūkt iš savo globėjos prieglobsčio. Šiltas jis, bet ir marina.

(Kazimieras pasirodo vartuose ir lėtai pasuka dešinėn).

ONUTE
Aš užgimiau našlaitėle ir nugyvensiu nabagėle.

JASAITIS
Tikėk man,Onyt. Anava, tas ponaitis paliudys, kad aš teisybę sakau. Jis žino, kaip karaliaus žemėj gyvena. (Kazimierui). Ponaiti, mums labai reikia jūsų protingo žodžio.

KAZIMIERAS
Klauskit manęs visa ko. Man nebus didesnės laimės, kaip padėt jums.

JASAITIS
Gal vištienos kąsnį?

KAZIMIERAS
Ačiū, aš nealkanas.

JASAITIS
Jūs nepriklausot jokiam bajorui. Kokioj žemėj jūs gyvenat?

KAZIMIERAS
Didžiausiojo karaliaus.

JASAITIS
(Onutei). Matai, mūsų karaliaus! (Kazimierui). Pasakykit jai, koks gyvenimas jo žemėj. Ji netiki, kad ten lengviau.

KAZIMIERAS
Mano karaliaus žemėje yra vietos visiems nuskriaustiesiems. Jos pievos priglaudžia visus pavargusius. Visi pažemintieji keliasi jos saulėj.

JASAITIS
Girdi, Onyt? O ar žemė ten derlinga?

KAZIMIERAS
Tenai nėra nei vargo nei alkio.

ONUTE
Kad Dievas išgirstų jūsų žodžius.

(Už scenos girdisi Vyšniausko dainavimas).

VYŠNIAUSKAS
Padariau alų, Gražų geltoną, Užgėriau mergelę Baltai raudoną. (Onutė sužiūri išsigandusi. Jasaitis paima savo nugraužtą vištos koją nuo malkos ir paslepia po savo apsiaustu).

JASAITIS
Nebijok, Onyt.

ONUTE
Jis pasakys globėjai. Sudievu. (Onutė pasisuka išbėgti ir tarpuvartėje vos nesusiduria su Vyšniausku).

7 SCENA
(Vyšniauskas įeina, viena ranka kažką pasikišęs po apsiaustu. Jis dar pažiūri Onutės pusėn ir tyliai švilpteri).

JASAITIS
Sudiev, Onyte.

VYŠNIAUSKAS
Matai, kas daros vyresniems išėjus. Burkavimas, čiulbėjimas.

JASAITIS
O iš kurgi pats ateini, širdžių rijike? (Vyšniauskas, už Kazimiero nugaros, ženklais rodo Jasaičiui į savo apsiaustą ir į Kazimierą).

KAZIMIERAS
Jums tikrai bus įdomu išgirsti, ką aš neseniai Krokuvoje skaičiau .apie karalaitį Kazimierą.
VYŠNIAUSKAS (Rąžosi). Vaje, koks aš pavargęs.

KAZIMIERAS
Beskaitant man pasidarė aiškiau, kas yra šventumas . . .

(Vyšniauskas demonstratyviai žiovauja. Jo užkrėstas, nusižiovauja ir Jasaitis).

VYŠNIAUSKAS
Tai vėlu jau, ponaitėli. Ar negeriau būtų nusnūst?

JASAITIS
Geriau kur prieangy prisiglaustum. Naktys čia vėsios.

(Kazimieras pastebi Vyšniausko ženklus).

KAZIMIERAS
(Liūdnai). Tikrai, laikas ilsėtis ... Aš prisiglausiu prie tvoros.

(Kazimieras eina dešinėn, atsisėda scenos gale ir įkniaubia galvą tarp kelių. Vyšniauskas seka jį akimis).

VYŠNIAUSKAS
Pagaliau nuėjo. Turbūt, buvo užuodęs ką nors gero pas mus. Apsieis. Atgailauja — tepaalksta.

JASAITIS
Ką jis čia gali užuost — nuodėgulius? Verčiau būtum pasiklausęs, kaip gražiai jis kalba.

VYŠNIAUSKAS
(Iškilmingai). Jei tu prižadėsi būt geras: klausyt kilmingo, prityrusio žmogaus patarimų, padėt man tokioj zbitkoj . . . (Vyšniauskas ištraukia iš po apsiausto vištos koją ir iškelia augštyn). . . . Tada aš tau duosiu pusę šitos grožybės.

JASAITIS
(Ištraukia iš apsiausto savo vištos koją). Griebi tu lašinėlius, griebsiu aš taukelius.
(Vyšniauskas apstulbsta ir teprabyla po trumpos pertraukos).

VYŠNIAUSKAS
Tai bobų galybė . . .

(Abu įninka valgyt. Kazimieras stebi juos).

(Tarp kąsnių). Klausyk seno kareivio. Karo metas, tai bobinėjimo metas, tai poravimosi laikas. Giltinė sau su dalgiu renka jaunuosius. Kareivėliai, pražygiuodami, mergas akim valgo, kaip vilkai. O mergos pro kamarų langelius juos blakstienom glamonėja — kaip šviežias oras joms papučia. Jų vyreliai nieko naujo joms nebežada: tik taukais apsidengs, susiraukšlės kaip seni obuoliai. O kareivėlių dantys blizga, brukąs po kojom dainuoja . .. Pasibaigia karas, nuvysta ir trumpos meilės, nuvogti bučkiai. Tik mergos dar trejus metus tirti prisiminusios, į pagalvius dūsauja.

ANGELAS
Ne viskas nuvysta karui pasibaigus. Eglė žaliuoja per karo žiemą ir taikos pavasarį.

VYŠNIAUSKAS
Taigi, eglaitės tos lieknosios. Aš jom neužsiimu. Man tokie medžiai, kur vaisius neša, tokios plačios obelys. Su viena aš tuoj pasimatymą turiu. Jei tu padėsi man, aš tau auksiną delnam.

JASAITIS
Iš kur tu gausi?

VYŠNIAUSKAS
Ji turi visą maišelį prisiraugusi. Aš myliu virėjas.

JASAITIS
(Šypsodamasis). Auksinas man dabar praverstų.  O ką aš turiu daryt?

VYŠNIAUSKAS
Jei ta virėja — Kunigunda — tavęs klaustų apie mane, nepagailėk man garbės ir turto. Matai, aš turiu dvarą.

JASAITIS
Žemai kloniojuos, pone dvarininke.

VYŠNIAUSKAS
Duok die, kad tas pilaitės vietininkas parsikapstytų iš mūšio lauko. Jis žadėjo mano balandėlei penkis auksinus, jei ji užkluptų jo žmoną neištikimybe verčiantis.

(Jis apsižvalgo).

(Tyliau). Penki auksinai jau lenda į mūsų maišelį. Ponas Kurevičius apie vietininkienę sukas, o ji apie jį sparneliais plazda.

JASAITIS
Jo pėdsakų aš nei už dešimt auksinų ne-šniukštinėsiu. Aš netikiu, kad jis koks nedorėlis būtų.

VYŠNIAUSKAS
Ha, nepažįsti tu mūsų bajorų. Tie jaunieji pily, kaip sąrančiai paskui kiekvieną sijoną dūzgia. Tu, klausyk. Mano storiukė sakė, kad jos globotinė — toji Onytė — visam tuzinui akis užbūrė. Jei nebus kvaila, ji gali sau krūvelę žvangučių susikraut. Tu nepaleisk jos.

JASAITIS
Nutilk, seni! Aš tau tavo auksiną atgal per gerklę sugrūsiu!

VYŠNIAUSKAS
A, tai ta eglelė, kur amžinai žaliuoja.  Aš tau tik gero norėdamas. Ar tu buvai menėj, ar matei?

JASAITIS
(Karčiai). Aukso pilys jai... Teisybė, aš nemačiau.

VYŠNIAUSKAS
Pst. (Klausosi). Taip tik ji tegali šlepsėt. Pasaugok už mane, aš tuoj grįšiu.

9 SCENA
(Kunigunda ateina kiemu iš dešinės. Pro vartus prie jos atskuba Vyšniauskas).

KUNIGUNDA
Mano ritieri!

VYŠNIAUSKAS
(Ženklu rodo jai tylėt. Tyliai ir piktai). Mus gali išgirst. (Labai švelniai). Mano gyvenimo saldybe.

KUNIGUNDA
Niekas manęs nematė. Aš prasmukau greičiau, negu jie spėjo blakstienas pakelt.

VYŠNIAUSKAS
Tik šakaliai gali taip prasmukt, išdžiūvėlės kokios. Gražiosios moterys — tos kurių yra ko apimt — jos niekur neprasmunka nepastebėtos. Ir istorija taip išrodo, kad tas gražiąsias, storąsias visad pagaudavo bebėgant ir galvas nukirsdavo, ar ant jiešmo pamaudavo.

KUNIGUNDA
Kaip baisiai tu kalbi. Ir kaip gražiai. Aš myliu istorijas. Pasakyk man dar ką nors.

VYŠNIAUSKAS
Volunge, lakštingala, laukine antele ...   Ar atnešei maišelį?

KUNIGUNDA
Oi gerai, kad priminei. Man reikia rytdienai paukštienos paruošt.

VYŠNIAUSKAS
Mus užklups čia. Maišelį?

KUNIGUNDA
Kristupai Vyšniauskai, ar tu tikrai esi bajoras? Aš tikiu tau, tik man pasigirdo, kad vienas bajorėlis tave šaukė kareiviu.

VYŠNIAUSKAS
Kad ir nesupratlyva tu. Mes, bajorai, tokius juokus tarp savęs darom. Jis man — kareivi, aš jam — kazoke. Turke. Maure. Kur būtų linksmybė, jei ponai vienas kitą ponais vadintų. Įprasi ir tu prie poniškų baikų, kai aš tave nusivešiu į savo dvarą, balandėle.

KUNIGUNDA
Papasakok man dar apie savo dvarą.

VYŠNIAUSKAS
Bet, mieliausia . . .  Gerai, trumpai.  Liūtai prie vartų. Kolonos. Palivarkas. Tvartai. KUNIGUNDA (Susižavėjusiai). Liūtai. . .

VYŠNIAUSKAS
Sakyk, brangiausia, ar tu atnešei maišelį?

KUNIGUNDA
Žinai, Kristupėli. Aš galvojau, galvojau ir sugalvojau. Tu toks narsus, tu vis švaistais pirmose eilėse, ir man prisiminė, kad per visus tuos kartus vis tuos narsiuosius ant lentų skylėtus parnešdavo.  Jei tu, gink Dieve, pražūtum pirmose eilėse, pražūtų ir mūsų maišelis. Nebenuneštum tu jo į Rygą tų gerųjų mainų su savo prietelium pirkliu padaryt.   O jeigu aš pasilaikyčiau maišelį, tada aš su juo į mūsų dvarą nuvažiuočiau, kaip našlė . . . Tu užrašei man jau?

VYŠNIAUSKAS
Taip, kaipgi, užrašiau.

KUNIGUNDA
Tai aš nuvažiuočiau ten tavo senųjų tėvelių karšint ir už savo maišelį tuziną jaučių nusipirkčiau. Ir tau būtų geriau grabe, žinant apie tai. Ir aš, kada tik tuos jaučius pamačius, vis graudžiai apie tave mąstyčiau.

VYŠNIAUSKAS
Palauk, Kunigunda, aš dar ne grabe. Tu netaip mano narsumą supratai.

KUNIGUNDA
Vai, kažkas krapštelėjo. Bėgsiu aš jau, prigąsdinai tu mane.

VYŠNIAUSKAS
Kas čia mus matys? Kam čia rūpi? Klausvk, aš narsus, bet aš nekišu galvos pavojun. Tai jau nebe narsumas, tai akiplėšiškumas. Tikrai narsūs žmonės laikosi nuošaliai Kodėl? Jais remias seimeliai, valstybė, viskas. Kas bus, jei jie lįs j mūšio vidurį? Man saugiau čia mūšy, kaip namie medžioklėj.

KUNIGUNDA
Vaje, mano galva.   O aš visai kitaip perpratau. Tai aš bėgsiu.

VYŠNIAUSKAS
Palauk. Mes abu tam tuzinui jaučių nugaras glostysim ir taip susidursim rankom. Kada tu atneši maišelį? Rytoj gali būti pervėlu. KUNIGUNDA O kaip tu atsiimsi mane iš čia?

VYŠNIAUSKAS
Kai tu p:matysi karietą, kurios arkliai atrodys kaip lekajai, kurios lekajai atrodys kaip bajorai ir kurių bajoras, kaip aš ir ant kurios bus herbas ... su višta ir dviem bokštais, tada pamesk viską ką darius ...

KUNIGUNDA
O, kaip man tada nepliš širdis iš džiaugsmo.

VYŠNIAUSKAS
Kada atneši?

KUNIGUNDA
Tu pasek mano ponią, dar penki auksinai įkris. Už valandos.

VYŠNIAUSKAS
Gerai, balandėle. Už valandos. Dabar eik.

KUNIGUNDA
Kad man dar norisi tavo bajoriško saldžialiežuvavimo ...

VYŠNIAUSKAS
Mus gali išgirst. Sudiev, kurapkėle.

KUNIGUNDA
Sudiev, manasai. (Kunigunda išeina).

10 SCENA
(Vyšniauskas pasilieka stovėti vietoje. Pilnas pasitenkinimo, šypsodamasis, jis žiūri į žvaigždes. Jo lūpos kruta, ir jo pirštai juda be perstojo skaičiuodami. Iš kiemo vidaus ateina Kurevičius).

KUREVIČIUS
Oo, kareivi!

(Vyšniauskas krūpteli ir atsisuka). Kodėl ne sargybos vietoj?

KUREVIČIUS
Pone Kurevičiau, aš . . . išgirdau įtartinus žingsnius.

KUREVIČIUS
Kieme?

VYŠNIAUSKAS
Taip! Geroms ausims, šnipų žingsniai turi tokį ypatingą garsą.

T. VALIUS NAKTIS (pastelė)
 
KUREVIČIUS
Ir?

VYŠNIAUSKAS
Nieko.

KUREVIČIUS
Kareivi, tavo tėvai davė tau geras ausis, bet pagailėjo akių. Kaip tu galėjai nepastebšt tokios didžiulės būtybės, kuri ką tik prariedėjo pro mane. Mažiausiai trys šnipai po vienos moters apsiaustu.

VYŠNIAUSKAS
Pone, jei aš praleidau tą būtybę, ji turi būti moteris. Žinote, ne visos jos tokios lieknos, kaip mūsų ponia vietininkienė.

KUREVIČIUS
Palik ponią vietininkienę ramybėj!

VYŠNIAUSKAS
(Labai nuolankiai). Mano pareiga saugot visus pilies gyventojus.

KUREVIČIUS
(Pasižiūri bokštelio pusėn). Kur tas jaunas studentas?

VYŠNIAUSKAS
Miega anoj tvoros pusėj, mylista. Ar jam pasakyt, kad jūs norit kalbėt su juo?

KUREVIČIUS
Temiega. Jeigu jis norės mane pamatyt, jis pats ateis. Aš būsiu bokštely.

VYŠNIAUSKAS
Klausau, mylista.

(Vyšniauskas žemai nusilenkia ir grįžta į savo vietą šalia Jasaičio. Kurevičius pasirodo bokštelyje. Jis glaudžiau apsisupa savo apsiaustą ir žiūri į žvaigždes).

11 SCENA
(Iš kairės, pro vartus, įeina Angelas. Jis rankove šluostosi prakaitą ir giliai įkvepia orą. Jis pažiūri į sargybinius. Vyšniauskas pirštu parodo Kazimiero pusėn. Angelas eina prie Kazimiero, kuris pamato jį ir atsikelia).

ANGELAS
O, Kazimierai, pirmą sykį aš jaučiu koks gaivus yra grynas oras.

KAZIMIERAS
Kas atsitiko, angele? Tu išbuvai ten visą valandą.

ANGELAS
Mielas Kazimierai. Aš žinau visus jėzuitų argumentus, visus protestantų argumentus. Aš žinau klausimus ir atsakymus į visas filosofines ir teologines sistemas. Bet aš nežinojau, ką reiškia diskutuoti su žmonėmis. Jie neklauso tiesos, logikos, įrodymų. Jie klausosi tik savo balso skambėjimo ir nenustoja žavėjęsi juo. Mūsų diskusija baigėsi be pasekmių, ir jie atidėjo ją rytdienai . . . Niekadai. (Po tylos akimirkos, skausmingai). Kazimierai, sakyk, kodėl aš negalėjau rasti žodžių didžiajai tiesai išreikšti?

KAZIMIERAS
Tokia yra žmonių kalba, angele. Tokia graži ir tokia ribota. Kol mes būsime čia, mus tesupras dalinai, arba visai nesupras.

ANGELAS
Tu taip pat mėginai aiškinti?

KAZIMIERAS
Ir turėjau tiek pat laimės.

ANGELAS
Kokia nevaisinga valanda.

KAZIMIERAS
Anaiptol, kokia turtinga. Aš stebėjau tris žemiškus gyvenimus.

(Kazimieras parodo į Kurevičių, Vyšniauską ir Jasaitį).

Mes galime matyti juos iš dangaus, kada tik panorime. Bet žiūrint į juos iš čia, jie darosi suprantamesni. Per tą valandą aš daugiau su jų vargais ir kančiomis. Aš pamilau juos su visomis jų svajonėmis ir silpnybėmis.

(Kazimieras nutyla staigios minties pertrauktas. Jis pastveria Angelą už rankos).

Angele, tu žinai protestantų ir jėzuitų argumentus, tu permatai visų filosofų ir teologų protus. Tau duota ir ateities žinojimo dovana. Sakyk man, ar jie išeis sveiki iš rytdienos mūšio?

(Angelas apžvelgia tris vyrus ir atsisuka į Kazimierą).

ANGELAS
(Liūdnai). Jie žus.

KAZIMIERAS
Visi trys?!

ANGELAS
Taip, ši trijulė žus rytoj rytą. (Kazimieras žiūri į juos).

KAZIMIERAS
Žvaigždės . . . karaliaus žemės . . . Vilniaus kalvos . . . (Jis puola ant kelių) Viešpatie, išklausyk mano maldos. Mane apėmė nauja meilė tavo tvariniams, leiažianti man ger.au pažinti tavąsias gelmes. O, mano Dieve, ankstyvoje jaunystėje aš veržiausi kovoti su netikėliais turkais. Dabar aš supratau, kad didžiausioji kova vyksta žmonių širdyse. Trys širdys, taip artimos man šią naktį, nustos plakusios rytoj rytą, kai aš nu-švitusiame danguje vykdysiu Tavo valios stebuklą. Trys kareiviai gulės pasliki tarp daugelio. Vienas jų dabar stebisi Tavo visatos tobulybe. Ir aš kadais žiūrėjau į dangų, pasiaukodamas tau, ir žemiškas ūžimas man buvo tolimas. Kiek užtvenktos išminties, kiek užsklęsto gerumo užges kartu su juo! Jis žus kaip netikėlis, paženklintas didžiąja nuodėme. Kitas yra artimas man, nes jis nuoširdžiai mylį mano brangiausiąjį miestą. Kokia laki jo vaizduotė, nors ir naudojama trupiniams ir dulkėms. Aš žinau, jis nesiklausė mano aiškinimo, bet jis buvo toks alkanas. Dieve, koks didelis yra alkis ir kiek maža duonos. Jis žus rytoj rytą, kaip menkysta ir apgavikas. Tik trečiasai yra pasiruošęs mirčiai. Jis kentėjo tiek daug ir taip nuolankiai. Jame aš regiu sukauptą visą Lietuvos gėlą, jos aimanos skaudų mėlynumą. Jo mirtis nulems jaunos, silpnos mergaitės likimą — be jo ji nuslys pigios meilės taku. Jis žus rytoj rytą, tiek maža teprašęs ir niekad nesulaukęs išsipildymo. Mano Dieve, aš neabejoju Tavo sprendimo išmintimi. Tačiau Tu turi šį pasaulį be perstojo, tavo rankose yra visa jūra galimybių, ir todėl aš drįstu melsti mažos Tavo malonės. Nukelk stebuklą į kitą dieną. Kiek daug reiškia viena diena! Paklydusieji gali sugrįžt ir teisingieji sutvirtėt. Ir jeigu mūšis įvyks viena diena vėliau, jis bus kitoks. Jietys j ieškos kitų krūtinių ir patrankų sviediniai išraus kitas duobes. Suteik man atsakymą, o, Dieve. (Staigiai ir skausmingai). Atimk rytdienos taurę nuo manęs.

Uždanga
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai