|
|
GRĮŽTANT IŠ ŠEŠĖLIŲ KARALIJOS |
|
|
|
Parašė Vytautas A. Jonynas
|
JULIJA ŠVABAITĖ: Vilties ledinė valtis. Išleido Ateitis. 1981. Chicago. Aplankas — Danguolės Stončiūtės. 104 psl. Kaina 7 dol.
Kai "Times Literary Supplement" kritikas Alan Bold (1982 vasario 5) bandė aptarti tremtyje atsidūrusių čekų rašytojo Milan Kundera kūrybą, jam teko pripažinti, kad bendrą jo prozos nuotaiką sudarąs jausminis kompleksas, kuriam nesą atitikmens anglų kalboje. Vien čekiškas žodis "litost" galįs jį išreikšti. Pasak kritiko, netgi kirtis, krintąs ant pirmojo skiemens, suteikiąs tam žodžiui neišsakomą gailumą. Šiaip "litost" — terminas kažkuo panašus į išnarintą akordeoną — aprėpiąs visą vaivorykštę emocijų: liūdesį, gailestį, graužas-tį, širdgėlą ir nykumą. Taip sakant, sintezę dvasinių stovių, kalbančių apie tai, kaip sunku būti žmogum, suvokti savo egzistencinį identitetą. "Litost" esanti išraiška tos kančios, kuri apninka žmogų, kai jis praregi savo menkumą ir trapumą.
Yra didelė pagunda griebtis to "litost", apibūdinant naujojo Julijos Švabaitės rinkinio "Vilties ledinė valtis" bendrą pobūdį. Tiek jame sutramdyto skausmo, ilgesingumo, nostalgijos, bandymų, grįžtant į praeitį, suvokti savąjį egzistencinį "aš". Šiaip su Kunderos romanais panašumo nėra, išskyrus graudulio chromatinę gamą, nes Kunderos stiprybė veikiau yra ironija, surrealistinis braižas. Bet vieno dalyko Alan Bond gal pilnai nesuprato, būtent, kad Kundera kalba išrauto iš gimtosios žemės žmogaus balsu ir kad tai, kas jam atrodo "litost", tėra vien praradusio gyvasties šaknis individo pasaulėjauta.
"Vilties ledinė valtis" yra trečioji poetės knyga. J. Švabaitės išėjimas viešumon buvo vėlyvas, kaip tai dažnai pasitaiko moterims rašytojoms. Bet nuo pat pirmojo savo rinkinio "Vynuogės ir kaktusai" (1963) jos lyrika pagavo skaitytoją savo žodžio, nesivaikančio poetinių kūlversčių, paprastumu. Sugebėjimu išsakyti prarastos tėvynės ilgesį ir kasdienybės rutinos slėgį. Sakytume, motyvus, kurie yra bendri visai išeiviš-kajai poezijai. Tik Švabaitės posmuose jie praskambėdavo didesniu niu-ansuotumu, intensyvumu, sakytume, moterišku intymumu. Tačiau neleistina būtų tai pavadinti "mergautinėm godom" ar pasimetusio dienų žmogaus "vague a Tame" bei neurozės būsenų išraiška. Kaip bebūtų melancholinė, minorinių tonų jos eilių gaida, Švabaitė visada stengėsi perteikti savo jausmų perviršį konkrečių įvaizdžių pagalba. Vengdama egzaltacijos, hipertrofuoto jausmingumo. Sakytume, likdama ištikima savo suvalkietiškai prigimčiai.
Naujajame rinkinyje sugaudžia tas pats troškimas atsiverti skaitytojui ramaus kalbėjimo, neornamentuota komplikuotų metaforų kalba, kuo mažiausiai naudojantis ištiktukais ir daugtaškių praretinimais. Pasirinktoji forma — baltosios eilės, kur protarpiais šmėkšteli koks asonansas ar ritmas, padidinąs tą intymaus pokalbio įspūdį. Savo brandumu "Vilties ledinė valtis" (dėl pavadinimo parinkimo galima būtų ginčytis) prašoka ankstesnes poetės knygas. Rinkiniui išskirtinę jėgą suteikia organiška vienuma, kylanti iš to, kad skaitytojas pasijunta įsuktas emocinian verpetan, iššauktan vieno reikšmingo įvykio poetės gyvenime. Tas sukrėtimas, davęs genezę daugumai eilėraščių, lengvai lokalizuojamas laiko tarpe. Tai poetės išvyka į Lietuvą. Ar gal teisingiau, į šešėlių karaliją, į prailgusiom naktim širdyje atrastą žemę.
Rinkinį sudaro keturi skyreliai: "Prisipažinimai ir atleidimai", "Parvežk man tėviškės žemės", "Pro juodą vualį" ir "Po Vilniaus dangum". Nesunku įžvelgti nuotaikų giminingumą tarp dviejų iš jų. Būtent: "Parvežk. . ." ir "Po Vilniaus dangum". Pirmajame išreiškiami drumsti jausmai, ruošiantis kelionei, sprendžiant - neapsisprendžiant. Antrajame — pačios viešnagės sostinėje įspūdžiai. Toks skėlimas rinkinio pusiau yra galimas, bet vargu ar jis teisingas. Kažin, ar taip elgiantis, nėra sukarikatūrinami poetės dvasinio autoportreto bruožai. Tiesa, kai kuriuose posmuose lengvai atspėjami poetės svyravimai, netgi nuogąstavimai, baimė, ką kalbės po to žmonės. Neatsitiktinai "Gintaro saujoj" aptinkame tokias eilutes:
Grįšiu raudona,
žalia,
geltona,
brolius išdavus,
žemę pardavus,
suakmenėjus,
stabu pavirtus,
nesužinojus,
už ką jie miršta - - -
Niekam ne paslaptis, kad leistis išvykon į pavergtą tėvynę išeiviui visada sudaro dvasinę dilemą. Tai tolygu savanoriškai prisiimti vėlelės klajūnėlės rolę, ištrinto iš gyvųjų sąrašo, kaip pilnateisio savo žemės žmogaus, vaidmenį. Toleruojamo vien kaip turisto. Švabaitė sugeba atskleisti tą dilemą, tą slogutį, be sentimentalaus dūsavimo, be paradiškų frazių, kaip yra akivaizdu iš sukeistų trispalvės spalvų cituojamam posme. Nuostabiu ir visai nauju mūsų išeiviškoj lyrikoj reiškiniu yra vienas dalykas. Iš jos lyriškos išpažinties junti, kad dvasios viduje poetė niekada nebuvo išrauta iš gimtosios žemės. Priešingai, visą laiką gyveno joje, būdama atvira viskam, kas kūrybinga, kas artima, sava, ir kas palaiko tikėjimą tautos gyvastingumu. Nėra atsitiktinumas, jei trys iš keturių knygos skyrelių turi sau įvija(motto) posmus, parinktus iš brandžiųjų Lietuvos jaunųjų poetų kūrybos — J. Degutytės, M. Martinaičio ir Just. Marcinkevičiaus. Poetei nebaisūs priekaištai, kad ji grįšianti "brolius išdavus, žemę pardavus", nes nėra ką parduoti, kai nešiojamas sužadėtuvių žiedas yra toji pati lietuvių kalba, lietuvių kultūra. Jų tęstinumas diaspo-ruoje. Ir kaip tik todėl "Vilties ledinė valtis" niekuo nepanaši į mėgėjišką turistinį filmą ar kokį Vilniaus nuotraukų albumėlį. Veikiau iš jos prabyla sąmoningos išeivijos kultūrinio elito reprezentantės balsas.
Praskamba ramiai, tvirtai, be retorinių sustiprinimų. Be abejo, paskatų kelionėn yra buvę daug dalykų. Ir nostalgija, ir noras susitikti paskutinį kartą su savaisiais, ir pokalbių su buvojusiais tenai poveikis. Visiems tiems dalykams poetė jautri. Bet visumoje "Valties" eilėraščiuose ataidi piligrimės, maldininkės žingsniai, kurių kryptį nulemia ieškojimas savojo "aš" pradžios. Itin būdingu dalyku eilėraščių struktūrai yra tai, kad sunku atspėti, kur baigias prieš-kelioniniai lūkesčiai ir kur randa pradžią pokelioniniai įspūdžiai. Visa tai amalgamuojas į vieną lydinį. Vieną audinį, ataustą plonyčių potekstės voratinklių. Skaitytojas niekada nėra tikras, kur lokalizuoti eilėraščio genezę: kur "ante", kur "post". Pavyzdžiu būtų eilėraštis "Tėviškė", vienas gražiausių rinkinyje:
Baltas šunelis prie kojų,
ant tavo rankovės
peteliškė
ir skruzdėlė.
Tingios varnos
vasarojuje, balandžiai
vidury kiemo
balandų,
skaudaus žalumo
dilgėlių. - - -
Neskubėkim, dar pabūkim . . .
Mukia žalmargė
prie kauburėlio
akmenų,
prie duobės žalio
vandens,
kur buvo prūdas tarp medžių. —
Suleidžiu
į žemę pirštus, — į griuvėsių,
skeveldrų žolę,
į pelenus ir žvyrą. —
O jie ten laukia,
stovi ir laukia
graudžiai žiūrėdami į mane,
po vienintele žydinčia liepa,
kvepiant kmynams ir liepžiedžiams,
kur sėdėdavom, kur bučiavomės,
kur meldžiausi dangui prašydama
stebuklo
Pasukusi į nerimuotą tekstą, prabildama be moteriškų gležnybių, konkrečiais, realistiniais vaizdais, poetė suteikia savo jutiminiu konkretumu skaitytojui įspūdį, tarsi būtų kalbama apie įvykusį įvykį. Vien tik antroji strofa, prasidedanti nerimastingu "O jie ten laukia" leidžia atspėti, kad randamasi slogaus sapno akivaizdoje. Užtat ir tokia "ritardan-do" pastyrusių vaizdų slinktis ir ne-jėgos jausmas mus apninkąs košmaro stovyje, kuris čia puikiai išreikštas antrąja strofa.
Panašiai skaitytoją veikia ir eilėraštis "Krikšto tėvas". Vėlgi jam neaišku, ar jis gimė konkretaus susitikimo su krikštatėviu senuku poveikyje, ar tai laiškų ištraukų, telefoninio pasikalbėjimo nuotrupų, nugirstų iš kitų žmonių dalykų, kolažas. Ar tai poetės lūkesčių, prieš išvykstant, projekcija? Bet kaip bebūtų, jis kalba apie Švabaitė s įleistų gimtojon žemėn šaknų tvirtumą. Akcentuoja rinkinio organišką vienybę.
Užvis originaliau ta polifoninė or-kestracija praskamba eilėraštyje "Sidabražolė", nes daugiaplanis Švabai-tės žodis čia ypatingai klaidinantis, ir itin plati potekstės erdvė palikta skaitytojo nuojautai. Iš pirmo žvilgsnio eilėraštis atrodo kaip sausokas botanikos terminijos išvardinimas:
Ašutnyčia, rožiukėle, devyngalve,
devynvyre,
devynvaike tu žolele, vingorykšte.
Tu — pumpuro viršūnėle, šilkalėle
abrusėle,
tu žąsine, sidabrine
aukšto kalno dirvonėly
abiem pusėm sidabruota . . .
Ir pasibaigia jis vis taip pat, augmenijos žodynu atskambančia strofa:
Plaštakėle tu pilkoji,
penkiapiršte raudonoji,
nejaukių molynų viešnia,
ant stačių krantų prigulus —
gal vienmetė,
gal šimtinės tavo šaknys
čia užgimę; —
o nuo skausmo, nuo degimo,
nuo žaizdų pati pirmoji,
mums gyvybę
dovanoji . . .
Nežiūrint pradžios lakumo, tautosakinių įvaizdžių poetinio skaidrumo, netgi panašumo į S. Nėries neužmirštamą eilutę "Piene, piene, nuostabi gėlele", kas norėta pasakyti ta ezopine kalba? — Raktą į šifrą aptinkam eilėraščio epigrafe(motto):
"Žmonės žmones deginę, — toki kieti buvę, kad verčiau degę, bet nesigerinę. Iš to kietumo išdegusiose vietose ir likusios degimžolių šaknys, tikriau, sidabražolių šakniastiebiai. Vėl gi sako, gal ten likę sudegę kaulai, o gyvybę gavę tada, kai gyvieji kruvinom ašarom palais-tę . . . (Iš tautosakos).
Iš jo paaiškėja eilėraščio simbolika. "Nejaukių molynų viešnia", sidabražolė, poetės vizijoj ženklina karo ir pokario aukų užmirštus kapus. Nykias vietas, kuriomis nusėtas kraštas, kur ji lankysis. O gal tas, kurias matė? Bet galima ir kita interpretacija. Sidabražolė gali būti palaikyta tautos pasipriešinimo simboliu, pasipriešinimo, pasireiškiančio įvairiomis formomis: "tu mislyčia, ašutnyčia ... ir krūminė šliaužiančio-ji". Tada paskutinės eilėraščio eilutės ataidi paguoda. Tų interpretacijų kryžmoj tai, kas iš karto atrodė formalistine ekvilibristika, nušvinta kitaip. Jo ezopinė kalba tampa mums suprantama. Bet leistina žvilgterėti į šį eilėraštį dar kitaip. "Sidabražolė" sudomina skaitytoją dviem aspektais. Savo šifru, praplėstos metaforos uždarumu ir savo skambesiu — gro-žėjimusi, gėrėjimusi, gimtojo žodžio spalvingumu, kuriame junti kažką intymaus, moteriško. Sutikim, kad moteriškas pradas literatūroj yra sunkiai identifikuojamas. Bet bent šiuo metu jis nesutapatinamas su švelny-bėm, malonybinių žodelių spurdesiu. Priešingai, randasi kritikų, įžvelgiančių tą pradą moters sugebėjime įsiklausyti į žodžių skambesį, nelauktas asociacijas. Jie pripažįsta moteriai tą išskirtinę galią, aiškindami, kad ji ją įsigyjanti jau vien todėl, kad kaip motina, vėliau močiutė, ji girdinti naujagimių šneką. Taip žvelgiant, žodžio "glostymas delnuos" ir aplamai pakuždinis "Sidabražolės" tonas nėra išviršiniais blizgučiais, bet kažkuo tikrai savitu ir išjaustu. Bet ne mažiau būdinga, kad tiek žodžio kultu, tiek savo ezopine kalba, Švabaitės eilėraštis artimas dabar Lietuvoje kuriamai lyrikai. Net sidabražolė, galbūt ir ne simboline prasme, kurią jai skiria Švabaitė, bet kaip poetinės atributikos elementas, dažnai pasigirsta tenykštėje poezijoje.
Tą poeziją Švabaitė yra pamilusi. Ir ne vien įvijose cituojamų poetų.
Bet toji atvirybė Lietuvoje kuriamai lyrikai (visumoje pozityvi) nėra be pavojų. Ji gali vesti į tematikos susiaurėjimą ar hermetiškumą. Nenuostabu, jei kur-ne-kur "Vilties ledinėj valtyje" aptinkame įtakų: Degutytės-Vaičiūnaitės eilėraštyje "Šalia mažo ąžuoliuko", J. Marcinkevičiaus — "Kai pirmą žodį ištarė". Nenuostabu, kad, paskyrusi eilėraščių ciklą M. K. Čiurlioniui (Pro juodą vualį), poetė seka pėdomis eilės Lietuvos poetų (ir kompozitorių), radusių įkvėpimą muziko ir dailininko korespondencijoje. (J. Glinskis sukūrė netgi dramą "Po svarstyklių ženklu). Kaip bebūtų, Švabaitės eilėraščiai neprasi-kalsta nudėvėtų poetinių klišių atnaujinimu. Jie saviti. Itin šiltas savo žemiška pagava "Miškas". Kiekvienu atveju jie skirtingi nuo Bradūno "Sonatų ir fugų", poeto, kurio įtaką kritikai dažnai įžiūrėdavo Švabaitės ankstesnėj poezijoj.
Paskutinis skyrelis pavadintas "Po Vilniaus dangum" (knygos viršelį puošia Šv. Onos bažnyčios ažūrinio portalo užuomina). Ir eilėraščių skaičium šis skyrelis gausesnis. Poetei grėsė didelis pavojus mestis į neoromantinės atributikos restauravimą, kuriant tapybiško Kunigaikščių Miesto — Šiaurės Jeruzalės vinjetes. Džiugu, kad ji to išvengė. Yra, be abejo, sunku išvengti tam tikro foto-albuminio atspalvio, kai eilėraščių pavadinimai prasideda vis tuo pačiu žodeliu "Prie" (Prie Varpinės . . . Prie Šv. Onos . . . Prie Vilniaus universiteto). Bet poetės Vilnius yra jos, Švabaitės ne Juditos Vaičiūnaitės Vilnius, ne Mozoriūno ar kitų. Net "topografija", sakytume, kita. Ne Gedimino pilis ar Šv. Kazimiero grabas, bet tamsi auditorija, kur vieną vakarą sėdėjo Putinas ir verkė. Taip pat Marijos Šlapelienės knygynas. Ir Salomėjos Nėries skulptūra. Poetės pietizmas Vilniui tikras, autentiškas, nes tas miestas yra jos neatplėšiama dalis.
Kai naktimis boluodavo tamsoj
tavo kiemai,
virpėdavo langinės,
(kuriam šią naktį skirta mirtis,
kuriam likimas
išlikt nepaliestu?)
Už geležinių vartų,
švento Jono gatvėje,
dar ilgai žiburys žibėdavo
knygyne.
— Marija Šlapalienė -
jos veido aureolė,
jos rankos, laiminančios knygą
tartum duoną.
virš pergamentų,
inkunabulų,
elementorių . . .
Taip prasideda eilėraštis Jono gatvėje", kuris skamba retu įžvalgumu ir jautrumu kiekvienam, gyvenusiam sostinėje. Ne plakatišku, bet savyje užugdytu patriotizmu dvelkia ir kiti šio ciklo eilėraščiai (Dar kartą, Prie Vilniaus universiteto, Sekminės Vilniuj, Prie Šv. Onos bažnyčios).
Bet bene brandžiausiu yra litanijos forma parašytas šauksmas Aušros Vartų Motinai:
Pasilik,
pasilik Aušros Vartuose,
apatiškoji Madona,
prikalta
dviem tūkstančiais
ir aštuoniais šimtais
vinių,
prie Vilniaus sienų . . .
. . . . . . . . .
Arimų motina,
duonos trupinių,
vatinukų ir pilkų žiponėlių . . .
Žvėrys turi urvus,
dangaus paukščiai lizdus,
tiktai tu neturi sau
galvos kur priglausti. . .
Savo emocijos tyrumu, žodžio tiesumu šis eilėraštis tikrai priklauso prie geriausių mūsų religinės poezijos pavyzdžių.
Vytautas A. Jonynas
— "Aušros" šimtmečiui skirta paroda,
susieta su Pasaulio Lietuvių Dienomis, bus atidaryta š. m. birželio 26 d. Chicagos Jaunimo Centre ir truks iki liepos 5 d. Parodą organizuoja Bronius Kviklys, talkinamas L. Kairio ir J. Mažeikos. Ji apims visą draudimo laikotarpio lietuvių spaudą, leistą Lietuvoje ar užsienyje nuo 1865 iki 1905 m.
|
|
|
|