|
|
SOVIETŲ SĄJUNGOS POLITINE KAITA IR VISUOMENINĖ RAIDA |
|
|
|
Parašė BRONIUS NEMICKAS
|
Aleksandro Štromo maždaug virčiau nurodyto pavadinimo knygą 1981 m. išleido Peter D. Long'o leidykla Frankfurte (prie Maino), Vokietijoje. Ši knyga yra naujos knygų serijos, pavadintos "Europaeisches Forum", pirmasis tomas.
Knygos autorius žiūri į sovietinę sąrangą jai gresiančios lemties požvilgiu. Sovietinėje visuomenėje jis mato tam tikros slinkties apraiškų, aksti-nančių politinę kaitą, kuri ateityje tolydžio labiau įsibėgėsianti ir galop vienu ar kitu būdu pakeisianti visuotinę (totalinę) santvarką.
A. Štromas yra gimęs 1931 m. nepriklausomoje Lietuvoje, bet savo intelektą subrandinęs jau sovietinėje aplinkoje: teisės mokslus išėjo Vilniaus ir Maskvos universitetuose, eilę metų dirbo įvairiuose sovietiniuose teisės mokslų tyrinėjimo institutuose. Be to, aplinkybės lėmė jam tapti tariamai Lietuvos Komunistų partijos2 pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus įsūniu.3. Tokiu būdu jis turėjo progų savo įgimtu įžvalgumu stebėti ir vertinti aukštesniąją komunistinės valdžios hierarchiją be oficialiosios sovietinės kaukės — tikrą: komunizmo idealų nebe išpažįstančią, su visuomene ryšio netekusią, savoje partijos didžiūnų klasėje užsidariusią ir jos poreikiams atsidavusią. Taigi jis pirmauja tarp tų sovietologų, kurie žvelgia į sovietinę sąrangą iš išorės. Jis yra už juos daug žiningesnis ir įdomesnis, nes tą sąrangą ir pats mato iš vidaus, ir skaitytojui tokią parodo. A. Štromas, matydamas sovietinę tikrovę, atitrūkusią, nuo jo giliai pažįstamų sovietinės sąrangos teorinių pagrindų, 1973 m. pasirinko Vakarus, pasitraukė į Angliją ir čia, įsijungęs į akademinį tyrinėjimo darbą, savo straipsniais įvairiuose anglų kalba leidžiamuose žurnaluose ir lietuviškuose laikraščiuose susidarė Sovietų Sąjungos politikos ir socialinių reikalų žinovo vardą.
Autorius pirmoje eilėje susidomi Rusija: užčiuopia jos visuomeninius ir politinius poslinkius, gvaldo jų priežastis ir samprotauja apie tos slinkties būsimuosius padarinius. Be to, užkabina šiek tiek dar ir satelitinius kraštus. Lietuvą ir kitas Pabaltijo valstybes tik užsimena; kartais, gaila, tatai atsitinka Sovietų Sąjungos sudėtyje. (Kaip maloniai pakutena širdį, kai skaitai Latvijoje gimusio vokiečio Erich F. Sommer'io taip pat 1981 m. vokiečių kalba išleistą knygą "Das Memorandum", Čia autorius sumaniai susieja karo paskelbimo Sovietų Sąjungai aprašymą su Pabaltijo valstybių, ypač Lietuvos, tragedijos išsamoku apsaku: kone trečdalį savo knygos skiria Lietuvos užgrobimui pavaizduoti).
---------------
Shtromas: POLITICAL CHANGE AND SOCIAL DEVELOPMENT: THE CASE OF THE SOVIET UNION. Verlag Peter Lang. Frankfurt am Main-Bern. 1981. 173 p.
A. Štromo knyga susideda iš keturių dalių ir aprėpia šias temas: Politinės opozicijos klausimą Sovietų Sąjungoje. (I-oji dalis), Sovietų režimą ir žmonės (II-oji dalis apima istorinę apžvalgą, III-oji — dabarties sanklausą ir atotrūką ir Politinę kaitą (IV-oji dalis).
I. Politinė opozicija Sovietų Sąjungoje
Sovietinės visuomenės nepasitenkinimo apraiškų, kitaip tariant, atotrūkos nuo režimo linijos (dissent) autorius nelaiko nei rezistencija, jei ji nėra vieša, nei politine opozicija. Jis pagrįstai teigia, kad prie Stalino viešos atotrūkos nė negalėjo būti. Jos akstinu tapusi 1956 m. (po komunistų partijos 20-ojo kongreso) Chruščiovo pasakyta slaptoji kalba, pasmerkusi Stalino klaidas. Po jos daug kas tikėję, kad režimas tolydžio imsiąs kisti gerojon pusėn. Tie žmonės nė nemanę nukrypti, atitrūkti, priešintis valdžiai. Atvirkščiai, jie norėję su ja bendradarbiauti, jai padėti, ją remti politinės kaitos kelyje. Tačiau jie apsivylę, nes režimas neklausęs jų balso ir visą laiką suturįs, sutramdąs viešąją atotrūką.
Pagal autorių atotrūką — tai esąs oficialiai nustatytų vertybių, tikslų ir idėjų nepripažinimas. Ji apimanti visą Sovietų Sąjungą, esanti visuotinė. Tuo tarpu rezistencija esanti valdančios partijos, vyriausybės ar valstybės politikos, nuostatų, nutarimų nesilaikymas, išreikštas priešiškais veiksmais. Tokios apibrėžties rezistencija tesanti sutinkama tik viešosios atotrūkos retesniais atvejais, kai prie-šingaujama sovietinio režimo politikai. Opozicija gi esanti "organizuota jėga, siekianti išstumti valdančiąją partiją ir pati pasiimti valdžią į savo rankas". Dabartiniu metu tokios rūšies akivaizdžios opozicijos Sovietų Sąjungoje nesą. Tačiau ji galinti slapčia glūdoti partijoje bei valdžioje ir apsireikšti, kai būtų proga pakeisti komunistinį režimą.
Autorius teigia, kad nekomunistinę Rusijos ateitį lemsią sąveikaudami čia minėti trys veiksniai: tylioji visuotinė atotrūka, įsibėgėjusi rezistencija (dabar tepasireiškianti viešosios atotrūkos tik properšėlėmis) ir slaptoji opozicija.
II. Sovietų Rusijos istorinė apžvalga
Masinė Rusijos žmonių atotrūka nuo bolševikų režimo buvusi natūrali jų 1917 m. revoliucijos paseka, nes komunizmas buvęs primestas rusų tautai: rusai siekę ne bolševizmo, bet radikalios raidos į Europos tipo liberalią pliuralistinę sąrangą. Bolševikinio režimo laikysena tos masinės atotrūkos požvilgiu visą laiką įvairavusi tarp didesnės ar mažesnės pakantos ir sankirčio. Autorius Sovietų Rusijos istoriją (režimo su masine atotrūka sambūvio ir sankirčio atžvilgiu) suskirsto į šešis periodus: 1. bolševikų įsigalėjimo ir civilinio karo (1917 m. lapkritis - 1920 m.), 2. naujosios ekonominės politikos (1921 - 1929 m.), 3. kolektyvizacijos ir "valymų" (1929 m. — 1941 m.), 4. karo su nacine Vokietija (1941 m. - 1945 m.), 5. tarp karo pabaigos ir 20-ojo komunistų partijos kongreso (1945 m. - 1956 m.) ir 6. po 20-ojo komunistų partijos kongreso (1956 m. - dabarties).
Vienų šių periodų metu sovietinis režimas masinę atotrūka smaugęs, tramdęs labai žiauriai, kaip kad bolševikų revoliucijai įsigalint Rusijoje, kolektyvizaciją ir "valymus" vykdydamas ir su tariamai hitleriniais bendradarbiais po karo atsiskaitydamas, kitų — totalinius varžtus kiek atpalaiduodavęs, kaip naujosios ekonominės politikos metu, dideliuose karo sunkumuose Vokietijoje. Režimo varžtai būdavę atleidžiami, kai jau nebebuvę kitos išeities. Vienokia ar kitokia režimo nuolaida reiškusi ir reiškianti ne ką kita, kaip tik pasiruošimą naujam, žiauresniam puolimui, siekiančiam bet kokią atotrūka sunaikinti ir viską sutotalinti.
Autorius išsamiai išnagrinėja Sovietų Rusijos režimo (kiekvieno minimų periodų) laikyseną masinės atotrūkos atžvilgiu, nurodo valdžios naudotas ją naikintąsias priemones ir rusų bei kitoms tautoms padarytas didžias nuoskriaudas.
III. Sovietų režimas ir žmonės
Nei sovietinis režimas, nei atotrūka (nė vienas jų) dar nesą laimėję nuolatinės tarpusavio kovos. Teroro pabaida ir kyšininkystės pagunda esančios pagrindinės bolševikų priemonės bent iš paviršiaus pasiekti sanklausą, pritarimą. Kelis dešimtmečius išsilaikyti (ir dar paviršiuje plūduriuoti) siekdamas ir šių priemonių veikiamas, dabartinis sovietinis žmogus (homo sovieticu> pakitęs: esąs nebe "idealistiškai nusiteikęs komunizmo ar marksizmo - leninizmo išpažinėjas, bet sumažėjusios sąžinės ir (liguistai) padidėjusio ego oportu-nistinė, ciniškai savanaudiška asmenybė".
Šiandieną kiekviena partijos ir valdžios įstaiga, būdama tokių hominum sovieticorum rankose, ligi tam tikro laipsnio užsiimanti savo asmeninius reikalus tenkinančia, bet kraštui žalinga veikla. Nusikalstamumas sovietiniame ūkyje esąs išsikerojęs labai plačiai ir giliai: nuo eilinio sovietinio piliečio ligi ministro lygio pareigūno, nuo "valstybinio ir socialistinio" turto grobstymo ligi stambių privatinių savinaudai gaminančių įmonių. Šių negerovių režimas neįstengiąs apvaldyti ir daugiur žiūrįs į jas pro pirštus. Tuo būdu pačioje sąrangoje, jos viduje, susidaranti negatyvi atotrūka, kuri tolydžio užminuosianti sovietinės ūkio sistemos pačius pagrindus ir galop sužlugdysianti ir patį režimą.
Toliau autorius kalba apie sąrangos vidaus pozityviąją atotrūka, atstovaujančią vadinamai vidurinei (technokratų) klasei, kuri susidaranti iš įvairių sričių specialistų. Jie, specialybės akstinami, šiaušiasi, kur ir kaip įmanoma, vadinamos aukštesniosios ("partokratų") klasės siauraprotiškai kontrolei. Sąrangos vidaus atotrūka autorius suskaldo į tris kategorijas: a. pilietinę (civic), b. tautinę ir c. religinę. Prie pirmosios priskiria tuos, kurie siekia pakeisti režimą, kadangi jis niekam neatstovaująs, kaip vadinami liberalai,4 neo-stali-ninkai, savo rūšies fašistai. Antrai kategorijai atitenka tautiniai rusų atitrūkėliai. Jie, esą būdingi dviem sentimentais: viena, ilgisi kultūros tradicijų, atsirėmusių į ortodoksinę krikščionybę ir kitas tikrąsias rusų tautines vertybes, kurias bolševikai siekią atmesti ar sunaikinti, ir antra, baiminasi, kad sovietinis režimas galįs paaukoti rusų tautinius interesus sektantiniam komunistų partijos reikalui, siekdamas apsaugoti savo galią ir išsiplėtoti. Šiuos rusų tautos tikslus įgyvendintų tik Rusijos tautinė vyriausybė, kurios įsteigimas reikštų komunistinio režimo galą. Pagaliau trečioji atotrūkos kategorija apimanti religinių bendruomenių narius.
Tokias pat tris kategorijas autorius įžvelgia ir išorinėje atotrūkoje: ji gyvuojanti šalia sąrangos ir slapčia, ir atvirai. Ir vidaus, ir išorinė atotrūka kartais sutampančios, bendradarbiaujančios. Dažnai esą persimetama iš vidaus atotrūkos į išorinę ir atvirkščiai.
IV. Politinė kaita
1. Politinė pervarta. Autorius mano, kad Sovietų Sąjungoje negalį būti žymios politinės kaitos "sistemos viduje",5 kadangi tautos ekonominė, visuomeninė, teisinė, mokslinė, kultūrinė ir kitokia veikla yra jau visiškai monopolizuota komunistų partijos rankose. Taigi bet koks ketėjimas ką nors keisti kitaip, negu partijos nustatyta, paliestų, pažeistų jos visuotinybę (totalumą) ir jau reikštų pačios "sistemos atmetimą".
Visa Sovietų Sąjungos istorija pasižyminti nuolatine režimo kova su atotrūka, nes sovietinės vadovybės svarbiausias ir vienintelis įsipareigojimas esąs apsisaugoti nuo vienokio arba kitokio veikslo bet kokio revoliucinio (sovietiniu terminu tariant, kontrevoliucinio) vystymosi. Todėl ten viešpataująs sustingimas, nelankstumas, visiškas atsisakymas pažangėjimo, reikalaujančio bet kokių pakeitimų. Jei komunistų partijos visuotinybėje atsirastų protrūkis ir jame imtų reikštis bet kokia partijai nepavaldi, oficialiai pripažinta antroji jėga, savarankaus spręslumo vieša institucija, tai tada prasidėtų, kaip ir branduolinėje reakcijoje,
nesustabdomas sovietinės sistemos sproginėjimas.
2. Politinės pervartos būdai. Autorius pranašauja, kad sovietinės sistemos vidiniu sprogmeniu, tąja išsivystysiančiąja antrąja jėga, tapsią technokratai. Jie, seniams išmirštant, ilgainiui užimsią raktines pozicijas viršūninėse partijos institucijose: politiniame biure, centro komiteto sekretoriate (centro komitete jų jau ir dabar apstu). Vykstant natūraliai sovietinės vadovybės generacijų kaitai, technokratai tolydžio pakeisią "partokratus", ir prasidėsiančios seniai laukiamos reformos, kurios, būdamos nesuderinamos su komunistine visuotinybę, sugriausiančios pačią sovietinę sąrangą.
Ši ispaniško modelio režimo permaina galėsianti įsikūnyti Sovietų Sąjungoje 10-20 metų laikotarpyje. Žymiai skubiau galėtų įvykti čekoslovakiško modelio valdžios atmaina, iššauksima staigios ūkinės suirutės. Taip pat veikiau galėtų įsikūnyti ir lenkiško modelio režimo pasikeitimas, galimai išriedėsiantis iš darbininkų sukeltų neramumų, pagaliau — ir portugališko tipo pervarta, raudonajai armijai, kaip natūraliam tvarkos saugotojui, įsiterpsiant ir pasiimsiant politinę galią į savo rankas.
Sovietologų tarpe vyraujanti pažiūra, kad sovietinė kariuomenė esanti taip pat pritvinkusi visuotinybės. Taigi jos coup d'ėtat siektų ne politinės pervartos gerojon pusėn, bet ištižusios, detan-tei palankios partijos vadovybės pašalinimo ir ortodoksinės, kietos, stalininės, totalinės diktatūros grąžinimo. Autorius nesutinka su šia pažiūra ir jai prieš pastato maršalo Georgij Žukovo pavyzdį. Sako, Žukovas buvęs ištikimas Chruščevo pradėtosios nustalininimo politikos rėmėjas. Žukovas ir armija, pasinešusi technokratams pasėkomis, norėję eiti kur kas toliau. Tą užmojį Chruščiovas ir jo sėbrai laikę jau būsiant pavojingą pačiai sovietinei sąrangai. Kaip tik todėl Žukovas ir kritęs. Autorius nenorėtų tikėti, kad armija, kuri anuomet ėjusi už nustalininimą, dabar, po poros dešimtmečių, būtų taip griežtai pakeitusi savo pažiūrą ir remtų stalininio režimo grąžinimą. (Cia autorius išleidžia iš akių, kad dabar sovietinės kariuomenės priešakyje stovi nebe Žukovas, bet Di-mitrij Ustinovas, kitos politinės krypties vyras).
Rusiškajam tautiškumui nugalėjus komunizmą (jų nesuderinamumą autorius pabrėžia keliais atvejais), krašte ir pasaulyje įvyksiąs posūkis į liberalizmą. Išsivadavimas iš komunistinės visuotinybės ir jos pakeitimas rusų autoritetine valdžia (sakykime, karine diktatūra) tikrai suteiksiąs sovietinei visuomenei šiek tiek politinio pliuralizmo, kuris jau savaime keisiąs krašto visą visuomeninę (socialinę) samplaiką iš sustabarėjusios ir pūvančios į judrią ir gėrėjančią. Taip pat būsianti sustabdyta Sovietų Sąjungos ekspansija, dabar grūmojanti visai žmonijai.
Autoriaus nuomone, dabartinės sovietinės kariuomenės technokratinis pobūdis įgalinąs daryti tokias išvadas: a) armija turbūt būsianti toji jėga, kuri pradėsianti politinę pervartą Sovietų Sąjungoje, b) ši pervarta sieksianti iš esmės tų pačių tikslų, kaip ir bet kurios kitos sovietinės technokratų grupuotės kaita ir c) todėl būsimoji Sovietų Sąjungos politinė pervarta galėsianti dėtis pagal Portugalijos ir Čilės politinių pasikeitimų modelius. Tačiau Sovietų Sąjungoje dar negalinti prasidėti sėkminga politinė pervarta, kol viešpataujanti komunistų partija kariuomenės galią naudojanti savo nuožiūra.
3. Politinės pervartos pasėkos. Pagaliau autorius bando atsakyti į klausimą kokios politinės pervartos galima laukti Sovietų Sąjungoje, jei ten atsirastų ir imtų veikti ta antroji jėga? Apsiviltų tas, kas tikėtųsi sovietinį režimą iš karto išvirsiant į Vakarų tipo liberalinę demokratiją, nes 60-ties metų politinių laisvių priespauda esanti numarinusi visuomenės politines ypatybes ir truksią laiko joms atgaivinti. Iš politinės pervartos veikiausiai išriedėsianti ne demokratinė valdžia, bet racionali tautinė vyriausybė, priešinga dabartiniam neracionaliam, vienatinės ideologijos klikos režimui. Racionalią vyriausybę, jei ji būtų kurį metą ir au-
toritetinė, remsią technokratai ir didžioji tautos dauguma. Tokia vyriausybė (autoritetinė ar neauto-ritetinė) susidorosianti su vienatine specialiąja ideologija ir sudarysianti sąlygas visuomenėje gimti pliuralistiniams ideologiniams pradmenims, kurie plėtodamiesi ir įsistiprindami, padėsią jai savos politinės mąstysenos ir veiksenos, o valstybinei sąrangai liberalinės demokratijos pagrindus. Betgi pats pagrindinis ir pirmaeilis Sovietų Sąjungos politinės pervartos uždavinys esąs komunistų partijos visuotinybės panaikinimas.
Istorinė patirtis rodanti, kad politinės pervartos raida nesustoja tol, kol nuverstos sistemos vietoje susiformuoja nauja politinė santvarka, įstengianti pilnai įsiteisinti, pastovi ir visuomenės poreikius atitinkanti. Autorius teigia, kad sovietinė sistema niekad nesanti įsiteisinusi čia nurodyta prasme. Taigi Rusijos revoliucija dar nepasiekusi savo tikslo ir todėl turinti toliau plėtotis, išgyvendama savo sovietinį tarpsnį. Bolševizmo ir vėliau komunizmo laikotarpis esąs Rusijos revoliucijos nežinomos trukmės jakobininis6 intarpas, arba antrasis tarpsnis (vienas iš trijų periodų, sutinkamų kiekvienoje revoliucijoje). Po jakobininio intarpo, kurio metu sunaikinamas priešrevoliucinis režimas, visuomenė žengianti į trečiąjį revoliucinio vystymosi tarpsnį. Jo metu gimstanti naujoji politinė santvarka, kuri dėl jakobinizmo įkyrėjimo dažnai linkstanti atstatyti senojo režimo esminius bruožus ir net atsiremti į jo tradicinį teisėtumą.7 Tas jakobininis politinio nepastovumo, suartėjimo, susitaikymo tarpsnis kartais trunkąs kelis dešimtmečius, kol išsipavidalinanti nauja politinė santvarka, visuomenės visetui priimtina ilgam metui. Tik tokią politinę sąrangą įsteigus tautos gyvenime, pasibaigianti revoliucija.
Autorius teigia, kad 1917 m. vasaryje prasidėjusi Rusijos revoliucija anaiptol dar nesanti pasibaigus, nes ją taip ilgam laikui esanti pertraukusi sovietinė diktatūra. Pūvantį bolševikinį jakobiniz-mą (sovietinę sąrangą) pakeisianti nauja Rusijos vyriausybė, kuri būsianti, kaip jau minėta, greičiausia autoritetinė, technokratiško pobūdžio ir tautinės ideologijos. Ji, prieš darydama bet ką kita, turėsianti veikiai išspręsti tokias tris pagrindines problemas:
1. Atskirti visuomeninę organizaciją nuo valstybės, kitaip tariant panaikinti visuotinybę ir įvesti tokią teisinę sistemą, kurioje ūkio ir visuomenės institucijų veikla būtų tvarkoma teisės nuostatų autonominiu ir savaiminiu pagrindu, bet ne partijos — valstybės nuožiūros įsakymais;
2. Sugrupuoti susipainiojusius įtampos, priešingumo ir kai kuriais atvejais tiesiog priešystės santykius taip Sovietų Sąjungos ir jos viešpataujamos Rytų Europos tautų, kad tarp jų ir Rusijos susidarytų taikaus bendradarbiavimo pagrindas. Autorius mano, kad nauja, posovietinė Rusijos vyriausybė sieksianti susipratimo su ne rusų tautomis, sutikdama su jų suverenumo ar tikros autonomijos reikalavimais — mainais už Rusijos tautinių interesų nepažaidos (inviolability) tvirtas garantijas savo teritorijose (mano pabraukta Br. N.);
3. Pabaigti daugiau šešiasdešimt metų trunkantį dirbtinį, ideologinio pobūdžio, neracionalų, nereikalingą Rytų-Vakarų priešiškumą ir pradėti nuoširdų Rusijos bendradarbiavimą su Vakarų pasauliu ir svarbiausia su kita galybe — Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis. Šios problemos išrišimas sustiprinsiąs tarptautinį pastovumą ir didžiųjų pasaulio galybių bendradarbiavimą. Tada paleng-vėsianti ir kita tarptautinė problema — atsileisianti Rusijos-Kinijos įtampa. Tuo būdu Sovietų Sąjungos politinė pervarta būsianti palaimos kupina ne tik Rusijos viešpataujamai erdvei, bet ir visai žmonijai. Todėl nereikią baimintis politinės pervartos Sovietų Sąjungoje ir remti status quo, taip sakant, pastovumo ir taikos labui. Tą politinę pervartą akstinantis darbas turįs būti neatidėliojant imtas vykdyti, pradedant jį nuo Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos politinių atitrūkėlių (disidentų)8 paramos. Ji turinti reikštis ne vien tik užuojauta jų kančioms, kaip ligi šiol, bet konkrečiu jų vykdomos politinės pervartos kovos rėmimu.
Baigiamosios mintys
Kai kurie išvadiniai teiginiai, liečia, paties autoriaus žodžiais tariant, posovietinės Rusijos vyriausybės pagrindines problemas, neišvengia priekaištų — yra neišbaigti, abejotini, paviršutiniški. Pav.: sakoma (138 p.), kad tarp trijų pagrindinių pačioje pirmoje eilėje posovietinės Rusijos vyriausybės išspręstinų problemų esąs Sovietų Sąjungos ir jos viešpataujamos Rytų Europos painių nesantaikos židinių sugrupavimas. Šioje vietoje ir sustojama, tartum nesantaikos židinių sugrupavimas jau įgyvendintų ir pačią santaiką. Autorius nė nebando pasamprotauti, ko būtų griebtinasi po nesantaikos židinių sugrupavimo šiai problemai išspręsti. Nesantaikos židinių sugrupavimas, jei neis tuoj jam pasėkomis kokia nors ilga, kantri, atsargi veikla (apie ją nekalbama), neatneš autoriaus pranašaujamų padarinių, neįgyvendins santaikos magišku būdu tarp priešiškų tautų. Jų kaimynystės nesusipratimai yra ilgos trukmės: "atsirūgsta" kartais po kelių šimtų metų net ir po formalaus tarptautinėmis sutartimis jų sutvarkymo, kai tik atsiranda proga nuskriaustajai šaliai "atsigriebti". Tokia tarptautinė nesantaika, kaimynystės nesusipratimai anaiptol nei sumažės, nei sušvelnės, sovietinei tautų priespaudai subyrėjus. Tokiu atveju bus atvirkščiai. Jie padaugės ir paaštrės. Tatai pripažįsta ir autorius (140 p.).
Arba vėl! Autorius mano (138 p.), kad nauja posovietinė Rusijos vyriausybė sutiksianti suteikti dabar Sovietų Sąjungos pavergtoms ne rusų tautoms suverenumą (valstybinę nepriklausomybę) ar tikrą autonomiją mainais už Rusijos tautinių interesų nepažaidos savo žemėje tvirtas garantijas. Ši A. Štromo nuomonė, paviršutiniškai į ją pažvelgus, lyg ir paglosto mūsų savimeilę, bet iš esmės yra Lietuvai ir kitoms pavergtosioms tautoms tuščiavidurė, be reikiamo turinio, praktiškai nieko nežadanti. Viena, viltis gauti iš posovietinių rusų be niekur nieko Lietuvai ir kitoms pavergtoms ne rusų tautoms valstybinę nepriklausomybę kol kas tėra pagrįsta tik A. Štromo optimizmu. Juk rusų atitrūkėliai (disidentai), neskaitant retokų išimčių, kovoja už savo tautos išlaisvinimą iš sovietinės priespaudos, bet ne už Rusijos suskaldymą ir jos pavergtųjų tautų išvadavimą. Antra, nauja Rusijos vyriausybė sutiksianti suteikti ne rusų tautoms valstybinę nepriklausomybę ne veltui, bet neišpasakytai sunkiomis sąlygomis — mainais už Rusijos tautinių interesų nepažaidos tvirtas garantijas savo žemėje. Sovietiniai rusai jau apsčiai Rusijos interesų "priperėjo" ir gal daug "priperės" pavergtuosiuose kraštuose. Jei tie kraštai (vieni gavę, kiti atgavę valstybinę nepriklausomybę) turės be niekur nieko savo žemėje iš anksto užtikrinti tautinius Rusijos interesus, sovietinės priespaudos metu įdiegtus ir dirbtiniu būdu išplėtotus pavergtuosiuose kraštuose, tai nedaug palaimos bus tų kraštų tautoms iš tokios "valstybinės nepriklausomybės", nes jų suvereninė galia bus vis tiek tos pačios (tik raudoną spalvą pakeitusios kita) Rusijos rankose. Imkime pavyzdžiu Lietuvą. Ji, tvirtai garantuodama Rusijos interesus savo žemėje, turėtų pripažinti ir kolonizacijos, rusifikacijos, ūkinio išnaudojimo bei kiru> naujajai Rusijai naudingus, bet Lietuvai žalingus sovietinės okupacijos padarinius, kaip kolonistų socialinį ir kultūrinį rūpinimą, tik Rusijai reikalingų ūkio ir pramonės įmonių išlaikymą, eventualiai Rusijos karines bazes ir kt.
A. Štromas šiąja knyga pelnė ne tik įžvalgaus sovietologo, bet ir giloko mokslininko vardą. Sovietinės tikrovės žinojimas iš vidaus, Vakarų ir sovietinės teisės išmana, filosofijos ir sovietinio dialektinio materializmo (marksizmo-leninizmo1 pradmenų pažinimas ir paties autoriaus retas gebėjimas įgalino jį giliai išanalizuoti sovietinę visuomenę ir tiksliai apčiuopti jos santykį su sava valdžia; pavaizduoti sovietinės politinės kaitos raidą; meistriškai įrikiuoti Rusijos sovietinį fenomeną istorijos diktatūrų galerijom
Pastabos ir paaiškinimai:
1. Autoriaus pavardė knygoje transkribuojama pagal anglų kalbos fonetiką — Shtromas (Š pakeičiama į Sh).
2. Tariama Lietuvos komunistų partija nėra savarankiška organizacija. Ji yra administraciškai pavaldi maskvinei komunistų partijai, aklai klusnus jos padalinys.
3. Tatai matyti iš prof. dr. Klaus Homung'o knygai parašytosios įžangos.
4. Čia liberalais autorius vadina komunistinio režimo ati-trūkėlius. išriedančius dažniausia iš technokratų, kurie pirmiausia rūpinasi rusų tautos, o ne komunistų partijos reikalais ir yra remiami socialistų likučių, kritinių komunistų ir kt.
5. Politinės kaitos teorija įžvelgia du skirtingu pervartos būdu: pasikeitimą "sistemos viduje" (jis vyksta lėtai, nuosekliai ir sutinkamas dažniausiai demokratinėje santvarkoje) ir "sistemos atmetimą" (revoliucinis veiksmas).
6. Antrojo revoliucijos tarpsnio vadinimas jakobininiu nusižiūrėjęs į Prancūzijoje 1792 m. įsteigtąją jakobinų diktatūrą.
7. Šį teiginį autorius pagrindžia dinastijų atstatymo ir kitais istoriniais pavyzdžiais: Stiuartų — Anglijoje 1660 m., Burbonų — Prancūzijoje 1815 m. ir t.t.
8. Disidentų vardas netinka Sovietų Sąjungos pavergtųjų Pabaltijo valstybių — Lietuvos, Latvijos ir Estijos — kovotojams (rezistentams) prieš svetimą okupaciją. Jų nereiktų suplakti su Sovietinio Rusijos režimo atsimetėliais, atitrūkėliais, vadinant juos tuo pačiu disidentų vardu.
|
|
|
|