Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVA BUDO PDF Spausdinti El. paštas
STEPONAS KAIRYS, LIETUVA BUDO. New York, 1957, 413 psl. Amerikos Lietuvių Socialdemokratų Sąjungos Literatūros Fondo leidinys.

Mūsų politinės emigracijos literatūra susilaukė dar vienos autobiografinės - istorinės knygos. Lietuvių tautos praeitis, ypačiai vėlyvesnė, vis dar tebelaukia savųjų istorikų. Todėl čia yra vertingas kiekvienas indėlis. Juk įžymiųjų senosios kartos veikėjų gyvenimas yra tarytum miniatiūrinė ano laikotarpio istorija, atsispindėjusi jų asmeninėje buityje. Tad ir atsiminimai atsiminimams nelygu. Gali jie apimti tik siaurą ruožą erdvėje ir laike; ir tuos šiandien įdėmiai paskaitome. Gali tačiau asmens gyvenimo aprašyme atsispindėti ilgokas ir lemtingas tautos gyvenimo laikotarpis. Tai priklauso ir nuo asmens amžiaus ir nuc jo gyvenimo "diapazono".

Steponą" Kairys yra vienas iš labai jau nedaugelio tebesančių gyvų lietuvių tautos atgimimo mohikanų. Šiemet jis turėtų švęsti savo politinės-visuomeninės veiklos 60-ties metų ir savo gyvenimo 80 metų sukaktį. Gyvenimo tikrai aktingo, turiningo ir palikusio gilią vagą politinėje ir socialinėje dirvoje. To gyvenimo filmas ilgas; jis tik iš dalies atsispindi čia minimoje knygoje. Palangos progimnazija 1889-1894 m. Šiaulių gimnazija 1894-1898 m. čia ir pradžia politinio darbo: moksleivių kuopelės įsteigimas. Petrapilio Technologijos Institutas 1898—mokslas plius revoliucinis veikimas, dukart pašalinimas iš Instituto — teleido baigti 1908 metais. Kaip ir daugeliui ano meto inteligentų, karjerą tenka pradėti Rusijos gilumoje: kartu su inž. Petru Vileišiu ligi 1911 m. stato rusams tiltus ant Volgos. Pagaliau 1911 m. rudenį įsikuria Vilniuje, suauga su tuo miestu, o dar labiau — ir tai jau neperskiriamai — suauga su Lietuvos socialdemokratų partija. Tačiau gilus lietuviškumas, kurį Steponas išsinešė iš augštaitiško kaimo, per visą jo gyvenimą šviečia pro socialistiškai-internacionalistinį apvalkalą. 1917-1918 m. St. Kairį matome, kaip vieną aktyviausių ir vadovaujančių veikėjų Lietuvos valstybingumui atsteigti, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą. Valstybei atsikūrus, St. Kairys, pradedant nuo Steigiamojo Seimo, išrenkamas visų demokratinių Seimų atstovu, vadovauja socialdemokratų frakcijai, o paskutiniame demokratiniame Seime (1926 m.) jis Seimo vicepirmininkas. Tvirtą demokratinę liniją jis išlaiko per visą vadistinį laikotarpį, dirbdamas savo profesinį inžinieriaus darbą. (Inžinierius St. Kairys yra Vilniaus miesto ir Kauno miesto kanalizacijos ir vandentiekio planuotojas). Ištikus Lietuvą sovietinės okupacijos nelaimei, St. Kairys pasitraukia į užsienius ir čia aktyviai dirba Lietuvos laisvinimo darbą. Jo vadovaujama Lietuvos socialdemokratų delegatūra užsienyje palaiko glaudų kontaktą su Vakarų Europos socialistais demokratais ir gauna jų paramos Lietuvos byloje.

Štai autorius, štai, trumpai nusakytas, jo platusis veiklaraštis. Suprantama, kad toks autorius turi ką pasakyti skaitytojui iš savo gyvenimo. Deja, šioje knygoje jis teapėmė pirmąją (ir mažesnę) savo gyvenimo dalį, laikotarpį nuo "vaiko ir jaunatvės iki 1904 m. įvykių angos". Bet ir tas laikotarpis yra mūsų tautos istorijoje didžiai reikšmingas, štai kaip autorius pats jį apibūdina:

"Per 70 metų, iki pirmosios Sovietų Rusijos okupacijos, Lietuva pasikeitė nebeatpažįstamai. Kas vykusiuose pasikeitimuose tautai buvo labiausiai būdinga, tai jos spartus nacionalinis brendimas. Kaimais pabirusi Lietuva, kurios visuomeniniai reikalai nesiekė toliau valsčiaus ar gminos ribų, tik katalikiška ir vešli baudžiavos nuotaikomis, per 20 metų pasijuto priaugusi savarankiškam gyvenimui ir ryžosi kurti savą valstybinį, ūkinį bei kultūrinį gyvenimą. Vaikas būdamas, tik atsitiktinai augau nedūminėje augštaičio gryčioje, saugojau "diedą", kad balana šviesiai degtų, ganiau ariamus tėvų jaučius, kiaurą gavėnią valgiau sausai ir vaiko balsu ankstyvais žiemos rytais giedojau gadzinkas, gaidžio pažadintas iš miego. Mano, kaip ir maniškių, išorinio pasaulio centras buvo savosios parapijos bokštas. Siaurai aprėžtu "mentalitetu" gyveno kiekvienas ir ne tik Augštaitijos kaimas. 1920 metais jau rinkome Steigiamąjį nepriklausomos Lietuvos Seimą. Pasiryžau pavaizduoti tą pirmąjį lietuviškojo kaimo budimo laikotarpį bei vėlesnius sąjūdžio ryškesnius etapus. Buvau pajudėjusios srovės nešamas šapas, su laiku pasirinkęs savąjį kelią saviems uždaviniams siekti idėjinių draugų gretose".

Knygą sudaro dvi — labai skirtingos — dalys: I. Vaiko ir jaunatvės atsiminimai; II. Kas buvo Lietuva. Dalys tiek skirtingos, jog kartais atrodo, lyg ne to paties autoriaus būtų parašytos. Pirmoje dalyje pasakojimas plaukia laisvai, spontaniškai. Įvykiai ir žmonės aprašomi meistriškai, dideliu pastabumu ir šiltu, žmonišku padėties supratimu. Antroji dalis prasideda sausai ir tęsiama daugiau publicistiniu tonu, žvelgiant į įvykius ir žmones jau aiškiai per marksistinės schematikos akinius.

Skaitydamas pirmąją dalį negali nepajusti, jog autoriaus būta ne tik įžymaus politinio veikėjo, bet — potencialiai — ir žymaus rašytojo. Smelkiasi į galvą mintis, jog politinių kovų audros čia bus sužlugdžiusios neeilini literatūrinį talentą. Kai kurie posmai, vaizduoją lietuviškojo kaimo gyvenimą, yra tiesiog verti l'etuvių literatūros klasikų plunksnos ir dėtini į skaitymo knygas jaunimui, štai keletas pavyzdžių:

Šienapjūtė: "Nėra malonesnio laiko, kaip pirmoji šienapjūtė, ir kair per dieną nusikamavęs, vakare drimbi į tą patį kvapnų šieną, gilus, nepažadinamas miegas tuo pačiu momentu pagauna į klastingą glėbį, — iki saulei rytą gerokai jau paki-lėjus. Vis šviežio šieno kraunama daržinė man buvo per visą vasarą, karališkasis miegamasis. Pažadindavo iš miego arba daržinėje po stogo kraiku susikrovusi lizdą šneki kregždutė, arba mama, kai jau būdavo metas nešti "siendanė" lauke dirbusiems".

"Rugiapjūtė augštaičiuose mano kūdikystės dienomis buvo ir karščiausios darbymetės laikas, ir savotiška šventė — šventė rugiui pagerbti. Tėvas ir motina iš anksto jai pasiruošdavo. Tėvas padarydavo naminio alaus, atrinkdavo rugiapjūtei storiausių lašinių paltį, patikrindavo pjautuvus ir iš anksto sumobilizuodavo visus, kas už paskolintą duoną, už atiduotą nusišienauti pievos galą, už žemę bulvėms pasisodinti, už galvijo laukams padarytą žalą buvo skolingas darbo, turėjo jį atidirbti per rugiapjūtę. Moterys iš anksto išsiskalbdavo ir paruošdavo švarius baltinius sau ir vyrams. Kas svetimųjų ateidavo dirbti, būdavo apsirengęs kaip į svečius. Rugiui, kur tik su juo ūkininkas susitikdavo, — sėdamas, lauke augindamas, pjaudamas, kuldamas, aruodan pildamas, duoną valgydamas, — visuomet rugiui buvo rodoma mistiška pagarba. Rugys yra duona. Per rugiapjūtę — žmonių kaip kermošiuje. Pilna linksmo klegesio pjovėjų bare, per pusryčius, per pietus ir vakarienę. Darbo metu išvystomas toks darbo tempas, kad du vyrai — tėvas ir vienas samdinių — nespėja rišti pėdų. Niekas neragina, bet kas stoja pjovėjų darban, turi parodyti, ką jis gali. Darbe nespartus, vyriškis ir ypačiai mergaitės, gali nebepataisomai prarasti brangiausią kaime sau daiktą—gero darbininko vardą".

Ruduo: "Dabar visas įdomumas vasarojaus lauke. Ten ir visi lauko darbai. Jau nupjauti miežiai; jau pjaunamos avižos. Pagelto linai. Dar vietomis žaliuoja bulvienojai, žirniai prigulė prie žemės, ir jau retas pasigundo jų pasiraškyti. Ruduo, kaip klastingai besišypsąs vagis, kas dieną vis ką nors nuvagia iš vasarojaus lauko spalvų. Jau nublokšti iš rinktinio prėslo rugiai, išvėtyti ir paruošti sėklai, — po žolinės prasidės sėja. Sudiev taip greitai prabėgusiai vasarai!"

čia tyčiomis daviau ilgokas ištraukas iš aptariamos knygos. Jo:e autorius, persikėlęs mintimi į tolimoką praeitį, gyvena savu, lietuvišku gyvenimu, kurs bendras mums visiems, "be frakcijų skirtumo". Tačiau jo gyventojo laikotarpio idėjinė tėkmė netrukus temps išrauti jį iš lietuviškos dirvos: ateitis, — mąstė autorius, — juk priklauso proletariatui, proletariatas — bent jau pramoninis — yra Vilniuje, tas proletariatas nekalba lietuviškai, gi veikti reikia jo tarpe. Tad antroje knygos dalyje autorius, užvertęs savo jaunatvės lapą, imasi nagrinėti ano meto Lietuvos socialinę struktūrą, buvusius luomus ir pradėjusias reikštis politines sroves. Taikydamas politinėms srovėms vertinimo mastą, autorius, žinoma, nenuklysta nuo marksistinės koncepcijos. Tačiau, kur tik einasi bendru lietuviškuoju reikalu (kad ir santykiuose tarp Lietuvos Socialdemokratų Partijos ir Polskiej Partji Socialistycznej), pagrindinis lietuviškumas visados atsveria. Tai ir nenuostabu: juk visas Stepono Kairio gyvenimas yra viena didžiulė pastanga "pakelti vargingiausi luomą", bet drauge pakelti ir visą tautą į laisvą kultūringą gyvenimą, šiai sudėtingai nuoširdaus lietuvio ir nuoširdaus socialdemokrato psichologijai galėtų tikti Goethes Fausto žodžiai:

"Zwei Seelen wohnen, ach, in meiner Brust

Und eine will sich von der andern trennen".

(Dvi sielos gyvena mano krūtinėj ir viena nor skirtis nuo kitos).

Visai natūralu, kad žymi knygos dalis skirta lietuvių socialistinio sąjūdžio istorijai; tas sąjūdis juk brendo ir augo drauge su autorium. Būdinga tačiau, kad knygoje palyginti daug vietos (apie 50 puslapių) skirta "Varpui" ir varpininkams-demokratams, kritiškai juos vertinant iš marksistinio žvelgtaškio. Matyt, aprašomuoju laikotarpiu (1889-1903 metų) Kudirkos "Varpo"' sąjūdis buvo taip svarbus lietuvių tautiniam atgimimui, kad pro jį negalima praeiti, plačiau nepanagrinėjus.

Būtų galima padaryti kritinių pastabų dėl St. Kairio knygoje įsimaišiusių greičiau poleminių, negu memuarinių minčių. Tai betgi nė kiek nemažina knygos vertingumo. Ji turėtų būti perskaityta kiekvieno, kurs domisi tautinio atgimimo laikotarpio istorija. Belieka tik laukti, kad Steponas Kairys nestovėtų per ilgai ties "1904 m. įvykių anga", o netrukus vestų mus per sekančius 50 metų antrame savo knygos tome.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai