Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAI STEBUKLINIAME VAIDINIME GLUOSNIAI NESUSILAUKĖ VĖJO PDF Spausdinti El. paštas
"Vėjas gluosniuose", stebuklinis 2 veiksmų Algirdo Landsbergio vaidinimas, gegužes 10 ir 11 d. Čikagos Marijos mokyklos scenoje iš rankraščio virto duokle mūsų scenai.

Autorius savame spaudai interview prisipažino, jog bandė "kurt šventąjį Kazimierą" ir kad "negalėjo atsispirt pagundos suteikt pjesei naivumo ir statikos" ir kad veikalas yra nukreiptas į filosofinę erdvę.

Pjesės konstrukcija leidžia neabejoti, jog A. Landsbergiui yra žinomos religinių vaidinimų per dešimtmečius kitusios formos ir kad jos buvo laikomos pavyzdžiu. Kas savaime nusprendė ir veikalo stilių, formaliai pamatuotą, bei verčiantį ir pastatymini remtis tais pačiais pavyzdžiais. Nes šimtmečių tradicijos nėra beprasmės ir jose gali būti tikros kūrybingumo gairės.

Rašytojas tiksliai atskleidė savo vaikalo turinį ir idėją: naktis prieš mūšį Livonijos pasieny, šventasis pasiilgęs savo žmonių, likimai besisprendžią tarp vidurnakčio ir aušros, mintis apie gyvenimo skaudų grožį, palyginus jį su amžinybe . . .

Landsbergio didaktiniai simbolinėje ir poetinėje dramoje yra tikrieji religinio scenos veikalo elementai, kuriais jis kultūringai naudojasi. Teisingi yra veikalo stimulai (veiksmo kurstymas), tinkamas psichologinis ir istorinis fonas, prasmingai iškeliami esminiai religinės pjesės faktoriai, kaip pvz. žmogaus žemiškuoju gyvenimu apsisvaigimas ir jam meilė. Dramatis personae yra būdingi laikotarpio simobliai: valdovas—katalikybės apologetas, didikas—reformacijos atstovas, plikbajoris — smukimo pavyzdys ir žemdirbys — karys, išgelbėjęs karaliaus gyvybę, plačiųjų masių tėvynės meilės prasmuo. Kiti personažai yra pagalbiniai. Visus pralenkia Dangaus svečias — šv. Kazimieras, angelo lydimas, atvykęs žemėn dorybes grąžinti ir mylimam kraštui pergalės suteikti.

Autorius duoda veiksmui draminę įtampą: artinasi gausus priešas, prieš jį pasienio pilyje esantiems atsilaikyti gali padėti vien tik stebuklas. Mirties pavojaus belaukdami, vyriausieji veikėjai atsiranda akistatoje su savomis sąžinėmis. Taip žmogus susimąsto nestipriame laive stiprios audros metu, ar po bombomis sugriautu pastatu, ar koncentracijos stovyklos neviltyje. Tai yra veiksmo provokacija ir tikroji atmosfera, tai — vėjas gluosniuose!

Per spektaklius daug veikalo teksto žiūrovai nenugirdo. Kamerinio pobūdžio vaidinimams tinka, susikaupti leidžianti, mažesnė salė, atrinkti žiūrovai, palanki atgarsio atmosfera. To, deja, nebuvo. Bet buvo estetinio pobūdžio spektaklis, eksperimentas (= gyvybingumo ženklas!), jauno autoriaus pirmas savoje scenoje veikalas.

Scenoje atsirasdavo ir pradingdavo nuotaika, nestigo gerų norų, užsidegimo, pasiruošimo vaisių, bet tebuvo puošniame fone (eilinėmis ir mažai išradingomis priemonėmis) teksto iliustravimas ir realistinio teatro vaidybos būdai. Stebuklinis vaidinimas tepasireiškė tik prologiniame ir epiloginiame šv. Kazimiero debesyse efektyviais pasirodymais. Spektaklio stilių pabrėžė tik specialiai parašyta Vlado Jakubėno daina ir Veros Radauskienės paruoštas šokis. Tai buvo tinkamos intermedijos, be kurių neįmanomas joks religinės temos spektaklis, ar tai bus viduramžių misterijos atgaivinimas, ar Kalderono d ramos ar, pagaliau, Paul Claudelio katalikiškojo simbolizmo   dramatizuota   poezija.

Spektaklio spiritus movens ir triumfatorius pasirodė dailininkas Adolfas Valeška. Jo sukurtas "Vėjas gluosniuose" vaidinimui scenovaizdis tikrai yra vertas Lietuvos didžiųjų scenų! Tegu iš jo kiek ir dvelkia ispanų Granada, bet stebukliniame vaidinime ir Livonijos pasienis turi būti kiek nežemiškas bei netikroviškas. Tokio išbaigto scenovaizdžio išeivijos scena dar niekur tikrai nėra turėjusi. Tai buvo "dekoracijos paradas", anot Aisčio, pačia kilniąja prasme.

Veikalo režisorius Algimantas Dikinis,   darąs  pastatyminiame   darbe pačius pirmuosius žingsnius, gali būti minimas kaip sceninio veiksmo tvarkytojas, savo prigimtimi ir talentu kiek tolimas poetinei ir simbolinei dramai, nesurandąs kontakto su autorium ir nesusidomėjęs religinio (meninio!) spektaklio pastatymo taip įvairia ir fantaziją galinčia uždegti technika. Jis nukelia visą veiksmą į dešinę (nuo žiūrovų) scenos pusę, kairiąją naudodamas tik statikai. Mizanscenos tėra tik aštraus trikampio pavidalo, centrą užleidžiant nereikalingiems dalykams, iškeliant gerai apšviestoje ir akustiniai palankioje aikštėje antraeilį veiksmą ir niveliuojant šv. Kazimiero ir jo palydovo angelo mintis bei poelgius.

Religinė drama, tokio pobūdžio, kaip ją davė A. Landsbergis, išloštų, jei jos atskiri epizodai būtų pateikiami paskirais "reginiais", pastaruosius atskiriant intermedijomis ir visą kompoziciją palenkiant pagrindinėj idėjai. Modernioji apšvietimo ir scenos aikštės skaldymo technika pateikia daug lengvai išsprendžiamų galimybių. Nėra geros ir kalbančiųjų partnerių pozicijos. Tačiau didžiausioji režisūros klaida yra charakterių—simbolių eiliniais tikroviškais asmenimis pavertimas, jų surealinimas, stilizacijos vengimas ir poetinio prado paneigimas. Tegu jaunas režisorius nepyksta; amicus Plato, sed magis amica veritas.

Prakalbant apie vaidintojus, ypatingai tenka išskirti Vytautą Juodką: jis turi ne vien įspūdingą povyzą, gražų balsą ir gerą dikciją, bet vienintelis spektaklyje sugebėjo mintyti, žiūrovus paveikti. Rankų nevaldymas su laiku išnyks. Jo didikas yra įtikinimas. Jei visi vaidintojai operavo labiau pergyvenimais ir priklausė nuo situacijų, laimingai išsiskyrė Jonas Kelečius, davęs gražių improvizacinių scenų. Prie to plikbajorio tipo derinosi ir Eglė Vilutienė, virėjos vaidmenyje. Gaila, kad judviejų scenos nebuvo paverstos ryškiu farsu, kas panašiuose vaidinimuose gali būti praktikuojama. Irena Nivinskaitė-Jonynienė (Aldona) pasirodė šilta ir lengva. Juozas Raudonis (žemdirbys-karys) ir Elena Blandytė (globotinė-mergaitė) buvo reikalingi reikšmingesnės interpretacijos ir išskirtinumo. Suteiktose padėtyse abu buvo nuoširdūs, bet negavę progų jų simboliams efektingiau pasireikšti. Tai yra nemenka spektakliui spraga.

Poetinis ir simbolinis karaliaus Zigmanto Augusto vaizdas dingo Antano Rūko realistinėje ir dirbtinėje vaidyboje. Dar labiau nukentėjo' vaidmens reikšmingas simbolis.

Andriaus Mirono pavaizduotas angelas buvo diametraliai priešingas autoriaus sumanymams.

Šv. Kazimieras (Algimantas Dikinis) režisoriaus Algimanto Dikinio buvo labiausiai nuskriaustas. Jo (lygiai kaip angelo) vaidybą reikėtų stilizuoti, nes jie abu ne šios žemės svečiai, o šventųjų vyriausioji ypatybė yra ne tik nusižeminimas, bet ir savęs neišdavimas. Ir, aišku, bet kurios afektacijos vengimas. Geriausioji A. Dikinio scena buvo tik pirmo veiksmo pabaigos malda.

Čikagos lietuviškoji  sceninė  saviveikla, išdrįsusi žiūrovams parodyti A. Škėmos "Živilę" bei "Vienas ir kiti" spektaklius, davusi Kosto Ostrausko "Kanarėlės" premjerą ir dabar įgyvendinusi "Vėjas gluosniuose" vaidinimą, vistik yra mūsų išeivijoje avangardo pozicijose. Sceninio veikimo dalyviams priklauso padėka už ištvermę, o žiūrovams — už tais šviesiais reiškiniais susidomėjimą.

"Vėjas gluosniuose" yra originalus turiniu ir forma lietuviškas scenos veikalas, susilaukęs estetinio pastatymo.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai