Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
UŽBAIGTA ARKIVYSK. JURGIO MATULAIČIO BEATIFIKACIJOS BYLA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS VAIŠNORA, M.I.C   

1982 m. gegužės 11 d. popiežius Jonas Paulius II liepė paskelbti dekretą, kuriuo pripažįstama, kad Dievo Tarno arkivysk. Jurgio Matulaičio dorybės yra nepaprasto — heroiško laipsnio. Tuo dekretu buvo baigta 29 metus trukusi jo beatifikacijos byla. Laiko tarpas, skirtas visam beatifikacijos procesui, yra palyginti trumpas, kai panašios bylos kartais tęsiasi ne tik dešimtmečius, bet ir šimtmečius.
Kokios yra tos heroiškos dorybės?

Pirmiausia susipažinkime, kas yra dorybė iš viso. Mūsų laikais, kada žmogus siekia realizuoti save vien tik žemiškomis medžiaginėmis priemonėmis, kada norima sukaupti kuo daugiau žemiškų patogumų, malonumų, turto, dažnai dorybėmis laikomos tokios savybės, kaip gudrumas, apsukrumas, mokėjimas "kombinuoti" ir pan. O krikščioniška prasme suprasta dorybė yra ne vien sugebėjimas, įprotis, palinkimas ir lengvumas gera daryti,  bet daugiau pastovus,  nekintamas  pasiryžimas elgtis pagal Dievo valią, bendradarbiauti su jo teikiamomis malonėmis ir visur, visame daryti gera ir vengti blogo.

Tobula dorybė yra tada, kai ji esmėje yra gėrio siekimas ir vykdymas. Tuo būdu žmogus jungiasi su Dievu, visokio gėrio šaltiniu. Dieviškomis dorybėmis (tikėjimu, viltimi ir meile) jis santykiauja su Dievu, o moralinėmis (išmintingumu, teisingumu, tvirtumu, savitvarda) tvarko savo santykius su kitais žmonėmis ir su savimi. Visų dorybių centras ir šaltinis yra Dievo meilė. Dorybės, tekėdamos iš šio šaltinio, gaivina ir tobulina visus žmogaus veiksmus. Tačiau tos įvairios srovės yra to paties šaltinio ištakos. Jos, gaivindamos ir įpras-mindamos žmogaus veiksmus, vėl visa grąžina į pagrindinį šaltinį — Dievą.

Šventasis yra tobulas žmogus. Bažnyčia, skelbdama asmenį palaimintuoju ar šventuoju, visą dėmesį sukaupia į jo dorybių laipsnį, į jų heroiš-kumą. Tad dorybių heroiškumas yra šventumo pažymys. Visi Bažnyčios paskelbti šventieji turėjo heroiško laipsnio dorybių. Ir tai ne kurios vienos, bet visų: dieviškųjų, moralinių ir su jomis susijusių kitų. Tiesa, normalių dorybių heroišku laipsniu gali turėti daugybė žmonių. Tačiau šventumui reikia, kad ne tik viena kita dorybė būtų heroiško laipsnio, bet visos.1

Heroiškas yra kiekvienas žmogaus aktas, kuris vykdomas su didelėmis fizinėmis ir moralinėmis kliūtimis, su didele auka. Ne visuomet galima pasverti, kada esama heroizmo, kadangi objektyvios ir subjektyvios įvairios aplinkybės irgi yra įvairaus laipsnio, taigi konkrečiai nepasveriamos. Tačiau dorybės, nors ir būtų eilinės, jei vykdomos visą žmogaus gyvenimą, visose aplinkybėse, su ypatingu uolumu ir tobulumu, yra heroiškos. Tokių dorybių reikia visų kandidatų į šventuosius beatifikacijai bei kanonizacijai.

Šventasis yra tobulas žmogus. Bažnyčia, rengdamasi skelbti asmenį palaimintuoju ar šventuoju, visą dėmesį kreipia į du dalyku: šventumo garsą (fama sanctitatis) ir jo dorybes bei jų laipsnį. Šventumo garsas, ne propagandiniu būdu sudarytas, turi būti įrodytas beatifikacijos bylą pradedant. Tas garsas tai ne vieno kito žmogaus tikėjimas, kad miręs asmuo yra šventas, o platesnis, masinis, pasireiškiąs įvairiomis formomis (asmens kapo lankymu, maldom prašant jo užtarimo, gautom įvairiom malonėm). Tai yra pagrindas pradėti beatifikacijos bylą. Po to jau eina asmens gyveni-

----------------
1. Maksimilijonas Kolbe buvo paskelbtas šventuoju ne vien dėl to, kad paaukojo savo gyvybę už kitą, bet ir dėl to, kad jo visas gyvenimas žymus kitomis dorybėmis.

mo ir dorybių tyrimas. Gyvenimo ir veiklos tyrimas atliekamas vadinamame Informaciniame procese, kuriame be asmens gyvenimo ir veiklos nagrinėjimo, perskaitomi jo raštai, žiūrima ar nėra sudarytas dirbtinis kultas. Visa tai turi paliudyti žiną asmenys — liudininkai. Jie apklausinėjami ir pasako ką žiną apie asmenį ir jo veiklą. Kiekvienoje beatifikacijos byloje būtinas Tikėjimo Gynėjas, kurio pareiga pastebėti liudininkų parodymuose neaiškias, kontroversines vietas, kai kuriuos trūkumus, kad labiau išryškėtų tiesa. Į tokius priekaištus beatifikacijos bylos vedėjas atsako, paaiškina, pateikia, jei reikia, naujų įrodymų, dokumentų.
Užbaigus Informacinį procesą, jo aktus peržiūrėjus ir aprobavus, prasideda Apaštalinis procesas, vedamas jau Šv. Sosto (Informacinį procesą turi atlikti vyskupas, kurio vyskupijoje kandidatas į šventuosius yra miręs) dorybių heroiškumui nustatyti.
Kai kam atrodo, kad norint, jog tas ar kitas asmuo būtų paskelbtas palaimintuoju ar šventuoju, užtenka tik prašyti Šv. Tėvą, kad jis tai padarytų. Popiežiaus palankumas ir noras, kad asmuo būtų iškeliamas į Altoriaus garbę, pačią bylą pagreitina, jos procesą suprastina, nuo kai kurių formalumų duoda dispensą. Tačiau beatifikacijos ir kanonizacijos byla turi pereiti Bažnyčios kanonų nustatytą kelią. Tik tada, kai Šventųjų Skelbimo Kongregacija visa tai atlieka ir paruošia, popiežius savo apaštaliniu autoritetu skelbia asmenį palaimintuoju ar šventuoju.

Koks yra tas kelias į palaimintuosius, čia bent trumpai paminėsime arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylos svarbesniuosius etapus.

Kaip vyko Informacinis procesas Romos, Scran-tono, Buffalo ir Brooklyno (Jungt. Amerikos Vals-tyjose) bei Lugano (Šveicarijoje) ir Malinęs (Belgijoje) bažnytiniuose tribunoluose 1953-1967 m., visa eiga yra aprašyta knygelėje "Kelias į altoriaus garbę" (Chicaga, 1969), todėl čia tai nekar-tojama, o tik išdėstoma, kaip vyko Apaštalinis procesas 1969 - 1982 m.

Pagal tai, kur gyveno reikalingi liudininkai, Apaštalinis procesas buvo pravestas trijose vietose: Romoje (1971 - 1972), kur apklausta 10 liudininkų (1 vyskupas, 3 dieceziniai kunigai, 4 marijonai, 1 sesuo vienuolė ir 1 pasaulietis); Varšuvoje (1970-1971) apklausinėta 19 liudininkų (1 vyskupas, 10 diecezinių kunigų, 2 marijonai, 5 seserys vienuolės ir 1 pasaulietis); Chicagoje (1971) apklausta 10 liudininkų (1 vyskupas, 3 dieceziniai kunigai, 1 marijonas, 1 sesuo vienuolė ir 4 pasauliečiai).

Šio proceso darbus užbaigus ir jo aktus susiuntus į Romą, buvo padaryta vertimas iš anglų ir lenkų kalbų į lotynų kalbą. Šventųjų Skelbimo Kongregacijos Generalinis Tikėjimo gynėjas juos patikrino ir 1975 m. kovo 27 d. išleistas dekretas, kad visi, tiek Informacinio, tiek Apaštalinio procesų aktai yra teisėti ir pravesti pagal teisės ir kanonų nuostatus.

Dabar darbas jau teko bylos advokatui. Jis turėjo iš visų aktų ir visų liudininkų parodymų atrinkti tai, kas liudyta apie arkivysk. Jurgio dorybes: teologines (tikėjimo, vilties ir meilės), moralines arba pagrindines (išmintingumo; teisingumo, savitvardos ir tvirtumo) bei kitas, su jomis susijusias. Susidarė 430 psl. atspausdintas tomas. Jis įteiktas Šventųjų Skelbimo Kongregacijai 1977 m. vasario 11 d. Tikėjimo Gynėjas 1978 m. spalio 16 d. pateikė savo priekaištus. Į juos bylos advokatas 1980 m. vasario 29 d. atsakė, išaiškindamas priekaištus ne poleminiu, bet dokumentiniu būdu. Dėl to prie advokato atsakymo buvo pridėta 24 įvairūs dokumentai (kai kurie ištisos studijos), kas sudarė vėl 138 spaudos puslapius. Visa ši medžiaga įteikta Šventųjų Skelbimo Kongregacijai 1980 m. balandžio 10 d.

Paprastai Šventųjų Skelbimo Kongregacijoje įteiktieji šios rūšies dokumentai svarstomi pagal įteikimo eilę. Arkivysk. Jurgio Matulaičio dorybėms svarstyti dokumentai gavo 41 numerį. Tai reiškia, kad priekyje yra 40 panašių bylų. Kadangi metų būvyje paprastai išnagrinėjama tik 4-5 bylos, tad pagal eilę Dievo Tarno Jurgio dorybių svarstymas galėjo prasidėti tik po 8-10 metų. Tačiau gali pasitaikyti ir išimtis — svarstymas be eilės, jei tokia būtų Šv. Tėvo valia.

Dar pop. Paulius VI audiencijoje 1977 m. sausio 26 d. prabilo į Marijonų vienuolijos vadovybės narius šiais žodžiais:
"Žinome, kad rytoj (sausio 27 d.) sukanka 50 metų, kai mirė arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius, kuris yra palikęs didį garsą ir šventumo pavyzdį. Jis yra šios vienuolijos steigėjas, t.y. atnaujintojas ir vyriausias vadovas. Neužmirškime šios didžios dvasios asmenybės. Tikimės, kad galėsime jį sveikinti ne tik danguje, bet ir žemės garbėje, žinoma, jei jūs prisidėsite savo maldomis ir savo parama. Mes irgi didžiuojamės šiuo arkivyskupu, todėl sveikiname tuos, kurie šiai vienuolijai atstovaujate, visą jūsų vienuolišką šeimą, ypač tuos, kurie yra reikalingi ypatingos dieviškos pagalbos kai kuriuose kraštuose. Visi tejaučia mūsų ypatingą palaiminimą".

Kai popiežium tapo Karolis Wojtyla, buvo tikimasi, kad jis, savo pontifikato pradžioje parodęs didelį dėmesį ir palankumą lietuvių tautai, atsižvelgs į nepaprastas aplinkybes, kurios yra Dievo Tarno Jurgio tėvynėje, ir suteiks ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui mūsų laikų šventąjį, pagreitindamas jo beatifikacijos bylą. Kai vienas jam artimas asmuo pokalbyje su pop. Jonu Paulium II priminė jam arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylą, jis atsakė, kad jo sprendimas priklausys nuo to, kiek patys lietuviai šia byla domisi.

O lietuvių (ir ne tik lietuvių) susidomėjimas bei rūpestis šios bylos pagreitinimu buvo labai įspūdingas. Popiežiui tuo reikalu siuntė prašymus ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos parapijos, organizacijos, lietuvių bendruomenės, vienuolijos ir kiti lietuvių sambūriai iš Australijos, Pietų Amerikos, Jungt. Amerikos Valstybių, Europos ir Lietuvos. Tai žinodamas, popiežius patvarkė, kad arkivysk. Jurgio bylai būtų duota eiga be eilės.

Ir taip 1981 m. spalio 27 d. įvyko ypatingas Šventųjų Skelbimo Kongregacijos pareigūnų ir patarėjų posėdis (kongresas), kuriame visi dalyviai, iš anksto susipažinę su jiems įteikta medžiaga, vienbalsiai pasisakė už arkivysk. Jurgio dorybių hero-iškumą. Jie savo raštu duotuose sprendimuose iškėlė jo dorybių grožį, visuotinumą, jo kaip būsimojo šventojo svarbą Bažnyčiai ir savajai tautai. (Apie tai plačiau rašyta "Laive" 1982 m. kovo-balandžio numeryje).

Pagal teisės normas šiuo klausimu turėjo pasisakyti ir Šventųjų Skelbimo Kongregacijai priklausantieji kardinolai. Tam reikalui buvo paskirtas pranešėjas, arba referentas (Relator) kardinolas Maria Aloisio Ciappi, domininkonas. Posėdis, arba kardinolų kongresas, įvyko 1982 m. kovo 9 d. Jame ir kardinolų sprendimas buvo teigiamas.

Visus tuos sprendimus Šventųjų Skelbimo Kongregacijos prefektas kard. Pietro Palazzini 1982 m. balandžio 2 d. referavo popiežiui, kuris juos visus aprobavo ir įsakė apie arkivysk. Jurgio Matulaičio dorybes parengti dekretą. Tas dekretas 1982 m. gegužės 11 d., dalyvaujant kardinolams Palazzini ir Ciappi, Šventųjų Skelbimo Kongregacijos aukštiems pareigūnams ir bylos postuliato-riui, buvo popiežiaus akivaizdoje perskaitytas. Popiežius iškilmingai nusprendė: "Nėra abejonės, kad Dievo Tarnas Jurgis Matulaitis-Matulevičius pasižymėjo teologinėmis tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis Dievo ir žmonių atžvilgiu, o taip pat ir pagrindinėmis (moralinėmis) išmintingumo, teisingumo, savitvardos, tvirtumo ir kitomis su jomis susijusiomis heroiškame laipsnyje". Jis liepė, kad dekretas būtų viešai paskelbtas ir įtrauktas į Šventųjų Skelbimo Kongregacijos aktus.

Po posėdžio popiežius su visais kartu sukalbėjo "Regina caeli" (posėdis baigėsi 12 vai.), palaimino ir kiekvieną apdovanojo savo kelionei į Fatimą atminti dovanėlėmis.

Taip visa, kas žmogiškomis jėgomis galima ir ko reikalauja Bažnyčios nuostatai, yra padaryta ir užbaigta. Jei turėtume bent vieną mediciniškai pripažintą ir ištirtą nepaprastą pagijimą (stebuklą), kelias arkivysk. Jurgį Matulaitį paskelbti palaimintuoju būtų atviras.
Belieka melsti dangaus ženklo, kad greičiau pamatytume šį mūsų tautietį altoriaus garbėje.
Kai kas klausia, ką reiškia paskelbimas palaimintuoju ar šventuoju? Trumpai galima atsakyti tiek: beatifikacija, arba asmens paskelbimas palaimintuoju, yra aktas, kuriuo Bažnyčios galva — Šv. Tėvas leidžia, kad Dievo Tarnas būtų viešai garbinamas kuriame nors krašte, mieste, vyskupijoje, vienuolijoje (jei jis buvo vienuolis). Paskiriama jo šventės diena metų kalendoriuje; jo vardo dieną galima kalbėt jam skirtas brevijoriaus maldas, aukoti jo vardo mišias su savais skaitiniais. Palaimintojo paveikslas gali būti išstatomas altoriuose. Visos šios privilegijos, Šv. Sosto aprobuotos, yra tik leidžiamos, bet ne įsakomos — taigi ribotos, nes neįvedamos visoje Bažnyčioje. Tai įvyksta tik tada, kai palaimintasis, vykstant naujiems stebuklams, yra paskelbiamas šventuoju.
Jis tada įrašomas į šventųjų sąrašą (Martyrologium Romanum) ir jo kultas yra visuotinis — visoje Bažnyčioje.
Arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylos apžvalgoje pateikėme įvairius dekretus ir datas, iš kurių matyti, kaip ėjo beatifikacijos byla. Byla nesukliuvo nei dėl Tikėjimo Gynėjo priekaištų, nei dėl liudininkų ar dokumentų trūkimo. Tačiau šalia viso to buvo sunkenybių ir kliūčių, kurias reikėjo nugalėti, išaiškinti. Keletą jų čia paminėsime.

1.    Kliudė tai, kad arkivysk. Matulaičio Jurgio beatifikacijos bylos nebuvo galima pradėti Lietuvoje (Kauno arkivyskupijos tribunole). Ten būtų buvę daug Dievo Tarną Jurgį pažinojusių liudininkų, ten yra su jo gyvenimu bei veikla susijusių dokumentų. Jie būtų palengvinę bylos eigą.

2.    Iškilo ir arkivysk. Jurgio pavardės klausimas. Buvo priekaištų, kad jo pavardė Matuleicicz (Matulevičius) lietuvių šovinistų buvusi pakeista į Matulaitį. Bet šį klausimą išsprendė pati Šventųjų Skelbimo Kongregacija. Kai tarp kitų dokumentų buvo pristatyta ištrauka iš gimimo metrikų, paaiškėjo, kad metrikuose yra užrašyta Jurgis Boleslovas Matulaitis, sūnus Andriaus Matulaičio. Nežinantiems pavardžių kaitos galėjo atrodyti, kad skirtingos pavardės gali būti skirtingų asmenų. Teko minėtai Kongregacijai išaiškinti, kad Jurgis Matulaitis,   tik   stodamas   į   Kielcių   seminariją buvo užrašytas Matulewicz, nes taip vadinosi jo globėjas pusbrolis Jonas ir dėdė kun. Felik^tv Nuo to laiko pats Jurgis lietuviškai pasirašinėdavo Matulevičius. Tada Šventųjų Skelbimo Kongregacija nusprendė, kad beatifikacijos bylos aktuose bus rašoma "Matulaitis-Matulewicz". Kadangi lietuviai (bent Suvalkijoje) žinojo tik Matulaitį, tai ir šiandien lietuviams dera vadinti jį gimtąja pavarde, kuria vadinosi jo tėvas ir broliai, — Matulaičiu. O dėl to, kad kai kuriuose dokumentuose randama lenkiška forma — Matulewicz, ja Dievo Tarną Jurgį tegul vadina lenkai, tuo nepakeisdami jo tautybės.

3.    Daug painiavos sudarė datos. Įvairiuose dokumentuose jos vienur yra pagal senąjį stilių (pagal Julijaus kalendorių), kitur pagal naująjį (Grigaliaus) kalendorių. Suvalkijoje ir Lenkijoje buvo laikomasi naujojo kalendoriaus, o kitur — Lietuvoje ir Rusijoje — senojo. Skirtumas tarp jų buvo 12 dienų. Liudininkai, paduodami datas dažnai painiojosi, pvz., paduodami arkivysk. Jurgio gimimo ar kunigu įšventimo datas. Abejonėms ir neaiškumams išsklaidyti (tikėjimo gynėjas tuojau pastebėjo, kad liudininkai nežino net svarbių datų) teko pateikti raštu senojo ir naujojo kalendorių skirtumus, kur katras kalendorius buvo vartojamas ir dėl ko datos nesutinka. Pvz., kunigu šventimo Petrapilyje diena — Petrapilyje buvo paduota 1898 m. lapkričio 8 d., o Kielcių vyskupijos archyve rasta lapkričio 20 d. Tai teisinga, nes tai abiejų kalendorių (senojo ir naujojo) datos. Nežinantiems kalendorių vartosenos Lietuvoje ir Rusijoje atrodė, kad yra tai liudininkų nežinojimas.

4.    Kai tik buvo pradėtas arkivysk. Jurgio beatifikacijos procesas, Lenkijoje subruzdo vadinamieji "baltieji marijonai", kurie save laikė senojo Marijonų Ordino tęsėjais, nors jų sambūris, Siedlcių vysk. H. Przedzieckio buvo įsteigtas kaip paprasta brolija, neturinti teisės vadintis marijonais, o po II pasaulinio karo jau buvo visiškai panaikinta. Keli pasauliečiai, save vadindami senojo Marijonų Ordino palikuonimis, raštais ir spaudiniais ėmė pulti arkivysk. Jurgį Matulaitį, kaltindami jį, kad klastingai apgavęs Šv. Sostą (tvirtindamas, jog iš senojo Ordino likęs tik vienas vienuolis), neva atnaujinęs Marijonų vienuoliją, o faktinai sukūręs visai naują, nes, kai mirė paskutinis Marijonas Tėvas V. Senkus, Lenkijoje dar buvę keliolika marijonų (tai buvę marijonai, visi tapę dieceziniais kunigais), kurie išsirinkę naują vyr. vadovą, turį naujų narių ir pan. Svarbiausias arkivysk. Jurgiui kaltinimas — kad jis iš neapykantos lenkams sunaikinęs "žydintį" lenkišką Marijonų Ordiną ir savo vienuolijai pasisavinęs Marijonų vardą. Jie
 
Po posėdžio, kuriame buvo paskelbtas Dievo Tarno arkivysk. Jurgio Matulaičio dorybių heroiškumas, popiežius Jonas Paulius II apdovanoja beatifikacijos bylos vedėją kun. Juozą Vaišnorą, M.I.C.

siuntė raštus ir spaudinius popiežiui, vyskupams, vienuolijoms, protestuodami prieš arkivysk. Jurgio beatifikaciją.

Tačiau visai tai akcijai prieš arkivysk. Jurgį Matulaitį ir jo beatifikaciją smūgį trenkė Lenkijos primas kard. Wyszynskis, kuris gerai žinojo visą tų "baltųjų marijonų" istoriją. Jis 1969 m. spalio 20 d. parašė Šventųjų Skelbimo Kongregacijai tokio turinio raštą:
"Kai kurie blogos valios (temerarii) vyrai Lenkijoje, kaip Muniak, Kolodziejski, Perkowski ir jų draugai, iškėlė, kiek žinoma, priekaištus Dievo Tarno Jurgio Matulevičiaus, Vilniaus vyskupo (1918 -1925), Marijonų vienuolijos reformatoriaus beatifikacijos ir kanonizacijos procesui. Šiuo raštu, pagal savo pareigą, pranešu Šventųjų Skelbimo Kongregacijai, kad minėti vyrai nėra nei rimti, nei verti pasitikėjimo. Todėl jų priekaištai, be jokios abejonės, turi būti visiškai atmesti".

Kongregacija, kard. Wyszynskiui padėkodama, atsakė, kad jo informacija bus paisoma bylos eigoje.
Taip buvo baigta ta vadinamų "senųjų marijonų" akcija, neturėjusi jokios įtakos arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacijos byloje, nors Dievo Tarno Jurgio šmeižimas, kaltinimai nesibaigia ir stengiamasi klaidinti lenkų dvasiškiją bei visuomenę. Bet tai tuščios pastangos, kai Šv. Sostas padarė savo sprendimą tiek apie arkivysk. Jurgio asmenį, tiek apie jo heroiškas dorybes. Dabar mūsų maldos ir pastangos turi būti kreipiamos į vieną tikslą — greičiau sulaukti dienos, kada jis bus paskelbtas palaimintuoju. Dabar gi mes jį galime vadinti "Garbingasis Dievo Tarnas" (Venerabilis Servus Dei).

Be jau minėtų išorinių kliūčių, kai kam iš pačių lietuvių tarpo, gal dėl nepakankamo arkivysk. Jurgio Matulaičio pažinimo, kilo abejonių, ar iš viso verta buvo pradėti ir vesti šią beatifikacijos bylą. Marijonams daroma lyg priekaištas, kam jie "stumią" šią bylą, o ne kurio kito žymaus ir švento lietuvio, pvz., prof. Pr. Dovydaičio, arkivysk. T. Matulionio, vysk. V. Borisevičiaus ir kitų, kurių kančios ir mirtis dėl tikėjimo Lietuvos katalikams būtų aktualus dabartinio meto pavyzdys. Abejojama, ar arkivysk. Matulaičio paskelbimas palaimintuoju būtų moralinė parama lietuviams, kovojant už Dievą, tikėjimą ir Bažnyčią. Arkivysk. J. Matulaitis atspindįs savąjį metą ir savus siekius, taigi jis Lietuvos pradėjusio laiko atvaizdas, gyvenęs ir veikęs visai kitomis aplinkybėmis, negu dabartinė Lietuva. Šio meto Lietuvai moralinė atrama būtų šventasis — Sibiro kankinys,nes jis atspindėtų persekiojimą už religinius įsitikinimus. Taigi arkivysk. Jurgio Matulaičio pobūdžio šventasis šiuo metu nesąs aktualus.

Suabejota, ar iš viso šiandien Lietuvai reikią savo tautiečio šventojo. Esą lietuviai garbina daugelį šventųjų, ypač Dievo Motiną Mariją. Argi to nepakanką, kad jau prireikė savojo šventojo?
Į tokius samprotavimus galima trumpai tiek atsakyti.

Marijonų Vienuolija rūpinasi arkivysk. Jurgio Matulaičio beatifikacija, nes jis yra tos vienuolijos narys. Tai daro visos vienuolijos. Pvz., šv. Maksimilijono Kolbės beatifikacijos ir kanonizacijos bylą vedė pranciškonai konventualai, nes Maksimilijonas buvo jų vienuolijos narys. Tačiau ta byla domėjosi ir visi Lenkijos vyskupai bei tikintieji. Yra keletas lenkų kandidatų į šventuosius, kurių bylas veda vietos vyskupai, kur kandidatas mirė. Be to, beatifikacijos bylas gali vesti ir tikinčiųjų sambūriai bei, specialūs komitetai.
Noras turėti palaimintąjį ar šventąjį iš savosios tautos nėra koks paniekinimas kitų garbinamų šventųjų. Nors Bažnyčios šventasis yra visos Bažnyčios nuosavybė, tačiau jis nėra "nutautinama^ ar padaromas kažkokiu "internacionalu". Jis ir danguje lieka savosios tautos narys, jos užtarėjas, atstovas. Prisimintinas šv. Jono apaštalo dangaus gyventojų regėjimas: "Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų" (Apr 7, 9). Taigi ta minia yra ne kokia beformė masė, o asmenys, išlaikę savo tautybę ir kalbą. Lietuviai, gerbdami įvairius šventuosius, labiau gerbia šv. Kazimierą, laikydami savo tautos globėju, nes jis yra lietuvių tautos sūnus. Panašiai ir kitos tautos. Pvz., italai itin gerbia šv. Pranciškų Asyžietį ir šv. Kotryną Sienietę; lenkai — šv. Stanislovą vyskupą ir kankinį; prancūzai — šv. Joaną Arkietę, vokiečiai — šv. Albertą Didįjį. Taip daro ir kitos tautos. Jų globėjai yra kaip tik iš tos pat tautos kilę šventieji. Kodėl tad lietuviai neturėtų džiaugtis savo tautos šventuoju?

Į abejonę, ar arkivysk. Jurgis Matulaitis esąs dabartiniams laikams aktualus, ar jis galįs ką mums pasakyti, parodo pogrindinės spaudos kai kurių straipsnių ištraukos.
"Aušros" Nr. 30 straipsnyje "Nepriklausomybės pamatas — tyroje lietuvio sieloje", apžvelgus arkivysk. Jurgio Matulaičio gyvenimą, socialiniu, charizmatiniu ir ekumeniniu požiūriu, rašoma:
"Kai Vakarai sekuliarizėja, Rytai  teberaudonuoja, Matulaičio idėjos tebėra gyvos ir aktualios ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Štai jos:
Tobulinti save, tarnaujant kitiems. Gyvenkit sąmoningu antgamtiniu gyvenimu. Blogį  nugalėkit gerumu,   atkaklumą  įveikit meile.
Išlaikykit ramybę ir drąsiai žiūrėkite į ateitį — pasitikėkit Dievo apvaizda.

Eikite drąsiai ir narsiai prie tikslo keliu, kurį Dievas mums rodo, kur dvasia mus veda.
Dvasios nei pančiais niekas nesurakins, nei kalėjime užkals, nei ištrėmime sulaikys.
Štai kokiais raginimais mus judina arkivysk. Jurgis Matulaitis. Jis parodė, kaip išsivaduoti iš beprasmybės, kuria šiaip serga jaunimas, inteligentija. Jis kviečia mus siekti asmeninio ir visuomeninio šventumo, kai pasaulis serga baisiomis ligomis:
1.    Meilės stoka tarp žmonių.
2.    Socialinėje, kultūrinėje, tautinėje ir politinėje veikloje stoka ryšio su Dievu arba jis visiškai nutrauktas.
3.    Nesugebėjimas derinti vertybių — neigiame, kas teigtina, teigiame, kas atmestina. Matulaitis aiškiai parodė, kaip asmeniškame gyvenime suderinti veikimą ir kontempliaciją, socialiniame — teisingumą ir meilę, supratimą, pagarbą ir pasiaukojimą. Jo pavyzdys — Kristus.
4.    Rytų ir Vakarų priešpastatymas, konfrontacija — politinė ir dvasinė, galinti būti katastrofiška. Matulaitis, brendęs ir ragavęs Rytų ir Vakarų kultūros, mokslo, derino savo asmenyje šiuos pradus.
5.    Bažnyčios skilimas — jį smarkiai jaudino. Ne be reikalo vakariečiams jis pristatė disertaciją "Rusų doktrina apie pirminį žmogaus pašventinimą", o rytiečiams rodė pavyzdį, kaip viską perkeisti Kristaus dvasia.
6.    Suartinti pasauliečius ir dvasiškius, kad jie bendrai spręstų katalikų problemas. Ypač šie klausimai aktualūs Amerikoje ir mūsuose. Ir šiandien mūsų Dievo Tarnas tikrai galėtų daug ką pasakyti. Juk jis įkvėpė būsimąjį popiežių Pijų XI skelbti pasauliečių apaštalavimą. Tai vienas svarbiausių misijos uždavinių, dabar vykdomų Bažnyčioje po II Vatikano suvažiavimo.

Reikia daug šviesti žmones ir apie pačią šventumo sampratą, kad jie negalvotų, jog šiuo metu normalus žmogus juo negali būti. Yra tokių, kurie mano, kad jeigu šventas, tai turi būti koks nors atsiskyrėlis, užsidarėlis, kvaištelėjęs ar nepritampąs prie gyvenimo.
Beatifikacijos dangui nereikalingos. Jos reikalingos mums, kad turėtume realių dabarties pavyzdžių, kaip siekti šventumo.

Dėl arkivysk. J. Matulaičio nėra abejonių, kad jis aktualus šiems laikams. Bet ne kardinolų pareiga pristatyti jį mūsų tautai ir pasauliui. Jam reikia tilto į mūsų širdis, į Vatikaną, į pasaulį. Todėl dar prieš beatifikaciją jį reikia nutiesti bendra malda, bendrais darbais ir priemonėmis, kurios turi būti padiktuotos mūsų dvasinės hierarchijos, visos dvasiškijos ir pasauliečių čia, Lietuvoje, ir užsienyje".

Taip pat pogrindiniame leidinyje "Tautos Kelias", Nr. 3 tilpo ilgas straipsnis "Mūsų laikų šventasis". Jame smulkiai atpasakojama arkivysk. Jurgio Matulaičio gyvenimas ir darbai. Straipsnis baigiamas taip:
"Arkivyskupas Jurgis Matulaitis yra šių laikų žmogus ir šventasis. Jis spindi mums savo darbais ir asmenybe. Giliai įžvelgė ir teisingai suprato mūsų laikų dvasią, klystkelius bei iš to sekančius pavojus katalikų Bažnyčiai ir mūsų tautai. Ragino veikti ir priešintis plintančiam blogiui. Jo raginimas veikti, ruošti apaštališkos dvasios vadus, išlavintus, tvirtomis žiniomis apginkluotus, nurodymas eiti į žmones ir vykdyti religinio apaštalavimo misiją ištvermingai ir nepabūgstant galimų pavojų — tiko ne tik ano meto laikams, bet ir mums, nes ateizmas, religinis atšalimas ir dorovinis smukimas sudaro dabar mums didesnę grėsmę nei bet kada . . ."
Iš pacituotų žodžių ir minčių atsispindi Lietuvos katalikų pažiūra į būsimąjį šventąjį arkivysk. Jurgį Matulaitį ir jo aktualumą dabarties ir ateities laikams.


Magdalena Stankūnienė — Bulviakasis aliejus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai