Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASTABOS PRIE ŠV. KAZIMIERO GARBINIMO ISTORIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Iki naujausių laikų šv. Kazimiero gyvenimo ir ypač jo kulto istorija skendėjo tirštuose rūkuose. Užtenka tik pavartyti senesniųjų apie šv. Kazimierą rašiusių autorių darbus: kiek ten netikslumų, nepaliestų ir neišspręstų problemų ir net grubių istorinių klaidų! Nemaža šviesos į šis ūkanas atnešė prieš trejus metus pasirodžiusi prof. Z. Ivinskio studija. Plati dokumentacija, gausi, iš dalies niekur nepanaudota archyvinė medžiaga ir pagaliau autoriui įprastas kruopštus dokumentinių duomenų gvildenimas ir aiškinimas — tai savybės, kuriomis prof. Ivinskio studija viršija visus kitus iki mūsų dienų pasirodžiusius šv. Kazimiero gyvenimo aprašymus. Tačiau klystume, jei manytume, kad jau visi šv. Kazimierą liečia šaltiniai būtų išsemti, kad bent tais klausimais, kuriuos prof. Ivinskis savo studijoje plačiau panagrinėjo, nieko naujo nebūtų galima atrasti. Jubiliejiniai šventojo Lietuvos Globėjo metai paskatino ir mane, kiek laikas ir kiti užsiėmimai leido, arčiau susipažinti su kai kuriais šventojo karalaičio garbinimo šaltiniais; vieną kitą iš jų pasitaikė naujai užtikti, į kitus turėjau progos giliau pažvelgti. Šių pastabų tikslas ir yra pasidalinti su visais, kurie domisi mūsų Tautos Globėjo gyvenimu ir jo garbinimo istorija, reikšmingesnėmis šių laimingų radinių išdavomis. Nenorėdamas pastabų tekstą perdaug apsunkinti, smulkiais, kiekvieną įvykį liečiančių šaltinių nurodymais, težymėsių tik tuos, kurie ligi šiol nebuvo panaudoti arba kuriuos dėl dalyko svarbos reikėjo vėl paminėti.

I. Dėl atlaidų už koplyčios lankymą.
Seniai yra žinomas pop. Aleksandro VI 1501 m. gegužės 15 d. raštas, kuriuo tikintiesiems, Kalėdų, Grabnyčių ir Žolinių šventėse lankantiems ir auka paremiantiems Vilniaus katedroje esančią, Švč. Marijai ir šventiesiems Andriejui ir Stanislovui pašvęstą koplyčią, skiriami 20 metų ir tiek pat kvadragenų atlaidai (Cod. dipl. eccl. Vilnen. I 2, p. 575, Z. Ivinskis, Šv. Kaz., p. 56 ir 204). Šis dokumentas mums svarbus tuo, kad jame paminėta, jog toje koplyčioje palaidotas tuometinio didž. Liet. kunigaikščio Vladislovo brolis Kazimieras, garsėjąs daugeliu stebuklų (multis miraculis clarere perhibetur). Kai kas, nematęs ištiso popiežiaus r?što teksto, jį aiškindamas, daro per tolimas if kartais visai klaidingas išvadas: popiežius šia bule suteikęs atlaidus už šv. Kazimiero karsto lankymą arba ja net paskelbęs karalaitį palaimintuoju. Iš tikrųjų atlaidų suteikimo tikslas buvo ne kas kita, kaip patraukti į neseniai pastatytą, gražiai išpuoštą didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ypačiai brangią koplyčią daugiau lankytojų ir paskatinti juos savo auka prisidėti prie jos išlaikymo (ut) fide-les ipsi libentius devotionis causa ad dictam capellam confluant ac ad conservationem et manutentionem manus promptius porrigant a-diutrices). Tai nebuvo kažkas ypatinga, vien tai koplyčiai skirta. Panašių atlaidų tuo pačiu metu popiežius suteikė visai Vilniaus katedrai ir taip pat šv. Onos koplyčiai (Cod. dipl. eccl. Vilnen, I 2, p. 573 ir 585). Iš to yra aišku, kad Aleksandras VI savo bule nedaro šv. Kazimiero atžvilgiu jokio autoritetingo sprendimo nei, suteikdamas atlaidus, nori paremti jo garbinimą; netgi minėdamas prie jo karsto įvykstančius stebuklus, pavartoja žodį "perhibetur", vadinasi, kiti jam taip sakė, o jis pats už tą žinią nesiima jokios atsakomybės.

II. Dėl kanonizacijos bylos eigos.
Kaip žinome, po 1516-1517 metais išvystytos plačios šv. Kazimiero kanonizacijos reikalu akcijos ir įvairių į Romą siųstų laiškų pop. Leonas X 1517 m. lapkričio 4 d., viename iš įprastų pasitarimų su kardinolais (vad. konsistorijoje), davė leidimą pradėti kanonizacijos bylą už Romos Kurijos ribų (in partibus), t.y. tose vietose, kur gyveno ir veikė turimas galvoje kandidatas į šventuosius (plg. Z. Ivinskis, šv. Kaz., p. 57-68). Šiai bylai pravesti buvo paskirti vyskupai, kurių vardai konsistorijos posėdžio užrašuose liko nepažymėti. Iš vėlesnių įvykių ir paties popiežiaus raštų sužinome, kad tai buvo Gniezno arkivyskupas ir Lenkijos primas Jonas Laskis ir Pšemyslio vyskupas Petras Tomickis kuris buvo drauge karaliaus sekretorium ir Lenkijos vicekancleriu. Gavęs tuo reikalu popiežiaus brevę, Gniezno arkivyskupas netrukus ėmėsi vykdyti jam pavestą misiją. Darbą pradėjo 1518 m. pavasarį Krokuvoje. Ar Pšemyslio vyskupas jam pagelbėjo, neaišku; žinia apie pradėtą Kazimiero bylą temini vien Gniezno arkivyskupą. Apie tai ir apie kai kuriuos kitus svarbius Kazimiero bylą liečiančius faktus sužinome iš šv.  Jacinto   (arba  Jackaus)  kanonizacijos  bylos aprašymo, kurį perspausdino bolandistai (Actą   SS.,   Augusti III, p. 321-337).


A. BLATAS  UOSTAS (Liet. pranciškonų vienuolynas Brooklyne)

Iš čia paaiškėja, kad pradėjus Krokuvoje tirti Kazimiero gyvenimą ir stebuklus, kilo mintis prie jau vedamos bylos prijungti kitą kandidatą į šventuosius, Lenkijoje veikusį ir šventu gyvenimu bei stebuklais pagarsėjusį domininkoną Jacintą (11257). Karalius, paragintas Gniezno arkivyskupo, kreipėsi 1518 m. gegužės 31 d. į popiežių Leoną X, prašydamas pavesti tam pačiam Gniezno arkivyskupui arba, jei popiežiui patiks, Krokuvos ir Pšemyslio vyskupams ištirti Jacinto gyvenimą ir stebuklus, lygiai kaip ir Kazimiero (karaliaus laiško ir kitų šiame skyrelyje minimų dokumentų tekstus galima rasti Actą SS., Aug. III, p. 322 ss.) Karalius savo laiške aiškiai pažymi, kad abi bylos galėtų būti vedamos drauge (sub uno processus tenore... una opera). Leonas X tuoj pat (1518 m. liepos mėn. gale) patenkino karaliaus prašymą, paskirdamas Krokuvos ir Pšemyslio vyskupus vesti Jacinto bylai. Ar ir popiežius norėjo abi, Kazimiero ir Jacinto, bylas suplakti į vieną, nežinia; nepaskyrimas Gniezno arkivyskupo, kuris jau buvo pradėjęs Kazimiero bylą, leidžia verčiau manyti, kad popiežiaus mintyje buvę sudaryti atskiras komisijas. Iš abiejų Jacinto bylai vesti paskirtų vyskupų krokuviškis susirgo, pšemyslietis, užimtas valstybės reikalais, tam visai neturėjo laiko. Todėl karalius vėl kreipėsi į popiežių, kad paskirtų kitus asmenis, ir pasiūlė Krokuvos vyskupą sufraganą ir vieną katedros kapitulos kanauninką. Tik 1521 m. rugpjūčio 29 d. buvo parašytas naujas paskyrimas su visais įgaliojimais tiems dviem karaliaus pasiūlytiems asmenims. Tuo tarpu Kazimiero byla žymiai pasistūmėjo į priekį: visus reikiamus tyrimus ir liudininkų apklausinėjimus Vilniuje jau 1520 metų bėgyje atliko popiežiaus legatas vysk. Zacharijas Ferreri. (NB. Z. Ferreri vyskupijos vardas yra Guardialfiera, pietinėje Italijoje, netoli Benevento (Eubel, Jiėr. Cath. III, p. 206), o ne Gardas, Alpių papėdėje, Šiaurės Italijoje arba net Šveicarijoje (!), kaip paskutiniu metu įprasta rašyti lietuviškoje spaudoje).

Norėtųsi patirti, koks akstinas pastūmėjo, pradėjus Kazimiero bylą, staiga susirūpinti Jacintu. Deja, dokumentai apie tai nieko nesako. Belieka tik spėlioti. Galimas dalykas, kad apie Vilniuje palaidotą Kazimierą Lenkijoje nebuvo daug kalbama ir Krokuvoje nedaug kas težinojo apie daromus žygius jį paskelbti šventuoju. Tai parodo ir faktas, kad iš 1516-17 metų nežinomas joks Lenkijos vyskupų ar vienuolių Kazimiero kanonizacijos reikalu į Romą siųstas raštas (Z. Ivinskis, Šv. Kaz., p. 59). Tik kai Gniezno arkivyskupas, su visais įgaliojimais atvykęs į Krokuvą, pradėjo Kazimiero bylą, sukruto ir domininkonai: juk tai geriausia proga išgauti karaliaus susidomėjimą jų kandidatu ir taip greičiau sulaukti jo šventuoju paskelbimo. Gal čia prisidėjo ir rivališkumo momentas: kaipgi Lietuva garsės savo šventu iaunuoliu, o lenkai turės į tai žiūrėti? O gal kokia kita priežastis nulėmė prie jau pradėtosios dar vienos kanonizacijos bylos prijungimą? Vienaip ar kitaip, Kazimiero į šventuosius įrašymo bylos pradžia iššaukė Jacinto kanonizacijos bylos eigą. Apie pastarosios tolimesnį kelią turime tikslių duomenų. Šv. Jacinto byla Krokuvoje buvo pravesta 1524 m. vasarą ir 1526 m. visi bylos aktai persiųsti į Romą. Romos Kurijoje tuoj pat buvo sudaryta komisija, kurios darbas keletą kartų pertrauktas, bet vis atnaujinamas, tęsėsi iki 1594 metų, kuriais balandžio mėn. 17 d. Jacintas buvo iškilmingai paskelbtas šventuoju.

Susipažinus su šv. Jacinto kanonizacijos bylos eiga, nelauktai išsinarplioja mįslė, kurios išsprendimui, atrodė, tebuvęs vienintelis visai kita linkme einąs kelias.

III. "Bevardis palaimintasis" gauna vardą.
Prof. Ivinskis savo studijoje, skyrelyje "Kas tas bevardis palaimintasis?" (p. 82-4), iškėlė faktą, kad 1526 m. gruodžio 17 d. konsistorijoje "buvo pateiktas procesas iš Lenkijos užbaigti kanonizacijai (Palaimintojo)....", kurio vardas liko neįrašytas. Tuomet prof. Ivinskis,    neturėdamas kitų duomenų, prileido, kad čia apie nieką kitą negali būti kalbos kaip apie Kazimierą. Prielaida jam atrodė tokia tikra, kad galėjo nė kiek nedvejodamas tvirtinti: "ligi 1526 m. nebuvo jokios Kazimiero kanonizacijos" (p. 85).

Dabar, žinant, kad Krokuvoje atliktos Jacinto bylos aktai kaip tik 1526 m. buvo persiųsti į Romą, nesunku numatyti, kas buvo tas bevardis palaimintasis. Kad neliktų jokios abejonės, turime ir paties pop. Klemenso VII raštą-brevę Krokuvos domininkonams, rašytą 1527 m. vasario 2 d., t.y. vos pusantro mėnesio praėjus po minėtos konsistorijos. Popiežiaus brevėje aiškiai sakoma, kad neseniai buvęs pateiktas Jacinto procesas, kuriam peržiūrėti paskirta trijų kardinolų ir dviejų Rotos auditorių komisija. Kaip tik apie trijų kardinolų (ne dviejų, nes Sienos arkivyskupas Jonas Piccolomini buvo drauge kardinolas Albano vyskupas) ir dviejų Rotos auditorių komisijos paskytimą ėjo kalba ir minėtoje konsistorijoje, kurios užrašuose sužymėti ir jų vardai (plg. Z. Ivinskis, Šv. Kaz., p. 83 ir p. 87 n. 24). Tuo yra neginčijamai įrodyta, kad 1526 m. gruodžio 17 dienos konsistorijoje buvo kalbama ne apie Kazimiero, bet apie Jacinto kanonizaciją.

Taigi, baisusis, neperlipamas akmuo, kuris vertė iš kelio visus tvirtinimus apie Leono X atliktą Kazimiero kanonizaciją, pasirodo, visai neegzistavo. Vienas neginčijamas dokumentas, ir "uolos" vietoje nė dulkių neliko. Kiti panašūs akmenėliai, nors dar nesiduoda taip lengvai nustumiami, nėra tokie baisūs ir tvirti. Čia turiu galvoje žinias apie Vilniaus dvasiški jos rūpinimąsi Kazimiero kanonizacija po Leono X mirties (plg. Z. Ivinskis, Šv. Kaz. p. 84-86). Jei jos būtų tikslios, savaime plauktų išvada, kad Vilniuje per visą XVI amžių nieko nebuvo žinoma apie Kazimiero į šventuosius įrašymą. Bet reikia nepamiršti, kad šios žinios mums prieinamos tik iš J. Kurczewskio, Kosciol Zamkovvy, III t., kuriame autorius duoda būdingesniųjų Vilniaus katedros kapitulos aktų santraukas. Patys aktai yra parašyti lotynų kalba, o Kurczewskis juos sutraukė lenkų kalbon. Versdamas iš vienos kalbos į kitą ir norėdamas aiškiau išsireikšti, be abejo, negalėjo išvengti ir subjektyvios interpretacijos. Ten jis iš tikro keletą kartų, jau po 1521 m., kalba apie aukų rinkimą "kanonizacijai". Tačiau, ar tose vietose lotynų kalba buvo pavartotas žodis "canonizatio", o gal tik "glorificatio", "clarificatio" ar pan., reikėtų dar patikrinti. Ir žodį "divus" jis primygtinai verčia "blo-goslawiony" (p. 22), tarsi norėdamas pabrėžti, kad Kazimieras dar nebuvo kanonizuotas, kai visiems žinoma, jog žodis "divus", ypač humanistų laikais, buvo mielai vartojamas vietoje "sanctus". Taip pat pagal Kurczewskį Vilniaus kapitula dar 1601-02 metais būtų pakartotinai rūpinusis "palaim. Kazimiero kanonizacija" (p. 87-88), kai oficialiuose tuo pat metu popiežiui rašytuose laiškuose Lenkijos karalius ir Vilniaus vyskupas Kazimierą laiko jau Leono X paskelbtą šventuoju.

Visa tai verčia suabejoti, ar tai, ką skaitome pas Kurczewskį, jau visuomet turi būti priimta žodiniu tikslumu; kai kuriuos jo išsireiškimus, atrodo, reikėtų pirma palyginti su originaliuoju kapitulos aktų tekstu, kad juos būtų galima pavartoti svariai argumentacijai.

Tačiau po visų šių pastabų ir svarstymų dar negalime sakyti, kad šv. Kazimiero kanonizacijos klausimu jau būtų viskas aišku. Vis tebekybo didelė mįslė: i ei Leonas X tikrai paskelbė šv. Kazimierą šventuoju, kaip apie tai neišliko — nekalbant apie pačią kanonizacijos bulę, kuri galėjo atsitiktinai pražūti — bent kokia žinelė popiežiaus išduodamų raštų registruose arba bent to meto Romos Kurijos žmonių užrašuose; kaip apie tai būtų galėję tylėti anų laikų viešieji ir privatūs šaltiniai Lenkijoje ir Lietuvoje, ir apskritai kaip nebūtų likę apie tokį įvykį jokio atgarsio, jokio pėdsako? Iš antros betgi pusės, jei Leonas X iš tikrųjų nebūtų Kazimiero paskelbęs šventuoju, lieka neišspręsta kita nemažesnė mįslė: kaip išaiškinti, kad tuo atveju Lenkijos karalius, Vilniaus vyskupas ir Vilniaus kapitula beveik per ištisą šimtmetį nebūtų darę jokių žygių Kazimiero bylą atnaujinti ir ją užbaigti, kai tuo tarpu Jacinto byla buvo nuolatos judinama ir 70 metų bėgyje bent 3 kartus atnaujinta? Argumentai? — Kurie buvo ligi šiol iškelti, jie yra visi "ex silentio". Bet tokiais atvejais ne taip jau retai pasitaiko, kad, užtikus kokį naują dokumentą, nelauktai išsisklaido ligi tol slėgusios ūkanos ir dalykas išryškėja visai kitoje šviesoje, negu buvo numatytas. "Bevardžio palaimintojo" atvejis yra tam neginčijamas liudininkas. Todėl, nežiūrint, kad dar yra klausimų, į kuriuos neturime atsakymų, kol nėra neginčijamų, priešingus faktus teigiančių įrodymų, turime loginį, juridinį ir mokslinį pagrindą laikytis įprastų, jau virš 350 metų galiojančių teigimų.

IV. Šv. Kazimiero šventės išplėtimas visai Bažnyčiai.
Paskutiniaisiais XVI a. metais buvo visa eilė įvykių, kurie paskatino lietuvius daryti naujų žygių šv. Kazimiero garbinimui išplėsti. 1594 m. iškilmingai paskelbtas šventuoju Jacintas  (jo šventė tačiau ne tuojau pat buvo įvesta visoje Bažnyčioje, o tik 1625 m.); tais pačiais metais šv. Stanislovas, Lenkijos Globėjas, įrašytas į bendrą Bažnyčios kalendorių (dekretas išspausdintas: Anai. Jur. Pont., 7 1864 p. 4 n. 14); iš antros pusės Lietuvoje vis nerimo protestantai ir pravoslavai — šie pastarieji ypač po Bresto unijos (1596 m.) — taip kad abi šios klaidatikių grupės 1599 m. Vilniuje sutarė bendrai veikti. Visa tai skatino katalikus iš savo pusės j ieškoti būdų pagyvinti religinį gyvenimą. Tam turėjo pasitarnauti ir šv.  Kazimiero kulto platesnis paskleidimas.

Be jau žinomų dokumentų apie to meto naujus lietuvių žygius Romos Kurijoje (plg. Z. Ivinskis, šv. Kaz. p. 95 ss.), teko užtikti nemaža papildomos medžiagos šv. Apeigų Kongregacijos archyve. Šios Kongregacijos archyvas padalintas į dvi dali: vienoje sukrautos užbaigtos arba toliau nebevedamos beatifikacijos ir kanonizacijos bylos; jos saugojamos Vatikano archyve, kur yra prieinamos moksliniam tyrinėjimui (apie šv. Kazimierą — bent kiek tai rodo šio fondo inventorius — ten nieko nėra); antroji dalis apima dar tebevykstančius procesus, Kongregacijos posėdžių nutarimus ir kt.; Ši medžiaga saugojama šv. Apeigų Kongregacijos būstinėje ir yra prieinama tik pačios Kongregacijos reikalams. Iš Leono X laikų ten nieko nėra, nes pati Kongregacija buvo įsteigta tik 1588 m. Apie 1600 metus medžiagos jau gausoka; tarp kitko ten yra šis tas ir iš šv. Kazimiero garbinimo istorijos. Tai dekretai įvairiais iškeltais klausimais ir pageidavimais; prie dekretų prijungti pateisinamieji dokumentai (memorialia), kurie iki maždaug 1625 m. yra labai pavyzdingai sutvarkyti, sunumeruoti, ir kiekvienas iš jų užregistruotas 3 tomus apimančiame, ranka rašytame inventoriuje.


A. BLATAS  PARYŽIUS

Iš 1602 m. ten yra Vilniaus vyskupo Benedikto Vainos kovo 25 d. laiško originalas ir karaliaus Zigmanto Vazos vardu paduotas prašymas (Invent. Nr. 287). Abu raštai mums tuo įdomūs, kad iš jų paaiškėja, ko tuomet iš Šv. Sosto buvo pageidauta. Tiek vyskupas, tiek karalius prašo popiežių įrašyti šv. Kazimiero šventę į bendrą Bažnyčios brevijorių ir mišiolą. Ir vienas ir antras pažymi, kad Leonas X Kazimierą įrašė į šventųjų skaičių. Karaliaus prašyme dar paminėta, kad popiežiaus legatas Z. Ferreri atliko Vilniuje procesą ir kad po Kazimiero paskelbimo šventuoju daugelyje Lietuvos ir Lenkijos vietų buvo kalbamas jo garbei brevijorius ir laikomos šv. Mišios "duplici ritu". Vyskupas, be to, sumini ir motyvus, kodėl reikėtų Kazimierą "vienintelį jo vyskupijos ir visos Lietuvos šventąjį" (unicum dioecesis meae et totius Lithuaniae patronum)  įtraukti į Bažnyčios kalendorių ir skirti jam augštesniojo rango šventę (in Calendarium Breviarii Romani adscribí et duplici officio honorari). "Tokiu būdu, sako, mano kunigai ir tikintieji, be abejo, bus dar labiau prisirišę prie savo Globėjo, iš kurio dažnai ir daug patiria malonių; ir šventųjų garbinimas bei į juos kreipimasis vis labiau ir labiau stiprės ir klestės šios šalies tikinčiųjų sielose didžiausiam Kat. Bažnyčios priešų (o jų čia daugybė) sugėdinnimui" (cum máximo hostium Ecclssiae Catholicae — qui hie nimis multi sunt — confusione). Prie religinio ir prieš protestantus nukreipto apologetinio momento vyskupas prideda ir tautinį argumentą. "Savo, kunigų ir visų savo tikinčiųjų katalikų vardu nuolankiai maldauju Jūsų Šventenybę, kad tą malonę, kurią prieš keletą metų suteikė Lenkijos karalystei šv. Stanislovo Kankinio atžvilgiu (turi galvoje šv. Stanislovo šventę, kuri 1594 m. buvo įtraukta į bendrąjį Bažnyčios kalendorių), lygiai tokią pat malonėtų suteikti Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei šv. Kazimiero Išpažinėjo atžvilgiu". Plačiau visa tai išdėstysiąs kan. Grigalius Swiencickis, kurį šiais ir kitais Vilniaus bažnyčios reikalais vyskupas siunčiąs į Romą.

Šv. Apeigų Kongregacija 1602 m. liepos 8 d. svarstė šiuos prašymus, bet jų nepatenkino taip, kaip buvo pageidauta; šv. Kazimierą neįtraukė į visuotinį Bažnyčios kalendorių, o tik nutarė paskelbti dekretą, kuriuo būtų patvirtinama šv. Kazimiero šventė visose nuo Lenkijos karaliaus priklausančiose žemėse "sub ritu duplici". (Kongregacijos nutarimas trumpai išreikštas: "Fiat decretum per Poloniam"). Kan. Swiencickis tačiau nenusileido ir prašymą karaliaus vardu tuoj pat pakartojo (Invent. Nr. 346). Kongregacija, 1602 m. rugpjūčio 30 d. iš naujo apsvarsčius reikalą, nutarė pasilikti prie savo ankstyvesniojo sprendimo ("Stetur in deeisis"). Pagal tai 1602 m. lapkričio mėn. 7 d. buvo parašyta ir popiežiaus brevė, kurią kan. Swiencickis parsivežė į Vilnių. Tokiu būdu 1602 metais Romoje formaliai nedaug kas te-išgauta, bet lietuviai ir tą truputi mokėjo labai gerai ir su pasisekimu panaudoti savo dangiškojo Globėjo garbės skleidimui, kai kan. Swiencickiui sugrįžus iš Romos 1604 m. buvo suruoštos pirmosios didžiosios šv. Kazimiero garbei iškilmės.

Šv. Kazimiero šventės į Romos brevijorių įrašymo reikalą netrukus priminė popiežiui jo nuncijus Lenkijoje vysk. Klaudijus Rangoni. 1606 metų pradžioje Lenkijos domininkonai prašė nuncijų persiųsti į Romą jų prašymą, kad į Romos brevijorių būtų įtraukta šv. Jacinto šventė. Nuncijus prie to pridėjo savo lydimąjį raštą, kuriame, paminėjęs domininkonų pageidavimą, pastebėjo, kad karaliui būtų labai malonu, jei ir šv. Kazimierui būtų suteikta tokia pat malonė ir jo šventė būtų įrašyta į brevijorių, kai po to karalius jau buvo prašęs šventos atminties popiežių Klemensą VIII (Invent. Nr. 1242). Nors šis raštas buvo įtrauktas į šv. Apeigų Kongregacijos 1606 m. birželio 17 d. posėdžio darbotvarkę, tačiau prie konkrečių nutarimų neprieita; viskas liko kaip buvę.

Tolimesnius tos pačios bylos pėdsakus vėl užtinkame tik po 14 metų. Karalius Zigmantas Vaza, "nuolat prašomas visos savo karalystės valdinių, bet ypač lietuvių", 1620 m. lapkričio 6 d. vėl kreipėsi į popiežių, kad įrašytų šv. Kazimierą į Romos brevijorių. Kaip ypatingą motyvą karalius savo prašyme pažymėjo, kad "lietuviai brevijoriuje neturi nė vieno šventojo" (maggiormente non havendo i Lituani in esso (Breviario) aitri santi) (Invent Nr. 5282). Šį prašymą į Romą atvežė ir popiežiui įteikė Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius. Popiežius Paulius V, nieko nelaukęs, pavedė šv. Apeigų Kongregacijai dalyką apsvarstyti kuo skubiausiai (che ne si tratti quanto prima). Iš tikro vos mėnesiui praėjus nuo prašymo parašymo dienos šv. Apeigų Kongregacija jau 1620 m. gruodžio mėn. 12 d. jį svarstė ir nutarė įrašyti šv. Kazimiero šventę į Romos brevijorių, tačiau tiktai kaip žemiausio rango šventę ("Concedendum sub ritu simplici"). Vieną dieną anksčiau datuotoje (1620 gruodžio 11 d.), bet be abejo kiek vėliau rašytoje, popiežiaus brevėje, kurioje nesigailima pagyrimo ir įvertinimo žodžių Vilniaus vyskupui, pranešama karaliui, kad jo prašymas patenkintas, ir šv. Kazimieras bus įtrauktas į brevijorių, kai tik bus spausdinama jo nauja laida (Arch. Segr. Vat., Arm. 45, t. 14 f. 480). Apie šventės laipsnį brevėje neužsimenama. Vilniaus vyskupas, kuris tebebuvo Romoje, sužinojęs, kad šv. Kazimieras brevijoriuje teturės "ritum simplicem", karaliaus vardu padavė naują prašymą (Invent. Nr. 5316), išdėstydamas, kad, kai jis kalbėjęsis tuo reikalu su šv. Tėvu, šis "pasiteiravęs, ar pageidautų, kad šventė būtų dvigubo ar pusiau dvigubo iškilmingumo" (se voleva doppio o semidoppio), "jis į tai atsakęs, jog nenorįs šv. Kazimierą statyti augščiau už šv. Stanislovą, turėdamas mintyje, kad abi šventės būtų lygios, tai yra pusiau dvigubo iškilmingumo" (semidoppio). Kongregacija 1621 m. sausios 23 dienos posėdyje, susipažinus su tokiu reikalo stoviu, nutarė atsiklausti šv. Tėvą ("Fiat verbum eum Sanctissimo"). Tai buvo padaryta kovo mėn 3 d., Kazimiero šventės išvakarėse, slaptos konsistorijos metu, ir popiežius viską patvirtino. Tuomet šv. Apeigų Kongregacija išleido dekretą, kuriuo nustatoma, kad, "kai bus spausdinama nauja Romos brevijoriaus laida, jame būtų įrašytas šv. Kazimieras sub ritu semiduplici" (dekreto tekstas: Analecta Juris Pontif", 7 (1864) 161 n. 563). 1621 m. liepos 10 d. randame pateiktas Kongregacijai patvirtinti šv. Kazimiero šventės brevijoriaus maldų specialias dalis (Invent. Nr. 5421). Jas Kongregacija pavedė peržiūrėti kard. Robertui Bellarmino ir 1621 m. rugpjūčio mėn. 7 d. patvirtino (Anai. Jur. Pontif., 7 (1864) 163 n. 569). Kadangi dekretas numatė šv. Kazimierą įtraukti į brevijorių tik leidžiant jo naują laidą, buvo prašyta to nelaukiant leisti šv. Kazimierui skirtas - brevijoriaus maldas išspausdinti atskirai. Kongregacija tai leido 1621 m. rugsėjo 4 d. (Invent. Nr. 5497). Panašiai buvo kreiptasi ir dėl mišių; ir joms spausdinti duotas leidimas 1622 m. vasario 19 d. (Invent. Nr. 5673). Prie čia suminėtų dokumentų keliose vietose yra prijungti šv. Kazimiero brevijoriaus ir mišių tekstai. Tuomet patvirtintų šv. Kazimiero liturginių maldų tekstai šiek tiek skiriasi nuo mūsų laikų tekstų: šventės malda buvo kiek kitokia ir antrojo nokturno lekcijos buvo žymiai ilgesnės, nors jose atpasakojami lygiai tie patys šventojo gyvenimo įvykiai, kuriuos skaitome dabartinėse   antrojo   nokturno   lekcijose.

Nors šv. Apeigų Kongregacijos archyve, be to, ką jau žinojome, nieko iš esmės naujo neatradome, tačiau iš šių dokumentų išryškėja iš vienos pusės gerai suprantama Romos laikysena, kiek galima, susilaikyti nuo naujų švenčių visoje Bažnyčioje įvedimo; iš antros pusės nepaprastas prašančiųjų — Lenkijos karaliaus ir Vilniaus vyskupų — patvarumas ir ryžtingumas nugalėti visas pasitaikiusias kliūtis. Taip pat labiau negu iki šiol išryškėja, kad šv. Kazimieras jau tada ne tik Vilniuje, Bet ir pačioje Lenkijoje buvo laikomas Lietuvos ir lietuvių šventuoju. Tai aišku iš ne kartą pabrėžto jo lygiateisiškumo su šv. Stanislovu: kas skiriama šv. Stanislovui kur yra Lenkijos karalystės Globėju, tai turi priklausyti ir sv. Kazimierui, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Globėjui, Dar ryškiau pripažįsta šv. Kazimierą Lietuvos šventuoju pats Lenkijos karalius, tvirtindamas, kad lietuviai dar neturi brevijoriuje jokio šventojo ir todėl reikią jį ten įrašyti.

A. BLATAS  GĖLĖS
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai