Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DRAMOS VEIKALAS JIEŠKO SCENOS PDF Spausdinti El. paštas
A. Škėmos "Žvakidės" pasirodymas atskiru leidiniu sveikintinas keliais atžvilgiais. Leidėjui — drama bene pats nepelningiausias biznis, o spausdintos dramos didžiai reikalingos: pastatymų skaičiui vis mažėjant, jos padeda išlaikyti tremties slopinamą lietuviškojo teatro tradiciją ir tęstinumą.

"žvakidės" autorių galima pavadinti mūsų tremties dramaturgų 'dekanu': ir produktyvumo ir kokybės atžvilgiu. Tačiau "žvakidė, premijuota "Darbininko" jau prieš pustrečių metų, vis dar nepastatyta. Kodėl? Ar teisus vienas mūsų veteranų režisorių, neseniai rašęs laiške, jog: "šiandieninis mūsų žiūrovas iš spektaklio išeidamas, nenori savo galvos kvaršinti dramaturgo problemomis, režisoriaus pastangomis, mintimis; jis nori, deja, tik nerūpestingai, linksmai pasijuokti, su šypsena užmigti ir geroje nuotaikoje atsikelti!' Deja, taip. Bet kurios tautybės tremties žiūrovui būdingas problematikos, nesenų žaizdų atvėrimo vengimas. Vienas karčiausių šiandienos dramaturgų, Jean Anouilh, dalina savo dramas į "juodąsias' ir "ružavąsias". O A. Škėmos dramų ciklas yra ištisai "juodas". Jų konfliktų planas yra nesenų žaizdų, komunistinės okupacijos padėčių topografija.

Tačiau A. Škėmos — tremties žiūrovų byla tuo nesibaigia ir jokiu būdu nėra išspręsta. Panašaus pobūdžio drama "Vienas ir Kiti" priewi keletą metų Čikagoje turėjo tikrą ir didelį pasisekimą publikoje. Vadinasi, ir Škėmą ir problematiką mūsų žiūrovai gali ir moka priimti, čia reikia pridurti, kad kai kurių mūsų dramos pastatymų rengėjų mūsiškė publika tikrai perdaug nuvertinama.

"žvakidės" turinys remiasi biblinių Kaino (Kosto), Abelio (Antano) ir Adomo trikampiu, perkeltu pirmosios sovietinės okupacijos Lietuvon. Grubiai turinį sutrumpinus: Kostas, vargonais improvizuojąs Bachą sovietų uždarytoje bažnyčioje, yra komunistų pusėje. Antanas ir Adomas yra lietuviai patriotai. Kostas įdavė sovietams eilę kaimynų ir savo dėdę kleboną, kuris buvo nukankintas ir kurio dvasia yra zakristijoje. Kosto neapykanta Antanui remiasi pavydu iš vaikystės dienų, motinos meilės jiedviem nelygybe. Pabaigoje, sovietų kariuomenei traukiantis iš Lietuvos ir tėvui bei broliui stojant partizanuosna, Kostas klastingai užmuša Antaną žvakide. Jo bausmė — amžinas uždarumas ir nusikaltimo pasikartojimas.

Iš veikėju įdomiausia yra brolių sesuo Liucija, besilankanti zakristijoje, visus atjaučianti ir besistengianti — veltui — suklijuoti yrančią šeimą. Ji žmonių laikoma pusiau pamišusią, bet tai yra "heiliges Narrentum": ji supranta daugiau už "normaliuosius" žmones ir regi dalykus, kurių tieji nepastebi. Jos charakteryje per visą dramą autoriaus išlaikyta savitai švelni moteriškumo linija. Ji, ir tamsus sukilėlis, abejotojas, nusikaltėlis Kostas yra du būdingai "škėmiški" personažai. Jiedu yra ir geriausiai pavykę meniškai. Kiti veikėjai yra blankesni, mažiau reljefiški, nors antraeilė Agota turi savo individualybę. Klebonas — dvasia, dėl savo visažinojimo ir padėties nepakeičiamumo, yra daugiau stebėtojas, aiškintojas. Jo dialogas dalimi parašytas psalminiu stiliumi, anksčiau sutiktu kai kuriuose autoriaus prozos raštuose. Dialogas, aplamai, nėra griežtai realistinis, bet santūriai ornamentiškas, individualus, jautriai at-spindįs nuotaikas ir mintis .

Sugretinus "žvakidę" su kitomis Škėmos dramomis, krinta į akis tai, kad joje autoriaus plačiausiu mastu priimama mūsų įprastinė, tradicinė vertybių sistema. Tačiau, antra vertus, joje jaučiasi mažiau autoriaus asmenio užsiangažavimo, vidinės "ugnies". Vietomis net atrodo, kad autoriaus dėmesys tampa akademiškai profesiniu. Iš kitų Škėmos dramų "Žvakidei" giminingiausia, kaip jau minėta, "Vienas ir Kiti" (taip pat turinti veikėją-dvasią). Su "Šventąja Inga" ją riša pomirtinio gyvenimo, kaip uždaro, neišvengiamo pasikartojimo, idėja.

Jieškant kliaudžių "žvakidės" statiny, reikėtų paminėt, kad jos trys pagrindinės "super-struktūros" — Biblija, Freudas ir patriotinė lietuvybė — kartais nesusijungia darniam sąskambiui. Be to, Kosto kaltės ir neapykantos kompleksas galėtų būti solidžiau pagrįstas. O pagirti pirmoje eilėje reikia veikalo teatrišką lieknumą: raumuo, kaulas — ir nei kiek taukų. Paskiri teatro elementai — vargonų muzika, vitražų spalvos — meistriškai naudojami idėjai iškelti ir efektui išryškinti. Geras pavyzdys, kaip autorius gerai suvokia konkretaus sceninio objekto reikšmę, yra žvakidės vaidmuo — visų liečiama, visų komentuojama, ji pamažu, neišvengiamai virsta fatališku instrumentu. Tas "sunkus daiktas", palaipsniui atskleidžiąs savo paskirtį būt žudymo įrankiu, vaidina kartu su aktoriais. Įdomus ir Škėmos bandymas perduot (iš esmės — romanistinį) vidinį dialogą, pasiūlant jį užrašyt magnetinėn juostelėsn ir perduot, veikėjui tylint.

"Žvakidę" įsigijusieji turės įdomaus skaitymo. Tačiau, kaip kadais Pi randelio veikėjai jieškojo autoriaus, taip ši drama jieško scenos.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai