Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MĮSLINGA PASLAPTIS: ŽMOGAUS KŪRIMAS "PRADŽIOS" KNYGOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS RUBŠYS   
Žmonės ir tautos yra klausimas sau ir kitiems. Žmonės ir tautos yra atsakymas sau ir kitiems. Senojo Testamento Psalmistas su džiugia nuostaba duoda žmogaus klausimui ir atsakymui Kūrėjo-Dievo didybės ir žmogaus-kūrinio vertingumo foną:

Kai pasižiūrim į Tavo dangų,
Tavo rankų sukurtą,
į mėnulį, žvaigždes, tvariai padarytas,
tariam: "Kas gi žmogus, kad Tu jį dar atsimintum,
kas tas Adomo sūnus, kad jį belaikytum!"
Jį padarei ne ką menkesnį už angelus,
garbe ir grožiu jį vainikuoji.
Jis viešpatauja Tavo sukurtajam pasauliui.
Jam po kojų Tu visa paklojei . . .
(Ps 8,4-7).

Pradžios knyga turi du skaitinius — pasakojimus apie žmogaus kūrimą. Jie yra pirmuosiuose dviejuose šios knygos skyriuose (Pr l,l-2,4a; 2,4b-25). Chronologiniu požiūriu, pirmasis pasakojimas yra antrajame skyriuje (Pr 2,4b-25), o antrasis — pirmajame skyriuje (Pr l,l-2,4a). Ankstesnysis pasakojimas apsako apie pirmuosius Rojaus — Dievo —    Kūrėjo Sodo gyventojus: žmogų-vyrą ir žmogų-moterį bei jų butinę problematiką. Vėlesnysis gi apsako pasaulio kūrimą ir oriąją kūrinijos viršūnę — žmogų, vyrą ir moterį.

Čia siekiama domėtis dviem dalykais:
1.    Ką norėjo pasakyti įkvėptieji Pradžios knygos autoriai, pasakodami apie žmogaus - vyro ir moters kūrimą?
2.    Ką nori pasakyti įkvėptieji Pradžios autoriai šiuolaikiniam skaitytojui?

Straipsnyje sekama moderniąją egzegeze, — naudojamasi jos metodu ir įžvalgomis. Pagal šiuolaikinę egzegezę, Pradžios knygos pasakojimai yra atsakymai į klausimą, kilusį ir reikalavusį atsakymo įkvėptųjų autorių laikmetyje.1 Užtat svarbu galimai konkrečiau susipažinti su įkvėptųjų autorių laikmečiu ir klausimu, atsakomu pasakojimuose apie kūrimą. Čia susiduriama su mįslinga paslaptimi — klausimu, kuris yra taip senas, kaip žmonija, ir taip jaunas, kaip nūdienis žmogus. Prieš domėdamiesi Pradžios knygos pasakojimais apie žmogaus kūrimą, turime išryškinti klausimą apie žmogų —    mįslingąją paslaptį.

Kas yra žmogus: vyras ir moteris?
Šv. Raštas ir įkvėptųjų autorių kaimyninės tautos laiko žmogų — vyrą ir moterį — mįslinga paslaptimi. Būdingiausias žmogaus įvaizdis yra sfinksas.2 Sfinkso įvaizdis yra įvairus: "Senovės Egipte — gulinti liūto su žmogaus galva akmeninė figūra. Senovės graikų mitologijoje — sparnuota būtybė su liūto liemeniu, moters galva ir krūtine. Perkeltine prasme, paslaptinga būtybė, paslaptingas žmogus, paslaptingumo simbolis".3

Genys margas, o pasaulis dar margesnis. Aibė sfinksų buvo sukurta Egipte. Vienas iš žinomiausių yra didysis Sfinksas Al Giza vietovėje prie Kefreno piramidės netoli Kairo. Didysis Sfinksas yra kolosas, — gulinti vientiso akmens figūra su žmogaus galva ir liūto liemeniu. Sakoma, kad Al Giza Sfinksas vaizduoja Egipto faraoną, kaip Ra — saulės dievo įkūnijimą. Ra, saulės dievas, egiptiečių patirtyje buvo neišsemiamas šviesos ir šilumos šaltinis. Faraonas atspindi šviesą ir šilumą Egipto pasaulyje. Mat faraonas tarnavo pagrindiniu egiptiečių visuomenės darnos veiksniu. Nūdien spėliojama, kad Al Giza Sfinksas buvo faraono Kefreno paminklas sau. Arabai jį vadina Abu el-Hol — Baubu, arba Baidyklės tėvu. Senovės egiptiečiai sfinksus savo kalba vadino šešep-ankh — gyvuoju atvaizdu. Jiems sfinksai buvo dievybės ir amžinybės atvaizdu. Ir Al Giza Sfinkse egiptiečiai atpažino ir dievą faraoną, ir liūtą, ir žmogų. Taigi paslaptinga būrybė, paslaptingas žmogus, ir, iš viso, paslaptingumo simbolis.4

Sfinksą iš Egipto pasiskolino vakarinės Azijos tautos ir graikai. Azijoje Sfinksas tapo gyvulio ir paukščio mišrūnu — sparnuotu gyvuliu. Graikų mitologijoje ir skulptūroje Sfinksas net lytį pakeitė —    tapo Sfinkse, pikčiurna moterimi su sparnais. Graikai, nebežinodami tikrosios šešep-ankh žodžio prasmės, jį susiejo su savo kalbos žodžiu sfingein, kuris reiškia (su)rišti ir (pri)versti. Karaliaus Edipo legendoje Sfinkse yra dievų įgaliota pikčiurna su moters galva bei krūtimis ir liūto liemeniu su sparnais. Anot legendos, Sfinkse mėgo tupėti ant uolų palei Tebų miestą ir kelti siaubą, reikalaudama praeivius įspėti Mūzų mįslę: "Kas kalba tik vienu balsu, o būna ir keturkojis, ir dvikojis, ir trikojis?" Pagaliau Edipas mįslę įspėjo: žmogus kalba vienu balsu, bet yra keturkojis vaikystėje, dvikojis pačiame gyvenimo gražume ir remiasi lazda senatvėje. Edipui mįslę įspėjus, Sfinkse nusižudė.5

Sfinkso įvaizdis išryškina Artimųjų Rytų pasaulėjautą, nuvokusią žmoguje mįslingą paslaptį.įžvalga į Šv. Rašto įkvėptųjų autorių kaimynų pasaulėjautą padeda suprasti Pradžios knygos pasakojimus apie žmogų — mįslingą paslaptį.

Šv. Rašto įžvalga į žmogų
Kaip jau minėta, Pradžios knygoje skaitome du pasakojimus apie žmogaus kūrimą. Pasakojimuose yra trys pareiškimai. Visi yra labai raiškūs ir įtaigūs savo vaizdumu. Antrasis Pradžios knygos skyrius turi jų du:
Pr 2,7 skaitinys yra pareiškimas apie žmogaus-vyro kūrimą:
Viešpats Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jį gyvybės alsavimu [arba galia kvėpuoti]. Taip žmogus tapo gyvūnu.
Pr 2,18-24 skaitinys yra pareiškimas apie žmo-gaus-moters kūrimą:
Viešpats Dievas sakė: "Negera žmogui [vyrui] būti vienišam. Padarysiu jam tinkamą bendrą [dalintis gyvenimu]". Taigi Viešpats Dievas sukūrė iš dirvos žemės visus laukinius gyvulius ir visus paukščius. Tada jis atvedė juos pas žmogų [vyrą], kad matytų, kaip pramins juos vardu [t.y. prijaukins, pramindamas vardu]. Kokiu vardu žmogus [vyras] praminė kiekvieną gyvulį, toks buvo jo vardas. Taip žmogus [vyras] praminė [t.y. prijaukino, pramindamas] visus gyvulius, — dangaus paukščius ir laukinius žvėris. Tačiau nė vienas jų nebuvo tinkamas žmogui [vyrui] bendru [t. y. dalintis gyvenimu]. Tada Viešpats Dievas užmigdė žmogų [vyrą] giliu miegu. Jam užmigus, išėmė vieną iš žmogaus [vyro] šonkaulių, o jo vietą pripildė kūno audiniais. Viešpats Dievas padarė šonkaulį, paimtą iš žmogaus [vyro], moterimi ir atvedė ją pas žmogų [vyrą]. Tada žmogus [vyras] ištarė: "Pagaliau, ši yra [man tinkamas bendras dalintis gyvenimu] kaulas [stipri prigimtis] iš mano kaulų [stiprios prigimties] ir kūnas [trapi prigimtis] iš mano kūno [trapios prigimties]. Ji bus vadinama moterimi ['šša], nes buvo paimta iš vyro ['iš].

Paskutinę skaitinio eilutę būtų galima versti atsaja išraiška, būtent:
Pagaliau, ši yra man tinkamas bendras dalintis gyvenimu, — tvirtumas, paimtas iš mano tvirtumo, ir trapumas iš mano trapumo.
Trečiasis pareiškimas apie žmogaus kūrimą yra 1-ajame Pradžios knygos skyriuje: Pr 1,26-27.
Dievas tarė: "Padarykime žmogų į mūsų paveikslą ir panašumą ..."

Ir sukūrė Dievas žmogų į savo paveikslą. Į Dievo paveikslą sukūrė jį. Vyrą ir moterį sukūrė juos.

Visi trys pareiškimai yra religiniai tikėjimo pareiškimai, bet ne moksliniai. Jais mokoma religinė tikėjimo tiesa: žmogus - vyras ir moteris — yra Dievo kūriniai. Jais nemokoma, kaip žmogus — vyras ir moteris — buvo sukurti.

Šiuolaikinė evoliucijos teorija ir jos įžvalgos daugeliui padeda suprasti, kaip žmogus — vyras ir moteris — buvo sukurti. Tačiau Pradžios knygos pareiškimai evoliucijos teorijos dar nepažįsta. Žmogų — vyrą ir moterį — aprašo kaip Dievo kūrinį religiniu požiūriu.

Pirmieji du pareiškimai apie žmogaus kūrimą įrėmina vyro ir moters Kūrėją — Dievą į vaizdžius rėmus ir yra įtaigiai raiškūs. Kurdamas žmogų — vyrą, Kūrėjas - Dievas elgiasi kaip puodžius, — nulipdo žmogų - vyrą iš žemės dulkių ir įkvepia jį gyvybės alsavimu — galia kvėpuoti. Kurdamas žmogų - moterį, Kūrėjas - Dievas elgiasi kaip chirurgas, — išima iš vyro šonkaulį ir sukuria iš jo moterį. Vaizdžių įrėminimu norima atsakyti klausimai:
"Kas yra žmogus — žmonija?"
"Kas yra vyras ir moteris?"
"Kas yra vyras ir moteris vienas kitam?"
"Koks yra jų giminingumas su Kūrėju - Dievu, žeme, vienas kitu?"
Pareiškimai apie žmogaus kūrimą išryškina žmonijos giminingumo ryšulį — mįslingą paslaptį.

Įkvėptieji pareiškimų autoriai
Jau pastebėta, kad turime du įkvėptuosius autorius: ankstesnį 2-ajame skyriuje ir vėlesnį 1-aja-me skuriuje. Jų atsakymas į klausimą "Kas yra žmogus — vyras ir moteris?" turi savo kontekstą Pradžios knygoje ir istorijoje. Svarbu su jais trumpai susipažinti.

Pradžios knyga yra įvadas į Penkiaknygę, arba Pentateuchą, penkias pirmąsias Senojo Testamento knygas. Penkiaknygė yra svarbiausia Šventųjų Raštų dalis  Senajame Testamente. Be to, Pradžios knyga yra įvadas į Senojo Testamento likiminį Įvykį — Išėjimą iš Egipto ir Sinajaus Sandorą. Pradžios knygoje lengva atpažinti dvi padalas:
1.Priešistorę su domesiu žmonijai (Pr 1-11) ir 2. Protėvių sakmę su domesiu tikėjimo istorijai (Pr 12-50).
Pradžios knyga — Penkiaknygė — yra sudėtinis įkvėptas veikalas. Nūdien jos moksliškas tyrimas remiasi vyraujančia pažiūra: Pradžios knyga —    Penkiaknygė — yra įkvėptas keleto rašytojų šaltinių junginis.7 O Pradžios knygos priešistorėje (Pr 1-11) atpažįstama du rašyti šaltiniai, ilgainiui suausti į vieną įkvėpto redaktoriaus.8 Šių rašytų šaltinių autorius įprasta vadinti Jahvistu ir Kunigiškuoju autoriumi. Mat Jahvistas rodo pomėgį vadinti Dievą Jahvės vardu, o Kunigiškasis autorius rodo domesį apeiginiam Dievo garbinimui ir kunigijos poreikiams.

Jahvistas ir Kunigiškasis autorius turi savo istorinį kontekstą. Kunigiškojo autoriaus pasakojimas apie kūrimą (Pr l,l-2,4a) yra mums gerai pažįstamas. Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, o septintą ilsėjosi. Įkvėptajam Kunigiškajam autoriui rūpi kunigijos poreikiai ir mokyti, kad Dievas yra Kūrėjas, o subata yra šventa diena. Įkvėptajam Jahvistui rūpi žmonija — vyras ir moteris — mįslingoji paslaptis. Įkvėptasis Penkiaknygės redaktorius pradeda Pradžios knygą su Kunigiškojo autoriaus pasakojimu apie Dievą - Kūrėją ir pasaulį su žmogumi Kūrinijos viršūnėje. Jahvisto pasakojimas  apie  žmogaus — mįslingosios  paslapties
—    kūrimą dedamas po Kunikiškojo pasakojimo (Pr 2, 4b-25). Jahvisto pasakojimas yra iš X a. prieš Kristų, o Kunigiškojo autoriaus tik iš VI a. prieš Kristų.

Ką norėjo pasakyti įkvėptieji autoriai?
Šį klausimą galima atsakyti tik susipažinus su kiekvieno įkvėptojo autoriaus istorine padėtimi. Kokia buvo Jahvisto istorinė padėtis?
Jahvistas buvo Dievo įkvėptas rašyti Išganymo istoriją X a. prieš Kristų — karaliaus Saliamono valdymo metu. Saliamono valdymas Senojo Testamento istorijoje buvo Apšvietos amžius. Jis sudarė sąlygas užrašyti Sandoros bendrijos tikėjimo kraitį. Mat, sukūrus iškilų karaliaus dvarą Jeruzalėje, susidarė ir sąlygos, gimė ir noras užrašyti praeities įvykius. Jahvistas yra įkvėptosios Senojo Testamento raštijos pirmūnas — istorikas ir teologas.9

Jahvisto Išganymo istorija yra Sandoros bendrijos epas. Reikšmingų savo amžiaus įvykių skatinamas, įkvėptasis autorius parašė pasakojimą apie Dievo užmojį ir veiklą istorijoje, švytintį gilia įžvalga į žmogų — vyrą ir moterį. Pravartu klausti: "Kokie istoriniai veiksniai skatino Jahvistą ras Dievo įkvėpimas reiškiasi per gyvenimo poreikius. Saliamono Apšvietos amžius buvo pradėjęs stumti iš gyvenimo Sandoros tikėjimo kraitį. Tikėjimo palikimas traukėsi rūdimis. Jahvistas, atrodo, Saliamono Apšvietos amžių vertino ir juo didžiavosi. Tačiau jis ir sielojosi dėl Apšvietos amžiaus krypties. Savo įkvėpta Išganymo istorija Jahvistas klausė: "Quo vadis, Saliamonai?"

Jahvistas davė Senajam Testamentui pirmąjį įkvėptą pasakojimą apie žmoniją, — mįslingąją paslaptį, nuodėmės ir išganymo pradžią. Nenuostabu, kad Jahvisto raiškus ir įtaigus pasakojimas apie Rojų (Pr 2,4b-3,24) buvo ir yra paskata tūkstančiams autorių.

Ką norėjo įkvėptasis Jahvistas pasakyti apie žmogų — vyrą ir moterį — savo pareiškimais apie kūrimą (Pr. 2,7; 2,18-24).
Jahvistas rašo vaizdais. Vaizdinis rašymo būdas yra itin ryškus pasakojime apie Rojų — Dievo Sodą (Pr 2,4b-3,24). Čia vaizdas lipa ant kulnų vaizdui. Jahvisto Išganymo istorijos klausimą galima šitaip išreikšti: "Kodėl vyras ir moteris, būdami iškilūs Dievo kūriniai, atsisako pripažinti savo Kūrėjo - Dievo visagalį užmojį ir veiklą gyvenime?" Žmonija, nors ir būdama Dievo "gyvybės alsavimu" (Pr 2,7), traukiasi ir tolsta nuo Dievo, kurdama tragišką istoriją. Kodėl žmonija drįsta pjauti šaką, ant kurios sėdi?
Lietuvių kalboje žodį "žmogus" ir "žmonės" naudojame bendra prasme. Sakome, kad visi žmonės yra sukurti lygūs, nes kiekvienas asmuo — vyras ir moteris — yra gyva ir mąstanti visuomeninė būtybė.10 Bet mes žodį "žmogus" naudojame ir vyriškiui paženklinti, skirdami jį nuo moters. Hebrajų kalba turi atskirus žodžius vyrui ir moteriai paženklinti: 'iš — vyras, o Hšša — moteris. Žodžiai 'iš ir 'išša sukuria sąskambio žaismą ir išreiškia lyčių tarpusavio giminimgumą, kurio nieku neišreiškia mūsų kalbos žodžiai "vyras" ir "moteris".11

Hebrajų kalba naudoja žodį 'adam visai žmonijai paženklinti.12 Šiuo žodžiu Jahvistas vadina pirmąjį žmogų - vyrą (Pr 2,7). O vėlesnysis Kunigiškasis autorius moko, kad Dievas sukūrė 'adam — žmoniją pagal savo "paveikslą ir panašumą" (Pr 1,26) ir paaiškina, kad "Vyrą ir moterį sukūrė juos" (Pr 1,27).

Jahvisto pasakojime apie kūrimą yra du tarps-tarpsniai: žmogaus - vyro (Pr 2,7) ir žmogaus - moters (Pr 2,18-24). Vadinasi, anot Jahvisto, žmonijos kūrimas užbaigiamas vyrui ir moteriai tapus gyvenimo bendrais. Kunigiškajam autoriui rūpi atsakyti į klausimą "Kur yra pradžia viso to, kas yra?" Tuo tarpu Jahvistui rūpi labai gyvenimiška mįslė: "Kodėl vyras ir moteris nori klaidžioti gyvenime?" "Kodėl pasimeta klystkeliuose, ieško sau bėdos ir kerta šaką ant kurios sėdi?"

Jahvisto atsakymą randame jo pasakojimo į-vaizdžiuose. Ir vyras, ir moteris yra Dievo kūriniai. Dievas kuria žmogų - vyrą kaip puodžius lipdo puodą, o žmogų - moterį — kaip chirurgas. Jahvistas nežino ir nemoko, kaip buvo pirmasis vyras ir pirmoji moteris sukurti, jis žino ir moko, koks ir kokia jiedu yra. Žmogus - vyras yra trapus, nes paimtas iš žemės dulkių; žmogus - vyras yra orus ir didingas, nes įkvėptas Dievo "gyvybės alsavimu". Žmogus yra vienas "Aš" — psichosomatinė vienybė, pagal Šv. Rašto antropologiją.13

Jahvistas žaidžia hebrajų kalbos žodžių sąskambiu: žmogus - vyras yra 'adam, t.y. Žemi-nukas (arma Molinukas), nes yra iš 'adama, t. y. iš žemės (molio). Žemė yra žmogaus žemdirbio gyvenimo scena. Be to, mirtis grąžina žmones į žemę. Tačiau žmogus - vyras yra ir savitas gyvūnas, nes Dievo įkvėptas "gyvybės alsavimu". Todėl jis ir viešpatauja Kūrinijoje, ją prijaukindamas ir pramindamas vardu. Žmonija yra ypatingas Dievo - Kūrėjo kūrinys, nes yra kūrėjiška ir kūrybiška.
Žmogus - vyras yra vienišas. Visa jo būtis reikalauja jam "tinkamo" bendro ir liudija ryšį su Dievu - Kūrėju, aplinka gamtoje, kitos lyties bendru. Būdamas Dievo "alsavimu", jis švyti laisve rinktis ir apsispręsti. Laisvė yra oriausias "gyvybės alsavimo" bruožas ir Dievo - Kūrėjo dovana. Dievas - Kūrėjas "gyvybės alsavimu" įgalintą kūrinį prašnekina ir įpareigoja dirbti ir rūpintis Sodu (Pr 2,16). Be to, Dievas - Kūrėjas stato žmoniją į padėtį, kurioje reikia rinktis ir apsispręsti. Darosi aišku, kad Jahvisto pareiškimas apie žmogų -vyrą atspindi gyvenimą ne tokį, koks jis buvo žmonijos pradžioje, bet tokį, koks jis buvo Saliamono valdymo metu, X a. prieš Kristų.

Žmogaus - vyro kūrime Dievas vaizduojamas puodžiumi (Pr 2,7), o žmogaus - moters kūrime — chirurgu (Pr 2,21-23). Moters kūrimą nuo vyro kūrimo atskiria gyvūnijos kūrimas. Pasakojimo seka yra neįprasta: vyras - gyvūnija - moteris. Kodėl taip? Atsakymą duoda pats įkvėptasis autorius pasakojimo atomazgoje (Pr 2,24). Lytis nėra dievybės apraiška, bet Dievo - Kūrėja sukurta savybė žmoguje — vyre ir moteryje.

Žmogaus - moters kūrimas yra neįprastai paslaptingas. Dievas - Kūrėjas, giliu miegu už-migdęs vyrą, sukuria jam "tinkamą" bendrą (Pr 2,18-24). Moteris kuriama iš paties vyro. Tuo norima pasakyti, kad ji yra tolygi vyrui savo prigimtimi, bet nėra tapati su vyru lytimi. Moteris yra vyro antrininkas ir papildymas. O vyras yra moters antrininkas ir papildymas. Vyras ją tuojau pat atpažįsta kaip sau tolygią ir sveikina kaip sau "tinkamą" bendrą.

Įkvėptasis autorius yra gilus psichologas. Jis reiškiasi ir įtaigiai paaiškina lyčių — vyro ir moters — nenumaldomą veržimąsi į vienas kitą, kol juodu tampa "viena prigimtimi" kūdikyje (Pr 2,24). Veržimusi vieno į kitą Jahvistas įvaizdina meilės aistrą — eros žmogiškoje prigimtyje. Lytinis patraukimas, moko Jahvistas, yra paties Dievo - Kūrėjo įdiegtas (Pr 2, 24-25). Vyro ir moters tarpusavio santykis yra orus kūrimo stebuklas ir paslaptis.

Jahvisto pasakojimas apie žmogaus - moters kūrimą baigiasi džiugia žmogaus - vyro pagava. Dabar išryškėja neįprastoji "vyras - gyvūnija - moteris" seka. Įkvėptajam autoriui rūpi mokyti, kad moterystės ryšio sukūrimas apvainikuoja Kūrėjo -Dievo gerumą žmonijai Kūrinijos vienišume.

Būdinga, kad semitinėje pasaulėžiūroje moteris buvo ir vergė, ir dieve vyrui. Būdama dieve, moteris savo lytimi tarnavo metiniame apeiginiame gamtos ciklo atnaujinime. Būdama verge, moteris buvo vyro nuosavybė. Pradžios knyga įamžina tikėjimo poslinkį atpažinti moteryje vyrui lygų asmenį ir pripažinti moterį vispusišku bendru Kūrinijoje. Lyties nudievinimas daro tikėjimo savimonę Šv. Rašte ypatingai savitą anuometinėje pasaulėžiūroje.

Jahvistas buvo pirmasis moters teisių gynėjas ir puoselėtojas. Jis gynė ir moters orumą. Bendrumas tarp vyro ir moters jo kūrimo pasakojime turi ypatingą atspalvį, nes ženklina Kūrinijos viršūnę. Žmogus - vyras, stebėdamas nuostabų kūrinių paradą (Pr 2,20), įžvelgia, kad joks kūrinys nėra jam "tinkamu" antrininku, pajėgiu dalintis jo uždaviniu Sode. Jahvistui rūpi žmogus savo būties vienišume. Mat jam žmogus nėra nepriklausoma ir pernelyg savaranki sala, bet asmuo su butiniu poreikiu bendrauti su Dievu - Kūrėju ir kitu žmogišku asmeniu — moterimi. Užsidaryti savyje — vyrui ar moteriai — reiškia sustabarėti savo kiaute ir nužmogėti.
Jahvisto įžvalga į žmogaus kūrimą — vyro ir moters mįslingą paslaptį — yra turtinga. Kunigiškasis autorius, kaip jau matėme, klausia: "Kur yra pradžia viso to, kas yra? Bandykime susipažinti su Kunigiškojo autoriaus istorine padėtimi.

Kunigiškasis autorius Dievo įkvėpimu rašė VI a. prieš Kristų. Tuo metu Senojo Testamento Sandoros tauta buvo Babilonijos tremtyje. Tremtis ir mūsų tautai — mums patiems asmeniškai — yra patirties mokykla. Būti išrautam iš gimtosios žemės yra netekti gyvenimo šaknų. Žydų tauta buvo neviltyje. Dievas, Tas, Kuris buvo išvedęs protėvius iš Egipto ir lydėjęs per amžius tėviška globa, atrodė nugalėtas Babilonijos dievų. Kunigiškojo autoriaus pasakojimas apie kūrimą turi šį grasų nevilties foną. Pasakojimu mokoma, kad Dievas -Kūrėjas sukūrė pasaulį ir jį palaiko savo žodžiu (Pr l,l-2,4a). Žmonija yra Dievo "paveikslas ir panašumas" (Pr 1,26-27).

Kiekviena Kunigiškojo autoriaus pasakojimo eilutė švyti tikėjimu ir veda iš nevilties į pasitikėjimą Dievu - Kūrėju. Įkvėptojo pasakojimo tikslas yra duoti viltį žmogui tremtyje ir mokyti jį, kad ateities vilties pagrindu yra Dievo "paveikslas ir panašumas" žmoguje. Tai yra labai drąsus pareiškimas. Žmogus — vyras ir moteris — yra ne tik Dievo kūrinys, bet kūrinys su savimone, — savo kūrėjiškume ir kūrybiškume atspindi Kūrėjo savimonę.

Kunigiškasis autorius žmonijos "dievišką savimonę" — mįslingą žmogaus paslaptį — jungia su žmonijos pašaukimu vyrauti Kūrinijoje (Pr 1,28). Pagal Artimųjų Rytų mitologinę galvoseną, žmonija buvo sukurta būti dievų vergu ir nešti dienų jungą. Pagal Kunigiškąjį autorių, žmonija yr sukurta atstovauti Dievui - Kūrėjui pasaulyje. Žmogus —    vyras ir moteris, — būdami Dievo "paveikslu ir panašumu", tarnauja keliarodžiu Kūrinijai į Dievą. Konkrečiai kalbant, žmogus duoda Kūrinijai —    daiktams "balsą" ir "sielą". Kultūra ir civilizacija — nuo duonos kąsnio bei vyno lašo iki erdvėlaivio — yra atviri Dievui - Kūrėjui, nes žmogus yra Dievo "paveikslas ir panašumas".14

Ką nori pasakyti įkvėptieji autoriai?
II Vatikano Susirinkimo konstitucija "Dieviškasis Apreiškimas" (1,6) moko, kad "Apreiškimu Dievas norėjo atskleisti save ir tai, kas jo amžinai nuspręsta apie žmonių išganymą . . ." Jahvistas ir Kunigiškasis autorius buvo įkvėpti Pradžios knygos rašytojai ir moko tai, kas "nuspręsta apie žmonių išganymą".

Įdomu pastebėti, kad ir Jahvistas, ir Kunigiškasis autorius buvo įkvėpti rašyti nerimo — lūkesčių, rūpesčių ir baimių amžiuje.15
Jahvisto amžius buvo X a. prieš Kristų — Saliamono Apšvietos amžius. Sandoros bendrija išgyveno daug lūkesčių, rūpesčių ir baimių. Quo vadis, Saliamonai? Kunigiškojo autoriaus amžiuje Sandoros visuomenė buvo tremtyje ir benamė. Baimė gožė tremtinių dabartį. Gyventi ateities viltimi atrodė gryna kvailystė.

Istoriniai lūkesčiai, rūpesčiai ir baimės yra Dievo veiksniai — kaltukai. Per juos buvo ir yra reiškiama žmogaus — vyro ir moters — trapumas ir orumas, buvimas Kūrinijoje Dievo "paveikslu ir panašumu".

Būdinga, kad Jahvistas ir Kunigiškasis autorius — abu įkvėptieji rašytojai — kviečia drįsti gyventi viltimi nerimo — lūkesčių, rūpesčių ir baimių amžiuje. Kai žmogus žmogų prašnekina, vienas kitą padrąsina. Kai Dievas žmogų prašnekina, žmogus išdrįsta gyventi viltimi, tikėti ir mylėti. Penkiaknygė yra Tikėjimo bendrijos įkvėpta knyga. Jahvisto ir Kunigiškojo autoriaus pareiškimai apie žmogų — mįslingą paslaptį — liudija, kad Tikėjimo bendrijos viltis ateitimi augo ir stiprėjo per nerimą. Juo daugiau buvo sunkumų ir vargų, juo giliau tikėjimas įžvelgė, kad žmogus — vyras ir moteris — yra mįslinga paslaptis.

Poezija duoda žmonijos nerimui — lūkesčiams, rūpesčiams ir baimėms — išraišką. Nesename Literatūros ir Meno numeryje iš Lietuvos skaičiau:
Ką aš matau?
Kas aš esu?
Kiek dar gyvensiu:
O jūra amžina . . .
Kas už horizonto?
Kas jūros gelmėj?
Kas už begalybės?

Tu —
Visumos dalelė.
Įsiklausyk,
Įsižiūrėk . . .
Už horizonto.
Tu niekada neliksi vienas!
Negali,
Nes tu esi žmogus.
16

Išnašos
1.    Bruce Vawter, On Genesis: A Neto Reading (Garden City, N Y: Doubleday & Co., 1977), p. 30-33; 37-91; Brevard S. Childs, Introduction to the Old Testament as Scripture. (Philadelphia, PA: Fortress Press, 1979), p. 109-155.
2.    Žr. "Sphinx", Encyclopedia Britannica (Chicago-London: W. Benton), XXI, p. 16.
3.    J. Kruopas et ai, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Vilnius: Mintis, 1972, p. 695.
4.    I.E.S. Edwards, "Pyramids: Building for Eternity" veikale, kurį redagavo J. B. Billard, Ancient Egypt (VVashington, DC: National Geographic Society, 1978), p. 86-87; L. Casson, Ancient Egypt. Great Ages of Man — A History of the World's Cultures (New York, NY: Time - Life Books, 1965), p. 18.
5. Žr. "Sphinx", op. cit., p. 16. Taip pat A. Rubšys, Šv. Rašto kraštuose (Putnam, CT: Krikščionis Gyvenime, 1982), p. 338-339.
6. Sfinkso įvaizdis nėra vienintelis įvaizdis Artimųjų Rytų
kultūroje. Žr. B. Vawter, op. cit., p. 54-55.
7. Žr. A. Rubšys, Raktas į Senąjį Testamentą (Putnam,
CT: Krikščionis Gyvenime, 1982), I, 52.
8. Žr. Ten pat, I, 32-55.
9. Žr. A. Rubšys, Raktas į Senąjį Testamentą, II, I skyrius.
10. Žr. J. Kruopas et al., op. cit., p. 969-970.
11. Vysk. A. Baranauskas savo vertime bando sukurti žodžių sąskambį su "vyru" ir "vyriene".
12. Žodis 'adam naudojamas ir tikriniu daiktavardžiu. Žr. Pr 3,20-21; 4,1; 5,1.
13. Graikų antropologija — Platonas — teigia, kad žmogus yra sudėtinė būtybė, nes turi kūną ir sielą.
14. Žr. B. Vawter, op. cit., p. 54-59.
15. Žr. Eugen Drewermann, Strukturen des Boesen. Die jahwistische Urgeschichte in exegetischer, psychoanalyti-scher und philosophischer Sicht (Muenchen-Paderborn: F. Schoningh, 1978).
16. Juozas Nekrošius, "Šypsena po debesų properšą", Literatūra ir Menas 44 (1847). 1982 m. spalio 30 d., p. 8-9.
 
 
Magdalena Stankūnienė — Žiedas (aliejus)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai