Aidai.eu Apžvalga

PAS DR. VINCO KUDIRKOS SESERĮ

Einu Čikagos So. Artesian gatve. Sakytumei, kaip toj rusų Ilf ir Petrovo "Vienaaugštėj Amerikoj": nedideli nameliai, prie jų medžiai, krūmai, kai kur pasodintos ir gražiai prižiūrimos gėlės. Čiulba paukščiai. Nors visai netoli Western Ave, čikagiečių laikoma ar tik ne pačia ilgiausia tos rūšies gatve pasaulyje, bet jos triukšmo čia beveik visai negirdėti. 4354 So. Artesian.

Pasikeliu į antrąjį augštą. Gražus, nors ir kuklus Valiukevičių butas. Ten ir gyvena viena vienintelė gyva Vinco Kudirkos jauniausia sesuo, Emilija Lietuvninkienė, pas savo dukterį ir žentą Jokūbą Valiukevičius. Gausu lietuviškosios ornamentikos, ant sienos kabo žmuidzinaviško stiliaus paveikslas su ilgomis lietuviškomis pušimis ir ežerais. Padarytas žento. Tenai ir Lietuvoj išleista knyga apie Žmuidzinavičiaus kūrybą su jo veikalų reprodukcijomis. Kudirkos sesutė dabar jau gražaus amželio, bet dar guvi, žvali, maloniai šypsosi. Pernai gruodžio mėnesį suėjo 70 metų. Dar Lietuvoj buvo įsigijusi Kudirkos raštus. Turi juos ir čionai. Kartais paskaito. Ypačiai jai įdomūs "Viršininkai", "Tilto atsiminimai", pilnos sarkazmo satyros.

Ji pati turi Amerikoj tris sūnus ir tris dukteris. Niekad negalvojo, kad atsidurs čionai. Broliai seniau kviesdavo atvykti į Ameriką, bet tais laikais nenorėjo. Užaugo pas savo seserį Agnieškėlę, kuri ją ir ištekdino. Jos vyras buvo ūkininkas visai prie Vilkaviškio. Jis mirė Lietuvoj 1957 metų sausio mėnesį.

Kudirkos sesuo sakosi labai gerai atsimenanti tėviškę prie pat Paežerių ežero, Vilkaviškio apskrity. Į mokyklą eidavo arba viena ežero puse, arba kita. Paežerių kaimas buvo lyg bažnytkaimis su kapinėmis, koplyčia, mokykla. Prieš pirmąjį pasaulinį karą buvo ir Paežerių valsčius su sava raštine. Visą kaimą supo miškas. Tik į Pilviškius iš Kudirkos gimtojo lizdo galėjai eiti ne mišku, bet į Vilkaviškį ar Gižus teko vykti per mišką. Miškas buvo mišrus — lapuočių ir spygliuočių. Daktaras jį ypačiai mėgo. Prie pat Kudirkos tėviškės lauko augo labai gražūs spygliuočiai, ten pat buvo ir girininkija. Kudirka nebuvo mėgėjas medžioti. Kas jį traukė, tai lietuviškoji gamta, kapsų žemė, kur, rodos, nieko ypatingo, bet vis dėlto viskas taip miela ir sava. Ir ja daktaras gėrėjosi kaip kūrėjas, jautrios sielos žmogus. Daktaras mėgdavo ne tik griežti smuiku, bet ypač knygas, išeiti į gamtą, sakytumei, visas joje paskęsti. Pati kapsų žemė apie daktaro tėviškę yra gera, derlinga, gerai ten auga kviečiai, miežiai.

Emilija Lietuvninkienė gerai prisimenanti ir namų vaizdą. Prie ežero traukėsi sodas. Ten buvo labai gražu. Patys trobesiai buvo pastatyti plačiai, vienas nuo kito nearti, keturkampiai. Gyvenamasis namas ėjo vienu galu į ežerą, o kitu — į Vilkaviškio pusę. Tėvo buvo padaryta ledainė nuo ežero pusės. Ir klėtis pagret. Sodyba suvalkietiška, graži, tvarkinga. Kluonai galu į ežerą, kuris ne tik sudarydavo progą juo gėrėtis, bet taip pat duodavo ir žuvies. Ties sodu krantas buvo geras maudytis. Vidury visų trobesių buvo antras sodas, o trečias, sodelis, buvo iš gyv. namo galo. Kur Kudirka gimė — tie namai iki antrojo karo buvo išsilikę. Ar tebestovi ir dabar-negalėtų tikrai pasakyti.

Kiek žinanti iš kitų pasakojimų, daktaras Vincas labai mėgo savo tėviškę.

— Ir aš pati, netekusi tėviškės, jaučiau ir tebejaučiu didelį pasiilgimą. Pasiilgstu gimtųjų namų, miško, ežero, — pastebi Kudirkos sesutė.

Netoli nuo tėviškės Paežeriuose yra kapinaitės, kur palaidoti Vinco tėvai. Mamos mama buvo Andziulytė, o Vinco motinos mergautinė pavardė buvo Elzbieta Jasiulevičiūtė.

Giminės, važiuodami į atlaidus Naumiestin, aplankydavo ir Vinco kapą. Didelį įspūdį darė iškapota Lietuvos himno vieta: tai rusų "kultūros" liudijimas.

— Tėtis, — pasakoja Kudirkos sesutė — buvo smarkaus būdo, griežtas, bet labai religingas ir teisingas. Šeimyną (samdinius tai suvalkietinis terminas) ir vaikus laikydavo "trumpai" — jam nedrįsdavo pasipriešinti, nepaklausyti. Ūkį buvo pavyzdingai pastatęs, viską sūnui paliko tvarkingai.

Mano motina — toliau pastebi Emilija Lietuvninkienė, kuri su daktaru yra vieno tėvo, bet ne vienos motinos dukra, — buvo labai švelnaus būdo, taiki moteris. Vinco motina mokėjo daryti gražių rankdarbių, gražiai marginti margučius etc. Akelienė, mano sesuo, turėjo aštrų liežuvį — daug sarkazmo ir satyros, humoro, kaip ir pats daktaras. Jeigu būtų išėjusi mokslus, būtų galėjusi, kaip ir Vincas, gerai išjuokti žandarus, visokius viršininkus etc. Jos vyriausia duktė, Uršulė, kuri dabar yra Lietuvoj, tebaigė tik pradžios mokyklą, daugiau nieko, o būtų daug ką padariusi.

Dr. Vinco Kudirkos sesuo Emilija Lietuvninkienė, dabartiniu metu gyvenanti Čikagoje, jos duktė Uršulė Lipčienė ir anūkė Nijolė Lipčiūtė-Manelienė.

— Daktaras mėgdavo kitam iškrėsti kokį nors pokštą. Jo sesers Agnieškos vyras Petras Grigaitis turėjo ūkį, kuriame gyveno, bet taip pat prie notaro dirbo sekretorium ir kasdien vaikščiodavo Vilkaviškin į darbą. Jis kartu su Vincu lankė Paežeriuose mokyklą. Ansai buvo lėtas, o Vincas dažnai jį pagąsdindavo -ir paskiau abu skaniai iš to juokdavosi. Daktaras Vincas buvo linksmas, gyvas ir prasigalvodavo ar pripasakodavo visokių dalykų. Kartą, surišęs, permetė per stogą tėvo batus, pastebėdamas: "Matai, vaiduoklis pabėgo, teliko tik jo batai..."

— Su tėvu daktaras dažnai susiginčydavo. Mat tėvas kaip tėvas: daktarą drausdavo nuo raštų, nes tas buvo sekamas, kad nepakliūtų ir nenukentėtų visa giminė. Tėvai, — pastebi Kudirkos sesutė, — vis gina, kad ir nuo garbingo darbo: mat, rūpi saugumas ir gerovė. Tačiau vėliau jiedu susitaikė. Kai kada su daktaru parvažiuodavo drauge Šliūpas, Lozoraitis.

— Iš sesers pasakojimų žinau, jog neturėjo pašaukimo į kunigus. Į seminariją važiavo be ūpo, daugiausia tėvo spiriamas. Jis kovojo ypač su sulenkėjusiais kunigais, kuriuos vadindavo "auksinėmis kiaulėmis", o tie jį apšaukdavo "bedieviu", bet jis iš esmės nebuvo prieš religiją nusistatęs. Kova ėjo už lietuvybę, patriotizmą, prieš rusifikaciją ir visokį lenkinimą. Kol buvo gyvas, jį atsidėję sekė žandarai. Buvo ir areštuotas, ir kalintas.

— Į galą santykiai su tėvu pasidarė visai geri. Kai dr. Vincas gyveno Naumiesty, tėvui širdis atsileido. Tada jį ir maistu sušelpdavo. Atsimenu, didelių geltonų vyšnių mums, vaikams, neleisdavo skinti: jas vis veždavo į Naumiestį daktarui.

— Daktaras buvo neturtingas, nepajėgė atsilyginti. Pasakydavo nebent ačiū. O kuo galėjo atsidėkoti ta tauri, tik kitiems tedirbusi ir jų gerovei tetarnavusi lietuviška širdis? Daktaras buvo atsidėjęs rašytojo, publicisto, vertėjo darbui. Jam gydytojo praktika rūpintis nebuvo kada. Kiek užsidirbdavo pragyvenimui, o viską atiduodavo laikraščiams, knygoms. Jį boikotavo ir žydai, todėl Šakiuose per juos negavo net buto — tad teko prisiglausti klebono klėty. Nemėgo jis nė lupikauti, ypač iš vargšų, neturtingų žmonių.

— Maisto nepriteklius, per naktis darbai Tėvynei Lietuvai, šaltas butas, visokie persekiojimai palaužė galutinai ir taip ne tokią jau stiprią jo sveikatą.

Kai mirė Vincas, Emilija buvo tik 10 metų. Atsimena, kaip daktaras lankydavosi namuose, esant dar gyvai seseriai Onutei. Atminime ypač gerai išlikęs vienas kartas: atrodė tada labai sergąs, sunykęs, sudžiūvęs, sunkiai alsavo. Nenorėjo net troboj būti — vis veržėsi į lauką. Onutę pamatęs, pastebėjo: nepasveiks. Ir ji, kaip ir daktaras, sirgo džiova. Iš tikro ir nepasveiko.
Čia Emilija Lietuvninkienė pastebėjo:

— Sesuo Agnietė man pasakojo: kai nuvyko prieš jo mirtį pranešti apie tėvo mirimą, tai daktaras pastebėjo: "Žinau, žinau, kad jis mirė. Tai man pasakė laikrodis", lyg juokau
damas pastebėjo. O kai ta padarė užuominą, kaip jis pats susitvarkysiąs prieš kelionę į amžinybę, daktaras Vincas jai pastebėjo: "Nebijok, nebijok, manęs neužkas grabkrantėj — palaidos ir mane, kaip visus žmones... Aš žinau, ką pasišauksiu: tokį, kaip aš pats. . ." (pasišaukė Naumiesčio vikarą, džiovininką ir vienmintį, kaip ir jis pats).

Laidotuvės buvo labai liūdnos ir skystos: ruduo, šlapia, purvas. Nedaug jose ir dalyvavo.

— Mūsų šeimoj, — pasakoja Lietuvininkienė, tada mirė keturi: sesuo Onutė mirė 1899 metais kovo ar balandžio mėnesį apie Užgavėnes. Tik palaidojus, kai visi grįžo iš kapų, susirgo smegenų uždegimu ir mama, kuri mirė vakare. Tų pat metų rudenį amžinai užmerkė akis tėtis ir kiek vėliau daktaras. Iš brolių ir seserų tik aš viena telikusi gyva. Jauniausias brolis, Jonas, mirė 1945 m. Amerikoj ūkyje netoli Scrantono. Jo vienintelė tikroji sesuo, Katerina Akelienė (tos pat motinos ir to paties tėvo), mirė Lietuvoj apie 1944 metų Sekmines Vilkavišky. Kai kurie ją užrašo Uršule. Dr. Vinco seserys: Agnieškutė, Marijona, brolis Motiejus, Onutė, Jonas, o paskiausia Emilija, kuri tik viena vienintelė išlikusi, visi kiti jau išmirę. Akelienės tebėra dar likusios Lietuvoje gyvos dvi dukterys: Uršulė ir Julija Akelytės. Jos labai skurdžiai gyvena Vilkavišky. Jos abi jau senos, abi be sveikatos. Liko neištekėjusios. Turi artimiausią giminę, savo sesers, taip pat jau mirusios, dukrą, kuri yra sukūrusi savo šeimą o kartu turi ir savų rūpesčių. Mirusios sesers dar viena duktė yra Amerikoje — tai Eleonora Aukštakalnienė, gyv. Čikagoje.

— Mano šeimos yra šeši: 3 sūnūs ir 3 dukros, visi sukūrę savo šeimas. Šiemet sukūrė savo šeimą ir sūnus Kazimieras. Vyriausioji duktė, Marija, ištekėjusi už Jokūbo Valiukevičiaus. Alfonsas Lietuvninkas gyvena taip pat Čikagoje, Marquette Parke. Taip pat čia yra ir trečioji duktė, Uršulė Lipčienė. Agnė Žičkienė gyvena, sukūrusi šeimą, Seattle mieste. Čikagoj gyvena ir Adolfas Lietuvninkas su šeima. Jaunesnė už Agnietę (Kudirkos raštuose minimą Agnieškėlę), sesuo Marytė buvo ištekėjusi už Antano Marmos, ūkininko iš Griškabūdžio parapijos. Abu jie jau mirę. Gyvi tebėra likę tik du jų vaikai: sūnus Jonas Marma, kuris su šeima jau yra atlikęs "duoklę" ir paleistas iš Sibiro, o duktė Emilija Vilčinskienė su dukra gyvena Garliavos miestely. Daktaro sesers Agnieškos vyras buvo Petras Grigaitis. Jų vyriausia duktė, Marija Strazdienė, likusi Lietuvoj. Lietuvoj mirė ir antroji duktė, vienuolė. Sūnus Jonas gyvena Čikagoj, turi sukūręs savo šeimą. Rašytoja Katriutė Grigaitytė-Graudienė, Grigaičių dukra, gyvena Newarke, N.J. Agnė Grigaitytė, ištekėjusi jau Amerikoj, gyvena taip pat Amerikoj, Atlanto pakrantėje.

Dr. Vinco Kudirkos sesuo Agniete Grigaitiene.

— Tačiau dr. Kudirkos pavardė iš artimųjų giminių jau išnyko. Iš Kudirkos brolių vienas buvo visai be vaikų, tai Jonas, nes vedė, jau būdamas senas, našlę. Pirmasis, vyresnysis, Motiejus, turėjo dvi dukras: Onutę (Pautienienę), kuri dabar gyvena Scrantone. O antroji, Izabelė, dabar ištekėjusi, gyvena Lietuvoje. Motiejus seniai Amerikoj įsikūręs. Taip Kudirkos pavardė su laiku ir visai išnyko...

Paklausiau, ar jai žinoma, kieno ir kada buvo pirmą kartą sugiedotas Lietuvos himnas. Daktaro Vinco Kudirkos sesuo atsako:

— To negalėčiau tiksliai pasakyti gal pirmiau ir už mus, pasirodžiusius Vilkavišky, kokie nors patriotai jį kur nors sugiedojo (būtų gera nustatyti, kur tai buvo padaryta, jei kas dar atsimena.-Red.).

— Jau po 1905 metų uždraudė giedoti Lietuvos himną. Atsimenu, ar tik ne 1907 m. buvo Vilkavišky suruoštas vaidinimas "Vaito piršlyba" (vėliau buvo ir kitokių). Pirmąjį vaidinimą suruošti pasiryžo stud. Mičiulis, susitaręs su kun. Tomu Žilinsku ir kun. Astrausku, buvusiais Vilkaviškio vikarais. Ir jis pavyko. Susiorganizavo chorą, kuriame teko ir man dalyvauti. Himną giedojo visas choras abu vakarus iš eilės per Kalėdas. Rodos, ar ne 1907 metais. Tuo tarpu jį giedoti niekas nekliudė. 1908 metais pradėjo ruošti tokių vakarėlių ir daugiau. Vaidindavo komediją "Nepadėjus nėr ko kasti", "Geriau vėliau negu niekad" ir kt. Tačiau per tuos vakarėlius vėliau giedoti himną jau buvo uždrausta. Vakarėliui reikdavo gauti iš "načalninko" leidimą. Reikdavo atspausdinti programą ir pranešti, o viršininkas jau turėjo įsakymą himną išbraukti. Mus himną giedoti, kun. T. Žilinsko nurodytas, ėmėsi mokyti vargoninkas Kamarauskas. Už himną daugiausia stojo jaunieji kunigai, ne senesnieji. Vincas turėjo draugų ir iš kunigų tarpo, ypač artima bičiulystė jį siejo ar tik ne su Kudirka, vikaru iš Naumiesčio, — baigė malonų pasikalbėjimą vienintelė išlikusi gyva to didžiojo lietuvio sesutė.

Sukurta: Kretingos pranciškonai