Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DANGUJE HUMORO NEBUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas A. Jonynas   

Antanas Gustaitis: KO LIŪDI, PUTINĖLI? Eleginės satyros. Chicaga. 1982. Išleido Algimanto Mackaus Knygų Leidimo Fondas. 95 p. Kaina 7 dol.

Nuotr. K. Daugėlos

Kad juoktis sveika, kad juokas pravalo kepenis, žmonija žino nuo seno. Be pašaipos, ironijos, grotesko žmogus nebūtų įveikęs baimių, baubų ir įsikalbėjimų. Jis nebūtų nuvertęs stabų, nes tik humoristinis žvilgsnis grąžina dalykams tikrąjį mastą, ir tuo pačiu įgalina žmoniją blaiviau žvelgti į pasaulį ir save. Užtat žmogus vadavosi ir vaduojasi iš dvasinio smurto psichologinių kompleksų ir frustracijų anekdotais, pasakėčiom, "fab-liaux", alegorijom. Ši įgimta dovana davė pradžią komedijos žanrui, satyrai, parodijai.

Jau Ciceronas, kalbėdamas apie oratoriaus meną, siūlė savąjį juoko gamybos receptą: "Apgauti klausytojo lūkesčius, pateikiant tai, ko jis nesitiki, pašiepti žmonių ydas, pasityčioti, reikalui esant, iš savųjų, primaišyti karikatūros ir ironijos, apsimesti naivėliu, pabrėžti priešininko kvailumą — štai priemonės, kaip sukelti juoką". Nuo to laiko apie juoką ir humorą yra samprotavę filosofai (Descartas, Kantas, Bergsonas), mokslininkai (Freudas). Kartais išsakydavo savo mintis aforizmais: "Juokas yra civilizuota forma, kuria prabyla mumyse žvėries riaumojimas" (Baudelaire). Kiti, priešingai, pabrėžė humoro gydomąją, laisvinančiąja galią. Bene iškalbingiausiai taip prabilo Gogolis, čia pat nusiskųsdamas ir apgailestaudamas, kad doroje subrendusi minia nėra linkusi pripažinti humoristikai deramos pagarbos, pernelyg laikydama ją antrarūše, "nepilnamete" raštija, tarsi vien rimta, svari šneka tegalinti būti laikoma grožine literatūra. Ak, ir šiandien tebesama tokių pažiūrų!

O tačiau, kai žvilgtelėjam, sakysim, į romano raidą, nenoromis turime pripažinti, kokį didžiulį vaidmenį suvaidino jo brendime, laisvėjime ir turtėjime humoristai, satyrikai, parodijuotojai — Cervantes, Rabe-lais, Boccacio, J. Swift, J. Joyce. Dar labiau nelauktu dalyku yra tai, kad jų įtaka lig šiol tebėra gyva moderniame romane arba dramoje. Aptardamas, sakysim, Samuel Beketto, vieno stambiausių absurdo teatro figūrų kūrybą, Martin Esslin įžiūri joje humoristinį talentą, subrendusį J. Svvifto įtakoje. "Kaip besimatytų", rašo jis, "kad Beckettas pasinešęs nardyti po žmogaus skurdybes ir degradacijos gelmes, jis lieka negailestingo humoro meistru. Tie kritikai, kurie kaltino jį nepakeliamu nykumu ir pesimizmu, įrodė, kad jiems nepavyko praregėti, kaip pašėlusiai juokingos kartais būna Becketto vizijos. Publika, kuri leipo juokais, žiūrėdama "Waiting for Godot", kur kas įžvalgiau pagavo tikrąjį Becketto genijaus bruožą; o juo yra pajėgumas sukurti juoko pagalba katarsį, išlaisvinantį žmogų, pastatant publiką aki-vaizdon ne vien su gyvenimo purvais, bet ir atskleidžiant jai, kaip niekinga ir beprasmiška yra žmogaus buitis". (Martin Esslin — Media-tions. Essays on Brecht, Beckett and the Media.

Tai, žinoma, kraštutinė sąmojo forma. Atvirai kalbant, nerastume jos aptarties literatūros teorijos knygose ar žodynuose. Paprastai tuose veikaluose satyra skirstoma į dvi grupes — kovingąją, didaktinę, kai autorius smerkia jam nepriintinas apraiškas, ir ironiją, kurioje vyrauja atlaidesnis žvilgsnis į negeroves ir kuri remiasi sąmoju, humoru (Esprit, Wit, Witz). Kai kur minimas dar sarkazmas, bet jo aptartis neaiški. Kiekvienu atveju neaprėpianti tų niuansų, kuriuos aptinkame juodajame, "pakaruokliškame" humore. Juo labiau, nihilistinėje, gerąja to žodžio prasme, Becketto vizijoje.

Ją aptariant, verta prisiminti du dalykus. Visų pirma, kad Becketto ciniška pasaulio pagava nėra kokia bravūra, bet kad jis, kaip daugelis mūsų amžiaus rašytojų, priėjo prie tos pasaulėjautos palaipsniui, nuoširdžiai, atsisakydamas meluoti sau. Antruoju, gal net svarbesniu dalyku, yra tai, kad, kaip M. Esslin rašo, publika kvatojosi "Waiting for Godot" spektaklyje. Dramaturgija ir satyra visad yra veidrodžiu, kuriame publika, skaitytojas, praregi savo veidą. Šiuo atveju geltonligę varantį juoką kėlė tai, kad žiūrovai jautės pranašesniais už "VVaiting for Godot" deklasuotą elementą — valkatas ir benamius, vapaliojančius aforizmus ir banalybes, bet kartu ir identifi-kavosi su jais, nes jų lūpomis kalbėjo pasimetimas beprotiškos mokslo ir technikos pažangos sujauktame mūsų pasaulyje. Sakytume, jis atpažino "swiftišką" braižą, alegorinį pjesės pobūdį.

Šis imlumo parodijai pradas, atrodytų, prieštarauja Gogolio nuogąstavimams, kad visuomenė neįveikianti sąmojo. Žinia, sąmojis visad yra šifru; netgi "tautinio" sąmojo esama įvairaus — anglų, prancūzų, vokiečių, žydų. Bet gal ir yra tam tikro prasilaužimo. Kaip bebūtų, ironijos bei satyros dažas vis tvirčiau įsigali ir persunkia mūsų dienų prozą jau vien todėl, kad sudrebintame visokių revoliucijų — lytinės, technologinės, ekonominės — pasaulyje žmogus klaidžioja minties labirintuose vienišas ir bejėgis. Jaunam, rimtam rašytojui, sakykime, darosi drovu prašnekti visa žinančio, visa išmanančio pasakotojo "bačkininko" tonu demokratijai pritariančiame pasaulyje jau vien dėl to, kad jis intuityviai atspėja, jog tokia povyza niekinga. Satyra ir ironija yra tapusios savotišku esperanto — visiem suprantama ir priimtina literatūros savastis. Štai kodėl šalia absurdo teatro, kuris operuoja parabolėm, skaitytojus pagauna ir satyrinės apysakos, parašytos alegorijos forma. Prisiminkime Orvvellio Animal Farm, A. Huxley The Brave Neto World ar W. Goldingo The Lord o f the Flies.

Žvelgdami į savąją literatūrą, turime pripažinti, kad tokios sklaidos joje nematome, išskyrus A. Škėmos ir A. Landsbergio braižą. Mūsų proza toli gražu nėra užkrėsta tokiais humoro, ironijos ar visuotinio skeptiškumo šašais. Ji skaisčiai mergautinė — ori, rimta, tukli ir kukli. Tiesa, šaipū-niškas tonas pasigirsta kada ne kada jaunų Lietuvos prozaikų kūryboje. Nedrąsius žingsnelius pažengė alegorijos link ir Vytautė Žilinskaitė savo variacijose Sizifo tema knygoje "Paveikslas". Bet tai maždaug viskas.

Iš viso, jei humoristai satyrikai mūsuose ir respektuojami, tai jie, sakytume, kažkaip susodinti į paskutinį suolą. Argi nesakome: rašytojas Iks kultyvuoja humoro žanrą? Tarsi jo pareiga būtų auginti kažkokias egzotines, atogrąžines, kambarines, bet nebūtinas visuomenei gėles.

Iš tokių daržininkų labiausiai visuomenei pažįstamas yra Antanas Gustaitis, neseniai išleidęs ketvirtąjį savo poezijos rinkinį: "Ko liūdi, putinėli?" Visiems žinoma, kad Gustaičio ambicija nėra parodyti plačiam 160 laipsnių ekrane egzistencinę problematiką. Jo kameros objektyvas fiksuoja išeivijos uždarų savyje lietuviškų kolonijų Amerikoje buitį. Jo epigraminiame audinyje regime išeivijos psichologinius kompleksus, kolektyvinės sąmonės virpesius, garbingas ir mažiau garbingas tradicijas. Už vis labiau pabrėžiamas kontrastas tarp oficialios retorikos ir kasdieninės tikrovės, tarp fasadų, teatralinių pozų ir realybės. Rodos, Gustaitį galėtume pavadinti išeivijos gyvenimo metraštininku — "Baltuoju metraštininku", kaip man teko jį praminti kažkada (darant aliuziją į Just. Marcinkevičiaus "Mindaugo" personažą). Deja, neteisingai. Juk šis žodis įtaigauja raštininkėlį, kronikininką, kruopštų, tegu ir sąžiningą, įvykių, įvykėlių registruotoją. Tuo tarpu Gustaičio esama poeto ir dramaturgo-aktoriaus, žmogaus tikinčio scenos katarsine misija. Pasirinktoji satyrinių eilių forma tėra jam vien "ma-lum necessarium" — vienintele priemone pasiekti ir veikti auditoriją išeivijos sąlygose. Nežinia, gal tas posūkis prasidėjo labai seniai, dar Sruogos teatro seminaro laikais, kai buvo svajota apie "per pusantros uolekties pakilusį nuo žemės spektaklį" — poetišką spektaklį, kuriame integruotųsi ir improvizacija, ir satyriniai įtarpai, ir groteskas, ir iš vodevilio bei cirko pasisavinti elementai. Tą lūkestį, man regis, Gustaitis visą laiką nešiojosi širdyje, ir džiugu, kad maždaug tais pat metais, kai pasirodė spaudoje "Ko liūdi, putinėli", išvydo rampos šviesą Chicagoje pjesė "Mėnulio užtemimas"'.

Tenka tik pasidžiaugti A. Gustaičio vitališkumu bei energija ir čia pat pridurti, kad naujasis rinkinys nėra anaiptol samplaika eilių, parašytų pagramdukais, atlikusių nuo pjesės kūrimo laikų. Savaime aišku, tenka pripažinti, kad išeivijos buitis nėra per daug dėkinga rašytojui terenu. Juo labiau, jog ji blanksta diena dienon. Netenka stebėtis, kad skaitytojas dairysis, ar "Ko liūdi, putinėli?" knygoje nesikartoja motyvai, praskambėję ankstyvesniuose Gustaičio rinkiniuose. Jų yra. Kai kuriuos pavyzdžius pacituosime. Bet, nežiūrint to, savo visuma, bendrąja nuotaika Ko liūdi, putinėli? yra savitas kūrinys, turtingas spalvomis, ženklinąs pakitusį autoriaus santykį su pasauliu. Gustaičiui yra svetimas polinkis mestis publicistikon, kapotis su kokiu nemėgiamu asmeniu ir besti pašaipos smaigą "ad hominem". Pačios emigracijos erzelio stiprumas, tenka pripažinti, irgi kiek sumažėjo per paskutinį dešimtmetį. Jei ilgą laiką Gustaičio pašiepiamų personažų galerijoje šmėžavo tartiufo, intriganto, garbėtroškos, išverstkailio tipas, tai todėl, kad tuo metu dar vyko aršios partijų kovos dėl "valdžios". Šiandien tas "patriotas atlašus" — veikiau dino-zaurinis padaras. Nenuostabu, kad jo siluetas pasimato rečiau naujajame rinkinyje. O jei ir pasirodo, tai nau-jamadiškesniame tautiniame kostiume:
Juodas užgeriu gražiuoju
Su geltonu ir žaliu,
Pas raudoną nuvažiuoju
Patriotų važeliu,
Ligi Trakų, Vilniaus, Kauno
Laistau ašarom kelius,
O nuo Kauno, atsispjaunu
Lig Čikagos atgalios
Ir savęs, kada grįžtu
Vėl išsiginu raštu.

(Išeiviško Pinčiuko išpažintis)
Arba:
Pakelkim taurę už viską, kas buvo:
Už velnio teisybę ir dangišką gandą,
Už brolį tautietį, raitytą ir guvų,
Kurs Vilniuj trejanką skilandžiu užkanda
O grįžęs Niujorke mums šaukia: I mean,
Vieningai į gretą, į žygį pirmyn!

(Pakelkim)
 
A Gustaitis puikiai jaučia visuomenės gyvenimo pulsą, tolydinį žmonių rambėjimą, gūrimąsi savin. Jam nebereikalinga eikvoti kulkų, talžant sumaterialėjimą ar nepasidalinimą veiksnyste. Jei kartais ir pasigirsta jo posmuose koks pašaipesnis žodelytis veikėjų adresu (Lietuviškas trio, Politiko šermenys, Narsių bajorų istorinis žygis), tai šiame rinkinyje jis kur kas švelnesnis, tai kupinas užuojautos:
Kai būdavai valdžioj — sargai
kepurę kėlė,
Jei tavo sukaktis — "Ilgiausių"
sugiedos,
O šiandien net draugai už priešo
kielikėlį
Tave viešai seime vairuoja už
barzdos . . .

Sunku vadam.  Sunku  net žmoną
suvaldyti:
Vos prabylai garsiau — pakyla lig
lubų:
Girdi, kvaily, lig šiol buvau tava
Aldytė,
O nuo rytoj nakties aš — Missis
Chou Wang-bu! . .

(Sunku vadam)

Itin lakus šia tema ir kitas eilėraštis — "Skundas nuo pjedestalo". Jis tuo šmaikštesnis, jog šiuokart išsukama iš išeivijos mikrokosmo, kad jis taikintinas viso pasaulio bonzoms užkeltoms ant postamentų — generolams, leninams, poetams ir tautos vadams; visur, visuose skveruose, visose valstybėse:

Sakėte, tautai garbę nupelnęs,
Klojot po kojom puokštes gėlių, —
Kirvarpos graužia akmenio kelnes,
Pasikasyti nebegaliu . . .

Aukštin per juodą marmuro nieką
Užlipa skruzdės iki barzdos,
Žmonės praeina, šunes palieka  
Ir įsirašo savo vardus . . .


Naująjį savo rinkinį Gustaitis pavadino "eleginėmis satyromis". Laikantis literatūrinių kanonų raidės, tokia aptartis neortodoksiška, nes ja suplakama krūvon du skirtingi žanrai. Juk elegijos forma įprasta aptarti liūdesio,    ilgesingumo    nuotaikas.

Dvasinius stovius, apninkančius poetą akistatoje gyvenimo praeinamumo. Neretai praradus artimą žmogų. Dažniausiai grįžtant mintimis į tolimas dienas, kada tikėta pasaulio giedra ir darna. Užtat retai kada tame tyliame susimąstyme praskamba pašaipa, tulžis ar pagieža.

Satyriko santykis su buitim kitoks. Žinoma, jos kandumas įvairuoja pagal autoriaus temperamentą. Bet visumoje paskata jo kūrybai būna vidinis įsitikinimas, kad vis dėlto pasaulis pataisomas, kad poeto žodžio dėka pašalinami piktybiniai navikai. "Castigat ridendo mores" lieka poeto slapta svajone.

Kas be ko, galbūt žanrai niekada neegzistavo gryname pavidale. Jie keitėsi, užleisdami vietą naujiems, susiliedami į vieną. Be to, Gustaičiui visada buvo svetimas potroškis pamokslauti, moralizuoti. Veikiau jo kūrybą ženklina švelnus, ironiškas žvilgsnis į groteskišką išeivijos gyvenimą. Rasit, Baudelaire neklydo įžvelgdamas juoke pranašumo apraiškas — "girios žvėries kauksmą puolant auką". Bet humoras yra kuo kitu. Sąmojuje veikiau pasigirsta ne pergalės riksmas, bet gailesys. Ir to liūdesio, net naudos elementų buvo apstu "Saulės šermenyse", pradedant pirmuoju eilėraščiu. Nestigo, tiesa, jame ir nejėgos, nesuvaldomo pykčio ar kartėlio (Barabas). Taip pat melancholijos, dvasinių būsenų, kurias vadiname elegiškomis nuotaikomis. "Eleginių satyrų" pavadinimas, man regis, gal net labiau būtų jam tikęs, negu naujajam rinkiniui, kur visumoje frustracijos pakrova kur kas mažesnė. Jau pats klaustukinis pavadinimas liudija, kad poetui pavyko išsivaduoti iš depresinės nūdos, susitaikant su tikrove, kurios nepakeisi. Jis žvelgia į ją skeptiškai, "sub spe-cie mortis". Skeptiškai žvelgdamas aplinkui, poetas mato pasenusius, apatiškus, sugurusius žmogelius, ne-neišskiria nė savęs iš jų (Saulėlydis), bet taip pat regi ir tai, kad jie laimingai nugyveno amželį. Žinia, yra priimta kartoti iš įpratimo, kad sielvartaujame, praradę gimtąją žemę, bet poetas turi drąsos pasiklausti, ar prasisiekusiems Amerikoj ši šalis nėra tapus tikra "atsargos tėvyne":

Nežinom ir mes, ką paremti:
Ar reikia prakeikti tėvynės komuną,
Ar jai padėkoti už tremtį?"

(Kontroversija)

Ko tada liūdėti? Ar vaizduoti liūdinčius?
Būdinga, kad anksčiau, prieš dešimt, dvidešimt metų, Gustaitis kaitino tautiečius (kaip nesiliauja daryti laikraštininkai) sumaterialėjimu, turto geiduliais. Šiandien jo vyzdžiai pagauna ką kitą, būtent afišuojamo prieraišumo gimtai žemei neskoningumą. Tarsi, atėmęs gimtuosius namus, Jehova būtų mus nubaudęs dar skonio praradimu. Eilėraštis "Atsarginė tėvynė", kuriame dozuojamas sarkazmas ir užuojauta, puikiai pavaizduoja tokią dekoratyvinę, "guliašinę" lietuvybę:

Prisiaudėm juostų, prisipynėm vyžų,
Kaktusą užgožė beržas ir klevai,
Ir šiaurinės dienos tropikan sugrįžo,
Regim, iškeliavęs niekur nebuvai.

Rytmetį pragysta gyvas gaidužėlis,
Svečią pasitinka juodmargis šuva,
Geležinis Vilkas, samanom apžėlęs,
Cementinė kiaulė, tartumei gyva.

Vynuogių daržely — avižų kaliausė,
Prie San Diego krūmo — Jurbarko ožka,
Ir medin įvytą smutkūžėlį klausi —
Ar iš mūs juokiesi, ar baudi už ką?


Vis tai naujos temos, nauji dalykai "Ko liūdi, putinėli?" rinkinyje. Bet gal ryškiausiai iškyla kontrastas tarp ankstyvesnių poeto nuotaikų ir dabartinių, palyginus du maždaug to paties siužeto eilėraščius: "Emigracinį seimą" (Saulės šermenys) ir "Odisėjo grįžimą iš kongreso" dabartinėje knygoje.
Pirmas prasideda kariško maršo ritmu:
Giesme, dūdom, katarinkom,
Šimtas šimto galvas trinkom,
Rinkom vadą, ainį vyčio,
Kad nuvestų lig Vištyčio . . .


Tiesa, toji "heroika" kažkaip užgęsta paskutiniame posme:

Ir išrinkom dėdės tetą,
Vesti žygiuosna visus,
 O teta ta — komitetą,
Komitetas — kilbasus,
Prie kilbasų — dar kopūstų,
Kad mums laisvės vėjas pūstų,
Plius Canadian gaiva —
Lai gyvuoja Lietuva!

Finalinė gaida aiškiai sarkastiška, bet per tą tūžmastį jaučiasi kartėlis, nusivylimas, bejėgis skausmas.
"Odisėjo grįžime iš kongreso" ne-bubena jokia pompastika. Priešingai, neužginčijamai jame aidi nuovargis. Nuobodulio, įkyrėjusios rutinos, gaida. Bet kartu švysteli ir žmogiška šiluma, intymi "čapliniška" nuotaika:
Neilsėjęs, nudvasėjęs
Ir be kojinės vienos
Sugrįžti lyg Odisėjas
Suliesėjęs prie žmonos
Ir tari kaip nuolatos:
"Štai kiek vargo dėl tautos! . . ."

O rūgštim atsigaivinęs,
Dar paaiškini plačiau:
Juk žinai, vien dėl tėvynės
Lojau, posėdžiuos kenčiau,
Dieną net badu miriau,
Kad tik būtų jai geriau . .


Toliau seka Odisėjo išsipasakojimas jį ištikusių nelaimių, ir finalas užbaigiamas ironijos dvigubu užraktu:

Ir žmona apsikabinus
Glaudžia, glosto lyg mama . . . ,

Nors ausy balsai Sabinos
Skruoste Liolės šiluma,
pamąstai: gera kita,
O žmona — vis tiek šventa.


Nežinia, kaip pavadinti (paprastai tokius dalykus vadiname stoiškumu), bet "Ko liūdi, putinėli?" rinkinyje Gustaitis, kalbėdamas apie kasdienę buitį, senatvę, taedium vitae, sugeba prabilti itin nuoširdžiai, savo kartos, savo padėties, vyro balsu. Be aimanų, be draskymosi, be gailių sentimentų, be sutirštinimų. Priešingai, jei kas šiuokart patirštėjo, tai ironija savam Aš (Prie didvyrio paveikslo, Minkštasuolio pliuše). Nėra tie "autoporte-tiniai" elementai kokiu ekshibicionizmu, striptyzu. Nieko nėra jo žodyje melagingo, dirbtinio, suvaidinto. Gustaitis atsidūsta, prisiminęs jaunystę su jos verteriškom ir donžua-zinėm kankynėm (Erotika, Netikėtas sutikimas), susimąsto, peržvelgęs varganą kelią, kuriuo tebeklampoja tėvynė (Šventoji karvė, Užmirštoji tema), pasigėrėtinu nuoširdumu taria sudiev draugams (Jubiliejinė odė Bernardui Brazdžioniui):

Lopšy aukštielninki sulaukėm
Pirmųjų saulės spindulių,
Ir vėl aukštielninki išplaukiam
Į dangų juodu laiveliu.


Žinia, šiame elegantiškame, mandagiame, brazdžioniško skambumo posme neprieinama prie "beckettiš-ko" sieros dūmų sarkazmo aitrumo, bet jame irgi praskamba žmogiška pastanga vaduotis iš baimės ir nerimo humoro pagalba. Tokio paties sąmojo pagalba Gustaitis ginasi nuo visų depresijon stumiančių buities reiškinių. Rinkiny jaučiame spurdant gyvą, kūrybingą žmogų, neužsikirtusį savo "tiesose", ir, jei ko besigailintį, tai kad nespėta visko išsakyti:

Rengies į dangų, o liūdnoka:
Jauti — kažko neatlikai.
Kepurę, laurus ir taboką
Šiukšlynan išgabens vaikai.

Bičiulių akys aprasos —
O jiems nepasakei tiesos.


Tokį fragmentą randame eilėraštyje "Iš poeto pomirtinio bloknoto", kurį galėtume pavadinti Gustaičio testamentu palikuonims. Iš tiesų drąsa žerti tiesą į akis dorai ir atvirai, nemeluojant sau, buvo ir yra Gustaičio poezijos išskirtinė dorybė. Tos atvirybės dėka nusipelnė jis pirmaujančią vietą mūsų išeivijos literatūroje. Naujasis rinkinys tą poeziją dar sustiprina, kadangi Gustaičio satyra "autoportretinio" elemento dėka, išvirsta lyriniu dienoraščiu. Nereikia užmiršti vieno dalyko: kartais eilėraščių pavadinimai sąmoningai pramanyti, kad provokuotų, erzintų skaitytoją. Neretai juose pasitaiko koks žodelis (red flag word), specialiai skirtas "užgauti jausmams": patriotinio pensininko ramybė, humoristinė žurnalisto tragedija arba užrašas ant žinomojo lietuvio kapo. Jais Gustaitis kai kam gali sudaryti kirstuko, afišuojančio savo pranašumą poeto įspūdį. Kad taip nėra, pajuntame iš eilių tono. Ar Gustaitis kalbėtų apie pensininką, ar išeivijos žurnalistą, akivaizdu, kad jo satyros geluonis nukreiptas ir prieš savąjį Aš:

Jaukiam bare ilgies nuo ryto,
Ramiai bažnyčioj užmiegi —
 
Juk tavo viskas padaryta,
Kad būtų pabaiga smagi.


(Patriotinio pensininko ramybė) Itin lakus yra eilėraštis "Humoristinė žurnalisto tragedija" apie laikraštininką, kuris "stačias ir prigulęs" tik rašo, rašo, ir rašo:

Juodos raidės raidę gena
Baltu popieriaus taku;
Griauna mokslą, giria meną,
Verčia žirnį Puntuku, —
Bėga tiesiai ar kairiau,
Kaip visuomenei geriau.

Gieda giltinė solistė,
Staugia laurų alkana.
Noris jos gerklėn įlįsti,
Ir surikt: gana! gana!
O mėnulio šviesoje
Parašai: "Dangaus fėja" . . .


Vargu ar galima geriau aptarti kai kurių spaudos entuziastų kultūrinį įnašą, kaip šiuose posmuose, bet nejauti juose piktumo, nes žinai, kad poetas nieko iš piršto neišlaužia, savo kailiu patyręs emigrantinio žurnalistinio darbo saldybes ir nuoskaudas, kompromisus. Faktiškai, jei tektų ieškoti sektoriaus, kur, mūsų manymu, Gustaitis kiek mistifikuoja, pertempia, tai ten, kur jis pažeria seksualinių užuominų, pasakoja meilės nuotykėlius. Toji "erotomani-ja" suskamba žmogaus, atsidūrusio "demon du midi" naguose, atodūsiais. Ar paprasčiausia bravūra. Paste-bėkim, kad Gustaitis tų ekscesų ima vengti, ir bent "erotika" padvelkia tikrai rezignacine, "elegiška" nuotaika.

Introspekcija iš kitos pusės įgalina Gustaitį įžiūrėti eilę iki šiol nepastebėtų apraiškų mūsų gyvenime, kaip, sakysim, iki šiol neapdainuotą kaimo ulytėlės kultūros gyvastingumą:

Jus žavi didmiesčių palaima,
Gramzdina lobiuose tuojau,
O aš — tarytumei iš kaimo
Tik vakar basas išėjau.

Ir taip širdis kultūros kratos,
Jog net su klumpėmis guliu,

Ir sapnuose su doktoratais,
Rods,joju tėviškės kuiliu . . .

(Nenutautęs tautietis)

Nemažiau taikliai Gustaitis taip pat pašiepia išeivijos užsikirtimą savo tiesose ir nenorą išgirsti kito nuomonę (Žemaičio perauklėjimas).

Išeivio dvasinis portretas liktų neišbaigtas, jei satyrikas, pabrėžęs mūsų nykimą, posūkius į deklaratyvią, "atkištinę" lietuvybę, aplenktų visa, kas liudija, kad vis dėlto mylime savo žemę, sielojamės jos likimu. Šių jausmų Gustaitis nepaneigia, ir tai atsispindi jo eilėraščiuose. Jo atsigrožimas veidu į Lietuvą randa išraiškos dviem pavidalais. Arba alegorija, kaip poemėlėje apie šunį (Šuns ditirambai savo ponui), ar vėl "Atvirame žodyje giltinei". Arba bandymu perduoti savo nuomonę apie ten vyraujantį dvasinį klimatą, pasinaudojant laiško iš anapus forma:

Mielas broli, rašau ne iš bado
Ar apnuogęs, pagraužtas vargų.
Nebetrūksta nei vodkos, nei vado,
Esu sveikas, o sunkiai sergu:
Ar džiaugiuosi, liūdžiu ar kenčiu —
Regis, stovi kažkas už pečių . . .

Kartais naktį į patalą virtus,
Noris tarti žmonelei ausin,
Kad mūs kiemsargio protas netvirtas,
Kad vis kaupiasi melas gausyn, —
O po pirmojo žodžio jaučiu:
Kalbam dviese, o lyg su trečiu . . .


Rasit verta paminėti, kad, nors Gsutaitis aiškiai sugeba perteikti mūsų nuomonę apie sovietinę tikrovę, jis vengia eksploatuoti šią rūdos gyslą, palikdamas krašto negerovių kėlimą ir vanojimą tenykščiams, sa-vilaidos talentams. Gal tik eilėraštyje "Liaudis" jis išreiškia savo nedrąsų tikėjimą gėrio pergale.

Stabtelėjant ties A. Gustaičio eilių formos dalykais, pažymėkime, kad didesnių naujovių "Ko liūdi, putinėli?" rinkinyje nesama. Nebent kad, palyginus su kitais rinkiniais, poetas nebesinaudoja tautosakinės formos parafrazėm, gal kiek rečiau įpina priedainį (a la: "Visi laimingi, visiems gerai" arba į gyvąją kalbą įėjusį "absoliučiai tobulai, viskas eina atbulai"). Galbūt taip pat vis labiau jo pamėgtą tradicinį ketureilį pakeičia šešių eilučių strofa. Bet rimų, asonansų, kartais vidinių rimų ("o nuo Kauno, atsipjaunu") srityje aptinkame nė kiek nesumažėjusį išradingumą. Lygiai, kaip pastangoje išreikšti savo mintį lakoniškai, preciziškai, dažnai žodžių žaismo pagalba. Ne visada tie dalykai tuojau pat pastebimi. Taip, sakysim, cituoto "Odisėjo" pradžioje į akis krintanti dalyvių gausa — "neilsėjęs, nudva-sėjęs . . . suliesėjęs" aiškiai nėra pajungta vien rimui — "Odisėjas". Visi tie žodžiai galūnių "ėjęs" turi paskirtį įtaigauti "ėjimą", žygį, vargšo keleivio lekavimą. Iš kitos pusės, jie rodo Gustaičio sumanumą turtinti kalbą, nusikalant naujadarus ("nu-dvasėjęs"). Klasiškoji eilėdara itin reikli. Kas be ko, poetui pasitaiko, nudžiugus kokiu skambiu radiniu, nereikalingai padauginti posmų skaičių. Kai kur, atrodytų, sakysime, eilėraštyje "Nenutautęs tautietis", nu-rėžus porą strofų, satyrinis eilėraščio poveikis būtų tvirtesnis. Bet, palyginus Gustaitį su jo pirmtakais (T. Tilvyčiu, K. Binkių), aiškiai matosi, kad formos atžvilgiu jo poezija kur kas brandesnė, tvirtesnė.

Mark Twain yra pasakęs: "Žmogaus gyvenimas patetiškas. Humoras nėra džiugaus juokavimo (joy), bet sopulio išraiška. Rojuje humoro nebus". Man regis, šie žodžiai puikiai tinka "Ko liūdi, putinėli?" rinkinio tonacijai aptarti. Tiesa, poeto žvilgsnis klaidžioja po menką išeivių gyvenimo pasaulėlį. Jo satyros liepsnos lyžtelėjimai svilina prižėlusias jame usnis — veidmainystę, savimylą, dvasinį skurdą. Bet, kadangi jis nebando savęs aukštinti, kadangi jis žvelgia į žmonių "darbus ir kelius apmaudingai atkaklius" su liūdna šypsena, jo plunksnos dėka iškyla visas to gyvenimėlio patetiškumas. Ir posmai, gimę to skvarbaus žvilgsnio ir atlaidumo žmogaus silpnybei sąveikoje, skaidrina skaitytojo vienatvę.
Vytautas A. Jonynas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai