Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Prano Gaidos - NEMARUS MIRTINGASIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas B. Laučka   
Pranas Gaida: NEMARUS MIRTINGASIS. Arkivyskupas Teofilius Matulionis. Roma. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. 1981 m., XII, 370 p.
Nors kun. dr. Prano Gaidos veikalas datuotas 1981 m., tačiau knygų pasaulio šviesą šiame žemyne išvydo jis 1982 metais, reikšmingais minėtinomis sukaktimis. Tuomet suėjo 20 metų, kai Teofilius Matulionis pakeltas į arkivyskupus (vasario 9) ir 20 metų, kai šis garbingasis "ganytojas, kalinys, kankinys ir laimėtojas" mirė (rugpjūčio 20).

Kun. Pranas Gaida, naujos, labai patrauklios knygos autorius, savo įvadiniame žodyje pažymi kilmę šios monografijos, liudijančios arkivyskupo svarbiuosius žingsnius, kurie buvo "žmogiški, taurūs ir spalvingi". Kaip autorius nurodo, veikalo medžiaga telkta per daugelį metų ir daugiausia jos surinkęs istorikas kun. dr. J. Stakauskas Lietuvoje. Autorius apgailestauja negalįs paskelbti vardo kito bendradarbio, kurį jis vadina antruoju autorium, gyvenančiu Lietuvoje. Visą redakcinę atsakomybę Pr. Gaida pasiimąs pats. Nors autorius ir labai kuklus, tačiau visi knygą skaitantieji lengvai įsitikins, kad jis atliko nepaprastai didelės vertės darbą, praturtindamas literatūrą monografija iš mūsų tautos iškiliųjų asmenybių gyvenimo.

Knygos 164 puslapiai skirti arkivyskupo Matulionio asmens vaizdui parodyti, jo žingsniams į kunigystę pasekti, pirmosioms sielovados triūso dienoms nušviesti, religiniam apaštalavimui tarp svetimųjų paryškinti, nepaprastam Matulionio pasišventimui jo aptarnaujamų žmonių gerovei pavaizduoti ir jo kantrybei santykiuose su bolševikų revoliucijos pareigūnais nupiešti. Visur iškyla ištikimybė bei paklusnumas Šventajam Sostui, nepalaužiamas pasitikėjimas Dievu ir uolumas dirbant Kristaus vynuogyne. Savo pašaukimą Matulionis suvokė ir priėmė sąmoningai apsisprendęs. Visa tai akivaizdžiai su meile ir pagarba aprašo autorius, neslėpdamas savo susižavėjimo Matulionio asmens dorybėmis. Tačiau autoriaus meilė ir pagarba neaptemdo jo objektyvios įžvalgos į arkivyskupą kaip žmogų ir ganytoją — su dorybėmis ir net silpnybėmis.

Matulionis, nors gimęs ir augęs rytų Aukštaitijoje, dėl susidėjusių aplinkybių lankė ir baigė Petrapilio kunigų seminariją, todėl, ją baigęs, buvo įšventintas Mohilevo arkivyskupijai. Tokiu būdu sielovados darbas jam atiteko svetur. Pirmoji parapija — Varaklianuose, Latgalijoje, buvo jo uolumo ir kantrumo išbandymas. Po vienerių metų jis skiriamas klebonu Bikavoje. Ten išbuvo 9 metus, tarnaudamas ir vadovaudamas gausiai parapijai. Bikavoje Matulionis nusižengė caro įstatymui, draudusiam kunigui katalikiškai krikštyti kūdikį, gimusį religiškai mišrioje šeimoje. Už tokį krikštą, suteiktą kataliko ir ortodoksės kūdikiui, Matulionis rusų teismo buvo nubaustas pinigine bauda ir pašalintas nuo parapijos klebono pareigų trim mėnesiams. Tada Matulionis atsidūrė Petrapilyje atlikti jam paskirtos bausmės.

Taip prasidėjo jo kelias į Petrapilio darbininkų rajono parapijos vadovus, o vėliau į vyskupus, priverčiamojo darbo lagerius, kalėjimus, paleidimą į laisvę, naują suėmimą ir kalinimą, iškeitimą į Lietuvos politinius kalinius ir išsiuntimą į Lietuvą 1933 m. spalio mėnesį. Po to sekė naujas džiaugsmų, rūpesčių, skausmų, naujo įkalinimo, vėl į Rusijos gelmes išsiuntimo, grąžinimo Lietuvon ir naujos tremties tėvynėje laikotarpis, pasibaigęs mirtimi svetimoje Panevėžio vyskupijoje (Šeduvoje), kur Kaišiadorių vyskupas buvo saugumiečių prievarta apgyvendintas 1958 m. spalio 17 d..

Pirmoji knygos dalis (Kunigas -vyskupas - kankinys) — pilna dramatiškų vaizdų, kurie šaukte šaukiasi dramaturgo plunksnos: Matulionio pokalbiai su jį tardžiusiais čekistais Leningrade, jo dienos lageriuose, vargai kalėjimuose, sunkūs darbai prie medžių plukdymo, grįžimas Lietuvon ir jaudinantys sutikimai geležinkelio stotyse. Paskui — kelionė į Romą, susitikimas su popiežium Pijum XI, lankymasis Šventoje Žemėje, pusantrų metu viešnagė Jungtinėse Valstybėse, įsteigimas amžinosios Švč. Sakramento adoracijos Kaune, benediktinų bažnytėlėje, paskyrimas Kaišiadorių vyskupu, susidūrimai su nacių okupacinės valdžios pareigūnais, pašnekesys su komisarų tarybos pirmininku Gedvilą dėl Bažnyčios ir valstybės santykių, naujas suėmimas, vėl nuteisimas ir Rusijon išsiuntimas; po to grįžimas Lietuvon, apsigyvenimas Birštone ir neturėjimas teisės valdyti savo vyskupijos, 1957 m. Kalėdų vidurnaktį kun. V. Sladkevičiaus konsekravimas vyskupu, ištrėmimas Šeduvon, Vatikano telegrama apie pakėlimą arkivyskupu, paskutinė jo gyvenime saugumiečių krata ir po jos už trijų dienų — rami mirtis, neužmirštamos laidotuvės Kaišiadoryse . . .

Antroje knygos dalyje (Spauda ir liudininkai apie velionį) autorius pateikia lietuvių ir kitataučių spaudos atsiliepimus, liudininkų atsiminimus ir šiaip pasisakymus apie Matulionį
Tarp tokių liudininkų yra askivysku-pą gerai pažinę latvių vyskupai Ant. Urbšas, Jesups Rancans ir B. Slos-kans. Taip pat paskutinis Leningrado apaštalinis administratorius vysk. Amoudru, gen. V. Grigaliūnas -Glovackis ir Irena Kamantauskienė. Labai jautrių atsiminimų pluoštą pateikia ir kardinolas A. G. Cicognani, kuris su Matulioniu pirmą kartą susitiko, būdamas popiežiaus apaštaliniu delegatu VVashingtone. Trumpus atsiminimus davusių tarpe yra keli kunigai, drauge su Matulioniu kalėję Rusijoje.

Įdomi ir trečioji knygos dalis — arkivysk. Matulionio laiškai giminėms, draugams, artimiems bendradarbiams. Šiam skyriui skirta 96 puslapiai. Gerai padarė autorius, paskelbdamas arkivyskupo laiškus, kuriuose nuostabiai spindi arkivyskupo šviesios asmenybės bruožai. Visi laiškai rašyti 1942 - 1956 metų laikotarpyje. Gaila, kad autoriui, matyt, nepasisekė gauti anksčiau rašytų laiškų.
Knygos prieduose pateikiama arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo ir jo aplinkos chronologija, pradedant vyskupo tėvo Jurgio gimimo data (1833 m.) ir baigiant arkivyskupo laidotuvėmis Kaišiadorių katedros kriptoje (1962 m. rugpjūčio 23 d.). Pateiktas ir sovietinės valdžios nubaustų Kaišiadorių vyskupijos kunigų sąrašas (nuo 1944 iki 1957 m.). Veikalo pabaigoje atspausdintos ir jo turinio trumpos santraukėlės prancūzų ir anglų kalbomis. Taip pat ir labai išsami asmenvardžių ir vietovardžių rodyklė.

Knygai skoningą aplanką nupiešė dail. Vladas Žilius. Ji išleista LKM Akademijos knygų serijoje Negęstan-tieji Žiburiai, kurių redaktorius A. Liuima, S.J., pridėjo knygos pradžioje pastabą, kad "kalbos ir rašybos naujovės" paliekamos autoriaus atsakomybei. Autorius vartoja savo pamėgtąjį ir tuo tarpu tik "Tėviškės Žiburiuose" įgyvendintą žodį "Bendrija" vietoj bendruomeninės Bažnyčios ir "šventovę" vietoj bažnyčios — dievnamio. Žodžio "velionis" kilmininkas autoriui yra velionies" vietoj įprastinio velionio. Be reikalo arkivysk. Matulionio laiškų vertimuose "bažnyčia" vadinama "šventove", nes lietuviškai rašytuose paliekama taip, kaip arkivyskupas rašė — "bažnyčia". Kolektūros klaidų beveik neužtinkama. Viena kita pasitaiko pa-vardėse (pvz., rašoma Elena Ručinskienė, užuot Kačinskienė). Paveikslų sąrašuose buvo galima išvengti trūkumų, pvz., grįžusius iš Sovietų kalėjimų kunigus drauge su Matulioniu nuotraukose tiko visus paminėti pavardėmis. Nuotraukoje iš viešnagės Jungtinėse Amerikos Valstybėse išvardinti šeši kunigai, o du pažymėti kaip neatpažinti. Jų vardus buvo lengva sužinoti, pasitarus su kuriuo nors Amerikoje gyvenančiu kunigu ar pasauliečiu. (Tie neatpažintieji yra kun. J. Plevokas ir kun. P. Lunskis). Tačiau šie "trūkumai" yra tik smulkmena, turint omenyje veikalo turiningumą ir sklandumą.

Perskaitęs knygą ištisai (o ją skaityti tikras malonumas), susidarai gyvą arkivyskupo Teofiliaus Matulionio asmens vaizdą, nors jo asmeniškai ir nebūtum pažinęs. Autoriaus jautriai parašyta knygos užsklanda tiksliai susumuoja arkivyskupo nueitąjį žmogiškąjį kelią ir heroiką. Savo kančios kelyje, kaip autorius pažymi, arkivysk. Matulionis "kentėjo su entuziazmu: jautė skausmą, didelę fizinę naštą, persekiojimą, bet niekad nuo jo nebėgo, ramiai priėmė, nes savo gelmėje turėjo nesvyruojančią atramą — dieviškąją galią, kuri triumfavo ir sunkiausiais momentais ramiu, antgamtiniu pranašumu ... Jis tarnavo žmonėms klierikaudamas, vikaraudamas, klebonaudamas, kalėjimuose būdamas ir vyskupaudamas".
Linkėtina, kad Prano Gaidos naujasis veikalas puoštų daugelio lietuvių knygų rinkinius.
Juozas B. Laučka


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai