Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ III TOMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Karalius   
Dr. Antanas Rukša: KOVOS DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS. III tomas. Kovos su lenkais, 1920 - 1923. Išleido Lietuvos karių veteranų sąjunga "Ramovė". Cleve-land, 1982. 524 p.
Dvidešimtojo amžiaus lietuvių tautos istorija nebūtų pilna, jeigu paliktume nežiniai ir pamirštume trumpą, bet karžygišką nepriklausomybės kovų laikotarpį, nulėmusį mūsų tautos likimą ne tik 22 laisvės metams, bet ir tolimiems ateities laikams.

Lietuvių Karių Veteranų sąjunga "Ramovė", išleisdama nepriklausomybės kovų istoriją, davė mums ir ateinančioms kartoms tris stambius tomus apie kovas su trimis priešais: rusų bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Medžiagos surinkimas, daugelio dar gyvų kovų liudininkų žinių-atsiminimų suderinimas ir kiti paruošiamieji darbai ir knygų atspausdinimas užtruko net 24 metus (nuo 1958 iki 1982). Tai ilgokas laiko tarpas nušviesti 4 metų įvykiams. Bet, pagiriant autorių ištvermę tektų pasidžiaugti, kad jų darbai atlikti, kaip sakoma, pačiu laiku, kada dar buvo įmanoma pasinaudoti gyvenančių kovų dalyvių liudijimais, kada ir patys knygų autoriai dar buvo pajėgūs tesėti iki sėkmingos pabaigos savo pradėtus darbus. I tomo autorius pik. K. Ališauskas mirė jau nebeiš-vydęs II tomo, kurį ruošiant jis uoliai talkininkavo Dr. A. Rukša neturėjo laimės pasidžiaugti savo ilgų metų darbo vaisiais. Baigiant ruošti spaudai II tomą, autorius atsiskyrė su šiuo pasauliu.

III tomas, atspausdintas 1982 metais, skirtas aprašymui kovų su lenkais nuo 1920 m. rugsėjo mėn. iki 1923 metų. Tie ketveri karo metai buvo sunkiausi lietuvių tautos ryžto ir ištvermės bandymų metai. Neturime pamiršti, kad negausi — vos 20 -25 tūkstančių — Lietuvos kariuomenė, vargingai apginkluota ir aprūpinama menkais karų išvargintos ir nualintos tautos ištekliais, turėjo stoti į kovą su 30 milijonų tauta, turinčia milijoną gerai apginkluotos kariuomenės ir gerai paruoštus karininkų kadrus.

Pirmojoj knygos daly (psl. 3 - 55) aprašoma Augustavo operacija. 1920 m. rugpjūčio 30 d. lenkai sulaužė neutralitetą ir, nelaukdami Kaune vykusių derybų pabaigos, slaptai sutelkę kariuomenę, užpuolė silpnus lietuvių dalinius ir išstūmė juos iš pietinės Suvalkijos. Nors lietuvių karinės pajėgos dar nebuvo tinkamai paruoštos kovoms, tačiau karinė vadovybė pradėjo vykdyti Augustavo operaciją, kad nustumtų lenkus už linijos — Gardinas - Lipskas - Augustavas. Autorius tvirtina, kad lietuvių karo vadovybė klaidingai įvertinusi karinę padėtį. Laukta Sovietų Rusijos ofenzyvos prieš lenkus visu frontu. Tuo, žinoma, lemiamai būtų buvusios susilpnintos lenkų jėgos pietinėj Suvalkijoj. Be to, buvo klaidingai įvertintas priešo pajėgumas. Tai charakterizuoja kariuomenės vado pik. Ladigos posakis seime, įvertinant padėtį: "Kai paleisime kelis šūvius, lenkų vištos išsisklaidys".

Augustavo okupacijoje lietuviai pralaimėjo. Autoriaus nuomone, didžiausia klaida buvusi mūsų kariuomenės žygiavimas ne sutelktai, o pasiskirsčius į daugelį mažų grupių. Toks jėgų išsklaidymas davęs progą lenkams mažas grupes sumušti vieną po kitos. Bloga buvę dar ir tai, kad tų lietuvių grupių žygiavimas nebuvęs suderintas laiku; neturėta gerų ryšių ir artilerijos paramos kritiškais momentais. Lietuvių vadovybės pagrindinė klaida buvusi pradėti operaciją kaip reikiant nepasiruošus.

Kovose dėl Seinų (psl. 57 - 163) sutelktomis pastangomis lietuviams pavyko atsiimti Seinus ir nustumti lenkus į pietus Augustavo link. Tačiau išbarstymas kariuomenės po visą frontą be žymesnių atsparos punktų bei rezervų neteikė vilčių, kad laukiamam lenkų priešpuoliui pavyks atsispirti. Naujasis lietuvių kariuomenės vadas gen. Katche užsispyręs laikėsi senosios pozicinio karo taktikos: užimti nurodytą liniją, įsitvirtinti joje ir gintis. Gal tai būtų įmanoma, turint gausesnes pajėgas, bet nedidelei Lietuvos kariuomenei tokia taktika lėmė pražūtį. Dar viena Katches klaida buvusi — atimti artilerijos baterijas iš pulkų ir jas pajungti artilerijos viršininko vadovybei. Toks patvarkymas suardė labai reikalingus artilerijos ryšius su pėstininkais.

Kovas dėl pietinės Suvalkijos lydėjo diplomatinė kova. Be kreipimosi į Tautų Sąjungą, buvo keičiamasi notomis ir bandyta derėtis betarpiai. Tačiau įvykusiose derybose Kalvarijoje nieko konkrečiai nepasiekta. Tų derybų metu lenkai intensyviai ruošėsi pulti lietuvius. Knygoje detaliai aprašomas lenkų pasiruošimas pulti Sovietų Rusijos karines pajėgas. Viena to puolimo šaka turėjusi eiti per Lietuvos teritoriją Seinų - Druskininkų linija, peržengus Namuną Lydos kryptimi.

Rugsėjo 22 d. lenkai pradėjo suplanuotą operaciją. Išstūmę lietuvius iš pietuose nuo Seinų užimtų atsparos punktų, jie puolė Seinus ir juos užėmė. Šių kautynių eigoje du 2 p. pulko batalijonai su pulko vadu pateko lenkams į nelaisvę. Gerokai nukentėjo 8 p. pulkas. Sumaniai vadovaujamas 5 p. pulkas išvengė apsupimo ir pasitraukė į naujas gynimosi pozicijas. Šią knygos dalį autorius pavadino "Seinų katastrofa". Iš tikrųjų netekimas daugiau kaip 1500 karių, daugybės karinės medžiagos ir ginklų mūsų ir taip kovose nusilpnintai kariuomenei buvo sunkiai pakeliamas smūgis.

Svarbus Lietuvoje vykdytos lenkų operacijos uždavinys buvo užimti Nemuno tiltą ties Druskininkais. Čia vėl iškyla mūsų karinės vadovybės klaida ar neapsižiūrėjimas. Šiam svarbiam tiltui ginti buvo paskirtas vos vienas 8 p. pulko 6 kuopos būrys su vienu kulkosvaidžiu. Lenkų labai stiprių pajėgų puolimą tilto gynėjai sulaikė net 5 valandas. Tik pritrūkę šovinių (matyt, nebuvo tiekimo iš užpakalio) lietuviai pasitraukė palikę tiltą nesunaikintą.

Savo pastabose dėl Seinų - Druskininkų operacijos nesėkmės autorius tvirtina, kad vadovybės neprityrimas ir laikymasis mūsų sąlygose netinkamos pozicinio karo taktikos, kariuomenės išsklaidymas, ryšių pakrikimas, kavalerijos neturėjimas buvusios katastrofos priežastys. Lenkai, be to, buvo pasiuntę iš savo milijoninės armijos rinktinius ir kovose prityrusius dalinius. Žmonių skaičiumi ir apginklavimu jie viršijo lietuvių pajėgas. Palyginimui:
                           lietuviai    lenkai
Pėstininkų    9677   22732
Raitelių                    400    5515
kulkosvaidžių     164      375
patrankų                      28        74

Nesėkmės Suvalkų fronte kaltininkų ieškant, Steigiamasis Seimas sudarė tardymo komisiją, kuri turėjo ištirti ne tik karinės vadovybės žygių ir sprendimų tinkamumą, bet ir armijos aprūpinimą, sanitarinę sritį ir kitų krašto gynimo įstaigų veiklą. Galiausiai ir patys kariai, dalyvavę kovose, nurodo nepasisekimų priežastis (pik. Grigaliūnas-Glovackis, kpt. Songinas, mjr. Petruitis ir eilė kitų). Autorius šia proga dar primena tinkamos karinės vadovybės ir pakankamo skaičiaus karininkų neturėjimo istorines priežastis. Nelemtoji Liublino unija ir artėjimas su Lenkija atėmė lietuvių tautos diduomenę, jos elitą, kurs, vėliau perėjęs į lenkų pusę, kovojo prieš savo tautą.

Po Seinų katastrofos karo veiksmai vyko dešinėje Nemuno pusėje, žymioms lenkų jėgoms persikėlus per Nemuną ties Druskininkais. Šia proga autorius pastebi apie grėsusį pavojų visai Lietuvai. Lenkų generalinio štabo viršininkas gen. Rozvadovskis, persekiodamas kovose gerokai nukentėjusius lietuvių dalinius, buvo pasinešęs okupuoti visą Lietuvą. Tik Pilsudskis jo planui nepritaręs, nes tuo tarpu jis tesiekęs užimti dalį nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniumi.

Šių karo veiksmų eigoje mūsų šarvuotas traukinys "Gediminas" ir 7 p. pulkas skaudžiai nukentėjo. Toji grupė buvo išsiųsta užimti Gardino, kuris tuo metu buvo dar bolševikų rankose. Tai buvęs dar vienas labai negudrus žygis. Užuot siuntus sustiprinimus Druskininkų bei kitų Nemuno vietų gynimui, mūsų gana didelė karinių pajėgų rinktinė buvo įvelta į beprasmes ir nuostolingas kautynes ir jos likučiai, kaip savo atsiminimuose aprašo III balatijono vadas kpt. V. Vitkauskas, 10 dienų bastėsi užfrontėje, kol galų gale pavyko sugrįžti į savo pusę.

Sunkios kautynės vyko Perlojos -Varėnos fronte. Nors 3 ir 6 p. pulkai atkakliai vykdė jiems pavestus kautynių uždavinius, tačiau apginti svarbios Varėnos geležinkelių stoties ir Perlojos nepajėgė. Čia nulėmė didelė priešo jėgų persvara.

Matydama gresiantį Lietuvai pavojų, mūsų vyriausybė dar kartą šaukėsi skubios Tautų Sąjungos intervencijos sulaikyti naujiems agresyviems lenkų veiksmams. Galų gale Lenkijos vyriausybė, matyt, santarvininkų veikiama, pasiūlė pradėti derybas Suvalkų mieste. Smulkiau šių derybų aprašymui knygoje skirta 10 puslapių (227 - 237). Lenkų istorinė literatūra nepajėgia duoti aiškaus atsakymo, dėl ko lenkai sudarė Suvalkų sutartį. Autorius čia bando analizuoti suktus Pilsudskio motyvus (237). Pats tos sutarties sulaužytojas "sukilėlis" gen. Želigovskis savo memuaruose   rašo:   "Suvalkų   sutartis.

Kenksmingiausias, betikslis ir nesuprantamas užsienių reikalų ministro Eustacho Sapiehos, Vitoso vyriausybės ėjimas. Sudarinėjo ją tam tikslui labiausiai netinkamas pik. Mackevičius ... Ir tas pulkininkas pasirašė sutartį, kuri kaip slogutis slegia Lenkiją, ligi tol ją visada kompromituodama . . ." Pasirašydami sutartį lietuviai tikėjosi atimti lenkams dingstį brautis toliau į Lietuvą, nors ir buvo jaučiama, kad lenkai rengė naują klastą. Net pačių derybų metu lenkų kariuomenės daliniai brovėsi toliau į Lietuvos teritoriją.
Želigovskio "maišto" ruošimui ir jo eigos aprašymui knygoje skirta 238 -285 puslapiai. Naujasis Lietuvos kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas, pradėjęs pareigas spalių 6 d., neturėjo laiko nei galimybės suorganizuoti pakankamai stipriai Vilniaus gynybai, nes didžioji mūsų karinių pajėgų dalis dar buvo Suvalkijos fronte. Nutarta iš Vilniaus pasitraukti. Dėl to visuomenėje ir spaudoje buvo pareikšta priekaištų vadovybei. Tačiau tuometinio krašto apsaugos minis-terio pik. K. Žuko tvirtinimu, turint tik vieną silpną I diviziją, vesti "generalinį mūšį" savo sostinei apginti būtų buvę neįmanoma. Toks mūsų pasipriešinimas būtų buvęs desperatiškas ir beviltiškas žingsnis. Buvo, be to, skaitomasi su galimybe, kad, Želigovskio ofenzyvai stipriau besipriešinant, dvi jo armijos sparnuose esančios reguliarios lenkų armijos (ž. schema Nr. 19, psl. 273) gelbėtų įklimpusį maištininko žygį.

Užėmęs Vilnių, plėsdamas savo kuriamos "Vidurinės Lietuvos" teritoriją ir gavęs iš Lenkijos daugiau pastiprnimų, Želigovskis pasiuntė į Kauną ultimatumą, reikalaudamas pradėti su juo derybas ir grasydamas užimti Kauną, jei ultimatumas būtų atmestas. Išnašų nr. 184 (478 psl.) įdomiai aprašomos mūsų vyriausybės diskusijos, svarstant tą ultimatumą. Po tų diskusijų vyriausybė ultimatumą atmetė. Sostinės netekimas ir nesėkmės frontuose sukėlė visuomenėje labai slegiantį įspūdį. Visuomenėje ir net valdžios viršūnėse ėmė atsirasti žmonių, kurie kėlė klausimą, kaip geriausiomis sąlygomis pasiduoti lenkams ir likviduoti nepriklausomybę, nes esą, kol Lietu va dar turi šiokią tokią karinę jėgą, galima būtų iš lenkų šį tą išsiderėti, o paskui būsią per vėlu. (307 psl.). Įdomu, koks likimas būtų ištikęs Lietuvą, jeigu būtų pasiduota tų pesimistų siūlymams . . .

Bet pesimizmui ir nevilčiai nepasiduota. Tauta pasiryžo stoti į žūtbūtinę kovą. Visame krašte įsikūrė daugybė Lietuvos gynimo komitetų, plaukė milijoninės aukos iš visos Lietuvos ir net iš Amerikos. Į kariuomenę stojo naujų savanorių būriai. Pradėta organizuoti IV pėstininkų divizija, dar du kavalerijos pulkai, naujos artilerijos baterijos ir t.t. Suprasta klaida — taupumo sumetimais nedidinti kariuomenės. Būtų kitaip likimas pakrypęs, jeigu Lietuva vietoj 3 divizijų būtų turėjusi bent 10. Jei du kartu už Lietuvą mažesnė Estija galėjo apginkluoti 70,000, tai Lietuva bent 100,000 būtų galėjusi kraštutiniu atveju pasiųsti į kovas. Tikriausiai nebūtume praradę pietinės Suvalkijos, o ir sostinę būtume apgynę . . . Taupydami išteklius praradom trečdalį Lietuvos ir jos sostinę.

Paskutiniam ir lemiamam smūgiui Želigovskis sutelkė savo pajėgas pulti Širvintų - Ukmergės - Jonavos kryptimi, o į menkai ginamą mūsų fronto užnugarį pasiuntė 11 eskadronų kavalerijos brigadą, vadovaujamą lietuvio bajoro pik. Butkevičiaus (schemos nr. 22, psl. 333 ir nr. 26 psl. 381). Mūsų kariuomenės padėtis buvo labai kritiška. Daug vilčių atsilaikyti prieš 3-4 kartus gausesnes priešo pajėgas nebuvo. Padėtį išgelbėjo tik nepaprastai drąsus ir rizikingas 7 p. pulko įvykdytas manevras, įvykdęs jau daug kartų aprašytą "Širvintų stebuklą".

Širvintų operacija įrodė, kad tik staigiais ir netikėtais puolimais, nors ir silpnesnėmis jėgomis, galima priešą nugalėti. Prasidėjo nauja lietuvių kovos taktika: manevravimas, priešo sparninis apsupimas ir puolamosios kautynės iki pergalės. Sekė Giedraičių ir Musninkų užėmimas ir kiti žygiai, privertę Želigovskio dalinius trauktis Vilniaus link. III tomo skaitytojui po slegiančių momentų apie Suvalkijos nesėkmes, bus proga pasididžiuoti mūsų karinių pajėgų laimėjimais, jų ryžtu ir didvyriškais žygiais.

Kavalerijos brigada buvo sutelktomis karinių dalinių ir šaulių pastangomis išstumta iš laisvosios Lietuvos teritorijos. Autorius pastebi: "Visa mūsų laimė, kad šis lenkų raitelių vienetas veikė atskirai, nederindamas savo veiksmų su pėstininkų veiksmais. Besišvaistydama po tuščius (be mūsų kariuomenės) plotus, ši brigada neatliko jokio taktinio uždavinio. Jeigu ji mūsų didžiosios ofenzyvos metu būtų iš užnugario sutelktai smogusi į kurią nors mūsų fronto vietą, tai vietoje mūsų didžiojo Musninkų - Širvintų - Giedraičių laimėjimo būtume veikiausiai patyrę skaudžią ir nebepataisomą katastrofą". (387 psl.).

Mūsų karinėj literatūroje ir visuomenėje buvo įsigalėjusi nuomonė, kad po Širvintų - Giedraičių laimėjimo Želigovskio armiją buvo apėmusi panika, kad lenkai jau buvo bepradedą kraustytis net ir iš Vilniaus. Tetrūko tik mūsų kariuomenei dar truputį paspausti, ir Vilnius užtikrintai būtų buvęs mūsų. Tik mūsų vyriausybės nusileidimas Tautų Sąjungos Kontrolės komisijai sutrukdęs atsiimti mūsų sostinę. Tačiau mūsų vyriausybės atsargumas, autoriaus nuomone, buvęs suprantamas. Buvo žinoma, kad tolimesnio lietuvių dalinių puolimo atveju gelbėti "Vidurinės Lietuvos" ateis Lenkijos kariuomenė, prieš kurią atsispirti nebūtume pajėgę (420 psl.).
Kovos su lenkais sustabdytos 1922 m. lapkričio mėn. 29 d., pasirašius paliaubas. Tačiau dar ir po to net ligi 1923 m. vasario mėn. pabaigos vyko siauresnio masto susirėmimų su reguliariais kariuomenės, pasienio policijos daliniais bei jų partizanais (psl. 97-410).

Ruošdamas spaudai II ir III tomus, autorius panaudojo gausybę šaltinių: spausdintų veikalų, straipsnių, dokumentų. Suskaičiau jų net 284 vardus! Tai rodo autoriaus norą patiekti galimai objektyvesnį, rimtais duomenimis pagrįstą darbą. Kontroversiniams klausimams nušviesti autorius nesigailėjo knygos puslapių bei išnašų. Pavyzdžiui, galėtume nurodyti Lietuvos kariuomenės vado gen. S. Žukausko tariamą medžioklę Rokiškio apylinkėje kritiškiausių kovų metu (Išnašų nr. 292), psl. 485-487).

Knygoje apstu lietuvių ir lenkų karinių operatyvinių įsakymų, patvarkymų ir būklės įvertinimų. Tai neišvengiama, norint tiksliai atkurti įvykusių kovų eigą, nors eiliniam skaitytojui šios rūšies tekstai bus nuobodūs. Tačiau gerą kompensaciją autorius duoda, įdėjęs daugybę kovų dalyvių pasisakymų, atsiminimų ir detalių apie įvykusias kautynes. Šios rūšies tekstai gana smulkiu šriftu atspausdinti bus įdomūs kiekvienam knygos skaitytojui.
Paini ir sunkiai sprendžiama problema buvo vietovardžiai. Operatyviniuose įsakymuose net lietuviai vartojo, remdamiesi turimais žemėlapiais, lenkiškus ar sulenkintus vietovių vardus. Autoriaus ir leidėjų susitarimu norėta vietovardžius kiek įmanoma lietuvinti. Ir schemas ruošiant, vietovardžiai sulietuvinti ir gana dažnai skiriasi nuo tekste nurodytų. Deja, netikėta autoriaus mirtis sutrukdė šios problemos šiokį tokį pertvarkymą.

Autoriaus paruoštą santrauką išvertė Algis Rukšėnas. Tai gana išsamus kovų su lenkais aprašymas ir naudingas lietuvių kalbos nemokantiems skaitytojams.

L.K.V.S. Ramovės Centro valdybai buvo nelengva parinkti pakankamai lėšų autoriaus honorarui ir knygoms spausdinti. Teko telkti mecenatus ir garbės prenumeratorius. Nesuprantu, kaip atsitiko, kad mecenatų ir garbės prenumeratorių sąrašas neišspausdintas knygoje, o duotas palaidu lapeliu. Iš to lapelio matome, kad stambiausia auka 2015 dol. gauta iš čikagiškio Albino Repšio, kuris ją skyrė žuvusiems partizanams pagerbti. Toliau seka Ramovės Cleve-lando skyrius su 1400 dol. įnašu. Iš kitų visų Ramovės skyrių gauta 2204 dol. Iš Lietuvių Fondo gauta 1000 dol., iš privačių asmenų surinkta 6876 dol. III tomo spausdinimo išlaidas tikimasi apmokėti, pardavus II tomą.

Dėkingai paminėtina Kario redakcija ir visas štabas, ypač redaktorius Z. Raulinaitis, skyręs daug laiko knygos galutiniam apipavidalinimui ir korektūros skaitymui. Žinoma, jeigu būtų buvę įmanoma įdėti daugiau iliustracijų ir ano meto žymesnių asmenų nuotraukų, knyga būtų tapusi dar įspūdingesnė. Pranciškonų spaustuvė atliko stropų darbą. Keliolika nepastebėtų korektūros klaidų. Tektų paminėti tik keletą. Pvz., 219 psl., aprašant Perlojos -Varėnos kautynes, paminėtas 5 p. pulkas, kurs tose kautynėse visiškai nedalyvavo. Išnašų nr. 381 (psl. 459) nurodytas lietuvių kavalerijos pulko dydis apie 4000 kardų.  Iš tikrųjų tebuvo 400. Keletą kartų brigada vadinama "brogada".

Besidžiaugiant 3 tomų Lietuvos nepriklausomybės kovų istorija, iškyla mintis: O kas ir kada paruoš ir išleis IV-tą tomą apie Lietuvos partizanų, laisvės kovotojų, miško brolių karžygiškas kovas? Būtų laikas tuo susirūpinti, kol dar yra gyvų tų kovų ir įvykių liudininkų.
Pranas Karalius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai