Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠILUVA PDF Spausdinti El. paštas
Gamtos išaugštinta vietovė
Pirmasis vardas BŪDA
Antras vardas ŠILAS
Miestelis iš kaimo ir dvaro
Keletos amžių pėdsakai
Šiluva rusų valdymo metu
Bajorai išsigąsta lietuvybės
Miestelis kartą per metus
pasidaro didmiesčiu
Kuo Šiluva įdomi stebėtojui


"ŠILUVA — miestas su puikia panorama, garsus šventėmis ir atlaidais",1 — rašė prieš gerą šimtą metų Vladimiras Gadon Prancūzijoj išleistame leidinyje. Mes patys Šiluvos nevadiname miestu, nes ji niekad neturėjo Magdeburgo teisių. Bet Šiluva garsesnė už kitus miestus savo šventovėmis. Tos šventovės pirmiausia ir pagauna mūsų akių žvilgsnį.

Iš tolo baltuoja lyg vieno akmens tašytas bokštas, ir žiūrovas pamatęs jį, sušunka litanijos žodžiais "Balčiausiasis Bokšte2!". Tai Apsireiškimo Koplyčia, orginalus archit. Antano Vivulskio kūrinys, iškyląs ne tik virš miestelio, bet ir augštųjų eglių. Kiek toliau, ant kalnelio, stiebiasi puošni renesanso stiliaus bažnyčia, pastatyta 18 a. pabaigoj Marijos stebuklingojo paveikslo garbei — paveikslo, vainikuoto Romos šv. Petro kapitulos aukso vainiku.

Tarp šių viena nuo antros nutolusių Marijos šventovių tiesiasi miestelis — nedidelis, paprastas ir neturtingas. Kitados jis rikiavosi aplink senąją dvibokštę bažnyčią. Pastaruoju metu jis išbėgo į laukus ir apsupo abi šventoves. Kaipgi šis miestelis atrodo su sava aplinka, praeitimi ir padėtimi?

Gamtos išaugštinta vietovė
Šiluva per šimtmečius priklausė Žemaičių kunigaikštijai ir vykupijai. Šiandien ji — Kauno arkivykupijos parapija. Seniau ir dabar Šiluva yra Raseinių apskrities dalis. Nuo Raseinių Šiluva nutolusi per 20 km į šiaurę. Čia ji priartėja tos vietos, kur susikerta Šiaulių ir Kėdainių apskričių ribos. Nuo šių ribų Šiluvai tik 10 kilometrų. Iš kitos pusės apie 8 km. — ligi apdainuotos Žemaičių upės Dubysos.

Dubysai nemaža vandens teikia Šiluvos apylinkė. Iš čia išteka keletas Dubysos prieupių.
Vingiuodamos neša savo skaidrų vandenį Lapišė, Žyzdrė, Tvarkantė, Lielinga, Sandrava, Žiobra, Luknė. Apie ketvertą kilometrų į šiaurę pradeda savo vagą ir tyliojo Nevėžio intakas Šušvė. Į ją nukrypsta Šiluvos rytuose ištekančios Gomerta ir Žadikė. Žemiau Žadikės, senosios Šiluvos parapijos ribose buvo Paviršulio ežeras, iš kurio išteka Luknės upelis. Į šiaurę prasideda Šakarnių balos, kurios Šiluvos parapijoj susiliečia su Tyrulių pelkėmis, žinomomis visoj Žemaitijoj. Šios pelkės prasitęsia į Šiaulių apskritį ir apima keletą kvadratinių kilometrų 2*.

Šiluvos apylinkėse gausu vandens, bet pati Šiluva jo neturi — nei srovenančio, nei tyvuliojančio. Ji "neturi net gerų šulinių. Vanduo neskanus, ir už tą patį reikėdavo mokėti po kapeiką, o kai kada buvo reikalaujama net penkių kapeikų. (Tai buvo 1894 - Y). Kai kurie miestelio ūkininkai užrakindavo savo šulinius keliomis spynomis. Ištroškusiam žmogui (didžiųjų atlaidų metu, Y) dar pusę bėdos, — gali nusipirkti limonado. Bet arkliams, kepantiems saulėkaitoje, tikra kankynė. Žmonės joja girdyti savo žirgus už miestelio, kur prie kūdros ar prie upelio — už keletos kilometrų8. Vandens trūkumas vertė Šiluvos infulatą kan. Joną Krizostomą Gintilą jau "1842 senajame klebonijos darže iškasti gilų griovį"4.

Šiluva yra augštumoje, virš 100 m. nuo jūros lygio. Toji augštuma prasideda nuo Raseinių ir tęsiasi augštyn ligi už Šiaulių ir platyn — į Žemaitijos gilumą. Nuo Šiluvos į rytus, Augštaičių pusėn, ji užsibaigia už kokių 20 km. Pagal senuosius topografinius apskaičiavimus Šiluva skaitėsi viena iš pakiliausių vietų5.

Kitados Maironis dainavo: "Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūta kalnai žaliuoja". Prie tų žaliuojančių kalnų priklauso ir Šiluva. Jos augštumose auga spygliuočių miškai, vadinami šilais. Tuose šiluose kitados slėpėsi augmenija bei gyvūnija. Dar 6 a. buvę stumbrų bet, vėliau išnykusių visoj Lietuvoje. Žemaičiai vadinę juos žiobriais (nuo slav. zub-rų). Iš to Šiluvos parapijoj atsiradęs Žiobros upelio vardas, kuris senuose dokumentuose vadinamas Žiobrio-upiu. Prie to upelio buvo ir bajorų kaimas Pažiobrė. Kad stumbrų būta Žemaičiuose, prisimena ir Lietuvos Statutas5*.

Šiluvos miestelis kitados buvo apsuptas šilu. Dabar jis priartėja tik iš šiaurės ir vakarų — iš Tytuvėnų ir Lyduvėnų pusės. Nuo tų supančių šilų gavo vardą ir pats miestelis Jis vadinosi Šilas, vėliau Šiluva.

Pirmasis vardas — BŪDA
Šiandien mažai kas žino, kad ši vieta turėjo ir kitą vardą — Būdos. Kodėl ji taip vadinta, bandė spėlioti ne vienas rašęs apie Šiluvą. Romantikai mėgo jieškoti pagonių šventyklų, kur vėliau kūrėsi krikščionių šventovės. Toks spėjimas buvo pritaikytas ir Šiluvai. Esą, ant tos kalvos, kur dabar stovi Šiluvos bažnyčia, žemaičiai pagonys deginę aukas išminties deivei Budai. Pagal garbinama deivę gavusi savo vardą ir pati vieta.

Šią mitologinę prielaidą paleido viešumon istorikas Teodoras Narbutas, o juo sekė kai kurie Lietuviai ir lenkai8. Kitiems toks aiškinimas atrodė nepagrįstas, dėl to jieškota naujo rakto šio vardo kilmei. J. Krzivickis teigė, esą, pagal mozūrišką žodžio kilmę, Būda reiškianti miško sargo sodybą7. M. Akelaitis-Akelevičius tvirtino, jog šiluvinis Būdos vardas primenąs lenkų Wole. Lenkuose eną daug vietų Wole vardu, kaip lietuviuose — Būdos. Šių vietovardžių prasmė, esą, turėtų būti panaši. Lenkų Wole rodo, jog tos vietos gyventojai buvę atleisti (išlaisvinti) nuo viešųjų dvarinių prievolių8.

"Mums atrodo, — rašė Dambrauskas-Jakštas, — jog visas šis dalykas išaiškinamas daug paprasčiau. Lietuvių kalboj yra žodis budėti. Būda tad buvo budėjimo vieta, iš kur naktį saugota turtas nuo vagių ir laukinių žvėrių. Tokiose vietose statyta palapinės, vadinamos būdomis. Nuo tų būdų kai kada ir pati vietovė gaudavo Būdos vardą. Panašiai bus gavus Būdos vardą ir Šiluva, kaip mini Gedgaudo aktas, kuriuo šioj vietoj buvo įkurta bažnyčia. Būdos vardas yra plačiai žinomas Lietuvoje. Kauno apskrityje, ypač tose vietose, kur sodybos įsikūrusios tarp miškų, galima priškaityti apie dešimtį Būdos vietovardžių"9.

Iš tikro, Būdos vardu įsikūrusių miestelių bei kaimų Lietuvoje buvo nemaža. Ligi dabar jų priskaitoma apie 2210. Seniau jų buvo dar daugiau. Šis vardas reiškia ne ką kita, kaip vietą, kur buvo apdorojami miško medžiai didžiojo kunigaikščio iždo naudai. Miško pramonė buvo plačiai išsivysčiusi 15-16 amžiuje, ypač Žemaičiuose ir Sūduviuose. Iš nukirstų medžių buvo daromos lentelės statinėms ir statybai, buvo deginami pelenai, derva ir degutas, be to, renkami pušų bei eglių sakai. Apdorotoji medžiaga buvo plukdoma valtimis ar laivais į paskirtus uostus. Pelenams deginti buvo daromos krosnys, o prie jų statomos būdos darbininkams prisiglausti ir pelenų dėžėms bei maišams sukrauti.

Miškų pramone rūpinosi ne tik didieji kunigaikščiai, bet ir atskirų sričių seniūnai, o taip pat atskiri tėvūnai savo nuosavybės miškuose. Šiluvos šilai seniau neabejotinai priklausė didžiajam kunigaikščiui. Vėliau jie teko didikams Gedgaudams, kurie be Šiluvos turėjo ir kitų dvarų Žemaičiuose.

Šiluva tiko miško darbų židiniu, nes ji buvo netoli Dubysos. Šia upe buvo galima plukdyti visą paruoštą medžiagą į Nemuną, o iš čia — į Karaliaučiaus ir Dancigo uostus. Panašiai Šešupe buvo plukdoma miško medžiaga iš Sūduvos girių11.

Antras vardas — ŠILAS
Aplink padubysio Būdą ilgainiui kūrėsi naujos sodybos, darėsi kaimas. Prie Būdos atsirado antras vardas Šilas. Atsirado gal dėl to, kad reikėjo jį atskirti nuo kitų Būdų. Sūduviuose daryta kitaip. Vienai Būdai atžymėti nuo kitos imta vartoti apibūdinamasis žodis, pvz. Ąžuolų Būda, Sulimos Būda. Tuo tarpu Šiluvoje prigijo du atskiri vardai, rišami žodžiu "arba". Kuriant pirmąją Šiluvos bažnyčią (1457), fundacijos akte, jau buvo rašoma pirma "Šilas", paskui "arba Būda". Ilgainiui Būda atkrito ir liko tiktai Šilas. Iš Šilo yra kilusios ir Šilinės — garsiųjų šios vietos atlaidų pavadinimas.

Šilo vardas taip pat neretas mūsų vietovardžiuose. Jau 16-17-me amžiuje randame Šilo žemę, buvusią Butrimaičių kaime, Jurbarko valsčiuje. Buvo Šilo laukai Rėzgaliuose, Kražių valsčiuje. Buvo ir Šilų dvaras Ukmergės apskrityje, priklausęs (1619) Jokūbui Tautginui12. Visoj Lietuvoj 19 a. gale buvo net keliolika Šilų vardu žinomų vietovių. Buvo ir sudurtinių vardų, kaip Šilogalis, Šilosodai, Šilokalnis Šilupė. Arba tokie vardai kaip Ilėnų kaimas Sūduvoje, tarp Šešupės ir Nemuno: Šilėnai Žemaičiuose, buvusiame Dirvėnų valsčiuje; Šilėnų dvaras Trakų srityje, kur Adomas Tolvaišą kūrė evangelikų parapiją13. Šilainiai minimi pakeliui iš Kauno į Kėdainius14. Ligi mūsų laikų išliko vietovardžiai Šilalė, Šilinė, Šilutė, Šilvotas.

Dėl antrojo vardo taip pat būta nesusipratimų. Valstybinėj gudų kalboj Šilas buvo rašomas Szilas, vėliau Szilov. Slavams szilas skambėjo kaip jų szydlo (yla), ir jie pakeitė mūsų Šiluvą į Szydlovą (Yluvą). Pakeitė, nes nesuprato, ką szilas reiškia. Be to, jie pas save turėjo panačiai skambančių, iš szydlo kilusių, vietovardžių. Buvo Šydlovicų dvareliai ir kaimai Slovimo, Volkovisko, net Ašmenos pavietuose; buvo Šydlovščyznos folvarkas Vitebsko vaivadijoje, prikaušęs rusų vienuoliams, kuriems kar. Augustas III Gardine pasirašė (1752) privilegijas15. Garsiausia buvo Lenkijos  Szydlova, iš kur Mykolas Radvila Juodasis paėmė žmoną Elzbietą Szydlovieckaitę. Toji Szydlova buvo grafų dvaras ir miestelis, dėl to Radvilai, paveldėję šią vietą, be kitų savo titulų, mėgo rašytis ir Šydlavos grafais1". Radvila Juodasis pakeitė tenykštę katalikų bažnyčią į kalvinų maldos namus. Panašiai buvo pakeista bažnyčia Šiluvoje, o kartu suslavintas ir jos vardas.

Nuo kalvinizmo pradžios vyko persilaužimas. Vietoj šilovos, vis dažniau pradėta vartoti Šidlova. Raseinių žemės teismo raštuose nuo 1578 abu vardai eina beveik lygiomis; kartais įmaišoma dar trečia lotynizuota forma — silovia. To amžiaus gale, ypač nuo 1585 jau yra ryški persvara Šidlavos labui17. Merkelis Zaviša, parduodamas Šiluvą Vnučkienei, 1591 rašo Szilova, o Vnučkienė 1592 savo fundacijoj kalvinams jau vartoja Szydlova. Kalvinų sinodai, minėdami šią vietą, vadina jau suslavintu vardu. Taip pat Žemaičių vyskupai savo reliacijose Ap. Sostui pradedant 17 a. pradžia, vartoja Szydlovia, SzydloviensisiK. Šitos formos laikosi ir Lietuvos žemėlapiai, pradedant nuo 16 a. posės19. Kai Šiluva įėjo į platesnę literatūrą, ypač 19-me amžiuje, kai ji buvo minim-lenkų, rusų, vokiečių enciklopedijose, kitaip jau niekas ir nerašė - tik Szydlow arba Szydlovo. Lenkai, norėdami išskirti savąją Szydlovvą nuo mūsiškės, prie pastarosios pridėdavo Žmujdzi, atseit - Žemaičių Šiluva.

Šis nesusipratimas pačių lenkų literatūroje buvo iškeltas 19 a. pusėje. Tai padarė šiluviškis bajoras Ignas Bušinskis, rašydamas apie Šiluvą20. Sekdami juo, primindavo lenkams šią klaidą ir kiti21. Lietuvių raštijoje, bent "Tėvynės Sarge", buvo pašalinta sulenkintoji forma ir vartota Šilavos forma21*. Tačiau liaudis ligi I didžiojo karo ir po to mėgdavo sakyti "eisime į Šidlavą", nors pačių atlaidų niekas nevadino kitaip, kaip Šilinėmis. "Kelione į Šidlavą" -ne į Šilavą pavadino savo apysakaitę ir mūsų rašytoja Žemaitė.

Lenkiškosios formos galutinai nusikratyta tik nepriklausomybės laikais. Tačiau ir tada nebūta vienodumo rašyboje, nes vieni vartojo Šilavą, kiti Šiluvą. Kalbiškai, rodos, tiksliau iš Šilo daryti Šilavą, tačiau kažkodėl labiau prigijo Šiluva. Patys šiluviai neturėjo vieno nusistatymo. Vietos vidurinė mokykla vadinosi Šilavos, o paštas ir valsčius Šiluvos22. Visoj tautoj pagaliau įsipilietino Šiluva, ir šią formą priėmė mūsų kalbininkai23.

Miestelis tarp kaimo ir dvaro
Jau pirmasis Būdos vardas rodo, jog čia kūrėsi miško darbininkų sodybos. Iš tų sodybų ilgainiui išaugo kaimas. Nuo kada jis egzistavo, tikslesnių žinių nėra. Greičiausiai miško pramonė čia buvo pradėta dar prie kryžiuočių, kuriems Jogaila ir Vytautas buvo atidavę Žemaičius. Kryžiuočiai pačių Žemaičių buvo išvaryti 1409. Tad pirmosios sodybos galėjo atsirasti dar prieš tai, o pats kaimas išaugti po to. Įpusėjus 15-jam amžiui, Šilo arba Būdos kaimas jau turėjo dešimti šeimų bei sodybų su kilnojamu ir nekilnojamu turtu ir "teisėtai jiems priklausančiomis žemėmis"24.

Miško pramonei vykstant ir plečiantis, turėjo čia kurtis ir kiti gyventojai: miško pramonės tvarkytojai, šilo prižiūrėtojai — girininkai ir medžiotojai arba žvėrių sekliai. Šie žmonės skaitėsi kunigaiščio arba dvaro tarnautojai. Jų sodybos sudarė pradžią būsimajam Šilo bei Būdos dvarui.

Nežinome, kokiu būdu šis dvaras teko didikų Gedgaudų giminei, nei kada. Žinome, kad 15 a. pusėje Petras Gedgaudas — Šiluvos bažnyčios steigėjas jau šią vietą valdė. Jis skaitėsi ir Geišių dvaro, prie Raseinių, tėvainis. Vadinas, jis paveldėjo šią vietą iš savo tėvo Jurgio Monivydo brolio. Monivydui Vytautas buvo dovanojęs daug žemių, be kitko, ir Žemaičiuose. Greičiausia, tas pats Vytautas bus dovanojęs Geišių, Šiluvos ir kitus dvarus Šiluvos steigėjo tėvui Jurgiui. Geičių dvaras skaitėsi lyg ir centrinis Gedgaudų židinys Žemaičiuose, tad ir jo pradžia turėjo būti senesnė. Šilo dvarą greičiausia išugdė pats Petras Gedgaudas, bažnyčios steigėjas.

Naujajai bažnyčiai teko būti ryšiu tarp kaimo ir dvaro. Aplink bažnyčią pamažu telkėsi naujos sodybos — vystėsi miestelis. Apie jo augimą mažai teturime žinių. Daugiau žinome apie įvykius, kurie supo miestelio centrą — bažnyčią. Bažnyčios globėjais po Gedgaudo buvo Kęsgailos, Zavišos, Šemetos, Vnučkienė, Bilevičiai, Putkameriai. Su Zavišų vaikais atėjo naujas posūkis. Šalia katalikų bažnyčios buvo įkurta protestantų koplyčia. Įkurta ji už pusės kilometro nuo katalikų bažnyčios ir miestelio2"'. Čia turėjo būti kitas kaimas, kurio tuometinis vardas nežinomas; vėliau jis buvo vadinamas Zborų vardu. Zborais (rusų Sobor buvo vadinamos kalvinų religinės bendruomenės — parapijos, o kartu ir jų bažnyčios. Šis vardas buvo labai prigijęs, dėl to ir senoji šiluvinė giesmė sako: "Bažnyčios daiktus ir dvarus, (jie) pavertė ing savus zbarus". Katalikų bažnyčia tada buvo panaikinta ir jos daiktai, kurie tiko, perkelti  į  Zborų  maldos  namus.

Po to buvęs miestelis (prie katalikų bažnyčios) vėl turėjo liktis kaimu. Tuo tarpu miesteliu darėsi buvęs kaimas Zborai. Kalvinai apie 1569 čia pasistatė didesnę medinę bažnyčią, o vėliau — apie 1594 naują mūro bažnyčią ir mokyklą. Zborai darėsi Šiluvos centras, kurį palaikė apylinkės bajorai, perėję į kalvinizmą. Kaimiečiai, kurių dauguma liko katalikais, savojo centro kaip ir neturėjo. Buvusios katalikų žemės ir pats miestelis buvo prijungti prie Zborų.


ALBINAS ELSKUS - VITRAŽO DETALĖ ŠV. ANTANO PRANCIŠKONŲ VIENUOLYNE NIUJORKE.

Šiluva dar negreit grįžo į savo senąjį kelią. Net po 1622 m., kada katalikai per teismus atgavo savąsias žemes ir atkūrė savąją bažnyčią, miestelis dar vis priklausė dvarui. Jo gyventojų 1672 skaitėsi 21 šeima, ir jie visi buvo kalvinų valdomo dvaro pavaldiniai — baudžiauninkai2". Katalikai, šalia bažnyčios, įsteigė savą parapinę mokyklą, o vėliau pastatė ir "koplyčią prie akmens", nūnai žinomą Apsireiškimo Koplyčią. Šiluvą pradėjo lankyti gausūs maldininkai.

Tuo tarpu dar laikėsi ir Zborų centras. Jis laikėsi ligi 18 a. pusės. Vysk. Ant. Tiškevičius 1755 rašė Ap. Sostui, kad Šiluvoj dar tebėra mūrinė kalvinų bažnyčia, tačiau pačių kalvinų esą nedaug ne tik Šiluvoj, bet ir visame Šiluvos dekanate27. Toje bažnyčioje pamaldos jau nebebuvo laikomos. Jai pradėjus griūti, sunyko ir Zborų centras, likęs vėl paprastu kaimu. Priešingai, ėmė augti buvęs Šilo miestelis.

Keletos amžių pėdsakai
Dvaras, kaip matome, padėjo miesteliui kurtis. Tas pats dvaras suskaldė jo augimą j dvi šakas, į du atskirus centrus.

Tik per dideles ir sunkias teismines kovas dvaro vaidmuo buvo sumažintas. Ilgainiui parapija (katalikų) visai atsipalaidavo nuo ponų globos. Tada išaugo bažnyčios vaidmuo, iškilo šventovė su savo plačiu garsu, ir jos prieglobstyje miestelis pamažu plėtėsi.

Tos sunkios religinės kovos, toji įtampa tarp protestantiško dvaro ir atsikūrusios katalikų bažnyčios Šiluvą darė labai garsią. Apie ją buvo daug rašoma, dėl jos daug bylinėjamasi. Šiluva gana anksti, jau 16 a. pusėje, žymima Lietuvos žemėlapiuose; žymima kaip viena iš trijų Raseinių apskrities vietų, šalia pačių Raseinių ir Promedėjos, kuri šiandien visai nebežinoma28. Be to, Šiluva buvo arti Raseinių — visos Žemaičių kunigaištystės centro, kur vyko valdininkų ir paties Žemaičių seniūno rinkimai; kur buvo telkiama, reikalui ištikus, visos kunigaikštijos kariuomenė; kur veikė ligi 1767 žemės ir pilies teismai visai Žemaitijai. Į tą Žemaičių centrą sueidavo visi keliai iš visų 28 kungaištijos valsčių.

Šiluva niekad nebuvo nei valsčiaus, nei tijunijos buveinė. Ji pati 16-me amžiuje priklausė pakaitomis net keturiems valsčiams: Beržėnų, Kražių, Raseinių ir Viduklės2". Tačiau Šiluva buvo  įvairių kelių susikirtimo vietoje. Jau 16-me amžiuje pro Šiluvą ėjo senas kelias į Raseinius ir Kėdainius, į Betygalą, Grinkiškį, Tytuvėnus'50. Minimas "Šiluvos kelias" į Lyduvėnus ir Žadykius, Tandžiogalos valsčiuje 81. Buvo keliai į atskirus dvarus, kurių pati Šiluvos parapija turėjo nemaža.

Geras susiekimas leido Šiluvą lengvai pasiekti ne tik valdininkams, bet ir šiaip prakeliaujantiems bajorams. Čia miestelyje buvo ir užeigos namai, kur prakeleiviai galėjo sustoti ir pasivaišinti32. Po tokių vaišių bajorai kartais suremdavo savuosius ginklus. Taip 1517 susirėmė Žemaičių bajoras Stasys Motiejevičius su užklydusiu Eišiškių bajoru Olzenimu. Po muštynių teko kreiptis į Vilniaus maršalkos teismą, kuris tų metų kovo 24 sprendė šią nemalonią bylą32*.

Geri keliai patarnavo ir naujų idėjų bei reformų nešėjams. Šiluvos bajorus gana greit pasiekė liuteranizmo ir kalvinizmo srovės, o su jomis atsirado arijonų ir ebionitų sektantai. Bet tais pačiais keliais jau 16-to amžiaus pirmoje pusėje Šiluvą pasiekdavo per Šilinių atlaidus ir katalikų maldininkai ne tik iš Rasenių ar Kėdainių, bet ir iš tolimų Prūsų, nuo pačios Ragainės.

Nuo 16-to amžiaus pabaigos Šiluva ėmė darytis kultūriniu reformatų centru. Čia buvo Įsteigta ne tik parapijinė mokykla, bet ir vadinamoji seminarija, ruošusi katechetus-pamokslininkus Žemaičiams ir kitoms lietuvos kalvinų sritims33. Šios paskirties kalvinų mokykla kurį laiką buvo vienintelė visoj Lietuvoj. Katalikų parapijinė mokykla buvo įkurta 17 a. pradžioje.

Katalikams įsistiprinus, nuo 1752 vysk. Antanas Tiškevičius Šiluvą padarė dekanato centru. Jam priklausė šios parapijos: pati Šiluva, Kelmė, Tytuvėnai, Lyduvėnai, Betygala, Girkalnis, Viduklė, Pašaltūnė, Lioliai ir Raseiniai. Be šių dešimties parapijų, Šiluvos dekanatui dar priklausė septynios kapelianijos. Dekanate buvo 15,350 tikinčiųjų34.

Nežiūrint šių palankių aplinkybių, miestelis vystėsi labai pamažu. Neaplenkė jo įvairios nelaimės — karai ir marai, kurie anais šimtmečiais vargino visą kraštą.

Šiluva rusų valdymo metu
Miestelis bene labiausiai išaugo praėjusiame amžiuje. Valančius rašo, kad 1841 Šiluvoje buvų 619 gyventojų, o parapijoj 4,687 tikinčiųjų35. Prieš pat antrąjį sukilimą, 1861 metais, minima buvus 80 medinių namų, vaistinė, smuklė ir keletas krautuvių3". To amžiaus pabaigoj (1897) gyventojų beveik padvigubėjo. Jų buvo iš viso 1,215, o katalikų - 65937. Kiti šaltiniai teigia tuo metu jų buvus 1,500 o katalikų -76238.

Katalikai, kaip matome, sudarė vos pusę miestelio gyventojų. Kitų religijų atstovų, išskyrus rusų valdininkus, nebuvo. Tad apie pusę gyventojų sudarė žydai. Žydai ėmė telktis Šiluvon kaip tik šiame amžiuje, ypač į jo galą. Jiems atsirado didesnių prekybinių galimybių, ypač per didžiuosius atlaidus ir savaitinių turgų metu. Jau 1859 žydai turėjo čia savo sinagogą.

Katalikai 19-to a. pirmoje pusėje išlaikė savo parapinę mokyklą, o parapijai priklausė 8,110 tikinčiųjų. Prie parapijos dar buvo Žaiginio filija, trys koplyčios (miestelyje, Kantaučiuose ir Vitkiškėse) ir trys altarijos. Po 1864 rusai uždarė parapinę mokyklą ir įsteigė savąją. 19 a. pusėje Šiluvos dekanatui priklausė: pati Šiluva, Tytuvėnai, Kelmė, Kražiai, Viduklė, Lioliai, Lyduvėnai, Eržvilkas ir Vaiguva. Kiekviena šių parapijų dar turėjo savų filijų ir koplyčių. Dekanato ribose buvo 45,741 tikintysis1".

Rusai pertvarkė visą Žemaičių administraciją. Raseinių apskritis buvo prijungta prie Kauno gubernijos, o jis pats buvo padidintas. Į Raseinių apskritį nūnai įėjo buvę septyni Žemaičių kunigaikštystės apskričiai: Raseinių, Viduklės, Kražių, Rietavo, Pajūrios, Karševos ir Šau-davos, o taip pat dalis buvusių Ariogalos ir Tendžiogalos apskričių. Visą naująjį Raseinių apskritį rusai padalino į penkis policijos rajonus: Kražių, Šiluvos, Jurbarko, Šilalės ir Rietavo. Šiluvos rajonui priklausė pati Šiluva, Tytuvėnai, Lyduvėnai, Lioliai, Viduklė, Raseiniai, Girkalnis, dalis Betygalos ir Ariogalos4". Prie rusų Šiluva tapo valsčiaus centru, kuriam priklausė 5 seniūnijos su 148 vietovėmis ir 2,708 gyventojais41.

Rusų ranka iškėlė Šiluvą Žemaičių administracijoje, bet ją gniaužė kaip religinį židinį. Visų pirma jie pradėjo kištis į Šiluvos klebonų skyrimą, o tie klebonai buvo ne eiliniai — infulatai su teise dėvėti bei vartoti per pamaldas vyskupiškas insignijas. Ši privilegija 1775 buvo suteikta Šiluvai pop. Pijaus VI. Rusų kliudymai nutraukė šią privilegiją, ir po antrojo sukilimo (1683) Šiluva nebeteko infulatinės garbės. Po pirmojo sukilimo (1831), nors pati Šiluva nebuvo į jį įvelta, rusai nusavino visą infulatinės parapijos turtą, kuris buvo išaugęs iki 140 valakų ir 25 margų ir 7,666 rublių kapitalo.

Šiluvos miestelis, nuo 18 a. pradžios priklausęs parapijai, po 1831 buvo pervestas rusų administracijai41*. Po to miestelin pradėjo telktis žydai ir rusų policijos bei valdininkų šeimos, nustelbdami katalikus gyventojus. Ru-cai uždraudė maldininkų procesijas, apvaržė didžiųjų atlaidų iškilmes, kėsinosi pastatyti Šiluvoje net savo cerkvę — aikštėje prieš pačią katalikų bažnyčią, bet, kaip vėliau matysime, jiems tai nepavyko.

Bajoriškas apylinkių veidas
Rusai laikė stipriose savo policijos rankose ypač Raseinių apskritį, nes jis buvo bene labiausiai apgyventas šlėktos. Šlėkta iš seno čia buvo stipri ir gerai organizuota. Raseinių bajorai kitados buvo vieni iš tų, kurie stipriausiai pasireiškė kovoje prieš kryžiuočius ir galutinai juos išvijo iš Žemaičių. Vėliau šlėkta uoliai dalyvavo reformacijos sąjūdyje, dėl to daugiausia bažnyčių šios apylinkės parapijose buvo nusavinta ir atiduota reformatams. Vėliau grįžę į katalikybę, bajorai čia atkūrė visą eilę garsių bažnyčių, koplyčių ir vienuolynų.

Pagal 1862 metų statistiką, Raseinių apskrityje buvo 488 dvarai ir 82 smulkių bajorų kaimai (okolicos). Juose gyveno vien vyriškosios giminės bajorų 8,630. Imant vidurkį, kiekvienai iš 37 šio apskrities parapijų būtų tekę po 13 dvarų ir po 2 okolicas. Tačiau pasikirstymas buvo nevienodas. Keturiolikoje parapijų buvo mažiau negu po dešimtį dvarų, kitų keturiolikoje parapijų buvo tarp 10 ir 20 dvarų. Daugiausia dvarų buvo: Lioliuose 24, Krakėse ir Viduklėje po 25, Kaltinėnuose 29, Betygaloje 30, Raseiniuose 37 ir Šiluvoje 38 dvarai. Taigi, Šiluva turėjo daugiausia ponų ir jų žemių. Okolicų čia tebuvo 4. Daugiau už Šiluvą okolicų turėjo: Raseiniai 7, Betygala 9, Kaltinėnai 10"**.

Iš tų Šiluvos dvarų 22 skaitėsi didieji arba žymesnieji, o kiti 16 mažesni. Visus juos 19 a. antroj pusėj valdė 25 dvarininkų šeimos.

Smulkiųjų bajorų okolicos buvo Dobkaičiuose, Grigaičiuose, Pažiobrėje ir Rekščiuose.

Prieš antrąjį sukilimą kai kurie iš bajorų turėjo atsakingas vietas. Keletas šiluviškių buvo teisėjais: Viktoras Koreiva iš Katauščyznos ir Pranas Bilevičius iš Skoraitiškių — Raseinių apskrities teismo pirmininkai, o Juozas Kupsčia iš Paluknės — vyriausiojo teismo narys Kaune. Barščynų Katerlis buvo rusų kariuomenės pulkininkas. Kai kurie iš šiluvių, vadovavę Raseinių apskrities bajorams, buvo vadinami jų maršalkos. Tokiais maršalkomis buvo Ignas Bušinskis iš Baltųjų Šaukotu ir Jeronimas Preciševskis, anksčiau valdęs Žaiginius. Ig. Bušinskis parašė du reikšmingus darbus — istorinę statistinę studiją apie Raseinių apskritį ir geriausią anais laikais studijėlę apie Šiluvos bažnyčią42. Šiluvos dekanatui priklausiusios Vaiguvos bajoras iš Pakievio — Liudvikas Adomas Jucevičius, gausiai rašęs apie žemaičius, taip pat neužmiršo skirti vietos ir Šiluvos aprašymams43. Be kitko, vienas iš šiluvių bajorų iš Didžiojo Dvaro — Kazimieras Kontrimas kitados buvo Vilniaus Akademijos sekretorium44.

Šiluvos bajorai beveik visi buvo žemaičiai. Tai galima spręsti iš pavardžių: Būdavai, Goštautai, Godvaišai, Kontrimai, Kareivos, Kupsčiai, Norbutai, Rekščiai, arba sulenkintom galūnėm-Bilėnai, Jukniai, Poškai; Bortkevičiai esą pasikeitė iš Tautvydų44*. Bajorų pavardžių žemaitiškumui nustatyi, ypač kiek anksčiau, būtų buvusios įdomios jų antkapių studijos Šiluvos kapuose. Tai buvo bandęs padaryti 1913 J. Geištoras45.

Kaip daugis Žemaičių bajorų, taip ir šiluviškiai mokėjo žemaitiškai, bet kalbėjo tarp savęs lenkiškai ir tuose antkapiuose dėjo tik lenkiškus įrašus. Lenkiškumas lyg antkapio akmuo pamažu laidojo juos ir atgimstančiai Lietuvai. O ji Šiluvoje, kaip ir visur, atgimė iš kaimo. Nežiūrint gausių dvarų, Šiluvos parapijoje buvo 70 kaimų. Prieš I didįjį karą buvo rašoma iš Šiluvos: "Mūsų miestelyje yra dvi mokyklos — liaudies ir parapijos; knygų sankrova su knygynėliu, vedamu Vaičiaus... Manoma įsteigti Blaivybės skyrių'40: veikia keletas (lietuviškų) draugijų, matytis keletas lietuviškų iškabų47. Tuo metu, nuo 1903, klebonu buvo kun. Marcijonas Jurgaitis. Jis įsteigė senelių prieglaudą, pastatė parapijos namus su sale, viešbučiu ir arbatine. Jo lėšomis buvo išlaikoma ir lietuviškoji parapinė mokykla48, kurioje mokyta vaikai žemaitiškai.

Pradžios mokslas, visiems privalomas, buvo įvestas Šiluvos valsčiuje tik nuo 1928 gegužės 1. Valsčiuje tuo metu buvo 12 mokyklų su 16, o vėliau su 22 komplektais. Trečdalis valsčiaus biudžeto buvo skiriama švietimui. Šiluvoje dar veikė vidurinioji mokykla arba progimnazija su 90 mokinių. Švietimo ministerija norėjo šią progimnaziją uždaryti ir mokinius paskirstyti į kitas gimnazijas49. Šiluviai pasipriešino, ir progimnazija buvo jiems palikta. Toliau mokinių skaičius augo ligi 15050. Ši progimnazija ir pradžios mokyklos pagaliau išvedė Šiluvos apylinkę iš tautinio — kalbinio susvyravmio.

Nepriklausomybės laikais, nuo 1926, Šiluva buvo prijunta prie Lietuvos vidurio vyskupijos — Kauno. Šiluva ir toliau pasiliko dekanato centru, bet jo apimtis buvo sumažinta ligi 6 parapijų ir 1 filijos. Iš Šiluvos buvo atskirta Žaiginio filija ir padaryta savaranki parapija. Prieš II pasaulinį karą Šiluvos dekanatui priklausė šios parapijos: Šiluvos, Žaiginio, Kelmės, Altinių (Juodeikių), Tytuvėnų, Liolių, Lyduvėnų ir Saudininkų filija — viso su 23,801 tikinčiųjų. Pačiai Šiluvai iš 7,640 liko tik 4,000 tikinčiųjų51.

Miestelis kartą per metus pasidaro didmiesčiu
Šiluva nuolatos buvo nelauktų permanių ženkle. Tačiau jos praeidavo, o gyvenimas riedėdavo sava, sena vaga. Miestelis, kaip buvęs, taip ir toliau liko mažas. 1938 jis turėjo 1,300 gyventojų"'-, vadinas, r.e^ujo. Neišugdė jo nei geri keliai. Rusų laikais buvo išvestas Raseinių -Šiaulių vieškelis, vedęs tclyn į Mintaują ir buvęs svarbiu prekybiniu ruožu. Prekybininkai ir prakeleiviai dažnai sustodavo Šiluvoje, bet nuo to jinai nei lobo, nei puošėsi Netoli, už 8 km ties Lyduvėnais ir už 10 km per Tytuvėnus buvo išvesta geležinkelio linija, bet ir tai nepagyvino Šiluvos gyvenimo.

Šiluvai augti trūko svarbiausio dalyko — pramonės. Nuo anų senų laikų, kada čia vyko miško apdirbimas, jokia kita pramonės šaka nesikūrė. Miestelio gyventojai vertėsi ūkiu, kuris buvo nedėkingas. Šiluvos augštuma neturėjo geros žemės, o apie miestelį buvo daugiau smiltynai. Valančius teisingai galėjo sakyti: "Šiluvos parapija pusplikė ir kunigams neduoda nieko"53.

Vienintelis dalykas, kuris Šiluvą padaro gyvą, judrią ir spalvingą, tai jos atlaidai ir turgai, kurie įsisiūbuoja su rugsėjo 8tąja ir tęsiasi visą savaitę. "Ligi 1863 suvažiuodavo pirkliai iš Rusijos su brangiais kailiai, indais, kolonia-linėmis prekėmis. Aplinkiniai dvarininkai supirkinėdavo tuos dalykus visų metų atsargai. Iš Vilniaus Zavadzkis atgabendavo savo knygų. Be to, privažiuodavo visokių juokdarių, kulvar-tų, rodančių savo juokus prie muzikos ar katarinkos. Skanėstų bei užkandų pardavėjai pasistatydavo palapines, įsikurdavo restoranus. Vienoje didesnėje palapinėje buvo kortų lošimas su keletą staliukų, apkrautų sidabro ir aukso rubliais"54.

Dar anksčiau, 1823 metais, "ant atpusko susirinkdavo žmonės iš visų šalių, o ant kermošiaus suvažiuodavo prekėj ai iš Vilniaus, Mintaujos, Rygos, Dinaburko (Daugpilio) ir per visą nedėlią pardavinėja visokius tavorus: kartūnus, brobšarkius, marginius, skepetas, muilą, žvakes, arbatą, cukrų, geležį ir kitokius ūkininkams reikalingus daiktus"55.

"Savaitę prieš tą turgų, kaip rašoma 1842, visi keliai užgrūsti keliaujančių prekybininkų, kurie su savo prekėmis atvyksta net iš tolimųjų vietų. Žymią vietą tarp jų užima žinomi rusų pirkliai iš Rygos, Maskvos,Kievo, o kai kada ir iš Odesos. Jie čia atveža stiklo, porcelano, kailių, konfitūrų, muilo, žvakių ir visokių kitų prekių. Armėnai atvyksta su savo medžiagomis... Ir tie mūsų mieli žydeliai, apsileidę ir nešvarūs, įkyriai siūlo užeiti į jų krautuves. Tarp kitų, matyti raseiniškių Kamenieckių galanterijos krautuvė ir pirklių Mitauskių. O aplink bažnyčią, visas didelis šventorius, užimtas parduodančiųjų rožančius, škaplierius, kryžiukus, medalikėlius, paveikslus ir pamaldžias knygas... Žmonių keliosdešimt tūkstančių. Juos atvedė čia pamaldumas ir turginis interesas" se.

Tuo metu Šiluva išaugdavo į didelį miestą. Jau 1629 buvo per tuos atlaidus 11,000. Pabaigoj 18 amžiaus buvo kartą susirinkę 30,000. Šio amžiaus pradžioj 1906 metais, sugužėjo iš visur 50,000. O nepriklausomybės laikais per aštuonias dienas praeidavo apie 100,00057. Šiluva tomis dienomis, tikrai, praaugdavo ne vieną didesnių Lietuvos miestų.

Kuo Šiluva įdomi stebėtojui
To didžiausio žmonių sanplūdžio metu, "Dievą mylį žmonės ras paguodos savo nuvargusiai sielai. Pamatys puikių, įspūdingų procesijų, daug Dievo tarnų kunigų, išgirs gražių pamokslų. Rašytojas čia ras gausybę medžiagos savo kūriniams. Net rašytoja Žemaitė dažnai lankydavosi Šiluvoje ir čia savo kūriniams gaudavo daug įkvėpimo. Lietuvos tarmių tyrinėtojas čia girdės kalbantis, derantis, pešantis žemaitį su dzūku, zanavyką su liociu, prūselį su kapsu, vyži su kalnuliu. Apdarai dar įvairesni: yra ko pasižiūrėti, pasigėrėti, pasimokyti. Gydytojams čia puikiausia proga pastudijuoti nemenką skaičių gyvų invalidų — aklų, kurčių, nebylių... Varpų gaudimas, būgnų dundėjimas, arklių žvengimas; žmonių šūkavimai, elgetų giesmės, grojimai, švilpimai, dainavimai, barniai ir šimtai visokių balsų maišosi į krūvą, lyg jūrų verpetai. Tik tie tikrai supras, kas dedasi per Šilines Šiluvoje, kurie patys ten yra išbuvę bent keletą dienų"58.

Tai jomarkinė Šiluvos atlaidų pusė. Nepriklausomybės laikais bent į galą, jau nebebuvo ubagų ir elgetų. Nutilo jų šūkavimai, maldavimai, giedojimai. Tačiau kamšatis, spūstis, veržimasis vienų pro kitus, klegesys ir ūžesys buvo neišvengiamas. Jis liko ir liks ilgam laikui.

Kita Šiluvos atlaidų pusė — kultūrinė. Čia iš seno buvo plačiai skleidžiama lietuviškoji knyga. Jau 1823 buvo platinami lietuviškieji elementoriai, paskui—Valančiaus "Žyvatas (gyvenimas) Jėzaus Kristaus" ir "Žemaičių vyskupystė", Daukanto "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių", anglų Lankastro "toblyčios" (lentelės), iš kurių vaikai vienas kitą moko skaityti ir rašyti. Didžiausias uždarbis būdavęs iš maldų knygų, įrištų žibančiais ir paauksuotais apdarais59. Taip buvo platinamos vėliau Zavadzkio ir kitų leistos lietuviškos knygos — ligi spaudos uždraudimo.

Spaudą uždraudus, Šiluva tapo vienas didžiausių slaptosios   spaudos   platinimo   židinių.
Platino visokie škapliernikai-knygnešiai, o jų "kartais suvažiuodavo apie du šimtus. Šiluva buvo lyg kokia širdis, centras, iš kur tūkstančiai lietuviškų knygų, įvairiausio turinio, patekdavo į tolimiausius Lietuvos užkampius... Škapliernikai varė savo darbą organizuotai, gražioje vienybėje ir labai vikriai. Retai pasitaikydavo, kad rusų policija sučiupdavo kokį knygų pardavėją, nors į Šiluvą iš visų apylinkių suvažiuodavo daugiau kaip 300 dešimtininkų, šimtininkų, uriadnikų, žandarų, akciznikų, pristovų"80. Rusai beveik kasmet darydavo kratas tarp miestelio gyventojų. "Gaudė (ir) knygininkus, kad neparduotų žmonėms per laukus, girias, kalnus ir pakalnes vargingai parneštų šventų knygų"80*. Gaudė net meldininkus, kurie naudojosi per Šiluvos atlaidus naujai gautomis uždraustomis maldaknygėmis. Vienas rusų žandaras, 1890 "vaikščiodamas po šventorių, žiūrinėjo, kas turi naujas knygas, o pamatęs du vyriškiu beskaitant iš naujų knygų per pamaldas, nelaukdamas jų pabaigos, ištraukė iš jų (rankų) tas knygas ir pačius nusivarė į policiją. Ten nuvaręs, vertė pasakyti, iš ko pirko tas knygas, o išklausinėjęs,   surašė   aktą"00**.

Spaudą atgavus (1904), knygų ir spaudos platinimas per Šilinių atlaidus dar labiau pagyvėjo. Didesne laisve naudojosi ir kultūrinių pramogų rengėjai. Vietoj komedijantų, kurie užimdavo žmones įvairiais šposais, pradėta rodyti kultūriniai filmai, tada dar labai nauji ir netobuli. Po I didžiojo karo bandyta pastatyti ir draminių veikalų.

Trečioji, svarbiausia Šiluvos pusė — pamaldinė. Per tas dienas visa Šiluvos apylinkė pasikeičia. Visais keliais eina, banguoja maldininkų minios į tą šventąjį Marijos miestą. Kiekvienas traukinys čia atveža šimtus keleivių. Ir kiekvienas automobilis ar autobusas yra pilnas giedančių žmonių. Čia atvažiuoja vargšas žmogelis iš tolimo Žemaitijos krašto, atsiveždamas paliegusį sūnų. O ten žiūrėk, eina susirūpinusi motina, kalbėdama rožančių už savo sergantį vyrą ar vaiką. Ir eina, eina tie tūkstančiai tyliųjų Lietuvos kentėtojų savo Stebuklingajai Motinai pasiskųsti, prie jos kojų išsiverkti, pagalbos savo reikalams prašyti... Bet jau ir kiečiausią širdį gali pravirkdyti tie maldininkai ir maldininkės, kurie nuo pat miškelio puola ant žemės ir kruvinais keliais artinasi prie to akmens, kur pati Dievo Motina kitados verkė. Dievuli brangus, koks gilus tikėjimas kalba iš tų veidų, nukreiptų į aukštuosius šventovės bokštus!"61.

Šiluva, kur prieš 350 metų apsireiškė Dievo Motina Marija, yra paprastas, neturtingas ir mažas miestelis. Bet jis yra garsus savo šventovėmis. Dėl šio garso lenkai lygina Šiluvą su savąją Čenstakavą, kuri turi seną ir garsų stebuklingąjį Marijos paveikslą. Jis papuoštas Romos vainiku, kaip ir mūsų šilu vinis Marijos paveikslas. Šiluva dar lyginama Liurdui ir Fatimai. Vysk. V .Brizgio žodžiais, "Šiluva turi nemažesnės vertės už Liurdą ir Fatimą, o amžiumi—toli viršija tas garsiąsias šventoves"62

Šiluva, kaip šventovė, išaugo amžių bėgyje. Išaugo ne taip tyliai, priešingai — supama audrų, apie kurias mažai kas težino. Šventovės pradžia veda mus j tolimus laikus — į senąją povytautinių laikų Lietuvą.

1    Statystika Xiestwa žmudzkiego, Viel 1830, 9.

2    Kun. VL Mažonas, Įspūdžiai iš Šiluvos: šaltinis 1928, N. 32, 509.

2*    J. Krzywicki, Powiet Rossienski: Slow. Geograf. IX, 1888, 773. Ig. Buszinski, Opisanie histor. - statyst. powiatu Rossienskiego, Wilno 1874, 14.

3    Al. M. Račkus, Kaip škapliernikai pajuokė Šiluvoje uriadniką: Knygnešys II, 1926, 169.

4    Kauno Kūr. Arch.: Šiluvos baž. 1843 inventoriaus aprašymas, fol. 168-170, žr. Draugija 1940, N II, 516.

5    J. Kryzywicki, op. cit. 773. Šiluvos aukštuma atžymėta šia metrika "507 st. ang. npm".

5*    Ig. Buszinski, op. cit. 17 (išnaša).

6    T. Narbutt, Hist. Lit. I, 41; iš lietuvių pig. P. Daujotas, Garbinkime Šilavos šv. Paną Mariją, Kaunas 1925, 8; A. Blažys, Šiluvos istorija, Marijampole 1929, 7; P. Katele, Šiluvos Marijos šventovės istorija, Kretinga 1937, 9.

7    J. Krzywicki, op. cit. XII, 97.

8    M. Akelewicz, Polska V, 460.

9    A. Dambrauskas, Szydlow žmujdzki: Encykl. Koscl. XXVm, 1905, 111.

10    Liet. Encikl. rv (Kaunas), 901-902.

11    J. Totoraitis, Sūduvos   Suvalkijos istorija, Kaunas 1938 23-29; H. Mortensen, Die nordoestliche Besiedlung I, 15.

12    Plg. Istorijos archyvas I, red. K. Jablonskis, Kaunas 1934, 602 ir Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, Kaunas 1941, 73.

12* Pig. Slow. Geograf. XII, 1892, 110-111.

13    ORO V, 1906, Priedai 48-52, N 37.

14    Litev. Metrika I, 3 d., 1914, 666.

15    AVK XI, 373 ir 528; XII, 43.

16    AVK X, 212 ir XXIII, 16-17; Slow, Geograf. XIII 100.

17    Pig. I. Sprogis, Archeograf. Slovar. Vilna 1888, 332, 334; ODVA III, 1904, 142, N 314.

18    Vyskupų reliacijų, lygiai kaip kalvinų sinodų šaltinius minėsime ne kartą vėliau.

19    Lenkų enciklopedijos, išleistos prieš I didįjį karą, skiria vietos ir Šiluvai; po karo lenkai išjungė daug lituanistikos, tad mažiau mini ir Šiluvą. Rusų ir vokiečių enciklopedijos Šiluvą minėjo iš viso rečiau; jas cituosime vėliau.

20    šio autoriaus veikalėlį apie Šiluvą priminsime vėliau. Businskiu remiasi, atitaisydamas, ir J. Krzywickis, op. cit. Slow. Geograf. XII, 97.

21    Encykl. Kosciel. XXVIII, 111. — Čia pastebima, kad Šilo miškas anksčiau priklausė Šiluvos infulatams, o vėliau — rusų valdžiai. Rusų valdžia nusavino didelę dalį Šiluvos baž. nuosavybės po 1831 sukilimo.

21*    Plg. Tėvynės Sargas 1898, N 8, 18; Tėvynės Sargo ūkiškasis kalendorius 1900, 17.

22    Plg. A. Blažys, op. cit. 6.

23    Plg. K. Būga: Visa Lietuva, 1923, 246; Pr. Skardžius ir kt., Liet. kalbos vadovas. 1950, 534.

24    pig. bažnyčios steigimo aktą knygos gale (dokumentų priede)

25    Apie tai bus kalbama vėliau.

26    Plg.  Šiluvos dvaro parduodamąjį apyrašą dokumentų priede.

27    Arch. S. Congr. Consist.: Relat. Dioeces. Samogit. 1755, fol. 13r.

28    Plg. J. Jokubowski, Mapa W. Ks. Litewskiego w polowie XVI wieku, Krakow 1928.

29    I. Sprogis, op. cit. 332, 334.

30    Ten pat, 332.

31    AVK XIV, 485 ir XXIV, 209.

32    Plg. I. Sprogis, t. p.

32*    Metr. Litew. I, 335.

33    Apie tai plačiau bus kalbama vėliau.

34    Arch. S. Congr. Consist.: Relat. Dioec. Samog. 1755, fol. 13r ir 24v.

35    žem. Vysk. I, 321.

36    Plg. I. Buszinski, Kosciol w szydlowie na žmujdzi: Tygod. Illustrowany 1861, sausis, 24.

37    Herders Konversations-Lexikon VII, 1907,  1162. 8

38    A.  Dambrauskas;  Encykl. Kosciel. XXVIII, 1905, 115.

39    Slow. Geograf. XII, 97.

40    Ig. Buszinski, Opisanie histor.-statyst. Powiatu Rossienskiego, Wilno 1874, 6.

41    Slow. Geogr. XII, 97.

41*    Encykl. Kose. XXVIII, 113. 4i** I. Euszinski, op. cit.

42    Ji vadinasi: Hystoryczne opisanie kosciola szydlowskiego na žmujdzi, wslawionego cudownym obrazem Matki Boskiej, Wilno 1859. Apie šių knygelių autorių žr. Liet. Encikl.

43    Plg. Szydlow: Wspomnienia žmudzi, Wilno 1842, 14-38, ir Przyslowia ludu litewskiego, Wilno 18..., 91-106.

44    Slow. Geograf. XII, 98.

44* i. Buszinski, Kosciol Szydlows. 57.

45    Plg. J. Gieysztor,  Pamiętniki,  Wilno 1913,  380-381: Napisy na nagrobach w Szydlowie na žmudzi. Apie autorių ir jo raštus pločiau žr. Liet. Encikl. VIII, 1940, 1171-1172.

46    šaltinis 1909, N 15, 234.

47    Ten pat, N 19, 296.

48    Liet. Encikl. X, 125.

49    VI. Mažonas, Įspūdžiai iš Šiluvos: Šaltinis 1928, N 32, 509; N 33, 524.

50    pig. Lietuvos statistikos metraštis 1939, 288; 1938, 74.

51    Elenchus Prov. Lit. 1928, 38-39; 1940, 67-69.

52    pig. Vadovas po Lietuvą, red. Pr. Garkauskas ir A. Vabalas, Kaunas 1938, 306.

53    žem. Vysk. I, 321.

54    A. Podkava, Šiluvos bažnyčia, Vilnius 1907, 11-12.

55    Plg. Jonas Išmisločius: Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, Vilnius 1957, 343.

56    L. A. Juciewicz, Wspomnienia žmudzi, 23-26 ir t.

57    Plg. p. Katelė, 6. 88 Al. M. Račkus, 169.

58    Jonas Išmisločius, t. p. 343-344.

60    Al. M. Račkus, 169.

60*    Apžvalga 1894, N 22, 174.

60*    Apžvalga 1890, N 1, 6.

61    žvaigždė 1933, N 10, 298.

62    Tautinių kultūros vertybių vieta savose bažnyčiuose: Aidai 1951, N 7, 294.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai